Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3033-565/2021 pagal ieškovės SIA „Agro Trans A“ ieškinį atsakovams A. Z.-M. ir P. Z. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.6. Atsižvelgiant į tai, kad šalys yra artimi giminaičiai, atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas, o našta paneigti šią prezumpciją teko atsakovams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Faktinės bylos aplinkybės

20. Atsakovas iki ginčijamų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymo turėjo reikalavimo teises į A. M. Druskininkų miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 16 d. teismo įsakymo civilinėje byloje Nr. eL2-705/2015 pagrindu – į 36 150 Eur skolą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir 340 Eur bylinėjimosi išlaidas bei Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-602/2019 iš A. M. – į 1 403,96 Eur bylinėjimosi išlaidas.

21. Išieškojimą atsakovui iš A. M. vykdė antstolė J. J. vykdomojoje byloje Nr. 0052/15/01472 pagal Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-705/2015, o vykdomojoje byloje Nr. 0151/21/00397 pagal Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-602/2019.

22. 2020 m. gruodžio 28 d. atsakovai sudarė kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartį, kuria atsakovas perleido atsakovei reikalavimo teises į A. M. pagal Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-705/2015. 2021 m. gegužės 3 d. atsakovai sudarė kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartį, kuria atsakovas perleido atsakovei reikalavimo teises į A. M. pagal Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-602/2019. Reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu atsakovas – išieškotojas vykdomosiose bylose Nr. 0052/15/01472 ir Nr. 0151/21/00397, buvo pakeistas naująja išieškotoja – atsakove. Vykdomojoje byloje Nr. 0052/15/01472 išieškomą sumą sudaro 36 490 Eur skola ir 11 304,21 Eur palūkanos, o vykdomojoje byloje Nr. 0151/21/00397 išieškomą sumą sudaro 1 403,96 Eur bylinėjimosi išlaidos.

23. Vykdant išieškojimą iš A. M., varžytynėse buvo parduotas šiam priklausęs nekilnojamasis turtas. Antstolė J. J. 2021 m. rugsėjo 21 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu nusprendė iš A. M. išieškotų 84 060 Eur išmokėti atsakovei 129,49 Eur ir 4 411,62 Eur.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

24. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialusis, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-313/2018).

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020).

Dėl realios galimybės atsiskaityti su kreditoriumi

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, apsunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, būtina nustatyti, ar sumažėja reali galimybė (ar jos nelieka) skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017).

28. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime vertindamas, ar šiuo atveju egzistuoja kreditoriaus teisių pažeidimas, kaip privaloma actio Pauliana taikymo sąlyga, konstatavo, kad perleidimo sutartimis atsakovas perleido atsakovei vienintelį turtą, iš kurio galėjo būti išieškota atsakovo skola ieškovei. Taip nebeliko realios galimybės ieškovei atgauti skolą iš atsakovo. Todėl perleidimo sutartimis buvo pažeistos ieškovės teisės. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog atsakovas, be perleistų reikalavimo teisių į A. M., turi kito turto, iš kurio gali būti išieškota atsakovo skola ieškovei, nes atsakovo turimą turtą/pajamas sudarė tik gaunama senatvės pensija.

29. Pasak apelianto, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, iš apelianto yra reali galimybė periodinėmis išmokomis ieškovei išsiieškoti skolą, nes apeliantas gauna senatvės pensiją. Apelianto turtinė padėtis net ir perleidus reikalavimo teises ginčijamomis sutartimis nepablogėjo.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto argumentai, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovo sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys, kuriomis jis perleido atsakovei reikalavimo teises į A. M., nepažeidė atsakovo kito kreditoriaus (ieškovės) teisių. Kaip matyti iš pirmiau nurodytų išaiškinimų, kreditoriaus teises pažeidžiančiais yra pripažįstami sandoriai, kurie įvairiais būdais apsunkina ir sumažina kreditoriams galimybę išieškoti skolą. Šiuo atveju atsakovas, sudaręs ginčijamus sandorius, iš esmės sumažino savo turėtą turtą ir faktiškai užkirto kelią ieškovei, turėjusiai jo atžvilgiu reikalavimą, nukreipti išieškojimą į šį turtą bei, jį realizavus, gauti prievolės įvykdymą. Tokiais savo veiksmais, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas neabejotinai pažeidė ieškovės teises.

