Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „R.“ patikslintą ieškinį atsakovui M. P. dėl darbo ginčo išsprendimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovas UAB „R.“ pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė atmesti atsakovo prašymą dėl 9327,10 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais už 2024 m. vasario - liepos laikotarpį, 330,77 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 1558,77 Eur netesybų nuo atleidimo iš darbo dienos iki spendimo priėmimo dienos ir jį tenkinti tik iš dalies ir priteisti iš ieškovės UAB „R.“ – 4260,63 Eur dienpinigių ir 1558,77 Eur netesybų nuo atleidimo iš darbo dienos iki spendimo priėmimo dienos.

2. Ieškovas nurodė, kad 2023-03-21 su atsakovu buvo sudaryta darbo sutartis ir jis buvo priimtas vairuotojo - ekspeditoriaus pareigoms, jam bus mokamas valandinis - 8,50 Eur darbo užmokestis. Darbą atsakovas pradėjo 2023-08-28. 2024-08-28 atsakovas buvo atleistas iš darbo pagal LR DK 58 str. 2 d. 1 p. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. 2024-08-14 atsakovas pateikė prašymą Darbo ginčų komisijai dėl jam neišmokėto – 9327,10 Eur darbo užmokesčio su priskaičiuotais dienpinigiais ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas pagal SODROS duomenis, o taip pat netesybas išieškojimo iš ieškovės UAB „R.“. 2024-10-03 Darbo ginčų komisija sprendimu atsakovo prašymą tenkino ir priteisė atsakovui – 9327,10 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais už 2024m.vasario - liepos laikotarpį, 330,77 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 1558,77 Eur netesybas nuo atleidimo iš darbo dienos iki spendimo priėmimo dienos. Ieškovė su 2024-10-03 Darbo ginčų komisija sprendimu sutinka iš dalies, nes atsakovui pilnai yra išmokėtas jam priklausantis darbo užmokestis, kompensacija už atostogas ir bendrovė yra skolinga tiktai 4260,63 Eur dienpinigių. Atsakovui laikotarpyje nuo 2024-01-01 iki 2024-08-28 buvo priskaičiuotas - 4996,21 Eur mokėtinas darbo užmokestis, 1603,21 Eur priedai prie atlyginimo, 196,77 Eur atostoginiai, 536,03 Eur išlaidų ir 4525,65 Eur dienpinigiai. Atsakovui visos piniginės išmokos (darbo užmokestis, dienpinigiai ir kt.) buvo mokamos pavedimu į jo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Darbo ginčų komisijai buvo pateikę išrašą iš banko, tačiau kaip matyti iš priimto sprendimo jis nebuvo įvertintas. Pagal atliktus bankinius mokėjimus atsakovui jo atleidimo iš darbo dienai avansu yra išmokėta – 14540,00 Eur, iš kurių pirmiausia buvo atskaitomas darbo užmokestis, atostoginiai, jo turėtos ir dokumentais pagrįstos išlaidos, ir padengta dalis dienpinigių. Dienpinigių skola atleidimo dienai sudarė - 4260,63 Eur, ką patvirtina: išrašas iš banko, išrašas iš bendrovės didžiosios knygos ir darbo užmokesčio priskaitymų - išskaitymų suvestinės už laikotarpį nuo 2024-01-01 iki 2024-10-31. Kadangi ieškovė UAB „R.“ atsakovui yra skolinga tik 260,63 Eur dienpinigių, tai Darbo ginčų komisija negalėjo nuspręsti išieškoti iš ieškovės – 9327,10 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais ir 1558,77 Eur netesybų nuo atleidimo iš darbo dienos iki darbo ginčų komisijos spendimo priėmimo dienos ir atsakovo reikalavimas turėjo būti patenkintas tik iš dalies. Darbo ginčų komisija priimtame sprendime pateikiama tik prielaida, kad darbdavys yra skolingas darbuotojui – 9327,10 Eur darbo užmokesčio su dienpinigiais už laikotarpį nuo 2024m vasario iki liepos mėn., 330,77 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas ir nepateikia jokio skaičiavimo, kurį būtų galima patikrinti, rėmėsi tik darbuotojo išimtinai pateiktais teiginiais, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Ginčų komisija, darydama prielaidą apie neva neišmokėtas sumas darbuotojui, turėjo nustatyti, kiek darbuotojui yra priskaičiuota darbo užmokesčio pagal įmonės apskaitos dokumentus ir kiek yra jam išmokėta, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos, nepareikalauta pateikti duomenis iš įmonės apskaitos, ko pasekoje priėmė neteisingą sprendimą, nes ieškovė yra skolinga tik 4260,63 Eur. Kad ieškovė nėra skolinga atsakovui tokios pinigų sumos, kaip nurodyta Darbo ginčų komisijos sprendime, patvirtina išrašas iš banko apie atliktus mokėjimus atsakovui ir darbo užmokesčio žiniaraščiai, iš kurių matyti atsakovui priskaičiuotos mokėtinos sumos. Atsakovas šiuo atveju turi teisę prašyti priteisti iš ieškovės tik 4260,63 Eur dienpinigių ir netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką, kas sudaro – 1558,77 Eur.

