Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-204-544/2021

teisėja Ingrida Kirsnytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03653-2020-4

2021 m. gegužės 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Š. ir atsakovo (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir 2021 m. sausio 11 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6936-902/2020 pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) dėl grąžinimo į darbą bei išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

31. Ieškovės I. Š. apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

33. Atsakovas su apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2019 m. rugsėjo 17 d. Pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą, 2019 m. kovo 15 d. ir 2019 m. rugsėjo 25 d. (duomenys neskelbtini) protokolus su priedais, LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento 2019 m. balandžio 24 d. raštą „Dėl darbo krūvio“ Nr. (duomenys neskelbtini) bei LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento atsakymą į ieškovės I. Š. 2019 m. rugpjūčio 27 d. prašymą „Dėl darbo krūvio“.

34. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016). Pažymėtina, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga. Iš bylos duomenų galima spręsti, kad ieškovei teikiami įrodymai yra žinomi, ji dėl jų turėjo galimybę pasisakyti procesiniuose dokumentuose. Todėl, siekiant visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti šalių ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas priima apelianto (atsakovo) pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

35. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria, pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo pas atsakovą (duomenys neskelbtini) neteisėtu, DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu nuspręsta negrąžinti ieškovės I. Š. į darbą, dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo faktinio ir teisinio pagrindo bei šios žalos dydžio.

Dėl neteisėtai atleistos iš darbo ieškovės teisių gynimo būdo

36. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė I. Š. nuo 1995 m. rugsėjo 6 d. dirbo pas atsakovą (duomenys neskelbtini) pareigose. Atsakovo direktoriaus 2020 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kai darbuotojas atsisako dirbti pakeistomis būtinosiomis ar papildomomis darbo sutarties sąlygomis). Ieškovė, nesutikdama su atleidimu, 2020 m. gegužės 7 d. kreipėsi į DGK, prašydama pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, grąžinti į buvusį darbą bei priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, patirtą turtinę ir neturtinę žalą. DGK 2020 m. birželio 9 d. sprendimu Darbo byloje Nr. APS-111-10522/2020 ieškovės reikalavimus tenkino iš dalies: pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikino atsakovo (duomenys neskelbtini) 2020 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl I. Š. neterminuotos darbo sutarties 1995-09-06 Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo“, pripažino, kad ieškovės darbo sutartis nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo dieną, negrąžino ieškovės į buvusį darbą, nusprendė išieškoti iš atsakovo ieškovės naudai 1 718,28 Eur už priverstinę pravaikštą nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2020 m. balandžio 16 d.) iki sprendimo priėmimo dienos (2020 m. birželio 9 d.) ir po 46,44 Eur už kiekvieną darbo dieną, taikant 5 darbo dienų per savaitę grafiką, nuo 2020 m. birželio 10 d. iki sprendimo neįvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, išieškojo 3 910,24 Eur kompensaciją (DK 218 straipsnio 4 dalis), 427,29 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 500 Eur neturtinę žalą. 2021 m. sausio 11 d. papildomu sprendimu teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 829,70 Eur, neatskaičius mokesčių, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 10 d. iki 2020 m. gruodžio 15 d.

37. DK 229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus DK 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškovė pačio DGK sprendimo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir neginčija, jos reikalavimas grąžinti ją į darbą yra tiesiogiai susijęs su DGK sprendimo dalimi dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Abu šie reikalavimai susiję, nes, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, turi būti išspręsta ir dėl neteisėto atleidimo iš darbo teisinių padarinių, nustatant, kuriuo būdu gintinos neteisėtai atleisto darbuotojo teisės: 1) grąžinant jį į darbą ir priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki grąžinimo į darbą dienos ar 2) negrąžinant į darbą, pripažįstant darbo sutartį nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu ir priteisiant vidutinį darbo užmokestį iki sprendimo įvykdymo dienos bei kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo metus, bet ne daugiau kaip šešių darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Tik išsprendus ginčą, kokiu būdu gintinos neteisėtai atleisto darbuotojo teisės, nustatomas darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir data tuo atveju, jeigu nusprendžiama negrąžinti darbuotojo į pirmesnį darbą. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad, ieškovei nesutinkant su DGK parinktu jos teisių gynimo būdu, ginčas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nebuvo išspręstas iš esmės, dėl ko DGK sprendimo dalis, kuria atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, neįsiteisėjo.

