Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2018-09-27 · Civilinė byla Nr. e2A-1176-450/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-09-27
Bylos Nr.
e2A-1176-450/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-06952-2017-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
Atsakovas
UAB „Bikuvos“
Ieškovas
BUAB „Augrika“
Civilinė byla Nr. e2A-1176-450/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06952-2017-1Procesinio sprendimo kategorija: (S) 3.3.1.20.; 2.6.8.6.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Bikuvos“ prekyba apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Augrika“ ieškinį atsakovui UAB „Bikuvos“ prekyba dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas BUAB „Augrika“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Bikuvos“ prekyba 5060,27 Eur skolą, 182,17 Eur delspinigių, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pašė teismo ex officio pripažinti 2015 m. birželio 30 d. raštu pareikštą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą niekiniu nuo jo pareiškimo momento.

2. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovo skola ieškovui nustatyta pagal 2015 m. liepos 2 d. šalių sudarytą suderinimo aktą, kuriame užfiksuota, jog atsakovas yra skolingas 5 060,27 Eur sumą už parduotas prekes. Likus daugiau nei mėnesiui iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, 2015 m. liepos 20 d. atsakovas išsiuntė ieškovui 2015 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą 20 179,27 Eur sumai bei pareiškimą apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tačiau atsakovas neturėjo teisės pareikšti apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, nes atsakovo reikalavimo teisė yra nelygiavertė vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Atsakovas apskritai neturi reikalavimo teisės, nes PVM sąskaita-faktūra veikiausiai yra sudaryta atgaline data, t. y. sąskaitoje nurodoma, kad ji sudaryta 2015-06-30, tačiau 2015-07-02 pats atsakovas pateikė skolų suderinimo aktą, kuriame nurodyta, jog atsakovo skola ieškovui sudaro 5 060,27 Eur, t. y. minėtos sąskaitos nenurodė skolų suderinimo akte. Atsakovas sąskaitą galimai pateikė sužinojęs apie ieškovui inicijuojamą bankroto bylą. Dėl ieškovo nemokumo, nutrūkus šalių bendradarbiavimui, atsakovas siekia išvengti prievolės ieškovui sumokėti 5 060,27 Eur skolą. Šalių bendradarbiavimo praktika liudija, kad šalys faktiškai netaikė prekybos sutarties 16 ir 25 p. nuostatų. Pareikštas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas neatitinka imperatyvių CK 6.130 str. nuostatų. 2015 m. birželio 30 d. raštu pareikšto priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo metu ieškovas turėjo įsipareigojimų pirmesnės eilės kreditoriams; 2015 m. ieškovas vėlavo mokėti mokesčius VSDFV ir tai atsakovas galėjo nustatyti viešoje SODRA duomenų bazėje. Taip pat ieškovas turėjo skolą VMI.