4. Bylą nagrinėjant teismo posėdyje ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, ir nurodė, kad turėtų būti laikomasi atsakovo nurodyto susitarimo apie 83 Eur už vieną komandiruotės dieną.

5. Bylą nagrinėjant teismo posėdyje atsakovo M. P. atstovė nurodė, kad priteistina darbo užmokesčio ir atostogų kompensacija sudaro 6027,56 Eur, dienpinigiai – 5394,65 Eur. Sutinka, kad bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos ne iš administravimo išlaidų, o kaip kreditorinis reikalavimas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

6. Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2023-03-21 tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 230321 ir atsakovas buvo priimtas vairuotojo - ekspeditoriaus pareigoms, sutarties 3 p. nurodyta, kad numatytas valandinis 8,50 Eur per valandą darbo užmokestis, už komandiruotes mokami Vyriausybės patvirtinti dienpinigiai – 50 proc. (b. l. 11-13). Ieškovė pateikė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2024-10-03 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 3-8), Darbo užmokesčio priskaitymų - išskaitymų suvestinę už laikotarpį 2024-01-01 iki 2024-10-31 (b. l. 9), išrašą iš didžiosios knygos (pagal klientus) už laikotarpį nuo 2024-01-01 iki 2024-10-31 (b. l. 10), sąskaitos išrašus (b. l. 14-15), atsiskaitymo lapelius (b. l. 46), darbo užmokesčio žiniaraščius (b. l. 47-50). Iš darbo ginčų komisijos išreikalauta darbo ginčo byla.

7. Nagrinėjamu atveju kyla ginčas, ar ieškovė tinkamai atsiskaitė su atsakovu. Ieškovė teigia, kad yra skolinga atsakovui tik 4260,63 Eur dienpinigių, atsakovas nurodo, kad ieškovė neišmokėjo visų pagal teisės aktus priklausančių dienpinigių. Ieškovė ginčija Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2024-10-03 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pateikus ieškinį teisme, šis sprendimas neįsiteisėjo, todėl byloje nagrinėtini tiek ieškovės, tiek atsakovo reikalavimai, kurie buvo teikti darbo ginčų komisijai bei formuluojami atsiliepime į ieškinį.

8. Iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2023-03-21 tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis. Atsakovas nurodo, kad ieškovė su juo tinkamai neatsiskaitė už du reisus, kurie vyko nuo 2024-02-20 iki 2024-04-23 ir nuo 2024-05-13 iki 2024-07-28. Iš byloje pateikto atsakovo atsiliepimo matyti, kad atsakovas vertina, jog ieškovė jam nurodytais laikotarpiais pagal atsiskaitymo lapelius skaičiavo dienpinigius, kurie buvo apskaičiuoti 50 proc. nuo Vyriausybės nustatyto dydžio, o turėjo būti 100 proc., taip pat atsakovas skaičiuoja, kad už 29 komandiruotėje būtas dienas dienpinigiai yra apskritai nesumokėti. Tokiu būdu dienpinigių ir darbo užmokesčio skola sudaro 10273,74 Eur, taip pat 266,27 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas. Taigi, ginčas byloje iš atsakovo pusės keliamas ir dėl pritaikyto netinkamo, teisės aktų neatitinkančio dienpinigių dydžio.

9. Tuo tarpu ieškovė teigia, kad ji tinkamai neatsiskaitė, tačiau tik dėl 4260,63 Eur dienpinigių sumos. Taigi, ieškovė iš dalies ieškinį pripažįsta. Tokią poziciją ieškovė grindžia savo buhalterinės apskaitos dokumentais. Didžiojoje knygoje nurodyta, kad atsakovui 2024 m. priskaičiuota ir išmokėta 7332,22 Eur darbo užmokesčio, taip pat priskaičiuota 4525,65 Eur dienpinigių, o išmokėta – 265,02 Eur, dėl ko ieškovės skola yra tik 4260,63 Eur (b. l. 10).

