- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-16
- Bylos Nr.
- e2A-34-232/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32616-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Liuda Uckienė, Irmantas Šulcas
- Atsakovas
- V. F.
- Ieškovas
- D. T.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. T. ieškinį atsakovui V. F. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų – A. F., A. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais šalių 2006-03-10 ir 2006-04-26 sudarytus susitarimus dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini) ir taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovo 3 765,06 Eur sumą, 941,27 Eur kompensacinių palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad šalys 2006-03-10 sudarė preliminarų susitarimą, kuriuo susitarė, kad atsakovas parduos ieškovui požeminį garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – garažas). Susitarimo dieną ieškovas sumokėjo atsakovui 144,81 Eur. Atsakovas pasirašytinai, be kita ko, garantavo, kad į garažą niekas nereikš pretenzijų. 2006-04-26 šalys sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, kad atsakovas perleidžia ieškovui pajinį įnašą už 408-GSEB statomą minėtą požeminį garažą ir perduoda ieškovui minėtos bendrijos garažą (bokso Nr. (duomenys neskelbtini)). Susitarimo dieną ieškovas sumokėjo atsakovui 3 620,25 Eur. Atsakovas susitarime pasirašytinai, be kita ko, taip pat garantavo, kad į garažą niekas pretenzijų nereiškia. Ieškovas nuo 2006-05-01 atvirai naudojosi požeminiu garažu, tačiau 2018 m. rugsėjo mėnesį į jį kreipėsi A. M., kuri nurodė esanti garažo savininkė ir pareikalavo garažą atlaisvinti. Pradėjus domėtis garažo priklausomybe (kreipėsi į bendrijos pirmininką ir gavo 2018-09-26 pažymą) paaiškėjo, kad garažas dar nuo 1992-11-04 Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip A. M. nuosavybė, o atsakovas šio garažo savo nuosavybėje niekada neturėjo. Ieškovo įsitikinimu daikto pardavėjas neįvykdė pareigos užtikrinti, jog jam priklauso nuosavybės teisė į daiktą, kuri, išaiškėjus garažo nuosavybės faktui, nebuvo perėjusi nei ginčijamo sandorio pardavėjui, nei pirkėjui, kadangi pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu jau egzistavo aplinkybė, kad sutarties objektas (garažas) priklauso kitam asmeniui. Garažo priklausymo teisėtam jo savininkui atsakovas nekvestionavo. 2006-03-10 ir 2006-04-26 šalių sudarytus susitarimus prašė pripažinti negaliojančiais.
3. Nurodė, jog pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais šalys negali būti grąžintos į pradinę padėtį, nes garažo pardavėjas pardavė jam ne priklausantį daiktą, kuris grąžinamas teisėtam jo savininkui, todėl taikytina vienašalė restitucija atsakovas (pardavėjas) įpareigotinas grąžinti ieškovui jo sumokėtą už garažą 3 765,06 Eur kainą.
Atsiliepimas
4. Atsakovas V. F. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, takyti ieškinio senatį. Nurodė, kad 1996-04-07 408-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija leido A. M. perleisti pajų, kuris suteikė teisę naudotis garažu bendrijoje A. F.. Pajų sudarė 450 Lt suma, pats garažas buvo šalių įvertintas 12 500 - 13 000 Lt, pinigai buvo sumokėti A. M. – pajaus vertė ir garažo kaina. Garažas kaip nekilnojamojo turto objektas galėjo būti įregistruotas Registrų centre, bet registracija be subjektinių nuosavybės teisių, t. y. Registrų centre nebuvo įrašyta konkretaus fizinio asmens nuosavybė į konkretų objektą bendrijoje. 