39. Nagrinėjamu atveju, DGK 2020 m. birželio 9 d. sprendimu ieškovės atleidimą iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pripažinus neteisėtu, tačiau nusprendus negrąžinti jos į darbą, nurodžius, kad darbo sutartis nutraukta DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, bei priteisus atitinkamas išmokas, ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl darbo ginčo išnagrinėjimo teisme, nurodydama, kad nesutinka su DGK sprendimu negrąžinti jos į darbą, prašė ją grąžinti į darbą, išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, papildomai išieškoti 8,82 Eur atostoginių beri priteisti 3 000 Eur neturtinei žalia atlyginti.

40. DK 231 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš naujo ir iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK 231 straipsnio 4 dalis). Teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis).

41. Vadovaujantis aptartomis darbo teisės normomis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškovės ieškinį, pagrįstai nagrinėjo šalių darbo ginčą iš esmės, išspręsdamas ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimus, ir pagrįstai nusprendė, kad ieškovės grąžinti į darbą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Kaip matyti, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu pažeistų teisių gynimo būdu ją neteisėtai atleidus iš darbo pas atsakovą ir prašo grąžinti ją į darbą, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.

42. Pažymėtina, jog DK 218 straipsnyje įtvirtinti du neteisėtai atleisto iš darbo darbuotojo teisių gynimo būdai: 1) jeigu darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą bei priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą (DK 218 straipsnio 2 dalis); 2) jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai (DK 218 straipsnio 4 dalis).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta savarankiška sąlyga taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, negrąžinant jo į darbą, – jeigu darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys. Kai yra nustatyta, kad atsakovas (darbdavys) pareiškė prašymą ieškovės negrąžinti į darbą, vien ši aplinkybė pakankama tam, jog iš darbo neteisėtai atleistos apeliantės (ieškovės) teisės būtų ginamos kitu alternatyviu būdu – negrąžinant į darbą, bet pripažįstant darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos bei iš atsakovo ieškovės naudai priteisiant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytas išmokas (kompensacijas).

45. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu priėjo prie pagrįstos išvados, kad dėl susiklosčiusių konfliktiškų ieškovės ir darbdavio atstovų santykių tolesnis ieškovės darbas negalimas, jos grąžinimas į darbą suponuotų naujų konfliktų grėsmę tarp mokyklos darbuotojų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, kaip darbdavys, atsižvelgdamas į įmonės specifiką, turi teisę savo veiklą organizuoti taip, kaip jam atrodo tinkamiausia, pasirinkdamas jo požiūriu reikiamus, tinkamus darbuotojus ir tiek, kiek jų reikia pagrindinėms funkcijoms vykdyti. Nagrinėjamu atveju ieškovės pareigybė panaikinta, nėra jos specialybę atitinkančių dėstomų dalykų pamokų, taip pat kitų jos kompetenciją atitinkančių laisvų darbo vietų, be to, atsakovas yra nutraukęs darbo sutartis ir su kitais pedagogais, dirbusiais pagal analogiškas programas, kaip ir ieškovė, dėl ko akivaizdu, jog nebėra teisiškai reikšminga ieškovės nurodyta aplinkybė, kad pas atsakovą ieškovės dėstyto dalyko mokytoju galimai dirba mažesnės kvalifikacijos specialistai, nei yra ieškovė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir organizacines priežastis, dėl kurių ieškovė negali būti grąžinta į darbą (ieškovės ankstesnių pareigų nebėra).

46. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės (ieškovės) apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neteikia pagrindo daryti kitokią – priešingą pirmosios instancijos teismui išvadą. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliantės (ieškovės) reikalavimas ginti jos pažeistas teises, grąžinant ją į darbą, negali būti tenkinamas, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo

47. Apeliantas (atsakovas) savo skundą argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės ieškinį, neatsižvelgė į atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus byloje, liudytojų parodymus, kurie turėjo įrodomąją vertę dėl atsakovo pozicijos pagrindimo, taigi, neteisingai vertino įrodymus; teismas nesilaikė CPK nustatyto reikalavimo teismo sprendimo turiniui, kad teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).

48. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai apelianto teiginiams, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi, nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Pažymėtina, jog įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176 – 185 straipsnių nuostatose bei nuosekliai išplėtotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009).

49. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, įvertinęs skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, vertino tiek ieškovės, tiek atsakovo pateiktus įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovės reikalavimų bei atsakovo atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo apeliacinio skundo argumentai neatskleidžia jo nurodomų CPK 176 – 185 straipsnių, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo. Šiuo atveju apeliantas nurodytais skundo argumentais išreiškia savo nesutikimą su jam nepalankiomis teismo išvadomis dėl bylos faktų, tačiau nepagrindžia, jog teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.

50. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jei sprendimo motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Taigi, tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė, o ir apeliantas konkrečiai nenurodė, išskyrus deklaratyvius teiginius, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys neatitiktų CPK 270 straipsnio reikalavimų.

52. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei per didelį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Nors DGK sprendimu priteistas sumas ieškovei jis sumokėjo 2020 m. birželio 30 d., tačiau tiek DGK, tiek pirmosios instancijos teismo priteistos sumos ieškovei nėra proporcinga ir teisinga sankcija darbdaviui, o ieškovei taip tik suteikiama galimybė praturtėti. Teismas nevertino, kad ieškovė pati atsisakė antro darbo (duomenys neskelbtini), kad už tą patį laikotarpį gavo ir nedarbingumo išmokas iš VSDFV, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas yra viešoji įstaiga, kuri išlaikoma iš valstybės biudžeto, kad ieškovė yra padariusi darbo pareigų pažeidimų, kad liudytojai patvirtino, kad priteistos sumos turės neigiamos įtakos atsakovo finansinei padėčiai, paveiks įstaigos finansinę padėtį ir turės įtakos kitų darbuotojų garantijoms. Atsakovo įsitikinimu, dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo priteisti vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nes tai yra neproporcinga, neadekvati kompensacija, kuri, net ir pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, turėtų būti sumažinta.

56. Atsakovas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo priteista už priverstinės pravaikštos laiką suma nagrinėjamu atveju yra neproporcingai didelė, remiasi tuo, jog DGK 2020 m. birželio 9 d. sprendimu priteistas sumas jis ieškovei sumokėjo 2020 m. birželio 30 d., t. y. dar iki ieškinio padavimo teismui (2020 m. liepos 9 d.), taigi, socialinė funkcija buvo atlikta – darbuotojai buvo kompensuota už laiką, kurį ji nedirbo. Pažymėtina, kad ieškovei buvo išmokėta ir 3 910,24 Eur kompensacija dar trims mėnesiams į priekį, o ieškovė tęsė darbo ginčą kreipdamasi į teismą su reikalavimu grąžinti į darbą, nepaisant DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos.

57. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas teisingai nurodo, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinus galimybę negrąžinti darbuotojo į darbą, kai to prašo darbdavys, neteisėtai atleistos iš darbo ieškovės teisės negalėjo būti apgintos jos norimu būdu, t. y. grąžinant ją į darbą pas atsakovą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl ieškovei priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos atitikties proporcingumo, protingumo, teisingumo principams ši aplinkybė ginče yra teisiškai reikšminga.

58. Įvertinus šio konkretaus darbo ginčo aplinkybes, t. y. tai, kad, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai nuostatai, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas, jeigu negrąžinti prašo darbdavys, neteisėtai atleistos iš darbo ieškovės teisės negalėjo būti apgintos jos norimu būdu, t. y. grąžinant į darbą, taip pat tai, jog atsakovas, neginčydamas DGK išvados dėl ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtumo, dar iki ieškovei kreipiantis su ieškiniu į teismą sumokėjo pastarajai DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyto dydžio kompensaciją, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, pirmosios instancijos teismo priteista vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką suma negali būti laikoma proporcinga ir teisinga sankcija darbdaviui už ieškovės neteisėtą atleidimą iš darbo.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, jog ieškovė, DGK 2020 m. birželio 9 d. priėmus sprendimą jos atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, kreipdamasi į teismą su ieškiniu ir prašydama dėl neteisėto atleidimo iš darbo pažeistas teises ginti grąžinant jį į darbą, piktnaudžiavo savo teisėmis, siekdama didesnės sumos už priverstinės pravaikštos laiką, kaip kad skunde teigia atsakovas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant šalių darbo ginčą DGK atsakovas procesiniuose dokumentuose neakcentavo, jog ieškovės grąžinimas į darbą negalimas dėl to, kad ji remiasi DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nauja nuostata. Nesutikimą su ieškovės reikalavimu grąžinti ją į darbą atsakovas grindė organizacinėmis priežastimis (etatų skaičius pas atsakovą buvo sumažintas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo atsakovo valios ar kaltės, o nuo mokinių, pasirinkusių mokymo įstaigą ir mokymo programą skaičiaus bei perėjimo nuo dalykinių programų prie modulinių programų, kuriose neliko (duomenys neskelbtini) dalyko), taip pat tuo, kad ieškovė savo veiksmais destabilizuoja veiklą, diskredituoja pedagogo profesiją, pažeidžia viešąjį interesą ir kitų darbuotojų garbę ir orumą.

