Panevėžio apygardos teismo nutartis

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-05-17 nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 1 mėnesiui, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintai išdirbti 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista iš J. J. 1000 Eur M. Š. jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, 236,27 Eur Panevėžio teritorinei ligonių kasai gydymo išlaidoms atlyginti ir 229,75 Eur valstybei už advokato suteiktą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nuosprendžiu J. J. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. rugpjūčio 16 d., apie 00.30 val., naktiniame klube (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam M. Š. į nosį, taip padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, nosies kaulų lūžį. Šiais J. J. veiksmais M. Š. sveikata sutrikdyta nesunkiai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. J. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažino jį kaltu dėl M. Š. nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 138 str. 1 d. Apeliacinius skundu J. J. neneigia sudavęs smūgį nukentėjusiajam, tačiau tvirtina, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.) ir todėl neturi atsakyti pagal Baudžiamąjį įstatymą. Jo manymu, teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuriame išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad pagal BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir tik po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinio teismo nutartys b/bylose Nr. 2K-424/2009, Nr. 2K-91/2010, 2K-307/2010, 2K-556/2010 ir kt.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Jeigu yra prieštaravimų tarp įrodymų (parodymų), teismas turi išanalizuoti visus įrodymus atskirai, juos palyginti tarpusavyje ir tuo atveju, jeigu esančių prieštaravimų nepavyksta pašalinti, teismas turi nurodyti motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi ir atmeta kitus. Nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, ištirtais teisiamajame posėdyje, teismo išvados turi atitikti aplinkybes, nustatytas teisiamajame posėdyje, nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis (nutartis b/byloje Nr. 2K-220/2009).

Iš bylos nagrinėjimo proceso pirmosios instancijos teisme bei skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas rėmėsi visuma surinktų įrodymų, neteikdamas prioriteto nei vienai įrodymų rūšiai, pateikdamas motyvus kodėl vienais parodymais remiasi, o kitus laiko nepatikimais. Tokiam įrodymų vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo parodymai negalėjo būti vertinami kaip patikimi, nes įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakoja gebėjimą tinkamai įvertinti, prisiminti ir perteikti įvykio aplinkybes. Iš tikrųjų praėjus valandai po įvykio, nukentėjusiajam nustatytas 1,5 promilių girtumas (1 t., b.l. 39), tačiau jo parodymai viso proceso metu nesikeitė, buvo nuoseklūs ir išsamūs, be to juos patvirtino kiti byloje esantys įrodymai. M. Š. teigė, kad būdamas klube, vartojo alkoholį ir energingai šoko. Priėjęs barmenas liepė išeiti iš klubo, nes, anot jo, buvo prisivartojęs. Rūbinėje pasiėmęs rūbus išėjo į lauką, kartu išėjo draugas J. S. ir jį išvijęs barmenas. Prie įėjimo durų klausinėjo barmeno kodėl išvijo. Barmenas pakvietė į klubo vidų, žadėdamas paaiškinti. Užėjus į vidų, jis dešine ranka sudavė į nosies kairę pusę ir išvijo į lauką. Lauke iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Pirmosios instancijos teismas patikėjo nukentėjusiojo papasakota įvykio situacija, nes ją pilnai patvirtino liudytojų parodymai, kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai, kurie tinkamai įvertinti skundžiamame nuosprendyje, todėl nebekartojami.

Byloje nustatytomis aplinkybėmis teismas taip pat įvertino J. J. veiksmus būtinosios ginties aspektu, nurodydamas, kad smūgio sudavimo metu būtinosios ginties būsena net neprasidėjo. Tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs liudytojų parodymus bei vaizdo medžiagą.

Baudžiamasis įstatymas (BK 28 str.) nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Iš tikrųjų, teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t.t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Šioje byloje visi liudytojai parodė, jog jokio žymesnio konflikto nebuvo, smurto M. Š. nevartojo, agresyviai nesielgė, personalo reikalavimą pasišalinti iš klubo patalpų vykdė. Taigi, nustatyta, kad išprašomas M. Š. iš klubo, nesipriešino jokiais aktyviais fiziniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad grėsmės iš M. Š. pusės nejautė ir J. J., nes šiam klausinėjant dėl ko buvo išvarytas iš klubo, pasikvietė jį atgal į vidų. Taigi, šiuo atveju M. Š., nesipriešinusio jokiais fiziniais veiksmais, pakeltą ranką vertinti kaip pradėtą ar tiesiogiai gresiantį pavojingą kėsinimąsi, nebuvo jokio pagrindo. Paminėtos aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistasis suvokė, jog nebuvo pavojingo kėsinimosi į jo gyvybę ar sveikatą ir klysti dėl šių aplinkybių jam nebuvo jokios realios priežasties. Daroma išvada, kad apylinkės teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai netaikė BK 28 str. nuostatų J. J. įvykdytai veikai.

Atmestinas ir kitas skundo prašymas – sumažinti priteistą 1000 eurų dydžio neturtinę žalą. Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK109 straipsnis).

Prašymą mažinti priteistą neturtinę žalą apeliantas grindžia netinkamu paties nukentėjusiojo elgesiu bei sunkia jo turtine padėtimi.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti svarbiausi neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą - kilusios pasekmės, žalą padariusio asmens kaltės forma, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinęs ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai turi atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas M. Š. sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, sukėlė fizinį skausmą, tačiau pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pakankamai išsamiai motyvavo savo sprendimą priteisti tik dalį neturtinės žalos atlyginimo pagal civilinį ieškinį (nukentėjusysis prašė priteisti 2000 Eur). Teismas atsižvelgė į tai, kad sužalojimai patirti dėl smurtinių veiksmų, nukentėjusiajam konstatuota poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, nosies kaulų lūžis. Teko gydytis ligoninėje, po to buvo paskirtas gydymas namuose. Pasekmes jautė 1-2 savaites, skaudėjo nosį, ji buvo ištinusi, kvėpavimas buvo apsunkintas. Sužalojimo pasekmės išliko, nes nosis truputį pakrypo ir padidėjo. Nustatant neturtinės žalos dydį, teismas taip pat įvertino nuteistojo turtinę padėtį, taigi, dar labiau mažinti priteistą sumą dėk jau įvertintos aplinkybės nėra pagrindo. Teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, M. Š. prašomą 2000 Eur dydžio neturtinę žalą sumažino iki 1000 Eur.

Analizuojant teismų praktiką analogiškose bylose, matyti, kad neturtinė žala tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja nuo 579 Eur iki 5 792 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-190/2010, 2K-249/2010, 2K-29/2011). Tai patvirtina, kad neturtinės žalos įvertinimą pinigine išraiška lemia konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių visuma, kurios buvo įvertintos ir šioje byloje. Taigi, nukentėjusiajam M. Š. priteistas 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, įvertinus fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei nepageidaujamus pakitimus, išlikusius ant matomiausios žmogaus kūno vietos – veido, susiklosčiusiai teismų praktikai neprieštarauja, skundą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo nustatyti mažesnį nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-05-17 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.