Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Trumpulienės, Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. L., kuriai mirus jos teises perėmė L. L. (L. L.) ir L. A. (buvusi pavardė R.), L. L. (L. L.), E. L. (E. L.), N. L. (N. L.) ir M. L. (M. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės PlusPlus Capital AS patikslintą ieškinį atsakovams J. L., L. L., E. L., N. L. ir M. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – notarė N. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė PlusPlus Capital AS (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikštu atsakovams J. L., L. L., E. L., N. L. ir M. L. (toliau – atsakovai), kurį patikslinusi prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovas E. L. padovanojo savo paveldėjimo teises atsakovei J. L.; 2) pripažinti negaliojančia 2016 m. liepos 28 d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp atsakovės J. L. ir atsakovų N. L., L. L. ir M. L., dalį dėl 3/16 dalių nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo atsakovams N. L., L. L. ir M. L.; 3) pripažinti negaliojančia 2018 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp atsakovės J. L. ir atsakovo L. L., dalį dėl 271/4948 dalių žemės sklypo ir 3/16 dalių pastato – lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo atsakovui L. L.; 4) pripažinus sandorius negaliojančiais taikyti restituciją tokiu būdu: grąžinti atsakovui E. L. paveldėjimo teisių sutartimi padovanotas turtines teises į 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei 3/16 dalis žemės sklypo ir pastato – lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovės J. L. atsakovui E. L. 14 243,75 Eur, įpareigojant atsakovę J. L. priteistas lėšas pervesti į antstolio I. G. depozitinę sąskaitą; priteisti iš atsakovo L. L. atsakovui E. L. 14 315,61 Eur, įpareigojant atsakovą L. L. priteistas lėšas pervesti į I. G. depozitinę sąskaitą; 5) pripažinti negaliojančiu 2015 m. rugsėjo 21 d. atsakovei J. L. 2015 m. rugsėjo 21 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, kuria patvirtinta J. L. nuosavybės teisė į šį nekilnojamąjį turtą: 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 271/4984 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis pastato – lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini); 3/32 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 1/16 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 6) įpareigoti atsakovą E. L. per 30 dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti nuosavybės teisę į 3/16 dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini); 7) atsakovui E. L. per teismo nustatytą terminą neįregistravus nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), suteikti ieškovei leidimą kreiptis į VĮ ,,Registrų centras” dėl nuosavybės teisių į minėtą turtą įregistravimo atsakovo E. L. vardu ir sąskaita; 8) priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu iš atsakovo E. L. kreditorei akcinei bendrovei (toliau – AB) ,,Swedbank“ priteista 150 000 Eur skola ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos. Šio sprendimo pagrindu 2013 m. rugsėjo 2 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Kreditorė AB ,,Swedbank“ 2019 m. kovo 25 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi savo reikalavimą perleido ieškovei. Antstolis nustatė, kad skolininkas E. L. jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi. Vykdymo proceso metu buvo nustatyta, kad atsakovas E. L. po tėvo V. L. mirties savo įgytas paveldėjimo teises 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi perleido savo motinai atsakovei J. L.. Tokiu būdu atsakovas E. L. neteko turtinių teisių į dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini). Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovas E. L. perleido savo paveldėjimo teises motinai J. L., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovės teigimu, šio sandorio sudarymo metu egzistavo visos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) ieškovė turėjo neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą E. L.; 2) sudaręs ginčo sandorį atsakovas pažeidė ieškovės teises, kadangi neteko teisės į šį nekilnojamąjį turtą: 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 271/4984 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis pastato-lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini), 3/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini); 3/32 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); ir 1/16 dalį žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini); 3) atsakovas E. L. buvo nesąžiningas, kadangi sudarydamas ginčo sandorį aiškiai suvokė, jog padovanojus turimas paveldėjimo teises iš esmės bus apsunkintas priverstinis išieškojimas iš jo turto; 4) nėra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kadangi ieškovė apie tai, kad sudaryta jos teises pažeidžianti paveldėjimo teisių sutartis, sužinojo tik 2020 m. rugsėjo 21 d. gavusi informaciją apie atsakovo paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį iš antstolio I. G. (ieškinys pareikštas 2021 m. gegužės 6 d.); 5) atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo paveldėjimo teisių dovanojimo sandorio. Ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2016 m. liepos 28 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovė J. L. padovanojo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovams N. L., L. L. ir M. L.; bei 2018 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovė J. L. padovanojo atsakovui L. L. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, teismui pripažinus paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties dalį negaliojančia, iš dalies pripažintinos negaliojančiomis ir pirmiau nurodytos dovanojimo sutartys, kadangi atsakovė J. L. negalėtų būti laikoma viso turto savininke. Šios sutarčių dalys pripažintinos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi dalį turto pagal šias sutartis atsakovė J. L. perleido nebūdama jų savininke. Pripažinus sandorius negaliojančiais, ieškovė prašė taikyti restituciją. Ieškovės teigimu, restitucija natūra yra taikytina tik iš dalies, nes dalis palikimą sudarančio turto nebeegzistuoja arba jis yra perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims, todėl restitucija taikytina tiek natūra, tiek piniginiu ekvivalentu. Ieškovė nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), vis dar yra atsakovės J. L. nuosavybė, o nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo neatlygintinai perleistas, tenkinus ieškovės ieškinį dėl šių sandorių pripažinimo negaliojančiais, atsirastų galimybė grąžinti atsakovui E. L. bei reikalauti šį atsakovą įregistruoti nuosavybės teises į 3/16 dalis minėto turto. Pirmiau nurodyto turto vertė jo atsiradimo dieną sudarė 202 800 Eur, taigi atsakovui E. L. tenkančios turto dalies vertė sudarytų 38 025 Eur. Dėl kito turto restitucija natūra negalima, nes žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovė J. L. atlygintinio sandorio pagrindu perleido sąžiningiems asmenims, 1/2 dalis žemės sklypo ir 1/3 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kaip savarankiški turtiniai vienetai nebeegzistuoja, o 542/1869 dalys žemės sklypo bei pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), atsakovės J. L. padovanoti atsakovui L. L., kuris juos atlygintinio sandorio pagrindu perleido sąžiningiems tretiesiems asmenims. Ieškovės vertinimu, atsakovės J. L. ir L. L. nesąžiningumas sudarant ginčo sandorius yra akivaizdus – šie atsakovai yra atsakovo E. L. artimieji giminaičiai, todėl atsakovo E. L. finansinė padėtis jiems neabejotinai buvo žinoma. Ieškovė prašė iš atsakovės J. L. atsakovui E. L. priteisti 14 243,75 Eur, o iš atsakovo L. L. atsakovui E. L. priteisti 14 315,61 Eur. Siekiant užtikrinti, kad į atsakovo E. L. naudai priteistas lėšas kreditoriai turėtų realias galimybės nukreipti išieškojimą, atsakovai J. L. ir L. L. turėtų būti įpareigoti pinigines prievoles sumokėti į antstolio I. G., vykdančio išieškojimą iš E. L., depozitinę sąskaitą.