60. Išanalizavus byloje nustatytų aplinkybių visumą, priežastis, lėmusias ieškovės atleidimą iš darbo, atsižvelgus į DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pagrindą negrąžinti neteisėtai atleisto darbuotojo į darbą, įvertinus tai, kad atsakovas ieškovei dar iki ginčo inicijavimo teisme sumokėjo nutarties 54 punkte nurodytas sumas, taip pat įvertinus aplinkybę, kad bylos proceso trukmė, o tuo pačiu ir priverstinės pravaikštos laikas, pailgėjo ir dėl to, kad, ieškovei 2020 m. liepos 9 d. kreipusis į teismą su ieškiniu, neatitinkančiu jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų, teismas 2020 m. liepos 16 d. nutartimi nustatė terminą trūkumams pašalinti, dėl ko patikslintas ieškinys buvo priimtas 2020 m. rugpjūčio 20 d. (beveik po pusantro mėnesio), darytina išvada, kad ieškovei už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiuota vidutinio darbo užmokesčio suma – 11 610,00 Eur – už maksimalų vienerių metų laikotarpį (DK 218 straipsnio 4 dalis) šioje konkrečioje darbo ginčo byloje laikytina neproporcinga sankcija darbdaviui.

61. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad nėra pagrindo mažinti už priverstinę pravaikštą priteistos sumos, nes ji nėra įsidarbinusi kitame darbe, negauna jokių kitų darbo pajamų, yra neįgali, dėl amžiaus yra nekonkurencinga darbo rinkoje ir negalės susirasti darbo, tačiau svarbu tai, jog šiuo atveju darbo sutartis su ieškove nutraukta nediskredituojančiu pagrindu, t. y. ne dėl darbuotojos kaltės. Byloje nenustatyta, kad atleidimo iš darbo procedūra buvo atlikta ypatingai nepagarbiai ir (ar) šiurkščiai. Ieškovė atsiliepime į atsakovo skundą nepaneigė ir neginčijo atsakovo nurodomos aplinkybės, kad ieškovė dirbo kitoje įstaigoje, su kuria nutraukė darbo santykius. Dėl to ieškovės nurodytos aplinkybės savaime nėra pagrindas nemažinti šiuo konkrečiu atveju neproporcinga pripažintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką sumos.

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas mažinti ieškovei priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą sumą iki 7 848,36 Eur (1 718,28 + 6 130,08 Eur), neatskaičius mokesčių, nuo atleidimo iš darbo dienos iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai). Tokio dydžio kompensacijos priteisimas atitinka DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto darbuotojų teisių gynimo tikslą, šio konkretaus darbo ginčo šalių interesų pusiausvyrą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

64. Asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini. Pagal civiliniame procese įtvirtintą dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnis). CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų.

65. Pažymėtina, jog atsakovas nepateikė ieškinio nesutikdamas su DGK 2020 m. birželio 9 d. sprendimo dalimis ieškovės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu bei negrąžinti jos darbą ir priteisti įstatymo numatytas pinigines kompensacijas, neturtinę žalą, prašydamas šią ginčo dalį išspręsti teisme iš esmės. Minėta, kad ieškovė taip pat ieškiniu neginčija DGK sprendimo dalies, kuria jos atleidimas iš darbo pas atsakovą pripažintas neteisėtu, todėl atsakovas apeliaciniame skunde negali kelti paties byloje ieškiniu nepareikštų ir ieškovės, kuri kreipėsi į teismą dėl teisminės gynybos, padėtį bloginančių reikalavimų. Vadovaudamasi tuo, teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl atsakovo apeliaciniame skunde detaliai dėstomų argumentų, susijusių su darbo sutarties su ieškove nutraukimo teisėtumu, siūlymu užimti laisvą mokytojo padėjėjo darbo vietą, sužinojimu apie ieškovės nedarbingumą ir pan.

66. DK 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Minėta, kad pagal DK 218 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas neteisėtai atleistam iš darbo darbuotojui, be kita ko, gali būti priteista ir neturtinė žala.

67. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pagal kasacinio teismo nuosekliai suformuotą praktiką vien neteisėto atleidimo iš darbo faktas nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti. Kokios pažeistų teisių gynimo priemonės yra būtinos ir pakankamos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į reikšmingas bylos aplinkybes. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimo faktas yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008).

68. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015). Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017).

69. Darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtinančiomis aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017).

70. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo byloje pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai nustatė neturtinės žalos dydį, nes atsižvelgė į tai, kad ieškovė atleista iš darbo nediskredituojančiu pagrindu, t. y. ne dėl jos kaltės, taigi, nėra pagrindo teigti, jog neteisėtas atleidimas iš darbo pakenkė ieškovės dalykinei reputacijai, apribojo jos galimybes dėl šios priežasties konkuruoti darbo rinkoje. Nenustatyta tokių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, jog atsakovas atleidimo iš darbo procedūrą vykdė šiurkščiai, darydamas ieškovei neleistiną psichologinį poveikį. Suprantama, kad atsakovo sprendimas atleisti ieškovę iš darbo sukėlė jai įtampą, neigiamus išgyvenimus, tačiau nenustatyta tokių aplinkybių, kurios rodytų atsakovo siekį pažeminti, sumenkinti ieškovę. Ieškovės pateikti įrodymai apie nedarbingumą, savaime, nesant papildomų duomenų dėl neįgalumo priežasčių, neįrodo, kad jis buvo nulemtas darbdavio veiksmų.

71. Išanalizavus byloje surinktų duomenų visumą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nustatytas pakankamas pagrindas priteisti ieškovei 1 500 Eur piniginę kompensaciją dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams atlyginti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Šio darbo ginčo atveju ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu, DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytos kompensacijos, atsižvelgiant į atsakovo įstaigoje išdirbtus metus, sumokėjimas bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas nėra pakankamos priemonės ir ieškovės patirtiems neturtiniams praradimams kompensuoti.

Dėl procesinės bylos baigties

72. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, išnagrinėjus abiejų darbo ginčo šalių apeliacinius skundus, ieškovės apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas reikalavimas grąžinti ieškovę į darbą, atmestinas, o atsakovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne daugiau kaip vienus metus, tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, sumažinant ieškovei priteistiną kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

73. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

74. Ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, jog patyrė bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas pateikė teismui rašytinius įrodymus apie patirtas 490 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teismas laikė, jog ieškinys patenkintas iš dalies (50 procentų), todėl iš ieškovės atsakovo naudai priteisė 50 procentų atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (245 Eur). Ieškovei esant atleistai nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo, teismas iš atsakovo valstybei priteisė 50 procentų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (6,65 Eur) (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 3 dalis) ir 214 Eur žyminio mokesčio, apskaičiuoto už ginčytus ir naujai patenkintus reikalavimus (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnis, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis; 6 130,08 Eur + 1 000 Eur = 7 130,08 Eur x 3 proc.). Įvertinus apeliacinės instancijos procesinį sprendimą dėl abiejų šalių apeliacinių skundų tenkinimo (atmetimo) apimties, keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

75. Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė. Už apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atsakovas turėjo 800 Eur (atitinkamai 500 Eur ir 300 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, o atsakovo – tenkintas apie 30 procentų, todėl 240 Eur šių išlaidų atsakovui priteistina iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

76. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 238,89 Eur žyminio mokesčio. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas apie 30 procentų, tai atsakovui iš ieškovės priteisiama 71,67 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

pakeisti šią Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir 2021 m. sausio 11 d. papildomo sprendimo dalį ir ją išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovės I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikinant atsakovo (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 2020 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl I. Š. neterminuotos darbo sutarties 1995-09-06 Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo“.

Negrąžinti ieškovės I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), į darbą. Laikyti, kad darbo sutartis tarp ieškovės I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir atsakovo (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nutraukta nuo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 15 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2021 m. gegužės 17 d.).

Priteisti ieškovės I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovo (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 1 718,28 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus aštuoniolika eurų ir 28 euro centus) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2020 m. balandžio 16 d.) iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (2020 m. birželio 9 d.), nuo 2020 m. birželio 10 d. iki 2020 m. gruodžio 15 d. (teismo sprendimo priėmimo) – 6 130,08 Eur (šešis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt eurų ir 8 euro centus) (neatskaičius mokesčių) už priverstinę pravaikštą.

Priteisti ieškovės I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovo (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 3 910,24 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus dešimt eurų ir 24 euro centus) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją (DK 218 straipsnio 4 dalis).

Priteisti ieškovės I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovo (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 1 256,99 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt šešis eurus ir 99 euro centus), neatskaičius mokesčių, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Priteisti ieškovės I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovo (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės I. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), naudai 311,67 Eur (tris šimtus vienuolika eurų ir 67 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.