- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-04
- Bylos Nr.
- e2-1877-934/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32616-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- D. T.
- Atsakovas
- V. F.
- Advokatai
- Valerij Kuvšinčikov, Paulius Svirskis
- Kategorijos
- 2.6.7Restitucija
sekretoriaujant Rasai Jakubovskajai, Vaidotas Montrimas, vertėjaujant Vandai Žitkauskaitei, Irinai Pikčilingienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. T. ieškinį atsakovui V. F. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, – A. F., A. M..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimų, atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais šalių 2006-03-10 ir 2006-04-26 sudarytus susitarimus dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Garažas), ir taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovo 3 765,06 Eur sumą, 941,27 Eur kompensacinių palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-3). Ieškinys iš esmė grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
1.1. Šalys 2006-03-10 sudarė preliminarų susitarimą, kuriuo susitarė, kad atsakovas parduos ieškovui požeminį garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Garažas). Susitarimo dieną ieškovas sumokėjo atsakovui 144,81 Eur (susitarimo pasirašymo dieną – 500 Lt). Atsakovas pasirašytinai, be kita ko, garantavo, kad į garažą niekas nereikš pretenzijų;
1.2. 2006-04-26 šalys sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, kad atsakovas perleidžia ieškovui pajinį įnašą už 408-GSEB statomą minėtą požeminį garažą ir perduoda ieškovui minėtos bendrijos garažą (bokso Nr. 12). Susitarimo dieną ieškovas sumokėjo atsakovui 3620,25 Eur (susitarimo pasirašymo dieną – 12 500,00 Lt). Atsakovas susitarime pasirašytinai, be kita ko, taip pat garantavo, kad į garažą niekas pretenzijų nereiškia;
1.3. Ieškovas nuo 2006-05-01 atvirai naudojosi požeminiu Garažu, tačiau 2018 m. rugsėjo mėnesį į ieškovą kreipėsi A. M., kuri nurodė esanti garažo savininkė ir pareikalavo garažą atlaisvinti, dėl užimto garažo nurodytas asmuo kreipėsi į policiją;
1.4. Ieškovui pradėjus domėtis Garažo priklausomybe (kreipėsi į bendrijos pirmininką ir gavo 2018-09-26 pažymą) paaiškėjo, kad Garažas dar nuo 1992-11-04 Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip A. M. nuosavybė, o atsakovas šio Garažo niekada neturėjo;
1.5. Ieškovo įsitikinimu daikto pardavėjas neįvykdė pareigos užtikrinti, jog jam priklauso nuosavybės teisė į daiktą, kuri, išaiškėjus Garažo nuosavybės faktui, nebuvo perėjusi nei ginčijamo sandorio pardavėjui, nei pirkėjui, kadangi pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu jau egzistavo aplinkybė, kad sutarties objektas (Garažas) priklausė kitam asmeniui. Garažo priklausymo teisėtam jo savininkui atsakovas nekvestionuoja. Todėl šalių 2006-03-10 ir 2006-04-26 sudarytas sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis;
1.6. Pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad pripažinus sandorį negaliojančiu šalys negali būti grąžintos į pradinę padėtį, nes Garažo pardavėjas pardavė ne jam priklausantį daiktą, kuris šiuo metu yra grąžintas teisėtam jo savininkui, todėl šiuo atveju taikytina vienašalė restitucija ir atsakovas (pardavėjas) įpareigotinas grąžinti ieškovui jo sumokėtą už Garažą kainą 3 765,06 Eur;
1.7. Šiuo atveju atsakovas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi pirkėjo pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais ieškovo nuostoliais, nepriklausomai nuo atsakovės kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (kreditoriaus prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Todėl prašė priteisti kompensacines palūkanas, kurios skaičiuojamos už 5 metų laikotarpį (ieškinio terminas palūkanoms priteisti), ir sudaro 941,27 Eur (3 765,06 x 5 proc. x 5 metai) bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
2. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti, takyti ieškinio senatį (b. l. 30-33). Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
2.1. 1996-04-07 408-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija leido A. M. perleisti pajų, kuris suteikė teisę naudotis garažu bendrijoje A. F.. Pajus sudarė suma 450 Lt., pats garažas buvo įvertintas šalių 12500-13000 Lt., pinigai buvo sumokėti A. M. – pajaus vertė ir garažo kaina. Garažas kaip nekilnojamojo turto objektas galėjo būti įregistruotas Registrų centre, bet registracija be subjektinių nuosavybės teisių, t. y. Registrų centre nebuvo įrašyta konkretaus fizinio asmens nuosavybė į konkretų objektą bendrijoje;
2.2. 2003-07-01 A. F. perleido sūnui V. F. pajų su visomis teisėmis, įskaitant teisę naudotis, nuomoti ir parduoti. Nuosavybės teisė Registrų centre taip pat tuo metu nebuvo įregistruota.
