- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-23
- Bylos Nr.
- 2A-1297/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Vigintas Višinskis, Donatas Šernas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Citadele faktoringas ir lizingas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Kalijuka“, G. T., J. T.
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Citadele faktoringas ir lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-577-881/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kalijuka“, G. T. ir J. T. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,, Citadele faktoringas ir lizingas“ 2010-12-10 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė solidariai iš atsakovų UAB ,,Kalijuka“, G. T. ir J. T. priteisti 492 482,23 Lt nuostolių atlyginimą: 1) 440 141,04 Lt nuostolių, kuriuos patyrė realizavus lizinguotą turtą pagal 2007 m. balandžio 16 d. lizingo sutartis Nr. 1070452, Nr. 1070453, 2007 m. vasario 27 d. lizingo sutartis Nr. 1070248, Nr. 1070249; 2) 27 808,59 Lt turto saugojimo išlaidų nuo 2010-03-01 iki 2010-09-30 pagal lizingo sutartis Nr. 1070452 ir Nr. 1070453 bei 2010-10-31 pagal lizingo sutartis Nr. 1070248, Nr. 1070249, Nr. 10711105 ir Nr. 10711108; 3) 4 516,50 Lt turto vertinimo išlaidų; 4) 20 016,10 Lt turto pardavimo komisinius 5) bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo UAB ,,Kalijuka“ buvo sudarytos lizingo sutartys, kuriomis atsakovas įsipareigojo kas mėnesį mokėti ieškovui lizingo įmokas už lizinguojamą turtą (2006 m. vilkiką Volvo FM-400 su antstatu VARIOTRANS MP-A5; 2006 m. priekabą VARIOTRANS, tipas APT-A; 2005 m. vilkiką Volvo FM 12 380hp su antstatu Metago MP-M1; 2005 m. priekabą VARIOTRANS, tipas APT-A; 2004 m. vilkiką Volvo FM 12; 2006 m. priekabą Kassbohrer). Ieškovas ir atsakovas G. T. 2007-02-27 sudarė laidavimo sutartis Nr. LS/07-07-47 ir Nr. LS/07-07-49, 2007-04-16 – laidavimo sutartis Nr. LS/07-07-111 ir Nr. LS/07-07-114, 2007-11-26 – laidavimo sutartis Nr. LS/07-07-616 ir Nr. LS/07-07-613. Ieškovas ir atsakovė L. T. 2007-02-27 sudarė laidavimo sutartis Nr. LS/07-07-48 ir Nr. LS/07-07-50, 2007-04-16 – laidavimo sutartis Nr. LS/07-07-112 ir LS/07-07-113, 2007-11-26 – laidavimo sutartis Nr. LS/07-07-615 ir Nr. LS/07-07-614. Šių sutarčių pagrindu atsakovai kaip solidarieji skolininkai įsipareigojo atsakyti ieškovui visu savo turtu, jei atsakovas UAB ,,Kalijuka“ laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis. Atsakovas UAB ,,Kalijuka“ vėlavo mokėti lizingo įmokas, todėl ieškovas 2008-05-20 vienašaliai nutraukė lizingo sutartis bei pareikalavo šią įmonę sumokėti lizingo įmokas, delspinigius bei grąžinti lizinguojamą turtą. Turtas ieškovui buvo grąžintas 2008-05-30 ir pastatytas į saugojimo-pardavimo aikštelę, priklausančią UAB ,,Opus auto“, vėliau, suderinus palankesnes turto saugojimo ir pardavimo sąlygas, turtas buvo nugabentas į UAB ,,Skuba“, todėl atsakovai privalo atlyginti turto įvertinimo, saugojimo išlaidas, o taip pat skirtumą tarp neišmokėtos turto vertės bei kainos, už kurią buvo realizuotas lizinguotas turtas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu UAB ,,Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį tenkino iš dalies ir solidariai iš atsakovų UAB ,,Kalijuka“, G. ir J. T. jam priteisė 344 738 Lt nuostolių atlyginimą, tai yra 308 099 Lt nuostolių, susidariusių realizavus lizinguotą turtą, 19 466 Lt, su turto saugojimu, 3 162 Lt, susijusių su turto vertinimu ir 14 011 Lt, susijusių su komisiniais už turto pardavimą, o taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, jog pats ieškovas nebuvo pakankamai atidus, apdairus ir prisidėjo prie nuostolių padidėjimo, todėl prašomą priteisti 492 482,23 Lt sumą nuostoliams atlyginti sumažino 30 procentų, t. y. iki 344 738 Lt (CK 6.259 str.).