31. Kaip nurodo pats apeliantas, skolos ieškovei išieškojimas vykdomojoje byloje yra nukreiptas tik į atsakovo gaunamą senatvės pensiją. Pagal bylos duomenis, vykdydamas išieškojimą periodinėmis išskaitomis, antstolis iš apelianto yra išieškojęs tik 120,48 Eur. Jokio kito turto, iš kurio būtų galima išieškoti atsakovo skolą, nebėra. Įvertinant tai, kad atsakovo skola ieškovei yra 116 853,15 Eur, o išieškomos iš jo senatvės pensijos periodinės išskaitos yra itin mažos, iš esmės nėra realių galimybių iš apelianto išieškoti skolą ieškovei. Todėl yra pagrindas konstatuoti, jog apeliantui perleidus vienintelį turtą, į kurį galėjo būti nukreiptas skolos ieškovei išieškojimas, ieškovės teisės buvo pažeistos, nes iš esmės sumažėjo jos galimybės atgauti skolą ar bent jos dalį. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo įsipareigojimų atsakovei sumažėjimas neturėjo jokios teigiamos įtakos ieškovei atgauti skolą iš atsakovo. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu, kad reikalavimo perleidimo sutartimis buvo pagerinta ieškovės padėtis, nes visa dalis išskaitos iš apelianto periodinių pajamų bus skirta ieškovei, kadangi, kaip minėta, periodinės išskaitos iš atsakovo pensijos yra itin mažos, nesudarančios galimybės vertinti, kad skola ieškovei gali būti sumokėta.

Dėl atsakovų (ne)sąžiningumo

32. Remiantis CPK 182 straipsnio 4 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios yra preziumuojamos pagal įstatymus ir nepaneigtos bendra tvarka. Viena iš tokių įstatyminių prezumpcijų yra įtvirtinta CK 6.67 straipsnio 1 punkte – preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sandorį sudarė su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Taigi, sandorį skolininkui sudarius su artimu giminaičiu, ieškovei nereikia įrodinėti, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, pareiga paneigti (nuginčyti) šią prezumpciją tenka atsakovams.

33. Ieškovė jau ieškinyje rėmėsi aptariama įstatymine prezumpcija, nurodydama, kad skolininkas ginčijamus sandorius sudarė su savo dukterimi. Taip pat buvo pateikusi duomenis, kad kreipėsi į Gyventojų registro tarnybą, siekdama gauti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau jai šiuos duomenis atsisakyta pateikti dėl asmens duomenų apsaugos reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad nei vienas iš atsakovų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neginčijo šios ieškovės nurodytos aplinkybės (kad atsakovai yra tėvas ir dukra), nors būtent jie turėjo galimybę pateikti įrodymus, jog šis ieškovės nurodomas faktas neatitinka tikrovės (pvz., pateikiant atsakovės gimimo liudijimą).

34. Nors pats apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nesiremia argumentu, kad atsakovė nėra jo dukra, pastaroji atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, esą teismas šią aplinkybę konstatavo, byloje nesant tai patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo arba šiuo atveju atsiliepimo į apeliacinį skundą pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyto argumento, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė ir apeliantas yra tėvas ir dukra, nevertina kaip sudarančio pagrindą nesiremti CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta prezumpcija, kadangi šis argumentas grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (šios aplinkybės, minėta, nei atsakovė, nei atsakovas pirmosios instancijos teisme neginčijo (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis)). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas 2021 gruodžio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose yra nurodęs, jog jo dukra yra Asta (toks yra ir atsakovės vardas), todėl šiuo atveju laikoma, kad aplinkybė, jog atsakovai yra tėvas ir dukra, pirmosios instancijos teisme nustatyta pagrįstai, o apeliacinės instancijos teismui taip pat nėra pateikti įrodymai, kurie ją paneigtų.

35. Siekdamas paneigti savo nesąžiningumą, apeliantas teigia, kad nors ir žinojo apie bylą dėl jo 2011 m. liepos 19 d. priimto sprendimo Nr. 19-07/11 dėl bendrovės „AP Group LTD“ pelno paskirstymo ir dividendų sau išmokėjimo pripažinimo negaliojančiu bei 116 853,15 Eur dividendų priteisimo, tačiau buvo įsitikinęs, kad apskundus šį teismo sprendimą kasacine tvarka, jis bus pakeistas. Teismo vertinimu, toks apelianto įsitikinimas, kad gali būti priimtas jam palankus teismo sprendimas, nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog perleisdamas turimas reikalavimo teises (vienintelį turimą turtą) vienai iš savo kreditorių, jis elgėsi sąžiningai. Toks įsitikinimas, kai nepalankius atsakovui teismo sprendimus jau buvo priėmę dviejų instancijų (pirmosios ir apeliacinės) teismai yra itin subjektyvus tos bylos aplinkybių vertinimas, kuris analizuojant atsakovo elgesį sąžiningumo aspektu, negali lemti išvados, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamus sandorius, elgėsi taip, jog jo veiksmais nebūtų sukeltos neigiamos pasekmės kreditoriui.