3. Atsakovai E. L., J. L., L. L. ir trečiasis asmuo L. R. (kuri perėmė mirusios J. L. teises) procesiniuose dokumentuose su ieškovės patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovų teigimu, ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 6.66 straipsnyje. Pradinė kreditorė AB ,,Swedbank“ 2014 – 2021 metais kelis kartus atliko atsakovo E. L. nekilnojamojo turto duomenų paieškas, taigi turėjo sužinoti apie ginčo sandorius. Prievolės pasikeitimas nekeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo eigos. Ieškovės nurodytas laikas, kai ji sužinojo apie teisių pažeidimą (2020 m. rugsėjo 21 d.), jokios reikšmės neturi, nes minėtais sandoriais pažeistos ne ieškovės, o pradinės kreditorės AB ,,Swedbank“ teisės. Palikėjo V. L. valia buvo visą turtą, iš ko jis besusidėtų, po mirties palikti savo sutuoktinei J. L.. 2014 m. liepos 15 d. V. L. surašė naminį testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko sutuoktinei. Šią valią žinojo visi artimieji giminaičiai. Kadangi dėl ligos jis negalėjo atvykti pas notarą, notarine tvarka patvirtintas testamentas nebuvo sudarytas, tačiau po mirties jo vaikai E. L. ir L. R., vykdydami tėvo valią, paveldėjimo teises padovanojo motinai J. L.. Tokiu būdu E. L. ir L. R. netgi faktiškai neįgijo palikimo, o paveldėjimo teises padovanojo motinai, nes tokia buvo tėvo valia. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad sudarydamas šią paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, atsakovas E. L. buvo nesąžiningas. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija. Atsakovų manymu, ieškovė neįrodė, kad dėl minėto sandorio atsakovas E. L. pablogino savo finansinę padėtį. Šį sandorį jis ir jo sesuo L. R. sudarė dėl to, kad tokia buvo moralinė pareiga prieš tėvus. Ginčijamą 2016 m. liepos 28 d. sutartį dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), sudarė ne E. L., o kiti asmenys, kurie nėra ieškovės skolininkai, todėl jo ginčyti ieškovė neturi teisės. Be to, E. L. įgijus paveldėjimo teises į velionio turto dalį, ši dalis nebūtinai reiškia, kad jis įgijo nuosavybę į 3/16 dalis šio turto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-939-1101/2022 ieškinį tenkino: pripažino 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovas E. L. padovanojo savo paveldėjimo teises atsakovei J. L., negaliojančia nuo jos sudarymo momento; pripažino negaliojančia 2015 m. rugsėjo 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, kuria atsakovei J. L. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į šį nekilnojamąjį turtą: 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 271/4984 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis pastato-lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini); 3/32 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 1/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2016 m. liepos 28 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovė J. L. padovanojo 3/16 dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovams N. L., L. L. ir M. L.; pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2018 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovė J. L. padovanojo 271/4984 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 3/16 dalis pastato-lauko virtuvės, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovui L. L.; taikė restituciją ir priteisė atsakovui E. L. iš atsakovės J. L. 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir priteisė atsakovui E. L. iš atsakovų N. L., L. L. ir M. L. 3/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 3/16 dalis pastato-gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (iš kiekvieno atsakovo po 1/16 dalį); taikė restituciją ir priteisė atsakovui E. L. iš atsakovės J. L. 14 243,75 Eur; taikė restituciją ir priteisė atsakovui E. L. iš atsakovo L. L. 14 315,61 Eur; įpareigojo atsakovą E. L. per 30 dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti nuosavybės teises į 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei 3/16 dalis, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir 3/16 dalis pastato-gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centre, o atsakovui E. L. neįvykdžius pareigos per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti nuosavybės teisių į jam priteistą nekilnojamąjį turtą, teismas nusprendė leisti ieškovei kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl nuosavybės teisių į minėtą turtą įregistravimo atsakovo E. L. vardu ir sąskaita. Teismas nurodytu sprendimu taip pat leido ieškovės išieškojimo iš atsakovo E. L. vykdymą pagal Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-6254-590/2011 nukreipti į atsakovui E. L. iš atsakovės J. L. ir L. L. priteistas pinigines lėšas bei priteistas dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas: priteisė ieškovei iš kiekvieno atsakovo po 275 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybei iš kiekvieno atsakovo po 30,46 Eur.

6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą E. L.. Ši reikalavimo teisė egzistavo tiek ginčo sandorio sudarymo metu (pradinei kreditorei), tiek egzistuoja iki šiol. Teismas vertino, kad ginčijamas 2015 m. sausio 6 d. sandoris neabejotinai pažeidžia ieškovės, kaip atsakovo E. L. kreditorės, teises. Palikėjo V. L. turtą, kaip įstatyminiai įpėdiniai, paveldėjo sutuoktinė ir du jo vaikai – sutuoktinė 1/4 dalį, o E. L. ir L. R. – likusias 3/4 dalis turto (CK 5.11, 5.13 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas 2015 m. rugsėjo 21 d. paveldėjimo teisės liudijimas patvirtina, kad J. L. paveldėjo 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); 271/1869 dalis žemės sklypo ir 1/2 dalį pastato, esančių (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį žemės sklypo ir 1/2 dalį namo, esančių (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/6 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Šį turtą atsakovė J. L. paveldėjo tokiu būdu: 1/4 dalį paveldėjo kaip mirusiojo sutuoktinė ir 3/4 dalis turto paveldėjo pagal 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį. Nesant ginčo sandorio (2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties), atsakovas E. L. būtų įgijęs nuosavybę į dalį šio turto, atitinkamai – 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 271/4984 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis pastato-lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 3/16 dalį žemės sklypo ir 3/16 dalį namo, esančių (duomenys neskelbtini), 3/32 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/6 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Kito turto, iš kurio galėtų būti vykdomas išieškojimas, E. L. neturi, skola neišieškoma nuo 2013 metų, todėl teismas vertino, kad buvo pažeistos kreditorės (ieškovės) teisės. Įvertinęs atsakovų nurodytą priežastį, dėl kurios buvo sudarytas paveldėjimo teisių dovanojimo sandoris, bei įrodymus, kuriais atsakovai įrodinėjo egzistavus šią priežastį, teismas sprendė, kad ji negali būti vertinama kaip privalomumas dovanojimo sandoriui sudaryti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje situacijoje dovanojimo sutartis buvo sudaryta tarp sutuoktinių, vadinasi, atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas, o atsakovai nurodytos prezumpcijos nepaneigė. Teismas sprendė, kad ieškovė apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo 2020 m. rugsėjo 21 d., gavusi antstolio informaciją iš Testamentų registro (CK 1.127 straipsnis). Byloje nesant duomenų, kad pradinė kreditorė apie ginčo sandorį būtų sužinojusi anksčiau, teismas vertino, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana institutui taikyti nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas (ieškinys paduotas 2021 m. gegužės 6 d.). Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad egzistuoja visos įstatyme nustatytos sąlygos pripažinti 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovas E. L. perleido savo paveldėjimo teises atsakovei J. L., negaliojančia nuo jos sudarymo momento CK 6.66 straipsnio pagrindu.