2003-07-01 A. F. perleido savo sūnui (ieškovui) pajų su visomis teisėmis, įskaitant teisę naudotis, nuomoti ir parduoti. Nuosavybės teisė Registrų centre taip pat tuo metu nebuvo įregistruota. Paaiškino, kad pagal 2006-03-10 susitarimą ieškovui buvo perleistas pajus ir parduotas garažas už 13 000 Lt. Ieškovas pasirašė visus dokumentus, susijusius su turto perleidimu, nuo to laiko laikė garažą savo nuosavybe, naudojosi garažu, mokėjo bendrijai mokesčius ir mokesčius, susijusius su garažo eksploatacija. Garažas buvo perduotas pirkėjui, ieškovas sumokėjo pagal susitarimą pinigus ir ieškovas nuo to laiko laikė save teisėtu garažo savininku. Teigė, kad garažas faktiškai buvo perduotas 1996 m. A. F., 2006 m. – perduotas ieškovui, kaina už garažą sumokėta, ginčo dėl nuosavybės teisių į garažą nėra. Nurodė, kad perleidžiant garažą 1996 ir 2006 m. galimai fizinio asmens teisės į konkretų objektą nebuvo registruojamos, A. M. galėjo nesąžiningai įregistruoti nuosavybės teises vėliau. Pažymėjo, kad ieškovas yra suaugęs, veiksnus asmuo, turintis išsilavinimą ir pakankamą gyvenimo praktiką. Nuo 2006 m. ieškovas galėjo ir turėjo teisę patikrinti registrus, gauti nuosavybės patvirtinantį dokumentą, tačiau ieškovas to nepadarė, todėl praleido ieškinio senaties terminą.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. F., teismo posėdžio metu paaiškino, jog 1996 m. įsigijo garažą iš A. M., už jį sumokėdamas apie 4 000 JAV dolerių.
6. Trečiasis asmuo, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų A. M., teismo posėdžio metu paaiškino, jog niekada nepardavinėjo garažo ir jokių pinigų už jį negavo. Atsakovo pavardę pirmą kartą sužinojo iš ieškovo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino negaliojančiais 2006-03-10 ir 2006-04-26 susitarimus dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, sudarytus tarp ieškovo ir atsakovo bei taikė vienašalę restituciją, priteisė iš atsakovo ieškovui 3 765,06 Eur sumą. Priteisė iš atsakovo ieškovui 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 484,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 60,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybės naudai iš ieškovo 3,45 Eur, o iš atsakovo 13,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
8. Teismas nustatė, kad aplinkybė, jog atsakovas perleido Garažą nebūdamas jo savininku paaiškėjo 2018 m. rugsėjo mėnesį, kuomet į ieškovą kreipėsi trečiasis asmuo A. M.. Ieškinys teismui pateiktas 2018-10-17. Todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškinys pateiktas praleidus 10 metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad ieškovas faktiškai suvokęs, kad garažas buvo perleistas asmens, neturinčio teisės jį perleisti, ėmėsi aktyvių veiksmų susidariusiai situacijai spręsti, t. y. kreipėsi į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir vienašalės restitucijos taikymo. Teismas sutiko, kad ieškovas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, nepasidomėdamas kam nuosavybės teise priklauso ginčo garažas bei visą naudojimosi laikotarpį nesiimdamas priemonių išspręsti jo įregistravimo klausimą. Tačiau įvertinęs tai, kad atsakovas 2006-04-26 susitarime patvirtino, jog pretenzijų į garažą niekas nereiškia bei pateikus bendrijos 2006-04-26 pažymą, kurioje nurodyta, kad sutinka su garažo perleidimu ieškovui, padarė išvadą, kad ieškovas galėjo sąžiningai klysti, nesiimdamas aktyvių veiksmų siekiant išspręsti įregistravimo klausimą, juo labiau, o A. M. tik 2018 m. susiekė su ieškovu bei informavo, jog ji yra garažo savininkė. Pripažino, kad nurodytos aplinkybės sudarytų pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovo neveikimui turėjo įtakos paties atsakovo pilnos informacijos apie parduodamo garažo priklausomybę neatskleidimas.
