Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-155-518/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-12-20
Bylos Nr.: 1A-155-518/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-10307-2018-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Justas Namavičius, Linas Žukauskas
Nuteistasis: A. A.
Nukentėjusysis: G. K.
Advokatai: Saulius Juzukonis, Romualdas Drakšas

Kategorijos

1.1.5.1.1Būtinosios ginties samprata ir sąlygos (BK 28 str. 1-2 d.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
1.1.8.6.6Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)
1.2.4.1.1Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str. 1 d.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-518/2019

Teismo proceso Nr. 1-01-1-10307-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.6; 1.2.4.1.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Justo Namavičiaus, Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,nuteistajam A. A., jo gynėjui advokatui Romualdui Drakšui,nukentėjusiajam G. K., jo atstovui advokatui Sauliui Juzukoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. gynėjo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš A. A. priteista:

- Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 1 684,44 Eur nuostolių atlyginimo;

- G. K. 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. A. A. nuteistas už tai, kad 2018 m. kovo 4 d., laikotarpyje nuo 00.09 val. iki 00.29 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, netrukus po (duomenys neskelbtini) kilusio žodinio konflikto dėl užtverto pravažiavimo, atėjo prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio S. K., ir kilusio konflikto metu tyčia dūrė du kartus nukentėjusiajam G. K. į pilvo sritį, tuo jam padarydamas durtines – pjautines pilvo žaizdas su tuščiosios žarnos sužalojimu, taip tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. K. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistojo A. A. gynėjo advokato Romualdo Drakšo apeliaciniame skunde pateikiami alternatyvūs prašymai:

- panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį;

- panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą A. A. atžvilgiu nutraukti, nes nusikalstama veika padaryta dėl būtinosios ginties;

- pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, A. A. skirti švelnesnę bausmę nei laisvės atėmimas.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK nuostatas dėl įrodymų vertinimo, kadangi byloje surinktus įrodymus ištyrė ir vertino deklaratyviai bei tendencingai, A. A. nuteisė vadovaudamasis spėjimais (prielaidomis), o ne konkrečiais įrodymais ar įrodymų visuma, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpciją ir netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą. Apelianto teigimu, byloje nėra surinkta patikimų įrodymų neginčijamai išvadai dėl A. A. kaltės padaryti, todėl sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taip pat priimant skundžiamą nuosprendį netinkamai taikytas būtinosios ginties institutas bei nuteistajam paskirta bausmė, neatitinkanti teisingumo principo.

4. Gynėjo nuomone, specialisto išvada Nr. G 441/2018(04), kurioje konstatuotos nukentėjusiojo G. K. pilve esančios žaizdos ir sužalojimai, skirta nustatyti tik sveikatos sutrikdymo mastą, bet ne aplinkybes, kokiu tiksliai daiktu ir kokiu laiku G. K. buvo padaryti specialisto išvadoje aprašyti sužeidimai. Tyrimo metu taip ir nebuvo surastas galimas nusikaltimo padarymo įrankis – peilis, todėl teismo išvados buvo „pritemptos“ prie iškeltų prielaidų neva G. K. buvo sužalotas peiliu, nors nesant objektyviai nustatyto ir nešališkai ištirto nusikaltimo padarymo įrankio, negalima daryti neginčytinos išvados, jog G. K. buvo sužalotas būtent peiliu, o ne kokiu nors kitu smailiu įrankiu. Nenustačius nusikalstamos veikos padarymo įrankio, nebuvo atlikta ir ekspertizė, ar tokiu įrankiu G. K. galėjo būti padarytos specialisto išvadoje konstatuotos žaizdos. Todėl byloje taip ir liko nenustatyta, ar G. K. sužeistas byloje nagrinėjamo įvykio metu, ar žaizdos jo pilve padarytos peiliu ar kokiu kitu daiktu ir kas padarė šiuos sužalojimus.

4.1. Skunde išsamiai analizuojamas L. B. į bylą pateiktas vaizdo įrašas pavadinimu „ch01_20180304002147.mp4“, kuriame užfiksuotas visas byloje nagrinėjamas įvykis. Gynėjas akcentuoja, jo manymu, esminę reikšmę turinčias vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, t. y. kad įvykio metu A. A. buvo akivaizdžiai neblaivus, jokio konflikto iki 00.26 val. nevyko, kai A. A. netikėtai buvo užpultas S. K., suduodant du smūgius į galvą kumščiu, po ko S. K. du smūgius sudavė ir A. A. gynusiam D. R., po to A. A. kumščiu du smūgius sudavė ir G. K., vėliau iki pat 00.28 val. tiek G. K., tiek S. K. pakaitomis po keletą kartų suduodavo smūgius kumščiais ir kojomis A. A., kuriam bandant atsikelti nuo žemės, jis vis būdavo pargriaunamas, galiausiai S. K. priėjo prie į automobilį atsirėmusio A. A. ir keturis kartus šovė nusitaikęs į galvą iš ginklo, kuriuo vėliau dar penkis kartus trenkė į galvos sritį.