Šalies argumentai

3. Atsakovas UAB „Bikuvos“ prekyba su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2015 m. liepos 2 d. šalių sudarytas suderinimo aktas negali būti galutinę skolą patvirtinančiu dokumentu, nes akte nurodyta skolos suma yra netiksli. Nuo pat Prekybos sutarties įsigaliojimo dienos (2010 m. kovo 22 d.) atsakovas kiekvieną kalendorinių metų ketvirtį pateikinėjo ieškovui PVM sąskaitas-faktūras už marketingo paslaugas, jos visos ieškovo yra priimtos ir apmokėtos, jokių ginčų tarp šalių dėl šių paslaugų teikimo nekilo. Šalims pasirašius naują Prekybos sutartį, kurios vienu iš pasirašymo tikslų buvo „bonusų“ padidinimas nuo 5 iki 15 procentų, per klaidą (dėl buhalterinės apskaitos darbuotojų neapsižiūrėjimo) ieškovui ir toliau buvo išrašomos PVM sąskaitos-faktūros atlyginimui už prekybą pardavėjo prekėmis, apskaičiavime taikant 5 proc., o ne 15 proc. Ieškovas 2015 m. gegužės ir birželio mėn. pradėjo atsiiminėti neparduotas prekes iš atsakovo, todėl prieš padarant galutinius atsiskaitymus, buvo patikrinta, ar ieškovas yra apmokėjęs už marketingo paslaugas bei atlyginimą už prekybą pardavėjo prekėmis („bonusus“). Paaiškėjo, kad nuo pat naujosios Prekybos sutarties pasirašymo dienos buvo neteisingai skaičiuojamas atlyginimas už prekybą pardavėjo prekėmis („bonusai“). Padarius perskaičiavimą, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2015 m. birželio mėn. „bonusų“ nepriemoka yra 20 217,89 Eur, o už marketingo paslaugas yra 38,62 Eur permoka, viso ieškovo nepriemoka atsakovui yra 20 179,27 Eur, todėl šiam skirtumui ir buvo išrašyta papildoma 2015 m. birželio 30 d. PVM sąskaita-faktūra. Pagal Prekybos sutarties 16 ir 25 p., atsakovas gali pateikti dokumentą dėl įskaitymo, todėl 2015 m. birželio 30 d. raštu pareikštas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas atitinka CK 6.130 str. ir 6.131 str. 1 ir 2 d. reikalavimus ir Prekybos sutarties 25 p. sąlygas, įskaitymas yra atliktas asmens, turinčio tam tinkamus įgaliojimus. CK 6.9301 str. nuostatos galėtų būti taikomos ieškovui, bet ne atsakovui, kuris atliko priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo UAB „Bikuvos“ prekyba ieškovo BUAB „Augrika“ naudai 5060,27 Eur skolos, 182,17 Eur delspinigių, 8 proc. metines procesines palūkanas; taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 157 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad 2010 m. kovo 22 d. šalys sudarė Prekybos sutartį Nr. 91, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis perduoti atsakovui prekes pagal suderintą asortimentą, o atsakovas įsipareigojo priimti prekes ir jas pardavus tretiesiems asmenims už jas apmokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. 2015 m. liepos 2 d. šalys sudarė Skolų suderinimo aktą, kuriame užfiksuota, kad UAB „Bikuvos“ prekyba 2015 m. liepos 2 d. yra skolinga ieškovui 5060,27 Eur sumą už parduotas prekes. 2015 m. liepos 20 d. atsakovas išsiuntė ieškovui 2015 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija BIK Nr. 0724467 dėl atlyginimo už prekybą 20 179,27 Eur sumai bei 2015 m. birželio 30 d. raštą Dėl PVM sąskaitos-faktūros persiuntimo ir įskaitymo, pasirašytą atsakovo vyr. finansininkės R. T., kuriame nurodyta, kad sąskaitoje-faktūroje nurodyta suma yra įskaitoma į UAB „Bikuvos“ prekyba skolą ieškovui, ją atitinkamai sumažinant, reikalaujant nedelsiant sumokėti atsiradusį debitorinį įsiskolinimą sumai 15119 Eur. Ieškovas išsiuntė atsakovui 2015 m. rugpjūčio 3 d. pranešimą, kuriame nurodė, kad UAB „Bikuvos“ prekyba išrašyta PVM sąskaitą-faktūrą grąžina, kaip neturinčią pagrindo, kadangi skolos yra suderintos pasirašant tarpusavio skolų suderinimo aktus. UAB „Bikuvos“ prekyba pateikė ieškovui 2015 m. rugpjūčio 18 d. raštą Nr. 283 Dėl PVM sąskaitos-faktūros BIK 0724467, kuriame nurodė, jog PVM sąskaita-faktūra yra išrašyta ir pateikta 2010 m. kovo 22 d. prekybos sutarties 16 ir 25 p. pagrindu, konstatavo, kad 2015 m. liepos 2 d. skolų suderinimo aktas yra netikslus, nes į jį dėl klaidos nebuvo įtrauktas 2015 m. birželio 30 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra.

