Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2023-01-04 · Administracinė byla Nr. AS-46-492/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2023-01-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. I-a instancijaSprendimas · 2023-01-23Vilniaus apygardos administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-01-04
Bylos Nr.
AS-46-492/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05550-2022-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
P. G.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. AS-46-492/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05550-2022-4Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2023 m. sausio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. G. (P. G.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. (P. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. G. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, kurį patikslino, prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 10K-24365 (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą argumentus; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (įsiteisėjimo) stabdyti Sprendimo galiojimą ir vykdymą, taip pat pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, sudarant galimybę pareiškėjui dalyvauti administracinės bylos Nr. I2-8205-811/2022 nagrinėjime; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, o prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti atsisakė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Šalies argumentai

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodo, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų labai apsunkintas ir užvilkintas galimo teismo sprendimo vykdymas, nes po 2022 m. lapkričio 8 d. gali būti priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), dėl ko užsivilkintų jo grįžimas į Europos Sąjungos valstybes, nebūtų efektyviai ir laiku baigtos taikos derybos dėl uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcininkų ginčų pabaigos, būtų tęsiami ilgamečiai teisminiai ginčai, tačiau tokio pagrindo ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentavo, kad Sprendime pareiškėjui nurodoma, kad jis privalo išvykti iki turimos nacionalinės vizos galiojimo pabaigos, t. y. iki 2022 m. lapkričio 8 d., tačiau tai nėra sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo leidėjas pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones sieja su galimai neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele žala, o pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius apie jam kilsiančius padarinius, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę, kad jis patirs nuostolių ir kad jam bus padaryta didelė finansinė žala, nepagrindė prašymo stabdyti Sprendimo galiojimą ir vykdymą. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, kad pareiškėjas neįrodė, kad neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teismas pažymėjo, kad Sprendimu pareiškėjas nėra priverstinai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, todėl pareiškėjo prašymas sustabdyti jo išsiuntimą nėra susijęs su nagrinėjama byla.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pateikti motyvuotą prašymą ir pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, todėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teismas netenkino.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkinti visiškai.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra susijusi su ginčo dalyku, nes pareiškėjui netekus teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, jį bet kada gali išsiųsti į kilmės valstybę.

Pareiškėjas teigia, kad jo išsiuntimas trukdytų jam dalyvauti šios bylos nagrinėjime.

Pareiškėjas teigia, kad skunde nurodė konkrečias pasekmes – jis negali pasirašyti ir vykdyti finansinių operacijų, negali pasirašyti dokumentų pas notarą, antstolius ir valstybės institucijose.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvoje yra nepaprastoji padėtis, teismas neįvertino situacijos (duomenys neskelbtini), neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau 22 metus gyvena Lietuvoje, turi šeimą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jo išsiuntimo atveju jam mažiausiai metams būtų uždrausta gauti vizą, dėl ko pareiškėjas būtų finansiškai sužlugdytas.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-33, 68 punktą, net ir pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, tokia priemonė nesuteiks pagrindo pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslai (tokia priemonė neturės jokios įtakos laikinai fiksuojant esamą padėtį materialiniuose teisiniuose santykiuose). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo interesus teisme gali ginti per atstovą.

Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nenurodė, kokio pobūdžio pareiškėjo dalyvavimas yra būtinas, siekiant vystyti verslą bei kokios ekonominės pasekmės galimai kils dėl pareiškėjo negalėjimo tiesiogiai dalyvauti minėtoje veikloje, nepateikė tokias pasekmes pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas turi galimybę savo įmonei vadovauti ir kitas paslaugas teikti pasinaudodamas elektroninių ryšių priemonėmis arba įgaliodamas kitą asmenį veikti jo vardu, ypač atsižvelgiant į šiuo metu susiklosčiusią situaciją, kai įmonės perorganizuoja savo veiklą į nuotolinį būdą. Taip pat Sprendimu pareiškėjui nėra nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei ateityje teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (įsiteisėjimo) stabdyti atsakovo Migracijos departamento Sprendimo galiojimą ir vykdymą, taip pat pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, pagrįstumas ir teisėtumas.

Sprendimu buvo netenkintas pareiškėjo prašymas išduoti nacionalinę vizą ir jis buvo informuotas, kad privalės išvykti iki turimos nacionalinės vizos galiojimo pabaigos; pareiškėjui neišvykus, bus priimtas sprendimas jį grąžinti į užsienio valstybę.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo prašė taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti stabdyti Sprendimo galiojimą ir vykdymą, taip pat pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėjas grindžia tuo, kad, nesustabdžius Sprendimo galiojimo ir pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jis bus grąžintas į kilmės valstybę, neteks galimybės gauti vizą mažiausiai metus, pareiškėjas šiuo metu negali vykdyti jokių finansinių operacijų, negalės dalyvauti nagrinėjant šią administracinę bylą, jo kilmės valstybėje vyksta neramumai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikimo metu ir šiuo metu neturi išduoto leidimo laikinai gyventi ar kito teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, todėl Sprendimo galiojimo sustabdymas nesuteiks pagrindo pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. nebus pasiekiami reikalavimo užtikrinimo priemonės tikslai. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių (argumentų), kurios konkrečiai patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo vykdyti finansines operacijas yra subjektyvūs, nepagrįsti įrodymais, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pasisakydama dėl pareiškėjo teisės kreiptis teisminės gynybos, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo išvykimo iš šalies atveju jo interesams teismo proceso metu galėtų atstovauti jo pasirinktas advokatas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę, todėl pareiškėjo prašymas stabdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos nėra susijęs su ginčo dalyku šioje byloje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tikėtinai nepagrindė reikalavimo pagrįstumo, taip pat nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais dėl galimų atsirasti finansinių nuostolių ir nepatogumų, jį grąžinus į užsienio valstybę, tačiau tai nesudaro pagrindo taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą šioje administracinėje byloje, pareiškėjas turės galimybę patirtus finansinius nuostolius išsiieškoti iš valstybės, naudodamasis žalos dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų atlyginimo institutu. Taip pat pareiškėjas turi teisę nustatyta tvarka iš naujo kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo, ir ją gavęs atvykti į Lietuvos Respubliką (jei atitiks atvykimo sąlygas).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. G. (P. G.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasDainius RaižysVirginija Volskienė