2.3. Pagal 2006-03-10 susitarimą ieškovui buvo perleistas pajus ir parduotas Garažas už 13000 Lt. Ieškovas pasirašė visus dokumentus, susijusius su turto perleidimu, nuo to laiko laikė garažą savo nuosavybe, naudojosi garažu, mokėjo bendrijai mokesčius ir mokesčius, susijusius su garažo eksploatacija. Logiška, kad garažas buvo perduotas pirkėjui, ieškovas sumokėjo pagal Susitarimą pinigus ir ieškovas nuo to laiko laikė save teisėtu garažo savininku;
2.4. Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties registravimas yra tik juridinio fakto, patvirtinančio prievolinių teisinių santykių dėl atitinkamo nekilnojamojo daikto atsiradimą, registravimas, o pagal CK 4.253 straipsnio 2 dalį viešajame registre turi būti registruojamos ir daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus (taip pat ir nuosavybės teisė), nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties ir priėmimo–perdavimo akto pagrindu būtina užregistruoti ir nuosavybės teisės į nupirktą nekilnojamąjį daiktą perėjimo faktą. Jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kita šalis gali kreiptis į teismą dėl šio fakto įregistravimo. Šiuo atveju sutartis (jos pagrindu ir nuosavybės teisė į nupirktą nekilnojamąjį daiktą) registruojama teismo sprendimo pagrindu, o šalis, nepagrįstai vengusi įregistruoti nuosavybės teisės perėjimą, turi atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius (CK 6.393 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju Garažas faktiškai buvo perduotas 1996 m. A. F., 2006 m. – perduotas ieškovui, kaina už garažą sumokėta, ginčo dėl nuosavybės teisių į garažą nėra;
2.5. Perleidžiant garažą 1996 ir 2006 m. galimai fizinio asmens teisės į konkretų objektą nebuvo registruojamos, A. M. galėjo nesąžiningai įregistruoti nuosavybės teises vėliau;
2.6. A. F. buvo šio garažo savininku nuo 1996 m., 408-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos leidimas perleisti pajų patvirtina ir įrodo, kad sandoris 1996 m. įvyko, teisėtas ir atitiko šalių valia ( A. F. ir A. M.). Todėl A. F., perleisdamas pajų ir susijusios su pajaus valdymu daiktines teises, V. F., veikė teisėtai, kaip ir V. F. teisėtai perleido pajų ir pardavė garažą ieškovui. Sudaryti ginčijami 1996 ir 2006 m. sandoriai atitiko CK 1.63, 1.64 straipsnių reikalavimus;
2.7. Ieškovas yra suaugęs, veiksnus asmuo, turintis išsilavinimą ir pakankamą gyvenimo praktiką. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Ieškovas turėjo patirties dėl nekilnojamojo daikto perleidimo, todėl nagrinėtinas klausimas dėl apdairaus elgesio standarto ir asmeninio neatsargumo. Nuo 2006 m. ieškovas galėjo ir turėjo teisę patikrinti registrus, gauti nuosavybės patvirtinantį dokumentą, tačiau ieškovas to nepadarė, todėl praleido ieškinio senaties terminą;
2.8. Garažo pirkimo-pardavimo sutartis yra vienkartinė, ji įvykdyta, perdavus turtą pirkėjui, todėl kompensuojamos palūkanos negali būti skaičiuojamos.
