- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-12
- Bylos Nr.
- 2S-403-425/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-08352-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Kreditorius
- V. Z.
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus V. Z. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-864-911/2015, kuria tenkintas pareiškėjos V. Š. prašymas dėl turto arešto panaikinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja V. Š. 2023 m. kovo 29 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams pateikė prašymą, kuriuo prašė panaikinti turto areštą žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)
2. Pareiškėja nurodė, kad pardavus šį žemės sklypą piniginės lėšos bus pervestos kreditoriui, taip pat yra sudaryta skolos refinansavimo sutartis. Kartu su prašymu pateikė Preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, taip pat paskolos sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. kovo 29 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino ir panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-9430-911/2014 taikytą areštą V. Š. turtui – žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2015 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkės teismas patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ir nutarė, jog laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki šios nutarties visiško įvykdymo.
5. Pareiškėja teismui pateikė notaro patvirtintą 2020 m. sausio 10 d. V. Z. bei A. Š. sudarytą paskolos sutartį, kuria sutarties šalys sutarties 6 punktu susitarė, jog nuo šios sutarties pasirašymo 2015 m. sausio 6 d. teismo nutartyje nurodytas įsiskolinimas yra laikomas įvykdytu. Dėl pareiškėjos išsakytų argumentų ir teismo nustatytų aplinkybių nebėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, todėl turto areštas pareiškėjos turtui yra naikintinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 149 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
6. Kreditorius V. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos prašymą atmesti. Taip pat prašo priteisti jam visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
6.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas procesinės teisės nuostatas, dėl ko egzistuoja ir absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nepagrįstai nenurodė jokių teisės normų, kuriomis remiantis daro išvadą dėl įsiskolinimo įvykdymo, taip pat nėra aišku, dėl kokių aplinkybių egzistavimo teismas sprendė, kad įsiskolinimas yra įvykdytas.
6.2. Apeliantas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, kilusį iš paskolos sutarties, neįvykdė pareigos ginčą spręsti remdamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnis), o apsiribojo selektyviai sutarties 6 punkto antro sakinio mechaniniu perkėlimu į skundžiamą nutartį. Dėl šios priežasties liko neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pats procesinis pažeidimas yra esminis, nulėmęs neteisingą ginčo išsprendimą. Galiojantys įstatymai nenumato situacijos, kuriai esant, teismas, sprendžiantis ginčą, kilusį iš sutarčių vykdymo, būtų atleistas nuo pareigos aiškinti šalis siejančią sutartį. Po tokios nutarties priėmimo faktinė situacija byloje pasidaro nebesuvokiama, o šalių veiksmai sutarties vykdymo laikotarpiu praranda loginį pagrindimą.
6.3. Kartu atskirajame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, paskirtų 2014 metų lapkričio 27 dienos nutartimi, panaikinimo, kadangi jos panaikintos 2015 metų sausio 6 dienos nutartimi. Šioje nutartyje aiškiai konstatuota, kad minėtos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki visiško nutarties įvykdymo, t.y. įvykdymas apibrėžtas įvykiu (CPK 73 straipsnio 2 dalis). Skundžiamojoje nutartyje turėjo būti bent minimali informacija apie tai, įvykdyta ar ne minima nutartis.
6.4. Apeliantas taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju jis nepagrįstai nebuvo išklausytas, dėl ko neturėjo galimybės paaiškinti visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su prievolių įvykdymu, laidavimu ir sudarytos paskolos sutarties turiniu.
Atsiliepimas
7. Pareiškėja V. Š. atsiliepimu prašo kreditoriaus atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
7.1. Nurodo, kad, 2020 m. sausio 10 d. V. Z. ir A. Š. sudarė notarinės formos paskolos sutartį. Šios sutarties 6 p. nurodyta, kad paskolos sutartimi yra refinansuojamas 2015-01-06 Panevėžio apylinkės teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. L2-864-911/2015 nurodytas įsiskolinimas su sukauptomis palūkanomis, kurio jokia dalis iki šios dienos nebuvo grąžinta. Šalys sutaria, kad nuo šios sutarties pasirašymo aukščiau minėto teismo nutartimi priteistas įsiskolinimas laikomas įvykdytu. Ši sutartis yra galiojanti, tame tarpe ir sutarties 6 punktas. Remiantis CK 6.123 straipsniu, prievolė baigiasi įvykdymu. 2015-01-16 Panevėžio apylinkės teismo nutartyje dėl taikos sutarties patvirtinimo nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos skolininko sutuoktinės V. Š., laiduotojos, valdomam 5,4100 ha žemės (miško) sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), paliekamos galioti iki šios taikos sutarties įvykdymo, t. y. iki pilno atsiskaitymo su kreditoriumi. Kaip minėta, 2020 m. sausio 10 d. paskolos sutartyje yra nurodyta, kad nuo šios sutarties pasirašymo 2015 m. sausio 16 d., teismo nutartimi priteistas įsiskolinimas laikomas įvykdytu. Todėl teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
7.2. Jokie apelianto pateikti argumentai, esant galiojančioms 2020 m. sausio 10 d. sutarties 6 punkto nuostatoms, nėra teisiškai nereikšmingi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
9. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria panaikintos nekilnojamam turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas.
10. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-9430-911/2014 pagal kreditoriaus V. Z. pareiškimą skolininkui A. Š. dėl skolos priteisimo, kreditoriaus prašymu buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – skolininko sutuoktinei V. Š. priklausančio turto – žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), areštas 59 150 Lt sumai, uždraudžiant V. Š. šiuo turtu disponuoti. 2015 m. sausio 6 d. teismas patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ir nurodė, jog laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki šios nutarties visiško įvykdymo. 2023 m. kovo 29 d. pareiškėja V. Š. teismui pateikė notaro patvirtintą 2020 m. sausio 10 d. V. Z. bei A. Š. sudarytą paskolos sutartį.
11. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 2020 m. sausio 10 d. V. Z. bei A. Š. sudarytos paskolos sutarties nuostatos, o būtent – 6 punktas, kuriame įtvirtinta, jog „šalys patvirtinta, kad paskolos sutartimi yra refinansuojamas 2015 m. sausio 6 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje, civilinės bylos Nr. L2-864-911/2015, nurodytas įsiskolinimas su sukauptomis palūkanomis, kurio jokia dalis iki šios dienos nebuvo grąžinta. Šalys susitaria, kad nuo šios sutarties pasirašymo aukščiau minėto teismo nutartimi priteistas įsiskolinimas yra laikomas įvykdytu“.
12. Pateiktu atskiruoju skundu kreditorius tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino 2020 m. sausio 10 d. sutarties nuostatas, taip pat padarė esminių procesinės teisės pažeidimų, dėl ko skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.
13. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas byloje kilusį ginčą pirmiausia pažymi, jog CPK 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Be to, CPK 147 straipsnio 1 dalyje be kitų nuostatų įtvirtinta ir tai, jog kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui.
14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje buvo pasisakyta, kad CPK 149 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nenurodyti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindai. Todėl sprendžiant tokius procesinius klausimus būtina remtis sistemine CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analize, kuri suteikia pagrindą padaryti išvadą, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos tada, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-668-236/2017; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-464/2019).
15. Iš pirmiau išdėstytų aplinkybių bei teisės aktų nuostatų pirmiausia pažymėtina tai, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas sprendė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą nepranešęs kreditoriui V. Z., nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pažeistos ar netinkamai taikytos procesinės teisės nuostatos, kadangi būtent tokią bendrąją taisyklę įtvirtina proceso įstatymo nuostatos. Kita vertus, pareiškėja V. Š. pirmosios instancijos teismui pateikė 2020 m. sausio 10 d. Paskolos sutartį tarp A. Š. ir kreditoriaus V. Z., taigi pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį bei remiantis aptariamos Paskolos sutarties nuostatomis skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas remiantis tais įrodymais, kurių turinį kreditorius žinojo bei šiuos įrodymus turėjo (45 b. l.).
16. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jos skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, yra išdėstyti aiškūs ir konkretūs motyvai, kuriais remdamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą. Nurodyti motyvai yra aiškūs, konkretūs ir nedviprasmiški.
17. Taigi, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai, susiję su neva padarytais esminiais procesinės teisės pažeidimais ar egzistuojančiu absoliučiu nutarties negaliojimo pagrindo, yra atmetami, kaip nepagrįsti. Dėl išdėstyto, yra pagrindas vertinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą įrodymų vertinimo aspektu.
