- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-28
- Bylos Nr.
- e2A-75-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01297-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Ieškovas
- T. B.
- Atsakovas
- V. B., R. B.
- Trečiasis asmuo
- notarė S
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-603-781/2018 pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovėms V. B. ir R. B. (buvusi pavardė – (duomenys neskelbtini)) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir atsiskaitymo pagal turto pardavimo sandorį, tretieji asmenys – notarė S. K., notarė D. M., S. L., AIG Europe Limited, veikiantis per Lietuvos filialą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. B. teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento J. B. ir V. B. 2007 m. birželio 14 d. sudarytą ir Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. K., notarinio registro Nr. SK-6003, patvirtintą turto pasidalijimo sutartį (toliau ir Turto pasidalijimo sutartis) bei taikyti restituciją – pripažinti, kad sandorio dalyku buvęs turtas yra bendroji jungtinė J. B. ir V. B. nuosavybė; 2) priteisti ieškovui iš atsakovės R. B. 27 513,90 Eur; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės R. B. 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. kovo 23 d. mirė jo tėvas J. B., kuris taip pat buvo atsakovės R. B. tėvas ir atsakovės V. B. sutuoktinis. Ieškovas yra nesantuokinis J. B. sūnus, kuris tėvo mirties dieną buvo mažametis (pilnametystės sulaukė 2017 m. vasario 15 d.). Ieškovo teigimu, J. B. 2006 m. pabaigoje susirgo, tapo neįgalus, jo santykiai su ieškovu ir jo motina R. L. nutrūko. Ieškovo motinai R. L. 2007 m. gegužės mėn. kreipusis į Vilniaus miesto apylinkės teismą, 2007 m. liepos 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-5405-596/2007, buvo priteistas išlaikymas vaikui (ieškovui), kuris, anot ieškovo, jam buvo mokėtas tik iki J. B. mirties (2012 m. kovo 23 d.). Ieškovas taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eYT-2320-808/2017, atnaujino ieškovui terminą priimti palikimą po tėvo mirties; kiti J. B. vaikai palikimo nepriėmė.
3. Ieškovo teigimu, iki J. B. mirties sudaryti sandoriai (turto pasidalijimo ir nekilnojamojo turto perleidimo), lėmę jokio paveldimo turto nebuvimą (šis faktas konstatuotas antstolio M. D.), pažeidė jo teises.
4. J. B. ir jo sutuoktinės atsakovės V. B. 2007 m. birželio 14 d. sudaryta Turto pasidalijimo sutartis, pagal kurią visas sutuoktinių nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), turto vertė 1 024 219 Lt (296 634,33 Eur), atiteko atsakovei V. B., kai J. B. atiteko 50 000 Lt (14 481 Eur) piniginė kompensacija, ieškovo prašyta pripažinti pripažintina negaliojančia:
4.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu, kaip sudaryta labai nenaudingomis sąlygomis dėl susidėjusių sunkių aplinkybių – sunkios J. B. fizinės ir psichologinės būklės, esant daromam aplinkinių spaudimui (sutuoktinės V. B., taip pat V. K. (V. K.), kuris dalyvavo pasirašant minėtą sutartį);
4.2. CK 1.81 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujanti teisingumo ir sąžiningumo principams, gerai moralei, nes šiuo sandoriu neįgalus asmuo iš esmės prarado visą savo turtą;
4.3. CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, nes ieškovas, ginčijamos sutarties sudarymo metu būdamas nepilnamečiu vaiku, buvo J. B. kreditorius, turėjo teisę į išlaikymą, o sudaryta sutartis akivaizdžiai pažeidė jo teisę į tinkamą išlaikymą, nes privalantis teikti išlaikymą asmuo J. B. neprivalomo sandorio pagrindu neteko viso savo turto. Ieškovo įsitikinimu, J. B. ir V. B., sudarydami sandorį, žinojo, jog jis pažeis ieškovo teises ir interesus, t. y. buvo nesąžiningi. Ieškovas pažymėjo, kad apie ginčo sutartį sužinojo tik 2016 m. pabaigoje, jo atstovė duomenis apie sandorį iš VĮ Registrų centro gavo 2016 m. gruodžio 9 d.
5. Ieškovas reikalavimą iš R. B. priteisti 27 513,90 Eur sumą grindė tuo, kad 2008 m. liepos 2 d. privačios žemės sklypų (miško) pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis), kuria J. B. atstovė atsakovė R. B., veikdama pagal įgaliojimą, pardavė J. B. nuosavybės teisėmis priklausančius žemės sklypus už 95 000 Lt (27 513,90 Eur), pagrindu į atsakovės sąskaitą pervestos lėšos nebuvo perduotos J. B.. Ieškovo įsitikinimu, šie pinigai turėtų būti priteisti ieškovui, kaip vieninteliam J. B. turto paveldėtojui.
Šalies argumentai
6. Atsakovė R. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
7. Atsakovė nesutiko egzistuojant pagrindui Turto pasidalijimo sutartį pripažinti negaliojančia. Atsakovės teigimu, šią sutartį J. B. pasirašė laisva valia, jam pačiam inicijavus šios sutarties sudarymą. Nors sutarties sudarymo metu J. B. sunkiai sirgo, tačiau buvo sąmoningas. Be to, J. B. iki savo mirties tinkamai vykdė teismo sprendimą dėl išlaikymo ieškovui priteisimo, todėl atsakovė nesutiko, kad ginčo sutartimi ieškovo teisės buvo pažeistos.
8. Atsakovė taip pat nurodė, kad lėšas (95 000 Lt), gautas pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, savo tėvui J. B. perdavė 2008 m. lapkričio 20 d., o šie pinigai panaudoti J. B. poreikiams tenkinti (slaugai, pagerintam maitinimui, slaugos prekėms, medicininiams tyrimams, teisinėms paslaugoms) bei namo, kuriame atsakovės gyveno su J. B., remontui, siekiant jį pritaikyti sergančio asmens poreikiams.
Šalies argumentai
9. Atsakovė V. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
10. Atsakovės nesutikimo su ieškiniu argumentai iš esmės sutampa su atsakovės R. B. nurodytomis Turto pasidalijimo sutarties sudarymo aplinkybėmis. Papildomai atsakovė nurodė, kad V. K. sutarties sudarymo metu dalyvavo būtent J. B. prašymu, taip pat, kad ginčo sutarties sudarymo metu ieškovui dar nebuvo priteistas išlaikymas iš J. B.. Atsakovė taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinį pateikė praėjus daugiau nei penkeriems metams po J. B. mirties ir praėjus beveik dešimt metų nuo ginčo sutarties sudarymo, nors apie atsakovės ginčo sutartį turėjo galimybę sužinoti iš karto po J. B. mirties. Atsižvelgiant į tai, ieškovo ieškinį prašė atmesti ir dėl praleisto CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino.