6. Teismas taip pat nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. UAB „Augrika“ kreditorių susirinkimas nutarė UAB „Augrika“ iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Ritava“, nustatė 30 d. laikotarpį nuo kreditorių susirinkimo iškelti UAB „Augrika“ bankroto bylą dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo. 2015 m. lapkričio 9 d. atsakovas ieškovo bankroto administratorių informavo, kad UAB „Augrika“ jų įmonei skolinga 15180 Eur pagal 2015 m. birželio 30 d. sąskaitą faktūrą. Bankroto administratorius 2016 m. kovo 2 d. raštu informavo atsakovą, kad 2016 m. vasario 29 d. UAB „Augrika“ kreditorių susirinkime nutarta neįtraukti atsakovo į UAB „Augrika“ kreditorių sąrašą.

7. 2010 m. kovo 22 d. šalių sudarytos Prekybos sutarties 16 p. numatyta, kad UAB „Bikuvos“ prekyba kaip prekių pirkėjas vykdo marketingo (reklamos) paslaugas, o UAB „Augrika“ kaip prekių pardavėjas už šias paslaugas sumoka paslaugų kainą, kuri yra 2 procentai nuo kiekvieno ketvirčio pardavėjo prekių apyvartos ir papildomai pridėtinės vertės mokestis. Pirkėjas apskaičiavęs atlyginimą pagal šio punkto taisykles išrašo ir pateikia PVM sąskaitą-faktūrą pardavėjui iki sekančio ketvirčio pirmojo mėnesio 10 d. Paasibaigus kiekvienam kalendoriniam metų ketvirčiui pardavėjas (UAB „Augrika“) įsipareigoja sumokėti pirkėjui (UAB „Bikuvos“ prekyba) atlyginimą už prekybą pardavėjo prekėmis, kuris yra 15 procentų nuo visų prekių grupių ketvirčio apyvartos pardavėjo prekėmis be pridėtinės vertės mokesčio ir skaičiuojamas nuo pervestų pinigų pardavėjui (Sutarties 25 p.). Iki 2010 m. kovo 22 d. šalis siejo sutartiniai santykiai pagal 2009 m. birželio 10 d. šalių sudarytą Prekybos sutartį, kurios 18 p. nustatyta analogiška marketingo paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarka ir dydis -2 procentai nuo prekių apyvartos ir papildomai PVM, o 27 p. nustatytas diferencijuotas atsakovo, kaip pirkėjo, atlyginimas už prekybą ieškovo, kaip pardavėjo, prekėmis, jo apskaičiavimo tvarka ir dydis, kuris buvo 5 procentai ir 25 procentai tvirtinimo elementams.

8. Teismas iš rašytinės bylos medžiagos, liudytoju apklausto ieškovo buvusio direktoriaus P. A. parodymų bei atsakovo vyr. finansininkės R. T. parodymų, nustatė, kad vykstant šalių bendradarbiavimui kas ketvirtį įmonės finansininkai suderindavo parduotų prekių apyvartą bei atlyginimo už parduotas prekes dydį ir tuo pagrindu ieškovui buvo išrašomos sąskaitos-faktūros bei atitinkamai daromi užskaitymai atsakovui priklausančio atlyginimo iš ieškovui mokamų sumų.

