Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo E. D. (E. D.) gynėjo ir nuteistojo M. S. (M. S.) gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė bausmių dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, ir E. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl nusikalstamos veikos aplinkybių ir jos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

7. Pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti bei įvertinti įrodymai patvirtina, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis E. D. ir M. S., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai įgijo ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – sintetinių kanabinoidų: MDMB-4en-PINACA, ADB-BUTINACA ir ADB-HEXINACA.. Tai nuteistojo M. S. parodymai, liudytojų E. G., D. B., P. B., D. V. (D. V.) parodymai, specialisto išvados Nr. IBPS-V-273447-22, Nr. 11-337 ir Nr. IBPS-V-556118-22, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, daiktų ir kitų objektų apžiūros protokolai, tarnybiniai pranešimai.

10. Šių bylos įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių neginčija nei nuteistųjų gynėjai, nei prokuroras apeliaciniuose skunduose. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka tik su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, jų atžvilgiu taikytomis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Nuteistojo M. S. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su M. S. paskirta bausme, nurodo nesutikimo argumentus ir dėl to, jog M. S. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojas, nesutinka ir su teismo išvada, jog M. S. žinojo kokias būtent psichotropines medžiagas jis įgyja. Nuteistojo E. D. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad E. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Nuteistojo gynėjas nesutinka dar ir su tuo, kad E. D. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, taip pat ir tuo, jog šią veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

11. Nuteistasis E. D. ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu kaltu padaręs nusikalstamą veiką neprisipažino. Ikiteisminio tyrimo pirmų apklausų metu E. D. neparodė jokių aplinkybių, susijusių su nusikalstama veika (t. 4, b. l. 66–67, 72, 76). Šių apklausų metu jis nenuosekliai parodė apie 2022 m. sausio 12 d. vykimo į Vilnių tikslą – sutvarkyti M. S. automobilį, apžiūrėti kitą automobilį, į kurį M. S. norėjo iškeisti savo automobilį. Vėlesnės apklausos metu nuteistasis parodė, kad su M. S. ir D. B. buvo nuvažiavę prie kažkokio namo (duomenys neskelbtini) mikrorajone (duomenys neskelbtini). Jis su M. S. buvo išlipę iš automobilio. Jis nuėjo už namo kampo prie balkono, nes norėjo nusišlapinti, tačiau tą padaryti sutrukdė moteris su šuniu. Kur tuo metu buvo M. S., jis nematė. Po to jis grįžo į automobilį, tuo metu į automobilį grįžo ir M. S.. Nuvažiavo į greitojo maisto restoraną ir juos sulaikė pareigūnai. Pas M. S. rado kažkokį maišelį (t. 4, b. l. 83–84). Kitos apklausos metu E. D. parodė, kad jis neprisimena, ar buvo prie balkono (t. 4, b. l. 95–96). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną jis buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje. M. S. nepaaiškino, kokiu tikslu jie ten važiavo. Jis su M. S. buvo išlipęs iš automobilio. Prie namo balkono pamatė krūmus ir norėjo nusišlapinti, tačiau tai padaryti sutrukdė praeiviai. Todėl jis grįžo į automobilį. Atsižvelgiant į nuteistojo parodymus, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. D. parodymus vertino kaip nepatikimus ir jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad nuteistojo E. D. nurodytų judėjimo į (duomenys neskelbtini) 2022 m. sausio 12 d. priežasčių nepatvirtino kartu su juo vykę M. S. ir D. B.. Todėl teisingai tokias nuteistojo E. D. nurodytas aplinkybes pripažino kaip nuteistojo bandymą nuslėpti tikrąją vykimo į (duomenys neskelbtini) priežastį.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jau sulaikymo metu pareigūnams M. S. nurodė, jog būtent E. D. bendravo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu dėl psichotropinių medžiagų įgijimo ir būtent E. D. nurodė šių medžiagų padėjimo vietą, į kurią jas galimai atgabeno ir padėjo asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas. Byloje esantys kiti įrodymai taip pat patvirtina šias aplinkybes.

