- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-12
- Bylos Nr.
- 2A-858-577/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- A. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. (A. S.) ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl pripažinimo šeimos nariu ir įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2018 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 1.35-18/4398 dėl komisijos nutarimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2018 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. A51-96859/18(3.3.12.1-EM4) dėl skundo, pripažinti ieškovą mirusio L. S. šeimos nariu ir įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškovu buto (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), nuomos sutartį. Ieškovas nurodė, kad nuo gimimo, t. y . nuo (duomenys neskelbtini)., ir dabar gyvena savivaldybės socialiniame būste adresu (duomenys neskelbtini), bei faktiškai juo naudojasi tėvo L. S. sutikimu (šiuo metu mirusiu). Ieškovo tėvas, kuris nuo 2005 m. rugsėjo 8 d. buvo sudaręs socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, tuo metu, kai ieškovui reikėjo išsiimti pasą, atlikinėjo bausmę Marijampolės pataisos namuose. Norint deklaruoti gyvenamąją vietą, buvo būtinas tėvo dalyvavimas, todėl ieškovas buvo priverstas gyvenamąją vietą deklaruoti adresu (duomenys neskelbtini) (močiutei priklausančiame bute). Teigė, jog faktą, kad jis nepertraukiamai nuo gimimo gyvena bute ir faktiškai juo naudojasi, patvirtina ieškovo vaiko sveikatos raidos istorijoje, moksleivio sveikatos raidos istorijoje, asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai, moksleivio asmens byla, taip pat name gyvenantys kaimynai. Ieškovas padėdavo savo tėvui, juo rūpinosi, prižiūrėjo butą, jį tvarkydavo, jeigu ką reikėdavo, pataisydavo, remontuodavo; bendrai pirkdavo maisto produktus, dalijosi buto išlaikymo išlaidas, o kai tėvas neturėdavo pinigų, ieškovas sumokėdavo mokesčius (tėvas turėjo skolų, jis buvo priklausomas nuo psichotropinių medžiagų vartojimo, pinigus išleisdavo jų įsigijimui). 2018 m. birželio mėnesį iš savo uždirbtų lėšų ieškovas nupirko mikrobangų krosnelę ir vonią; 2018 m. liepos 31 d. iš savo lėšų sumokėjo Buto mokesčius už birželio mėnesį; (duomenys neskelbtini) mirus tėvui, ieškovas 2018 m. rugpjūčio 17 d. sumokėjo mokesčius už liepos mėnesį, mokesčius moka ir toliau. Ieškovo teigimu, jo faktinis gyvenimas Bute nuo gimimo daugiau nei 22 metus suformavo pakankamus ir tęstinius ryšius su šia patalpa, kad ji būtų laikoma būstu Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 8 straipsnio prasme.
2. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad vadovaujantis CK nuostatomis, SĮ „Vilniaus miesto būstas“, atsakovės turimų ir ieškovo pateiktų duomenų neužtenka patvirtinti nuolatinį ir tęstinį ieškovo gyvenimą Bute. Ieškovo pateikta sveikatos raidos istorija pradėta 1996 metais; joje nenurodyta, kokiais šaltiniais bei pagrindais tvirtinama gyvenamoji vieta. Kaimynų paliudijimai neįrodo vėlesnio nuolatinio ir tęstinio jo ryšio su patalpa, ypač jam tapus pilnamečiu. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad ieškovas su L. S. vedė bendrą ūkį. Rūpinimasis tėvais savaime nesukuria šeimos nario statuso. Mokėjimo kvitai už laikotarpį prieš pat L. S. mirtį ir po jo mirties nepatvirtina, kad mokėjimai atlikti iš ieškovo lėšų. Ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimas motinos mamai, jo močiutei, priklausančiame bute, sutampantis su jo tėvų skyrybų data, paties buvusio nuomininko teiginiai, kad Bute jis gyvena vienas bei kitos aplinkybės nesuteikė galimybės pripažinti ieškovą buvusio buto nuomininko šeimos nariu. Atsakovė taip pat nurodė, kad Butas įtrauktas į socialinio būsto fondo sąrašą. Ieškovas nėra pateikęs prašymo ir nėra įrašytas šiame sąraše, todėl, suteikiant jam teisę nuomotis butą, būtų pažeistos socialinio būsto eilėje laukiančių vilniečių teisės ir teisėti interesai. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste.