7. Pripažinęs 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties dalį negaliojančia, teismas atitinkamai pripažino iš dalies negaliojančiu 2015 m. rugsėjo 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Negaliojančia pripažinta šio paveldėjimo teisės liudijimo dalis, kuria atsakovei J. L. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į šį nekilnojamąjį turtą: 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 271/4984 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis pastato-lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini); 3/32 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 1/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

8. Pripažinęs 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties dalį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, teismas pritarė ieškovės pozicijai, kad 2016 m. liepos 28 d. ir 2018 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutarčių sudarymo metu ne visas šiose sutartyse nurodytas turtas buvo atsakovės J. L. nuosavybė. Dalis šio turto (271/4984 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalys pastato – lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini), bei 3/16 dalys žemės sklypo bei gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini)) priklausė atsakovui E. L.. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento 2016 m. liepos 28 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovė J. L. padovanojo 3/16 dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovams N. L., L. L. ir M. L., ir 2018 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovė J. L. padovanojo 271/4984 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 3/16 dalis pastato-lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini) (CK 1.80 straipsnis; 4.48 straipsnis; 1.78 straipsnio 5 dalis).

9. Teismas pažymėjo, kad didžioji dalis turto, į kurį atsakovas E. L. būtų įgijęs nuosavybės teisę tuo atveju, jei nebūtų jų perleidęs mamai J. L. 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi, yra perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims arba nėra išlikęs natūra. Dėl šios priežasties restitucija natūra šioje byloje galima tik iš dalies, kitoje dalyje taikytina restitucija piniginiu ekvivalentu. Teismas sutiko su ieškove, kad atsakovai J. L. ir L. L., kurie yra pagrindinio skolininko atsakovo E. L. mama ir sūnus, žinojo arba turėjo žinoti apie atsakovo E. L. finansinę padėtį ir tai, kad ginčo sandoriais yra pažeidžiami atsakovo E. L. kreditorių interesai. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas restituciją pinigais taikyti nustatant didžiausią turto vertę yra pagrįstas, be to, atsakovai tokio ieškovės pasirinkto piniginio ekvivalento paskaičiavimo varianto bylos nagrinėjimo metu neginčijo.

10. Iš dalies pripažinęs negaliojančiais ginčo sandorius, teismas taikė restituciją natūra (dėl pas atsakovus išlikusio turto) ir piniginiu ekvivalentu (dėl kito turto): atsakovui E. L. natūra priteisė 3/16 dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Tam, kad būtų galima nukreipti išieškojimą į minėtą turtą, teismas tenkino ieškovės prašymą įpareigoti atsakovą E. L. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti nuosavybės teises VĮ „Registrų centras“ į minėtą turtą, o atsakovui šios pareigos per teismo nustatytą terminą neįvykdžius – suteikti ieškovei leidimą kreiptis į VĮ „Registrų centras“ dėl nuosavybės teisių į minėtą turtą įregistravimo atsakovo vardu ir sąskaita. Taikant restituciją pinigais, atsakovui E. L. iš atsakovo L. L. priteista 14 315,61 Eur suma, o iš atsakovės J. L. – 14 243,75 Eur (5 437,50 Eur + 4 643,75 Eur + 4 162,50 Eur) suma. Teismas vertino, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovus L. L. ir J. L. pervesti atsakovui E. L. priteistas sumas į antstolio depozitinę sąskaitą yra susijęs su vykdymo procesu, be to, neaišku, ar tokiu būdu nebūtų pažeidžiami kitų E. L. kreditorių (jei tokių yra) interesai, todėl priimant sprendimą šis reikalavimas netenkintas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Atsakovai J. L., kurios teises perėmė L. A. ir L. L., L. L., E. L., N. L. ir M. L. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti atsakovams iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas nenustatė, kada pirminė kreditorė AB „Swedbank“ sužinojo arba būdama banku, kuriam taikomi aukšti atidumo, rūpestingumo bei profesionalumo standartai, turėjo sužinoti apie 2015 m. sausio 6 d. skolininko E. L., jo sesers ir motinos sudarytą paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kuria E. L. faktiškai atsisakė palikimo. Bankas nevykdė pareigos domėtis bylos eiga, tai padarė tik naujoji kreditorė. AB „Swedbank“ per laikotarpį nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. 2 kartus atliko E. L. nekilnojamojo turto paieškas, t. y. 2017 m. spalio 11 d. ir jau po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, t. y. 2019 m. kovo 27 d. bankas turėjo matyti E. L. nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, tačiau jokių priemonių nesiėmė, sandorių įstatymo nustatyta tvarka neginčijo. Bankui buvo žinoma skolininko gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), todėl tikėtina, kad bankas, atlikęs duomenų patikrą, žinojo apie šio turto priklausomybę velioniui V. L., o vėliau – J. L. ir jos sudarytus sandorius, tačiau šių sandorių neginčijo. Bankas vykstant išieškojimo procesui privalėjo pasidomėti, ar po V. L. mirties (duomenys neskelbtini) skolininkas E. L. ar jo šeimos nariai neįgijo paveldėjimo teisių. Bankas po paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties sudarymo 2015 m. galėjo ir turėjo žinoti apie minėtą sandorį tiek tiesiogiai, tiek per antstolį. Tai patvirtina ieškovės teiginys, kad apie šį sandorį ji, kaip reikalavimo teisės perėmėja, sužinojo iš antstolio 2020 m. rugsėjo 29 d. Vykdymo proceso metu buvo nustatyta, kad atsakovas po tėvo mirties priėmė palikimą, palikimo priėmimo faktas su nuoroda, kad palikimą priėmė E. L. ir L. R., kurie 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi padovanojo paveldėjimo teises J. L., buvo įregistruotas 2015 m. sausio 7 d. Tiek pradinė kreditorė, tiek naujoji kreditorė galėjo ir turėjo prieš sueinant vienerių metų laikotarpiui sužinoti apie minėtą sandorį ir jį ginčyti laiku.

