Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) V. G. (V. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės Compensa Vienna Insurance Group ieškinį atsakovui V. G. (V. G.) dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. M.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Ieškovė nesutiko su atsakovo pozicija, kad ginčo įvykio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini) nebuvo apgadinta. Nurodė, kad šios transporto priemonės apgadinimai fiksuoti pateiktose nuotraukose, taip pat šios transporto priemonės apgadinimus fiksavo ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai (eismo įvykio pažymoje nurodyta, kad įvykio metu buvo apgadintas (duomenys neskelbtini) galinis bamperis). Anot ieškovės, atsakovas, pasisakydamas dėl įvykio metu padaryto nuostolio dydžio, pateikia tik deklaratyvius teiginius, jų niekaip nepagrįsdamas, nors būtent jis, kaip transporto priemonės valdytojas, turėjo pareigą ieškovę informuoti apie įvykusį įvykį ir pateikti ieškovei žalos administravimui reikalingus duomenis, įskaitant ir informaciją apie įvykio metu padarytus nuostolius nukentėjusiam asmeniui.

8. Anot atsakovo, ieškovė, įrodinėdama draudimo išmokos apskaičiavimus, pateikė į bylą nuotraukas, kurios darytos 2024 m. kovo 11 d. bei 2024 m. gegužės 15-27 d. laikotarpiu, tačiau nei viena iš jų nepatvirtina apgadinimų dėl 2024 m. kovo 3 d. eismo įvykio. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog apgadintas automobilis nuo 2024 m. kovo 3 d. eismo įvykio nebuvo eksploatuojamas. Be to, atsakovo vertinimu, pateikta remonto sąmata patvirtina, kad buvo remontuojamas ne tik bamperis, bet ir bagažinė, kas leidžia teigti, jog automobilis (duomenys neskelbtini) dalyvavo ir kitame eismo įvykyje, tačiau reikalavimas teikiamas atsakovui. Taip pat pažymėjo, kad tiek žala dėl vaikiškos kėdutės, tiek pakaitinio automobilio nuomos 34 paras nėra susiję su 2024 m. kovo 3 d. eismo įvykiu.

12. Trečiasis asmuo A. M. atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra (duomenys neskelbtini) straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ((duomenys neskelbtini)straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių.

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad transporto priemonės (duomenys neskelbtini) identifikavimo (VIN) Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės bendrovėje pagal 2023 m. birželio 27 d. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 300 2456175; draudimo laikotarpis – nuo 2023 m. birželio 27 d. iki 2024 m. birželio 26 d. Po minėtos sutarties sudarymo nurodytos transporto priemonės (duomenys neskelbtini) pakeistas į valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

24. 2024 m. kovo 3 d., apie 18.50 val., (duomenys neskelbtini), atsakovas V. G., vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini), nesilaikė saugaus atstumo ir atsitrenkė į transporto priemonę (duomenys neskelbtini), vairuojamą trečiojo asmens A. M., kurią apgadino; eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovas, kuris pasišalino iš eismo įvykio vietos. Šios aplinkybės nurodytos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2024 m. balandžio 10 d. pažymoje, kurioje taip pat nurodyta, jog buvo apgadintas (duomenys neskelbtini), užpakalinis bamperis. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024 m. balandžio 23 d. nutarimu atsakovas pripažintas kaltu ir jam paskirta nuobauda dėl ginčo eismo įvykio, t. y. kad 2024 m. kovo 3 d., vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), kuriam neatlikta privalomoji techninė apžiūra, buvo neatidus, nepasirinko saugaus greičio, nesilaikė saugaus atstumo, kad išvengti susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi važiuojančiu automobiliu (duomenys neskelbtini), į jį atsitrenkė ir apgadino abu automobilius; iš eismo įvykio vietos pasitraukė, pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

25. Nustatyta, kad ieškovė nurodytos transporto priemonės – (duomenys neskelbtini), savininkui (valdytojui) pagal 2024 m. birželio 10 d. žalos sąmatą Nr. 2024/05/02 (sąmatoje nurodyta suma 1 912,99 Eur) ir UAB „Milauta“ 2024 m. birželio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą (sąskaitoje nurodyta suma 2 105,11 Eur), išmokėjo 1 912,99 Eur draudimo išmoką už transporto priemonės (duomenys neskelbtini), remontą. Be to, ieškovė nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo 166,71 Eur draudimo išmoką už sugadintą automobilio vaikišką kėdutę.