Tokią išvadą teismas grindė aplinkybėmis, jog turtas buvo realizuotas po dviejų metų po susigrąžinimo, saugotas automobilių laikinojo saugojimo-pardavimo aikštelėje, esančioje Vievyje, o ne Vilniuje, kur kilnojamojo turto rinka yra ženkliai aktyvesnė, todėl pats ieškovas iš dalies apribojo galimybę šį turtą kuo greičiau realizuoti kuo didesne kaina. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo UAB ,,Kalijuka“ argumentą, jog šioje byloje pareikštas ieškinys yra tapatus ieškiniui, kuris buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-77-392/2010, kurioje ieškovui iš atsakovų buvo priteista 193 730,14 Lt nuostolių ir 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, tai yra 155 187,46 Lt nesumokėtų lizingo įmokų už turtą, 28 082,44 Lt delspinigių, 254,25 Lt turto vertinimo išlaidų ir 10 206 Lt turto saugojimo išlaidų. Teismas nurodė, kad šioje byloje yra reiškiamas reikalavimas dėl nuostolių, kuriuos ieškovas patyrė realizavęs susigrąžintą lizinguojamą turtą, atlyginimo, turto saugojimo išlaidų, turto vertinimo išlaidų, o taip pat komisinių už turto pardavimą. Abiejose bylose buvo prašoma priteisti turto saugojimo bei turto vertinimo išlaidas, tačiau skiriasi laikotarpiai, už kuriuos prašoma priteisti šias išlaidas. Be to, prašomos priteisti turto vertinimo išlaidos grindžiamos skirtingomis PVM sąskaitomis-faktūromis.
Teismas nesutiko su atsakovo UAB ,,Kalijuka“ teiginiais, jog lizingo sutarčių 6.1.12 punktas, kuriuo klientas įsipareigojo atlyginti lizingo davėjui visus nuostolius, kuriuos jis turėjo dėl turto grąžinimo lizingo davėjui, vertintinas kritiškai, nes visos lizingo sutartys tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytos prisijungimo būdu ir šis neturėjo galimybės derėtis dėl lizingo sutarčių sąlygų. Nurodė, kad atsakovas UAB ,,Kalijuka“ sudarė lizingo sutartis kaip verslininkas, siekdamas plėtoti verslą, t. y. siekdamas naudos įmonei, todėl šiuo atveju lizingo sutarčių sudarymas prisijungimo būdu, teismo nuomone, negali būti traktuojamas kaip jo teisių pažeidimas.
Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus laiduotojų G. ir J. T. argumentus, jog jų prievolės yra pasibaigusios, nurodęs, kad laidavimo sutarčių 4.1 punktu šalys susitarė dėl laidavimo termino – laidavimo sutartys įsigalioja nuo jų pasirašymo ir galioja iki visiško lizingo sutarčių sąlygų įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas UAB ,,Citadele faktoringas ir lizingas“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai bei pritiesti bylinėjimosi išlaidas. Skunde teigia, kad:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias skolininko atsakomybės mažinimą ir nepagrįstai konstatavo, jog pats ieškovas prisidėjo prie jo nuostolių atsiradimo.
Motyvuojamoji dalis
2. Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų teismo išvadą, jog turto saugojimas Vievyje esančioje aikštelėje sumažino galimybę jį parduoti kaip įmanoma greičiau bei už didesnę kainą:
2.1. UAB „Skuba” ir UAB „Opus auto”, kuriose turtas buvo saugomas, yra ta pačia veikla besiverčiančios bendrovės, kurių viena iš veiklos rūšių yra transporto priemonių pardavimas. Abi šios įmonės naudoja elektronines svetaines, todėl parduodamas turtas gali būti apžiūrėtas ne tik tiesiogiai, bet ir elektroninėje erdvėje ne tik Vilniaus ar Vievio, bet ir Lietuvos ar užsienio pirkėjų.