Atsiliepimas
3. Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad butas buvo išnuomotas ieškovo tėvui L. S.. Tai, kad bute jis gyveno vienas, patvirtina viešųjų registrų duomenys, 2018 m. gegužės 17 d., 2014 m. balandžio 17 d. Buto patikrinimo aktai. Ieškovas gyvenamąją vietą nuo jo tėvų ištuokos deklaravo bute adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į turimus duomenis, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisija 2018 m. rugsėjo 6 d. posėdyje nepritarė ieškovo prašymui paskirti jį pagrindiniu buto nuomininku.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 30 d. sprendimu bylos dalį dėl ieškovo reikalavimų pripažinti negaliojančiais SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2018 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 1.35-18/4398 dėl komisijos nutarimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2018 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. A51-96859/18(3.3.12.1-EM4) dėl skundo nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme. Kitą ieškinio dalį tenkino, pripažino ieškovą A. S. (duomenys neskelbtini) mirusio L. S. šeimos nariu ir įpareigojo atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškovu buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė iš atsakovės valstybei 11,88 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
5. Teismas sprendė, jog reikalavimas pripažinti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento raštą negaliojančiais nesukelia jokių pasekmių, todėl negali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka. Teismas šią bylos dalį nutraukė CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
6. Teismo nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad Bute ieškovas apsigyveno būdamas nepilnametis ir jame gyveno nepertraukiamai iki pat tėvo L. S. mirties. Pažymėjo, kad ieškovo tolimesnį gyvenimą Bute patvirtina ieškovo teikti vieši pranešimai apie gyvenamąją vietą Bute, ką liudija Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-8148-932/2014, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-389-756/2018, liudytojų R. S., O. Š., O. D. parodymai. Teismo vertinimu, šių duomenų nepaneigia nei ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nei Buto patikrinimo aktai. Byloje nėra jokių duomenų apie ieškovo faktinį gyvenimą bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad asmens pripažinimui nuomininko šeimos nariu lemiamą reikšmę turi ne jo registracija ar kito buto turėjimas, o jo faktinė gyvenamoji vieta, kurioje jis nuolat ar dažniausiai gyvena. Pažymėjo, kad trečiojo asmens surašyti Buto patikrinimo aktai kelia abejones jų patikimumu. 2014 m. balandžio 17 d. akto surašymo, jame nurodytos aplinkybės, kad ieškovo tėvas L. S. Bute gyvena vienas, šaltinis nėra aiškus; aktas nėra pasirašytas L. S., o įrodymų, kad šios Buto apžiūros metu jis dalyvavo, byloje nėra. 2018 m. gegužės 17 d. Buto patikrinimo aktas prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, o šiems neaiškumams pašalinti atsakovė, trečiasis asmuo neteikė jokių įrodymų. Teismas sprendė, jog aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti ieškovą buvus (duomenys neskelbtini) mirusio L. S. šeimos nariu, todėl ieškovo reikalavimus dėl jo pripažinimo šeimos nariu ir įpareigojimo sudaryti Buto nuomos sutartį tenkino. Teismas nurodė, kad po L. S. mirties (duomenys neskelbtini) ieškovas liko gyventi Bute ir apie tai 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštu informavo trečiąjį asmenį.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nurodyto šeimos nariu galinčiu būti pilnamečio vaiko kriterijų L. S. mirties momentu ir šiuo metu neatitinka. Tačiau, teismo vertinimu, ši Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostata ieškovo atžvilgiu negali būti taikoma. Teismas nustatė, kad tarp L. S. ir atsakovės susiformavo ne nauji Buto kaip socialinio būsto nuomos teisiniai santykiai, bet po jo motinos M. S. mirties, jį pripažinus pagrindiniu Buto nuomininku, buvo tęsiami Buto nuomos teisiniai santykiai, susiklostę tarp jo motinos ir atsakovės dar iki 2002 m. gruodžio 31 d. Vien aplinkybė, kad 2005 m. rugsėjo 8 d. L. S. ir UAB „Žirmūnų būstas“ pasirašė socialinio būsto nuomos sutartį, kurioje, be kita ko, įsipareigojo vieną kartą per trejus metus savivaldybei pateikti teisę į socialinį būstą patvirtinančius dokumentus (pajamų ir turto deklaraciją, pažymą apie šeimyninę padėtį, deklaruotą gyvenamąją vietą ir kt.), teismo nuomone, savaime neliudija Buto pripažinimo socialiniu būstu, nes byloje nėra įrodymų nei kad L. S. šią pareigą vykdė, nei kad atsakovė, trečiasis asmuo iki jo mirties šią pareigą vykdyti reikalavo.
8. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. vietoje Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pradėjus veikti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui, nuomininkų, sudariusių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis iki 2002 m. gruodžio 31 d., teisinė padėtis nekito ir jų nuomos sutartys neturėjo būti pakeistos, išskyrus atvejus, kai nuomininkams, atitinkantiems Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus (teisę į savivaldybės socialinį būstą pagal 2003 m. sausio 1 d. Įstatymo redakciją), pateikus prašymą galėjo būti taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad pirmiau nurodytos teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo taisyklės turi būti taikomos ir nuomininko šeimos nariams, nes jie turi tokias pačias teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas.
9. Teismas nesutiko su atsakovės, trečiojo asmens argumentu, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. liepos 20 d. įsakymas Nr. 30-1816 „Dėl asmenų ir šeimų teisės į socialinio būsto nuomą nustatymo“ ir 2018 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 30-1268/18 (2 .1.1E-TD2) „Dėl asmenų ir šeimų teisės į socialinio būsto nuomą nustatymo“ patvirtina Buto įtraukimą į socialinio būsto sąrašus, nes šiais įsakymais buvo sprendžiamas ne Buto priskyrimo socialiniam būstui klausimas, o klausimas ar L. S. patenka į asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašą. Įrodymų, į kokį savivaldybės butų fondą Butas buvo įtrauktas iki L. S. mirties – socialinio būsto ar savivaldybės būsto, atsakovė nepateikė. Vilniaus miesto socialinio būsto fondo sąrašo ištrauka, teismo nuomone, esminės reikšmės ginčui neturi, nes ji liudija Buto įtraukimą į socialinio būsto fondą tik po L. S. mirties. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė, trečiasis asmuo negalėjo paaiškinti kokiu pagrindu L. S. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. liepos 20 d. ir 2018 m. balandžio 17 d. įsakymais buvo įtrauktas į asmenų ir šeimų, kuriems nustatyta teisė į socialinio būsto nuomą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., sąrašą, koks buvo šio įtraukimo tikslas. Todėl, teismo vertinimu, šie įrodymai teismo padarytų išvadų nekeičia.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimo dalį dėl ieškovo pripažinimo šeimos nariu ir nuomos sutarties sudarymo ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo A. S. ieškinio dalį dėl šeimos nario pripažinimo ir nuomos sutarties sudarymo kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Įrodymų pakankamumo taisykle buvo vadovaujamasi formaliai, išimtinai ieškovo naudai; teismo sprendimas pagrįstas tik liudytojų parodymais, kurie šios civilinės bylos kontekste laikytini šališkais, neobjektyviais. Teismas padarė netinkamą išvadą, kad liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir logiški. Teismas išvadą, kad tarp ieškovo ir pagrindinio buto nuomininko susiklostė artimi šeiminiai santykiai, nepagrindė nei vienu objektyviu įrodymu. Ieškovo pateiktos fotonuotraukos, kad 2018 m. birželio mėn. įrengė vonią bei nusipirko mikrobangų krosnelę, vertintini kritiškai, nes nepateikti čekiai, banko pavedimai, iš kurių būtų galima įsitikinti, kad būtent ieškovo lėšomis atlikti pagerinimai. Be to, ieškovas jokiais kitais įrodymais, išskyrus liudytojų paaiškinimais, nepagrindė, kad mokėjo mokesčius už ginčo patalpas iki jų pagrindinio nuomininko mirties. Pasak apeliantės, nemokėdamas mokesčių, ieškovas nelaikė savęs buvusio nuomininko šeimos nariu, nevedė bendro ūkio. Argumentas, kad ieškovas rūpinosi tėvu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti ieškovo nuolatinį gyvenimą kartu su