11.2. Bylos duomenys patvirtina, kad AB „Swedbank“ 2014 – 2021 m. keletą kartų atliko E. L. nekilnojamojo turto duomenų paieškas. 2019 m. kovo 27 d. bankas turėjo matyti visus skolininko ir su juo susijusių asmenų, tarp jų – ir atsakovų J. L. bei L. L., sudarytus nekilnojamojo turto sandorius. Tai reiškia, kad bankas turėjo matyti 2018 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutartį, tačiau šios sutarties CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu neginčijo. Prievolės asmenų pasikeitimas nekeičia ieškinio senaties termino.

11.3. Teismas nenustatė momento, kada pirminė kreditorė AB „Swedbank“ sužinojo arba turėjo sužinoti apie 2015 m. sausio 6 d. dovanojimo sutartį ir kad šia sutartimi yra pažeidžiamos banko, kaip kreditoriaus, teisės. Teismas pats suabejojo, kada ieškovė PlusPlus Capital AS sužinojo apie savo teisės pažeidimą, nes nurodė, kad ieškovė apie galbūt pažeistą jos teisę sužinojo 2020 m. rugsėjo 21 d.

11.4. Teismas sprendime padarė dvi priešingas išvadas. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas ieškovei, kaip naujajai kreditorei, sietinas su pradinės kreditorės AB „Swedbank“ sužinojimu ar galėjimu sužinoti apie jos teisių pažeidimą, o kai yra objektyvių duomenų, jog pradinė kreditorė nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą savo teisių pažeidimą, senaties terminas gali būti skaičiuojamas nuo to momento, kai pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę įgyja naujasis kreditorius. Vis dėlto teismas nenustatė, kada ir kokiu pagrindu ieškovė įgijo reikalavimų teises atsakovų atžvilgiu. Ieškovė teigė, kad reikalavimo teisę į atsakovą E. L. įgijo 2019 m. kovo 26 d. reikalavimo perleidimo sutartimi. Tokiu būdu, vadovaujantis teismo logika, senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti suėjo 2020 m. kovo 27 d., o ieškovė, kreipdamasi į teismą 2021 m. gegužės 6 d., šį terminą praleido. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė galimai apie savo pažeistą teisę sužinojo 2020 m. rugsėjo 21 d., todėl senaties terminas nėra praleistas. Tokios priešingos išvados patvirtina teismo sprendimo nepagrįstumą. Jis grindžiamas prielaidomis ir samprotavimais, o ne įrodymais. Ieškovė byloje iš viso neįrodinėjo, kada bankas sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad E. L. ir J. L. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2015 m. sausio 6 d. ir ji pažeidžia banko teises.

11.5. Teismas dėl netinkamo įrodymų vertinimo padarė neteisingą išvadą, kad byloje nustatytos visos sąlygos, leidžiančios pripažinti paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Atsakovas nuo ieškinio gynėsi ne tik senatimi, bet ir aplinkybe, paneigiančia teismo teiginius apie E. L. ir J. L. nesąžiningumą sudarant 2015 m. sausio 6 d. dovanojimo sutartį. (Duomenys neskelbtini) mirė atsakovo E. L. ir jo sesers L. R. tėvas, atsakovės J. L. vyras, sutuoktinių turtas nebuvo padalintas. 2014 m. liepos 15 d. V. L. surašė naminį testamentą, kuriuo visą turtą paliko žmonai J. L.. Sutuoktiniai susitarė, kad visas jų bendrai užgyventas turtas po vieno ar kito mirties lieka pergyvenusiam sutuoktiniui. Dėl velionio ligos notarinis testamentas nebuvo sudarytas, tačiau ši aplinkybė nekeičia velionio valios. Jo valia taip pat buvo patvirtinta ir liudytojų parodymais. Tikrovės neatitinka ir teismo teiginys, kad naminis testamentas buvo nepasirašytas – V. L. pasirašė testamentą nurodydamas vardo pirmąją raidę ir pavardę, taip pat ranka įrašė sudarymo datą 2014 m. liepos 15 d. E. L. kartu su seserimi perleisdami paveldėjimo teises faktiškai įformino tėvo testamentą.

11.6. 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis ir kiti sandoriai ieškovės teisių nepažeidžia, nes sudarant šią sutartį ieškovas nebuvo kreditorius, juo buvo AB „Swedbank“.

11.7. Teismas nusprendė pripažinti negaliojančia 2015 m. rugsėjo 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, kuria atsakovei J. L. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į šį nekilnojamąjį turtą: 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 271/4984 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis pastato – lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini); 3/32 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 1/16 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Šis sprendimas nepagrįstas ir nesukeliantis teisinių pasekmių, nes į jame nurodytas turto dalis paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas. Paveldėjimo teisės liudijimas yra išduotas į 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), 271/1869 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato – lauko virtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį žemės sklypo ir 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/6 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Šiuo liudijimu nekilnojamojo turto registre įregistruojamos daiktinės teisės žymos ir juridiniai faktai į nurodytas turto dalis. Dėl šios priežasties negalimas nuosavybės teisių įregistravimas E. L. vardu į 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), 3/16 dalis žemės sklypo ir pastato (duomenys neskelbtini), nes nėra panaikintas (pripažintas negaliojančiu) J. L. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas minėtam turtui. Sprendime nurodomas neegzistuojantis juridinis faktas, kurio nėra paveldėjimo teisės liudijime.

11.8. Teismo teiginys, kad J. L. sudaryti turto dovanojimo sandoriai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, yra nepagrįstas. Net tuo atveju, jeigu E. L. būtų įgijęs paveldėjimo teises į velionio turtą, tai nereiškia, kad jis, kaip teigia teismas, įgytų teisę į konkretų turtą ar jo dalis. Pagal CK 5.68 straipsnį tais atvejais, kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių nuosavybė. Palikimas pasidalijamas bendru įpėdinių susitarimu, o šiems nesutarus – turtą pagal kiekvieno jų ieškinį padalina teismas. Pripažinęs paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį negaliojančia, teismas dalį turto priteisė E. L. nesant tam teisinio pagrindo.