2.2. Vilniaus ir Vievio miestus skiria 30 kilometrų. Abejotina, kad toks atstumas galėjo turėti įtakos sunkiojo transporto pirkėjų pasirinkimui, kai perkamo turto vertė siekia 400 322,03 Lt. Šis turtas naudojamas specifiniai veiklai vykdyti – transporto priemonių transportavimui, taigi dažniausiai naudojamas tarptautiniams pervežimams.
2.3. Iš byloje esančių transporto priemones pirkimo sutarčių matyti, kad pirkėjo UAB „Atrika” buveinė yra Mūšos g. 8, Pasvalyje. Ši aplinkybė patvirtina, kad kitos turto saugojimo vietos pasirinkimas nebūtų turėjęs lemiamos reikšmės turto pardavimui ar jo kainai.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad turtas iš atsakovo buvo atsiimtas prieš ekonominę krizę, todėl tai apsunkino specifinio turto pardavimą. Turtas buvo parduotas 2010 m. pabaigoje, kai buvo juntamas ženklus ekonomikos atsigavimas.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovai žinojo, jog turtas saugomas Vievyje, nes patys turtą ten nugabeno, tačiau jokių pretenzijų nereiškė ir nereikalavo jo perkelti kitur. Atsakovai, grąžinę turtą, nesiėmė jokių veiksmų surasti turto pirkėją ir taip sumažinti būsimus nuostolius.
5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas verčiasi lizingo veikla, t. y. finansuoja savo klientų poreikius įsigyti tam tikrą turtą. Pagrindinis gaunamas pelnas yra pajamos iš gaunamų palūkanų. Tuo tarpu atsiimdamas turtą po Lizingo sutarčių nutraukimo, ieškovas ne tik negavo pajamų, bet patyrė nuostolių. Akivaizdu, kad ieškovui nenaudinga vilkinti turto pardavimą.
Atsakovas UAB ,,Kalijuka“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos teiginius:
Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog jis neprisidėjo prie susidariusių nuostolių atsiradimo. Grąžintos transporto priemonės buvo perduotos saugoti bei pardavinėti UAB „Opus auto“, kuri dvejus metus (nuo 2008 iki 2010 m.) realiai turtą tik saugojo, bet jo nepardavė. 2010-04-30 apeliantas sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. 07-10-120 su UAB „Skuba“. Turtas buvo parduotas 2010-10-15 ir 2010-11-05, t. y. praėjus vos šešiems mėnesiams nuo šios sutarties sudarymo. Akivaizdu, kad apeliantas nerūpestingai pasirinko netinkamą įmonę turtui saugoti ir pardavinėti, kuris per ilgą saugojimo laiką nuvertėjo.
2. Apeliantas už kiekvieną lizinguotos transporto priemonės saugojimo dieną UAB „Opus auto” mokėjo po 14 Lt, o sudarius sutartį su UAB „Skuba” ir automobilius perkėlus iš Vievio į Vilnių, už vieną saugojimo dieną buvo mokama tik 4 Lt tikėtina, kad UAB „Opus auto”, gaudama ženkliai didesnes pajamas už automobilių saugojimą nei įprasta rinkoje, nebuvo suinteresuota kuo greitesniu galutiniu automobilių realizavimu.
3. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog atsakovui turto saugojimas Vievyje buvo priimtinas, nes po lizingo sutarčių nutraukimo ir turto perėmimo šalių bendradarbiavimas buvo nutrūkęs.
4. Priešingai nei teigia apeliantas, teismo išvada dėl paties ieškovo kaltės yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais: UAB „Skuba” ir UAB „Opus auto” bendradarbiavimo sutartimis, taip pat automobilių pardavimo sutartimis, PVM sąskaitomis-faktūromis už turto saugojimą, vertinimą, komisinį atlyginimą bei pateiktais atitinkamais mokėjimo pavedimais, šalių paaiškinimais ir kt.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama apelianto ieškovo UAB ,,Citadele faktoringas ir lizingas“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).