pagrindiniu nuomininku ir bendro ūkio vedimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad konstatuoti bendro ūkio nuomojamame bute vedimą galima nustačius, kad nuomininkas ir jo šeimos narys bendrai prižiūrėjo, tvarkė, remontavo butą, iš bendrų lėšų maitinosi, pirko namų apyvokos daiktus, mokėjo mokesčius už butą ir pan. Ieškovas neįrodė, jog su tėvu tvarkė bendrą ūkį bei neįrodė nuolatinio ir tęstinio gyvenimo bute, todėl nėra pagrindo sudaryti su ieškovu buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Teismas netinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, objektyviai neįvertino įrodymų viseto, todėl pripažindamas ieškovą buvusio pagrindinio nuomininko šeimos nariu ir įpareigodamas atsakovę su ieškovu sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
10.2. Nei kaimynų liudijimai, nei ieškovo sveikatos raidos istorijos nėra pakankamais ieškovo nuolatinio ir tęstinio ryšio su butu, nuolatinio gyvenimo jame įrodymais. Pasak apeliantės, kaimynai galėjo matyti ieškovą tik lankantis pas tėvą. Ieškovas deklaravo savo gyvenamąją vietą bute (duomenys neskelbtini), o duomenų, kad siekė ją pakeisti, nėra. Nors ieškovas pateikė 2018 m. sausio 31 d. nuosprendį, kuriame nurodyta, kad ieškovo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė pažymi, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatinėjamos ieškovo faktinės gyvenamosios vietos aplinkybės, todėl vertintinos kritiškai. Ieškovas gyventi bute kaip buvusio pagrindinio nuomininko šeimos narys teisės neturi, ginčo bute gyvena neteisėtai.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Teismo sprendimu atsakovė įpareigota sudaryti su ieškovu nuomos sutartį, ignoruojant būsto specifinį (socialinį statusą). Apeliantė kritiškai vertina teismo argumentą dėl ginčo buto statuso ir nepateiktų dokumentų. Pažymi, kad 2005 m. rugsėjo 8 d. su L. S. buvo sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis; šis būsto statusas nebuvo panaikintas, todėl nebuvo pagrindo teikti papildomus įrodymus dėl šio būsto statuso. Ieškovas 2018 m. rugpjūčio 17 d. prašė leisti išsinuomoti socialinį būstą; socialinio būsto statusą patvirtino ir L. S. atlikti mokėjimai; civilinėje byloje Nr. 2-3121-599/2010 konstatuota, kad L. S. turi teisę lengvatinėmis sąlygomis nuomotis socialinį būstą. Iki šiol butas įtrauktas į socialinio būsto fondo sąrašą.
10.4. Priteista 700 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra neproporcinga bylos ir parengtų procesinių dokumentų sudėtingumui, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Be to, teismas tenkino ieškinį iš dalies, bylos dalį dėl nutarimų panaikinimo nutraukė, todėl priteista bylinėjimosi išlaidų suma turi būti mažinama.
Atsiliepimas
11. Ieškovas A. S. atsiliepime prašo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Aplinkybes, kad ieškovas, gyvendamas (duomenys neskelbtini), su tėvu L. S. vedė bendrą ūkį, priešingai nei teigia atsakovė, patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai. Pažymi, kad santykiai su tėvu buvo geri, todėl jokių dokumentų, patvirtinančių kasdienes išlaidas nerinko. Už buto nuomą mokėjimus atlikdavo senelis V. S. jų pavedimu, nes knygelė seneliui perduota dar tuo metu, kai tėvas bausmę atlikinėjo pataisos namuose (ieškovas buvo nepilnametis). Pinigus duodavo jie bendrai arba jis vienas, o senelis tik sumokėdavo.
11.2. Liudytoja R. S. patvirtino, kad su vyru išsiskyrė, nes pastarasis turėjo daug skolų, tačiau toliau gyveno tame pačiame bute. Sūnus mokėsi, dirbo (duomenys neskelbtini), dabar dirba įvairius pagalbinius darbus; jis pirkdavo maisto produktus, buitinę chemiją, dažė kambario duris, laiptinę; vasarą nupirko vonią, mikrobangų krosnelę, keitė maišytuvą.