9. Teismo vertinimu, ieškovo argumentai, kad atlyginimo paskaičiavime buvo padaryta klaida, ko pasekmėje, ją nustačius, atsakovui atsirado pagrindas išrašyti 2015 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. BIK0724467, laikytini nepagrįstais. Bylos medžiaga patvirtina, kad pagal susiklosčiusią šalių bendradarbiavimo praktiką buvo taikomas 5 procentų atlyginimas už atsakovo teikiamas paslaugas, nors Prekybos sutartyse buvo nustatyti kitokie atlyginimo tarifai. Priešingu atveju, jeigu, kaip nurodo atsakovas pasirašius naują Prekybos sutartį buvo padaryta klaida ir taikyti ankstesnėje prekybos sutartyje nustatyti tarifai, tai turėjo būti taikomas ne tik 5, bet ir 25 procentų tarifas tvirtinimo elementams, kadangi didžiąją dalį ieškovo produkcijos ir sudarė tvirtinimo elementai, ką patvirtino atsakovo įmonės vadovas teismo posėdžio metu. Teismo vertinimu neįtikėtina situacija, kad 5 metus šalių bendradarbiavimo praktikoje niekas nebūtų pastebėjęs, kad skaičiuojant atsakovui priklausantį atlyginimą yra daroma klaida. Be to, teismo posėdžio metu atsakovo vadovas nurodė, kad jų praktikoje 98 procentams partnerių yra taikomi 5 procentų atlyginimo tarifas ir teismui nepagrindė kuo išskirtinis buvo ieškovas, kad jam turėjo būti taikomas 15 procentų tarifas. Teismo posėdžio metu buvęs ieškovo vadovas nurodė, kad kas ketvirtį buvo derinamas atlyginimas su atsakovu ir jų įmonei pinigai už parduotas prekes buvo išmokami tik atskaičius atlyginimą už pardavimą. Ieškovo vadovas nurodė, kad nebūtų jokio ekonominio pagrįstumo vykdyti tokios sutarties su 15 procentų tarifu, kadangi tai būtų nuostolinga bei rinkoje nebuvo tokių kainų, ir sutartis tikrai būtų nutraukta. Atsakovo sąskaita su 15 procentų atlyginimo tarifu atsirado tik tada, kai jų įmonės verslą perėmė kiti tiekėjai.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pats parengė skolų suderinimo aktą 2015 m. liepos 2 d., todėl akivaizdu, kad egzistuojant 2015 m. birželio 30 d. PVM sąskaitai-faktūrai dėl atlyginimo už prekybą 20 179,27 Eur sumai, toks skolų suderinimo aktas negalėjo būti sudarytas. Nors kaip nurodo pats atsakovas savo atsiliepime, jau 2015 m. gegužės ir birželio mėn. ieškovas pradėjo atsiiminėti neparduotas prekes iš atsakovo, kas jo nuomone, rodė, kad šalių bendradarbiavimas pagal Prekybos sutartį gali pasibaigti, todėl akivaizdu, kad jau birželio mėn. turėjo būti atliktas sutikrinimas ar visas atlyginimas atsakovui yra sumokėtas.

11. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad į bylą nepateikta rašytinių įrodymų, jog Prekybos sutarties nuostatos, nustatančios atlyginimo dydį, būtų buvę pakeistos tam įgaliojimus turinčių asmenų, tačiau bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi bendradarbiavimo praktika, kad ieškovui buvo taikomas ne 15, bet 5 procentų atlyginimas už atsakovo teikiamas paslaugas ir tai tęsėsi daugiau negu 5 m., t. y. visą šalių bendradarbiavimo praktiką, todėl teismo vertinimu, šalys savo veiksmais iš esmės buvo sutarę dėl tokio atlyginimo dydžio ir tai negali būti traktuojama klaidos padarymu, o laikytinas sutarties pakeitimu. Teismo vertinimu, reikalavimas papildomų bonusų po 5 metų bendradarbiavimo iš esmės pažeidžia ieškovo interesus, neatitinka šalių bendradarbiavimo praktikos bei neatitinka atlyginimo paskaičiavimo pagal Prekybos sutartį tvarkos.

12. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovė, išrašydama ieškovui 2015 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija dėl atlyginimo už prekybą 20 179,27 Eur sumai bei pateikdama 2015 m. birželio 30 d. raštą dėl reikalavimo įskaitymo, neturėjo tam teisinio pagrindo, kadangi ji neturėjo priešpriešinio reikalavimo į ieškovą, ji negalėjo atlikti įskaitymo, todėl atsakovės atliktas įskaitymas laikytinas neteisėtu ir pripažįstama, kad atsakovė yra skolinga ieškovei pagal Prekybos sutartį 5060,27 Eur skolos bei 182,17 Eur delspinigių, paskaičiuotų Prekybos sutarties 26 p. pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas, remdamasis CK 6.37 str. bei Mokėjimų atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, iš atsakovo ieškovui priteisė 8 procentų procesines palūkanas.

14. Ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl 118 Eur žyminį mokestį valstybės naudai teismas priteisė iš atsakovo. Ieškovas byloje patyrė 363 Eur atstovavimo išlaidų, kurias ieškovo naudai priteisė iš atsakovo.

15. Vadovaujantis CPK 92 str., teismas iš atsakovo priteisė pašto išlaidas, kurias sudaro 11,85 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16. Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Bikuvos“ prekyba prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16.1. Nei atsakovo vyr. finansininkė R. T., nei ieškovo buvęs direktorius P. A., duodami parodymus, nėra patvirtinę, kad kas ketvirtį įmonės finansininkai tikrai suderindavo parduotų prekių apyvartą bei atlyginimo už parduotas prekes dydį. Priešingai, R. T. nurodė, kad kiekvieną ketvirtį realiai nederindavo sumų, o P. A., nurodė, kad įmonių finansininkai apyvartas ir atlyginimo dydžius turėjo derinti, tačiau, ar tai tikrai buvo daroma negalėjo patvirtinti, taip pat nenurodė, kad būtų buvęs koks nors žodinis susitarimas tarp vadovų taikyti 5 procentų tarifą ir/ar pakeisti sutartį. Todėl teismas negalėjo daryti išvados, jog pagal susiklosčiusią šalių bendradarbiavimo praktiką buvo taikomas 5 procentų atlyginimas už atsakovo teikiamas paslaugas, nors Prekybos sutartyje buvo nustatyti kitokie atlyginimo tarifai.

16.2. Skolų suderinimo aktas negali būti galutinę šalių tarpusavio skolą patvirtinančiu dokumentu, nes jame nurodyta skolos suma yra netiksli ne tik dėl atsakovo padaryto įskaitymo, bet ir dėl to, kad po nurodyto akto pasirašymo ir dar iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, ieškovui buvo sugrąžintos prekės už 61 Eur sumą, tačiau teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė.

Šalies argumentai

16.3. Teismas neįvertino aplinkybės, jog tiek atsakovas, tiek ieškovas turi sudarę labai didelį kiekį sutarčių dėl prekių tiekimo, sutarčių vykdymo atskiros sąlygos paprastai patikrinamos tuo atveju, jeigu iškyla kokios nors problemos ar šalys nutraukia bendradarbiavimą.

16.4. Ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio skolų išieškojimui yra 10 m., todėl atsakovas, pateikdamas dar iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo reikalavimą apmokėti perskaičiuotas pagal Prekybos sutarties 25 p. sąlygas už 5 metų laikotarpį sumas, tik siekė apginti savo pažeistas teises, o toks laikotarpis nelaikytinas neprotingai ilgu. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas turėjo teisę nesilaikyti sutarties sąlygų ir/ar kad šios sąlygos būtų pakeistos tam įgaliojimus turinčių asmenų.

Šalies argumentai

16.5. Iki Prekybos sutarties pasirašymo galiojusioje 2009 m. birželio 10 d. prekybos sutarties 27 p. buvo numatyti du tarifai 5 proc. ir 25 proc. tvirtinimo elementams, todėl 15 proc. vieno tarifo visoms prekės nustatymas naujojoje sutartyje negalėjo būti nuostolingas ir/ ar nenaudingas ieškovui. Dėl 15 proc. tarifo taikymo ieškovui buvo susitarta derybose ir tai buvo įtvirtinta sutartyje, kuria buvo privaloma vadovautis.