11. Atsakovė, pasisakydama dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių, paaiškino, kad J. B. negaudavo jokių pajamų, išskyrus netekto darbingumo pensiją, todėl, trūkstant pinigų, jis nusprendė parduoti jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančius du žemės sklypus ir, atstovaujamas dukros R. B., sudarė minėtą pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė nurodė, kad R. B. visas lėšas, gautas pagal minėtą sandorį, 2008 m. lapkričio 20 d. perdavė tėvui J. B. (be raštiško patvirtinimo). Atsakovė akcentavo, kad didžioji dalis minėtų lėšų ir buvo išleista būtent J. B. gydymui ir priežiūrai, namo, kuriame gyveno J. B., remontui ir išlaikymui, todėl visos minėtos lėšos išleistos dar iki J. B. mirties.
Šalies argumentai
12. Trečiasis asmuo notarė S. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį nagrinėti pagal byloje esančius dokumentus. Notarė nurodė, kad ji 2007 m. birželio 14 d. ligoninėje patvirtino J. B. ir V. B. sudarytą Turto pasidalijimo sutartį, pagal kurią sutuoktiniai laisva valia pakeitė santuokos metu įgyto turto teisinį režimą. Pažymėjo, kad sutarties sudarymo metu dalyvavęs V. K. dalyvavo mirusiojo J. B. prašymu bei buvo šeimos pažįstamas. Notarės teigimu, J. B. sutarties pasirašymo metu kalbėjo, aiškiai bei nedviprasmiškai patvirtino savo valią ir apsisprendimą sudaryti minėtą sutartį, notarė išaiškino šalims atliekamų veiksmų prasmę bei pasekmes, įsitikino jų veiksnumu. Notarė nurodė, kad Turto pasidalijimo sutarties sudarymo dieną pateikti dokumentai ir juridiniai faktai patvirtino, jog šalių sudarytas sandoris atitiko įstatymų reikalavimus, viešuose valstybės registruose nebuvo jokių juridinių faktų, dėl kurių šalys negalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.
13. Trečiasis asmuo S. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, ieškovui T. B. skirti 5 000 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iki 50 proc. iš šios baudos skirti atsakovėms ir tretiesiems asmenims. S. L. iš esmės sutiko su atsakovių atsiliepimuose išdėstytais argumentais.
14. Trečiasis asmuo notarė D. M. teismui pateiktame prašyme prašė bylą nagrinėti pagal byloje pateiktus įrodymus, nes be pateiktų dokumentų apie 2008 m. liepos 2 d. patvirtintą žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį jokių aplinkybių nurodyti negali.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
15. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
16. Nors teismas nesutiko su atsakovių pozicija, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo reikšti ieškinį dėl mirusio J. B. vardu sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, pažymėdamas, kad mirus J. B., jo įpėdinis ieškovas T. B., perėmęs, be kita ko, palikėjo turtines teises bei pareigas, perėmė ir palikėjo teisę reikalauti, jog būtų apgintos palikėjo teisės, tačiau nurodė, kad ne kiekvieną sandorį, sudarytą dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, galima pripažinti negaliojančiu. Teismas pažymėjo, kad sandoriui šiuo pagrindu pripažinti negaliojančiu, reikalinga nustatyti CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą faktų visumą, t. y. pirma, susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; antra, kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią.
17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad šiuo atveju J. B. sveikatos būklė (fizinė negalia) ir susiklosčiusios aplinkybės galbūt turėjo įtakos ginčijamo sandorio sudarymui (J. B. po pakankamai ilgo laikotarpio grįžo gyventi pas sutuoktinę, jam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, gydymas, kuris reikalavo pakankamai didelių lėšų), tačiau, teismo vertinimu, J. B. šiuo atveju pats, be kitų spaudimo (kuris byloje neįrodytas), priėmė sprendimą sudaryti Turto pasidalijimo sutartį, tokiu būdu iš dalies kompensuodamas sutuoktinės rūpesčius bei ateities išlaidas dėl jo slaugymo, taip pat galbūt jausdamas kaltę dėl savo praeities veiksmų sutuoktinės atžvilgiu, o šis sandoris vienareikšmiškai negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai nenaudingas J. B.. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas ir į notarės, tvirtinusios ginčijamą Turto pasidalijimo sutartį, paaiškinimą, kad J. B. suprato sudaromo sandorio pasekmes ir jų siekė, tokios sutarties sudarymo teisinį reguliavimą, sutarčių laisvės principą (sutuoktinių teisę disponuoti turtu), tai, kad sandoris nebuvo neatlygintinis (J. B. gavo 50 000 Lt dydžio kompensaciją), byloje nepaneigtą atsakovių poziciją, jog V. K. ginčijamos sutarties tvirtinimo metu dalyvavo būtent J. B. prašymu.
18. Teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovo reikalavimą Turto pasidalijimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu (jog dėl susidėjusių sunkių aplinkybių J. B. buvo priverstas sudaryti ginčijamą sutartį labai nenaudingomis sąlygomis), taip pat įvertino tai, kad po sudaryto sandorio J. B. netapo nemokus, jis gavo minėtą kompensaciją, taip pat turėjo kito nekilnojamojo turto, gaudavo nedarbingumo išmoką, buvo nuolat prižiūrimas ir slaugomas iki savo mirties. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų (išskyrus ieškovo deklaratyvius teiginius), kad J. B. galbūt buvo daromas spaudimas dėl minėto sandorio sudarymo.
19. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, ieškovo argumentus, atsižvelgęs į CK 1.81 straipsnyje įtvirtinto sandorio negaliojimo pagrindo turinį ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad Turto pasidalijimo sutartis prieštarautų viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismas pažymėjo, kad CK 3.116 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė sutuoktiniams sudaryti sutartį dėl bendro turto padalijimo, notarė teismo posėdžio metu patvirtino, jog tokio pobūdžio sutartys yra įprastos, byloje nenustatyta, kad ginčijamo sandorio sąlygos buvo akivaizdžiai nenaudingos J. B., po jo sudarymo J. B. netapo nemokus, jis toliau vykdė savo įsipareigojimus (be kita ko, ir ieškovui); be to, pagal bylos medžiagą, J. B. suprato sudaromo sandorio pasekmes ir jų norėjo.
20. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo Turto pasidalijimo sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu, nenustatęs egzistuojant visoms šio instituto taikymo sąlygoms, visų pirma – ieškovo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės J. B. įpėdiniams (prievolei pasibaigus). Teismas pažymėjo, kad nors Turto pasidalijimo sutarties sudarymo momentu J. B. turėjo įsiskolinimą, susidariusį dėl nemokėto išlaikymo ieškovui, tačiau po 2007 m. liepos 26 d. teismo sprendimo J. B. sumokėjo visą nurodytą įsiskolinimą ir iki pat savo mirties tinkamai vykdė šį savo įsipareigojimą mokėti išlaikymą nepilnamečiam vaikui (mirties dieną jokio įsiskolinimo nebuvo). Tinkamą J. B. įsipareigojimų vykdymą pagal minėtą teismo sprendimą, teismo vertinimu, patvirtina ir tai, jog ieškovo atstovė pagal įstatymą (R. L.) net nesikreipė į sprendimą priėmusį teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.