9. Teismas sprendė, kad atsakovo nurodytos aplinkybės neįrodo, jog atsakovas buvo parduodamo garažo savininkas bei turėjo teisę jį parduoti. Nustatė, jog garažas nuo 1992-11-04 nuosavybės teise įregistruotas A. M. vardu. Šalys nustatytos aplinkybės neginčijo. Pažymėjo, kad atsakovas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog A. M. buvo išreiškusi valią dėl ginčo garažo pardavimo, priešingai, A. M. paaiškino, jog garažo nepardavinėjo ir pinigų už jį negavo. Nurodė, kad 408-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos 2006-04-26 pažyma iš esmės įrodo patį faktą, jog 408-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija neprieštaravo garažo perleidimui, tačiau tai savaime nesuteikė atsakovui teisės jį perleisti, kadangi ginčijamų susitarimų sudarymo metu atsakovas nebuvo garažo savininkas. Ieškovo pateikta 408-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos 2018-09-26 pažyma, jog A. F. nuo 1996 m. iki 2006 m. naudojosi Garažu, mokėjo reikiamus mokesčius, taip pat neįrodo atsakovo teisės perleisti garažą. Atkreipė dėmesį, kad pažyma išduota bendrijos, tačiau duomenų apie 408 garažų statybos ir eksploatavimo bendriją Juridinių asmenų registre nėra.
10. Padarė išvadą, jog ginčijamų susitarimų dėl garažo perleidimo sudarymo metu atsakovas nebuvo garažo savininkas. Atsakovas buvo tik faktinis garažo valdytojas, valdęs jį tam tikrą laikotarpį (nuo 2003-07-01 iki 2006-05-01) be teisėto pagrindo. Sprendė, kad atsakovas pardavęs jam nuosavybės teise nepriklausantį garažą, tokiais savo veiksmais pažeidė CK 4.37 ir 6.317 straipsnių imperatyviąsias nuostatas, reglamentuojančias pardavėjo pareigą garantuoti dėl parduodamo daikto nuosavybės, todėl ieškovo reikalavimą tenkino.
11. Pažymėjo, kad sudarant 2006-04-26 susitarimą dėl garažo pardavimo nebuvo laikytasi įstatymo reikalaujamos notarinės formos. Konstatavo, jog ginčijamas 2006-04-26 susitarimas taip pat prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl pripažintinas negaliojančiu ir aptariamu pagrindu.
12. Kadangi ginčo sandorių dalykas – garažas, grąžintinas jo savininkui ir dvišalė restitucija negalima, teismas taikė vienašalę restituciją, įpareigojant atsakovą grąžinti ieškovui pripažintų negaliojančiais 2006-03-10 ir 2006-04-26 susitarimų pagrindu sumokėtus pinigus (3 765,06 Eur).
13. Pasisakydamas dėl atsakovo nurodytos aplinkybės, jog ieškovas ilgą laiką neatlygintai naudojosi patalpomis, todėl gavo naudą, teismas pažymėjo, jog ginčijamų susitarimų pagrindu susiklostė tarp juos sudariusių asmenų prievoliniai teisiniai santykiai. Nurodė, kad pripažintu negaliojančiu sandorio dalyviai, nebuvę garažo teisėtais savininkais, neįgijo jokių daiktinių teisių į jį taip pat neįgijo ir teisės ginti nurodytas daiktines teises, todėl atsakovas neturi teisės remtis argumentais, susijusiais su tuo, kad naudodamas ginčo garažą, atsakovas gavo tam tikrą finansinę naudą. Pažymėjo, jog tokią teisę CK 4.97 straipsnyje nustatyta tvarka gali įgyvendinti tik teisėtas daikto savininkas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Atsakovas V. F. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Palikus galioti sprendimo dalį dėl senaties termino netaikymo, prašė panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, kuria teismas taikė vienašalę restituciją ir iš atsakovo V. F. priteisė ieškovo naudai 3 765,06 Eur sumą, 5 procentų metines palūkanas ir atitinkamai bylinėjimosi išlaidas.
15. Nurodė, kad teismas neatsižvelgęs į bylos aplinkybes, kuriomis buvo sudarytas jokių imperatyvų nepažeidžiantis susitarimas, nepagrįstai šalių susitarimą vertino pirkimo-pardavimo teisinių santykių prasme, perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui, neteisingai taikė materialines teisės normas, iškreipė ieškinio senaties termino prasmę, neteisingai išsprendė restitucijos klausimą.
16. Paaiškino, kad A. M. nuo 1995-08-23 už atlyginimą buvo leidusi jai nuosavybės teise priklausančiu gražu naudotis V. J., po to A. F., o pastarajam perleidus naudojimosi garažu teisę atsakovui, šią teisę už atlyginimą 2006-04-26 perleido ieškovui. Ieškovas nurodė, jog jis nuo 2006-05-01 iki 2018-09-26 t. y. daugiau nei 12 metų atvirai ir nepertraukiamai naudojosi garažu.
