Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. atstovo pagal įstatymą E. M. (toliau – ir apeliantas, atstovas pagal įstatymą) ir civilinės atsakovės G. K. (toliau – ir apeliantė, civilinė atsakovė) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 150 straipsnio 4 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, R. K. paskiriant BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį tęsti mokslą bei būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val.

Iš R. K. nukentėjusiajai E. K. priteista 15 000,00 Lt (penkiolika tūkstančių litų) (4 344,30 Eur (keturi tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt keturi eurai 30 ct)) neturtinės žalos, o pastarajam neturint turto ar uždarbio, pakankamo padarytai neturtinei žalai atlyginti, neturtinė žala subsidiariai priteista iš G. K.. Šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirtas nukentėjusiosios įstatyminis atstovas D. K..

Iš R. K. D. K. priteista 500,00 Lt (penki šimtai litų) (144,81 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt keturi eurai 81 ct)) advokato paslaugoms apmokėti, o pastarajam neturint turto ar uždarbio, pakankamo šias lėšas atlyginti, jos subsidiariai priteistos iš G. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 25 d. apie 21.10 val., savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su mažamete įsesere E. K., gimusia (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą, t. y. jėga sulaikęs ją ir uždaręs vaikų kambaryje, neleisdamas pabėgti, grasindamas, kad bus blogai, rankomis sugriebė ją už pažastų, sukeldamas jai fizinį skausmą, ir paguldęs ant jos lovos, numovęs E. K. pėdkelnes ir apatines kelnaites, privertė ją atsisėsti ant jo, gulinčio ant jos lovos, liepė jai judėti ir pats atliko judesius, imituojančius lytinį aktą, judėdamas pirmyn atgal ir rankomis liesdamas E. K. lytinius organus, tuo prieš mažametės valią tenkino savo lytinę aistrą šiuo fizinio sąlyčio būdu.Apeliaciniame skunde nuteistojo atstovas pagal įstatymą E. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. K. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisinti; arba jo veiką iš BK 150 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Nuteistojo atstovo pagal įstatymą nuomone, nuosprendyje nėra aptarti visi įrodymai, nepasisakyta dėl jų patikimumo ir dėl bylos aplinkybių, kurias šie duomenys patvirtina arba paneigia, dėl byloje apklaustų asmenų parodymuose esančių prieštaravimų. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo byloje esančių įrodymų, neįvertino bylos aplinkybių visumos, rėmėsi vien nukentėjusios parodymais ir nepagrįstai R. K. veiksmus kvalifikavo kaip seksualinį prievartavimą, o ne mažamečio asmens tvirkinimą.Anot apelianto, apygardos teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio nenuosekliais, neaiškiais ir nepatikimais E. K. parodymais. Nukentėjusiosios apklausa ikiteisminio tyrimo metu atlikta pažeidžiant įrodymų rinkimo reikalavimus, todėl jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nuosprendyje nepagrįstai pripažinti patikimais. Apelianto vertinimu, mažametė nukentėjusioji, apklausų ikiteisminio tyrimo metu nemokėjo tiksliai apibūdinti lytinių santykių pobūdžio, o nesuvokdama kuo skiriasi berniukai nuo mergaičių, galėjo visiškai kitaip suprasti ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausos metu užduotus klausimus. Dėl to apygardos teismas jos parodymus turėjo vertinti kritiškai ir atmesti kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius kitiems byloje esantiems ir ištirtiems įrodymams. Juo labiau, kad apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji jokių parodymų, susijusių su lytiniais santykiais ar kitokia seksualine prievarta, nedavė. Atlikus jos kūno tyrimą, jokių seksualinės prievartos požymių nenustatyta. Be to, neatmetama galimybe, kad mergaitės pasakojimus apie brolio veiksmus suformavo ne tiesioginė patirtis ir realūs faktai, o prieš jos motiną nusiteikusio bei suinteresuoto R. K. nubaudimu nukentėjusiosios tėvo D. K. įtaiga. Apeliantas pažymi, jog prieš apklausas ir ekspertizę mažametė buvo ilgą laiką ir nekvalifikuotai šio asmens klausinėjama. Tikėtina, kad jos parodymai buvo suformuluoti kryptingo, įkyraus ir neteisėto klausinėjimo eigoje. Tai apklausos metu iš dalies patvirtino ir pati nukentėjusioji. Be to, apklausdamas E. K. D. K. nukentėjusiajai nurodė, jog R. K. netinkamai elgėsi ir su jos drauge A. S., kad tai, ką jis darė yra nusikaltimas. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusiajai galimai buvo daroma įtaka, ji buvo mokoma pasakoti apie tariamą savo seksualinį išnaudojimą. Iš nukentėjusiosios tėvo darytų garso įrašų turinio matyti, kad jis nuolat mergaitę klausinėjo apie įvykį, o tai leidžia daryti išvadą, kad su ja ilgą laiko tarpą kalbėta apie seksualinius veiksmus bei seksualinę prievartą ir taip įtakota jos seksualinė patirtis. Apklausų metu nukentėjusiajai buvo užduodami menami, iš anksto suformuluoti ir įtaigūs klausimai, ir tai galėjo sumažinti jos atsakymų tikslumą, padidino informacijos iškraipymo tikimybę. Byloje apklaustų liudytojų parodymai yra išvestiniai, pagrįsti tik nukentėjusiosios parodymų perpasakojimu, todėl, apelianto vertinimu, jie taip pat turėjo būti vertinami kritiškai. Apelianto teigimu, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad R. K. suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, siekė patenkinti lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusios būkle, ar siekė atlikti tvirkinamuosius veiksmus. Išskyrus nukentėjusiosios parodymus, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuosprendyje nurodytas vaiko seksualinio prievartavimo aplinkybes. Tiesioginių įvykio liudytojų nėra. Iš nuteistojo R. K. parodymų matyti, kad įvykio metu jis vaikiškai išdykaudamas neleido savo seseriai išeiti iš kambario. Jis ją apsikabino ir laikė, o po to stengėsi pakutenti, neturėdamas jokių kitokių tikslų. Apelianto įsitikinimu, nuteistojo veiksmai jokios žalos nukentėjusiai nepadarė, buvo vienkartiniai, truko labai trumpai. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis R. K. galėjo tik liesti ar glostyti nukentėjusiąją. Dėl to negalima teigti, kad kaltinime nurodytų nuteistojo veiksmų intensyvumas ar pavojingumas buvo dideli. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų, kad R. K. įvykio metu dirgino savo lytinius organus. Pagal teismų formuojamą praktiką nukentėjusiojo lytinių organų glostymas nelaikomas seksualiniu prievartavimu ar lytinės aistros tenkinimu. Lytinės aistros tenkinimas kitokio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus, kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, tai pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ar panašiai. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Tačiau, nagrinėjamu atveju, atlikus specialų tyrimą sužalojimų E. K. mergystės plėvėje nenustatyta. Medicininių duomenų, patvirtinančių, kad su ja buvo atlikti tvirkinamieji veiksmai, taip pat nėra. Taigi, nesant kitų neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų aplinkybių buvimą, vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės turėjo būti aiškinamos R. K. naudai. Apelianto įsitikinimu, nuteistasis turėjo būti išteisintas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, arba jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 153 straipsnį ir baudžiamoji byla nutraukta, nes R. K. aptariamų įvykių metu dar nebuvo sulaukęs reikiamo šio nusikaltimo subjektui amžiaus.Apelianto teigimu, apygardos teismas, spręsdamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, neatsižvelgė į R. K. turtinę padėtį, neįvertino, kad jis yra nepilnametis, negauna uždarbio ir neturi turto. Nepriklausomai nuo to, kad iki sueinant pilnametystei, priteistą neturtinę žalą atlygintų civilinė atsakovė G. K., R. K. tapus pilnamečiu, jis turėtų pareigą įvykdyti didelius finansinius įsipareigojimus, kurie ypatingai pablogintų jo turtinę padėtį, apribotų galimybes studijuoti, įgyti išsilavinimą. Be to, nukentėjusiajai byloje priteistas neturtinės žalos dydis (15 000,00 Lt) neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose. Juo labiau, kad nukentėjusioji savo parodymuose yra nurodžiusi, jog smerktiną elgesį patyrė ne tik iš nuteistojo, bet ir iš kitų kartu augančių brolių. Iš nukentėjusiosios apklausos įrašų matyti, kad ji yra pamiršusi įvykio aplinkybes, jaučiasi gerai, o tai rodo, kad jos sveikatai nėra kilę sunkių pasekmių ir nėra pagrindo manyti, kad jų kils ateityje. Dėl to nukentėjusiosios įstatyminio atstovo civilinis ieškinys turi būti atmestas.Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus nuteistojo atstovas pagal įstatymą nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, o jame padarytos išvados, kad R. K. atliko būdingus seksualiniam prievartavimui veiksmus (imituojant lytinį aktą) neteisingos. Skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas, nuteistasis R. K. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisintas, arba jo veiksmai iš BK 150 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į BK 153 straipsnį. Apeliaciniame skunde civilinė atsakovė G. K. prašo panaikintini Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir R. K. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 150 straipsnio 4 dalies į BK 153 straipsnį, baudžiamąją bylą nutraukti arba pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalį dėl žalos atlyginimo ir civilinio ieškinio netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, neištyrė byloje esančių įrodymų visumos, įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai ir selektyviai, nes vadovavosi vien tik nuteistąjį R. K. kaltinančiais įrodymais. Jo kaltė nuosprendyje pagrįsta tik mažametės E. K. nenuosekliais, prieštaringais parodymais. Be to, išskirtinė reikšmė suteikta parodymams asmenų, kurie apie įvykį sužinojo iš nukentėjusiosios. Apygardos teismas nepaneigė R. K. gynybos versijos, kad jis galėjo būti apkalbėtas. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino bylos teisminio nagrinėjimo metu jos duotus parodymus, kad įvykio metu nuteistasis gulėjo ant lovos visiškai apsirengęs ir nukentėjusiosios kūno rankomis nelietė, o nukentėjusioji prie jo tupėjo. Pastarosios apatinės kelnaitės ir pėdkelnės buvo tik truputį nusismaukę. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad iškart po įvykio duodama parodymus buvo panikoje ir šoke, nesuprato, kas įvyko, todėl ikiteisminio tyrimo metu neadekvačiai įvertino situaciją. Dėl to apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pakeisdama parodymus ji siekė padėti savo sūnui R. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantės teigimu, jos sūnus R. K. yra geras, doras ir normalus vaikas, turintis šiek tiek didesnių gabumų mokslui, tačiau daugiau niekuo neišsiskiriantis iš kitų savo bendraamžių. Ji įsitikinusi, kad įvykio metu jos vaikai tik susigrūmė žaisdami. E. K. po įvykio šypsojosi, niekuo nesiskundė ir netgi buvo nustebusi, kad apeliantė puolė barti R. K.. Apie tai, kad brolis elgėsi blogai, nukentėjusioji pradėjo kalbėti tik po kurio laiko, galimai paveikta tėčio D. K., siekiančio ją nuteikti prieš jos šeimą, bei norėdama pateisinti jo lūkesčius. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme R. K. nurodė, jog tai, kas vyko vaikų kambaryje, buvo tik vaikiškas žaidimas, vėliau peraugęs į grumtynes ir kvailiojimą su sese. Dėl to nėra pagrindo R. K. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Juo labiau, kad iš visos bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis priekabiavimu prie sesers laikė savo tuometinį elgesį su ja – jis kvailiojo, kai sesuo pareiškė norą išeiti iš kambario, parvertė ją ant lovos ir su ja grūmėsi. Tačiau tikslo liesti jos lytinius organus ar kišti į juos savo pirštus jis neturėjo. Pati E. K. taip pat nepatvirtino, kad R. K. būtų kišęs jai pirštą ar pirštus į makštį. Be to, R. K. gynybinę versiją, kad jis buvo apkalbėtas D. K. patvirtina ir jo senelių – E. M. ir N. M. parodymai. Apeliantė taip pat nurodo, kad D. K., jiems dar gyvenant kartu, prieš jos vaikus iš pirmosios santuokos, taip pat ir prieš R. K., naudodavo tiek psichinį, tiek fizinį smurtą. Jis niekada nemylėjo nuteistojo, su juo elgdavosi žeminančiai ir įžeidžiančiai. Tai patvirtina ir 2014 m. balandžio 10 d. – gegužės 28 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-69/2014 išvados, kuriose konstatuota, jog R. K. augo psicho-socialinėmis sąlygomis, jo šeimoje buvo daug šeimyninių santykių ir auklėjimo problemų, jis yra patyręs smurtą artimoje aplinkoje, patyčias mokykloje. Apeliantės teigimu, D. K., jiems išsiskyrus, siekė jai atkeršyti ir tai padarė atimdamas iš jos dukrą E. K.. Jis pasinaudojo susidariusia situacija, t. y. kad į jos namus savaitgaliais atvažiuodavo tuometinio sugyventinio K. S. dukra A. S., ir įkalbėjo jos mamą V. S. apkaltinti R. K. tariamu jos dukros prievartavimu. Susidariusi stresinė situacija dėl prasidėjusio ikiteisminio tyrimo ypač paveikė nepilnametį R. K. ir visą jo šeimą. Apeliantės vertinimu, dėl sudėtingos savo tuometinės psichologinės būsenos, ji, įvykio metu pamačiusi neįprastą vaizdą vaikų kambaryje, neadekvačiai sureagavo į šią situaciją. Be to, pati nukentėjusioji įvykio vaikų kambaryje nesureikšmino, tiek su apeliante, tiek su visais broliais elgėsi įprastai. Jos elgesys pasikeitė po to, kai jos tėvas D. K. pradėjo ją intensyviai kvosti apie 2014 m. lapkričio 25 d. įvykį, reikalaudamas sakyti tai, ką jis norėjo išgirsti. Dukrai pradėjus gyventi pas tėvą, jos elgesys smarkiai pasikeitė: mergaitė nenorėdavo matyti nei apeliantės, nei kitų savo brolių ar senelių, nors ankščiau visus siejo puikūs santykiai. Dėl to D. K. parodymai negali būti laikomi patikimais. Apeliantės vertinimu, garso įrašai, kuriuose užfiksuotos paties tėvo atliktos E. K. apklausos, kurių metu nuo tėvo daromo psichologinio spaudimo mergaitė pradeda verkti, teismo turėjo būti įvertinti kaip psichologinis smurtas prieš vaiką, o ne kaip teisėti ir leistini įrodymai. Juo labiau, jog nukentėjusiosios atsakymai šiuose įrašuose išgauti keletą kartų ir vis grėsmingesniu balsu pakartojant tą patį klausimą, sufleruojant pageidaujamus atsakymus. Nepaisant to, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi minėtais garso įrašais, ir laikė juos turinčiais įrodomąją galią.Anot apeliantės, vertindamas E. K. parodymus, teismas nepakankamai atsižvelgė į jos mažametystę, kad dėl amžiaus ji iš viso negali nuosekliai ir detaliai atpasakoti buvusio įvykio. Nukentėjusiosios parodymai proceso metu keitėsi ir nebuvo nuoseklūs. Be to, veikiama D. K., E. K. visą situaciją pradėjo vertinti pagal tėvo jai įteigtą vaizdinį, jog R. K. „nuolat“ su ja blogai elgdavosi, kad jis „nėra“ jos brolis. Akivaizdu, jog nukentėjusioji bijojo pasakyti ar pasielgti ne taip, kaip patiktų tėčiui, o mergaitę apklaususi ikiteisminio tyrimo teisėja jai dažnai minėdavo frazę: „E., tavo tėtis sakė...“. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai, kuriuose užfiksuota, kad nukentėjusiosios parodymai apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes gali stokoti tikslumo, detalumo, jai reikšmingas suaugusiųjų pripažinimas, teigiamas įvertinimas, kurių stengiasi susilaukti, mėgindama pateisinti kitų lūkesčius (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-62/2014). Pati E. K. ekspertizės atlikimo metu nurodė, kad apie blogą brolio elgesį ji sužinojo, nes tai jai pasakė tėtis. Be to, liudytojos N. M. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai patvirtina apeliantės ir nuteistojo paaiškinimus apie D. K. suinteresuotumą šios bylos baigtimi, jo siekį perimti E. K. globą bei daromą blogą įtaką mažamečiui vaikui.Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog byloje nėra neginčijamų tiesioginių R. K. kaltės įrodymų, todėl visi neaiškumai ir prieštaravimai turi būti vertinami jo naudai. Be to, Kauno apygardos teismas, darydamas išvadą, kad R. veiksmai įvykio metu atitiko ne mažamečio asmens tvirkinimo, bet seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtį, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismine praktika šio pobūdžio bylose, kuriose konstatuota, kad vaiko kūno ar jo lytinių organų glostymas atitinka ne seksualinio prievartavimo, o mažamečio asmens tvirkinimo požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-725/2007 Nr. 2K-642/2007). 2014 m. sausio 31 d. specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimų nukentėjusiosios mergystės plėvėje ir išorinių lytinių organų aplinkoje nenustatyta, negauta jokių duomenų apie galimai po (dėl) byloje nagrinėjamų įvykių atsiradusį seksualizuotą E. K. elgesį. Taigi, apeliantės vertinimu, byloje nėra nė vieno tiesioginio įrodymo, patvirtinančio BK 150 straipsnio 4 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį R. K. veiksmuose. Specialistė Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė apklausiama teisme taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ji seksualinio prievartavimo požymių neįžvelgia, mato tik tvirkinamuosius veiksmus. Tačiau nuosprendyje šie specialistės teiginiai neteisingai perfrazuoti nurodant, jog specialistės vertinimu mergaitė galbūt patyrė seksualinę prievartą. Taigi, dar ir dėl to apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. R. K. veiksmai nuosprendyje kvalifikuoti neteisingai. Apeliantės vertinimu, jo nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota, o atsižvelgiant į tai, kad R. K. šios veikos padarymo metu dėl savo amžiaus nebuvo BK 153 straipsnyje nstatyto nusikalstamos veikos subjektas, ši baudžiamoji byla turi būti nutraukta.Apeliantė nurodo, kad sprendžiant nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokius neteisėtus veiksmus atliko R. K., kokius neteisėtus veiksmus atliko apeliantė, o kokius neteisėtus veiksmus atliko mergaitės tėvas D. K., nors pagal civilinio kodekso nuostatas tokią pareigą turėjo. Apeliantės teigimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kad tik 2013 m. lapkričio 25 d. įvykis ir R. K. veiksmai jo metu, traumavo jos dukrą E. K.. Ne mažiau traumuojančios buvo paties D. K. atliktos nukentėjusiosios apklausos, kurių metu jis naudojo psichologinį smurtą. Tai patvirtina psichologės Oksanos Liutkevičienės, ekspertės Agnės Šiaulytės parodymai. 2014 m. balandžio 3 d. – gegužės 28 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS- 62/2014 išvadose taip pat konstatuota, jog E. K. „šiuo metu konstatuojamas emocijų sutrikimas vaikystėje, kurio atsiradimas yra susijęs tiek su šioje byloje nagrinėjamu įvykiu, tiek su kitais neigiamais jos gyvenimo įvykiais (tėvų skyrybos, jų tarpusavio konfliktai ir kt.). Įvertinti E. K. sveikatos (psichikos) sutrikdymo mąstą dėl šioje byloje nagrinėjamų įvykių nėra objektyvios galimybės, nes nei iki byloje nagrinėjamų įvykių, nei po to (iki šios ekspertizės) psichiatrų ji nebuvo objektyviai ištirta.“ Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų patvirtinančių, jog būtent R. K. veiksmai sąlygojo nukentėjusiajai atsiradusią neturtinę žalą, apeliantės nuomone, iš jos priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Juo labiau, kad R. K. vis dar yra nepilnametis, savo pajamų neturi, o apeliantės gaunamos pajamos, iš kurių ji turi išlaikyti keturis vaikus, yra minimalios. Be to, Kauno apygardos teismas, iš apeliantės subsidiariai priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą ir nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą patirtas procesines išlaidas, padarė esminę klaidą, nes ji, kaip civilinė atsakovė, turi pareigą atlyginti žalą bei sumokėti kitas priteistas sumas tik tuo atveju, jeigu jos sūnus R. K. pats neturėtų turto ar uždarbio. Be to, tokią pareigą ji turi tik iki sūnaus R. K. pilnametystės. Atsiliepime į apeliacinius skundus nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą D. K. prašo apeliacinius skundu atmesti, o Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsikirtimai grindžiami šiais argumentais:Nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino. Apygardos teismas kruopščiai patikrino nukentėjusiosios parodymų patikimumą – įvertino jų realumą, logiškumą, atitikimą kitoms bylos aplinkybėms, palygino su kitais bylos duomenimis, pasisakė dėl prieštaravimų šalinimo. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo nėra teisinio pagrindo. Nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą teigimu, bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad R. K. suvokė savo atliekamų veiksmų juridinę reikšmę ir galėjo juos valdyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi civilinės atsakovės ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais darydamas logišką išvadą, kad pastaroji įvykio aplinkybes geriau prisiminė apklausiama iš karto po įvykio, o ne apklausiama pirmosios instancijos teisme ir turėdama galimybę juos pritaikyti sau palankia linkme. Civilinės atsakovės teiginiai, kad baudžiamosios bylos iškėlimas prieš R. K. yra sąmoningas nukentėjusiosios įstatyminio atstovo siekis jai atkeršyti yra tik jos pamąstymai, grindžiami subjektyviu jos požiūriu ir iškraipytais psichologės Ievos Šidlauskaitės-Stripeikienės parodymais. Nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą vertinimu, R. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydis taip pat nustatytas teisingai.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėja, nuteistojo atstovas pagal įstatymą, civilinė atsakovė prašė apeliacinius skundus patenkinti. Nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą ir prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.Nuteistojo R. K. atstovo pagal įstatymą E. M. ir civilinės atsakovės G. K. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.Nuteistojo atstovo pagal įstatymą ir civilinės atsakovės apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kritikuojami nukentėjusiosios parodymai ir jos apklausų metodika, nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą pateikti nukentėjusiosios apklausos garso įrašai teigiant, kad šiais įrodymais pirmosios instancijos teismas vadovavosi nepagrįstai. Apygardos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi civilinės atsakovės G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos apklausiama teisme ji paneigė. Jokių kitų nuteistojo kaltės įrodymų byloje nėra. R. K. BK 150 straipsnio 4 dalyje nustatyto nusikaltimo nepadarė, nes buvo nukentėjusiosios tėvo D. K. nepagrįstai apkaltintas nusikaltimo padarymu. Be to, net ir nustačius, kad nuteistasis atliko neteisėtus veiksmus prieš E. K., šie jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 153 straipsnį ir baudžiamoji byla nutraukta. Apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinkama su nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžiu, o civilinė atsakovė papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje turėjo nustatyti, jog pareigą subsidiariai atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą ji turi tik iki R. K. pilnametystės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, peržiūrėjusi mažametės nukentėjusiosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu vaizdo įrašą, apklaususi vaiko teisių apsaugos specialistę J. B., ekspertę Agnę Šiaulytę, vaikų ir paauglių psichiatrą Liną Slušnį, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad prieš nukentėjusiąją buvo atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai, tačiau netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nuteistojo R. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 153 straipsnį kaip mažamečio asmens tvirkinimas ir baudžiamoji byla prieš R. K. nutraukta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo metu jis nebuvo sulaukęs baudžiamajai atsakomybei pagal minėtą straipsnį atsirasti būtino amžiaus, t. y. 16 metų, taigi, negalėjo būti šio nusikaltimo subjektu.Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis R. K. viso proceso metu kategoriškai neigė su nukentėjusiąja atlikęs bet kokius seksualinio pobūdžio veiksmus. Nuteistojo teigimu, jis tik bandė sulaikyti savo seserį, kad ji nebėgtų skųstis mamai. Jis ją sulaikė, nusinešė į lovą ir pasiguldęs sau ant krūtinės bei gulėdamas ant nugaros sūpavo, norėdamas nuraminti. Savo rankas jis laikė jai ant menčių, o nukentėjusiosios pėdkelnės ir apatinės kelnaitės grumtynių metu nusmuko netyčia. Baudžiamoji byla jam buvo iškelta todėl, kad buvęs motinos sugyventinis ir nukentėjusiosios tėvas D. K., dėl įsisenėjusios neapykantos nuteistajam, jį apkalbėjo. Nuteistojo atstovo pagal įstatymą bei civilinės atsakovės apeliaciniuose skunduose pritariama šiai nuteistojo išsakytai gynybinei versijai, teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu ji nebuvo paneigta. Tačiau kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir panašiai. Apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie nuteistojo R. K. įvykio metu atliktų veiksmų pobūdį, nepagrįstai patikėjo ir nuosprendyje vadovavosi vien tik nepatikimais, nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiosios E. K. parodymais bei asmenų, nemačiusių paties įvykio, parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Taigi, pirmosios instancijos teismas, remdamasis asmenų, tiesiogiai nemačiusių paties įvykio – nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą D. K., liudytojų N. M., K. S., Ievos Šidlauskaitės-Stripeikienės, specialistės Agnės Šiaulytės, specialistės Oksanos Liutkevičienės, – tačiau bendravusių su nukentėjusiąja praėjus neilgam laiko tarpui po galimų seksualinės prievartos veiksmų atlikimo, parodymais, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką ypatingą reikšmę pirmiau aptartoje įrodymų grandinėje turi būtent paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas, priešingai apeliantų įsitikinimui, neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Nepaisant to, mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami visų bylos įrodymų kontekste. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie R. K. įvykio metu atliktų veiksmų pobūdį, vadovavosi ne tik mažametės nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Nuosprendyje įvertinti tiek mažametės nukentėjusiosios E. K. parodymai, tiek kita baudžiamosios bylos medžiaga – civilinės atsakovės G. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą D. K., liudytojų N. M., K. S., Ievos Šidlauskaitės-Stripeikienės, specialistės Agnės Šiaulytės, specialistės Oksanos Liutkevičienės parodymai bei kiti bylos įrodymai: nukentėjusiosios tėvo D. K. darytų dviejų E. K. apklausų garso įrašų turinys, 2013 m. lapkričio 25 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, 2013 m. lapkričio 25 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kuriuo tyrimui pateikti nukentėjusiosios ir nuteistojo įvykio metu dėvėti drabužiai, 2014 m. sausio 31 d. medicinos specialisto išvada Nr. G 269/14 (02), 2014 m. balandžio 3 d. – gegužės 28 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai Nr. 103MS-62/2014 ir Nr. 103MS-69/2014. Taigi, šios aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, jog nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės buvo nustatytos remiantis vien tik nukentėjusiosios parodymais.Nuteistojo atstovas pagal įstatymą bei civilinė atsakovė G. K. apeliaciniuose skunduose nesutinka su su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiosios E. K. parodymų vertinimu, sprendimu laikyti juos patikimais, ir teismo išvada, kad nuteistasis prieš E. K. atliko BK 150 straipsnio 4 dalyje nustatytus seksualinio pobūdžio veiksmus. Apeliantų teigimu, nukentėjusiosios parodymai buvo prieštaringi, nenuoseklūs ir nepatikimi, o jos apklausos atliktos netinkamai, darant nukentėjusiajai neteisėtą poveikį bei užduodant menamus klausimus. Tačiau baudžiamoji bylos medžiaga nepatvirtina šių apeliacinių skundų teiginių. Nukentėjusioji E. K. 2014 m. sausio 16 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją pakankamai aiškiai, suprantamai ir nuosekliai parodė, kad jos brolis R. K. vieną vakarą su ja netinkamai elgėsi jiems dviese būnant vaikų kambaryje. Pastarasis su ja elgėsi taip, kaip jai nepatiko. Ji bandė pabėgti nuo jo į koridorių, tačiau brolis neleido jai išeiti, sakė, kad jei ji pasakys mamai, kad jis prie jos lindo, tai ir jam ir jai pačiai bus blogai. Pliušinių žvėrelių pavidalo žaislų pagalba mergaitė parodė, kaip brolis norėjo prie jos prieiti, o ji bėgo. Jis ją pasivijo, pagavo, apkabino. E. K. parodė, kad įvykio metu brolis ją pagriebė rankomis ir paguldė ant lovos. Kai brolis sugriebė ją už pažastų, jai skaudėjo. Įvykio metu R. K. visą laiką buvo apsirengęs, o ji dėvėjo suknelę ir pėdkelnes. Kai brolis prie jos lindo, ji jautėsi blogai, jai nepatiko, kad jis lenda, tačiau jai neskaudėjo. Jie abu buvo atsigulę ir ant lovos, ten juos ir pamatė į kambarį įėjusi mama. Ant lovos brolis jai kažką darė su rankomis, prašė, kad E. K. leistų lįsti prie jos. Ji neleido, bet jis vis tiek bandė lįsti, liepė krutintis. Tuo metu ji buvo lovoje ant brolio, bet ji nesikrutino, stengėsi nesikrutinti. Gulint lovoje brolis ant jos buvo uždėjęs rankas, buvo ją apkabinęs. Jis prie jos lindo su visais 10 pirštų, o jo rankos buvo jai prie užpakalio. Jis tuo metu bandė nuvilkti jai drabužius. Ji jam neleido, bet jis vis tiek juos truputį ją nurengė, t. y. numovė pėdkelnes ir kelnaites. Kai brolis numovė jai pėdkelnes ir kelnaites, jos buvo aukščiau negu E. K. keliai. Ji nežino, ar brolis lindo į tą vietą. Brolis lindo su rankom po drabužėliais, kai ji ant jo gulėjo su pirštais lietė užpakalį. Rankas ant jos užpakalio brolis dėjo, kai krutinosi. Tai darydamas brolis buvo ją apkabinęs, jo rankos buvo ant jos, ant nugaros, ant užpakalio, buvo įkištos ir po kelnaitėmis į užpakaliuką. Ten buvo įkišti abu jo delnai. Brolis jai tarp kojyčių truputį kišo visą delną su pirštu. Kišo ir laikė delną ten, kur ji daro sysiu. Kai gulėjo ant brolio lovoje, jis buvo E. K. stipriai apkabinęs, laikė ją prispaudęs. Ant lovos jie buvo kokias 10 minučių. Viskas pasibaigė, kai į kambarį atėjo mama. E. K. labai greitai nulipo nuo lovos ir pati užsimovė pėdkelnes. Į kambarį atėjusi mama po to kažką pasakė K. S., kuris paskambino policijai. Brolis R. K. prie E. K. yra lindęs ir anksčiau, galimai tris ar keturis kartus. Pirmą kartą tai nutiko, kai E. K. buvo 5-6 metai. Kai kurie kartai, kai brolis prie jos lysdavo, buvo kitokie, kiti – tokie patys. Brolis už tai, kad ant jo atsigultų E. K. siūlydavo šokoladą, tačiau tą kartą jai nieko nesiūlė ir nežadėjo. Šie nukentėjusiosios E. K. parodymai apie R. K. su ja atliktus veiksmus iš dalies patvirtinami ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Iš 2014 m. sausio 10 d. D. K. pateiktame CD-R „Verbatim“ užfiksuotų pokalbių su dukra E. K., vykusių 2012 m. gruodžio 3 d. ir 2013 m. gruodžio 14 d., garso įrašų turinio matyti, kad jų metu mažametė nukentėjusioji patvirtino, jog brolis R. K., jiems būnant vaikų kambaryje, prie jos lindo, bandė nurenginėti, numovė kojines ir kelnaites, bet ji stengėsi nuo jo trauktis. Ji bandė priešintis R., kad jis nelįstų, bandė pabėgti. Tačiau jis ją pats pagriebė, pasiguldė ir pradėjo krutint. Jis prašė, kad tai darytų ir ji. Kartais, kokius keturis ar penkis kartus, kai mama su Kęstu buvo išvažiavę, R. K. prašė, kad ji leistų jam prie jos lysti. Nurengęs jis ją krutino, tačiau pats nebuvo nusirengęs (t. 1., b. l. 122-128). Taigi, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė nukentėjusioji nurodė iš esmės analogiškas nuteistojo R. K. prieš ją atliktų veiksmų aplinkybes. Liudytoja Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė, psichologė, su kuria po įvykio bendravo nukentėjusioji, apklausiama pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, jog E. K. nelinkusi fantazuoti ir išsigalvoti, nėra linkusi pasiduoti įtaigai. Nukentėjusioji jai pasakodavo, kad brolis negerai su ja pasielgė, jis ją „ten“ lietė. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad įvykio metu nukentėjusioji nežinojo, kas yra lytiniai santykiai bei kokie yra berniukų ir mergaičių skirtumai, taigi, galėjo neteisingai suprasti su ja atliktų veiksmų prasmę ir duoti neteisingus parodymus paveikta ją apklaususių pašalinių žmonių. Tačiau 2014 m. balandžio 3 d. – gegužės 28 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-62/2014 konstatuota, kad E. K. jos atžvilgiu galimai padarytos nusikalstamos veikos metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo laikinoje psichikos sutrikimo būsenoje. Šiuo metu ji taip pat neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, jai konstatuojamas emocijų sutrikimas vaikystėje. E. K., atsižvelgiant į jos amžių bei turimas žinias negalėjo (ir negali) suprasti su ja atliekamų įtariamojo veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), todėl ji negalėjo (ir negali) adekvačiai tokiems veiksmams priešintis. Kita vertus, E. K. mėgino priešintis (prašė nelįsti, mėgino nuo jo pabėgti) įtariamojo veiksmams dėl savo būsenos (brolio veiksmai ją gąsdino, sukėlė skausmą), tačiau jai nepavyko ir dėl daugelio kitų situacinių aplinkybių (savo fizinio silpnumo, brolio grasinimų, anksčiau patirtos fizinės agresijos iš brolio; įtariamasis yra šeimos narys; kartu su juo gyveno viename kambaryje; į mamą nesikreipė, nes suvokė ją kaip labai užimtą). E. K. galėjo (ir gali) teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti bei duoti apie tai parodymus. E. K. neturi jokių žinių apie lytinius santykius, todėl yra konstatuojama, jog ji negalėjo (ir negali) suprasti R. K. su ja atliekamų veiksmų pobūdžio. Negauta jokių duomenų apie galimai po (dėl) byloje nagrinėjamų įvykių atsiradusio seksualizuoto E. K. elgesio. Įvertinus turimus duomenis, šiuo metu specifinis požymis, nurodantis patirtą seksualinę prievartą, yra seksualinių stimulų baimė ir jų vengimas, t. y. E. K. bijo R. K., akivaizdžiai keičiasi jos nuotaika, kai yra klausiama apie byloje nagrinėjamus įvykius, nenori atsakinėti į klausimus, nori užmiršti įvykius, nenori vykti į namus, t.y. į įvykio vietą. Minėtame akte taip pat konstatuota, kad E. K. galėjo (gali) teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes bei duoti apie tai parodymus; vertinant jos parodymus, rekomenduojama atsižvelgti į E. K. emocinę būseną apklausos metu, dėl kurios ji vengė atsakyti į tikslinančius aplinkybes klausimus arba jų nenorėjo atgaminti. Dėl išliekančio įvykių psichotraumuojančio poveikio E. K. nerekomenduojama toliau dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdžiuose. E. K. nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą, tačiau jai nesuprantamose situacijose (šiuo atveju, byloje nagrinėjami įvykiai) ji gali būti įtaigi, patikli, paklusni ir kt. Šiuo metu E. K. būsenoje stebima padidėjusi emocinė įtampa, pažemintas nuotaikos fonas, ypatingai kalbant apie R. K. veiksmus jos atžvilgiu. Šiuo metu jai konstatuojamas emocijų sutrikimas vaikystėje, kurio atsiradimas yra susijęs tiek su šioje byloje nagrinėjamu įvykiu, tiek su kitais neigiamais jos gyvenimo įvykiais (tėvų skyrybos, jų tarpusavio konfliktai ir kt.) Įvertinti E. K. sveikatos (psichikos) sutrikdymo mastą dėl šioje byloje nagrinėjamų įvykių nėra objektyvios galimybės, nes nei iki byloje nagrinėjamų įvykių, nei po to (iki šios ekspertizės) psichiatrų ji nebuvo objektyviai ištirta. Pažymėtina, jog byloje nagrinėjamų įvykių pasekmės gali pasireikšti vėliau ateityje, kai E. K. pradės suvokti su ja atliekamų veiksmų esmę. Negauta jokių duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį E. K. duodamiems parodymams ikiteisminio tyrimo laikotarpiu (t. 1, b. l. 166-172). Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad nukentėjusioji negalėjo papasakoti su ja atliktų veiksmų esmės ir dėl to davė neteisingus parodymus.Apklausiama teisminio bylos nagrinėjimo metu G. K. teigė, jog 2013 m. lapkričio 25 d. bežiūrėdama filmą išgirdo vaikų kambario durų trinktelėjimą ir nubėgo pasižiūrėti kas nutiko. Kai ji įėjo į kambarį, R. K. gulėjo ant lovos aukštielninkas, o E. K. tupėjo prie jo. R. K. buvo pilnai apsirengęs, o E. K. kelnytės ir pėdkelnės buvo truputį nusismaukę. Jai nepasirodė, kad E. K. būtų buvusi nuskriausta, priešingai, ji šypsojosi. Ar R. lietė rankomis E. kūną, ji nematė. Ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus ji buvo šoke, pripažįsta, kad tuo metu neadekvačiai reagavo į susidariusią situaciją ir tyrėjams galėjo neadekvačiai nurodyti įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė praėjus kelioms dienoms po įvykio. Dėl to pirmiau duotus parodymus, kad E. K. aptiko gulinčią ant R. K. ji neigia, nes dabar geriau atsimena įvykio aplinkybes. Tačiau apklausta ikiteisminio tyrimo metu E. K. motina G. K. iš esmės patvirtino mažametės nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų esmę. G. K. parodė, jog 2013 m. lapkričio 25 d. apie 21.10 val. ji užėjo į vaikų kambarį ir pamatė, kad ant jos dukros E. K. lovos aukštielninkas gulėjo jos sūnus R. K.. Kojas jis buvo sulenkęs per kelius, o pėdomis įsirėmęs į lovą, o ant jo gulėjo E. K., vilkinti mėlyną džinsinę suknelę, kurios sijonas buvo užkeltas į viršų, o jos mūvėtos pėdkelnės ir kelnaitės nusmauktos iki kelių. E. K. jai pasakojo, kad jai būnant su R. K. kambaryje, jis jos paprašė nusimauti pėdkelnes ir kelnaites ir tada atsigulti ant jo. Jai sutikus, pastarasis atsigulė ant lovos, o E. K. jam ant krūtinės. Jai atsigulus ant R. K., jis pradėjo purtytis ir prašė, kad tai darytų ir E. K.. Tuo metu R. K. buvo apsirengęs (t. 1., b. l. 70-74). Taigi, nukentėjusiosios E. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai iš dalies sutampa su G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Būtent ikiteisminio tyrimo metu duotus apeliantės parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo K. S., po įvykio bendravusio su G. K. apie vaikų kambaryje įvykusį įvykį ir nedelsiant iškvietusio policijos pareigūnus, parodymai. Bylos duomenimis nustatyta, jog šis liudytojas apie galimai R. K. įvykdytą seksualinio pobūdžio nusikaltimą informavo nukentėjusiosios tėvą D. K.. Liudytojas K. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, patvirtino, jog apie netinkamą nuteistojo R. K. elgesį su seserimi E. K. sužinojo iš tuometinės savo sugyventinės G. K.. Kita vertus, G. K. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, jog įvykio metu E. K. sėdėjo šalia nuteistojo, prieštarauja R. K. parodymams, kad įvykio metu jis pats nukentėjusiąją pasiguldė ant krūtinės ir supo, norėdamas nuraminti. Be to, G. K. pirmosios instancijos teisme pateikta įvykių vaikų kambaryje versija nepasižymi jokiu išskirtinumu ar šokiruojančiu pobūdžiu, dėl kurios būtų buvę reikalinga iš karto informuoti policijos pareigūnus, o R. K. atskirti nuo E. K.. Priešingai, apeliantės pirmosios instancijos teisme duotuose parodymuose nupasakota situacija labiau primena įprastą vienoje šeimoje augančių vaikų bendravimą, dėl kurio policijos pareigūnai paprastai nekviečiami. Aplinkybę, kad vaikų kambaryje pamatytas vaizdas G. K. šokiravo patvirtina ir ta aplinkybė, kad R. K. buvo nedelsiant atskirtas nuo šeimos ir perduotas auginti seneliams, kreiptasi dėl psichologinės pagalbos jam teikimo. G. K. pirmosios instancijos teisme pateiktas aiškinimas, jog visas reikšmingas aplinkybes apie įvykį ji geriau prisiminė po įvykio praėjus dvejiems metams, taip pat nelogiškas. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai bei esminiams sutapimams tarp nukentėjusiosios E. K. bei G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu, įvertino kritiškai ir jais nuosprendyje nesivadovavo.Apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma, kad nukentėjusiosios E. K. ikiteisminio teisėjui duoti parodymai, taip pat jos tėvo D. K. darytuose garso įrašuose užfiksuoti nukentėjusiosios parodymai, kaltinantys R. K., nebuvo nuoseklūs, išsamūs, papasakoti sklandžia, loginėmis išvadomis pagrįsta kalba. Nukentėjusioji, paklausta apie R. K. prieš ją atliktus veiksmus dažnai kartojo, jog nieko neatsimena, nieko nežino, viską pamiršo. Bylos nagrinėjimo metu apklausti psichologai Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė, Oksana Liutkevičienė, Linas Slušnys ir ekspertė Agnė Šiaulytė patvirtino, jog apklausų metu mergaitė buvo gynybiška ir nelinkusi atsiverti, o nukentėjusiosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos labai neprofesionaliai. Visi išvardinti specialistai nurodė, jog naudodamiesi BPK 98 straipsnio jiems suteikta teise rinkti įrodymus, nukentėjusieji ir kiti asmenys, atsižvelgdami į seksualinių nusikaltimų prieš mažamečius specifiką, mažamečio apklausą turėtų vykdyti ne patys, o pasinaudodami psichologų pagalba. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas vaikų psichologas Linas Slušnys parodė, jog nukentėjusiajai apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu buvo pateikiami menami klausimai. Klausimai užduoti vienas po kito, o kartais net keli klausimai vienu metu, į kuriuos mažametis vaikas negalėjo tinkamai atsakyti. Apklausos metu naudoti pliušiniai žvėreliai taip pat netinkami vykdant mažamečių apklausas apie patirtą seksualinę prievartą, nes nukentėję vaikai paprastai nesuvokia, kaip jais naudojantis pademonstruoti su jais kaltininkų atliktus veiksmus. Tam turi būti naudojamos specialios žmogaus pavidalo lėlės. Vis dėlto, minėtos aplinkybės neduoda pagrindo iš viso netikėti nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais apie su ja atliktų veiksmų pobūdį ir juos atmesti kaip nepatikimus. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusiosios parodymus apie 2013 m. lapkričio 25 d. įvykusį įvykį tarp jos ir brolio R. K. iš dalies patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, t. y. E. K. tėvo daryti jų pokalbių garso įrašai, nuteistosios motinos G. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų Ievos Šidlauskaitės-Stripeikienės, K. S. parodymai bei 2014 m. balandžio 3 d. – gegužės 28 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-62/2014. Kita vertus, skundžiamame nuosprendyje pasisakydamas apie nukentėjusiosios parodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tiki mažametės E. K. parodymais tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems įrodymams, esantiems byloje. Be to, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina apygardos teismo išvadą, jog E. K. įvykio metu negalėjo turėti nei gyvenimiškos patirties, nei suprasti su ja atliekamų veiksmų, ir tai rodo jos bejėgišką būklę, tačiau byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad mažametė negalėjo teisingai nupasakoti faktinių aplinkybių. Ekspertė Agnė Šiaulytė apklausiama apeliacinės instancijos teisme, kaip ir vaikų psichologas Linas Slušnys, nurodė, jog nukentėjusiosios apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo itin kokybiška. Vis dėlto, ekspertės vertinimu, šios apklausos eiga leidžia spręsti, jog palaipsniui E. K. atsivėrė ir papasakojo apie R. K. prieš ją atliktus neteisėtus veiksmus, kurių iš pradžių nurodė neprisimenanti. Mažamečių nukentėjusiųjų apklausų metodika nedraudžia apklausą atliekantiems asmenims užduoti menamo pobūdžio klausimų, jeigu nukentėjusiajam pateikiami keli galimo atsakymo variantai, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Be to, apie netinkamus nuteistojo R. K. veiksmus su ja nukentėjusioji parodė ir bendraudama su ekspertais 2014 m. balandžio 3 d. – gegužės 28 d. atliekant jos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (ekspertizės aktas Nr. 103MS-62/2014) (t. 1, b. l. 166-172). Minėtame akte nustatyta, kad mažametė padarytos nusikalstamos veikos metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu; nebuvo laikinoje psichikos sutrikimo būsenoje; šiuo metu ji taip pat neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, jai konstatuojamas emocinis sutrikimas vaikystėje; mažametė galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylos aplinkybes ir duoti apie tai parodymus; duomenų, kad jai duodant parodymus apie įvykio aplinkybes būtų daroma įtaka – nėra. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme vaikų psichologas Linas Slušnys taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji E. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu neatsakinėjo į menamus klausimus pagal jų formuluotę, taip pat neatsakė į jai nesuprantamus ar nepatikusius klausimus, sugebėdavo iš kelių atsakymo variantų pasirinkti vieną jai priimtiną arba pati pataisyti klausimus. Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog E. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu aiškiai nurodė nuteistojo R. K. su ja atliktus neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus, gebėjo suprasti konkrečias faktines aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, o tai rodo mažametės parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nedideli ir neesminiai mažametės nukentėjusiosios parodymų neatitikimai paaiškinami jos itin jaunu amžiumi, išgąsčiu ir baime dėl buvusių įvykių, kai prieš ją seksualinės prievartos veiksmus atliko artimas šeimos narys. Tačiau vien dėl jų nėra pagrindo kritiškai vertinti ir atmesti nukentėjusiosios parodymų.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą D. K. 2012 m. gruodžio 5 d. ir 2013 m. gruodžio 14 d. darytais garso įrašais, kuriuose užfiksuota jo paties atlikta nukentėjusiosios E. K. apklausa apie įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 119, 122-128). Pagal teismų formuojamą praktiką, privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, be to, įstatymai nedraudžia asmeniui slaptai įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Toks privačiai padarytas garso įrašas, patvirtinantis ar paneigiantis reikšmingas aplinkybes bylai spręsti, gali būti pripažintas įrodymu (kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, Nr. 2K-234/2014). Pagal BPK 98 straipsnį nukentėjusysis ar jo įstatyminis atstovas gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Tai leidžiama padaryti bet kurioje proceso stadijoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-191/2005). Kita vertus, tais atvejais, kai privačiai padarytas pokalbių garso įrašas pateikiamas kaip įrodymas, teismas gali juo remtis tik patikrinęs jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinęs jo patikimumu. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje 2013 m. gruodžio 4 d. buvo nutrauktas (t. 1, b. l. 27-29) net neapklausus pačios mažametės E. K. apie galimai patirtą seksualinę prievartą. Taigi, nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą pagrįstai pasinaudojo BPK 98 straipsnyje įtvirtinta teise savo iniciatyva gauti bei pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Garso įrašų, turinčių reikšmės nusikalstami veikai tirti ir nagrinėti, pateikimas buvo užfiksuotas laikantis BPK 179 straipsnio reikalavimų, surašant 2014 m. sausio 10 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolą. Pateiktas kompaktinis diskas su jame esančiais garso įrašais 2014 m. sausio 14 d. buvo apžiūrėtas, padaryta jame užfiksuotų nukentėjusiosios ir jos tėvo pokalbių išklotinė ir jis procesiškai įformintas kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 91, 92, 179, 207 straipsniai). Be to, iš pirmiau nurodyto šaltinio gauta informacija, jos patikimumas teisme patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais. Šiuose garso įrašuose užfiksuoti nukentėjusiosios parodymai atitinka jos ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ekspertizės atlikimo metu duotų parodymų esmę, kad vaikų kambaryje R. K. buvo ją pasiguldęs ant savęs, numovė jos pėdkelnes ir kelnaites, ją lietė, prašė, kad ji purtytųsi, o tuo metu juos užtiko mama. Taigi, pirmosios instancijos teismas pripažindamas D. K. pateiktus jo pokalbių su nukentėjusiąja garso įrašus leistinais įrodymais BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad nuteistasis galimai buvo apkalbėtas nukentėjusiosios tėvo D. K.. Civilinė atsakovė G. K. savo apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad jos buvęs sugyventinis D. K. galimai įkalbėjo A. S., t. y. kitos mergaitės, dėl kurios tvirkinimo nuteistajam R. K. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, motiną V. S. apkaltinti R. K. tariamu pastarosios dukros, A. S., prievartavimu. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, baudžiamosios bylos medžiagoje be baudžiamosios bylos baigtimi suinteresuotų R. K., jo atstovo pagal įstatymą E. M., nuteistojo močiutės liudytojos N. M. bei nuteistojo motinos G. K. subjektyvių teiginių apie tai, jog šią baudžiamąją bylą inicijavo D. K., vedamas neapykantos ir keršto jausmų, nėra daugiau jokių šiuos deklaratyvius teiginius patvirtinančių įrodymų. Kaip jau buvo minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji E. K. nelinkusi į įtaigumą. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusiajai E. K. jos tėvas D. K. darė neteisėtą poveikį, mokė ją pasakoti apie tariamai patirtą seksualinę prievartą, taip pat įtikino kitus asmenis apkalbėti nuteistąjį byloje taip pat nėra. Priešingai, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad būtent G. K. padedama liudytojo K. S. pranešė policijos pareigūnams apie galimai nuteistojo padarytą nusikaltimą. Vien tai, kad nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą pasinaudojo BPK 98 straipsnio jam suteikta teise rinkti įrodymus ir atliko neprofesionalias savo dukters apklausas, be to, teisėtomis priemonėmis aktyviai siekė, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš R. K. nebūtų nutrauktas, o jo veika kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, neįrodo, kad tokiu būdu buvo siekiama keršyti nuteistojo motinai ar pačiam nuteistajam. Taigi, pirmiau nurodytus apeliacinių skundų argumentus bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija laiko deklaratyviais ir atmeta.Apibendrindama pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo R. K. atliktus veiksmus bei jų pobūdį, pagrįstai laikė E. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus bei jos tėvo D. K. darytuose garso įrašuose užfiksuotus parodymus patikimais ir jais vadovavosi. Nuteistojo atstovo pagal įstatymą ir civilinės atsakovės apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai dėl nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo bei prieštaringumo, taip pat dėl D. K. darytų garso įrašų neteisėtumo, neduoda pagrindo apeliacinės instancijos teismui daryti priešingą išvadą ir konstatuoti, jog R. K. jokių seksualinio pobūdžio veiksmų prieš nukentėjusiąją E. K. iš viso neatliko. Skundžiamu nuosprendžiu R. K. nusikalstami seksualinio pobūdžio veiksmai, atlikti prieš seserį E. K., kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį jis nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 25 d. apie 21.10 val., savo gyvenamojoje vietoje, pasinaudodamas E. K. bejėgiška būkle dėl mažametystės, panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą, t. y. jėga sulaikęs ją ir uždaręs vaikų kambaryje, neleisdamas pabėgti, grasindamas, kad bus blogai, rankomis sugriebė ją už pažastų, sukeldamas jai fizinį skausmą, ir paguldęs ant jos lovos, numovęs E. K. pėdkelnes ir apatines kelnaites, privertė ją atsisėsti ant jo, gulinčio ant jos lovos, liepė jai judėti ir pats atliko judesius, imituojančius lytinį aktą, judėdamas pirmyn atgal ir rankomis liesdamas E. K. lytinius organus. Abiejuose apeliaciniuose skunduose be kita ko teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pirmiau nurodytus nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kaip seksualinį prievartavimą kitokio fizinio sąlyčio būdu, nes R. K. atlikti veiksmai turėjo būti vertinami tik kaip mažamečio asmens tvirkinimas (BK 153 straipsnis). Taigi, nagrinėjamoje byloje spręstinas baudžiamojo įstatymo normų – BK 150 straipsnio 4 dalies ir BK 153 straipsnio – atribojimo ir taikymo klausimas.Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad seksualinis neliečiamumas, kaip įstatymo saugoma vertybė – tai vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Neabejotina, kad seksualiniai veiksmai prieš mažamečius turi labai neigiamą poveikį jų psichikai ir vystymuisi, todėl ir jų vertinimo kriterijai yra griežtesni nei analogiškų veiksmų prieš vyresnio amžiaus asmenis. Įstatymo leidėjui įtraukus į seksualinio prievartavimo normą aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu požymį, smarkiai susiaurėjo galimybės taikyti mažamečio asmens tvirkinimo normą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija šiuo klausimu taip pat skatina teismus labiau taikyti seksualinio prievartavimo normą (BK 150 straipsnį), taip siekiant užtikrinti griežtesnę vaikų seksualinio neliečiamumo apsaugą. Vis dėlto, pasirinkta teismų praktikos kryptis neduoda pagrindo visus prieš mažamečius atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus automatiškai kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Tiek nusikalstama veika, įtvirtinta BK 150 straipsnio 4 dalyje, tiek veika, nustatyta BK 153 straipsnyje, kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą. Tačiau mažamečio asmens seksualinis prievartavimas, palyginti su tokio asmens tvirkinimu, yra pavojingesnė veika, sukelianti daug didesnę žalą mažamečiui asmeniui.Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Be to, lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Tačiau tokiam išskirtiniam atvejui būdingos aplinkybės nenustatytos. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, Nr. 2K-50/2012, Nr. 2K-315/2014 ir kt.). Apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinės aistros tenkinimui, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.). Konstatuojant buvus kitokį fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2007).Tuo tarpu BK 153 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012). BK 150 straipsnio 4 dalyje nustatytas lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje nustatytą mažamečio tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Tačiau, atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Be to, seksualinį prievartavimą BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-252/2013, Nr. 2K-625/2013).Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios E. K., liudytojos G. K. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą D. K., liudytojų N. M., K. S., Ievos Šidlauskaitės Stripeikienės, specialistės Agnės Šiaulytės, specialisčių Oksanos Liutkevičienės, J. B., Lino Slušnio parodymus, nukentėjusiosios tėvo D. K. darytų dviejų E. K. apklausų garso įrašų turinį, 2013 m. lapkričio 25 d. įvykio vietos apžiūros protokolą, 2013 m. lapkričio 25 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, kuriuo tyrimui pateikti nukentėjusiosios ir nuteistojo įvykio metu dėvėti drabužiai, 2014 m. sausio 31 d. medicinos specialisto išvadą Nr. G 269/14 (02), 2014 m. balandžio 3 d. – gegužės 28 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktus Nr. 103MS-62/2014 ir Nr. 103MS-69/2014 bei kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs faktines įvykio aplinkybes, jas neteisingai teisiškai įvertino R. K. veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Nagrinėjamu atveju nusikaltimo padarymo vieta – R. K. ir e. K. gyvenamojoje vietoje buvęs vaikų kambarys, į kurį bet kada galėjo patekti kiti šeimos nariai – nebuvo labai palanki lytinės aistros tenkinimui. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau aptarti nuteistojo atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai, t. y. nukentėjusiosios pėdkelnių ir kelnaičių nusmaukimas, apnuoginto nukentėjusiosios užpakalio lietimas, tarpkojo lietimas, liepimas jai purtytis bei jo paties atlikti purtymosi veiksmai, primenantys lytinio akto metu atliekamus judesius yra neteisėti, tačiau tokie veiksmai nėra nusikaltimo, įtvirtinto BK 150 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymis. Minėti veiksmai nebuvo pakankamai intensyvūs ir pakankami (užtektini) įgyvendinti tikslą patenkinti lytinę aistrą su mažamete. Byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo išvadai, jog atlikdamas šiuos veiksmus nuteistasis apskritai siekė lytinės aistros patenkinimo. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad nuteistasis, dirgino ar masturbavo mažametės nukentėjusiosios lytinius organus, kišo pirštus ar kitokius daiktus į jos makštį ar išeinamąją angą, lytiniu organu lietė nukentėjusiosios kūną, ar atliko kitokius veiksmus, kurie atitiktų lytinės aistros su mažamete tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu sąlygas bei intensyvumą. Juo labiau, kad nusikaltimo metu nuteistasis buvo visiškai apsirengęs. Apžiūrėjus nuteistojo drabužius, spermos ar sperminio skysčio pėdsakų nerasta. R. K. nukentėjusiosios savo apnuogintu lytiniu organu nelietė, net neprašė, kad nukentėjusioji jo lytinį organą liestų ar glostytų per drabužius. Bylos duomenimis nukentėjusiosios ir nuteistojo lytinių organų sąlytis nenustatytas. Specialisto išvadoje Nr. G269/14(02) (t. 1, b. l. 141) išvadoje taip pat konstatuota, kad sužalojimų nukentėjusiosios mergystės plėvėje ir lytinių organų aplinkoje nėra, kaip ir medicininių duomenų, nurodančių, kad su E. K. buvo atlikti tvirkinamieji veiksmai. Taigi, byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad vyko kokia nors intervencija į nukentėjusiosios makštį ar išeinamąją angą, to apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nenurodė ir pati nukentėjusioji. Iš 2014 m. balandžio 3 d. – gegužės 28 d. teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-69/201 turinio (t. 2, b. l. 85-88) matyti, kad R. K. nusikaltimo padarymo metu dar tik buvo pradėjęs lytiškai bręsti ir domėtis priešinga lytimi. Tyrimo metu jis nurodė, kad yra matęs pornografinio turini vaizdo įrašų, kalbėjęs su bendraklasiais lytinių santykių temomis. Tačiau bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio buvo turėjęs lytinių santykių. Pirmiau minėtame ekspertizės akte konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. K. socialinė branda atitiko jo amžiaus tarpsnį. Šių aplinkybių visuma patvirtina išvadą, jog nuteistasis įvykio metu nesiekė patenkinti savo lytinės aistros, juo labiau, kad pats įvykis, remiantis E. K. parodymais, vyko trumpą laiko tarpą. Po šio įvykio E. K. elgesys nepakito, netapo labiau seksualizuotas. Kita vertus, nors ir nesant medicininių duomenų, aplinkybę, kad prieš nukentėjusiąją buvo atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai, patvirtina jos nuoseklūs parodymai apie įvykio aplinkybes ir nuteistojo elgesį įvykio metu. Bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis prievarta numovė nukentėjusiosios pėdkelnes ir kelnaites bei pasiguldė E. K. ant savęs, be to, naudojo psichologinę prievartą teigdamas, kad jei ji priešinsis, jis viską pasakys mamai ir pačiai nukentėjusiajai dėl to bus blogai. Tačiau vien tik fizinio ir psichologinio smurto panaudojimas, nesant intensyvaus kitokio fizinio sąlyčio su nukentėjusiąją, kuris savo intensyvumu prilygtų lytiniam aktui, neduoda pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryta BK 150 straipsnio 4 dalyje nustatyta nusikalstama veika. Pirmiau aptarti nuteistojo R. K. tyčiniai veiksmai pagal savo poveikį negali būti prilyginami natūralia forma atliktai lytinei sueičiai bei įvertintini kaip lytinės aistros tenkinimas, kuris pagal savo pobūdį ir pavojingumą pripažintinas fiziniu sąlyčiu, būdingu seksualiniam prievartavimui, o ne mažametės tvirkinimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai, nei lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu, tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti mažamečio lytinį susijaudinimą, tačiau tokie veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi. Būtent tokius veiksmus, kurie atitinka baudžiamajame įstatyme nustatytus tvirkinimo veiksmus, prieš mažametę E. K. ir atliko nuteistasis. Todėl R. K. neteisėti veiksmai atitinka nusikaltimo, nustatyto BK 153 straipsnyje, sudėties požymius. 2014 m. balandžio 3 d. – gegužės 28 d. teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-69/201 konstatuota, kad R. K. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo laikinoje liguistoje psichikos būsenoje ir galėjo visiškai (pilnai) suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Iš šio akto tiriamosios dalies matyti, kad nuteistasis suprato ir su nukentėjusiąja atliktų veiksmų esmę. Byloje aptartų aplinkybių visuma, nuteistojo atliktų veiksmų kryptingumas bei aplinkybė, kad jis žinojo, jog E. K. yra mažametė, pagrindžia išvadą, kad nuteistojo atlikti veiksmai buvo tyčiniai. Minėto nusikaltimo objektas yra jaunesnio nei 16 metų asmens seksualinis neliečiamumas, o šio nusikaltimo subjektas gali būti pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo. R. K. yra gimęs (duomenys neskelbtini), nusikalstamų veiksmų atlikimo metu, t. y. 2013 m. lapkričio 25 d., jam buvo tik keturiolika metų. Taigi, nusikalstamos veikos padarymo metu jis nebuvo sulaukęs BK 153 straipsnyje nustatyto nusikaltimo subjektui būtino amžiaus, todėl negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį, nes nėra nustatyti visi būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veiksmus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino kaip mažamečio asmens seksualinį prievartavimą, padarytą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. K. neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, atlikti prieš mažametę E. K., bei kitos aplinkybės atitinka nusikaltimo, nustatyto BK 153 straipsnyje, o ne nusikaltimo, įtvirtinto BK 150 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymius. Todėl nuteistojo R. K. atstovo pagal įstatymą bei civilinės atsakovės apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Nuteistajam R. K. inkriminuota nusikalstama veika perkvalifikuotina iš BK 150 straipsnio 4 dalies į BK 153 straipsnį ir baudžiamoji byla nutrauktina, nes nusikaltimo padarymo metu R. K. dar nebuvo sulaukęs 16 metų amžiaus, nuo kurio kyla atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą (BK 13 straipsnio 1 ir 2 dalys, BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su nukentėjusiajai E. K. priteistos neturtinės žalos dydžiu, tačiau nutraukus baudžiamąją bylą prieš R. K. nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą pareikštas civilinis ieškinys, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliktinas nenagrinėtas. R. K. atstovo pagal įstatymą, civilinės atsakovės G. K. ir nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą D. K. patirtos išlaidos teisinei advokatų pagalbai apmokėti nepriteistinos, nes vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šios išlaidos priteisiamos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla prieš R. K. nutrauktina nenustačius jog buvo padaryta BK 150 straipsnio 4 dalyje nustatyta nusikalstama veika ir konstatavus, kad jo veiksmuose nėra BK 153 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo būtinųjų požymių visumos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendį panaikinti ir R. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 150 straipsnio 4 dalies į BK 153 straipsnį, baudžiamąją bylą nutraukti, nes nusikalstamos veikos padarymo metu R. K. dar nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal šį baudžiamąjį įstatymą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą D. K. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.