- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-484-881/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-09113-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- AB DnB banko
- Ieškovas
- UAB ,,Onrida“, R. D.
- Kategorijos
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja, Jadvygos Mardosevič ir Virginijaus Kairevičiaus rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB DnB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-593-592/2012 pagal ieškovų UAB ,,Onrida“ ir R. D. ieškinį atsakovui AB DnB bankui, dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai UAB ,,Onrida“ ir R. D. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2008 m. sausio 10 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2008-02 nutraukimą atsakovo 2010 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. 30.58.37/1923 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ pagrindu – neteisėtu ir nepagrįstu ir įpareigoti atsakovą vykdyti 2008 m. sausio 10 d. Kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2008-02. Nurodo, kad atsakovas ir ieškovas UAB ,,Onrida“ 2008 m. sausio 10 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2008-02, pagal kurią kredito gavėjui ieškovui UAB „Onrida“ buvo suteiktas 98 300 Lt kreditas automatizuotų universalių lankstymo staklių MAX 250/1 SCHECHTL ir motorizuotų giljotininių žirklių SCHECHTL SMT 2550 įsigijimui. Šie įrenginiai kreditavimo sutarties pagrindu buvo įkeisti pagal įkeitimo lakštą Nr. 02/22008/0012452. Ieškovas R. D. su atsakovu prievolių įvykdymo užtikrinimui sudarė 2008 m. sausio 10 d. Laidavimo sutartį Nr. 2250. Taip pat kredito grąžinimas buvo užtikrintas UAB „Investicijų ir verslo garantija“ suteikta garantija. Atsakovas 2010 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 30.58.37/1923 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį. Ieškovas 2010 m. spalio 7 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas nenutraukti kreditavimo sutarties, pripažindamas esamus įsiskolinimus ir pažadėdamas dalimis likviduoti įsiskolinimus iki 2010 m. pabaigos. Gavęs šį raštą atsakovas prarado teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, kadangi pagal CK 6.218 straipsnio nuostatas pakartotinai neišsiuntė pranešimo apie sutarties nutraukimą. Be to, neatsižvelgęs į ieškovo prašymą leisti padengti įsiskolinimą iki 2010 m. pabaigos, kadangi ieškovas UAB „Onrida“ susidūrė su nenumatytais finansiniais sunkumais, atsakovas pažeidė šalies pareigas bendradarbiauti ir kooperuotis bei sutartį vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Ieškovas UAB „Onrida“ vykdo kitas sutartis, gauna pajamų, jo turtinė padėtis gerėja ir ateityje gerės. Ieškovas yra sumokėjęs kredito dalį, kurią turėtų sumokėti atsakovui, jei sutartis tebegaliotų. Taip pat ieškovai pažymi, kad šalių santykiuose susiklostė visos CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1-4 punkte nurodytos sąlygos. Vienašališkai nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į susiklosčiusių klimatinių sąlygų įtaką ieškovo darbui ir ekonominę krizę.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo ginčijo ieškinio pagrįstumą ir prašo jį atmesti, o taip pat ieškovams skirti po 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesi9nėmis teisėmis, 50 proc. šios baudos skiriant atsakovui. Nurodo, kad tarp ginčo šalių Kauno miesto apylinkės teisme jau yra priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas Kreditavimo sutarties vykdymo klausimais. Ieškovai nepagrįstu bylinėjimusi vilkina teismo jau pripažintų atsakovo teisių gynimą. Ieškovai laisva valia sudarė Kreditavimo sutartį, kurioje susitarė ir dėl jos nutraukimo sąlygų, neneigia, kad ši sutartis buvo nutraukta laikantis sutartų sąlygų. Ieškovų iš atsakovo gautas prievolės įvykdymas (suteikta paskola) nesumažėjo (gauta dar iki rinkos sąlygų pasikeitimo), todėl ieškovai neturi pagrindo atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus. Pažymi, kad bylą tarp ginčo šalių išnagrinėjęs Kauno miesto apylinkės teismas pripažino ieškovo 2010 m. spalio 7 d. prašymą netinkamu, nepakankamu ir nepagrįstu sprendimui dėl sutartinių santykių tęsimo priimti. Ieškovas, nurodydamas, kad vykdys įsipareigojimus, nenurodė nei konkrečių skolos padengimo terminų, nei realių jos padengimo šaltinių ar garantijų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino iš dalies – pripažino AB DNB banko vienašalį 2008 m. sausio 10 d. kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2008-02 nutraukimą neteisėtu. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Spręsdamas kilusį ginčą teismas nurodė, CK 6.881 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Sutartimi šalys sutarė, kad atsakovas (bankas) turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį, sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo dienos, o sutarties nutraukimo pagrindu gali būti tai, kad kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/ar nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų mokėjimų (kreditavimo sutarties 38, 41 p.).