3. Liudytoja T. Z. teismo posėdžio metu duodama parodymus nurodė, jog atsakovas yra sūnus, santykiai geri. 1996 m. per laikraštį „Alio reklama“ rado skelbimą, jog parduodamas garažas, paskambino A. M. susitarė dėl susitikimo, sutarė pirkti garažą, vyko pas notarą. Kartu vyko A. M., sūnus ir vyras, t. y. A. F.. Už garažą buvo sumokėta, tačiau kokia suma tiksliai nepamena, galėjo būti apie 3000-4000 JAV dolerių. Buvo notaro patvirtintas popierius dėl pajaus įsigijimo ir garažo pirkimo, tačiau jo neturi, be to, nepamena pas kokį notarą ir kuriame notarų biure buvo. Garažu naudojosi, o vėliau padovanojo sūnui, t. y. atsakovui. Ant garažo durų buvo pakabinama spyna, vėliau ji pakeista (b. l. 110-113).
Šalies argumentai
4. Ieškovas bei jo atstovas teismo posėdžio metu iš esmės palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti. Ieškovas papildomai paaiškino, kad 2006 m. nutarė pirkti garažą, rado skelbimą laikraštyje „Alio reklama“, paskambino atsakovui, susitarė dėl susitikimo, apžiūrėjo garažą, sutarė kainą, pateikė pažymas, kad jis bendrijos narys, pažymoje buvo pažymėta, kad garažas priklauso atsakovui, pretenzijų niekas nereiškia, pasirašė pirmą susitarimą bei atsakovui sumokėjo 500,00 Lt, o vėliau 12500,00 Lt, naudojosi 15 metų, mokėjo mokesčius už elektrą, apsaugą. 2018 m. rugsėjo mėn. susisiekė A. M., kuri pareiškė, jog ji yra garažo savininkė. Manė, kad tai atsakovo mama. Tarėsi kaip toliau elgtis. A. M. sakė, kad mokėti nereikės, geranoriškai perrašys garažą, nuvyko pas notarą, notaras paklausė, ar ji buvo vedusi, todėl pasakė, kad kartu turi dalyvauti ir vyras. Tuomet suskambino su vyru. Likus dienai iki kito susitikimo pas notarą, paskambino notaro padėjėja ir pasakė, kad vyras nesutinka parduoti. Paskambinus A. M. ji pasakė, kad reikia sumokėti pusę sumos, o vėliau paprašė sumokėti visą sumą. Delsė, o vėliau A. M. parašė pareiškimą policijai, tuomet parašė paaiškinimą ir tuo viskas baigėsi. Su atsakovu susisiekė ir pasakė, kad liko be garažo, todėl norėtų susigrąžinti pinigus. Tuomet jis pasakė, kad pinigais disponuoja mama. Tuomet susiekė su atsakovo mama T. Z.. Ji pasiūlė pusę sumos, o vėliau nesutiko. Išsikraustė iš garažo. Turi aukštesnįjį išsilavinimą (technikas – statytojas), dirba Lietuvos kariuomenėje. Paklausė atsakovo, ar turi garažo inventorinę bylą, tačiau pasakė, kad jie nepriduoti. Suprato, kad tų dokumentų nepakako, kad būtų savininkas. Neginčija garažo nuosavybės, o siekia susigražinti sumokėtus pinigus. Manė, kad atsakovas buvo garažo savininkas, kadangi tai tvirtino kaimynai, sargai. Buvo žinoma, kad prieš įsigyjant garažą buvo reikalingas turto registracijos pažymėjimas. Per naudojimosi laikotarpį nebandė spręsti garažo įregistravimo klausimo (b. l. 110-113).