4.2. Apelianto vertinimu, byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patikimai ir neginčytinai patvirtintų, kad A. A. įvykio metu rankose laikė peilį, kuriuo dūrė nukentėjusiajam G. K. į pilvą. Analizuojant aukščiau aptartą vaizdo įrašą, nėra aišku, ar A. A. užpuolimo metu ką nors laikė rankose, o net jei ir laikė, tai nėra aišku, kas tai per daiktas. Teismo išvada, kad rankose galėjo būti laikomas peilis, kelia abejonių, nes vaizdo įrašas nėra pakankamai aiškus, jog būtų galima padaryti neginčijamą išvadą, tuo labiau kad vaizdo įraše nuo 00:27:08 val. A. A. abejomis rankomis laikosi įsikibęs į automobilį ir jo rankose nėra jokio daikto. Iš to galima spręsti, kad nuo pat užpuolimo pradžios jokio daikto A. A. rankose iš viso nebuvo arba kad daiktas jam iškrito iš rankų, bet po įvykio šis daiktas būtų buvęs surastas ir perduotas pareigūnams, visgi joks galimas nusikalstamos veikos įrankis po įvykio nebuvo rastas, kas tik sustiprina abejones dėl to, ar A. A. jo užpuolimo metu rankose iš viso kažką laikė, juo labiau peilį.

4.3. Gynėjo nuomone, skundžiamo nuosprendžio teiginys, jog A. A. nepaneigė rankoje laikęs peilį, tik patvirtina teismo siekį „pritempti“ byloje esančias prielaidas prie norimų daryti išvadų apie A. A. kaltę. Nors atsakydamas į užduodamus klausimus A. A. ir nepaneigė, kad rankose laikė peilį, bet iš vaizdo įrašo visiškai neaišku, ar A. A. įvykio metu ką nors laikė rankose ir kas tai buvo. Tačiau teismas, remdamasis neteisinga prielaida apie vaizdo įraše neva matomą peilį, formulavo klaidinančius klausimus nuteistajam prašydamas paneigti, kad vaizdo įraše matomas peilis, taip iš esmės sudarydamas galimybę pasisakyti tik dėl peilio. Pažymima, kad pats A. A. įvykio metu buvo stipriai apgirtęs bei nurodė daugelio įvykio detalių neatsimenantis, bet mano (ne teigia ar atsimena), jog būdamas neblaivus galėjo patekti į konfliktinę situaciją, suduoti smūgius ar durti peiliu. Visgi teismas A. A. pamąstymus apie tai, ką jis galėjo padaryti, interpretavo tendencingai ir prilygino kaltės pripažinimui, nors tokie teiginiai tik patvirtina, kad nuteistasis nieko neprisimena apie savo veiksmus ir jo parodymų laikyti patikimu įrodymu nėra pagrindo. Nuteistojo parodymai, kad įprastai jis su savimi nešiodavosi mažą peiliuką, taip pat nepatvirtina, jog A. A. su savimi peiliuką turėjo ir įvykio metu. Kita vertus, vien peilio turėjimas savaime nepatvirtina jo panaudojimo nukentėjusiojo sužalojimams padaryti fakto. Įvykio naktį išgautas A. A. prisipažinimas yra niekinis, kadangi jis tuo metu buvo stipriai apgirtęs, o taip pat patyręs stiprų fizinį smurtą ir sužalotas.

4.4. Taip pat skunde nurodoma, kad nepatikimais pripažintini S. K. parodymai, jog jis pradėjo pulti A. A., kai šis neva iš striukės išsitraukė peilį. S. K. teiginys, kad jis A. A. rankose pamatė peilį, laikytinas gynybine versija, siekiant pateisinti A. A. užpuolimą be jokios priežasties ir taip išvengti ar sušvelninti gresiančią atsakomybę dėl A. A. sužalojimo. Įvykio naktį apklausiamas S. K. policijos pareigūnui įvykio aplinkybių paaiškinti negalėjo, bet turėdamas laiko sukūrė savo veiksmus pateisinančią gynybinę versiją, kurią pateikė vėlesnėse apklausose. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje buvo nustatytas S. K. ir G. K. parodymų melagingumas dėl to, jog neva alkoholis buvo vartojamas tik prieš pat išvežant į ligoninę skausmui numalšinti. Nustatytas dalies parodymų melagingumas neleidžia vienareikšmiai tikėti ir kita S. K. parodymų dalimi, nebent juos patvirtintų kiti įrodymai, tačiau byloje nėra kitų S. K. parodymus patvirtinančių įrodymų. Visų pirma, šie parodymai neatitinka vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių. Šiuo atveju vaizdo įrašas yra objektyvesnis įrodymas nei S. K. parodymai. Be to, teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog faktiniai įrodymai, kaip aktuali vaizdo medžiaga, balso įrašai ir pan., užfiksavę konkretų įvykį, visuomet turi pirmumą prieš žodinius parodymus, kadangi leidžia atkurti objektyvų ir pirminį įvykio vaizdinį. Kaip jau buvo aukščiau nurodyta, iš vaizdo įrašo matyti, kad S. K. nuteistąjį A. A. užpuolė visiškai netikėtai ir jam neatliekant jokių agresyvių veiksmų, A. A. tiesiog stovėjo, be kita ko, užpuolimo momentu A. A. buvo sudėjęs rankas už nugaros, todėl abejotina, ar S. K. galėjo matyti kažką A. A. rankose. Be to, vienintelis S. K. teigia matęs peilį A. A. rankose. S. K. neadekvatūs smurtiniai veiksmai A. A. atžvilgiu netgi paneigia jo teiginius, kad užpuolimas vykdytas neva ginantis. Net jei tai buvo tariama būtinoji gintis, akivaizdu, kad ji buvo neadekvati, nes A. A. buvo be perstojo daužomas ir spardomas, vėliau jo atžvilgiu netgi panaudotas šaunamasis ginklas, nors A. A. net nebandė priešintis prieš jo atžvilgiu naudotą smurtą.