Teismas pažymėjo, kad sutarties nutraukimas yra išimtinis teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti sprendžiama pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties pažeidimas, esant ginčui, bus pripažintas esminiu. Kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusioji šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t.y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia) ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nukentėjusioji šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalimi ir sutartyje numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties galiojimas sukeltų nukentėjusiajai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiajai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad nebuvo esminio sutarties pažeidimo, o nukentėjusiosios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas, kaip nukentėjusiosios šalies savigynos priemonė, įstatymo leidėjo yra įtvirtinta ir laikoma adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004-06-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2009-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2009).
Teismas sprendė, jog esminį sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis.
Teismas konstatavo, kad atsakovas kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė 2010 m. rugsėjo 30 d. rašto pagrindu, nurodydamas, kad pagal sutartinius įsipareigojimus 2010 m. rugsėjo 30 d. įsiskolinimas sudaro 83 220,99 Lt: 79 442 Lt negrąžinta paskola (neįvardinama, kokio dydžio kredito dalis laiku negrąžinta), 3 684,41 Lt nesumokėtų palūkanų, 94,58 Lt nesumokėtų delspinigių.
Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju turi būti aiškinamasi, ar sutartyje numatytas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. ar sutarties pažeidimai yra esminiai. Teismas nustatė, kad ieškovai pripažįsta, kad dėl finansinės (ekonominės) krizės šalyje, bet ne dėl tyčinių veiksmų ar didelio neatsargumo laiku nemokėdavo įmokų, tačiau vėliau jas mokėdavo pagal galimybes. 2010 m. spalio 7 d. raštu, t. y. nepraėjus 10 dienų nuo banko rašto dėl sutarties nutraukimo išsiuntimo dienos, ieškovai prašė atsakovo nenutraukti sutarties, motyvuodami skolos susidarymą dėl nepalankių ekonominių ir klimatinių sąlygų, nurodydami, kad ieškovas UAB „Onrida“ pajėgus likviduoti įsiskolinimus iki 2010 metų pabaigos. Tik iš 2011 m. kovo 23 d. banko rašto matyti, kad 2010 m. rugsėjo 30 d. negrąžinto kredito dalis sudarė 10 776 Lt, taigi bendra neįvykdytų prievolių suma sudarė 14 197,95 Lt. Iš ieškovo UAB „Onrida“ mokėjimų suvestinės matyti, kad ieškovas UAB „Onrida“ beveik 2 metus ir 3 mėnesius iš esmės tinkamai vykdė įsipareigojimus bankui, ir nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., t. y. per 5 mėnesius sumokėjo tik 236,93 Lt, tačiau po 2010 m. rugsėjo 30 d. rašto gavimo dar 2010 m. spalio 8 d. sumokėjo 1 929,37 Lt palūkanų už paskolą ir 105,69 Lt delspinigių, o dar po 11 dienų papildomai sumokėjo 1 622,79 Lt palūkanų už paskolą ir 9,40 Lt delspinigių.