11.9. Nenustačius nei teisinio, nei faktinio pagrindo naikinti sandorius, restitucija negalima. Be to, taikant restituciją, asmuo negali gauti daugiau (mažiau) turto, negu gavo pagal sandorį. Teismas nenurodė, kokios vertės turtą atsakovai gavo pagal dovanojimo sutartį, todėl kompensacija negalima. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad restitucija yra galima tik tarp sandorio šalių. Ieškovė ir E. L. nėra turto dovanojimo sutarčių šalys, todėl teismo sprendimas priteisti jam pinigines kompensacijas yra nepagrįstas. Teismas taip pat nepagrįstai pažymėjo, kad atsakovai ieškovės pasirinkto piniginio ekvivalento paskaičiavimo varianto bylos nagrinėjimo metu neginčijo. Atsakovai atsiliepime nurodė, kad ieškovė nepateikė duomenų, kokios vertės turtą atsakovai gavo pagal dovanojimo sutartį, todėl nebuvo pagrindo ginčyti vertės. Be to, ieškovė turėjo pateikti įrodymus, kad J. L. ir anūkai M. L., L. L. ir N. L., sudarydami dovanojimo sandorius, buvo nesąžiningi. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstai iš J. L. priteista 14 233,75 Eur, o iš L. L. – 14 315,61 Eur E. L. naudai. Teismas nepagrįstai taikė restituciją ir priteisė atsakovui E. L. iš J. L. 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini). Dėl 3/16 dalių buto tarp E. L. ir J. L. jokio sandorio nebuvo ir teismas tokio sandorio nepripažino negaliojančiu.

11.10. Teismas be pagrindo pripažino 2016 m. liepos 28 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovė J. L. savo anūkams N., L. ir M. padovanojo 3/16 dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir anūkui L. L. pagal 2018 m. gegužės 17 d. sutartį 271/4948 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), negaliojančiomis, nes tokių sutarčių nėra, t. y. buvo padovanotas kitas turtas.

12. Ieškovė PlusPlus Capital AS pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Bylos nagrinėjimo metu buvo išsamiai išsiaiškinta, kad nei pradinė kreditorė AB „Swedbank“, nei ieškovė nėra įtraukti į subjektų, turinčių teisę gauti duomenis iš Testamentų registro, sąrašą. Testamentų registro duomenys nėra vieši. Į Testamentų registro duomenų gavėjų sąrašą nėra įtraukti privataus kapitalo juridiniai subjektai. Be to, Testamentų registras turi tam tikrą duomenų kaupimo ir pateikimo tvarką, pagal kurią paieška Testamentų registre nėra galima nei pagal palikimą priėmusio, nei pagal palikimo atsisakiusio asmens vardą, pavardę ar asmens kodą. Taigi pradinė kreditorė ir ieškovė, net ir patikrinę duomenis Testamentų registre pagal skolininko E. L. duomenis, apie byloje ginčijamą sandorį sužinoti negalėjo, tokia informacija paaiškėjo Testamentų registre atlikus patikrinimą pagal testatoriaus (atsakovo tėvo V. L.) duomenis, kuris nebuvo nei pradinės kreditorės, nei ieškovės skolininkas. Be to, teisės aktai nenustato antstolio ir (ar) kreditoriaus pareigos nuolatos tikrinti informaciją apie skolininko artimųjų turtinę padėtį.

12.2. Nesutiktina su apeliantų skundo argumentais, kad pradinei kreditorei Nekilnojamojo turto registre 2017 m. spalio 11 d. bei 2019 m. kovo 27 d. atlikus E. L. nekilnojamojo turto paieškas, pradinė kreditorė turėjo matyti E. L. ir su juo susijusių asmenų sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius bei imtis priemonių šiuos sandorius ginčyti. E. L. nebuvo įstatymų nustatyta tvarka įregistravęs nuosavybės teisės į jam tenkančią palikimo (nekilnojamojo turto) dalį, atsiradusią po tėvo mirties.

12.3. Apeliantai, pasisakydami apie senaties termino skaičiavimo pradžios momentą, apeliaciniame skunde laikosi nenuoseklios pozicijos – įrodinėja, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino, tačiau, kita vertus, nurodo, kad E. L. ir J. L. 2015 m. sausio 6 d. sudarytas paveldėjimo teisių dovanojimo sandoris neva nepažeidžia ieškovės teisių, nes sudarant šią sutartį ieškovė nebuvo E. L. kreditorė.

12.4. Netgi gavus Testamentų registro išrašą iš antstolio I. G. negalima teigti, jog nuo šio momento pradėta skaičiuoti ieškinio senatis. Ieškinio pareiškimo momentu ieškovei buvo žinomas tik ginčijamo sandorio sudarymo faktas ir dalis turto, kuris turėjo (galėjo) būti paveldėtas atsakovo E. L., tačiau šių faktų užteko tik prielaidoms, jog atsakovas yra sudaręs galimai ieškovės teises pažeidžiantį sandorį, o ne šio fakto patvirtinimui. Aplinkybė, kad ieškovės teisėti interesai pažeisti, pasitvirtino tik pirmosios instancijos teismui išreikalavus V. L. paveldėjimo bylos medžiagą, iš kurios paaiškėjo, kad palikėjo palikimą sudarė tik turto aktyvas, kurį ginčijamu sandoriu E. L. perleido savo motinai J. L..

12.5. Byloje esantys įrodymai pavirtina, kad paveldėjimo teisės dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovui buvo žinoma apie ženklų įsiskolinimą pradinei kreditorei, kurios teisių perėmėja yra ieškovė. E. L. suvokė, kad perleidus paveldėjimo teises motinai bus sumažintos galimybės įvykdyti kreditorinius reikalavimus, taip pažeidžiant kreditorės teises ir interesus. Nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, kadangi E. L., sudarydamas paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, iš esmės veikė savo motinos naudai. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių nesąžiningumo prezumpciją.

12.6. CK 5.30 straipsnio 3 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad nepasirašytas (nepatvirtintas parašu) asmeninis testamentas negalioja. Byloje pateiktas neva V. L. sudarytas testamentas nėra patvirtintas palikėjo parašu, todėl pirmosios instancijos išvada, kad šis testamentas negalioja, yra pagrįsta. Be to, atsakovai nepaaiškina, kodėl nesikreipė į teismą, prašydami nurodytą testamentą patvirtinti teisės aktų nustatyta tvarka. Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartis ir palikimo priėmimas yra du skirtingi sandoriai. Šioje byloje ieškovė neginčija E. L. sudaryto vienašalio sandorio – palikimo priėmimo, šį vienašalį atsakovo sandorį galėtų ginčyti tik atsakovė J. L..