Minėta, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu iš dalies patenkino ieškovo UAB ,,Citadele faktoringas ir lizingas“ reikalavimą priteisti iš atsakovų UAB ,,Kalijuka“ (lizingo gavėjas) bei G. ir J. T. (laiduotojai) 492 482,23 Lt nuostolių atlyginimui, kuriuos patyrė po lizingo sutarčių vienašalio nutraukimo saugodamas, vertindamas ir nuostolingai parduodamas atsakovui UAB ,,Kalijuka“ lizinguotą turtą – krovinines transporto priemones.
Teismas sprendė, jog atsakovai, prieštaraudami pareikštam ieškiniui, nepateikė įrodymų apie realią galimybę parduoti lizinguotą turtą už didesnę kainą, nei pardavė ieškovas, todėl negalima teigti, kad pastarojo veiksmai nustatant turto pardavimo kainą ir jį realizuojant neatitiko ekonomiškumo kriterijaus. Konstatavo, jog atsakovai taip pat nepagrindė savo teiginių, kad ieškovas buvo vienašaliai įsipareigojęs, jog tuo atveju, jeigu UAB ,,Kalijuka“ nesugebės tinkamai su juo atsiskaityti, savo nuožiūra parduos turtą ir tokiu būdu gaus dėl lizingo sutarčių nutraukimo prieš terminą patirtų nuostolių atlyginimą. Kartu teismas laikė, jog aplinkybės, kad lizinguotas turtas buvo parduotas po dviejų metų nuo susigrąžinimo, jog iš pradžių turtas saugotas automobilių laikinojo saugojimo-pardavimo aikštelėje, esančioje Vievyje, o ne Vilniuje, kur tokio turto rinka yra ženkliai aktyvesnė, leidžia spręsti, kad ieškovas pats iš dalies apribojo galimybę šį turtą kuo greičiau realizuoti, taigi iš dalies yra ir pats atsakingas, jog susigrąžintas turtas buvo realizuotas už ženkliai mažesnę kainą, nei neišmokėta lizinguoto turto vertė.
Nustatęs, jog pats ieškovas šiuo atveju nebuvo pakankamai atidus, apdairus, tuo prisidėdamas prie nuostolių padidėjimo, teismas, vadovaudamasis tarp šalių sudarytų sutarčių normomis, o taip pat CK 6.567 straipsnio, 6.574 straipsnio 1 dalies, 6.70 straipsnio 1 dalies, 6.6 straipsnio 1 dalies, CK 6.81 straipsnio 1, 3 dalių, 6.88 straipsnio 1 dalies, 6.156 straipsnio 4, 5 dalių, 6.259 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aktualiais išaiškinimais nagrinėjamos kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. G. D., R. D., bylos Nr. 3K-7-61/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R., L. R., bylos Nr. 3K-3-285/2012 ir kt.) – solidariai iš atsakovų ieškovui priteisiamą nuostolių atlyginimą, sumažino 30 procentų, t. y. nuostolių, kuriuos sudaro skirtumas tarp neišmokėtos turto vertės bei kainos, už kurią buvo realizuotas lizinguotas turtas – iki 308 099 Lt (440 141 Lt – 30 procentų (132 042 Lt) ? 308 099 Lt); iki 19 466 Lt, teismas sumažino solidariai priteistinas išlaidas, ieškovo patirtas už susigražinto turto saugojimą (27 808,59 Lt - 30 procentų (8 343 Lt) = 19 466 Lt), iki 3 162 Lt atlygintinas išlaidas už turto vertinimą (4 516,50 Lt – 30 procentų (1 355 Lt) ? 3 162 Lt), ir iki 14 011 Lt komisinius už turto pardavimą pagal Bendradarbiavimo sutartį Nr. 07-10-120 (20 016,10 Lt - 30 procentų (6 005 Lt) ? 14 011 Lt).