17. Aptartų įrodymų visuma, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, kad būtent E. D. bendravo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu dėl psichotropinių medžiagų įgijimo. Nuteistojo E. D. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog E. D. mobiliojo ryšio telefonu, taip pat ir programėlėmis „W“ ir „Z“, naudojosi M. S. ir būtent šis nuteistasis bendravo dėl psichotropinių medžiagų įgijimo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Tokia versija jau buvo atmesta pirmosios instancijos teisme. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad ši versija nėra nei logiška, nei įtikinanti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui. Nėra logiška, kad tik neilgą laiko tarpą (apie vieną mėnesį) pažįstamam M. S. E. D. būtų davęs naudotis savo mobiliojo ryšio telefonu, į jį parsisiunčiant ir naudojant savo poreikiams programėles. Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, apie tai nurodė ir pats M. S., kad nagrinėjimo įvykio metu jo padėtis buvo sunki, nebendravo su artimaisiais, gyveno automobilyje, tuo metu jis neturėjo savo asmeninio mobilaus ryšio telefono, tačiau tokios aplinkybės nepatvirtina nuteistojo E. D. versijos, jog M. S. 2022 m. sausio 12 d. naudojosi E. D. telefonu siekiant įgyti psichotropines medžiagas. Pats M. S., paneigdamas šią versiją, nurodė, kad jis nesinaudojo E. D. mobiliojo ryšio telefonu. Liudytojas D. B. taip pat parodė, kad jis nematė, jog nagrinėjamo įvyko dieną nuteistieji naudojosi tuo pačiu telefonu. Pažymėtina, kad šią versiją nuteistasis E. D. pateikė tik ikiteisminio tyrimo paskutinės apklausos metu ir teisminio nagrinėjimo metu. Jis nurodė, kad į savo mobilaus ryšio telefoną programėlės „W“ jis neparsisiuntė ir jos nenaudojo, tačiau tokias aplinkybes paneigia ne tik jau aptarti nuteistojo M. S. ir liudytojo D. B. parodymai, bet ir rašytiniai bylos įrodymai. E. D. mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokole nurodyta, kad telefone programėlė „W“ įdiegta 2021 m. liepos 22 d. (t. 2, b. l. 25–42, 43–44). Taigi ši programėlė E. D. mobiliojo ryšio telefone įdiegta žymiai anksčiau, nei nuteistasis susipažino ir bendravo su M. S.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo E. D. nurodyta versija yra paneigta. Aplinkybę, kad būtent nuteistasis E. D. 2022 m. sausio 12 d. bendravo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu dėl psichotropinių medžiagų, teisėjų kolegijos nuomone, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina nuteistojo telefone rastos žinutės, iš kurių matosi, jog jis ir anksčiau konspiruotai bendravo su kitais asmenimis dėl uždraustų medžiagų kiekio (t. 2, b. l. 37–38). Kaip minėta, nuteistasis M. S. parodė, kad ne tik nesinaudojo E. D. mobiliuoju telefonu, bet ir į šio nuteistojo mobiliojo ryšio telefone esančią navigacinę programėlę „Z“ nevedė adreso, kuriuo vyko pasiimti psichotropinių medžiagų. Apie tai parodė ir pats E. D.. Teisėjų kolegijos vertinimu, E. D. nagrinėjamo įvykio dieną ne tik naudojosi savo mobiliajame telefone esančia programėle „W“, bet ir „W“ programėle.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog E. D., veikdamas bendrininkų grupe su M. S., neteisėtai disponavo (įgijo ir gabeno) labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu. Jau aptarti įrodymai patvirtina, kad 2022 m. sausio 12 d. E. D. per programėlę „W“ iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens gavęs nuotrauką su psichotropinių medžiagų padėjimo vieta, kurias ten galimai atgabeno ir padėjo asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, M. S. vairuojamu automobiliu nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), nurodytu atsiųstoje nuotraukoje. Priešingai, nei nurodoma nuteistojo gynėjo skunde, E. D. ne šiaip stovėjo prie nuotraukoje nurodyto namo balkono, bet stebėjo aplinką, kai tuo metu M. S. po balkonu paėmė labai didelį psichotropinių medžiagų kiekį. Šias psichotropines medžiagas M. S. įsidėjo į striukės kišenę, taip turėdamas prie savęs jis kartu su E. D. gabeno automobiliu iki tol, kol juos sulaikė policijos pareigūnai.