4.5. Pažymima, kad nei vienas liudytojas, nei pats nukentėjusysis negali patvirtinti, kad G. K. peiliu sužalojo būtent A. A.. Vaizdo įraše, kuriame labai aiškiai užfiksuota visa įvykių eiga, o taip pat ir nuteistojo A. A. veiksmai, nuo 00:26:37 val. iki 00:28:55 val. nėra matomas nei vienas A. A. veiksmas, kurį būtų galima įvardinti dūriais į G. K. pilvo sritį. Pats nukentėjusysis G. K. negali nurodyti, kokiu metu jam buvo durta į pilvą, bet daro prielaidą, kad tai buvo konflikto metu. Visgi tokia prielaida prieštarauja vaizdo įrašui, kuriame G. K. nei karto nesusiėmė už pilvo ar jo judesiai būtų riboti dėl patirtų sužalojimų. Priešingai, vaizdo įraše matyti itin aktyvūs nukentėjusiojo G. K. veiksmai. Be to, vaizdo įraše 00:29:18 ir 00:30:18 val. aiškiai matomas G. K. pilvas ir gana šviesus jį dengiantis rūbas, ant kurio nėra jokių sužeidimo ir kraujo žymių. Kitame byloje esančiame vaizdo įraše „ch02_20180304001624“ 00:33:07 val. matyti, kad G. K. pakelia savo rūbus ir apžiūri pilvą, ant kurio vėlgi nėra matomos nei durtinės-pjautinės žaizdos, nei kraujas, apžiūrėjęs pilvą, G. K. nueina bei šnekasi su S. K. ir L. B.. Įvertinus nurodytas aplinkybes, galima spręsti, jog G. K. buvo sužalotas ne konflikto su nuteistuoju A. A. metu.

4.6. Be to, apelianto teigimu, byloje nebuvo tinkamai nustatytas galimas nusikalstamos veikos padarymo laikas. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nusikalstama veika padaryta nuo 00.09 iki 00.29 val., bet vaizdo įraše nuo 00.09 val. matyti tik ramiai besikalbantys vyrai, o konfliktas kyla 00:26:37 val., kai S. K. užpuola A. A.. Tačiau nei laikas iki konflikto, nei laikas, kai A. A. buvo puolamas G. K. ir S. K., negali būti pripažįstamas nusikaltimo padarymo laiku, nes tuo metu jokie A. A. veiksmai, kuriais galėjo būti sužalotas G. K., nebuvo nustatyti. Akivaizdu, kad sužalojimai G. K. buvo padaryti kitu, ne nuosprendyje nurodytu laiku. Konkretaus nusikaltimo laiko ir konkrečių A. A. veiksmų, sužalojant G. K., nenurodymas tik patvirtina, kad G. K. sužalojo ne A. A..

5. Skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti būtinosios ginties instituto. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė.

5.1. Anot apelianto, apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp nuteistojo A. A. ir nukentėjusiojo G. K. buvo kilusios muštynės, kurių metu paprastai būtinoji gintis nekonstatuojama. Teismų praktikoje muštynėmis laikomas abipusis smurtinis konfliktas, kai abi pusės puola ir nei viena nesigina. Gynėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo ne muštynės, o A. A. užpuolimas. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, iš vaizdo įrašo matyti, kad stovintį A. A. pirmasis be jokios priežasties puolė S. K., o vėliau prie smurtavimo prisijungė ir G. K., tuo metu A. A., būdamas stipriai apgirtęs ir sunkiai besiorientuojantis aplinkoje, nieko nepuolė, niekam negrasino, net nematyti, kad jis turėtų rankose peilį, prieš A. A. buvo smurtaujama net tada, kai jis nugriuvo ant žemės, iš esmės A. A. neatliko jokių aktyvių smurtinio pobūdžio veiksmų. Todėl nustačius, kad visgi A. A. padarė sužalojimus nukentėjusiajam G. K., A. A. veiksmai vertintini kaip būtinoji gintis, nes tam yra visos sąlygos: prieš A. A. buvo nukreiptas pavojingas kėsinimasis, t. y. du stambūs vyrai jį daužė, spardė, galiausiai buvo panaudotas ir ginklas, taip pasikėsinant į svarbiausias baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes – sveikatą ir net gyvybę; aktyvūs S. K. ir G. K. smurtiniai veiksmai prieš A. A. patvirtina, kad kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus. Šiuo atveju būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos, nes buvo kėsintasi ne tik į A. A. sveikatą, bet ir gyvybę. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo A. A. atsakomybę šalinančia aplinkybe pripažintina būtinosios ginties situacija.