12.7. Nesutiktina su apeliantų teiginiais, kad jų iškviesti liudytojai patvirtino V. L. valią visą turtą po mirties palikti žmonai J. L.. V. L. anūkė G. R. 2022 m. rugpjūčio 9 d. posėdžio metu nepatvirtino, kad konkrečiai girdėjo, jog senelis po savo mirties visą turtą paliks močiutei. Liudytojas E. K. (E. K.) paaiškino, kad iš V. L. šios aplinkybės negirdėjo, o jam taip pasakė jo motina. Liudytojų, kurie artimais giminystės ryšiais susiję su atsakovų šeima ir galimai yra suinteresuoti bylos baigtimi, paaiškinimai nagrinėjamu atveju turi būti vertinami kritiškai. Liudytojų paaiškinimai, apsiriboję tik bendrais teiginiais, nesudaro pagrindo vertinti, kad E. L. turėjo prievolę sudaryti ginčo sandorį. Be to, atsakovų atstovas nepaaiškino, kodėl tokiu atveju E. L., neva žinodamas tėvo valią, palikimą priėmė, o ne jo atsisakė.

12.8. Apeliantai neatkreipė dėmesio, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies panaikino 2015 m. rugsėjo 21 d. paveldėjimo teisių pagal įstatymą liudijimą Nr. NK-4501 bei 2016 m. liepos 28 d ir 2018 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutartis, o likusioje dalyje tiek paveldėjimo teisės liudijimas, tiek dovanojimo sandoriai liko galioti. Tai, kad paveldėjimo teisės liudijimas ir paskesni, po paveldėjimo teisių dovanojimo tarp artimųjų giminaičių sudaryti turto, kuris sudarė palikimą, dovanojimo sandoriai pripažinti negaliojančiais ar niekiniais iš dalies, nesudaro pagrindo išvadoms, kad tokie sandoriai neegzistavo ir teismas juos panaikindamas nesukūrė teisinių pasekmių.

12.9. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad palikėjo V. L. įpėdiniai būtų pasidalinę palikimą sudarantį turtą įstatymo nustatyta tvarka.

12.10. Pirmosios instancijos teismui pripažinus tarp atsakovo E. L., L. R. ir J. L. sudarytą paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį negaliojančia dalyje dėl E. L. paveldėjimo teisių dovanojimo atsakovei J. L., atsakovė J. L. negali būti laikoma teisėta viso turto, kurį padovanojo atsakovams N. L., L. L. ir M. L., savininke. Taigi, neturėdama nuosavybės teisės atsakovė J. L. negalėjo sudaryti jokių sandorių dėl nuosavybės perleidimo, o sudariusi tokį sandorį pažeidė imperatyvias CK 4.48 straipsnio nuostatas, kuriose įtvirtinta, kad perduoti nuosavybę į daiktą gali tik pats savininkas arba jo įgaliotas asmuo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

15. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys iš esmės tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

16. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6254-590/2011, kuris įsiteisėjo 2013 m. liepos 11 d., kreditorei AB ,,Swedbank“ (toliau – ir pradinė kreditorė) iš solidaraus skolininko atsakovo E. L. priteista 150 000 Eur dydžio skola ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos. Šio sprendimo pagrindu išieškotojai AB ,,Swedbank“ 2013 m. rugsėjo 2 d. išduotas vykdomasis raštas, kurio pagrindu buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 0008/13/02605 dėl paminėtos skolos ir palūkanų išieškojimo iš skolininko E. L..

17. 2019 m. liepos 1 d. antstolio I. G. patvarkymu Nr. S-19-8-18206, priimtu vykdomojoje byloje Nr. 0008/13/02605, pradinė išieškotoja AB ,,Swedbank“ pakeista nauja išieškotoja PlusPlus Capital AS, Lietuvoje veikiančia per PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialą. Vykdymo proceso šalies pakeitimo pagrindas – 2019 m. kovo 25 d. AB ,,Swedbank“ ir PlusPlus Capital AS sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis.

18. (Duomenys neskelbtini) mirė skolininko E. L. tėvas V. L.. Jo palikimą priėmė įstatyminiai įpėdiniai: sutuoktinė J. L., sūnus E. L. ir dukra L. A.. 2015 m. sausio 6 d. E. L. ir L. A. sudarė paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kuria paveldėjimo teises padovanojo savo motinai J. L..

19. 2015 m. rugsėjo 21 d. paveldėjimo teisės liudijimas patvirtina, kad J. L. paveldėjo 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); 271/1869 dalis žemės sklypo ir 1/2 dalį pastato, esančių (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį žemės sklypo ir 1/2 dalį namo, esančių (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/6 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Šį turtą atsakovė J. L. paveldėjo kaip mirusiojo sutuoktinė (1/4 dalį) ir pagal 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį (3/4 dalis).

20. 2016 m. liepos 28 d. dovanojimo sutartimi atsakovė J. L. padovanojo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), atsakovams N. L., L. L. ir M. L., o 2018 m. gegužės 17 d. sudaryta dovanojimo sutartimi atsakovė J. L. padovanojo atsakovui L. L. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo dalį ir lauko virtuvę).

21. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti paveldėjimo sutarties, kuria atsakovas E. L. padovanojo savo paveldėjimo teises atsakovei J. L., dalį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, taip pat pripažinti negaliojančiomis paminėtas 2016 m. liepos 28 d. ir 2018 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutartis bei taikyti restituciją. Ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančiu 2015 m. rugsėjo 21 d. J. L. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį ir įpareigoti atsakovą E. L. įregistruoti nuosavybės teisę į 3/16 dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), o atsakovui per teismo nustatytą terminą neįregistravus nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį turtą, suteikti ieškovei leidimą kreiptis į VĮ ,,Registrų centras” dėl nuosavybės teisių į minėtą turtą įregistravimo atsakovo E. L. vardu ir sąskaita.

22. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovai J. L., L. L., E. L., N. L. ir M. L., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė šiuos pagrindinius argumentus: 1) byloje nebuvo nustatytos visos sąlygos, leidžiančios pripažinti paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu; 2) pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. L. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį negaliojančia, neatsižvelgė į tai, kad į sprendime nurodytas turto dalis paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas; 3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad J. L. sudaryti turto dovanojimo sandoriai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms; 4) pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė restituciją.