19. Šias nustatytas faktines bylos aplinkybes patvirtina jau aptarti nuteistojo M. S. pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos patvirtina kiti įrodymai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šio nuteistojo parodymais tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai. Tuo tarpu kaltinamajame akte ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą aplinkybę, jog E. D. į vietą, iš kurios M. S. paėmė psichotropines medžiagas, padėjo atneštus 200 Eur, nustatyta vadovaujantis tik to paties M. S. parodymais, kurie dėl šios aplinkybės nebuvo nuoseklūs ir jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, o netgi juos paneigia. Ikiteisminio tyrimo metu M. S. parodė, kad E. D. pinigus padėjo po balkonu. Visų apklausų metu nuteistasis parodė apie skirtingas šių pinigų sumas. Teisme M. S. nurodė, kad neprisimena, kuris iš jų (jis ar E. D.) paliko pinigus po balkonu. Kitų duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, kad E. D. po balkonu padėjo pinigus, nėra. Pareigūnas P. B. parodė, kad nematė, jog nuteistieji ką nors būtų dėję po balkonu. Apie tai, kad nuteistieji turėjo palikti pinigus toje vietoje, iš kurios jie pasiėmė psichotropines medžiagas, paneigė pats E. G.. Šis liudytojas parodė, kad ne jis turėdavo paimti pinigus, jam nereikėdavo paimti pinigus už psichotropines medžiagas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatydamas faktines aplinkybes, teismas negali remtis prielaidomis, o abejonės dėl įrodymų pakankamumo aiškinamos kaltinamojo naudai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, jog nėra pakankamai neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis E. D. po balkonu padėjo atneštus 200 Eur, ši aplinkybė šalinama iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies. Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, kad šios faktinės aplinkybės pašalinimas iš kaltinimo šiuo atveju nesudaro pagrindo kitaip vertinti įrodytus E. D. nusikalstamus veiksmus (labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų neteisėtą įgijimą ir gabenimą) ar kitaip švelninti jo teisinę padėtį.

20. Bylos įrodymai patvirtina, kad E. D. neteisėtai įgijo ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Šią nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su kitu nuteistuoju M. S.. Nuteistojo E. D. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad visus neteisėtus veiksmus atliko M. S., pasinaudojęs apie jo neteisėtą elgesį nieko nežinojusiu E. D.. Nuteistojo M. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šis nuteistasis atliko tik pavežėjo funkciją, jis skolino pinigus E. D. psichotropinių medžiagų įsigijimui ir šias medžiagas paėmė E. D. prašymu. Šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

21. Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar asmenimis (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015). Kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nurodytos BK specialiojoje dalyje, požymius (LAT kasacinės bylos Nr. 2K-163-248/2015, Nr. 2K-116-719/2023 ir kt.). Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, tačiau susitarimo esmė ir ribos bendrininkams turi būti žinomos (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-229/2008, Nr. 2K-485/2008, Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K-458/2014 ir kt.). Be to, bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors nuteistojo M. S. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog šis nuteistasis tik skolino pinigus E. D. psichotropinių medžiagų įsigijimui, tačiau apie tai M. S. parodė tik paskutinės ikiteisminio tyrimo apklausos metu. Tokius savo parodymus jis paneigė pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo pirmos apklausos metu M. S. parodė, kad jis kartu su E. D. pirko psichotropines medžiagas. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas patikėjo ir vadovavosi būtent šiais nuteistojo M. S. parodymais, nes juos patvirtina kiti įrodymai. Taip pat tiek jo parodymai, tiek atlikti jo veiksmai patvirtina, kad jis atliko ne tik pavežėjo funkciją, bet ir kitus veiksmus neteisėtai įgyjant ir gabenant labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų.

23. Iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių matosi, kad neteisėtai disponuoti labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu buvo bendras nuteistųjų E. D. ir M. S. sutarimas. Bylos įrodymais nustatyta, kad E. D. bendravo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu dėl psichotropinių medžiagų įgijimo. Apie tai žinojo M. S., jis buvo kartu su E. D., kai vyko šis bendravimas. Kai į E. D. mobiliojo ryšio telefoną buvo atsiųsta nuotrauka, iš kurios matosi vieta, kurioje jiems buvo padėtos psichotropinės medžiagos, abu kartu M. S. vairuojamu automobiliu vyko šių medžiagų pasiimti. Abu kartu nuėjo prie balkono, nurodyto nuotraukoje, E. D. stebėjo aplinką, o M. S. paėmė paketą su labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu. Šį paketą su medžiagomis M. S. įsidėjo į savo striukės kišenę, nes, kaip pats paaiškino, ji buvo talpesnė nei pas E. D.. Jie kartu grįžo į automobilį. Laikydamas psichotropines medžiagas prie savęs M. S. ir E. D. kartu jas gabeno, kol juos sulaikė policijos pareigūnai. Taigi E. D. ir M. S. savo veiksmais siekė to paties nusikalstamo sumanymo – neteisėtai disponuoti labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu ir bendrai veikdami neteisėtai įgijo ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Nėra abejonių, kad nuteistieji suvokė, kad nusikalstamą veiką daro bendrai ir pritarė vienas kito veiksmams, t. y. abu veikė kaip vykdytojai bendrininkų grupe.

26. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, jog nuteistieji nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji E. D. ir M. S. ne tik bendrais bruožais, o neabejotinai aiškiai suvokė ir žinojo, kad jų neteisėti veiksmai susiję su psichotropinėmis medžiagomis – sintetiniais kanabinoidais (MDMB-4en-PINACA, ADB-BUTINACA ir ADB-HEXINACA), taip pat suvokė ir jų labai didelį kiekį. Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai nurodė, kad pats E. D. tarėsi dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, todėl nėra abejonių, jog jis suvokė ir žinojo, kokias konkrečiai psichotropines medžiagas įgijo, taip pat žinojo ir tikslų jų kiekį. Pažymėtina, kad teismas atkreipė dėmesį į baudžiamosios bylos duomenis – liudytojo E. G. telefono apžiūros protokolą ir nuteistojo E. D. telefono apžiūros protokolą, ir juos sugretinęs tarpusavyje padarė pagrįstą išvadą, kad tokiu pačiu būdu, kaip ir nagrinėjamu atveju, E. D. bent aštuonis kartus vyko pasiimti psichotropines medžiagas. Taip pat teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš nuteistojo E. D. mobiliojo ryšio telefone esančių žinučių matosi, jog šis nuteistasis anksčiau nei nagrinėjamas įvykis konspiruotai bendravo apie uždraustų medžiagų kiekius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad E. D. nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

27. Tokia pati išvada daroma ir dėl nuteistojo M. S. kaltės. Bylos įrodymais nustatyta, kad M. S. buvo kartu su E. D., kai šis su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu tarėsi dėl psichotropinių medžiagų įgijimo. Jie kartu vyko pasiimti psichotropinių medžiagų. Pats M. S. parodė, kad pamatęs paketą su psichotropinėmis medžiagomis suprato, jog tokio dydžio paketas netilps į paprastą kišenę, todėl jis šį paketą įsidėjo į savo striukės talpiausią kišenę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistasis M. S. suvokė psichotropinių medžiagų kiekį. Taip pat teismas, vertindamas nuteistojo suvokimą apie psichotropines medžiagas, nurodė, kad nagrinėjamo įvykio laikotarpiu M. S. buvo priklausomas nuo psichiką veikiančių medžiagų. Ši aplinkybė taip pat patvirtina nuteistojo suvokimą vertinant draudžiamų medžiagų kiekį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje M. S. versiją, nurodomą ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, jog nuteistajam nežinomos tokios psichotropinės medžiagos kaip sintetiniai kanabinoidai, nesiorientuoja ir jų kiekiuose, nagrinėjamu atveju netyčia jų įgijo vietoje įprastų vartoti skirtų kanapių, įvertino kaip gynybinę, nes praeityje M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už būtent augalinės kilmės medžiagų, supurkštų sintetiniais kanabinoidais, laikymą. Todėl teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad tokios rūšies psichotropinės medžiagos ir jų kiekiai M. S. buvo žinomi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad M. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

29. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepagrįstai nuteistiesiems paskyrė mažesnio dydžio bausmes, nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikinama bei E. D. ir M. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį skiriamos naujos bausmės.

30. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos sunkumo laipsnį ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra vienas iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). Teismo teisė motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, nei nurodyta konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, išplaukia iš pamatinių Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, proporcingumo, teisinės valstybės principų. Kita vertus, konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismas turi pareigą švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

31. Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29-788/2020, Nr. 2K-119-689/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-201-788/2021, Nr. 2K-233-976/2021). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64-303/2018, Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-233-976/2021).