6. Taip pat skunde nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. A. buvo paskirta pernelyg didelė ir neteisinga bausmė. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau BK 41 straipsnyje greta kitų bausmės tikslų išskiriamo bausmės teisingumo esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Tokiu būdu bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su bausmės individualizavimu. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015).

6.1. A. A. įvykio metu negalėjo tinkamai vertinti savo veiksmų ir koordinuoti poelgių, kadangi jam visiškai netikėtai, su niekuo nekonfliktuojant, buvo užpultas dviejų vyrų ir prieš jį buvo naudojami aktyvūs smurtiniai veiksmai, tuo labiau, kad A. A. dar ir buvo stipriai apgirtęs. Net ir pripažinus, jog A. A. naudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, jis nebuvo intensyvus, veika yra atsitiktinio pobūdžio, padaryta ginantis nuo pavojingo ir intensyvaus užpuolimo. Apygardos teismas nepagrįstai akcentavo A. A. ankstesnius teistumus, kadangi ankstesnės nusikalstamos veikos buvo padarytos prieš dešimt ir daugiau metų, per tokį pakankamai ilgą laikotarpį A. A. naujų nusikalstamų veikų nepadarė, kad patvirtina padarytas tinkamas išvadas ir teigiamus gyvenimo būdo pokyčius. Nuteistasis yra dirbantis, turi vaikų, sužadėtinę, kurią išlaiko ir su kuria planuoja kurti šeimą, be to, jo mama G. A. sunkiai serga, jai neseniai atlikta sudėtinga operacija, A. A. ja nuolat rūpinasi, padeda finansiškai. Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių tokį nuteistojo A. A. asmenybės ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą, kad bausmės tikslai būtų pasiekti tik skiriant straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Priešingai, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nukentės ir A. A. šeima, be to, sumažės civilinių ieškovų galimybės gauti žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. A. aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skirtina švelnesnė bausmės rūšis nei numatyta sankcijoje, pavyzdžiui, laisvės apribojimas.

III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7. Nukentėjusiojo G. K. atstovo advokato Sauliaus Juzukonio atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma atmesti nuteistojo A. A. gynėjo apeliacinį skundą. Nurodoma, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, pateikiant tarpusavyje nesusijusius įrodymų fragmentus, kurie palankūs nuteistajam.

8. Atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistojo A. A. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, pagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, atlikęs betarpišką įrodymų tyrimą teisiamajame posėdyje ir byloje surinktus įrodymus teisingai įvertinęs priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas nuosprendyje išsamiai aptarė nukentėjusiojo G. K., nuteistojo A. A., liudytojų parodymus, detaliai išanalizavo į bylą pateiktus vaizdo įrašus, specialisto išvadą, kitus rašytinius įrodymus ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas, kad nuteistasis A. A. tyčia peiliu sunkiai sužalojo nukentėjusįjį G. K.. Advokatas pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu A. A. pats pripažino, jog su savimi nešiojasi peilį ir būdamas neblaivus juo galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Atstovo nuomone, aplinkybė, kad įvykio vietoje nerastas nusikaltimo įrankis, neturi reikšmės nuteistojo A. A. veikos kvalifikavimui. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nusikalstamos veikos aplinkybės skundžiamame nuosprendyje buvo įvardintos tiksliai: nurodyta nusikaltimo padarymo vieta, laikas, padariniai, nuteistojo veiksmai - du dūriai peiliu, dėl kurių buvo sužalotas nukentėjusysis.

9. Advokato vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įvykio metu nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Atstovas atkreipia dėmesį, kad nuteistasis A. A. versiją apie būtinąja gintį kėlė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apkaltinamajame nuosprendyje ji buvo motyvuotai atmesta, pabrėžiant, jog liudytojas S. K. pirmas smūgiavo A. A., nes suprato, kad pastarasis rankoje turi peilį ir gali jį panaudoti. Po šių veiksmų prasidėjo kiti aktyvūs muštynių dalyvių veiksmai, kurių metu A. A. peiliu sužalojo G. K.. Taigi, ne nukentėjusysis G. K. ar liudytojas S. K. buvo šio konflikto iniciatoriais. Būtent A. A. su savo dviem pažįstamais iniciavo konfliktą ir patys be aiškios priežasties įėjo į privačią teritoriją - liudytojo S. K. gyvenamojo namo kiemą, kur elgėsi agresyviai. Nuteistasis su savimi turėjo peilį, kurį akivaizdžiai demonstravo ir juo grasino. Advokato nuomone, šios aplinkybės paneigia, kad nuteistasis veikė dėl būtinosios ginties.