10. Tolimųjų reisų vairuotojų atveju faktiškai didelė dalis darbo užmokesčio išmokama dienpinigių forma, ir pagal pateiktus duomenis apie atliktus pavedimus atsakovui niekada avansu darbo užmokestis ir dienpinigiai didele apimtimi nebuvo mokami. Tokios praktikos darbo santykiuose ir nebūna, kadangi darbo užmokestis ir su juo susijusios išmokos visada mokami tik atlikus darbą. Ieškovė nepateikė jokių argumentų bei įrodymų, kokiu tikslu galėjo būti iš anksto mokamos sumos atsakovui. Darbdavys darbuotojui niekada šiaip sau, be pagrindo nemoka pinigų, kurių mokėti neprivalo. Atsakovas nagrinėjamu atveju pirmą ginčo komandiruotę pradėjo 2024-02-20. Iš banko išrašų matyti, kad ieškovė atsakovui 2024 m. sausio mėn. pervedė 2995 Eur. Tačiau atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes vertinti, kad tokios sumos atsakovui buvo išmokėtos iš anksto, nėra pagrindo. Tai akivaizdžiai atsiskaitymas už ankstesnį darbą senesnių komandiruočių metu. Šios sumos akivaizdžiai nesusijusios su ginčo laikotarpiu, kadangi atsakovas į pirmąją iš ginčo komandiruočių išvyko tik 2024-02-20. Todėl ieškovės pervestos sumos, susijusios su ginčo laikotarpiu, skaičiuotinos tik nuo 2024-03-08. Be to, darbo apskaitą vykdė ieškovė, todėl jos fiksuoti duomenys įmonės buhalteriniuose dokumentuose nuo atsakovo niekaip nepriklauso, dėl ko tai nėra neginčijami įrodymai ir jie nepatvirtina bei patikimai neįrodo ieškovės pozicijos apie jos skolą atsakovui.

11. Iš ieškovės pateikto banko sąskaitos išrašo (b. l. 15) matyti, kad atsakovui 2024 m. kovo-liepos mėn. buvo pervesta 2450 Eur. Atsakovas 2024-02-20 pradėjo savo komandiruotę, o 2024-03-08 jam buvo pervesta 100 Eur. Štai tokia nedidelė suma ir yra akivaizdus avansas ar dienpinigiai, pradedant komandiruotę. Toliau 2024-04-23 atsakovui pervesta 2000 Eur, tikėtinai kaip dalinis darbo užmokestis ar dienpinigiai, ir tai buvo paskutinė atsakovo komandiruotės diena. Kita atsakovo komandiruotė prasidėjo 2024-05-13, o tik 2024-06-18 jam buvo pervesta 100 Eur, o iš viso pervesta tik 350 Eur. Tai rodo, kad ieškovė laiku ir tinkamai su atsakovu neatsiskaitinėjo. Be to, neatitinka ir ieškovės finansiniuose dokumentuose nurodomi bei faktiniai duomenys, kadangi banko pavedimai neatsispindi atsiskaitymo lapeliuose, nesutampa tariamai išmokėtos sumos. Apskritai bendras vaizdas yra toks, kad ieškovės apskaita buvo vykdoma nesistemingai, savo nuožiūra nurodant įvairius tarpinius duomenis, nesutampančius su faktinėmis aplinkybėmis, o atsakovui pervedamas lėšas įvardinant avansu atskaitingiems asmenims, nors akivaizdu, kad tai yra tiek darbuotojui mokamas darbo užmokestis bei dienpinigiai, tiek paties darbdavio prievolėms, susijusioms su komandiruote vykdyti (pvz. mokesčiai) skirtos lėšos, jas vėliau nepagrįstai traktuojant kaip išmokėtą darbo užmokestį ar dienpinigius.

12. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas ieškovės buvo du kartus išsiųstas į komandiruotę. Iš tachografo duomenų (darbo ginčo bylos (toliau d. g. b.) 11 l.) matyti, kad atsakovas komandiruotėje buvo nuo 2024-02-20 iki 2024-04-23 ir nuo 2024-05-13 iki 2024-07-28 (d. g. b. 27-43). Šiais laikotarpiais pirmos komandiruotės atveju atsakovas apmokėjo įmonės išlaidas – 75 PLN (16 Eur). Antros komandiruotės atveju atsakovas apmokėjo 58,10 Eur įmonės išlaidų. Tą patvirtina atsakovo į darbo ginčo bylą pateikti dokumentai (d. g. b. 56-60, 81-82 l.). Taigi, atsakovas patyrė 74,10 Eur išlaidų ieškovės naudai, susijusių su darbo funkcijų vykdymu.

13. Pagal pateiktus atsiskaitymo lapelius matyti, kad ieškovė atsakovui darbo užmokesčio ir dienpinigių, atskaičius mokesčius, 2024 m. vasario mėn. apskaičiavo išmokėti 857,84 Eur, kovo mėn. – 1569,33 Eur, balandžio – 1631,35 Eur, gegužės – 1367,56 Eur, birželio – 2014,42 Eur, liepos mėn. – apskritai nieko nepriskaičiavo, nors atsakovas dirbo praktiškai visą mėnesį. Iš viso buvo apskaičiuota išmokėti 7440,50 Eur, tačiau matant faktą, kad už liepos mėnesį atsakovo darbas nebuvo apskaitytas, o už birželio mėn. buvo apskaičiuota 2014,42 Eur, tai ir liepos mėn. turėjo būti bent panaši suma, bent apie 2000 Eur. Tuo tarpu ieškovė atsakovui, atskaičius išlaidas įmonės interesais, pervedė tik 2375,90 Eur. Tokiu būdu ieškovė akivaizdžiai neteisingai nurodo teismui savo įsiskolinimą, kadangi jis net pagal išdėstytas aplinkybes jau sudaro apie 7064,60 Eur (nors tiksli apskaičiuotina už liepos mėnesį suma ir nėra žinoma), o ne ieškovės nurodyti 4260,63 Eur. Taip pat pagal atsiskaitymo lapelius rugpjūčio mėn. buvo apskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas – 266,67 Eur, todėl skola tampa dar didesne. Atitinkamai tiek ieškovės argumentai apie dalinį atsiskaitymą, tiek jos pateikti įrodymai iš buhalterijos vertintini itin kritiškai, kadangi neatspindi realios padėties.