11.3. Byloje nėra duomenų, kad liudytojos O. D. ir O. Š. būtų suinteresuotos duoti parodymus prieš atsakovę ar trečiąjį asmenį, todėl atsakovės argumentai, kad liudytojų parodymai šališki, neobjektyvūs yra nepagrįsti ir atmestini.
11.4. Kad ieškovas nuo gimimo ir dabar gyvena ginčo bute ir faktiškai juo naudojasi, patvirtina: A. S. vaiko sveikatos raidos istorijoje, moksleivio sveikatos raidos istorijoje, asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. teismo sprendimas ir 2011 m. gruodžio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, 2018 m. sausio 31 d. nuosprendis, taip pat tai patvirtino raštu kaimynai.
11.5. Teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas apsigyveno bute būdamas nepilnametis ir jame gyveno nepertraukiamai iki pat tėvo mirties. Ieškovas 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštu prašė leisti įgyti nuomos teisę į socialinį būstą. Atsakovės argumentai, kad yra didelis socialinio būsto poreikis, negali būti pagrindas pažeisti CK normas. Atsakovė nepateikė įrodymų, į kokį savivaldybės butų fondą butas buvo įtrauktas iki L. S. mirties.
11.6. Argumentai, kad priteista suma už advokato teisinę pagalbą yra neproporcinga bylos ir procesinių dokumentų sudėtingumui, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, yra nepagrįsti. Advokato išlaidos (500 Eur) yra pagrįstos pinigų priėmimo kvitais, išlaidų paskaičiavimais. Sumokėta suma nesiekia net trečdalio rekomenduojamos sumos.
11.7. Nėra teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2005 m. rugsėjo 8 d. socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 9-204/03 Butas buvo išnuomotas L. S.. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3121-599/2010 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams L. S. ir R. S., trečiajam asmeniui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ieškinį atmetė, o sprendime konstatavo, kad Bute gyvena L. S. kaip pagrindinis nuomininkas, jo sutuoktinė R. S. ir nepilnametis sūnus A. S.; taip pat konstatavo, kad L. S. turi teisę į socialinio būsto nuomą kaip neįgalus asmuo. Šį sprendimą Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi paliko nepakeistą. 2011 m. rugpjūčio 9 d. ieškovas savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-7188-131/2011 R. S. ir L. S. santuoka buvo nutraukta, nepilnamečio A. S. gyvenamoji vieta nustatyta su motina R. S.. (duomenys neskelbtini) L. S. mirė. 2018 m. rugpjūčio 8 d. ieškovas gavo įspėjimą iš trečiojo asmens per 12 dienų atlaisvinti Butą. Ieškovas trečiajam asmeniui pateikė prašymą leisti įgyti nuomos teisę į Butą, o kol šis klausimas bus išspręstas, leisti gyventi Bute. Trečiasis asmuo 2018 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 1.35-18/4398 informavo ieškovą, kad jo prašymą 2018 m. rugsėjo 6 d. išnagrinėjo trečiojo asmens Nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisija, kuri prašymą atmetė. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentas 2018 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. A51-96859/18(3.3.12.-EM4) ieškovo prašymą taip pat atmetė.
14. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais minėtus SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento sprendimus, taip pat pripažinti ieškovą mirusio L. S. šeimos nariu bei įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškovu Buto nuomos sutartį. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl ieškovo reikalavimų pripažinti negaliojančiais SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento raštus nutraukė, o kitą ieškinio dalį tenkino. Atsakovė, nesutikdama su teismo sprendimo dalimi, kuria patenkinti ieškovo reikalavimai, pateikė apeliacinį skundą.
15. Teisėjų kolegija pažymi, pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Šie reikalavimai susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis).
16. Įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.).
17. Pažymėtina, kad apeliantė nekelia klausimo dėl ginčo išsprendimui teismo taikyto teisinio reglamentavimo, t. y. CK nuostatų, reglamentuojančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo, vykdymo, keitimo tvarką ir kt., tinkamumo. CK 6.602 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, kartu gyvenantys sutuoktinis ir nepilnamečiai vaikai yra pripažįstami nuomininko šeimos nariais pagal įstatymą (CK 6.588 straipsnio 1 dalis), todėl apsigyvendami gyvenamojoje patalpoje jie įgyja lygias teises į nuomojamą gyvenamąją patalpą su kitais nuomininko šeimos nariais ir buvusiais šeimos nariais, jei apsigyvendami nebuvo sutarę kitaip (CK 6.590 straipsnio 3 dalis). Pilnamečiai vaikai, apsigyvendindami nuomojamoje patalpoje, įgyja šeimos narių teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį ir jei nuomininkas ir jo šeimos nariai su tuo sutinka (CK 6.588 straipsnio 5 dalis). Pagal CK 6.589 straipsnį gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties kaip ir nuomininkas, o fiziniai asmenys, nustoję būti nuomininko šeimos nariais, bet ir toliau gyvenantys nuomojamoje patalpoje, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai.
18. Pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodė, jog byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad Bute ieškovas apsigyveno būdamas nepilnametis, ir jame gyveno nepertraukiamai iki pat tėvo L. S. mirties. Sprendime taip pat pažymėta, kad ieškovui apsigyvenus Bute esant nepilnamečiui, jam pakanka įrodyti gyvenimą kartu su pagrindiniu Buto nuomininku tėvu L. S. (CK 6.588 straipsnio 1 dalis, 6.589 straipsnio 2 dalis, 6.590 straipsnio 3 dalis).
19. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovo gyvenamąja vieta, iš esmės grindžiami aplinkybe, kad ieškovas savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini).
20. CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y., nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Šie kriterijai taikytini ir teismui nustatant asmens gyvenamąją vietą, kai sprendžiamas ginčas dėl pripažinimo gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu.
21. Vienas iš šaltinių nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra informacija iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Tačiau kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmens pripažinimui nuomininko šeimos nariu lemiamą reikšmę turi ne jo registracija ar kito buto turėjimas, o jo faktinė gyvenamoji vieta, kurioje jis nuolat ar dažniausiai gyvena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-313/2016, 24 punktas). Dėl to Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, jei šie duomenys yra nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019).
22. Šiuo atveju, apeliantė teigia, kad nei pateikti kaimynų paliudijimai, nei ieškovo sveikatos raidos istorijos nėra pakankami ieškovo nuolatinio ir tęstinio ryšio su butu, nuolatinio gyvenimo jame, įrodymai.
23. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011; kt.).Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką– nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-371/2011).
24. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas labai detaliai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ir išvadas darė, įvertinęs būtent jų visumą. Apeliantė neginčija teismo išvados, kad ieškovas apsigyveno Bute, būdamas nepilnametis, o ieškovo tolimesnį gyvenimą Bute teismas grindė ieškovo teiktais viešais pranešimais apie gyvenamąją vietą Bute (duomenimis 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje, 2018 m. sausio 31 d. nuosprendyje), taip pat liudytojų R. S., O. Š., O. D. parodymais. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad skundžiamas sprendimas pagrįstas tik liudytojų parodymais, kurie šioje byloje laikytini šališkais, neobjektyviais. Visų pirma, apeliantė nenurodė, kodėl liudytojų (kaimynių) O. Š. ir O. D. parodymai turėtų būti laikomi neobjektyviais, nepaneigė teismo išvados, kad byloje nėra duomenų, jog šios liudytojos būtų suinteresuotos teikti parodymus prieš atsakovę, trečiąjį asmenį. Be to, teismas, vertindamas R. S. parodymus, atsižvelgė į tai, kad jie iš esmės neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais, taip pat ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis (t. y. ne tik R. S. parodymais bei ieškovo paaiškinimais), pripažino pagrįsta ieškovo poziciją, kad gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), jis deklaravo siekdamas gauti pasą. Apeliantė teismo argumentų, susijusių su ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimo aplinkybėmis, neginčijo, deklaratyviai teigdama, kad sprendimas pagrįstas tik liudytojų parodymais. Atsakovės įsitikinimu, aplinkybės, kad ieškovo pateiktame 2018 m. sausio 31 d. nuosprendyje nurodyta jo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), turi būti vertinamos kritiškai, nes baudžiamojoje byloje nebuvo nustatinėjamos ieškovo faktinės gyvenamosios vietos aplinkybės. Tačiau teismo vertinimu, būtent šiame dokumente, taip pat 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje objektyviai atsispindi ieškovo pareiškimai apie jo faktinę gyvenamąją vietą. Apeliantė neatskleidė motyvų, galėjusių sąlygoti ieškovo elgesį, tiek 2014 metais, tiek 2018 metais, t. y. kai dar nebuvo nagrinėjama ši byla, nurodant ne tikrąją savo gyvenamąją vietą. Apeliaciniame skunde nenurodyti jokie duomenys apie ieškovo faktinį gyvenimą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), todėl išvada, jog registracija viešame registre aplinkybei dėl asmens gyvenamosios vietos nustatymo, kurią paneigia kiti įrodymai, negali būti teikiama lemiama reikšmė, yra teisinga.
25. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, jog ieškovui įrodžius, kad jis Bute apsigyveno, būdamas nepilnametis, jis neturi pareigos pagrįsti antrosios sąlygos egzistavimo, t. y. bendro ūkio su nuomininku L. S. vedimo. Tokia išvada paremta konkrečiomis teisės normomis.
26. Kita vertus, sprendime nurodyta, jog liudytojos – R. S., O. D., O. Š. patvirtino ieškovo nurodomą faktinę aplinkybę apie ieškovo nepertraukimą gyvenimą Bute nuo gimimo, bendro ūkio su L. S. vedimą. Apeliantė teiginius dėl neįrodyto bendro ūkio su pagrindiniu nuomininku vedimo grindžia netinkamu įrodymų įvertinimu.
27. Atkreiptinas dėmesys, jog teisės normose, reglamentuojančiose asmens pripažinimą nuomininko šeimos nariu, nėra pateikti kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatoma, ar kartu gyvenantys asmenys bendrai tvarkė ūkį. Paprastai bendru ūkio tvarkymu pripažįstamos situacijos, kai asmenys bendroms reikmėms naudoja kiekvieno jų gautas lėšas, kartu rūpinasi buto išlaikymu, remontu, bendrai maitinasi, naudojasi tais pačiais buities ir namų apstatymo daiktais, teikia vieni kitiems buitinę paramą ir pan. Be to, sprendžiant dėl pripažinimo šeimos nariu, svarbu prisidėjimo prie bendro ūkio tvarkymo sistemingumas, nuolatinis pobūdis. Konkreti bendro ūkio tvarkymo išraiška kiekvienu atveju priklauso ir nuo nuomininkų socialinės padėties, interesų ir kita.
28. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įprastai kartu gyvenantys giminaičiai, esant geriems santykiams, nesaugo kasdienes išlaidas patvirtinančių finansinių dokumentų, ypač dėl nedidelių sumų, nekaupia savo indėlį į bendro ūkio tvarkymą galėsiančių patvirtinti rašytinių įrodymų. <...> Atsižvelgiant į tarpusavio santykių specifiką bei į tai, kad teisės normos nenustato, jog bendro ūkio tvarkymo aplinkybės gali būti patvirtinamos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 3 dalis), tokio pobūdžio bylose apie tai, ar bylai reikšminga aplinkybė įrodyta, turėtų būti sprendžiama pateiktų įrodymų pagrindu, o ne nurodant įrodymus, kurie šias aplinkybes galėtų patvirtinti patikimiau.
29. Taigi, ir nagrinėjamu atveju, ypač įvertinus nustatytą aplinkybę, kad ieškovas ginčo bute apsigyveno nuo gimimo, apeliantės argumentai, kad bendro ūkio vedimo faktas nebuvo nustatytas dokumentais, nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
30. Apeliantės teigimu, atsakovė įpareigota sudaryti su ieškovu nuomos sutartį, ignoruojant būsto specifinį (socialinį statusą). Apeliantė kritiškai vertina teismo argumentą dėl ginčo Buto statuso ir nepateiktų dokumentų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliacinio skundo argumentai iš esmės nesiejami su skundžiamo sprendimo motyvais, teisės aktų analize ir konkrečių faktinių aplinkybių, kuriomis teismas grindė išvadą dėl susiformavusio teisinių nuomos santykių pobūdžio.
31. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatos (2 straipsnio 11 punktas) ieškovo atžvilgiu negali būti taikomos. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žirmūnų seniūno įsakymo „Dėl L. S. pripažinimo pagrindiniu nuomininku buto (duomenys neskelbtini)“ pagrindu tarp jo ir atsakovės susiformavo ne nauji Buto kaip socialinio būsto nuomos teisiniai santykiai, bet po jo motinos M. S. mirties, jį pripažinus pagrindiniu Buto nuomininku, buvo tęsiami Buto nuomos teisiniai santykiai, susiklostę tarp jo motinos ir atsakovės dar iki 2002 m. gruodžio 31 d.