10. Atstovas taip pat nurodo, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepažeidė bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų, todėl nėra pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Nei nuteistojo A. A. padarytą veiką, nei jo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės negali būti laikomos tokiomis išskirtinėmis, kurioms esant turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Advokatas pažymi, kad nuteistasis padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, kurio metu panaudojus gyvybei pavojingą įrankį (peilį) buvo sunkiai sutrikdyta G. K. sveikata, pastarajam buvo atlikta sudėtinga operacija, po kurios reikėjo ilgai gydytis, sužalojimo pasekmes nukentėjusysis jaučia iki šiol. A. A. tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse praeityje teistas net 8 kartus už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamas veikas, iki nusikaltimo padarymo nedirbo, užimtumo tarnyboje neregistruotas. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, apeliantui paskirta bausmė yra mažesnė, nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

11. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras, nukentėjusysis G. K. bei jo atstovas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12. Nuteistojo A. A. gynėjo advokato Romualdo Drakšo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl bylos įrodymų vertinimo ir A. A. veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus bei atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. A. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

14. Skundžiamu nuosprendžiu A. A. nuteistas už tai, kad kilusio konflikto metu durdamas du kartus nukentėjusiajam į pilvo sritį, tyčia sunkiai sutrikdė G. K. sveikatą. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi pirmosios instancijos teismas A. A. nuteisė vadovaudamasis spėjimais (prielaidomis), o ne konkrečiais įrodymais ar įrodymų visuma, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpciją ir netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą. Apelianto vertinimu, byloje nėra surinkta patikimų įrodymų neginčijamai išvadai dėl A. A. kaltės padaryti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji A. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nuteistojo veikoje nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo A. A. padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo bei jo gynėjo versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nuteistajam A. A. inkriminuotą sunkų sveikatos sutrikdymą patvirtina byloje esančių įrodymų visuma: nukentėjusiojo G. K., liudytojo S. K., iš dalies paties nuteistojo A. A. parodymai, specialisto išvada Nr. G 441/2018(04), vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas aptariamas įvykis, ir jų apžiūros protokolai, ekspertizės aktas Nr. 11K-180 (19) bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

15. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2018 m. kovo 4 d., netrukus po vidurnakčio, (duomenys neskelbtini) įvyko žodinis konfliktas tarp nukentėjusiojo G. K. ir liudytojos R. K. bei liudytojų D. R. ir J. D.. Konfliktui pasibaigus G. K. ir R. K. nuvažiavo prie liudytojui S. K. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur netrukus atėjo agresyviai nusiteikę D. R., J. D. ir jų pasikviestas nuteistasis A. A.. Pastarieji pradėjo reikšti pretenzijas G. K. dėl neva (duomenys neskelbtini) konflikto metu jo pavartoto smurto prieš D. R.. Vėliau konfliktas peraugo į muštynes, kurių metu nukentėjusiajam G. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

15.1. Nukentėjusysis G. K. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis su žmona važiavo į S. K. namus pasiimti vaiko. Įsukus į (duomenys neskelbtini) pamatė gatvėje stovintį taksi automobilį, kuris trukdė pravažiuoti. Šalia stovėjo du vyrai, dar du ėjo automobilio link. Nukentėjusysis pašaukė per atidarytą langą, kad praleistų juos pravažiuoti, tačiau priėję vyriškiai norėjo jam suduoti, atidarė galines dureles ir bandė įlipti. Žmona paspaudė greičio pedalą ir jie nuvažiavo pas S. K.. Netrukus atėjo trys vyrai, pradėjo keiktis, sakė, kad yra „(duomenys neskelbtini)“. G. K. suprato, kad vyriškiai atėjo aiškintis dėl to neprasilenkimo. Abu su S. K. šiuos vyrus ramino, prašė išeiti iš kiemo. Vienas iš atėjusių vyriškių - A. A., kišdamas ranką į užantį, sakė, kad juos iššaudys. Nukentėjusysis suprato, kad pastarasis grasino rimtai, laikydamas ranką užantyje. Paskui vyriškiai pradėjo stumdytis tarpusavyje, buvo agresyvūs. S. K. sušuko apie peilį, tačiau tada G. K. peilio dar nematė. D. R. norėjo stumti S. K., o nukentėjusysis norėjo D. R. atitraukti į šalį. Tuo metu A. A. jam dūrė, jis pajuto skausmą šone, pamatė kraują. Prisimena, kad A. A. pastūmė ir pastarasis pargriuvo. Nukentėjusysis spyrė ir smūgiavo A. A., nes norėjo, kad pastarasis išmestų peilį. Paskui L. B. atnešė šautuvą, S. K. jį paėmė, pradėjo šaudyti. Po šūvių vyriškiai nusiramino ir pasišalino. Vėliau nukentėjusysis su S. K. nuėjo į namo vidų, jam buvo silpna, todėl jis buvo nugabentas į ligoninę (t. 3, b. l. 124-125). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis G. K. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybės ir patvirtino, kad būtent A. A. sudavė jam smūgius peiliu, kadangi gerai įsidėmėjo jo veidą (t. 4, b. l. 77-78).