Atsiliepimas
5. Atsakovas, jos atstovas teismo posėdžio metu iš esmės pakartojo atsiliepime aplinkybes, prašė taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti. Atsakovas papildomai paaiškino, jog 1996 m. atsakovo tėvai nusprendė nusipirkti garažą, pamena, kad kartu su A. M. ir tėvais važiavo pas notarą dėl bendrijos pajaus ir garažo perleidimo, tačiau išlikusių dokumentų neturi. 2003 m. tėvai garažą perrašė atsakovui. 2006 m. nusprendė jį parduoti, įdėjo skelbimą į laikraštį „Alio reklama“. Vieni žmonės atvyko apžiūrėti garažo, tačiau pamačius turimus garažo dokumentus, garažo nepirko. Kai susisiekė ieškovas, jam pasakė, jog bendrijoje egzistuoja tokia neoficiali tvarka, kad bendrijos pirmininkui patvirtinus, garažas gali būti perleistas. Ieškovas viso sumokėjo 13000,00 Lt, garažo pirkimo-pardavimo sutartį turėjo ieškovas. 2018 m. sulaukė skambučio iš ieškovo, jog garažo savininkė reikalauja garažo grąžinimo. Ar važiavo pas notarą būtent su į posėdį atvykusiu trečiuoju asmeniu tiksliai nurodyti negali, nes praėjo daug laiko. Dokumentų, jog garažas priklausė tėvams, neturi. Aplinkybę, jog garažas priklausė nuosavybės teise, patvirtina bendrijos pirmininko pažymą. Visi žmonės sakė, jog pirmininko pažymos pakanka perleidžiant garažą. Turi aukštąjį išsilavinimą. Nežinojo, jog perleidžiant garažą reikia notarinio patvirtinimo (b. l. 110-113).
6. Trečiasis asmuo, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, – A. F., teismo posėdžio metu paaiškino, jog iš esmės sutinka su sūnaus (atsakovo) nurodytomis aplinkybėmis. 1996 m. įsigijo garažą iš A. M.. Trečiasis asmuo meluoja, sakydama, jog garažo nepardavė. Ji gavo pinigus už garažą, nori dar kartelį gauti pinigus. Važiavo pas notarą dėl pajaus ir garažo pardavimo, gavo iš A. M. garažo kvitukus, tačiau išlikusių notarinių dokumentų neturi. Dokumentų, jog garažas jam nuosavybės teise priklausė, neturi. Kaip perleido garažą sūnui negalvojo, kad nėra savininkas, kadangi sumokėjo pinigus. Sumokėjo apie 4000,00 JAV dolerių. Pinigai buvo sumokėti A. M. (b. l. 110-113).
7. Trečiasis asmuo, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, – A. M., teismo posėdžio metu paaiškino, jog viskas buvo taip, kaip paaiškino ieškovas. 2018 m. gavo pranešimą dėl apmokėjimo už šiukšles, tuomet nuėjo prie garažo ir uždėjo lapuką, kad su ją susisiektų garažu naudojantis asmuo. Tuomet paskambino ieškovas ir pasakė, jog jam garažas yra parduotas. Galvojo, kad vyras kažką pridarė, tačiau susisekus su vyru, jis pasakė, jog nieko nepardavinėjo, o užėmę garažą asmenys yra aferistai. Ji garažu nesinaudojo, 1995 m. išsiskyrė su vyru, garažo raktus atidavė vyrui. Ieškovui paskambinus pasakė, jog tvarkytųsi dokumentus, tačiau jis pasakė, kada be jos negali, tarėsi vykti pas notarą, tačiau vėliau, pasitarus su buvusiu vyru, atsisakė. Ieškovas atlaisvino garažą. Jokių dokumentų atsakovui nebuvo davusi. Kaip pas atsakovą atsirado raktai, paaiškinti negali, buvo pakabinama spyna. Niekada nepardavinėjo garažo ir jokių pinigų už jį negavo. Atsakovo pavardė pirmą kartą sužinojo iš ieškovo (b. l. 110-113).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
II. Ginčo esmė, dalykas
8. Ginčas tarp šalių kilo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo. Ieškovas iš esmės įrodinėjo, jog įsigijo garažą, kuris nuosavybės teise nepriklausė atsakovui, todėl prašė sutartį pripažinti negaliojančia bei grąžinti sumokėtus pinigus. Atsakovas iš esmės įrodinėjo, jog praleista ieškinio senatis bei aplinkybę, jog atsakovui nuosavybės teise priklausė garažas, įrodinėjo bendrijos pažymomis apie pajaus perleidimą. Ginčo dėl to, jog garažas nuosavybės teise priklauso A. M. tarp šalių nekilo. Trečio asmens A. F. garažo perleidimo atsakovui bei naudojimosi garažu aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą, patikslino šalių procesinę naštą įrodinėti, ne kartą atidėjo teismo posėdį, siekiant sudaryti sąlygas, kad šalys pateiktų papildomus įrodymus, pripažino šalių dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, siūlė šalims išspręsti ginčą taikiai (b. l. 61-62, 100-101).
III. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados
Dėl prašymo taikyti ieškinio senatį
10. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
11. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
12. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
13. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas – atnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; kt.).
14. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).
15. Nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės nurodė, jog ieškovas praleido 10 metų ieškinio senaties terminą, kadangi nuo 2006 m. galėjo pasidomėti kam priklauso garažas, gauti nuosavybės teisę pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė, todėl elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai. Teismo vertinimu atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo praleista ieškinio senatis.
16. Byloje šalių bei A. M. paaiškinimais nustatyta (žr., 7 punktą), kad aplinkybė, jog atsakovas perleido Garažą nebūdamas jo savininku paaiškėjo 2018 m. rugsėjo mėnesį, kuomet į ieškovą kreipėsi A. M.. Ieškinys teismui pateiktas 2018-10-17. Todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškinys pateiktas praleidus 10 metų ieškinio senaties terminą. Priešingai, ieškovas faktiškai suvokęs, kad garažas buvo perleistas asmens, neturinčio teisės jį perleisti, ėmėsi aktyvių veiksmų susidariusiai situacijai spręsti, t. y. kreipėsi į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir vienašalės restitucijos taikymo. Kita vertus, teismas iš dalies sutinka atsakovu, jog įvertinus ieškovo išsilavinimą (žr., 4 punktą), jo amžių sutarties sudarymo metu (37 m.), ieškovas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, nepasidomėdamas kam nuosavybės teise priklauso ginčo garažas bei visą naudojimosi laikotarpį nesiimdamas priemonių išspręsti jo įregistravimo klausimą. Tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad atsakovas 2006-04-26 susitarime patvirtino, jog pretenzijų į garažą nieks nereiškia (b. l. 5) bei pateikus bendrijos 2006-04-26 pažymą, kurioje nurodyta, kad sutinka su garažo perleidimu ieškovui (b. l. 6), ieškovas galėjo sąžiningai klysti, nesiimdamas aktyvių veiksmų siekiant išspręsti įregistravimo klausimą, juo labiau, kad pati A. M. duodama paaiškinimus nurodė, jog ji tik 2018 m. susiekė su ieškovu bei informavo, jog ji yra garažo savininkė (žr., 7 punktą). Taigi, net ir tuo atveju, jeigu spręsti, jog ieškovas susitarimo sudarymo metu (2006-04-26) galėjo ir turėjo suvokti, jog įsigyja atsakovui nepriklausantį garažą, tačiau elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, aukščiau nurodytos aplinkybės sudarytų pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovo neveikimui turėjo įtakos paties atsakovo pilnos informacijos apie parduodamo garažo priklausomybę neatskleidimas. Priešingas aiškinimas bei ieškinio atmetimas tuo pagrindu, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, įvertinus tai, kad ieškovas iš esmės siekia panaikinti sandorį, kurio sudaryti atsakovas neturėjo teisės, teismo vertinimu, neatitiktų protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų bei reikštų formalų teisingumo įvykdymą. Tačiau vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kuri įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21, 2007-10-24, 2008-01-21 nutarimai). Taigi, atsižvelgiantį į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog, viena vertus, ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti, kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu spręsti, jog jis buvo praleistas, nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą jį atnaujinti. Todėl atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo ieškinį atmesti dėl ieškinio senaties.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais
17. CK 6.305 straipsnyje nustatyta pirkimo-pardavimo sutarties samprata, pagal kurią pardavėjas turi pareigą perduoti pirkėjui šio perkamą daiktą. CK 6.317 straipsnyje detaliai reglamentuotas šios pagrindinės pardavėjo pareigos turinys. Daikto perdavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir pirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai, pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pirkėjas tampa teisėtu pirkto daikto savininku. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta įstatyminė pardavėjo garantija – nuosavybės teisės į parduodamą daiktą patvirtinimas. Šios įstatymo nuostatos, be kita ko, reiškia, kad, byloje kilus ginčui dėl daikto nuosavybės teisės, būtent pardavėjui tenka našta įrodyti, jog jis buvo daikto savininkas daikto perdavimo metu ir jog jis perdavė nuosavybės teisę daikto pirkėjui.