17. Teigė, kad ieškovas niekada neįgijo, o atsakovas niekada neperleido nuosavybės teisių. Teismas nustatė, kad ieškovas ginčijamų susitarimų sudarymo metu, būdamas 37 metų išsilavinęs, pakankamos patirties, sudarydamas sandorį su 21 metų studentu buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, nepasidomėdamas kam nuosavybės teise priklauso ginčo garažas. Skundžiamame teismo sprendime nepagrįstai sumenkintas ieškovo vaidmuo. Ieškovo veiksmai sudarant ginčijamą susitarimą, negali būti pateisinami atidaus, apdairaus ir protingo asmens elgesiu. Ieškovas turėjo pareigą pasidomėti atsakovo galimybe sudaryti nuosavybės teisės perleidimo sandorį. Ieškovas taip pat negalėjo nežinoti, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai sudaromi notarine tvarka ir kitokia tvarka sudaromas nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo sandoris negalioja. Ieškovas byloje neteikė savo neapdairumą pateisinančių įrodymų, nors turėjo tokią pareigą, ir turėdamas prisiimti savo pasyvaus elgesio padarinius, užkrovė pareigą atsakovui įrodyti, kad pastarasis už atlyginimą perleidęs teisę naudotis ginčo Garažu, dar turėjo pareigą įrodyti nuosavybės teisę.
18. Nurodė, kad ieškovui pripažinus faktą, jog jis turėjo teisę nepertraukiamai, daugiau nei 12 metų naudotis Garažu, teismas nepagrįstai ieškovui pripažino teisę gauti iš atsakovo sumokėtą pinigų sumą. Teigė, kad restitucija negalėjo būti taikoma. Teismas, pritaikęs vienašalę restituciją, faktiškai sudarė priešpriešinių įsipareigojimų disproporciją. Pažymėjo, kad turėjo būti taikyta CK 6.145 straipsnio 2 dalies išimtis.
19. Pažymėjo, kad ieškinio senaties netaikymas, praėjus 12 metų nuo ginčijamų susitarimų sudarymo, paneigė imperatyvias ieškinio senatį reglamentuojančias materialines ir proceso įstatymų normas. Teismui padarius išvadą, jog esant nurodytoms aplinkybėms ieškovui žinant, kad jis nebuvo notarine tvarka privalomo sandorio sudaręs, skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią nuo 2018 metų ir tokiu būdu pripažinti, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas, tokiu teismo sprendimu yra paneigiama ieškinio senaties instituto paskirtis, užtikrinti civilinių santykių stabilumą.
Atsiliepimas
20. Ieškovas D. T. atsiliepimu prašė atsakovo apeliacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
21. Pažymėjo, kad atsakovas nurodė naujas aplinkybes, kuriomis nesirėmė pirmosios instancijos teisme – kad atsakovas neperleidinėjo nuosavybės teisių ieškovui, o tik perleido teisę naudotis garažu. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas ir atsakovas tarėsi dėl garažo pardavimo.
22. Paaiškino, kad ginčo garažas nuo 1992-11-04 Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip A. M. nuosavybė, savininkė nebuvo sudariusi jokių sandorių nei dėl pajaus, nei dėl garažo perleidimo ar perdavimo naudotis tretiesiems asmenims, todėl atsakovas niekada neturėjo jokių teisių, susijusių su garažu ir neturėjo teisės sudaryti jokių sandorių (tame tarpe, nuosavybės perleidimo), susijusių su garažu.
23. Pažymėjo, kad atsakovas, prisidengdamas galimai neegzistuojančios garažų bendrijos pažymomis bei savo rašytinėmis garantijomis, sukūrė tokią teisinę situaciją, kad ieškovas, būdamas įsitikinęs, jog atsakovas yra ginčo garažo savininku, sutiko sudaryti sandorius su atsakovu bei sumokėti jam šalių aptartą pinigų sumą už garažą. Atsakovas jokių neigiamų pasekmių nepatyrė, o ilgą laiką naudojosi ieškovo lėšomis, kurias nepagrįstai gavo už garažą.