15.2. Nukentėjusiojo G. K. nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino liudytojas S. K., kuris apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2018 m. kovo 4 d. namo grįžo po vidurnakčio. Už kelių minučių į kiemą įvažiavo G. K. su žmona. Netrukus pamatė, kad į jo namų teritoriją ateina trys nepažįstami vyriškiai, kurie prisistatė „(duomenys neskelbtini)“. Jie buvo nusiteikę agresyviai, grasino, keikėsi, kabinėjosi prie O. T. ir G. K., sakė, kad pastarasis „prisidirbo“. S. K. bandė šiuos asmenis iš savo kiemo išprašyti, tačiau jie savo noru neišėjo. Vėliau liudytojas pastebėjo, kad A. A. dešinėje rankoje turi peilį, todėl pirmas jam trenkė. Prasidėjo muštynės, liudytojas sušuko G. K., kad yra peilis. Nelabai atsimena, kaip vyko muštynės, gali paaiškinti tik tai, ką matė filmuotoje medžiagoje, t. y. kad atvykę vyriškiai puolė ant jų, o jie gynėsi. Kai S. K. pradėjo šaudyti iš garsinio pistoleto, atvykę vyriškiai pasišalino. Pasibaigus muštynėms, G. K. parodė, kad jam įdūrė. Liudytojas matė dvi žaizdas G. K. pilve. O. T. jį ir nukentėjusįjį nuvežė į ligoninę (t. 3, b. l. 108-109, 124).

15.3. Tai, kad tarp G. K. ir S. K. bei D. R., J. D. ir A. A. kovo 4 d. naktį S. K. namo kieme įvyko konfliktas, peraugęs į muštynes, kurių metu A. A. galėjo peiliu sužaloti nukentėjusįjį, neneigė ir pats nuteistasis. A. A.. Apklaustas pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad įvykio dieną su J. D. ir D. R. pas pastarąjį namuose gėrė alkoholinius gėrimus. D. R. ir J. D. išsikvietė taksi ir išėjo, tada jis nutarė pamiegoti. Paskui kažkuris atėjo ir jį pažadino, pasakė, kad prie D. R. kažkas „prisikabino“. Jie išėjo į lauką, nuėjo pasikalbėti (duomenys neskelbtini) link. Nelabai pamena, kas ten vyko. A. A. patvirtino, kad iš draugo buvo pasiėmęs nedidelį sulankstomą peilį prie raktų, kurį buvo įsidėjęs į striukės kišenę, tačiau nepamena, kaip jį panaudojo. Iš vaizdo įrašo matė, kad vyko muštynės ir kad peilis yra jo rankoje. Įvykio aplinkybių nepamena dėl girtumo (t. 3, b. l. 125-126). Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. A. iš dalies pakeitė parodymus ir paaiškino, kad įvykio metu peilio neturėjo ir kad nežino, kaip G. K. buvo padaryti sužalojimai. Paaiškino, kad vaizdo įraše nesimato, jog nukentėjusiajam jis būtų padaręs sužalojimus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje peržiūrint vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotas nagrinėjamas įvykis, nuteistasis parodė, kad jis rankose laikė ne peilį, o raktą (t. 4, b. l. 78-82). Teisėjų kolegija nekvestionuoja nuteistojo teisės laisvai rinktis gynybos taktiką ir keisti parodymus, tačiau aptartas A. A. parodymų nenuoseklumas sudaro pagrindą nuteistojo parodymus vertinti kaip nepatikimus.

15.4. Nors A. A. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme neigė įvykio metu nukentėjusiajam peiliu padaręs atitinkamus sužalojimus, o įvykyje taip pat dalyvavę liudytojai J. D. ir D. R. apklausti pirmosios instancijos teisme taip pat paneigė muštynių metu pas nuteistąjį matę peilį (t. 3, b. l. 109-110, 122-124), tačiau A. A. veiksmus neginčijamai patvirtina vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas aptariamas įvykis, taip pat atliktos vaizdų ekspertizės akto Nr. 11K-180 (19) išvados. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, buvo peržiūrėti vaizdo įrašai, kuriuose buvo užfiksuotos aptariamo konflikto aplinkybės, tačiau nebuvo galima padaryti vienareikšmiškos išvados, kokį daiktą muštynių metu nuteistasis A. A. laikė rankoje. Todėl siekiant pašalinti bet kokias keliamas abejones dėl A. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių 2019 m. birželio 27 d. nutartimi buvo paskirta vaizdų ekspertizė (t. 4, b. l. 87-88).