14. Be to, matyti, kad ieškovė dienpinigius atsakovui skaičiavo 50 proc. dydžio nuo valstybės numatytų maksimalių dienpinigių sumos, taip pat dienpinigius skaičiavo tik už 112 dienų, kai pagal tachografo duomenis vien dirbtos dienos sudaro 114 dienų (d. g. b. 27-43 l.). Pagal byloje esančius įrodymus atsakovas komandiruotėse išbuvo 141 dieną. Taigi, susidaro 29 dienų skirtumas, o ir pats mokėtinų sumų skaičiavimas yra akivaizdžiai netikslus. Panašu, kad ieškovė, mokėdama dienpinigius, skaičiavo tik tas dienas, kuriomis buvo dirbama, ir tai ne visas, ir neskaičiavo privalomojo atsakovo poilsio dienų.

15. Pažymėtina, kad atsakovas savo per nurodytus laikotarpius uždirbtiną sumą skaičiuoja visiškai kitaip. Byloje atsakovo pozicija dėl skaičiuotinų sumų kito. Atsiliepime į ieškinį atsakovas ieškovės įsiskolinimą skaičiuoja formaliai taikydamas teisės aktų ir teismų praktikos tam tikrais atvejais numatomus maksimalius dienpinigių dydžius ir savo reikalavimus motyvuoja tuo, kad jam nebuvo išmokėti dienpinigiai už visas komandiruotėje būtas dienas bei kad turėjo būti mokami maksimalaus dydžio dienpinigiai. Tuo tarpu duodamas skundą darbo ginčų komisijai atsakovas nurodė, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog bus mokama 83 Eur darbo ir dienpinigių suma už kiekvieną komandiruotėje išbūtą dieną. Pažymėtina, kad tokia susitarimo praktika tolimųjų reisų krovininio transporto vairuotojų veikloje yra paplitusi, tokie duomenys apie analogiškus susitarimus sutinkami ir kitose tokio paties pobūdžio bylose. Kaip žinia, darbuotojui paprastai nerūpi, nei koks bus darbo užmokestis iki mokesčių atskaitymo, nei kokia tvarka ir kaip apskaičiuojami dienpinigiai, iš ko susideda darbuotojo atlygis, kokia darbo užmokesčio ir dienpinigių proporcija. Darbuotojui svarbu tik tai, kiek jis galės uždirbti ir gauti „į rankas“. Todėl šioje sferoje paplitęs darbo užmokesčio įvardinimas „į rankas“ už vieną dieną. Taip pat ir atsakovo nurodyta 83 Eur suma nėra išskirtinė, vidutiniška, sumos būna įvardinamos ir šiek tiek mažesnės, ir šiek tiek didesnės. Iš principo būna, kad kiekvieno reiso ar laikotarpio atveju būna susitariama dėl konkrečios vienos dienos sumos. Tuo tarpu dienpinigiai yra tik priemonė išmokėti darbuotojui dalį darbo užmokesčio, neapmokestinant tokių lėšų privalomais su darbo santykiais susijusiais mokesčiais. Be to, su ta pačia ieškove teisme buvo užvestos keturios bylos, ir jose visose atsakovai (vairuotojai) nurodydavo analogiškas aplinkybes dėl susitarimo, kaip jiems bus apskaičiuojamas vienos dienos darbo užmokesčio ir dienpinigių dydis.

16. Pažymėtina, kad ir teismų praktikoje pasitaiko, jog konstatuojama, kad darbdavys ir darbuotojas (vairuotojas-ekspeditorius) susitaria dėl konkrečios sumos „į rankas“ už vieną komandiruotėje praleistą dieną, ne tik už dienas, kai yra vairuojama, bet ir kai komandiruotėje išbūnamas privalomas poilsio laikas (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2022-05-24 nutartį byloje Nr. e2A-1162-1012/2022).

17. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo vertinti, kad buvo laikomasi išimtinai darbo sutarties nuostatų. Ieškovė pateikė lietuvišką darbo sutartį, todėl nėra aišku, ar atsakovas apskritai suprato, dėl kokių sąlygų pasirašo. Taip pat darbo sutartyje numatytas 8,50 Eur valandinis darbo užmokestis, kuris kas metai kinta, o darbo sutarties pakeitimų nėra. Be to, vairuotojo-ekspeditoriaus darbo užmokesčio dydis, dėl tarptautinio darbo specifikos, paprastai numatomas MMA padauginant iš 1,65 koeficiento. Tokios sąlygos darbo sutartyje taip pat nėra. Taip pat matyti, kad nebuvo laikomasi ir darbo sutarties nuostatos apie darbo užmokesčio mokėjimą vieną kartą per mėnesį, kadangi pavedimai buvo atliekami nesistemingai, pervedinėjamos ne tokios sumos, kokios nurodytos atsiskaitymo lapeliuose. Taigi, akivaizdu, kad darbo sutarties sąlygų formaliai ir griežtai nebuvo laikomasi, dėl konkrečių išmokų buvo tariamasi žodžiu. Ieškovė tokią išvadą paneigiančių įrodymų, skaičiavimų nepateikė.

18. Ieškovė bendrai per abi komandiruotes apskaičiavo išmokėti 7440,50 Eur, tačiau net neatsižvelgiant į faktą, kad už liepos mėnesį atsakovo darbas nebuvo apskaitytas, ir liepos mėn. papildomai turėjo būti apskaičiuota apie 2000 Eur suma. 7440,50 Eur sumą padalinus iš 114 dienų, kada atsakovas realiai dirbo, išeina 65,27 Eur. Per standartinį 20-22 darbo dienų mėnesį tai sudaro 1305,40-1435,94 Eur. Tačiau jei būtų skaičiuojamos visos 141 komandiruotės dienos, kurių metu vairuotojas vis tiek nebuvo namuose ir negalėjo disponuoti laisvu laiku savo nuožiūra, kadangi gyveno sunkvežimyje, jį saugojo ir negalėjo grįžti į namus, susidaro tik 52,77 Eur per dieną, o tai yra tik 1055,40-1160,94 Eur per standartinį 20-22 darbo dienų mėnesį. Akivaizdu, kad tai visai ne tokio dydžio darbo užmokestis, dėl kurio būtų norinčių dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, negrįžtant namo ir po du su puse mėnesio. Net ir pridėjus trūkstamą apie 2000 Eur sumą už liepos mėn., ją padalinus iš 141 komandiruotės dienų susidaro tik 66,95 Eur per dieną. Visos nurodytos sumos neatitinka ir atsakovo nurodomo sutarto su ieškove 83 Eur už vieną dieną dydžio. Pažymėtina, kad pagal viešai prieinamus skelbimus internete tokio pobūdžio darbuotojams paprastai siūlomas atlygis maždaug 2500-3000 Eur atskaičius mokesčius.

19. Atsakovas darbo ginčų komisijai teigė, kad buvo sutarta dėl 83 Eur sumos už vieną komandiruotės dieną (141 diena) ir atitinkamai nurodo, kad jam po mokesčių turėjo būti išmokėta 11703 Eur. Kadangi atsakovui pervesta tik 2375,90 Eur, skola taip skaičiuojant ir būtų 9327,10 Eur. Kaip nurodyta sprendimo 13 punkte, net pagal apytikslius skaičiavimus ieškovė liko skolinga atsakovui apie 7000 Eur. Tačiau be to dar pastebėtina, kad ieškovė skaičiavo tik 50 proc. dydžio dienpinigius, taip pat neskaičiavo dienpinigių už visas atsakovo komandiruotėje praleistas dienas, galimai neskaičiuodama jų už dienas, kai atsakovas priverstinai ilsėjosi pagal teisės aktų reikalavimus, taip pat ir už 2 dirbtas dienas.

20. Darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje (DK 107 str. 1 d.). Darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis (DK 107 str. 2 d.). Jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (DK 107 str. 3 d.). Į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas (DK 107 str. 4 d.). Darbo kodeksas nenumato, kad dienpinigiai mokami tik už tas dienas, kuriomis darbuotojas dirbo. Darbuotojui esant komandiruotėje ir neatliekant darbo funkcijų, darbdavys nėra atleistas nuo mokėjimų ir privalo mokėti dienpinigius (Vilniaus apygardos teismo 2022-05-24 nutartis byloje Nr. e2A-1162-1012/2022). Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė dargi neskaičiavo ir nesumokėjo atsakovui dienpinigių už 29 komandiruotėje praleistas dienas.

21. Dienpinigių mokėjimo tvarkos apraše nustatoma dienpinigių į komandiruotę vykstančiam darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, mokėjimo tvarka (1 p.). Mokami dienpinigiai apskaičiuojami pagal šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte (toliau kartu – nustatyti dydžiai). Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 procentų šiame Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai (2 p.). Prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta Darbo kodekso 25 straipsnio 2 dalyje (2 p.) (LR Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“).