21. Teismas paaiškino, kad nors nuo J. B. mirties iki ieškovo pilnametystės (2017 m. vasario 15 d.) pareiga mokėti išlaikymą ieškovui pagal teismo sprendimą turėjo pereiti J. B. įpėdiniams (CK 3.194 straipsnio 5 dalis), tačiau pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju jokiems įpėdiniams (išskyrus ieškovą) nesikreipus dėl palikėjo palikimo priėmimo, J. B., jam mirus ir įpėdiniams nepriėmus (net nesikreipus) paveldėto turto (jo nesant), prievolė mokėti išlaikymą ieškovui T. B. baigėsi.
22. Teismas dėl aukščiau nustatytų aplinkybių (J. B. iki mirties mokėjo išlaikymą ieškovui, o dėl ginčijamo sandorio J. B. netapo nemokus, turėjo kito turto ir pajamų, be to, Turto pasidalijimo sutartis buvo atlygintinė), nurodė nesant pagrindo spręsti ir dėl kitos actio Pauliana sąlygos egzistavimo – ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimo. Teismo vertinimu, tokia grėsmė iš esmės niekada ir neegzistavo, nes J. B. nuolat tinkamai vykdė savo įsipareigojimus ieškovui (po minėto teismo sprendimo). Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovo, kaip įpėdinio, teisės ginčijama sutartimi nebuvo pažeistos, nes nė vienas iš trijų J. B. vaikų (įskaitant ieškovą), nepaveldėjo jokio J. B. turto (įskaitant perleisto ginčijamu sandoriu).
23. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, nurodė, kad nors nagrinėjamu atveju J. B. ir neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, tačiau jis turėjo tokią teisę (sutuoktiniams galint laisvai disponuoti savo turtu), minėta turto pasidalijimo sutartis nepažeidė ieškovo, kaip išlaikomo asmens, teisių, J. B. dėl minėtos sutarties netapo nemokus, todėl šiuo atveju teismas nenustatė pagrindo spręsti, jog ginčijamos sutarties šalys (sutuoktiniai) buvo nesąžiningos.
24. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių ir liudytojų paaiškinimus, nenustatė pagrindo abejoti atsakovės R. B. pozicija, jog lėšos, gautos už žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi parduotus J. B. nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus, buvo faktiškai perduotos J. B.. Teismo vertinimu, vien tai, kad byloje nepateikta rašytinio įrodymo, patvirtinančio šių lėšų perdavimą J. B., nesudaro pagrindo abejoti R. B. teiginiais, juolab kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog J. B. ir jo dukters R. B. santykiai buvo geri, pagrįsti pasitikėjimu, R. B. padėjo motinai V. B. prižiūrėti (slaugyti) tėvą po jo sveikatos pablogėjimo; J. B., pasitikėdamas R. B., išdavė jai įgaliojimą parduoti minėtus žemės sklypus; R. B. tvarkė didžiąją dalį tėvo J. B. finansinių reikalų (imdavo pinigus iš jo sąskaitos, J. B. vardu mokėdavo išlaikymą T. B. ir kt.). Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nenustatyta, jog J. B. iki savo mirties būtų reiškęs kokias nors pretenzijas R. B. dėl minėtų lėšų neperdavimo ar pan., nors, jis po minėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo gyveno dar daugiau nei trejus metus.
25. Teismas kritiškai vertino ieškovo poziciją, kad J. B. negalėjo išleisti tokios pinigų sumos (95 000 Lt (27 513,90 Eur) ir tai neva pagrindžia, kad pinigai jam perduoti nebuvo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju J. B. panaudotų lėšų (t. y. kur ir kokios lėšos buvo panaudotos) aplinkybės nėra svarbios šios bylos išnagrinėjimui, nes byloje nekeliamas klausimas dėl jų panaudojimo pagrįstumo. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pablogėjus J. B. sveikatos būklei, jam tapus neįgaliam ir reikalaujančiam nuolatinės priežiūros, slaugymo, gydymo, esant reikalingumui pritaikyti gyvenamąjį būstą neįgaliam asmeniui, neabejotinai buvo reikalingos ir papildomos lėšos, kurių neužtekdavo vien iš J. B. gaunamos netekto darbingumo pensijos (taip pat atsižvelgus į tai, jog kiekvieną mėnesį iš šių lėšų buvo mokamas išlaikymas ieškovui).
26. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą ieškovo reikalavimą iš atsakovės R. B. jam priteisti 27 513,90 Eur sumą.
27. Teismas konstatavo nenustatęs ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, todėl trečiojo asmens S. L. prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
28. Apeliantas T. B. apeliaciniame skunde teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
29. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
29.1. Teismas, nepripažindamas Turto pasidalijimo sutarties negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu (kaip sudarytą susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygoms, kai kita šalis, savanaudiškai tokiomis aplinkybėmis pasinaudojo), netinkamai vertino tarp šalių kilusio ginčo aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, neteisingai taikė ir aiškino minėtą teisės normą:
29.1.1. Teismas neanalizavo ir netaikė CK 1.91 straipsnio 1 dalies normos ir CK III knygos normų kompleksiškai, nepagrįstai akcentavo tik normas, reglamentuojančias santuokoje įgyto turto pasidalijimo būdus ir tvarką, visiškai neanalizuodamas J. B. teisių pažeidimo CK 1.91 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, neatskleisdamas, kokia konkreti situacija nulėmė ginčijamo sandorio sudarymą.
29.1.2. Teismas nepagrįstai suabsoliutino sutarčių laisvės principą santuokoje įgyto turto pasidalijimo atveju, neatsižvelgė į tai, kad ginčo Turto pasidalijimo sutartis buvo sudaryta J. B. nenaudingomis sąlygomis (pagal Turto pasidalijimo sutartį jam atiteko mažiau nei 5 proc. turto piniginės kompensacijos forma, nesant duomenų, kad šios lėšos būtų jam perduotos) dėl susidėjusių sunkių aplinkybių – ligos, neįgalumo, reikalingos nuolatinės priežiūros, psichologinio spaudimo, priklausomybės nuo sutuoktinės ir artimųjų. Neegzistuojant tokiai situacijai, joks protingas asmuo sutarties tokiomis sąlygomis nesudarytų.
29.1.3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog neegzistuoja CK 1.91 straipsnyje įtvirtinta ir kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse konstatuota faktų visuma, kuriems esant sandoris pripažintinas negaliojančiu. Staiga atsiradęs neįgalumas ir iš to sekusios pasekmės vertintini kaip susidėjusios sunkios aplinkybės, dėl kurių J. B. buvo priverstas pasirašyti nenaudingą sandorį, nes priešingu atveju sutuoktinė jo nebūtų priėmusi į bendrus namus. V. B., žinodama, kad J. B. daugiau neturi kur gyventi, pasinaudojo susiklosčiusia situacija, siekdama užvaldyti santuokos metu įgytą turtą.