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatas paskolos davėjo interesas yra susigrąžinti perduotus kitai šaliai – paskolos gavėjui – pinigus, tokią pat sumą, kurią buvo perdavęs, ir gauti palūkanas. Taigi paskolos sutartis iš esmės pažeidžiama, kai iškyla grėsmė negauti to, ko tikėtasi iš sutarties – susigrąžinti paskolintą sumą ir gauti palūkanas. Ieškovo UAB „Onrida“ vykdomi mokėjimai iš esmės patvirtina jo galimybę ateityje vykdyti prisiimtus įsipareigojimus (CPK 185 str.). Tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad siūlė šiam ieškovui pateikti duomenis apie jo gaunamas pajamas ir galimybę vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, bent kartą atidėti kredito grąžinimo terminą, kurio terminas ir taip nebuvo ženklus – sutartis sudaryta beveik 7 metams. Atsakovo 2010 m. rugsėjo 30 d. rašte reikalaujama sumokėti visa suma iš esmės reikštų ieškovo UAB „Onrida“ verslo žlugimą, atsižvelgiant į šios įmonės finansinę padėtį ekonominės krizės metu, o kiek šios skolos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas įtakotų atsakovą, bankas duomenų nepateikė, nors skolos suma nėra ženkli kaip kredito įstaigai.
Teismas dėl Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2310-221/2011, kuriuo buvo priteista iš laiduotojo R. D. 62 238,25 Lt skola, pasisakė, kad minėtas teismas vertino aplinkybes ir įrodymus, susijusius su tuo, ar nėra pagrindo atleisti laiduotoją nuo prievolės vykdymo atsižvelgiant į pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką, tuo tarpu teismas nenagrinėjo klausimo, ar buvo esminis kreditavimo sutarties pažeidimas, nes dėl to nebuvo ir ginčo, atitinkamai nenurodė aplinkybių, kurios turėtų prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje civilinė byloje (CPK 182 str.).
Nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendė, kas nėra pagrindo konstatuoti, kad kreditavimo sutartis nutraukta dėl esminių jos pažeidimų, taigi padarė išvadą, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas taip pat nurodė, kad dėl tos priežasties, jog pripažinus sutarties nutraukimą sutarties šalių kreditavimo teisiniai santykiai tęsiasi, nėra tikslinga papildomai įpareigoti atsakovą vykdyti kreditavimo sutartį, todėl šioje dalyje ieškovų reikalavimą atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo dalį, kuria sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu ir ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovas šioje byloje nuosekliai laikėsi pozicijos, kad tarp ginčo šalių jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas kreditavimo sutarties vykdymo ir nutraukimo teisėtumo klausimais. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje nr. 2-2310-221/2011 konstatavo, jog bankas turėjo teisę ir teisėtai nutraukė kreditavimo sutartį. Teismas, išnagrinėjęs bylą tarp tų pačių proceso dalyvių, pasisakė dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pagrįstumo, todėl minėtoje byloje dalyvavę asmenys, nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Taigi šioje byloje teismas pažeidė įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės galios principą ir jau išnagrinėtas aplinkybes ir faktus įvertino skirtingai.
2. Teismas ne tik priėmė sprendimą, priešingą jau galiojančiam teismo sprendimui, bet ir niekaip nemotyvavo tokių išvadų. Teismo teiginys, kad Kauno miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje buvo vertinamos tik aplinkybės ir įrodymai, susisiję su tuo, ar nėra pagrindo atleisti laiduotoją nuo prievolės vykdymo, yra nepagrįsti, nes Kauno miesto apylinkės teismas nagrinėjo ir sprendime pasisakė dėl sutarties šalių veiksmų iki sutarties nutraukimo, po sutarties nutraukimo ir teisės bei pagrindo bankui nutraukti kreditavimo sutartį.