26. Trečiasis asmuo A. M. pateikė ieškovei 2024 m. birželio 5 d. UAB „Autotūzai“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. TŪZ 1906 bendrai 1 072,06 Eur sumai už pakaitinio automobilio nuomą laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 3 d. iki 2024 m. birželio 5 d. (34 paras), prašydamas ją apmokėti. Ieškovė kompensavo dalį nurodytos sąskaitos, 2024 m. spalio 24 d. išmokėdama UAB „Autotūzai“ 600 Eur sumą (už 24 paras).

29. Atsakovas su skundžiamu sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl 2024 m. kovo 3 d. eismo įvykio trečiojo asmens transporto priemonė būtų netinkama eksploatuoti ar kad būtų buvęs realus poreikis pakaitinei transporto priemonei. Taip pat akcentuoja, kad nėra įrodymų, jog įvykio metu padaryti defektai būtų tvarkyti laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 3 d. iki 2024 m. birželio 5 d., o galutinė remonto sąmata suderinta tik 2024 m. birželio 10 d., tai yra jau po pakaitinės transporto priemonės grąžinimo. Todėl, atsakovo vertinimu, nėra jokio ryšio tarp pakaitinės transporto priemonės naudojimo ir faktinio remonto UAB „Milauta“. Be to, atsakovo teigimu, pagal ieškovės vidinius aktus pakaitinis automobilis apskritai negalėjo būti suteiktas po draudimo išmokos išmokėjimo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų.

30. Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pakaitinės transporto priemonės būtinuoju poreikiu. Atsakovo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų tai, jog trečiasis asmuo dėl įvykusio eismo įvykio negalėjo eksploatuoti transporto priemonę ir dėl to buvo būtinas pakaitinis automobilis. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto vertinimu neturi pagrindo sutikti.

32. Be kita ko, Taisyklės taip pat nustato, kad vertinant žalos, susijusios su pakaitinės transporto priemonės nuoma, dydį, tuo atveju, kai transporto priemonė yra ne sunaikinta, o sugadinta, reikalinga atsižvelgti į keletą aspektų : i) faktinį remonto laiką, ii) remonto galimybes ir iii) kitas aplinkybes. Šis teisės aktas nepateikia baigtinio aplinkybių sąrašo, todėl kiekviena konkreti žalos atlyginimo situacija vertinama individualiai.

33. Šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta, jog 2024 m. kovo 23 d. buvo sudaryta pirminė transporto priemonės sąmata (žalos serijos Nr. 24-300-03168) 1 095,32 Eur dydžio sumai, pagal kurią trečiajam asmeniui buvo išmokėta draudimo išmoka. Ieškovė nurodė, kad ši pirminė sąmata buvo sudaryta neapžiūrėjus apgadintos transporto priemonės, o tik remiantis trečiojo asmens atsiųstomis nuotraukomis. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė ne kartą prašė pateikti papildomas nuotraukas ir informaciją, kad žalos dydis ir pobūdis būtų įvertintas kuo tiksliau. Iš byloje pateiktų Autatex sistemos išrašų matyti, kad pristačius transporto priemonę remontui, autoservisas UAB „Milauta“ su ieškove taip pat derino žalos/remonto sąmatos dydį. Atitinkamai, suderinus padarytos žalos dydį ir pobūdį, ieškovė trečiajam asmeniui išmokėjo viso 1 912,99 Eur draudimo išmoką už transporto priemonės (duomenys neskelbtini) remontą bei 166,71 Eur draudimo išmoką už sugadintą automobilio vaikišką kėdutę. Aplinkybė, jog atsakovas ieškovei regreso tvarka sumokėjo minėto dydžio sumą, patvirtina, jog atsakovas iš esmės sutiko su išmokėtos draudimo išmokos dydžiu bei jo neginčijo.

35. Visų pirma, pažymėtina, jog pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kaip nuostolio draudimo sutartį, mokama draudimo išmoka yra skirta atlyginti žalą, per eismo įvykį padarytą asmeniui, turtui ir neturtinei žalai, taip pat nuostoliams, atsiradusiems, kaip eismo įvykio padarinys, kompensuoti (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 2 ir 5 dalys).

37. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad už 2024 m. kovo 3 d. eismo įvykį atsakingas atsakovas, kuris, būdamas neatidus, nepasirinko saugaus greičio ir nesilaikė saugaus atstumo, dėl ko atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiavusį trečiojo asmens automobilį ir apgadino abu automobilius. Kadangi atsakovas procesiniuose dokumentuose iš esmės neginčijo savo atsakomybės už minėto eismo įvykio kilimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovui tenka pareiga atlyginti visas iš eismo įvykio kylančias pasekmes, tuo pačiu ir pakaitinės transporto priemonės nuomos išlaidas, kurios tiesiogiai nulemtos eismo įvykio padarinių bei buvo priverstinės, buvo būtinos ir yra protingos.

39. Kaip teisingai nurodė ir ieškovė, nukentėjusiojo faktinis sprendimas transporto priemonę remontuoti tik po to, kai draudikas (šiuo atveju ieškovė) išmokėjo žalos atlyginimą pagal pradinę sąmatą, nekeičia nei žalos kvalifikavimo, nei jos dydžio. Byloje pateikta PVM sąskaita faktūra Nr. MIL 24 0211 patvirtina, kad iš anksčiau išmokėtos sumos (pagal pradinę sąmatą) buvo padarytas atitinkamas įskaitymas, taip išvengiant dvigubo kompensavimo ir užtikrinant, jog atlyginama tik realiai patirta žala. Atsakovo akcentuojamas laiko tarpas tarp eismo įvykio (2024 m. kovo 3 d.) ir transporto priemonės pristatymo į servisą (2024 m. gegužės 3 d.) savaime nesuponuoja išvados, kad žala buvo mažesnė ar kad transporto priemonės remontas nebuvo pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose esminę reikšmę turi pati žalos atsiradimo faktinė aplinkybė, priežastinis ryšys ir žalos pobūdis, o ne nukentėjusiojo pasirinktų organizacinių veiksmų visuma.

40. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad už 2024 m. kovo 3 d. eismo įvykį atsakingas atsakovas, kuris, būdamas neatidus, nepasirinko saugaus greičio ir nesilaikė saugaus atstumo, dėl ko atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiavusį trečiojo asmens automobilį ir apgadino abu automobilius. Kadangi atsakovas procesiniuose dokumentuose iš esmės neginčijo savo atsakomybės už minėto eismo įvykio kilimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovui tenka pareiga atlyginti visas iš eismo įvykio kylančias pasekmes, taip pat ir pakaitinės transporto priemonės nuomos išlaidas, kurios tiesiogiai nulemtos eismo įvykio padarinių. Tačiau draudikas nėra atleistas nuo pareigos kiekvienu individualiu atveju tikrinti šių išlaidų dydžio pagrįstumą ir būtinumą.

41. Taigi, įvertinus aplinkybę, kad trečiojo asmens transporto priemonė buvo remontuojama autoservise dėl 2024 m. kovo 3 d. įvykusio eismo įvykio, už kurį atsakovas yra pripažintas atsakingu (dėl atsakomybės už padarytą eismo įvykį atsakovas iš esmės sutinka), atsakovui kyla pareiga visiškai atlyginti trečiajam asmeniui padarytą žalą. Šiuo atveju į žalos atlyginimo apimtį patenka ir pakaitinės transporto priemonės nuomos išlaidos, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, jog trečiojo asmens transporto priemonės pristatymo remontui momentas turėtų paneigti pakaitinės transporto priemonės suteikimo būtinybę.

42. Atsakovas taip pat ginčija pakaitinės transporto priemonės suteikimo laikotarpį, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pakaitinė transporto priemonė buvo suteikta dar tuo metu, kai išlaidų sąmata tik buvo derinama. Galutinis suderinimas įvyko tik 2025 m. birželio 10 d., t. y. penkiomis dienomis po pakaitinės transporto priemonės grąžinimo. Be kita ko, atsakovo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog atstatymo darbai pagrįstai truko 34 dienas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovo argumentais.