24. Teigė, kad ieškinio termino ieškovas nepraleido. Nurodė, kad ieškovas ginčo garažu atvirai naudojosi nuo 2006 metų gegužės mėnesio. Prieš pasirašant 2006-04-26 šalių susitarimą, atsakovas pateikė garažų bendrijos pirmininko ir buhalterio parašais patvirtintinas pažymas dėl sandorių, sandoriuose atsakovas raštu garantavo, kad jokie kiti asmenys neturi jokių teisių į parduodamą garažą. Ieškovas nuo 2006 m. gegužės mėnesio mokėjo visus su garažu susijusius mokesčius, o apie tai, kad garažas priklauso kitam asmeniui ir atsakovui niekada nepriklausė, sužinojo tik 2018 m. rugsėjo mėnesį, savininkei pareikalavus garažą atlaisvinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
26. Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. Garažas nuo 1992-11-04 yra įregistruotas trečiojo asmens A. M. vardu. Ieškovas ir atsakovas 2006-03-10 ir 2006-04-26 pasirašė susitarimus dėl garažo. Pagal 2006-03-10 susitarimą šalys susitarė, kad pardavėjas (atsakovas) parduota pirkėjui (ieškovui) požeminį Garažą už 13 000 Lt. Pirkėjas įsipareigojo sumokėti 500 Lt rankpinigių iki 2006-03-10, o likusią sumą – 12 500 Lt sumokėti iki 2006-05-01. Pardavėjas garantavo, kad garažas yra neįkeistas, ir neužstatytas tretiesiems asmenims, į jį pretenzijų niekas nereiškia. Pagal 2016-04-26 susitarimą šalys susitarė, kad pardavėjas (atsakovas) perleidžia pirkėjui (ieškovui) 451 Lt pajinį įnašą už 408-osios GSEB statomą garažą. Pardavėjas parduoda pirkėjui minėtos bendrijos garažą ir garantuoja, kad už garažą įsiskolinimų nėra, į jį niekas pretenzijų nereiškia. Pirkėjas sumoka pardavėjui 12 500 Lt. garažas pereina pirkėjui 2006-05-01. Ieškovas atsakovui sumokėjo 13 000 Lt. Ieškovas garažu naudojosi nuo 2006-05-01. Taigi konstatuotina, jog ginčo sandoriais ieškovai aiškiai susitarė dėl ginčo garažo pirkimo - pardavimo. Todėl ieškovo naujai nurodoma faktinė aplinkybė, kuria remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi negali būti grindžiamas apeliacinis skundas, neva garažas buvo perleistas ieškovui ginčijamais susitarimais panaudai a priori neatitinka tikrovės.
27. Remiantis CK 6.305 straipsnio 1 dalimi, pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). CK 6.317 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 6.307 straipsnio 1 dalimi, pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Jeigu sutartis negaliojančia pripažinta šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 4.96 straipsnyje (CK 6.307 straipsnio 3 dalis).
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kaip jau minėta 2006-03-10 ir 2006-04-26 susitarimų tekstas patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas tarėsi dėl garažo pardavimo, o ne dėl garažo naudojimosi, kaip nurodo apeliantas. 2006-03-10 susitarime šalys aiškiai nurodė, kad pardavėjas (atsakovas) parduoda pirkėjui (ieškovui) požeminį garažą už 13 000 Lt. 2016-04-26 susitarime šalys aiškiai nurodė, kad pardavėjas (atsakovas) parduoda pirkėjui (ieškovui) garažą. Taigi, susitarimų tekstas aiškiai patvirtina, kad tarp šalių susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai, o bylos duomenys neleidžia daryti priešingos išvados. Papildomai pažymėtina, kad bylos duomenys, priešingai negu nurodo apeliantas, nepatvirtina aplinkybės, kad trečiasis asmuo A. M. už atlyginimą buvo leidusi jai nuosavybės teise priklausančiu garažu naudotis trečiajam asmeniui A. F. ar atsakovui, ar leido garažą nurodytiems asmenims subnuomoti, ar juo naudotis, todėl šios teisės atsakovas negalėjo perleisti ieškovui.