18. Nagrinėjamu atveju byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog 2006-03-10 ir 2006-04-26 tarp šalių buvo pasirašyti susitarimai dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo už 13000,00 Lt, kuriuose nurodyta, jog pardavėjas perleidžia 451,00 Lt pajinį įnašą pirkėjui už 408-osios GSEB statomą garažą, jį parduoda ir garantuoja, kad už garažą įsiskolinimų nėra, į jį pretenzijų niekas nereiškia. Garažas pereina pirkėjo žinion nuo 2006-05-01 (b. l. 5). Ginčo dėl to, kad garažas buvo parduotas bei už jį sumokėta 13000,00 Lt suma tarp šalių nekilo. Taip pat nustatyta, jog Garažas nuo 1992-11-04 nuosavybės teise įregistruotas A. M. vardu 1992-06-16 Garažų statybos kooperatyvo pažymos pagrindu (b. l. 83). Šalys pastarosios aplinkybės neginčijo, taip pat trečiasis asmuo A. F. nereiškė savarankiškų reikalavimų dėl garažo nuosavybės.
19. Atsakovas, iš esmės įrodinėjo, jog jo nuosavybės teisę bei teisę perleisti Garažą patvirtina 408-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos 1996-04-07 pažymą, kurioje nurodyta, kad bendrija sutinka, kad bendrijos narė A. M. perleistų jai priklausantį pajų 450,00 Lt sumoje A. F. (b. l. 17), 2003-07-01 prašymas, pasirašytas A. F., kuriame nurodyta, kad A. F. perleidžia savo sūnui jam „priklausantį pajinį įnašą už 408-GSEB statomą garažą su teise naudoti, arenduoti, parduoti“ (b. l. 18) bei 408-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos 2006-04-26 pažyma, kurioje nurodyta, kad sutinka su garažo perleidimu ieškovui (b. l. 6).
20. Teismo vertinimu, atsakovo nurodytos aplinkybės neįrodo, jog atsakovas buvo parduodamo Garažo savininkas bei turėjo teisę jį parduoti dėl šių argumentų: pirma, byloje nustatyta, jog Garažas nuo 1992-11-04 nuosavybės teise įregistruotas A. M. vardu (žr., 17 punktą). Šalys pastarosios byloje nustatytos aplinkybės neginčijo. Pažymėtina tai, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis, CK 4.262 straipsnis). Antra, atsakovas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog A. M. buvo išreiškusi valią dėl ginčo garažo pardavimo, priešingai, A. M. paaiškino, jog garažo nepardavinėjo ir pinigų už jį negavo (žr., 18 punktą). Atsakovo nurodytos aplinkybės (žr., 18 punktą) iš esmės įrodo patį faktą, jog 408-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija neprieštaravo jo perleidimui. Tačiau tai savaime nesuteikė atsakovui teisės jį perleisti, kadangi ginčijamų susitarimų sudarymo metu atsakovas nebuvo garažo savininkas.
21. Ieškovo pateikta 408-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos 2018-09-26 pažymą, jog A. F. nuo 1996 m. iki 2006 m. naudojosi Garažu, mokėjo reikiamus mokesčius (b. l. 21), taip pat neįrodo atsakovo teisės perleisti garažą, kadangi, pirma, kaip jau minėta, Garažas nuo 1992-11-04 nuosavybės teise įregistruotas A. M. vardu; antra, pateikta pažyma išduota bendrijos, tačiau duomenų apie 408 garažų statybos ir eksploatavimo bendriją Juridinių asmenų registre nėra (b. l. 87-89), o ir siekiant nustatyti aptariamos bendrijos kodą bei siekiant apklausti pažymą pasirašiusį asmenį, nepavyko įteikti teismo siunčiamų procesinių dokumentų (b. l. 90-93, 97). Kita vertus, pažymoje nurodyta, jog A. F. nuo 1996 m. iki 2006 m. naudojosi Garažu, tačiau kaip jau minėta (žr., 8 punktą), A. F. naudojimosi garažu aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o pats naudojimosi faktas nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo teisės perleisti Garažą ieškovui.