16.6. 2015 m. birželio 30 d. PVM sąskaita-faktūra ieškovui buvo išsiųsta su įskaitymo pranešimu tik 2015 m. liepos 20 d., t. y. tik po to, kai ieškovui el. paštu buvo išsiųsti suderinimui atlikti perskaičiavimai ir tik tada sąskaita buvo įtraukta į atsakovo kompiuterinę buhalterinę apskaitą. Todėl 2015 m. birželio 30 d. sąskaita dar negalėjo atsispindėti 2015 m. liepos 2 d. skolų suderinimo akte, nes ji tiesiog nebuvo įkelta į sistemą. Šias aplinkybes patvirtino atsakovo vyr. finansininkė R. T..

16.7. Prekybos sutartis negalėjo būti pakeista kitais būdais, išskyrus kaip rašytinis susitarimas pasirašytas tam įgaliojimus turinčių asmenų. Bylos medžiaga patvirtina, kad toks rašytinis susitarimas nebuvo pasirašytas.

16.8. Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos tikėtina, kad negalėjo būti taikomos, nes ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, o visų ieškovo sudarytų sutarčių, tame tarpe ir Prekybos sutarties, vykdymas yra pasibaigęs.

Atsiliepimas

2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Augrika“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17.1. Remiantis ieškovo buvusio direktoriaus P. A. ir atsakovo vyr. finansininkės R. T. parodymais, vykstant šalių bendradarbiavimui, kas ketvirtį šalių finansininkai suderindavo parduotų prekių apyvartą bei atlyginimo už parduotas prekes dydį ir tuo pagrindu ieškovui buvo išrašomos sąskaitos faktūros bei atitinkamai daromi užskaitymai atsakovui priklausančio atlyginimo iš ieškovui mokamų sumų. Tokius suderinimus atlikdavo įmonių finansininkai, tuo tarpu pats P. A. įsikišdavo į šį procesą tik tada, jei vėluodavo mokėjimai ar būdavo kažkokie neaiškumai. Visgi, esant tokiam šalių bendradarbiavimui (verslo praktikai) vadinamoji „klaida“ dėl tarifo negalėjo tęstis 5 m., todėl teismas pagrįstai sprendė, jog yra neįtikėtina situacija, kad tiek metų niekas nebūtų pastebėjęs, kad skaičiuojant atsakovui priklausantį atlyginimą yra daroma klaida.

17.2. Negalima situacija, jog pirmiausiai sudaroma 2015 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. BIK0724467, o tik vėliau atliekami šioje sąskaitoje numatytos sumos skaičiavimai ir derinimai su ieškovu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

3. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

4. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

5. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010 m. kovo 22 d. šalys sudarė Prekybos sutartį Nr. 91, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis perduoti atsakovui prekes pagal suderintą asortimentą, o atsakovas įsipareigojo priimti prekes ir jas pardavus tretiesiems asmenims už jas apmokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Sutarties 16 punktu šalys susitarė, kad UAB „Bikuvos“ prekyba, kaip prekių pirkėjas vykdo marketingo (reklamos) paslaugas, o UAB „Augrika“, kaip prekių pardavėjas už šias paslaugas sumoka paslaugų kainą, kuri yra 2 procentai nuo kiekvieno ketvirčio pardavėjo prekių apyvartos ir papildomai pridėtinės vertės mokestis. Pirkėjas, apskaičiavęs atlyginimą pagal šio punkto taisykles išrašo ir pateikia PVM sąskaitą-faktūrą pardavėjui iki sekančio ketvirčio pirmojo mėnesio 10 d. Pasibaigus kiekvienam kalendoriniam metų ketvirčiui pardavėjas (UAB „Augrika“) įsipareigoja sumokėti pirkėjui (UAB „Bikuvos“ prekyba) atlyginimą už prekybą pardavėjo prekėmis, kuris yra 15 procentų nuo visų prekių grupių ketvirčio apyvartos pardavėjo prekėmis be pridėtinės vertės mokesčio ir skaičiuojamas nuo pervestų pinigų pardavėjui (Sutarties 25 p.). 2015 m. liepos 2 d. šalys sudarė Skolų suderinimo aktą, kuriame užfiksavo, kad UAB „Bikuvos“ prekyba yra skolinga ieškovui 5060,27 Eur sumą už parduotas prekes. 2015 m. liepos 20 d. atsakovas išsiuntė ieškovui 2015 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Serija BIK Nr. 0724467 dėl atlyginimo už prekybą 20 179,27 Eur sumai bei 2015 m. birželio 30 d. raštą Dėl PVM sąskaitos-faktūros persiuntimo ir įskaitymo, pasirašytą atsakovo vyr. finansininkės, kuriame nurodė, kad sąskaitoje-faktūroje nurodyta suma yra įskaitoma į UAB „Bikuvos“ prekyba skolą ieškovui, ją atitinkamai sumažinant, reikalaujant nedelsiant sumokėti atsiradusį debitorinį įsiskolinimą 15119 Eur sumai. Ieškovas išsiuntė atsakovui 2015 m. rugpjūčio 3 d. pranešimą, kuriame nurodė, kad UAB „Bikuvos“ prekyba išrašyta PVM sąskaitą-faktūrą grąžina, kaip neturinčią pagrindo, kadangi skolos yra suderintos pasirašant tarpusavio skolų suderinimo aktus. UAB „Bikuvos“ prekyba pateikė ieškovui 2015 m. rugpjūčio 18 d. raštą, kuriame nurodė, jog PVM sąskaita-faktūra yra išrašyta ir pateikta 2010 m. kovo 22 d. prekybos sutarties 16 ir 25 p. pagrindu, konstatavo, kad 2015 m. liepos 2 d. skolų suderinimo aktas yra netikslus, nes į jį dėl klaidos nebuvo įtrauktas 2015 m. birželio 30 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra.

6. Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčas kilo dėl atlyginimo už atsakovo ieškovui suteiktų paslaugų dydžio pagal šalių sudarytos Prekybos sutarties 25 punktą.

7. CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016 26 punktą; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-969/2015; 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2012 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008 ir jose nurodytą praktiką).

9. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).

10. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad aiškinant sutartį svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Aplinkybė, jog įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas gali būti absoliutinamas, ypač tada, kai šalys skirtingai argumentuoja savo tikruosius ketinimus dėl sutarties ar atskiros jos sąlygos. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015 ir joje nurodytą praktiką).

11. Pasak apelianto, apskaičiuojant „bonusų“ dydį per klaidą buvo taikyta ne 15 procentų dydis, koks numatytas Sutarties 25 punkte, tačiau 5 procentų dydis. Ieškovo teigimu, šalys faktiškai netaikė Sutarties 16 ir 25 punktų nuostatų. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sutarties 25 punkto nuostatą, kurioje susitarta dėl 15 procentų atlyginimo mokėjimo, sprendžia, kad ji yra aiški ir nedviprasmiška. Prekybos sutarties 37 punkte šalys susitarė, kad Sutartis gali būti keičiama bei papildoma abipusiu šalių susitarimu, pasirašant atskirą dėl Sutarties pakeitimo ar papildymo. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, ieškovas nepateikė duomenų, kad koks nors rašytinis susitarimas, keičiantis ar papildantis Prekybos sutartį, būtų buvęs tarp šalių pasirašytas.