Minėta, jog apeliantas ieškovas UAB ,,Citadele faktoringas ir lizingas“, nesutikdamas su tokiomis teismo išvadomis, teigia, jog netinkamai aiškintos ir taikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančias skolininko atsakomybės mažinimą, netinkamai įvertinti įrodymai ir nepagrįstai konstatuota, jog prie reikalaujamų atlyginti nuostolių atsiradimo prisidėjo pats ieškovas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, jog priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo šios bylos aplinkybes, tinkamai nustatė tiek šį ginčą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tiek taikytinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nagrinėjamais klausimais nuostatas, ir spręsdamas dėl CK 6.259 straipsnio normų taikymo, jas teisingai išaiškino bei pritaikė (CPK 185 str.).
Apeliantas teisus skunde teigdamas, kad asmens elgesio vertinimas ar jis buvo sąžiningas ar ne – subjektyvus dalykas, nes kiekvienas asmuo tam tikrą elgesį suvokia skirtingai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne viename savo procesiniame sprendime yra pasisakęs šiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-488/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-35/2011). Tačiau šie apelianto argumentai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nesuteikia pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė minimų proceso, materialiosios teisės normų reikalavimų ar skunde paminėtų kasacinės instancijos teismo išaiškinimų. Kaip matyti iš pirmiau paminėtų skundžiamo teismo sprendimo motyvų, teismo išvados yra grindžiamos būtent nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, apibūdinančiomis ginčo šalių – tiek ieškovo UAB ,,Citadele faktoringas ir lizingas“, tiek atsakovų elgesį tiek iki vienašalio lizingo sutarčių nutraukimo, tiek laikotarpiu po jų nutraukimo. Be kita ko, sprendė, kad faktas, jog lizinguotas turtas buvo parduotas praėjus dvejiems metams po jo susigrąžinimo, leidžia konstatuoti, jog pačiam ieškovui tenka dalis atsakomybės už tai, kad šis turtas buvo realizuotas už ženkliai mažesnę kainą, nei neišmokėta turto vertė. Kolegija laiko, jog apelianto argumentai, susiję su atsakovo UAB ,,Kalijuka“ lizinguoto turto, tai yra sunkiojo transporto – autovežių, saugojimo aplinkybėmis, pardavimo specifika, su viešai žinomos aplinkybės – pasaulinės finansų krizės, įtaka tokio turto rinkos ,,susitraukimui“, su tuo, kad atsakovams buvo žinomos turto saugojimo sąlygos, etc., nepaneigia teismo išvados apie jo, kaip kreditoriaus, dalinę civilinę atsakomybę. Ne vienoje nagrinėjamos kategorijos byloje yra pažymėta, kad tokio turto vertė mažėja jau vien tik dėl užtrukusio pardavimo proceso. Tuo tarpu dvejus metus trukęs ginčo transporto priemonių pardavimas teismo teisingai įvertintas, kaip akivaizdžiai per ilgas, tuo labiau, kad apeliantas UAB ,,Citadele faktoringas ir lizingas“ transporto, be kita ko, sunkiojo transporto priemonių lizingu užsiima profesionaliai ir ilgą laiką – pagal juridinių asmenų registro duomenis bendrovė veikia daugiau nei 10 metų (CPK 185 str.).
Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad teismas, nagrinėdamas ieškovo UAB ,, Citadele faktoringas ir lizingas“ (lizingo davėjo) bei atsakovų UAB ,,Kalijuka“ (lizingo gavėjo), G. ir J. T. (laiduotojų) ginčą dėl atlyginimo nuostolių, susijusių su vienašaliu lizingo sutarčių nutraukimu, atskleidė šios bylos esmę, nustatė visas faktines aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, teisingai išaiškino, pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas ir, patenkindamas ieškovo reikalavimus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Todėl, vadovaudamasi pirmiau paminėtu kasacinio teismo išaiškinimu, kitų ieškovo apeliacinio skundo bei atsakovo UAB ,,Kalijuka“ atsiliepimo į šį skundą argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.