3. Kreditavimo sutarties specialiųjų sąlygų 14.3 punktas nustato, kad jeigu kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo sutarties specialiosios dalies papildomas sąlygas, tai laikoma esminiu sutarties sąlygų pažeidimu, ir bankas turi teisę pasinaudoti sutartyje nurodytomis teisėmis, įskaitant, bet neapsiribojant teise nutraukti sutartį, sustabdyti jos vykdymą ar kredito lėšų išdavimą. Kreditavimo sutarties bendrųjų sąlygų 38 ir 41.1 punktuose numato teisę bankui vienašališkai, nesikreipiant į teismą, prieš 10 dienų išsiuntus kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį, jeigu kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Teisėtai sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią. Teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dieną, t. y. 2010 m. rugsėjo 30 d. UAB ,,Onrida“ pradelstų įsipareigojimų suma sudarė 14 197,95 Lt (banko nuomone 15 901,99 Lt), kredito gavėjas UAB ,,Onrida“ nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., t. y. per 5 mėnesius, sumokėjo tik 236,93 Lt. Taigi teismas pripažino kreditavimo sutartyje CK 6.217 straipsnio 5 dalies pagrindu numatytus faktinius vienašališko sutarties nutraukimo pagrindus, tačiau tokį įsipareigojimų vykdymo pažeidimą vertino kaip nepakankamą pagrindą sutarčiai nutraukti. Tokia teismo išvada akivaizdžiai nepagrįsta. Padarydamas tokią išvadą, teismas nesivadovavo teismų praktika, suformuota nagrinėjamu klausimu.
4. Teismas turėjo atmesti ieškovo reikalavimą, nes ieškovas netinkamai vykdė prievoles pagal sutartį dėl ekonominės krizės, bet ne dėl tyčinių veiksmų ar didelio neatsargumo.
5. Kasacinis teismas išaiškino, jog sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Kreditorius, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas, negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku. Kadangi finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, tai griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę.
5. Nepagrįsti teismo argumentai, kad bankas nepateikė įrodymų, jog siūlė ieškovui pateikti duomenis apie jo gaunamas pajamas ir galimybę vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Šį klausimą detaliai išnagrinėjo Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 17 d. sprendime, kuriame nurodė, kad ieškovui dar 2010 m. rugpjūčio 2 d. įspėjime buvo pasiūlyta pateikti dokumentus, pagrindžiančius pradelstų sumų padengimą, be to, ieškovai, pažeidę sutartį, patys turėjo būti suinteresuoti kreiptis į banką.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB ,,Onrida“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad :
1. Kauno apygardos teismas, peržiūrėdamas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą, kreditavimo sutarties nutraukimo priežasčių ir jų įtakos sutarties nutraukimo teisėtumui neanalizavo, nurodydamas, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, jog bankui pateiktame prašyme buvo nurodytos nemokėjimo priežastys, vertinant sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, jokios reikšmės neturi, nes faktas, kad atsakovas laiku ir tinkamai pagal sutartį neatsiskaitė su ieškovu, nebuvo nuginčytas. Taigi apelianto cituojamos Kauno miesto apylinkės teismo išvados, apeliacine tvarka nebuvo peržiūrėtos, nes teismas vertino tik faktą, ar UAB ,,Onrida“ laiku atsiskaitė su banku ir tuo pagrindu darė išvadą, kad esant nesavalaikiam atsiskaitymui, taikoma solidarioji laiduotojo atsakomybė. Todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė prejudicinės galios principo.
2. Teismas pagrįstai sprendė, kad kiekvienu sutarties pažeidimo atveju sutarties vykdymas ir nutraukimo teisėtumas yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kas sutarties pažeidimas buvo neesminis. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, išklausęs visas proceso šalis, jų paaiškinimus, įvertinęs pateiktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, kad įrodymų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kreditavimo sutartis nutraukta dėl esminių jos pažeidimų, tuo pačiu padarė išvadą, kad kreditavimo sutartis nutraukta nepagrįstai ir neteisėtai.
3. Bankas turėjo pagrįsti tai, kad kreditavimo sutarties pažeidimas šiuo konkrečiu atveju iš tiesų buvo esminis bankui, o ieškovai turėjo gintis įrodinėdami, kad sutarties pažeidimas šiuo atveju nebuvo esminis. Teismas, išklausęs abi šalis ir įvertinęs pateiktus įrodymus, ieškovų siekį bendradarbiauti ir vykdyti sutartį, pagrįstai spendė, kad ieškovai įrodė, kad sutarties pažeidimas nebuvo esminis banko atžvilgiu.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri nurodoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo remtis, nes faktinės bylų aplinkybės iš esmės skiraisi nuo nagrinėjamos bylos.