22. Nagrinėjamu atveju darbo sutartyje nustatyti 50 proc. dydžio dienpinigiai, tačiau šis skaičius visiškai niekuo nepagrįstas ir taip negali būti nustatomas. Šis dienpinigių dydis nėra diferencijuotas pagal objektyvius kriterijus, nėra nustatytas kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte. Nėra pateikta įrodymų, kad prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, buvo įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka, nėra įrodymų, kad darbuotojas su tokiomis sąlygomis buvo tinkamai supažindintas raštu. Teismo vertinimu, darbo sutartyje numatyti absoliučiai minimalūs pagal teisės aktus privalomi dydžiai, tačiau tik tam, kad sutartis atitiktų teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu nustatant konkrečios komandiruotės ar laikotarpio darbuotojui „į rankas“ mokėtino užmokesčio dydį buvo žiūrima pagal situaciją ir vairuotojo sutikimą dirbti už tam tikrą sumą, manipuliuojant dienpinigiais, jų dydžius kaitaliojant 50-100 proc. ribose, numatytose paminėtame LR Vyriausybės nutarime „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“.

23. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, darbdavys turi teisę tam tikra apimtimi mažinti dienpinigių dydį, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir reikalavimų. Leistina apimtimi spręsti dėl sumažintų dienpinigių dydžių ir dienpinigių sumažinimo kriterijų yra darbdavio diskrecija, įtvirtinta teisės aktuose. Vis dėlto, ši darbdavio teisė spręsti nėra neribota, o darbdavys, naudodamasis šia diskrecija, negali pažeisti nustatyto teisinio reglamentavimo, iš kurio išplaukia ne tik apibrėžtas dydis (jo intervalas), kuriuo leistina mažinti dienpinigius, tačiau ir kriterijai, kuriais remiantis toks mažinimas galimas. Iš nustatyto teisinio reglamentavimo turinio ir jo aiškinimo bei taikymo praktikos matyti, kad, nustatant dienpinigių mažinimo sąlygas, privalo būti atsižvelgiama į: 1) dienpinigių paskirtį (tikslą) apskritai; 2) dienpinigių mažinimo kriterijų objektyvumą; 3) tinkamą darbuotojo informavimą tiek apie taikytinus dienpinigių mažinimo kriterijus, tiek apie darbdavio nustatytą dienpinigių dydį konkrečiai komandiruotei. Pirma, kaip minėta, darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Taigi, dienpinigių mokėjimas yra siejamas su padidėjusiomis darbuotojo išlaidomis, atsirandančiomis dėl išvykimo iš nuolatinės darbo vietos į komandiruotės vietą, todėl, nustatant dienpinigių mažinimo kriterijus, darbdavys turėtų atsižvelgti į dienpinigių tikslą, t. y. kriterijai turėtų būti susiję su komandiruotės sąlygomis, lemiančiomis mažesnes būtent darbuotojo išlaidas komandiruotės metu. Įprastai tai yra darbuotojo asmeninio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl komandiruotės ir kurių darbdavys nepadengia tiesiogiai (apgyvendinimas, maitinimas ir pan.). Antra, kriterijai, pagal kuriuos diferencijuojami mažesni dienpinigiai, turi būti objektyvūs, t. y. negali būti siejami su konkretaus darbuotojo ypatumais ir / ar nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbuotojo subjektyvius kriterijus ir taikomi skirtingai atskirtų darbuotojų atžvilgiu. Objektyviaisiais kriterijais negali būti: darbuotojo užimamos pareigos, darbuotojo stažas, darbuotojo atliekamo darbo kokybė, darbuotojo padaryti pareigų pažeidimai, įskaitant žalos padarymą, neekonomiškas darbo funkcijų vykdymas, kiti diskriminacinio pobūdžio kriterijai. Taigi, objektyviais pripažintini tokie dienpinigių mažinimo kriterijai, pagal kuriuos kiekvienu konkrečiu komandiruotės atveju, dienpinigių dydis negali priklausyti nuo darbdavio valios išraiškos, o dydis nustatomas pagal visiems darbuotojams taikomus vienodus kriterijus. Trečia, atsižvelgiant į pirmiau aptartą būtinybę nustatyti objektyvius dienpinigių mažinimo kriterijus, taip pat įvertinus teisės aktuose apibrėžtą darbdavio prievolę prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, įvykdyti informavimo ir konsultavimo procedūras, o, dienpinigių dydžius nustatant vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, raštu DK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka informuoti apie tai darbuotoją, išskirtina, kad nustatomi dienpinigių dydžiai turi būti konkretūs, t. y. negali būti numatytos dienpinigių „žirklės“ ir, įvertinus nustatytus kriterijus, dar iki komandiruotės turi būti aišku, koks konkretus dienpinigių dydis bus taikomas tai komandiruotei ir kokiu pagrindu. Pripažintina, kad, atsižvelgiant į aptartą darbdavio diskreciją nustatyti dienpinigių mažinimo kriterijus, skirtingose įmonėse, atsižvelgiant į jų veiklos specifiką, komandiruočių pobūdį ir pan., objektyvūs kriterijai gali būti skirtingi ir, atitinkamai, kiekvienas darbdavys turi teisę juos individualiai nustatyti, įtvirtindamas, kokiais atvejais ir kokiu dydžiu dienpinigiai mažinami, tačiau tai negali paneigti nei dienpinigių tikslo, nei mažinimo kriterijų objektyvumo, nei nustatytų dienpinigių dydžio konkretumo ir tinkamo darbuotojo informavimo reikalavimų (Vilniaus apygardos teismo 2024-12-10 nutartis byloje Nr. e2A-2941-1097/2024).