32. Pažymėtina, kad kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2012), kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodyta, jog nagrinėjant ginčus, kylančius iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, svarbus jų kilimo, t. y. nuomos sutarties sudarymo, momentas, nes socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos bei sąlygų reguliavimas kito. Tokios gyvenamosios patalpos teisinį statusą lemia būtent nuomos santykių atsiradimo pagrindai. Taigi, apeliantės teiginiai, kad su L. S. buvo sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo išvadas pripažinti nepagrįstomis. Apeliaciniame skunde atsakovė visiškai nepasisakė dėl teismo pastebėjimo, kad byloje nėra duomenų, jog L. S. vykdė nuomos sutarties įsipareigojimus vieną kartą per trejus metus Savivaldybei pateikti teisę į socialinį būstą patvirtinančius dokumentus, ar kad atsakovė, trečiasis asmuo šią pareigą vykdyti reikalavo; nepasisakė ir dėl teismo argumentų, kokiu pagrindu L. S. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 30-1816 ir 2018 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-1268/18(2.1.1E-TD2) buvo įtrauktas į asmenų ir šeimų, kuriems nustatyta teisė į socialinio būsto nuomą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., sąrašą, koks buvo šio įtraukimo tikslas ir kt.
33. Aplinkybės, susijusios su L. S. mokėjimais, ieškovo prašymu leisti įgyti nuomos teisę į socialinio būsto nuomą, nelaikytinos patvirtinančiomis būsto teisinį statusą. Juolab, ieškovas 2018 m. rugpjūčio 17 d. prašymą grindė būtent būsto nuomos tęstinumo po tėvo (pagrindinio nuomininko) mirties aplinkybėmis; SĮ „Vilniaus miesto būsto“ komisija šį prašymą vertino kaip prašymą dėl pagrindinio nuomininko keitimo; nei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2018 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. 1.35-18/4398 dėl komisijos nutarimo, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2018 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. A51-96859/18(3.3.12.1-EM4) dėl skundo taip pat nebuvo užsiminta apie nuomos sutarties su ieškovu sudarymo kliūtis, susijusias su būsto statusu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliantės motyvai dėl būsto statuso atmestini, kaip nepagrįsti ir iš esmės nesusiję su skundžiamo sprendimo turiniu.
34. Nagrinėjamu atveju teismas atitinkamas išvadas padarė, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, tyrė ginčui reikšmingas aplinkybes ir aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindė savo išvadas. Vien aplinkybė, kad teismas šalių nurodytus įrodymus ir jais grindžiamas aplinkybes įvertino kitaip, nei to siekė šalys ir (ar) priėmė šaliai (šalims) nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ar kad buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas.
35. Atsakovės argumentai, kad priteista 700 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra neproporcinga bylos ir parengtų procesinių dokumentų sudėtingumui, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
36. Pagal bendrąją taisyklę, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
37. Šiuo atveju ieškovas advokatei sumokėjo 500 Eur. Bylos duomenimis ši suma paskaičiuota už konsultavimą (30,76 Eur), ieškinio parengimą (246,08 Eur), pasirengimą teismo posėdžiui (61,52 Eur), atstovavimą teismo posėdyje (61,52 Eur), konsultavimą (33,33 Eur), susipažinimą su bylos medžiaga (33,33 Eur), pasirengimą teismo posėdžiui (33,33 Eur). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, vien už ieškinio parengimą maksimali priteistina suma siekia 3 222,50 Eur, o šiuo atveju advokatė ieškovui teikė ir kitas paslaugas, dalyvavo teismo posėdžiuose. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamo sprendimo išvadai, kad advokatės pagalbos išlaidų dydis atitinka bylos sudėtingumą, apimtį, protingumo kriterijų, neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, todėl mažinti priteistos sumos nėra jokio pagrindo.
38. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
39. Teisėjų kolegija vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
40. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš jos ieškovui priteistinos 500 Eur dydžio išlaidos, patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) ieškovui A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.