18. Kaip jau minėta pirmiau, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 2020 m. sausio 10 d. tarp V. Z. bei A. Š. buvo sudaryta Paskolos sutartis, kurios 6 punkte įtvirtinta, jog „šalys patvirtinta, kad paskolos sutartimi yra refinansuojamas 2015 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartyje, civilinės bylos Nr. L2-864-911/2015, nurodytas įsiskolinimas su sukauptomis palūkanomis, kurio jokia dalis iki šios dienos nebuvo grąžinta. Šalys susitaria, kad nuo šios sutarties pasirašymo aukščiau minėto teismo nutartimi priteistas įsiskolinimas yra laikomas įvykdytu“. Kartu iš byloje bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartimi patvirtintos šalių sudarytos taikos sutarties tarp kreditoriaus V. Z. ir skolininko A. Š. nuostatos be kitų duomenų numato, jog laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos skolininko sutuoktinės V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) (laiduotojos), gyv. (duomenys neskelbtini) (namo numeris nežinomas), valdomam 5,4100 ha žemės (miško) sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), paliekamos galioti iki šios taikos sutarties įvykdymo, t. y. pilno atsiskaitymo su kreditoriumi. Arešto sąlygos gali būti šalių susitarimu keičiamos, t. y. už parduotą žemės sklypą gauti pinigai pirmiausiai pervedami kreditoriui įsiskolinimui padengti, o likusioji dalis – jos savininkei.
19. Vertinant skundžiamos nutarties pagrįstumą materialinės teisės normų atžvilgiu, pirmiausia pažymėtina tai, kad išties pats kreditorius, sudarydamas notarinės formos 2020 m. sausio 10 d. Paskolos sutartį, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog nuo sutarties pasirašymo momento įsiskolinimas su sukauptomis palūkanomis pagal 2015 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. L2-864-911/2015, laikomas įvykdytu. Priešingai nei tvirtina apeliantas, tokia formuluotė nedviprasmiškai įtvirtina kreditoriaus išreiškiamą valią dėl ankstesnio įsipareigojimo visiško įvykdymo. Tokia formuluotė, kaip ir sudaromos sutarties pobūdis – refinansavimas ankstesnės skolos, pagrindžia aplinkybę, jog buvo sudarytas naujas susitarimas tarp kreditoriaus ir skolininko, pripažįstant, jog ankstesnis susitarimas laikomas visiškai įvykdytu. Tai, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, patvirtina skundžiamos nutarties pagrįstumą, juo labiau, kad minėtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartimi patvirtintos šalių sudarytos taikos sutarties tarp kreditoriaus V. Z. ir skolininko A. Š. nuostatos be kitų duomenų numatė, jog laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos skolininko sutuoktinės V. Š. valdomam žemės (miško) sklypui yra paliekamos galioti iki šios taikos sutarties įvykdymo, t. y. pilno atsiskaitymo su kreditoriumi, kas ir yra nurodoma 2020 m. sausio 10 d. sutartyje.
20. Be to, nepaisant pirmiau išdėstytų aplinkybių, pažymėtina ir tai, kad laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu pagrindinis skolininkas, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimo pabaigą reglamentuojančio CK 6.87 straipsnio 4 dalis numato, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita.
21. Nagrinėjamu atveju aptariamos 2020 m. sausio 10 d. Paskolos sutarties nuostatos leidžia pagrįstai spręsti, jog A. Š. turėta skola, dėl kurios grąžinimo sąlygų kreditorius ir skolininkas susitarė Panevėžio apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-864-911/2015 patvirtinta taikos sutartimi, yra visiškai padengiama naujos paskolos lėšomis. Kartu apeliacinės instancijos teismo vertina, kad nagrinėjamu atveju 2020 m. sausio 10 d. Paskolos sutartimi yra sudaromas iš esmės naujas susitarimas dėl 18 844 Eur ir 2 proc. metinių palūkanų, kas yra akivaizdžiai didesnė suma nei 2015 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-864-911/2015 patvirtintoje taikos sutartyje nustatyta prievolė (17 131,02 Eur). Tokios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad kreditorius, siekdamas ankstesnei skolai taikyto laidavimo tęstinumą, turėjo pareigą imtis veiksmų dėl laiduotojos sutikimo gavimo dėl skolininko naujai prisiimamų finansinių įsipareigojimų. Tačiau iš Paskolos sutarties nuostatų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėja V. Š., kaip laiduotoja, buvo supažindinta su laiduotojo prievolės pasikeitimu ir išreiškė valią bei sutikimą laiduoti dėl naujos skolininko prievolės.
22. Taigi, padarius pirmiau išdėstytas išvadas, kad iš esmės pasikeitė prievolė, dėl kurios laidavimo buvo išreikštas laiduotojos sutikimas, yra pagrindas spręsti, kad laidavimas buvo pasibaigęs, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos.
23. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
24. Atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei panaikinimo nuostatas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio bei faktinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pareiškėja V. Š. pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas 250 Eur dydžio išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad kreditoriaus V. Z. atskirasis skundas, kurio pagrindu ir vyko procesas apeliacinės instancijos teisme, yra atmetamas, pareiškėjai V. Š. priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kreditoriaus V. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.