15.5. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. liepos 25 d. ekspertizės akte Nr. 11K-180 (19) konstatuota, jog skaitmeninėje vaizdo byloje nuo 00:26:41 iki 00:26:50 užfiksuotas subjekto, tikėtina, kad tai A. A. (toliau subjektas 1), dešinėje rankoje laikomas pailgas, lygiais kraštais objektas. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad skaitmeninės vaizdo bylos „ch01_20180304002147.mp4“ epizode nuo 8184 kadro iki 8210 kadro subjektas 1 su dešinėje rankoje laikomu objektu atlieka veiksmą, panašų į lenktinio peilio sudėjimą, ir įsideda jį į striukės kišenę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, padaryta išvada, kad yra tikimybės, jog minėtas objektas yra lenktinis peilis. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad siekiant nustatyti veiksmų eiliškumą, vaizdo byloje „ch01_20180304002147.mp4“ buvo išskirtas epizodas nuo 00:26:41 iki 00:26:50, kuriame subjektas 1 nuo 7389 kadro dešine ranka nukreipęs laikomą nenustatytą objektą į stovinčio priešais jį subjekto, tikėtina, kad tai G. K. (toliau subjektas 2), krūtinės viršutinę dalį, juo mosuoja. Toliau, nuo 7464 kadro subjektas 1, stumdamas kaire ranka subjektą 2 į krūtinę, dešine ranka smūgiuoja pastarajam į kairį šoną ir nuo 7483 kadro dar kartą dešine ranka smūgiuoja subjektui 2 į kairį šoną. Be to, ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad vaizdo byloje „ch01_20180304002147.mp4“ vizualiai matomų kraujo dėmių, žaizdų, sužalojimų nėra užfiksuota, o vaizdo byloje „ch02_20180304001624.mp4“ subjektui 2 pasikėlus drabužius jo kairę pusę apšviečia dirbtinės šviesos šaltinis, dėl ko fiksuojama kūno kairė pusė atspindi šviesą, todėl vaizdą formuojantys pikseliai neturi pakankamai fizinės informacijos tam, kad naudojant programinę įrangą būtų galima nustatyti kraujo dėmių, žaizdų, sužalojimų buvimą ar jų nebuvimą (t. 4, b. l. 91-94).

15.6. Taigi ekspertizės akte konstatuota, kad nuteistasis muštynių metu dešine ranka, kurioje laikė pailgą, lygiais kraštais objektą (tikėtina, lenktinį peilį), du kartus smūgiavo nukentėjusiajam į kairį šoną. Tai atitinka tiek nukentėjusiojo nuosekliai nurodytas jo sužalojimo aplinkybes, tiek specialisto išvadoje konstatuotus G. K. sužalojimus. Specialisto išvadoje Nr. G 441/2018(04) nurodyta, kad nukentėjusiajam G. K. padarytos durtinės - pjautinės kiauryminės pilvo žaizdos su tuščiosios žarnos sužalojimu. Jos buvo padarytos 2 trauminių poveikių metu, pilvo sritį paveikus durtinėmis-pjautinėmis savybėmis pasižyminčiu daiktu. Sužalojimai padaryti prieš kreipiantis į medicinos įstaigą ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Iš specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad žaizdos nukentėjusiajam buvo padarytos kairėje pilvo pusėje (t. 1, b. l. 145-146). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad vaizdo įraše „ch02_20180304001624“ 00:33:07 val. matyti, jog G. K. pakelia savo rūbus ir apžiūri pilvą, ant kurio nėra matomos nei durtinės-pjautinės žaizdos, nei kraujas, tačiau minėtame ekspertizės akte konstatuota, kad šių aplinkybių negalima nei patvirtinti, nei paneigti dėl vaizdo įrašo kokybės.

15.7. Aptarti įrodymai paneigia apeliaciniame skunde keliamas abejones, ar nukentėjusysis buvo iš tiesų sužalotas konflikto su nuteistuoju metu ir ar G. K. peiliu sužalojo būtent A. A.. Byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kad išskyrus nuteistąjį A. A., G. K. galėjo būti sužalotas kitų asmenų. Šiuo atveju nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų objektyvių aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą, išskyrus nuteistojo A. A. panaudotą fizinį smurtą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog G. K. galėjo būti sužalotas jau po konflikto su A. A., paneigia ir nedidelis laiko tarpas - apie 30 min. - nuo sužalojimo momento iki laiko, kai nukentėjusysis atvyko į gydymo įstaigą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apygardos teismo išvada, jog nuteistasis A. A. padarė G. K. sužalojimus, atitinkančius sunkų sveikatos sutrikdymą, yra teisinga ir pagrįsta. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nerastas nusikaltimo padarymo įrankis - peilis, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši objektyvi aplinkybė nešalina A. A. padarytos nusikalstamos veikos baudžiamumo ir nekeičia veikos juridinės kvalifikacijos.

16. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai ir dėl būtinosios ginties situacijos. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568-139/2015; Nr. 2K-9-719/2018; Nr. 2K-221-511/2018 ir kt.).