29.1.4. Teismas neanalizavo, ar nesant minėtų aplinkybių, būtų sudarytas toks J. B. nepalankus sandoris.
29.2. Teismas, nepripažindamas Turto pasidalijimo sutarties negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu, netinkamai vertino tarp šalių kilusio ginčo aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, neteisingai taikė ir aiškino minėtą teisės normą:
29.2.1. Nesutiktina su teismo išvada, kad ginčijamo sandorio sąlygos nebuvo akivaizdžiai nenaudingos J. B.. Sutuoktinių laisvė disponuoti savo turto nėra absoliuti, o ginčo sandorio atlygintinumas akivaizdžiai neproporcingas, juolab kad byloje nėra įrodymų, kad 50 000 Lt pagal šį sandorį buvo realiai sumokėtos J. B..
29.2.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad J. B. suprato sudaromo sandorio pasekmes ir jų norėjo, t. y. siekė turtą perleisti laisva valia, nes iš bylos duomenų akivaizdu, kad jis buvo visiškai priklausomas nuo jį prižiūrėjusių asmenų – atsakovių. Aplinkybę, kad nebuvo paisoma J. B. tikrosios valios, patvirtina ir prie šios bylos pridėta išlaikymo priteisimo byla, iš kurios matyti, kad J. B. sutiko ieškovui teikti didesnį išlaikymą, tačiau tam prieštaravo jo sutuoktinė V. B..
29.2.3. Tiek sutuoktinė V. B., tiek dukra R. B. turėjo pareigą vyru (tėvu) pasirūpinti neatlygintinai.
29.2.4. Teismas neįvertino ginčijamo sandorio sudarymo pasekmių ieškovui, t. y. kad jis augo be tėvo priežiūros, globos, auklėjimo, rūpesčio, gaudamas vien teismo priteistą išlaikymą, o nuo 13 metų, tėvui mirus, negaudamas jokio išlaikymo.
29.3. Teismas, nepripažindamas Turto pasidalijimo sutarties negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, netinkamai vertino tarp šalių kilusio ginčo aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, neteisingai taikė ir aiškino minėtą teisės normą:
29.3.1. Aplinkybė, kad J. B. iki mirties tinkamai vykdė teismo sprendimą dėl išlaikymo ieškovui teikimo, nepanaikino prievolės išlaikyti nepilnametį vaiką iki pilnametystės. Po J. B. mirties pareiga mokėti išlaikymą ieškovui turėjo pereiti jo įpėdiniams, tačiau, priešingai nei nurodė teismas, tai, kad į notarą nesikreipė nė vienas iš mirusiojo įpėdinių dėl palikimo priėmimo, nereiškia ieškovo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į J. B. įpėdinius nebuvimo, juolab kad J. B. mirties dieną ieškovui buvo 13 metų, t. y. teisę gauti išlaikymą jis turėjo iki pilnametystės, o ginčo sutartimi V. B. jau buvo įgijusi visą sutuoktinio turtą, tokiu būdu iš turto paveldėjimo pašalindama ieškovą ir kartu išvengdama mirusio tėvo pareigos iki pilnametystės išlaikyti nepilnametį sūnų (ieškovą).
29.3.2. Teismas, konstatuodamas, kad išlaikymo reikalavimo teisė išnyko J. B. mirties dieną nebuvus jo įpėdinių, nepagrįstai susiaurino kreditoriaus sąvoką CK 6.66 straipsnio prasme.
29.3.3. Nors negalima teigti, kad po ginčijamos sutarties sudarymo J. B. tapo nemokus, tačiau šis sandoris iš esmės apribojo jo mokumą ir ieškovo reikalavimų patenkinimą ateityje, nes iki J. B. mirties neliko jokio turto, kurį galima paveldėti. Todėl nesutiktina su teismo išvada dėl ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimo neegzistavo, juolab kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas iš karto po to, kai ieškovo motina kreipėsi į teismą dėl išlaikymo sūnui priteisimo.
29.3.4. Atsakovė V. B. žinojo apie nesantuokinį J. B. sūnų (ieškovą) ir jo pareigą išlaikyti sūnų, todėl jos elgesys sudarant ginčijamą sandorį, dėl kurio ieškovas prarado išlaikymą, vertintinas kaip nesąžiningas. Atsakovė neįrodė kitokių sandorio sudarymo motyvų.
29.3.5. Ginčijamam sandoriui galioja CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija (sandoris sudarytas tarp artimų asmenų, nesant įrodymų apie jo atlygintinumą).
Žemesnės instancijos teismas
29.3.6. Teismo nurodytas motyvas, kad ginčo sutartis sudaryta J. B. siekiant išpirkti kaltę prieš sutuoktinę, nėra priežastis ieškovui (nepilnamečiam vaikui) sukelti neigiamas pasekmes. Teismas, priimdamas ieškovui nepalankų sprendimą, nepagrįstai prioritetą suteikė J. B. ir jo sutuoktinės interesams, pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus gauti išlaikymą.
29.3.7. Šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.
29.4. Teismas, netenkindamas ieškinio reikalavimo dėl pinigų sumos iš R. B. priteisimo, patikėdamas R. B. pozicija, kad ji pinigus, gautus už parduotus žemės sklypus J. B. perdavė, netinkamai vertino byloje esančius įrodomus, neatsižvelgė į J. B. sveikatos būklę, jo priklausomybę nuo trečiųjų asmenų.
29.5. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pinigų perdavimą J. B., atsakovės taip pat tinkamai neįrodė šių pinigų panaudojimo J. B. interesams fakto. Be to, nesutiktina su teismo pozicija, kad pinigų už parduotus žemės sklypus panaudojimo aplinkybės nėra svarbios.
29.6. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą šioje byloje perkėlė ieškovui.
Atsiliepimas
30. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė V. B. teismo prašo apelianto skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti.
Žemesnės instancijos teismas
31. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
31.1. Nesutiktina su apelianto argumentais dėl CK 1.91 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo ir aiškinimo ginčo situacijoje. Turto pasidalijimo sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, nes jis buvo inicijuotas paties J. B., jam siekiant atsiprašyti už neištikimybę bei atgauti pasitikėjimą. Atsakovė nevertė J. B. sudaryti šios sutarties, niekuomet jam negrasino. Aplinkybę, kad J. B. ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo sąmoningas, veiksnus, o jo veiksmai atitiko jo valią, patvirtino byloje liudytojomis apklaustos J. B. gydytojos V. K., O. G. bei trečiasis asmuo notarė S. K., tvirtinusi minėtą sandorį. Savo ruožtu 50 000 Lt pinigų sumokėjimo J. B. pagal sutartį faktą patvirtina pačios sutarties nuostatos bei byloje dalyvaujančių asmenų (trečiojo asmens S. L. bei atsakovės R. B.) paaiškinimai.