23. (Duomenys neskelbtini) atsakovė J. L. mirė. Vilniaus miesto 42-ojo notaro biure buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. 256/2022, kurioje dėl paveldėjimo kreipėsi testamentiniai įpėdiniai L. L. ir L. A. (buvusi R.). Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, 2024 m. kovo 25 d. nutartimi nutarė laikyti atsakovės J. L. procesinių teisių perėmėjais (atsakovais) atsakovą L. L. ir L. A., kuri į šią bylą iki paminėtos nutarties priėmimo buvo įtraukta trečiuoju asmeniu (CPK 48 straipsnio 1 dalis).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su actio Pauliana taikymo sąlygomis

24. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana); sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).

25. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtinosios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

26. Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, kad šioje byloje nebuvo įrodytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos – buvo suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, ginčijami sandoriai nepažeidžia ieškovės teisių, nes ieškovė nebuvo kreditorė (kreditorė buvo AB „Swedbank“), o atsakovas E. L. buvo sąžiningas ir privalėjo perleisti motinai paveldėjimo teises, taip vykdydamas mirusio tėvo testamente įtvirtintą jo valią.

27. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino, kad vienerių metų senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti nebuvo praleistas, ieškovei įrodžius, jog apie 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį ji sužinojo tik 2020 m. rugsėjo 21 d., gavusi iš antstolio I. G. Testamentų registro duomenis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad antstolis I. G. 2020 m. rugsėjo 21 d. patikrino Testamentų registrą, ir buvo suformuotas išrašas, iš kurio matyti, jog šio išrašo pastabose (Nr. 4) yra įrašas apie E. L. ir L. A. 2015 m. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kuria jie padovanojo paveldėjimo teises J. L..

28. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad pradinis ieškinys šioje byloje ieškovės pareikštas 2021 m. gegužės 6 d., o byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad ieškovė apie ginčo sandorį, labiausiai tikėtina, sužinojo susipažinusi su į bylą pateiktu 2020 m. rugsėjo 21 d. Testamentų registro išrašu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti nebuvo praleistas.

29. Nors apeliantai teigia, kad pradinė kreditorė apie ginčo sandorį sužinojo anksčiau, t. y. 2019 m. kovo 27 d., atlikusi atsakovo E. L. nekilnojamojo turto paiešką, byloje nėra jokių šią aplinkybę net ir netiesiogiai patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš atsakovų į bylą pateikto Vartotojo veiksmų protokolo, parodančio E. L. turto paieškas Nekilnojamojo turto registre per laikotarpį nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2021 m. gegužės 20 d., AB „Swedbank“ iš tiesų atliko E. L. duomenų paiešką 2017 m. spalio 11 d. ir 2019 m. kovo 27 d. Vis dėlto pažymėtina, kad paieškos Nekilnojamojo turto registre atlikimas apeliaciniame skunde nurodytu metu nereiškia, kad duomenys, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių perleidimo sutarties sudarymą, šiame registre faktiškai atsispindėjo ir buvo matomi pradinei kreditorei. Vertinant vien šio registro duomenis, aplinkybės, susijusios su E. L. turtinės padėties pasikeitimu, negalėjo būti akivaizdžios, juolab kad pradinė kreditorė neturėjo jokio pagrindo tikrinti E. L. giminaičių duomenų apie jų turimą nekilnojamąjį turtą. Vienintelis į bylą pateiktas dokumentas, kuriame aiškiai užfiksuotas paveldėjimo teisių dovanojimo faktas ir labiausiai tikėtinas ieškovės sužinojimo apie jos teisių pažeidimą momentas, yra 2021 m. rugsėjo 21 d. Testamentų registro išrašas. Šiuo aspektu svarbi ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė, kad nei pradinė kreditorė, nei ieškovė neturėjo objektyvios galimybės pačios tikrinti duomenis Testamentų registre, kadangi jos nepatenka į subjektų, turinčių teisę gauti šio registro duomenis, sąrašą (Testamentų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 594 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 73 redakcija) (toliau – Testamentų registro nuostatai) 66 punktas). Be to, remiantis Testamentų registro nuostatų 70.6 punktu, paieška Testamentų registre atliekama ne pagal įpėdinio, o pagal palikėjo asmens duomenis. Kaip matyti iš 2021 m. rugsėjo 21 d. Testamentų registro išrašo, antstolis paiešką nurodytame registre atliko ne pagal E. L., o pagal V. L. asmens kodą, o šis asmuo su pradine kreditore nebuvo susijęs. Tai papildomai paneigia pradinės kreditorės galimybę apie ginčo sandorį sužinoti anksčiau nei apie jį sužinojo ieškovė. Aplinkybė, ar vykdomąją bylą vykdantis antstolis galėjo nurodytus duomenis gauti anksčiau, senaties terminui nustatyti šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti yra siejamas būtent su kreditoriaus sužinojimo apie jo teises pažeidžiantį sandorį momentu (CK 6.66 straipsnio 3 dalis).

30. Nepagrįstais laikytini ir atsakovų argumentai, kad ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovės interesų. Byloje esantys duomenys (2020 m. gruodžio 6 d. antstolio I. G. padėjėjos elektroninis laiškas) patvirtina, kad E. L. vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, nuo skolininkui priklausančios banko sąskaitos piniginės lėšos nenusirašo, iš to paties skolininko išieškojimą vykdo ir kiti antstoliai (33 vykdomosios bylos, išieškoma suma – 434 903,38 Eur). Taigi bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas E. L. ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo turto, iš kurio galėtų būti vykdomas išieškojimas. Kaip matyti iš V. L. paveldėjimo bylos medžiagos, palikėjo V. L. turtą, kaip įstatyminiai įpėdiniai paveldėjo jo sutuoktinė ir du jo vaikai – sutuoktinė 1/4 dalį, o E. L. bei L. R. – likusias 3/4 dalis turto (CK 5.11, 5.13 straipsniai). Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis apie V. L. priklausantį nekilnojamąjį turtą, akivaizdu, kad nesudarius 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties, atsakovui E. L. būtų atitekusi nekilnojamojo turto dalis ir iš šio turto galėtų būti išieškoma. Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas actio Pauliana sąlygų buvimą, pagrįstai nustatė kreditorės teisių pažeidimą. Atitinkamai pažymėtina, kad nurodytos dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybės (sandoris sudarytas atsakovui E. L. turint nepadengtų skolų kreditoriams, paveldėjimo teisės padovanotos E. L. artimai giminaitei – jo motinai) nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada apie E. L. nesąžiningumą (CK 6.66 straipsnio 1 dalis, CK 6.67 straipsnio 1 punktas).