5. Ieškovas UAB ,,Onrida“ per visą kreditavimo sutarties vykdymo laikotarpį bankui teikė finansines ataskaitas, kurių pagrindu bankas turėjo objektyvias galimybes įvertinti ieškovo ekonomines galimybes. Ekonominė situacija buvo sudėtinga, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo 2010 m. rugsėjo 30 d. rašte reikalaujama sumokėti visa suma iš esmės reikštų ieškovo UAB ,,Onrida“ verslo žlugimą, o kiek šios skolos mokėjimas atidėjimas ar išdėstymas įtakotų atsakovo interesus, bankas duomenų nepateikė, nors skolos suma nėra ženkli kaip kredito įstaigai. Taigi kreditavimo sutarties vykdymo suvaržymas ieškovui buvo esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, o banko reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.
6. Vien ta aplinkybė, kad galimybę nutraukti sutartį prieš terminą numato įstatymai, tokia galimybė buvo nustatyta sutartyje ir egzistuoja sutartyje nustatytos sutarties nutraukimo formalios sąlygos, nepakanka išvadai, jog sutarties sąlyga ir ja grįstas sutarties nutraukimas yra sąžiningi ir teisėti.
7. Teismų praktikoje pasaulinės ekonominės krizės aplinkybė pripažįstama pakankamu pagrindu konstatuoti sutarties vykdymo suvaržymą dėl pasikeitusių aplinkybių.
8. Realios grėsmės bankui, kad ieškovas UAB ,,Onrida“ negalės įvykdyti sutarties ir galiausiai su banku nebus pilnai atsiskaityta ar bus neatsiskaityta, nėra ir nebuvo, todėl bendradarbiavimo pareigos įgyvendinimas bankui niekaip nebūtų pakenkęs, apeliantas nuostolių dėl ieškovo sutarties nevykdymo neturėjo. Tuo labiau, kad ši sutarties nebuvo pirmoji sutartis, pasirašyta tarp ieškovų ir atsakovo, o ankstesnes sutartis ieškovai įvykdė.
9. Dėl susiklosčiusios sunkios finansinės UAB ,,Onrida“ padėties, ženkliai sumažėjus teikiamų paslaugų apimčiai, trūko apyvartinių lėšų, dėl ko sutriko atsiskaitymai, taigi ieškovui tapo žymiai sunkiau nei atsakovui, kurio finansinė padėtis buvo stabili. Esant tokiai situacijai yra teisinga ginti silpnesnės sandorio šalies, kurie siekia vykdyti sutartį, interesus. Ieškovas kiekvieną mėnesį atsiskaito su banku kiekvieną mėnesį ir šiai dienai iš esmės yra padengęs kredito dalį, kurią priklausytų grąžinti bankui tuo atveju, jei sutartis būtų laikoma tebegaliojančia. Ieškovas už vėlavimą atsiskaityti su banku taip pat moka netesybas ir papildomas palūkanas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados:
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, pagrįstai tenkino ieškovų reikalavimą dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, išsamiai išdėstė faktines bylos aplinkybes, proporcingai, įvertino abiejų sutarties šalių elgesį, profesionalumą ir interesų pusiausvyrą, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu nėra, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Visų pirma, apeliantas tvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą tarp tų pačių proceso dalyvių, 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2310-221/2011 konstatavo, jog bankas turėjo teisę ir teisėtai nutraukė kreditavimo sutartį, todėl minėtoje byloje dalyvavę asmenys, nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą, kadangi Kauno miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje, ieškovas AB DnB NORD reiškė ieškinį atsakovui R. D., trečiajam asmeniui UAB ,,Onrida“ dėl skolos laidavimo sutarties pagrindu priteisimo. Nors atsakovas ir trečiasis asmuo minėtoje civilinėje byloje atsikirtimuose nurodė, kad bankas, nutraukdamas sutartį pažeidė pareigą bendradarbiauti, o neišsprendus sutarties nutraukimo teisėtumo klausimo, negalima spręsti klausimo dėl skolos priteisimo, tačiau minėtoje byloje priešinių reikalavimų dėl sutarties nutraukimo nereiškė, taigi teismas tik konstatavo, jog sutartyje buvo numatyta galimybė nutraukti sutartį ir bankas tokią teisę turėjo. Be to, Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka peržiūrėdamas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą, kreditavimo sutarties nutraukimo priežasčių ir jų įtakos sutarties nutraukimo teisėtumui apskritai neanalizavo, nurodydamas, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, jog bankui pateiktame prašyme buvo nurodytos sutarties nevykdymo priežastys, vertinant sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, jokios reikšmės neturi, nes faktas, kad atsakovas laiku ir tinkamai pagal sutartį neatsiskaitė su ieškovu, nebuvo nuginčytas. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nors ir pasisakė dėl tų pačių aplinkybių, tačiau nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovai neturėjo teisės reikšti savarankiškame ieškinyje reikalavimo dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia ir įrodinėti, kad bankas, vienašališkai nutraukdamas kreditavimo sutartį, elgėsi neproporcingai.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog kreditavimo sutarties specialiųjų sąlygų 14.3 punktas nustato, kad jeigu kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo sutarties specialiosios dalies papildomas sąlygas, tai laikoma esminiu sutarties sąlygų pažeidimu, ir bankas turi teisę pasinaudoti sutartyje nurodytomis teisėmis, įskaitant, bet neapsiribojant teise nutraukti sutartį, sustabdyti jos vykdymą ar kredito lėšų išdavimą. Kreditavimo sutarties bendrųjų sąlygų 38 ir 41.1 punktuose numato teisę bankui vienašališkai, nesikreipiant į teismą, prieš 10 dienų išsiuntus kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį, jeigu kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Taip pat teismas sutinka su apelianto argumentais, jog teisėtai sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią. Tačiau sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Vienas sutarties išsaugojimų būdų yra sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos reglamentuojamos CK 6.223 straipsnyje. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 str. 5 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Šioje kasacinio teismo nutartyje yra nurodyta, kad pareiškus reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma, turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Taigi, kasacinis teismas, vertindamas sutarčių nutraukimo ir sutarčių sąlygų pakeitimo santykį, yra išsakęs poziciją, kad prioritetas yra teikiamas sutarties vykdymui, o ne jos nutraukimui.
Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutarties nutraukimas yra išimtinis teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas UAB ,,Onrida“, gavęs banko pranešimą, 2010 m. spalio 7 d. kreipėsi į banką, prašydamas nenutraukti kreditavimo sutarties ir pripažindamas susidariusius įsiskolinimus, kurie susidarė dėl nepalankų ekonominių ir klimatinių sąlygų. Toks ieškovo prašymas pagal savo turinį yra iš esmės prašymas pakeisti sutarties vykdymo sąlygas, taigi atsakovas turėjo pareigą patikrinti, ar nėra galimybės restruktūrizuoti ieškovui suteiktą kreditą, ir tik tuomet imtis kraštinės priemonės – vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai dėl finansinės (ekonominės) krizės šalyje, bet ne dėl tyčinių veiksmų ar didelio neatsargumo laiku nemokėdavo įmokų, tačiau vėliau jas mokėdavo pagal galimybes. Kita vertus, iš UAB „Onrida“ mokėjimų suvestinės matyti, kad ieškovas UAB „Onrida“ beveik 2 metus ir 3 mėnesius iš esmės tinkamai vykdė įsipareigojimus bankui, be to, iš UAB ,,Onrida“ sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovas UAB ,,Onrida“ ir toliau po vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo atsakovui mokėjo pradelstas kredito sutarties įmokas ir palūkanas (pavyzdžiui, 2011 m. sausio 4 d. pervedė 497,24 Lt ir 7 674,83 Lt, 2011 m. vasario 25 d. – 1 802 Lt, ir kt., t. 2, b .l. 155). Tuo tarpu atsakovas šias įmokas priėmė ir negrąžino jų ieškovui. Taigi įvertinus faktines aplinkybes, akivaizdu, jog vienašališkas kredito sutarties nutraukimas nagrinėjamu atveju būtų neproporcingas tiek šalių bendradarbiavimo prasme, tiek ir ieškovų interesų prasme, be to, pažeistų nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje įtvirtintą favor contractus principą.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.