24. Kai darbuotojui mokamų dienpinigių mažinimas neapibrėžtas, nekonkretizuotas, dėl to neaišku, pagal kuriuos iš kriterijų ir kokiu konkrečiu procentu, atsižvelgiant į kriterijaus kokybines / kiekybines charakteristikas dienpinigiai mažintini konkrečioms darbuotojo komandiruotėms, kaip apskaičiuotas konkretus dienpinigių dydis kiekvienai komandiruotei, nesant galimybės nustatyti konkrečios komandiruotės dienpinigių sumažinimo mechanizmo, įvertinti, ar konkrečios komandiruotės atveju darbuotojui nustatyti sumažinti dienpinigių dydžiai apskaičiuoti tinkamai taikant darbdavės nustatytą Dienpinigių mokėjimo tvarką, įvertinti dienpinigių kiekvienu atveju sumažinimo pagrįstumą, toks dienpinigių mažinimas savo turiniu neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų dėl jo konkretumo kriterijų ir darbuotojo tinkamo informavimo (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024-12-10 nutartis byloje Nr. e2A-2941-1097/2024). Pareigos aiškiai nustatyti darbuotojui mokėtiną dienpinigių dydį neįvykdymas lemia pasekmes – darbdavio prievolę mokėti darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigius (Vilniaus apygardos teismo 2024-12-10 nutartis byloje Nr. e2A-2941-1097/2024).

25. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta sprendimo 22 punkte, ieškovės nustatyta dienpinigių norma neatitinka jokių įvardintų teisės aktų reikalavimų, nėra ir jokių konkrečių individualių susitarimų su atsakovu prieš kiekvieną komandiruotę, kuriuose būtų aptartas konkretus darbo užmokesčio ir dienpinigių dydis, su kuriuo atsakovas būtų sutikęs. Todėl konstatuotina, kad vadovaujantis nurodyta teismų praktika, galėtų būti skaičiuojami maksimalūs teisės aktais numatyti dienpinigiai. Tačiau tai reikštų, kad būtų priteisiama daugiau, nei šalys tikėtinai buvo susitarusios. Savaime aišku, kad šalys nesitarė dėl maksimalių dienpinigių, kadangi joks darbdavys nesiektų įtvirtinti tokio jam nepalankaus susitarimo (dėl ko paprastai ir nurodoma, kad bus mokama ne mažiau privalomų 50 proc., o faktiškai kiekvienu atveju tariamasi individualiai). Taip pat matyti, kad atsakovas tikrai nesutiko su minimaliais dienpinigiais, kadangi, pagal jo poziciją, jam buvo sumokėta gerokai mažiau nei buvo tartasi. Teismo vertinimu dienpinigių įsiskolinimas neturėtų viršyti sumos, kokią atsakovas nurodė darbo ginčų komisijai, kadangi tai yra pirminė, nuoširdžiausia atsakovo pozicija, profesionalaus teisininko neįvilkta į teisinius niuansus.

26. Kaip minėta, atsakovas darbo ginčų komisijai teigė, kad buvo sutarta dėl 83 Eur sumos už vieną komandiruotės dieną, dėl ko jam po mokesčių turėjo būti išmokėta 11703 Eur. Kadangi atsakovui pervesta tik 2375,90 Eur, skola taip skaičiuojant ir būtų 9327,10 Eur. Kaip minėta, net skaičiuojant pagal ieškovės buhalterinius dokumentus skola sudaro apie 7000 Eur, net skaičiuojant minimalius dienpinigius ir tinkamai neapskaičius visų komandiruotės dienų. Tai patvirtina arba tai, kad ieškovė laikėsi ne darbo sutarties minimalistinių sąlygų, o buvo konkretus susitarimas su atsakovu dėl tam tikrų sumų mokėjimo, arba tai, kad ieškovė apskritai netinkamai vedė darbo apskaitą ir netinkamai skaičiavo atsakovui mokėtinas sumas. Akivaizdu, kad ieškovės pozicija, grindžiama pačios ieškovės sudarytais rašytiniais dokumentais, neatitinka realių šalių teisinių santykių ir susitarimų. Atitinkamai tinkamai apskaičiavus atsakovo darbo laiką bei dienpinigius, suma būtų dar didesnė, nei ieškovės apskaičiuota išmokėti bendra 4260,63 Eur suma.