Žemesnės instancijos teismas
31.2. Teismas pagrįstai atsisakė Turto pasidalijimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu. Įstatymai nedraudžia sutuoktiniams pasidalyti santuokos metu įgyto turto, tokia sutartis negali būti laikoma kaip prieštaraujanti gerai moralei. J. B. sutarties sudarymo metu turėjo fizinę negalią, tačiau jam negrėsė staigi mirtis, po ginčijamos sutarties sudarymo jis gyveno beveik 5 metus. Tuo atveju, jei J. B. nebūtų 2012 m. kovo 23 d. miręs, jis būtų iki pilnametystės teikęs sprendimu priteistą išlaikymą.
Šalies argumentai
31.3. Apeliantas skunde nurodo tikrovės neatitinkančią informaciją, neva atsakovė nesutiko, kad J. B. ieškovui mokėtų didesnį išlaikymą. Kartu tai paneigia skundo argumentą, neva nebuvo paisoma J. B. valios.
31.4. Teismo išvada dėl neegzistuojančių Turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlygų pagrįsta. Ginčijama sutartimi nebuvo pažeistos apelianto teisės, nes J. B. po jos sudarymo beveik 5 metus teikė ieškovui išlaikymą ir savo mirties dieną įsiskolinimo neturėjo. Taigi, Turto pasidalijimo sutartimi J. B. netapo nemokus. Be to, ieškovas, nepagrįstai siekia sandorio negaliojimo atveju prisiteisti 324 148,23 Eur sumą, nes ji viršija jo iki pilnametystės negautą išlaikymo dydį.
31.5. Teismas pagrįstai sprendė, kad vien tai, jog byloje nėra rašytinio įrodymo, patvirtinančio pinigų J. B. perdavimą, nesudaro pagrindo abejoti šio fakto egzistavimu. J. B. vaistams, gydymui, slaugai reikėjo daug pinigų, todėl už parduotus žemės sklypus gauti pinigai buvo panaudoti jo gydymui ir priežiūrai, taip pat namo priežiūrai bei remontui.
Atsiliepimas
32. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė R. B. teismo prašo apelianto skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti. Atsakovės apeliacinis skundo argumentai iš esmės sutampa su atsakovės V. B. skunde nurodytais, todėl nekartojami. Papildomai atsakovė R. B. pažymėjo, kad atsakovės nerinko ir nesaugojo J. B. gydymui ir slaugai, namo remontui išleistus pinigus patvirtinančių dokumentų, todėl bylos nagrinėjimo metu negalėjo pagrįsti visos sumos, gautos už parduotus sklypus, panaudojimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos objekto
33. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
34. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės V. B. ir 2012 m. kovo 23 d. mirusio jos sutuoktinio J. B. 2007 m. birželio 14 d. sudarytos notariškai patvirtintos Turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia trimis sandorių negaliojimo pagrindais – CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudarytą labai nenaudingomis sąlygomis dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, CK 1.81 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančią gerai moralei, sąžiningumo ir teisingumo principams, CK 6.66 straipsnio pagrindu, kaip pažeidžiančią tuomet dar nepilnamečiu buvusio ieškovo, ne santuokoje gimusio J. B. sūnaus (įpėdinio) T. B. teisę gauti išlaikymą, o kartu ir paveldėti mirusio tėvo turtą. Visi šie Turto pasidalijimo sutarties negaliojimo pagrindai buvo grindžiami iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis – J. B. sveikatos būkle po 2006 m. pabaigoje atliktos gėrybinio auglio pašalinimo operacijos ir jos liekamųjų reiškinių – neįgalumo, grįžimo gyventi pas atsakoves J. B. žmoną V. B. ir dukrą R. B. po daugiau nei 10 metų gyvenimo su ieškovo motina R. L. – kurios, ieškovo įsitikinimu, turėjo įtakos ginčijamo sandorio sudarymui, J. B. bei T. B. teisių pažeidimui.
35. Taip pat pagal ieškovo ieškinio reikalavimą byloje nagrinėjamas ginčas dėl piniginių sumų, gautų už 2008 m. liepos 2 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimi parduotus J. B. nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus, priteisimo iš J. B. dukters R. B., kurių, ieškovo įsitikinimu, atsakovė J. B. neperdavė.
36. Pirmosios instancijos teismui 2018 m. vasario 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetus, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro šio teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinio skundo argumentus.
Dėl Turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia
37. Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 14 d. J. B. su savo sutuoktine V. B., dalyvaujant liudytojui V. K. sudarė notariškai S. K. patvirtintą Turto pasidalijimo sutartį, kuria sutuoktiniai pasidalino jiems bendrosios nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypai ir pastatai), esantį (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį minėtas nekilnojamasis turtas, kurį šalys bendru sutarimu įkainojo 1 024 219 Lt suma (sutarties 2 punktas), atiteko sutuoktinės V. B. asmeninėn nuosavybėn, o J. B., pagal sutarties 1.2 papunktį, sutarties pasirašymo dieną grynaisiais pinigais buvo sumokėta 50 000 Lt piniginė kompensacija.
38. Kaip minėta, vienas iš pagrindų, kuriuo buvo ginčijama ši Turto pasidalijimo sutartis, reglamentuotas CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad <...> sandoris, kurį asmuo buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu <...>. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandoris aptartu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu, kai nustatoma įstatyme – CK 1.91 straipsnyje įtvirtinta faktų visuma, t. y. kai sandoris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad šios nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai nustatoma, kad sandorį sudaręs asmuo buvo fiziškai ir (ar) ekonomiškai priklausomas nuo asmens, kurio naudai sudarė sandorį, ir sudariusio sandorį asmens priklausomybė nuo kito asmens lėmė sandorio sudarymą; asmuo, nebūdamas priklausomas nuo asmens, kurio naudai sudarytas sandoris, tokio sandorio nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017).
39. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nurodė nenustatęs aplinkybių, dėl kurių Turto pasidalijimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. jog dėl susidėjusių sunkių aplinkybių J. B. buvo priverstas sudaryti ginčijamą sutartį labai nenaudingomis sąlygomis.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taip pat teismo sprendimo motyvus, šalių pozicijas byloje neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas ginčo situacijoje būtų netinkamai taikęs ir aiškinęs šį sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą.
41. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas atskleidė ginčui aktualias faktines bylos aplinkybes (J. B. santykius su atsakovėmis, jų gyvenimo skyriumi laikotarpius, J. B. sveikatos būklę, galimybes suvokti sudaromo sandorio esmę bei jo pasekmes, Turto pasidalijimo sutarties turinį bei kt. aplinkybes), jas nustatė remdamasis bylos duomenimis, vertindamas jų visetą (byloje dalyvaujančių asmenų (ieškovo, atsakovių, notarės, tvirtinusios Turto pasidalijimo sutartį paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų ginčui dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu svarbių aplinkybių, nepagrįstai akcentavo tik CK III knygoje įtvirtintas nuostatas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būdų ir tvarkos, sutarčių laisvės principą, kartu neanalizuodamas faktinės sandorio sudarymo situacijos.
42. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir (ar) įrodymus CK 1.91 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu. Byloje ginčo dėl to, kad J. B. su sutuoktine V. B. ginčijamą Turto pasidalijimo sutartį sudarė jau turėdamas fizinę negalią, nėra, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien šis faktas pats savaime nesuponuoja pagrindo sandorį vertinti kaip negaliojantį pagal CK 1.91 straipsnį. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Turto pasidalijimo sandoris, nors ir sudarytas J. B. gulint ligoninėje, tačiau ne iš karto po operacijos, o praėjus daugiau nei pusmečiui (operacija atlikta 2006 m. lapkričio 4 d., o Turto pasidalijimo sutartis sudaryta 2007 m. birželio 14 d.), todėl vienareikšmiškai teigti, kad J. B. sandorio sudarymo metu nebuvo pakankamai psichologiškai atsigavęs po operacijos, nespėjęs susivokti situacijoje ir aplinkoje, nėra pagrindo, juolab kad medicininiuose įrašuose, esančiuose byloje, atsispindi tik J. B. fizinė negalia, o byloje apklaustų liudytojų – J. B. gydžiusių (prižiūrėjusių) gydytojų V. K. ir O. G. paaiškinimais, J. B. sveikatos būklė neturėjo įtakos jo sąmoningumui, veiksnumui, adekvatumui. Priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, išskyrus ieškovo paaiškinimus, kuris laikotarpiu nuo tėvo ligos iki jo mirties su J. B. beveik nebendravo, buvo mažametis ir (ar) nepilnametis, nėra.
43. Aplinkybę, kad J. B., 2007 m. birželio 14 d. sudarydamas Turto pasidalijimo sutartį joje nurodytomis sąlygomis, išreiškė tikrąją savo valią, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, jų visuma. Iš pridėtos išlaikymo priteisimo vaikui bylos Nr. 2-5405-596/2007 medžiagos, nustatyta, kad byla pradėta 2007 m. gegužės 25 d. ieškovo motinos R. L. ieškinio pagrindu, atsiliepimą, datuotą 2007 m. birželio 27 d., pasirašė pats J. B., taip pat jis su advokatu 2007 m. birželio 27 d. pasirašė ir atstovavimo sutartį. Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu J. B. ne tik sudarė Turto pasidalijimo sutartį, tačiau ir atliko kitus veiksmus, jais vadovaujantis išnagrinėta civilinė byla dėl išlaikymo vaikui priteisimo, nekeliant klausimo dėl jo tikrosios valios išraiškos ir (ar) galėjimo ją išreikšti. Be to, iš išlaikymo priteisimo vaikui byloje esančių dokumentų (ieškovo motinos R. L. ir J. B. procesinių dokumentų) nustatyta, kad pasirinkimą grįžti gyventi pas žmoną V. B. J. B. išreiškė pats, po atliktos operacijos (šios aplinkybės nurodytos R. L.), taip pat, kad, J. B. teigimu, po operacijos ieškovė (R. L.) atsisakė juo rūpintis, neteikė jokios paramos. Be to, savo atsiliepime, teiktame 2007 m. birželio 27 d., t. y. jau po ginčijamos Turto pasidalijimo sutarties sudarymo, J. B. nurodė, kad jo žmona V. B. jam atleido, rūpinosi juo, taip pat atskleidė faktą, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso jo žmonai V. B.. Pažymėtina ir tai, kad liudytoju byloje apklausto V. K., kuris dalyvavo sudarant ginčijamą sutartį, paaiškinimais, dėl jo dalyvavimo sudarant Turto pasidalijimo sutartį su juo susisiekė pats J. B., o sutartis, kurios 7 punkte įtvirtinta ir tai, kad ji sudaryta laisva abiejų šalių valia, nenaudojant spaudimo, buvo pagarsinta. Šią aplinkybę patvirtino ir sutartį notarine tvarka tvirtinusi notarė S. K., kuri, be kita ko, pažymėjo ir tai, kad prieš pasirašant sutartį su J. B. buvo kalbama, jam užduodami klausimai, kelis kartus klausiama, ar sutinka su tokios sutarties pasirašymu ir pan. Notarė nurodė, kad jai jokių abejonių dėl J. B. valios sudaryti sutartį nekilo.
44. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo Turto pasidalijimo sutarties vertinti kaip sudarytos aiškiai nenaudingomis J. B. sąlygomis. Apeliantas nepagrįstai nagrinėjamoje situacijoje suabsoliutina J. B. pagal sutartį sumokėtų pinigų bei V. B. tekusio turto vertės disproporciją, neatsižvelgdamas ir neįvertindamas kitų svarbių bylos aplinkybių, t. y. kad J. B. visą ligos laikotarpį buvo prižiūrimas žmonos ir dukros, iki savo mirties ir toliau gyveno name, kuris Turto pasidalijimo sutartimi atiteko jo žmonai, liudytojų paaiškinimais namas buvo pritaikytas J. B. poreikiams, juo buvo rūpinamasi (J. B. neturėjo pragulų, buvo perkami išrašyti vaistai ir būtinos priemonės). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Turto pasidalijimo sutartimi buvo padalytas tik sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas, t. y. J. B. toliau nuosavybės teise priklausė žemės sklypai, kurie parduoti vėlesne 2008 m. liepos 2 d. sutartimi (šio sandorio negaliojimo klausimas byloje nekeliamas), taip pat, kaip teisingai iš byloje esančių duomenų nustatė ir pirmosios instancijos teismas, J. B. gaudavo ir nedarbingumo išmokas. Atsižvelgiant į tai bei susiklosčiusius asmeninius šalių bei J. B. santykius, sutikti su apelianto pozicija, kad joks protingas asmuo tokios Turto pasidalijimo sutarties, kokią pasirašė J. B., laisva valia nebūtų sudaręs, negalima. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina ir tai, kad pagal sutartį tvirtinusios notarės paaiškinimus, tokios sutartys ir jose šalių sulygti nukrypimai nuo lygių sutuoktinių dalių prezumpcijos yra dažnas atvejis.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, jokiais įrodymais nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl atsakovės V. B. pasinaudojimo susiklosčiusia situacija, egzistavusio grasinimo J. B. nepriimti į bendrus namus, jei nebus sudaryta ginčijama sutartis, prievartos naudojimo. Pažymėtina, kad teismo sprendimas (nutartis) negali būti grindžiami prielaidomis apie bylos aplinkybes, o teismo išvados turi atitikti įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien apelianto teiginiais grindžiamas faktinių aplinkybių interpretavimas ir situacijos aiškinimas negali būti laikomas pakankamu apelianto įrodinėtinai pozicijai pagrįsti, juo labiau kai jis toje situacijoje faktiškai nedalyvavo, o iš byloje nustatytų ir aukščiau aptartų ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių, galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad nepaisant J. B. ligos, Turto pasidalijimo sutarties sudarymas buvo sąmoningas J. B. veiksmas, atspindintis jo tikrąją valią. Tais pačiais motyvais atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas dėl pinigų sumos pagal Turto pasidalijimo sutartį nesumokėjimo J. B. faktas, juo labiau, kai pačioje sutartyje, kurią pasirašant nenustatytas J. B. valios ydingumas ir kuri prieš pasirašant buvo pagarsinta, aiškiai įtvirtinta, kad 50 000 Lt suma jam buvo sumokėta grynaisiais pinigais sutarties pasirašymo dieną (sutarties 1.2 punktas).
46. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai taikė ir aiškino CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą ir pagrįstai netenkino ieškovo ieškinio reikalavimo ginčijamą Turto pasidalijimo sutartį pripažinti negaliojančia pagal minėtą normą, nenustatęs visų jos taikymo sąlygų (faktų visumos).
47. Analogiška išvada darytina ir dėl reikalavimo Turto pasidalijimo sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.81 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad sandoris, prieštaraujantis viešajai tvarkai, gerai moralei yra niekinis ir negalioja, atsižvelgiant į tai, kad šis sandorio negaliojimo pagrindas ieškovo (apelianto) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais (nenaudingomis sutarties, sudarytos J. B. esant priklausomam nuo atsakovių, sąlygomis, J. B. valią sudaryti tokį sandorį lėmusių veiksnių ir pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu šių aplinkybių teisiniu įvertinimu), dėl kurių teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė, juos atmesdama kaip neįrodytus (nepagrįstus). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo daryti išvados, kad sutarties, kuria sutuoktiniai nutarė pasidalyti bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą nukrypdami nuo lygių dalių prezumpcijos, pažeidė kokias nors viešąją tvarką įtvirtinančias imperatyviąsias teisės normas, ar kad tokiu sandoriu buvo siekiama tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei. Byloje iš įrodymų visumos nustatyta, kad tokio turinio turto pasidalijimo sutartis, kokią sudarė J. B. ir V. B., atitiko J. B. valią, ją sudarydamas jis suvokė jos turinį, esmę, teisines pasekmes, byloje nenustatytas J. B. sveikatos būklės sukeltas neadekvatus elgesys, ši sutartis nuo jos sudarymo momento (2007 m. birželio 14 d.) iki J. B. mirties (2012 m. kovo 23 d.) neginčyta, tokios sutartys, notarės aiškinimu, praktikoje yra paplitusios, įstatymo nėra draudžiamos. Remiantis šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais laiko ir skundo argumentus, kuriais apeliuojama į atsakovių pareigą rūpintis tėvu (vyru) neatlygintinai. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. B. valia atitinkama proporcija pasidalyti santuokoje įgytą turtą neturi nieko bendra su atsakovių pareigomis jo atžvilgiu. Kita vertus, bylos duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad (moralinę) pareigą rūpintis tėvu ir (ar) sutuoktiniu atsakovės yra įvykdžiusios (CPK 185 straipsnis).
48. Esant šioms aplinkybėms ir teisiniams motyvams apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimą Turto pasidalijimo sutartį pripažinti negaliojančia vadovaujantis CK 1.81 straipsniu.
49. Ieškovas Turto pasidalijimo sutartį ginčijo ir actio Pauliana pagrindu, kuris suteikia teisę kreditoriui ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).
50. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą Turto pasidalijimo sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnį, nenustatęs visų būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų – kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės J. B. įpėdiniams, ieškovo, kaip kreditoriaus teisių pažeidimo, šalių, sudariusių Turto pasidalijimo sutartį nesąžiningumo.
51. Apeliantas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių teisiniu įvertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl ginčo atveju neegzistuojančių visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų.
52. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga įrodyti šio instituto taikymo sąlygas (be kita ko ir tai, kad CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus) tenka tokį reikalavimą reiškiančiam asmeniui – nagrinėjamu atveju ieškovui.
53. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti CK 6.66 straipsnio 1 dalyje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, būtina nustatyti, kad sumažėja reali galimybė (ar jos nelieka) skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018).
54. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į ginčijamo sandorio esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014). Kitaip tariant, tam, kad ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad actio Pauliana sąlygos egzistavo kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2013, kt.).
55. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-5405-596/2007, iš J. B. nepilnamečiui vaikui (ieškovui T. B.) priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis mokant po 450 Lt kas mėnesį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki vaiko pilnametystės, taip pat priteistas 3 150 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimas už septynis mėnesius, skaičiuojant nuo 2006 m. lapkričio mėn. Remdamasis šiuo teismo sprendimu, ieškovas (apeliantas) teigia, kad sudarytas Turto pasidalijimo sandoris apribojo J. B. mokumą ir ieškovo reikalavimų patenkinimą ateityje, atsižvelgiant į prievolės pobūdį ir trukmę, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė kreditoriaus (ieškovo) teisių pažeidimo sąlygos egzistavimo nagrinėjamoje situacijoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija.
56. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad Turto pasidalijimo sutarties sudarymas turėjo neigiamos įtakos J. B. pareigai mokėti ieškovui išlaikymą. Tai patvirtina ne tik bylos medžiaga (byloje esantys mokėjimo nurodymai (pavedimai), patvirtinantys, išlaikymo ieškovui mokėjimo faktą), tačiau ir šioje byloje jau ne kartą minėta aplinkybė, kad Turto pasidalijimo sutartimi sutuoktiniai pasidalijo tik bendrąja jungtine nuosavybe priklausiusį turtą. Tai reiškia, kad J. B. po ginčijamos sutarties sudarymo nuosavybės teise valdė du žemės sklypus, kurie, remiantis vėlesniu, šioje byloje neginčijamu žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriu, parduoti A. B. įmonei „Namudė“ už 95 000 Lt sumą.
57. Be to, byloje nustatyta, kad J. B. mirė 2012 m. kovo 23 d., o T. B. pilnametystės sulaukė 2017 m. vasario 15 d. Ginčo, kad iki J. B. mirties buvo tinkamai ir laiku vykdomas teismo sprendimas dėl išlaikymo ieškovui mokėjimo, nėra. Taigi, darytina išvada, kad teismo sprendimu priteistas išlaikymas periodinėmis įmokomis, su kuo siejamas ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimas, ieškovui nebuvo mokėtas 5 metus. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus po ginčo sutarties sudarymo J. B. nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą ir jo vertę (kainą, už kurią minėti sklypai buvo parduoti), spręstina, kad po 2007 m. birželio 14 d. ginčijamo sandorio sudarymo J. B. nuosavybės teise valdomo turto būtų užtekę teismo sprendimui įvykdyti ir ateityje (5 metai x 12 mėn. x 450 Lt), jau nežiūrint į tai, kad J. B. gaudavo ir netekto darbingumo pensiją.