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo šalis iki 2010 m. kovo 22 d. Prekybos sutarties Nr. 91 sudarymo, siejo sutartiniai santykiai pagal 2009 m. birželio 10 d. Prekybos sutartį, kurios 18 punkte buvo nustatyta analogiška marketingo paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarka ir dydis - 2 procentai nuo prekių apyvartos ir papildomai PVM, o 27 punkte nustatytas diferencijuotas atsakovo, kaip pirkėjo, atlyginimas už prekybą ieškovo, kaip pardavėjo, prekėmis, jo apskaičiavimo tvarka ir dydis, kuris buvo 5 procentai ir 25 procentai tvirtinimo elementams. Taigi, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, kad nebūtų jokio ekonominio pagrįstumo vykdyti sutarties su 15 procentų tarifu, esant aukščiau nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jog iki Prekybos sutarties pasirašymo galiojusioje 2009 m. birželio 10 d. prekybos sutarties 27 punkte buvo numatyti du tarifai 5 proc. ir 25 proc. tvirtinimo elementams, darytina labiau tikėtina išvada, kad 15 proc. vieno tarifo visoms prekės nustatymas naujojoje sutartyje negalėjo būti nuostolingas ar nenaudingas ieškovui. Ta aplinkybė, kad buvęs atsakovo buvęs vadovas nurodė, kad jų praktikoje 98 procentams partnerių yra taikomas 5 procentų atlyginimo tarifas, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui išspręsti, nes darbuotojo žinojimas apie kitų įmonių susitarimus niekaip nelemia ieškovo ir atsakovo susitarimų ir nepagrindžia, kad tarp bylos šalių buvo toks pat susitarimas.

13. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog šalys turi sudarę didelį kiekį sutarčių dėl prekių tiekimo, todėl sutarčių vykdymo atskiros sąlygos paprastai patikrinamos tuo atveju, jeigu iškyla kokios nors problemos ar šalys nutraukia bendradarbiavimą. Nagrinėjamu atveju būtent ieškovui 2015 m. gegužės ir birželio mėnesiais pradėjus atsiiminėti neparduotas prekes iš atsakovo, kas leido apeliantui daryti išvadą, kad šalių bendradarbiavimas gali baigtis, atsakovas patikrino, ar ieškovas yra apmokėjęs už marketingo paslaugas bei atlyginimą už prekybą pardavėjo prekėmis ir išrašė ginčijamą sąskaitą. Ta aplinkybė, kad 5 metus atsakovas išrašinėjo ieškovui sąskaitas, taikydamas 5 procentų tarifą, savaime nepagrindžia, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, jog buvo taikomas 5 procentų tarifas už atsakovo teigiamas paslaugas, kai Prekybos sutartyje aiškiai nustatytas 15 procentų užmokestis. Juo labiau, kad atsakovo vyr. finansininkė R. T., apklausta teismo posėdžio metu, parodė, kad kiekvieną ketvirtį realiai nederindavo sumų. Ieškovo buvęs direktorius P. A. taip pat negalėjo patvirtinti, ar šalių finansininkai realiai derindavo atlyginimo dydžius.

14. Be to, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio skolų išieškojimui yra 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybes, kad apeliantas, pateikdamas iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo reikalavimą apmokėti perskaičiuotas pagal Prekybos sutarties 25 punkto sąlygas už 5 metų laikotarpį sumas, daro išvadą, kad atsakovas elgėsi apdairiai, siekdamas apginti savo pažeistas teises.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad šiuo atveju Prekybos sutarties sąlygos yra aiškios – jose aiškiai įtvirtinta, kad pardavėjas (UAB „Augrika“) įsipareigojo sumokėti pirkėjui (UAB „Bikuvos“ prekyba) 15 procentų atlyginimą už prekybą pardavėjo prekėmis, sprendžia, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

16. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme atsakovas patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (atstovavimo išlaidos), todėl ieškinį atmetus, atsakovui iš ieškovo priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

17. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atsakovas patyrė 118 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą, į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas, apeliantui iš ieškovo priteistina 118 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo BUAB „Augrika“ ieškinį atsakovui UAB „Bikuvos“ prekyba dėl skolos priteisimo, atmesti.

Priteisti iš ieškovo BUAB „Augrika“ 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atsakovo UAB „Bikuvos“ prekyba naudai, jas atlyginant iš BUAB „Augrika“ administravimo lėšų.

Priteisti iš ieškovo BUAB „Augrika“ 118 Eur (vieną šimtą aštuoniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovo UAB „Bikuvos“ prekyba naudai, jas atlyginant iš BUAB „Augrika“ administravimo lėšų.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjos Laima GerasičkinienėAsta RadzevičienėAlma Urbanavičienė