22. Taigi, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog ginčijamų susitarimų dėl garažo perleidimo sudarymo metu atsakovas nebuvo Garažo savininkas. Atsakovas buvo tik faktinis garažo valdytojas, valdęs jį tam tikrą laikotarpį (nuo 2003-07-01 iki 2006-05-01) be teisėto pagrindo. Atsakovas pardavęs jam nuosavybės teise nepriklausantį Garažą, tokiais savo veiksmais pažeidė CK 4.37 ir 6.317 straipsnių imperatyviąsias nuostatas, reglamentuojančias pardavėjo pareigą garantuoti dėl parduodamo daikto nuosavybės. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti 2006-03-10 ir 2006-04-26 tarp šalių sudarytus susitarimus dėl Garažo perleidimo negaliojančiais yra pagrįstas, todėl tenkintinas.
23. Be to, papildomai pažymėtina ir tai, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandoris – vienas iš pagrindų turto savininkams pasikeisti, nes kai vienas nuosavybės teisių subjektas jas perleidžia kitam, nuosavybės teisė pradiniam savininkui pasibaigia, o turto įgijėjas tampa naujuoju turto savininku. Nekilnojamojo turto perleidimo sandorių galiojimą įstatymų leidėjas sieja su tam tikru sąlygų visuma, kurias galima būtų suskirstyti į bendrąsias sąlygas, be kurių negalioja bet kuris sandoris, ir specialiąsias sąlygas, įstatymo leidėjo nustatytas atskirų rūšių sandoriams. Atsižvelgdamas į nekilnojamojo turto perleidimo, konkrečiai – pirkimo–pardavimo, sandorių svarbą civilinėje apyvartoje, įstatymų leidėjas šių sandorių galiojimo tikslais, nustatė jų privalomą notarinę sudarymo formą (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.393 straipsnio 1 dalis). Formos reikalavimų nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu (CK 1.93 straipsnio 1 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis).
24. Nagrinėjamu atveju sudarant 2006-04-26 susitarimą dėl Garažo pardavimo nebuvo laikytasi įstatymo reikalaujamos notarinės formos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ginčijamas 2006-04-26 susitarimas taip pat prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl pripažintinas negaliojančiu ir aptariamu pagrindu (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 1 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis).
25. Nors bylos nagrinėjimo metu šalys nekėlė klausimo dėl trečio asmens – A. M. buvusio sutuoktinio įtraukimo tikslingumo, teismas papildomai atkreipia dėmesį, jog jeigu ir būtų keliamas toks klausimas, nebūtų pagrindo jį tenkinti, kadangi priimtas sprendimas neturėtų įtakos minėto asmens teisėms ir pareigoms. Nagrinėjamu atveju nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl Garažo nuosavybės panaikinimo bei teismas nenustatinėjo ir nevertino, ar Garažas nuosavybės teise priklauso tik viešame registre nurodytam asmeniui ir ar sutuoktiniui (1/2 dalis). Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turėjo aplinkybė, jog ginčijamų susitarimų sudarymo metu atsakovas nebuvo parduodamo garažo savininkas. Taigi, panaikinus ieškovo prašomus susitarimus Garažo nuosavybės teisinis statusas nepasikeitė. Be to, tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo A. F., nenurodė jokių aplinkybių, jog būtų bendravę ar taręsi dėl Garažo perleidimo su A. M. buvusiu sutuoktiniu.
Dėl restitucijos taikymo
26. Pripažinus pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia dėl to, kad pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.307 straipsnio 1, 3 dalys, 6.323 straipsnio 1 dalis).
27. Kadangi ginčo sandorių dalykas – garažas, grąžintas jo savininkui ir dvišalė restitucija negalima, taikytina vienašalė restitucija, įpareigojant atsakovą grąžinti ieškovui pripažintų negaliojančiais 2006-03-10 ir 2006-04-26 susitarimų pagrindu sumokėtus pinigus (3765,06 Eur). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad atsakovas gavo ir ieškovo 3765,06 Eur sumą tarp šalių nekilo. Pirkėjo teisę reikalauti, jog pardavėjas grąžintų jam sumokėtus pinigus suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas jo savininkas.