27. Kadangi nėra aišku, už kokias dienas ieškovė dienpinigius skaičiavo, o už kokias ne, negalima tiksliai įvardinti valstybių, kuriose tuo metu buvo atsakovas komandiruotės metu. Taip pat ieškovė tinkamai neapskaitė atsakovo darbo laiko, padarydama grubių klaidų, visai neskaičiuodama 2024 m. liepos mėnesio. Kaip minėta, teismo vertinimu šalių susitarimas dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių buvo ne toks, ir visiškai tikėtinas susitarimas, kokį atsakovas ir nurodė – 83 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną. Atitinkamai, kaip minėta sprendimo 19, 26 punktuose, skola taip skaičiuojant būtų 9327,10 Eur. Šios sumos sudėtyje esantys dienpinigiai neabejotinai sudarytų daugiau nei minimalius dienpinigius, nustatytus valstybės, tačiau jų tiksliai skaičiuoti byloje nėra poreikio, užtenka konstatuoti buvus tokį susitarimą.

28. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes atsakovui iš ieškovės priteistina 9327,10 Eur dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų suma, jau atskaičius mokesčius. Taip pat priteistina 266,27 Eur kompensacija, atskaičius mokesčius, už nepanaudotas atostogas.

29. Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių (DK 147 str. 2 d.).

30. Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis). Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 50 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-10-19 nutartis byloje Nr. e3K-3-254-684/2023).

31. Darbo ginčų komisija, ieškovei nepateikus vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo, pasitelkusi byloje surinktus duomenis ir VSDFV duomenis, apskaičiavo, kad atsakovo vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudaro 1379,44 Eur, neatskaičius mokesčių. Ieškovė kitokių duomenų nepateikė ir su ieškiniu, todėl vadovautinasi šiais duomenimis. Šalių darbo santykiai nutrūko 2024-08-28. Ieškovė delsia atsiskaityti su atsakovu jau daugiau nei šešis mėnesius. Uždelsta suma viršija vidutinį mėnesio darbo užmokestį. Atsižvelgiant į tai, skaičiuotinos DK 147 str. 2 d. numatytos netesybos, kurios tokiu atveju sudaro 8276,64 Eur, neatskaičius mokesčių. Darbuotojo kaltės dėl neatsiskaitymo nėra, ieškovė tinkamai neapskaitė ir neapmokėjo atsakovo darbo ir komandiruočių, galėjo ieškoti kompromiso ir atsiskaityti anksčiau, nėra sąlygų, numatytų kasacinio teismo praktikoje, reikalavimas laiku atsiskaityti yra imperatyvus ir nenumato išimčių, išskyrus paties darbuotojo kaltę, todėl vertintina, kad netesybų dydį mažinti nėra pagrindo.

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.).

33. Šiuo atveju, po ginčo išnagrinėjimo DGK, į teismą su ieškiniu kreipėsi ieškovė, tačiau ginčas yra išnagrinėtas išimtinai atsakovo naudai, nes ieškovės pareikštas ieškinys netenkintinas visiškai, o atsakovo reikalavimai sumine išraiška tenkinami tokie, kokie buvo pareikšti darbo ginčų komisijai. Atitinkamai ieškovės bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovas patyrė 750,00 Eur advokato pagalbos išlaidų. Nors gali būti spekuliuojama, kad pagal atsakovo atsiliepime formuluotus samprotavimus apie jam priteistiną sumą, jo reikalavimai nebuvo visiškai patenkinti, taip nutiko dėl teismo padarytų išvadų apie priteistiną sumą. Be to, atstovavimo suma yra labai nedidelė, palyginus, kokios sumos būna mokamos tokio pobūdžio bylose. Taip pat su atsakovu, kuris yra silpnesnioji darbo santykių šalis, ilgą laiką nėra atsiskaitoma. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes jo advokato išlaidos atlygintinos visa apimtimi. Išlaidos advokatui priteistinos iš ieškovės kaip kreditorinis reikalavimas, kadangi ne bankroto administratorius buvo bylos iniciatorius, todėl tokių išlaidų išieškojimas į bankroto administravimui skiriamas lėšas negali būti nukreipiamas.

34. Pašto išlaidos neviršija nustatyto dydžio, todėl iš ieškovės nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268–270, 279, straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės UAB „R.“ ieškinio atsakovui M. P. netenkinti.

Priteisti iš ieškovės UAB „R.“, į. k. 302091560, atsakovui M. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), 9327,10 Eur (devynis tūkstančius tris šimtus dvidešimt septynis Eur 10 ct) dienpinigių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, jau atskaičius mokesčius, 266,27 Eur (du šimtus šešiasdešimt šešis Eur 27 ct) kompensaciją, atskaičius mokesčius, už nepanaudotas atostogas, 8276,64 Eur (aštuonis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt šešis Eur 64 ct) netesybas, neatskaičius mokesčių, 750,00 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt Eur) advokato pagalbos išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus grąžinti darbo ginčų komisijai pateiktą darbo ginčo bylą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.