32. Pirmosios instancijos teismas sprendimą E. D. ir M. S. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jiems paskirti švelnesnes, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, bausmes iš esmės motyvavo E. D. jaunu amžiumi ir M. S. šeimine padėtimi. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad siekdamas pusiausvyros tarp kaltinamojo asmenybės (E. D. itin jauno amžiaus), gyvenimo aplinkos, šeiminės padėties (M. S. išsiskyręs, tačiau turi mažametį vaiką, kuriam priskirtas išlaikymas iki jo pilnametystės), padarytos veikos pavojingumo bei bausmės tikslų, teismas sprendžia, jog visų šių aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmė yra neproporcinga M. S. ir E. D. padarytam nusikaltimui ir jų pačių asmenybėms, prieštarauja teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties.

33. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino šias aplinkybes, teismo nurodytos aplinkybės nėra išskirtinės, dėl kurių BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas E. D. ir M. S. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, apibūdinančių tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir nuteistųjų pavojingumą, visumos. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistųjų E. D. ir M. S. neteisėto elgesio vertinti kaip atsitiktinio ar mažiau pavojingo, taip pat ir jų padarytos veikos pavojingumas nėra mažesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas.

34. E. D. ir M. S., veikdami bendrininkų grupe, padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), susijusį su neteisėtu disponavimu labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu. Pažymėtina, kad bendras psichotropinių medžiagų – sintetinių kanabinoidų – kiekis, kuriuo neteisėtai disponavo nuteistieji, daugiau kaip 1,3 karto viršija labai didelį šių medžiagų kiekį, nurodytą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose. Šią nusikalstamą veiką nuteistieji padarė veikdami tiesiogine tyčia. Teismas nenustatė jokių nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatė jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Tiek E. D., tiek M. S. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei tai, jog veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). E. D. anksčiau teistas du kartus. Pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu E. D. nuteistas už nusikaltimą, kurį padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Jis baustas ir keliolika kartų administracine tvarka, taip pat ir po nusikalstamos veikos padarymo, nors praeityje dirbo, šiuo metu nėra duomenų apie darbinę veiklą. Taip pat ir M. S. anksčiau teistas tris kartus, baustas net keliasdešimt kartų administracine tvarka, praeityje dirbo, šiuo metu nedirba.

35. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nusikalstamą veiką E. D. padarė būdamas jauno – vos X metų – amžiaus, kai jo asmenybė dar nebuvo brandi, vertybės tik formavosi, nurodė, jog ir M. S. tuo metu buvo jauno – XX metų – amžiaus, kai jo vertybės iš esmės stabilizavosi, teismas nurodė ir tai, kad nusikalstamą veiką nuteistieji padarė tinkamai nesuvokiant kilsiančių neigiamų pasekmių, nes jų asmenybės lengvabūdiškos, nebrandžios. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios teismo išvados yra nepagrįstos. Įvertinant tai, jog nuteistieji iki šios nusikalstamos veikos padarymo jau buvo teisti ne po vieną kartą, jie bausti ir administracine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų asmenybės jau susiformavusios ir, kaip prokuroras apeliaciniame skunde teisingai nurodo, nuteistieji linkę nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų, linkę pažeidinėti įstatymus, jie sistemingai ir toliau daro nusikalstamas veikas, kurios sunkėja. Pažymėtina, kad E. D., padarydamas naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nepateisino parodyto teismo pasitikėjimo. Galutinė subendrinta bausmė E. D. paskirta vadovaujantis BK 63 straipsniu, o ne BK 64 straipsniu tik todėl, kad jam buvo paskirta subendrinta bausmė paskutiniu ankstesniuoju 2023 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog psichotropinės medžiagos nepateko į rinką ir nesukėlė žalos BK 260 straipsnio saugomiems gėriams. Tai, jog psichotropinės medžiagos, kuriomis neteisėtai disponavo nuteistieji E. D. ir M. S., nepateko į rinką, nesukėlė žalos Baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, nebuvo nuteistųjų valia, kaip prokuroras nurodo apeliaciniame skunde. Nors pareigūnų patikrinimo metu pats M. S. pateikė paketą su psichotropinėmis medžiagomis, tačiau šios draudžiamos medžiagos buvo surastos ir paimtos dėl teisėsaugos pareigūnų pastangų. Ši aplinkybė nesumažina E. D. ir M. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, taip pat ir visumą aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusių E. D. ir M. S. asmenybių pavojingumą, sprendžia, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti nuteistiesiems paskyrus Baudžiamojo įstatymo ribose numatytą bausmę.