36. Siekdamas paneigti atsakovės nesąžiningumą, apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė, dirbdama „AP Group LTD“ direktore galėjo žinoti, kad apeliantas bylinėjasi su „AP Group LTD“, kadangi ji minėtoje bendrovėje nebedirbo nuo 2012 m. birželio 30 d., o bylinėjimasis dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu prasidėjo tik 2016 m. gegužės 16 d. Varžytynėse, kuriose buvo parduodama reikalavimo teisė į atsakovą, atsakovė dalyvavo jau po ginčijamų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymo, todėl ši aplinkybė taip pat nepagrindžia jos nesąžiningumo.

37. Kaip minėta, šiuo atveju (ginčijamus sandorius sudarius artimiesiems giminaičiams) jų nesąžiningumas yra preziumuojamas, o tokią įstatyminę prezumpciją sandorio šalys galėtų nuginčyti pateikdamos tokį kiekį ir tokio turinio įrodymų, kurie leistų teismui įsitikinti, kad bent viena iš sandorio šalių nežinojo ir jai prieinamomis priemonėmis neturėjo galimybės sužinoti, kad sudaromu sandoriu (sandoriais) bus pažeistos kitų kreditorių teisės. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai tokių įrodymų nepateikė.

38. Pagal bylos duomenis, atsakovė dirbo direktore bendrovėje „AP Group LTD“, kurios vieninteliu akcininku buvo apeliantas, atsakovė yra paskolinusi apeliantui didelę pinigų sumą, kurią grąžinti, suėjus prievolės įvykdymo terminui (2015 m. gruodžio 8 d.), nereikalavo. Tai patvirtina, kad tarp atsakovų buvo artimas, pasitikėjimu grindžiamas tarpusavio ryšys. Todėl vien apelianto nurodoma aplinkybė, kad atsakovė nuo 2012 m. birželio 30 d. nebedirbo „AP Group LTD“ nepaneigia to, jog ji žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) apie apelianto bylinėjimąsi su bendrove „AP Group LTD“. Kad atsakovus siejęs artimas ir pasitikėjimu grindžiamas ryšys nebuvo nutrūkęs, patvirtina ir aplinkybė, kad atsakovė dalyvavo varžytynėse, siekdama įsigyti bankrutavusios bendrovės „AP Group LTD“ parduodamą 116 853,15 Eur reikalavimo teisę į apeliantą pagal minėtus Latvijos teismų sprendimus. Taigi, atsakovai leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė, kad atsakovė turėjo žinoti apie ilgą laiką vykusį atsakovo ir bendrovės „AP Group LTD“ bylinėjimąsi ir iš apelianto priteistą 116 853,15 Eur sumą, taip pat, kad atsakovas daugiau turto, iš kurio būtų vykdomas realus išieškojimas, be perleistų kreditorinių reikalavimų, neturi, nes jai pačiai apeliantas paskolą turėjo grąžinti dar 2015 m. gruodžio 8 d., tačiau to nepadarė.

39. Atsakovams nepateikus jų nesąžiningumą paneigiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma įstatyme įtvirtinta ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo prezumpcija. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip jau minėta, atsakovai savo giminystės ryšio pirmosios instancijos teisme neneigė ir nesąžiningumo prezumpcijos šiuo pagrindu neginčijo.

Dėl būtinybės sudaryti ginčo sandorius

40. Apelianto teigimu, jam pavyko su atsakove susitarti dėl reikalavimo teisių į skolininką A. M. perleidimo, kurio kaina būtų lygi perleidžiamų reikalavimo teisių sumai, todėl apeliantas, kaip protingas asmuo, tokia galimybe sumažinti savo įsipareigojimus turėjo pasinaudoti.

41. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 22 punktas).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei susiklosčiusių faktinių aplinkybių tam, kad ginčijamų reikalavimo perleidimo sandorių pagrindu apeliantui priklausančios reikalavimo teisės į A. M. būtų perleistos atsakovei. Vien tai, kad apeliantas privalėjo grąžinti atsakovei paskolą ir palūkanas bei turimus reikalavimus perleido, pasak jo, naudingiausiu jam būdu, nereiškia, jog šis būdas buvo naudingiausias visiems apelianto kreditoriams. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apelianto įsipareigojimų atsakovei sumažėjimas neturėjo jokios teigiamos įtakos ieškovei atgauti skolą iš apelianto, nes apeliantas perleido atsakovei vienintelį turtą, iš kurio galėjo būti išieškota apelianto skola ieškovei, todėl spręstina, kad pareiga ir būtinybė sudaryti ginčijamą sandorį neegzistavo.