31. Apeliaciniame skunde atsakovai siekia pagrįsti, kad E. L. ir L. A. privalėjo paveldėjimo teises padovanoti savo motinai, kadangi tokia buvo palikėjo V. L. valia. Teisėjų kolegija nepritaria šiai atsakovų pozicijai. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sąlyga – skolininko neprivalėjimas sudaryti sandorį – paprastai suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad palikėjo valios įtvirtinimas testamente nesukelia teisinės prievolės šį testamentą vykdyti (t. y. įpėdinis gali nepriimti palikimo arba šio palikimo atsisakyti), todėl negalima teigti, kad V. L. sudarius asmeninį testamentą, egzistavo teisinė prievolė sudaryti paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį. Be to, kaip jau minėta, ginčo dovanojimo sutartis neatitiko E. L. kreditorių interesų. Svarbu pažymėti ir tai, kad asmeniniai testamentai, surašyti testatoriaus ranka, atitinka oficialiuosius testamentus tik tuo atveju, jeigu nustatyta tvarka buvo perduoti saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui užsienyje (CK 5.31 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu asmeniniai testamentai nebuvo perduoti saugoti nurodytiems asmenims, jie turi būti per vienerius metus po testatoriaus mirties pateikti teismui ir jo patvirtinti (CK 5.31 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju nėra aišku, kodėl atsakovai, siekdami, kaip jie patys nurodo, vykdyti mirusio V. L. valią, nesikreipė į teismą dėl asmeninio jo testamento patvirtinimo. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad ginčo dovanojimo sutartimi atsakovas E. L. galimai siekė ne vykdyti palikėjo valią, o siekė išvengti išieškojimo iš paveldimo turto.

32. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo praktika aiškinant pirmiau nurodytas proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

33. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė pateiktus įrodymus, ir, remdamasis įrodymų visetu, pagrįstai nustatė visų actio Pauliana sąlygų buvimą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių paveldėjimo teisės liudijimo ir kitų sandorių pripažinimu negaliojančiais

34. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje buvo pripažinta negaliojančia 2015 m. rugsėjo 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalis, kuria J. L. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į šį nekilnojamąjį turtą: 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 271/4984 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis pastato-lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini); 3/32 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 1/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Apeliantų teigimu, ši teismo sprendimo dalis nesukelia teisinių pasekmių, nes į jame nurodytas turto dalis paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas. Apeliantai taip pat nurodo, kad 2016 m. liepos 28 d. ir 2018 m. gegužės 17 d. J. L. anūkams padovanojo visai kitą turtą, nei nurodyta sprendime.

35. Kaip matyti iš 2015 m. rugsėjo 21 d. paveldėjimo teisės liudijimo, J. L. paveldėjo 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); 271/1869 dalis žemės sklypo ir 1/2 dalį pastato, esančių (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį žemės sklypo ir 1/2 dalį namo, esančių (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/6 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Šį turtą J. L. paveldėjo tokiu būdu: 1/4 dalį paveldėjo kaip mirusiojo sutuoktinė ir 3/4 dalis turto įgijo pagal 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį. Atsakovui E. L. ir jo seseriai, kaip įpėdiniams pagal įstatymą, tenkanti palikimo dalis būtų sudariusi 3/4 dalis viso palikimą sudarančio turto (kiekvienas įgytų teisę į 3/8 dalis palikimo). Taigi, pripažinus negaliojančia 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį dalyje dėl E. L. paveldėjimo teisių dovanojimo J. L., J. L. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas negali būti laikomas galiojančiu visa apimtimi, kadangi faktiškai pasikeitė jos paveldimo turto dalis. Dėl nurodytų priežasčių sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad negaliojančia turi būti pripažinta J. L. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalis, kuria jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į nekilnojamojo turto dalis, kurios, nesant ginčo sandorio, būtų atitekusios E. L., t. y. 3/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 271/4984 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis pastato-lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 3/16 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalis gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini); 3/32 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 1/16 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

36. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paveldėjimo teisės liudijimas neturi įtakos įpėdinio teisėms į paveldėtą turtą, o tik šias teises patvirtina (CK 5.66 straipsnio 1 dalis). Taigi pripažinus negaliojančia 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties dalį nuo jos sudarymo momento ir atitinkamai pasikeitus J. L. teisių į V. L. turtą teisių apimčiai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atitinkamoje dalyje pripažino paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu, nes jis neatspindėjo J. L. turimų teisių į palikėjo turtą.

37. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, 2016 m. liepos 28 d. dovanojimo sutartimi J. L. padovanojo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), atsakovams N. L., L. L. ir M. L., o 2018 m. gegužės 17 d. sudaryta dovanojimo sutartimi J. L. padovanojo L. L. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo dalį ir lauko virtuvę). Pripažinus iš dalies negaliojančia 2015 m. sausio 6 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, matyti, kad 2016 m. liepos 28 d. ir 2018 m. gegužės 17 d. dovanojimo sutarčių sudarymo metu atsakovė J. L. buvo ne viso perleidžiamo turto savininkė (CK 4.48 straipsnis). Dalis šio turto (271/4984 dalis žemės sklypo ir 3/16 dalys pastato – lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini), bei 3/16 dalys žemės sklypo bei gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini)) faktiškai priklausė atsakovui E. L..

38. Kaip pagrįstai nurodyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime, CK 4.48 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Nustačius, kad J. L. paminėtų dovanojimo sutarčių sudarymo metu nebuvo dalies dovanojamo turto savininkė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino iš dalies negaliojančiomis ir paminėtas sutartis, kadangi imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

39. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus apie tai, kad aptartoje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje nurodytos turto dalys neegzistavo ir negalėjo sukelti teisinių pasekmių.

40. Nors apeliantai nesutinka ir su restitucijos taikymu, jų pozicija šioje dalyje iš esmės yra grindžiama nesutikimu su teismo sprendimo dalimi dėl sandorių negaliojimo. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo sandorius pripažino negaliojančiais, nėra pagrindo vertinti, kad restitucija buvo negalima, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su restitucija, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir, vadovaudamasis įrodymų visuma, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, spręstinas ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Teisme nebuvo gautas ieškovės prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

44. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovų L. A., L. L. (L. L.), E. L. (E. L.), N. L. (N. L.) ir M. L. (M. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.