38. Pažymėtina, kad nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės, jog E. D. ir M. S. turi mažamečius vaikus, nors ir yra svarbios, tačiau nėra pakankamos išvadai apie išimtines aplinkybes, dėl kurių būtų pagrindas nuteistųjų atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau į šias aplinkybes teisėjų kolegija atsižvelgia individualizuojant jiems skiriamos bausmės dydį.

39. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. Atsižvelgiant į jau aptartas aplinkybes, taip pat ir į tai, jog nusikalstamą veiką nuteistieji padarė veikdami kaip bendravykdytojai, teisėjų kolegijos nuomone, M. S. yra pagrindas paskirti sankcijoje numatytą minimalią, o E. D. artimą minimaliai bausmę. Tokios bausmės tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir proporcingos, atitinka tiek nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jų asmenybes.

40. Iš bylos duomenų (t. 4, b. l. 115–121, 123–138) matosi, kad E. D. šioje byloje nusikalstamas veikas padarė iki priimant Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas už 2019 m. liepos 28 d. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir kuriuo buvo subendrintos bausmės su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Pažymėtina, kad pagal BK 63 straipsnio taisykles bausmės yra subendrinamos tada, kai asmuo nuteisiamas tuo pačiu nuosprendžiu už kelias savarankiškas nusikalstamas veikas (BK 63 straipsnio 1 dalis); pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 straipsnio 9 dalis). Jei bausmės subendrinamos pagal BK 63 straipsnio 9 dalį, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Aiškinant BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, teismų praktikoje nurodyta, kad kai priėmus nuosprendį (ar kelis) nustatoma, jog asmuo iki šių nuosprendžių priėmimo dar yra padaręs vieną ar kelias nusikalstamas veikas, teismas, paskyręs bausmę (bausmes), ją (jas) subendrina su pirmesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės pirmesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsnių nustatytų taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-193/2007, Nr. 2K-268/2008, Nr. 2K-519/2013, nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-6/2013, Nr. 2A-7-3/2014, Nr. 2A-6-495/2022 ir kt.). Šios teismų praktikoje suformuluotos nuostatos reikalauja užtikrinti, kad, viena vertus, ta pati bausmė nebūtų bendrinama du kartus, kita vertus, kad nebūtų pakeičiama pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-193/2007, nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A- 2/2014, Nr. 2A-6-976/2016, Nr. 2A-6-495/2022 ir kt.).

41. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, bendrindama E. D. bausmes, taiko BK 63 straipsnio nuostatas ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrina su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir galutinę subendrintą bausmę E. D. paskiria laisvės atėmimą 10 metų ir 6 mėnesiams.

42. Jau nurodytais motyvais teisėjų kolegija atmeta ir nuteistojo M. S. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomą prašymą šiam nuteistajam paskirti dar švelnesnę savo dydžiu bausmę – laisvės atėmimą 4 metams. Šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. S. taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje, teisėjų kolegija šiame nuosprendyje nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasi M. S. paskyrė bausmę pagal bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Iš apeliacinio skundo matosi, kad gynėjo prašymas M. S. paskirti švelnesnę bausmę siejamas su prašymu šiam nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti.

43. BK 75 straipsnis nustato bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir tvarką. Pagal BK 75 straipsnio 3 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nuteistasis M. S. padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri ne tik priskiriama nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams, susijusiems su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, kurie BK nurodyti BK XXXVII skyriuje, bet ši veika priskiriama ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra net formalių Baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu M. S. būtų galima taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėju atveju nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų, nuteistojo M. S. gynėjo prašymas taikyti šį BK straipsnį yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teismo nustatytą aplinkybę, kad nuteistasis E. D. po balkonu padėjo atneštus 200 Eur.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistiesiems E. D. ir M. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bausmės paskirtos taikant BK 54 straipsnio 3 dalį.

Nuteistajam E. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir galutinę subendrintą bausmę E. D. paskirti laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityti bausmę, iš dalies atliktą pagal ankstesnį Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. gegužės 22 d. nuosprendį.

Nuteistajam M. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo M. S. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.