28. Pasisakydamas dėl atsakovo nurodytos aplinkybės, jog ieškovas ilgą laiką neatlygintai naudojosi patalpomis, todėl gavo naudą, teismas pažymi, jog ginčijamų susitarimų pagrindu susiklostė tarp juos sudariusių asmenų prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažintu negaliojančiu sandorio dalyviai, nebuvę Garažo teisėtais savininkais, neįgijo jokių daiktinių teisių į jį taip pat neįgijo ir teisės ginti nurodytas daiktines teises, todėl atsakovas neturi teisės remtis argumentais, susijusiais su tuo, kad, naudodamas ginčo Garažą, atsakovas gavo tam tikrą finansinę naudą. Pažymėtina, jog tokią teisę CK 4.97 straipsnyje nustatyta tvarka gali įgyvendinti tik teisėtas daikto savininkas.
29. Kitos šalių nurodytos aplinkybės bei argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-11-12 sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
Dėl reikalavimo priteisti kompensacines palūkanas
30. Susitarimus pripažinus negaliojančiais, ieškovo reikalavimas dėl 941,27 Eur kompensacinių palūkanų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo yra pažymėta, kad teismas negali ginti subjektinės teisės, kildinamos iš niekinio sandorio, nes iš neteisės negali atsirasti teisė (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009; kt.). Be to, nors faktinės aplinkybės skiriasi, tačiau panašaus ginčo atveju, pripažinus sandorį negaliojančiu, teismų praktikoje kompensacinės palūkanos taip pat nepriteisiamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-546-407/2018).
Dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas
31. Procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-11 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014). Tačiau tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo teisme, o nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2018-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-546-407/2018).
32. Nagrinėjamu atveju teismui nusprendus taikyti restituciją, ieškovei iš atsakovo priteisiant 3765,06 Eur sumą, iš atsakovo priteistinos 5,00 proc. dydžio procesinės palūkanos už priteistą 3765,06 Eur sumą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
33. Patenkinus ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį (CPK 93, 96 straipsnis).
34. Ieškinio reikalavimų suma 4706,33 Eur. Patenkintų ieškinio reikalavimų dalis – 3765,06 Eur (80 proc.), atmestų – 941,27 Eur (20 proc.).
35. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovė patyrė 606,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 500,00 Eur atstovavimo išlaidos ir 106,00 žyminis mokestis (b. l. 9, 105-108). Atsakovas patyrė 300,00 Eur atstovavimo išlaidų (b. l. 118-119).
36. Teismas, įvertinęs tiek ieškovo, tiek atsakovo atstovo pateiktų procesinių dokumentų turinį, jų apimtį, taip pat tai, kad prašoma bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015-03-19 redakcija), dydžių, sprendžia, jog tiek ieškovo, tiek atsakovo prašoma priteisti išlaidų suma atitinka protingumo, sąžiningumo reikalavimus.
37. Taigi, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, ieškovo išlaidų advokato pagalbai apmokėti dalis bei žyminio mokesčio dalis, atitinkanti patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, sudaro 484,80 Eur (80 proc.), kuri priteistina ieškovui iš atsakovo. Atsakovo išlaidų advokato pagalbai apmokėti dalis, atitinkanti atmestų ieškinio reikalavimų dalį, sudaro 60,00 Eur (20 proc.), kuri priteistina atsakovui iš ieškovo.
38. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme valstybė patyrė 17,25 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš ieškovo valstybės naudai priteistina 3,45 Eur (20 proc.), o iš atsakovo valstybės naudai priteistina 13,80 Eur (80 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti negaliojančiais 2006-03-10 ir 2006-04-26 susitarimus dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo, sudarytus tarp ieškovo D. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo V. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo V. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui D. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3765,06 Eur sumą.
Priteisti iš atsakovo V. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui D. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (3765,06 Eur) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo V. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo D. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 484,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo D. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo V. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 60,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovo D. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3,45 Eur, o iš atsakovo V. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.