Dėl kitų apelianto argumentų

43. Apeliantas teigia, kad nėra aišku, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2020 m. gruodžio 28 d. perleidimo sutartyje nurodyta data nevertintina kaip patikimas įrodymas. Dėl šio apelianto argumento pažymėtina tai, kad faktinė aplinkybė, kada realiai buvo sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutartys, nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga tik tuo aspektu, ar ginčijami sandoriai sudaryti kreditoriui (ieškovei) jau turint reikalavimo teisę į atsakovą, ar iki šios teisės atsiradimo.

44. Žala bendrovei „AP Group LTD“ (pradinei kreditorei) padaryta atsakovui 2011 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 19-07/11 pagrindu išsimokėjus 116 853,15 Eur dividendų, todėl šiuo atveju būtent ši (2011 m. liepos 19 d.) data yra aktuali, sprendžiant dėl reikalavimo teisės į atsakovą atsiradimo momento, o ne Rygos apygardos teismo sprendimo, kuriuo minėta skola priteista, priėmimo data – 2020 m. spalio 1 d., ar Latvijos Respublikos Senato, atsisakiusio priimti apelianto kasacinį skundą, sprendimo priėmimo data – 2021 m. sausio 11 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prievolės vykdytinumas nėra būtinasis pirmosios actio Pauliana sąlygos (neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė) požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Minėtu Rygos apygardos teismo sprendimu vienareikšmiškai patvirtinta, kad 116 853,15 Eur žala pradinei kreditorei bendrovei „AP Group LTD“ buvo padaryta apeliantui 2011 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 19-07/11 pagrindu išsimokėjus 116 853,15 Eur dividendų, t. y. dar iki 2013 m. gruodžio 8 d. paskolos sutarties sudarymo ir ginčo reikalavimų perleidimo sutarčių sudarymo, o ginčo išnagrinėjimas civilinėje byloje tik suteikė naujajai kreditorei (ieškovei) galimybę reikalauti priverstinio šios prievolės vykdymo. Todėl apelianto prievolės kreditorei atsiradimo momentas negali būti tapatinamas su civilinio ginčo dėl turtinių pretenzijų teisme nagrinėjimo užbaigimu.

45. Pasak apelianto, pasinaudojant teise bet kurioje bylos stadijoje baigti teisminį ginčą taikos sutartimi, atsakovės vardu ieškovei buvo pasiūlyta perimti apelianto turėtas reikalavimo teises į A. M. tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir atsakovei, tačiau ieškovė nesutiko, nes suprato, kad ginčijamomis reikalavimo perleidimo sutartimis perleistas turtas nėra vertingas.

46. Dėl šio apelianto argumento pažymėtina tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų apelianto teiginį, jog byloje ieškovei buvo siūloma sudaryti taikos sutartį, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad sudaryti taikos sutartį byloje yra kiekvienos šalies teisė, bet ne pareiga. Be to, sprendžiant dėl sandorių negaliojimo, aktualu tai, ar reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu ar iki jų sudarymo ieškovei buvo siūloma perimti apelianto reikalavimo teises į A. M. tokiomis pačiomis kaip atsakovė ar geresnėmis sąlygomis, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovės, kaip atsakovo kreditorės, teisių.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas, teisingai įvertino įrodymus, todėl pagrįstai pripažino ginčo sutartis negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar jį pakeisti, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas.

48. Bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tai šaliai, kurios naudai yra priimamas galutinis sprendimas pagal principą „pralaimėjęs moka“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Apeliacinis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, todėl apelianto ir atsakovės, prašiusios atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, turėtos bylinėjimosi išlaidos už jų procesinių dokumentų parengimą apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

49. Ieškovė pateikė prašymą priteisti jai 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą). Grįsdama šias išlaidas, ieškovė pateikė 2022 m. vasario 8 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2022 m. vasario 9 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, 2022 m. vasario 15 d. suteiktų paslaugų ataskaitą, iš kurių matyti, kad ji sumokėjo savo atstovui 700 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą priteistinų išlaidų sumų, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteisiamos iš atsakovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei SIA „Agro Tran A“ (juridinio asmens kodas 50103435171) iš atsakovo P. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 700 (septynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.