16.1. Nagrinėjamu atveju byloje peržiūrėti vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas aptariamas įvykis, ir jų apžiūros protokolai (t. 1, b. l. 94-97, 108-112) patvirtina, kad konflikto metu pirmasis fizinį smurtą pavartojo liudytojas S. K., du kartus suduodamas kumščiu į galvą nuteistajam A. A.. Netrukus nuteistajam du smūgius į viršutinę kūno dalį sudavė ir nukentėjusysis G. K., po ko tęsėsi kiti konflikto dalyvių aktyvūs smurtiniai veiksmai, kurių metu A. A. du kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam į pilvą, dėl ko G. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio konflikto metu įvykdyti smurtiniai veiksmai nesukėlė būtinosios ginties situacijos ir šiuo konkrečiu atveju nebuvo pavojingo kėsinimosi, dėl kurio A. A. reikėjo gintis nuo G. K. veiksmų taip agresyviai, t. y. panaudoti peilį ir sunkiai sutrikdyti jo sveikatą. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nustatyta, kad įvykio metu tiek nuteistasis A. A. (2,19 promilių girtumas), tiek nukentėjusysis G. K. buvo apsvaigę nuo alkoholio (t. 1, b. l. 145-146; t. 2, b. l. 141). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė iš esmės lėmė nuteistojo iškreiptą situacijos vertinimą, kėsinimąsi suvokiant kaip pavojingesnį, nei šis iš tiesų buvo, t. y. A. A. neadekvačiai vertino situaciją ir nebandydamas iš esmės jokiais kitais būdais gintis ar išvengti konflikto, sąmoningai panaudojo peilį prieš nukentėjusįjį. Taigi, nuteistojo atsakomieji veiksmai aiškiai neatitiko nukentėjusiojo veiksmų pobūdžio ir kėsinimosi pavojingumo.

16.2. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamą situaciją pirmosios instancijos teismas pagrįstai prilygino muštynėms, o ne pavojingam kėsinimuisi, nes atliktų veiksmų pobūdis, intensyvumas ir pobūdis, nuteistojo ir nukentėjusiojo jėgų santykis, jų sužalojimų laipsnis, neduoda pagrindo išvadai, kad A. A. turėjo teisę į būtinąją gintį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, Nr. 2K-273/2012, Nr. 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylos Nr. 2K-501/2013, Nr. 2K-25-942/2015). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmai neatitiko tų sąlygų, kurios reikalingos nustatant baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti A. A. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, nors ir neblaivus, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas peiliu du smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą (pilvą), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai sunkias pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet leido joms atsirasti. Taigi, A. A. sunkiai sutrikdė G. K. sveikatą, veikdamas netiesiogine tyčia.

18. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. A. veiksmus įvertino kaip sunkų sveikatos sutrikdymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės.

19. Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo gynėjo prašymų yra taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir A. A. skirti švelnesnę bausmę nei laisvės atėmimas. Apeliantas nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. A. buvo paskirta pernelyg griežta ir tuo pačiu neteisinga bausmė.

19.1. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes daro išvadą, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. A. tinkamai neįvertino ir nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, bei paskyrė jam per griežtą bausmę.

19.2. Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir numato tik laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų. Nusikaltimą, sukėlusį sunkius padarinius, t. y. žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą, nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. A. A. administracine tvarka nebaustas (t. 3, b. l. 38), anksčiau šešis kartus buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn Lietuvoje, du kartus – užsienio valstybėje, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, tačiau teistumai yra išnykę (t. 3, b. l. 5-37). Nors yra nevedęs, A. A. turi vaikų, sužadėtinę, kuriuos išlaiko, taip pat rūpinasi sveikatos problemų turinčia mama. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė.

19.3. Nors nuteistojo A. A. gynėjas apeliaciniame skunde to ir neprašo, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ribose, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, Nr. 2K-P-135-648/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad konflikto metu pirmieji prieš nuteistąjį A. A. fizinį smurtą pavartojo liudytojas S. K. ir nukentėjusysis G. K., po ko tęsėsi kiti konflikto dalyvių aktyvūs smurtiniai veiksmai, kurių metu A. A. du kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam į pilvą, dėl ko G. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. A. skirtinos bausmės dydžio, šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas nukentėjusiojo G. K. elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo smurtinio pobūdžio ir iš dalies nulėmė kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Todėl nurodytos aplinkybės duoda pagrindą A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo G. K. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

19.4. Atsižvelgusi į tai, jog A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas, nuteistajam A. A. už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, sumažinus pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų ir šešių mėnesių. Dėl nurodytos priežasties Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

19.5. Nuteistojo A. A. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šiuo atveju nėra pagrindo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuteistajam skirti švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. A. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo A. A. parinkta laisvės atėmimo bausmė, žymiai mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta, yra teisinga, adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, tinkamai individualizuota, atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad A. A. turi vaikų, sužadėtinę, kuriuos išlaiko, taip pat rūpinasi sveikatos problemų turinčia mama, nesudaro pagrindo dar labiau švelninti nuteistajam paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti nuteistojo A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Nuteistajam A. A. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtą 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikymo ir suėmimo laikotarpius nuo 2018 m. kovo 4 d. iki 2018 m. kovo 5 d. bei nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. sausio 30 d.

Paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą - pakeisti į suėmimą ir bausmės pradžią skaičiuoti nuo A. A. sulaikymo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Albinas BielskisJustas NamavičiusLinas Žukauskas