29. Į bylą pateikta 408-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos 1996-04-07 pažyma patvirtina, jog bendrija sutiko, kad bendrijos narė A. M. priklausantį jai garažo pajų, kurio suma 450 Lt, perlestų A. F.. 408-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos 2006-04-26 pažyma patvirtina, jog bendrijos narys V. F., priklausantį jam garažo pajų, kurio suma 450 Lt, perleidžia D. T.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pateiktos pažymos nepatvirtina nuosavybės teisės perleidimo į patį garažą. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde apeliantas pats pripažino aplinkybę, kad ieškovas niekada neįgijo, o atsakovas niekada neperleido nuosavybės teisių. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog jis buvo parduodamo garažo savininkas bei turėjo teisę jį parduoti.
30. Papildomai pažymėtina, kad trečiasis asmuo A. M., garažo savininkė nurodė, kad nebuvo sudariusi jokių sandorių dėl garažo perleidimo ar perdavimo naudotis tretiesiems asmenims, priešingų įrodymų byloje nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas buvo tik faktinis garažo valdytojas, valdęs jį tam tikrą laikotarpį (nuo 2003-07-01 iki 2006-05-01) be teisėto pagrindo. Kadangi atsakovas pardavė jam nuosavybės teise nepriklausantį garažą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių susitarimus dėl garažo pardavimo pripažino negaliojančiais.
31. Remiantis CK 6.145 straipsnio 1 dalimi, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
32. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas neturėjo nei teisės parduoti Garažo, nei pagrindo perduoti naudojimosi garažu teisės, t. y. nebuvo įgijęs jokių daiktinių teisių į garažą, tačiau pagal 2006-03-10 ir 2006-04-26 susitarimus iš ieškovo gavo pinigines lėšas. Atsižvelgiant į tai, kad 2006-03-10 ir 2006-04-26 susitarimai buvo pripažinti negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad pritaikius vienašalę restituciją, atsakovui neturint jokių daiktinių teisių į garažą, atsakovas realiai jokių neigiamų pasekmių nepatyrė, kadangi privalo grąžinti tik nepagrįstai gautas pinigines lėšas.
33. Apeliantas nurodė, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas reglamentuojančias ieškininę senatį.
34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017).
36. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017).
37. Nagrinėjamu atveju susitarimai dėl garažo buvo pasirašyti 2006-03-10 ir 2006-04-26. Ieškinys teismui pateiktas 2018-10-17. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas į teismą kreipėsi po to, kai 2018 m. iš trečiojo asmens A. M. sužinojo, jog trečiasis asmuo A. M. yra garažo savininkė ir nuosavybės teisės į garažą ji niekam nebuvo perdavusi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog nors ieškovas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, nepasidomėdamas kam nuosavybės teise priklauso ginčo garažas bei visą naudojimosi laikotarpį manydamas, jog įgijo nuosavybės teises į garažą, nesiėmė priemonių išspręsti šių teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre klausimą, tačiau įvertinus atsakovo patvirtinimą, jog į garažą niekas daugiu teisių neturi, pretenzijų niekas nereiškia, ieškovas galėjo sąžiningai klysti, nesiimdamas aktyvių veiksmų siekiant išspręsti įregistravimo klausimą. Ieškovas suvokęs, kad garažas priklauso kitam asmeniui ir atsakovui niekada nepriklausė, todėl jam buvo perleistas asmens, neturinčio teisės jį perleisti, kreipėsi į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškinys pateiktas praleidus 10 metų ieškinio senaties terminą, kuris nagrinėjamu atveju skaičiuojamas nuo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą momento.
38. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ieškinio senatį skaičiuojant nuo 2018 m., nėra pažeidžiamas teisinių santykių stabilumas, kadangi taikant vienašalę restituciją, atsakovas iš esmės turi grąžinti pinigų sumą, kurią gavo perleidžiant jam nepriklausantį turtą, t. y. gavo nepagrįstai.
39. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
40. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
41. Apeliacinį skunda atmetus, remiantis CPK 93, 98 straipsniais iš atsakovo ieškovo naudai priteisiamos jo patirtos teisinės pagalbos išlaidos apeliacinėje instancijoje, sudarančios 300 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo D. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.