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra pakankamos išvadai, kad Turto pasidalijimo sutartis nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovo teisės į išlaikymą, padaryti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė kreditoriaus (ieškovo) teisių pažeidimo sąlygos, kuri yra būtina siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog mirus J. B. nebuvo likę paveldėtino turto, neturi įtakos sprendžiant dėl sandorio (Turto padalijimo sutarties) negaliojimo actio Pauliana pagrindu, nes šiuo sandorio negaliojimo pagrindu negalima ginčyti sandorio remiantis būsima teise t. y. teise, neegzistavusia ginčijamo sandorio sudarymo metu (žr. į šios nutarties 54 punktą). Be to, toks argumentas nepaneigia aukščiau padarytos išvados, kad J. B. po ginčijamo sandorio sudarymo turėjo pakankamai turto savo prievolei išlaikyti nepilnametį vaiką vykdyti ir šią pareigą tinkamai vykdė.
59. Taip pat ginčo situacijoje atmestini kaip deklaratyvūs apelianto teiginiai, kad Turto pasidalijimo sutartis sudaryta turint tikslą išvengti prievolės ieškovą (nesantuokinį sūnų) išlaikyti iki pilnametystės, juo labiau byloje esant nustatytam faktui, kad jam išlaikymas buvo tinkamai mokamas (byloje nustatyta, kad teismo sprendimo pagrindu vykdomasis raštas išduotas nebuvo), mokėjimus J. B. vardu atliko jo dukra R. B., J. B. po ginčijamos sutarties sudarymo turėjo kito turto, kurio užteko turimai prievolei įvykdyti, išlaikymo priteisimo byloje neneigė savo pareigos išlaikyti vaiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės ne tik paneigia CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją, tačiau ir leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju ne Turto pasidalijimo sutartis, o J. B. mirtis yra priežastiniame ryšyje su teismo sprendimo, kuriuo ieškovui iš J. B. buvo priteistas išlaikymas, nevykdymu. Be to, nors ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovas laikytinas kaip turėjęs reikalavimo teisę į J. B. (teismo sprendimu dėl išlaikymo priteista ir išlaikymo skola nuo 2006 m. lapkričio mėn.), tačiau byloje nesant duomenų apie tai, kad J. B. turėtų kitų paveldėtojų (įpėdinių), išskyrus ieškovą, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, ieškovui įrodinėjant jo teisės gauti išlaikymą iki pilnametystės pažeidimą, ginčo situacijoje būtų netinkamai taikęs ir aiškinęs CK 3.194 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisės normą, reglamentuojančią pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką perėjimą jo įpėdiniams, t. y. sutiktina su teismo pozicija, kad J. B. mirties faktas lėmė ir jo prievolės mokėti išlaikymą pasibaigimą, o atsakovėms pareiga išlaikyti ieškovą nekilo.
60. Neegzistuojant visoms actio Pauliana taikymo sąlygoms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą Turto pasidalijimo sutartį pripažinti negaliojančia minėtu pagrindu. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prioritetą suteikė J. B. ir jo sutuoktinės interesams, neįvertino neigiamų ieškovui sukeltų pasekmių ir kt., vertintini kaip nepagrįsti ir (ar) neturintys teisinės reikšmės sprendžiant konkrečios ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu klausimą.
Dėl lėšų, gautų už žemės sklypų pirkimą–pardavimą, priteisimo
61. Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad atsakovė R. B. (tuo metu – (duomenys neskelbtini)), pagal 2008 m. balandžio 21 d. notariškai patvirtintą įgaliojimą, išduotą iki 2009 m. balandžio 21 d., atstovaudama J. B., 2008 m. liepos 2 d. su A. B. įmone „Namudė“ sudarė privačios žemės sklypų (miško) pirkimo–pardavimo sutartį, kuria už bendrą 95 000 Lt sumą (sutarties 2.1 punktas) pirkėjai pardavė J. B. asmeninės nuosavybės teise priklausiusius du žemės sklypus, esančius Utenos rajone. Iš R. B. į bylą pateikto sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. matyti, kad pinigai už žemės sklypus į atsakovės sąskaitą pervesti 2008 m. liepos 2 d., o išimti 2008 m. lapkričio 20 d., tačiau į bylą nepateiktas joks rašytinis įrodymas, patvirtinantis 95 000 Lt (27 513,9 Eur) pinigų perdavimo J. B. faktą. Apelianto teigimu, teismas, nustatęs šią aplinkybę, nepagrįstai konstatavo, kad pinigai už parduotus žemės sklypus J. B. buvo perduoti ir šiuo pagrindu atmetė ieškovo ieškinio reikalavimą dėl 27 513,9 Eur priteisimo iš R. B.. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija.
62. Pažymėtina, kad faktinės bylos aplinkybės nustatomos atliekant įrodymų vertinimą. Tam tikras faktas ar aplinkybė vertinamas kaip įrodytas, jeigu jis patvirtinamas pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo. Bylos aplinkybių visapusiškumas reiškia, kad pagal konkrečios bylos teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą sprendžiama dėl tam tikro fakto ar aplinkybės egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Be to, kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.).
63. Atsižvelgdama į tokią kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas, ginčo situacijoje spręsdamas dėl pinigų perdavimo fakto egzistavimo, pagrįstai šiai teisiškai reikšmingai aplinkybei nustatyti vertino įrodymų ir aplinkybių visumą, nesuabsoliutindamas rašytinio įrodymo apie pinigų perdavimo faktą nebuvimo (CPK 185 straipsnis). Be to, teismo nustatytos aplinkybės, kurių pagrindu padaryta išvada, kad už parduotus žemės sklypus pinigai J. B. buvo perduoti (geri J. B. ir R. B. santykiai, pretenzijų dėl neperduotų pinigų nebuvimo faktas), vertintinos kaip atitinkančios bylos duomenis (iš esmės byloje nėra ginčo dėl to, kad J. B. prižiūrėjo atsakovės, gerus dukros ir tėvo santykius patvirtino byloje liudytoja apklausta I. S.). Priešingų įrodymų į bylą nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Byloje taip pat nustatyta ir nepaneigta, kad J. B. dėl sveikatos būklės buvo reikalinga ne tik speciali priežiūra ir priemonės, tačiau ir atitinkamos gyvenimo sąlygos, kurias atsakovės J. B. suteikė (remontavo namą, pirko vaistus, slaugos priemones).
64. Šios aplinkybės, taip pat teismo nustatytas faktas, kad įgaliotojas nereiškė pretenzijų įgaliotinei dėl pinigų neperdavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia sutikti su apelianto pozicija, kad byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, iš kurių teismas būtų galėjęs daryti išvadą apie pinigų, gautų už parduotus žemės sklypus, perdavimo J. B. faktą, o kartu ir suponuoja pagrindą atmesti kaip nepagrįstą apelianto poziciją, kad nagrinėjamu atveju visų pinigų panaudojimo faktą patvirtinančių dokumentų nebuvimas turėjo būti vertinamas kaip pinigų neperdavimą J. B. patvirtinantis faktas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą apie tinkamą J. B. interesų atstovavimą. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis nesuponuoja pagrindo konstatuoti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir (ar) įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, netinkamo situacijos teisinio įvertinimo (CPK 185 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
65. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė svarbias bylai išnagrinėti faktines aplinkybes, teisingai taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.