43. Kaip jau nurodyta, bylos duomenimis nustatyta, jog trečiasis asmuo A. M. pateikė ieškovei 2024 m. birželio 5 d. UAB „Autotūzai“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. TŪZ 1906 bendrai 1 072,06 Eur sumai už pakaitinio automobilio nuomą laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 3 d. iki 2024 m. birželio 5 d. (34 paras), prašydamas ją apmokėti. Ieškovė kompensavo tik dalį nurodytos sąskaitos, 2024 m. spalio 24 d. išmokėdama UAB „Autotūzai“ 600 Eur sumą (už 24 paras).

44. Šiuo atveju svarbūs ir ieškovės pateikti paaiškinimai dėl pakaitinės transporto priemonės suteikimo laikotarpio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai nurodo, kad Audatex sistema, kuria remiasi atsakovas, apskaičiuoja tik grynąjį technologinių remonto operacijų atlikimo laiką, tačiau neapima detalių paieškos bei tiekimo trukmės, autoserviso užimtumo, techninių resursų prieinamumo, transporto priemonės pažeidimų vertinimo ir sąmatos derinimo su autoservisu laikotarpių. Todėl technologinis remonto laikas negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi nustatant realiai būtino pakaitinės transporto priemonės naudojimo terminą, kadangi remonto proceso trukmę lemia visuma tarpusavyje susijusių aplinkybių.

45. Atsakovas šiuo atveju teigia, kad ieškovė neįrodė pakaitinės transporto priemonės būtinybės visam 34 parų laikotarpiui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apelianto argumentu, pažymi, jog ieškovė, vadovaudamasi Pakaitinio automobilio suteikimo taisyklių 10 punktu ir atlikusi savarankišką faktinių aplinkybių vertinimą – įskaitant detalių tiekimo terminus, autoserviso užimtumą bei kitus remonto eigą ribojančius veiksnius – kompensavo tik pagrįstai būtinas nuomos dienas. Kitaip tariant, vietoje trečiojo asmens prašytų 34 parų šiuo atveju buvo pripažintos kaip būtinos tik 24 nuomos paros. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti paaiškinimai bei tai, jog ieškovė sprendė trečiajam asmeniui išmokėti išmoką tik už 24 nuomos paras, patvirtina ieškovės atliktą objektyvų situacijos įvertinimą ir paneigia atsakovo teiginius dėl esą nepagrįsto 34 parų laikotarpio pripažinimo.

46. Atmestini ir atsakovo argumentai, esą pakaitinės transporto priemonės naudojimo laikotarpis negalėjo būti laikomas pagrįstu vien dėl to, kad remontas atliktas dar iki galutinio sąmatos suderinimo. Remonto atlikimo momentas savaime nepanaikina draudiko pareigos tinkamai įvertinti žalą, nustatyti pažeidimų ryšį su įvykiu, suderinti galutinę sąmatą ir priimti sprendimą dėl išmokos. Šie veiksmai yra esminė žalos administravimo proceso dalis ir objektyviai reikalauja laiko, o atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad jie galėjo būti atlikti sparčiau ar kad buvo pertekliniai. Tai, jog pakaitinė transporto priemonė grąžinta dar prieš galutinį sąmatos patvirtinimą, iš esmės patvirtina ekonomišką trečiojo asmens elgesį, o ne perteklinį naudojimą. Be kita ko, draudikas, kaip profesionalus žalos administravimo subjektas, negali remtis savo procesinių veiksmų trukme, siekdamas riboti nukentėjusiojo patirtas būtinas išlaidas. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė, jog pakaitinės transporto priemonės naudojimo laikotarpis (24 paros) šiuo atveju turėtų būti laikytinas nepagrįstu ar pertekliniu.

47. Atsakovas skundžiamo sprendimo nepagrįstumą taip pat grindžia ir aplinkybe, jog pagal ieškovės vidinius aktus ieškovei apskritai nebuvo pagrindo kompensuoti pakaitinio automobilio nuomos išlaidų, nes pakaitinė transporto priemonė suteikiama tik iki draudimo išmokos pervedimo, kurią trečiasis asmuo gavo 2024 m. balandžio mėn.

48. Pagal ieškovės Pakaitinio automobilio suteikimo taisyklių 2 punktą pakaitinę transporto priemonę nukentėjęs asmuo gali gauti tik suderinęs su draudiku, o jeigu pakaitinis automobilis nuomojamas savarankiškai, kompensuojamos tik tos nuomos išlaidos, kurios atitinka draudiko nustatytas taisykles, net jei faktiškai patirtos išlaidos didesnės. Automobilio suteikimo taisyklių 8 punktas nustato, kad tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pasirenka ne remontą, o draudimo išmoką pavedimu į savo sąskaitą, pakaitinis automobilis suteikiamas tik iki išmokos pervedimo dienos. Minimų taisyklių 15 punktas taip pat įtvirtina pareigą prieš pradedant savarankiškai nuomotis pakaitinį automobilį raštu pranešti draudikui ir pateikti konkretų nuomos pasiūlymą, kad draudikas galėtų nustatyti kompensuojamą kainą ir nuomos laikotarpį, paprastai neviršijantį draudiko partnerio tarifo.

49. Nagrinėjamu atveju atsakovo teiginiai, jog ieškovė apskritai negalėjo atlyginti išlaidų dėl pakaitinės transporto priemonės suteikimo yra nepagrįsti, nes 2024 m. balandžio mėn. trečiajam asmeniui išmokėta suma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo tik tarpinė išmoka pagal pradinę sąmatą, kuri vėliau įskaityta į galutinę 2024 m. birželio 10 d. sąmatoje nurodytą žalos sumą, todėl ji negali būti laikoma galutine išmoka Pakaitinio automobilio suteikimo taisyklių 8 punkto prasme ir negali riboti pakaitinio automobilio suteikimo ar kompensavimo laikotarpio. Tuo tarpu Pakaitinio automobilio suteikimo taisyklių 15 punkte įtvirtinta pareiga (kai pakaitinė transporto priemonė nuomojama savarankiškai) iš anksto pranešti draudikui ir pateikti nuomos pasiūlymą leidžia draudikui reguliuoti kainą, tačiau nesuteikia pagrindo visiškai paneigti kompensacijos už laikotarpį, kuris buvo objektyviai susijęs su realia žalos administravimo ir remonto trukme. Tačiau šių aplinkybių kontekste akcentuojama, kad ieškovės Pakaitinio automobilio suteikimo taisyklių 10 punktas nustato pareigą vertinant pakaitinės transporto priemonės nuomos išlaidų atlyginimą apskaičiuoti pagrįstą nuomos laikotarpį, atsižvelgiant į technologinę remonto trukmę, savaitgalius, šventines dienas, dalių tiekimo terminus, transporto priemonės priėmimo bei atsiėmimo dienas ir būtinybę gauti informaciją iš remonto įmonės, kai tai reikšminga objektyviam vertinimui. Šiuo atveju ieškovė realiai įvertino visas žalos administravimui reikšmingas aplinkybes, nustatė pagrįstą pakaitinio automobilio naudojimo būtinybę ir laikotarpį. Be kita ko, tai patvirtina ir faktas, kad išlaidos už pakaitinio automobilio nuomą buvo kompensuotos tik dalinai pagal pagrįstai nustatytą reikalingą laikotarpį ir būtinybę. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais dėl tariamo ieškovės vidinių aktų pažeidimo.

50. Akcentuotina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014).

51. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas šiuo atveju tik formaliai kvestionuoja ieškovės pateiktų įrodymų pagrįstumą – sąmatos dydį, remonto darbų pobūdį, pateiktų nuotraukų patikimumą bei kitus rašytinius įrodymus – pats nepateikdamas jokių objektyvių duomenų ar vertinimų, galinčių paneigti šių įrodymų įrodomąją galią. Tokie atsakovo teiginiai laikytini deklaratyviais ir iš esmės nesuteikiančiais pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos vertinimu, byloje esantys duomenys yra pakankami įvertinti eismo įvykio aplinkybes, žalos administravimo proceso eigą bei trečiajam asmeniui išmokėtos kompensacijos dydį už pakaitinės transporto priemonės naudojimą.

Dėl procesinės baigties.

52. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia atsakovas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

53. Tai, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

55. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

56. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apelianto apeliacinį skundą parengimą.

57. Ieškovė teismo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neprašo, todėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atsakovo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.