Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4339-841/2013 pagal ieškovo J. D. ieškinį atsakovei I. D. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokoje įgyto turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Apeliantė pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti liudytojais J. D. ir J. D.. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu byla nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas (LR CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis bei pirmosios instancijos teismo išvadas, su apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies ir sprendžia, jog yra LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės bei santuokoje įgyto turto padalinimo, prašydamas nutraukti jo ir atsakovės I. D. santuoką, sudarytą 1981 m. spalio 16 d., dėl atsakovės kaltės, po santuokos nutraukimo ieškovui palikti pavardę D., atsakovei – R., santuokos metu įgytą butą su rūsiu, esantį adresu (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise palikti ieškovui, santuokos metu atsakovės I. D. vardu pagal 1999 m. rugsėjo 20 d. Apskrities viršininko sprendimą Nr.31-10216 ir pagal 1999 m. rugsėjo 23 d. Apskrities viršininko įsakymą Nr. 1236, asmeninės nuosavybės teise įgytą 213/851 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nedalinti ir po santuokos nutraukimo palikti atsakovei I. D. (1-5 b.l.). Ieškovas nurodė, kad dabartinis atsakovės adresas jam nėra žinomas ir atsižvelgiant į šią aplinkybę prašė teismo byloje skirti kuratorių ir procesinius dokumentus (ieškinį su priedais) bei teismo pranešimą apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką įteikti atsakovei per kuratorių (3 b.l.). Pateikė advokato V. Z. sutikimą būti atsakovės I. D. kuratoriumi civilinėje byloje Nr. 2-4339-841/2013 bei patvirtinimą, kad už kuratoriaus paslaugas yra sumokėta (30 b.l.). 2013 m. birželio 3 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismas ieškovo prašymą tenkino, atsakovės I. D. kuratoriumi paskyrė advokatą V. Z. (31 b.l.). Teismas nurodė, kad civilinės bylos duomenys patvirtina, jog atsakovės darbo ir gyvenamoji vieta nežinoma, atsakovė nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. deklaravusi išvykimą į JAV (22 b.l.). Atsižvelgiant į išdėstytą bei į tai, kad byloje yra pateiktas advokato V. Z. sutikimas būti paskirtu kuratoriumi bei informacija, kad už kuratoriaus paslaugas yra apmokėta, teismas sprendė, kad yra visos sąlygos kuratoriui paskirti (31 b.l.). Atsakovės kuratorius advokatas V. Z. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu iš dalies nesutinka, prašė santuokoje įgytą turtą dalinti lygiomis dalimis ieškovui ir atsakovei (36-38 b.l.). 2013 m. rugsėjo 16 d. ieškovas pateikė teismui prašymą pakeisti kuratorių civilinėje byloje ir atsakovės kuratoriumi paskirti advokatą I. M. (43 b.l.). Šiaulių apylinkės teismas ieškovo prašymą tenkino (42 b.l.). Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas I. M. nurodė, kad nesutinka, jog šeima iširo dėl atsakovės kaltės, nes stengtis išsaugoti šeimą turi abu sutuoktiniai. Dėl ieškovo pateikto turto padalijimo būdo neprieštaravo (47-50 b.l.).

Apeliantė teigia, kad kuratorius buvo paskirtas nesant įstatyme numatytų sąlygų, kadangi nebuvo imtasi visų įmanomų priemonių apeliantės gyvenamajai ar darbo vietai nustatyti, nebuvo atlikta apeliantės paieškos procedūrą, kuratoriaus pozicija buvo priešinga atstovaujamos šalies interesams, pirmosios instancijos teismas pažeidė apeliantės procesines teises, įgalinančias ginti savo poziciją ir siekti teisingo teismo sprendimo - teikti įrodymus, dalyvaut tiriant įrodymus, užduoti klausimus, pateikti prašymus, duoti paaiškinimus, teikti argumentus ir kt. (LR CPK 42 straipsnio 1 dalis). Įvertinusi faktines bylos aplinkybes bei tai, kad šeimos bylose teismas privalo būti aktyvus ir turi teisę savo iniciatyvą rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (LR CPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų galimų priemonių apeliantės gyvenamajai ar darbo vietai nustatyti. Teismas prieš skirdamas kuratorių neįvertino ar šis procesinių dokumentų įteikimo būdas tinkamas atsižvelgiant į nagrinėjamą bylą, ar būtina imtis kitų priemonių, kad procesiniai dokumentai būtų tinkamai įteikti atsakovei.

Teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš pagrindinių šalių teisių civiliniame procese yra teisė būti išklausytam. Teismas gali priimti sprendimą tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis. Šios teisės tinkamas įgyvendinimas įgalina tinkamai taikyti rungimosi principą. Už teismo šaukimo įteikimą atsakingas teismas, kuris pagal LR CPK 117 straipsnio 1 dalį, remdamasis diskrecijos teise ir atsižvelgdamas į konkrečios situacijos poreikius bei aplinkybes, nustato, kokiu konkrečiu būdu tikslingiausia ir ekonomiškiausia įteikti teismo šaukimus. LR CPK 123 straipsnyje įtvirtintos bendrosios procesinių dokumentų įteikimo taisyklės, pagal kurias teismo šaukimai dalyvaujantiems byloje fiziniams asmenims įteikiami asmeniškai, o jeigu šie neturi civilinio procesinio veiksnumo – tai atstovui pagal įstatymą. Procesiniai dokumentai turi būti įteikiami adresato gyvenamojoje arba darbo vietoje, kurias pradiniame civilinės bylos proceso etape privalo nurodyti bylą inicijuojantis asmuo. Fizinio asmens gyvenamąja vieta pagal LR CK 2.16 straipsnio 1 dalį laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Siekiant užtikrinti procesinių dokumentų įteikimo efektyvumą, nustatytos bendrųjų procesinių dokumentų įteikimo tvarkos taisyklių išimtys: jei procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių. Toks įteikimas yra lygiavertis įteikimui asmeniškai adresatui. Jei adresato gyvenamojoje vietoje nerandama nei paties adresato, nei pilnamečių jo šeimos narių, tai procesinius dokumentus galima įteikti kitais alternatyviais būdais: namo (bendrijos) administracijai, butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui ar darbovietės administracijai (LR CPK 123 straipsnio 3 dalis). Galimi atvejai, kai nėra žinoma nei šalies gyvenamoji, nei darbo vieta. Tokiu atveju procesinis dokumentas, sukeliantis būtinumą ginti šios šalies teises, iki jos gyvenamoji ar darbo vieta paaiškės, gali būti įteiktas kuratoriui. Kuratoriaus instituto paskirtis yra papildomai apsaugoti asmenų, kurių gyvenamoji ir darbo vieta nežinomos, procesines teises. Bendrosios su kuratoriaus institutu susijusios nuostatos įtvirtintos LR CPK 39 straipsnyje. Kuratorius gali būti paskirtas tik esant tam tikroms sąlygoms: 1) nėra žinoma šalies, kuriai turi būti paskirtas kuratorius, gyvenamoji ir darbo vieta; 2) būtina skubiai atlikti su šia šalimi susijusius procesinius veiksmus (vienas iš tokių veiksmų – teismo šaukimo įteikimas); 3) yra suinteresuotos šalies prašymas skirti kuratorių ir išankstinis apmokėjimas už kuratoriaus atstovavimą; 4) kuratoriumi gali būti skiriamas tik fizinis asmuo; 5) būtinas kuratoriumi skiriamo asmens sutikimas; 6) kuratoriumi paskirto asmens interesai neturi būti priešingi atstovaujamos šalies interesams. LR CPK 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kuratorius konkrečioje byloje veikia kaip atstovas pagal įstatymą, t. y. turi visas atstovaujamojo teises ir pareigas. Kadangi kuratorius skiriamas tik priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu ir sąskaita, tai teismas gali tik pasiūlyti šaliai pasinaudoti kuratoriaus institutu, bet neturi teisės skirti jo savo iniciatyva. Jeigu nėra suinteresuoto asmens prašymo ir išankstinio apmokėjimo už kuratoriaus atstovavimą ar kuratoriumi skiriamo asmens sutikimo, laikytina, kad kuratoriaus paskyrimas negalimas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2009). Vadovaujantis LR CPK 39 straipsnio 1 dalimi, prašanti paskirti kuratorių šalis privalo įrodyti LR CPK 39 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes, sudarančias pagrindą skirti kuratorių. Fizinio asmens kuratoriumi, kai yra galimybė, skiriamas šio fizinio asmens giminaitis arba sutuoktinis, jeigu tokios galimybės nėra, fizinio asmens kuratoriumi skiriamas advokatas.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas nurodė, kad atsakovės gyvenamoji vieta jam nežinoma, ji yra išvykusi į užsienį, gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gyventojų registrų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažyma patvirtina, kad atsakovė 2009 m. rugsėjo 17 d. deklaravo išvykimą į užsienio valstybę JAV (22 b.l.). Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva netikslino duomenų apie atsakovės gyvenamąją vietą, SODROS duomenų bazėje netikrino duomenų apie atsakovės darbo vietą, turėdamas duomenų apie tai, kad atsakovė yra išvykusi į JAV, nesikreipė į JAV ambasadą, kad nustatytų atsakovės buvimo vietą. Be to, teismas nesiaiškino ar nėra galimybės atsakovės kuratoriumi skirti atsakovės giminaičio, neįpareigojo ieškovo pateikti tokių duomenų. Pažymėtina, jog ieškinyje pareikšti reikalavimai susiję su santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, su turto padalijimu, dėl to nagrinėjamu atveju buvo aktualu apie procesą informuoti atsakovę, kuriai civilinės bylos iškėlimo faktas būnant užsienyje buvo nežinomas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas prieš skirdamas kuratorių turėjo nagrinėti, ar šios aplinkybės nėra išimtinės bei sudarančios pagrindą paskelbti atsakovės paiešką. Atsakovė skųsdama pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, nurodė, kad JAV turėjo nuolatinį adresą, kuris buvo žinomas ieškovui ir šalių dukroms, taip pat nurodė, kad su ieškovu bendraudavo „Skype“ pagalba. Šioms aplinkybėms įrodyti apeliantė pateikė byloje įrodymų, kurie, jos nuomone, patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes - šalių susirašinėjimą „Skype“ programa, šalių dukrų J. D. ir J. D. parodymus, fotonuotraukų kopijas, Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Niujorke pranešimo apie atsakovės paso atsiėmimą kopiją, duomenis apie tai, kad atsakovė sumokėjo Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate už paso keitimą. Apeliacinės instancijos teismas priima šiuos įrodymus į bylą pripažindamas, kad tam yra LR CPK 314 straipsnyje numatytas pagrindas, nes kaip patvirtina bylos duomenys, atsakovė santuokos nutraukimo byloje nedalyvavo ir šių įrodymų pirmosios instancijos teismui pateikti negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl pateiktų atsakovės duomenų nepasisako, kadangi išsamus įrodymų įvertinimas yra pirmosios instancijos teismo pareiga, tačiau vertinant atsakovės pateiktus įrodymus apeliacinio skundo argumentų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindo abejoti, kad ieškovui nebuvo žinoma atsakovės gyvenamoji vieta bei, kad prašymą dėl kuratoriaus skyrimo byloje ieškovas pateikė pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad nagrinėjamoje byloje ji neturėjo objektyvios galimybės tinkamai pasinaudoti civilinio proceso įstatymo jai suteiktomis teisėmis teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams, reikšti priešieškinį ir kita (LR CPK 42 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad teismo pareiga informuoti byloje dalyvaujančius asmenis apie teismo posėdžio laiką ir vietą įgyvendinama LR CPK 117–134 straipsniuose nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, sprendžiant, ar byloje dalyvaujančiam asmeniui tinkamai buvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, teismo veiksmai vertintini ne tik pagal formalią jų atitiktį pirmiau nurodytų proceso teisės normų reikalavimams, bet ir atsižvelgiant į šių teisės normų tikslą bei paskirtį, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skirdamas kuratorių formaliai nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių kuratoriaus skyrimo tvarką, tačiau visapusiškai neįvertinęs kuratoriaus skyrimo būtinybės bei priimdamas sprendimą remdamasis tik ieškovo pateiktomis aplinkybėmis, neužtikrino atsakovės teisės į visapusišką ir išsamų bylos nagrinėjimą.

Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, kadangi teismas išnagrinėjo bylą apeliantei nedalyvaujant ir jai nepranešęs apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu, kadangi byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas kuratorių formaliai nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių kuratoriaus skyrimo tvarką. Bylos duomenys patvirtina, kad apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta kuratoriui LR CPK nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, teismo pranešimų apie bylos nagrinėjimą įteikimas teismo paskirtam kuratoriui, pripažintinas tinkamu procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 129 straipsnio 1 dalis) ir nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas naikinti teismo sprendimą LR CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

LR CK 3.61 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Vadovaujantis LR CK 3.61 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. LR CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad santuoka laikoma iširusia dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Taigi įstatymo leidėjas LR CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Teismų praktikoje kaip pagrindas taikyti LR CK 3.60 straipsnio 1 dalį (nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės) pripažįstamas ne tik LR CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytas sutuoktinio elgesys, bet ir kiti sutuoktinio veiksmai, tokie kaip nuolatinis jam tenkančių pareigų nevykdymas, nesirūpinimas šeimos nariais, jų žeminimas ir kt. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad santuoka nutrūko dėl atsakovės kaltės, rėmėsi tik ieškovo pateiktais argumentais, liudytojos (ieškovo mamos) nurodytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nesant duomenų apie atsakovės poziciją ginčo klausimais, pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės tinkamai ir objektyviai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatyti faktines aplinkybes.

Vienas iš santuokos nutraukimo padarinių – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (LR CK 3.100 straipsnio 4 punktas), t.y. sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą turi būti padalytas bendras sutuoktinių turtas. Visų pirma teismas turi nustatyti dalytiną turtą, o paskui kiekvieno iš sutuoktinių bendro turto dalis. Įstatymas įtvirtina sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją (LR CK 3.117 straipsnio 1 dalis), pagal kurią bendras turtas sutuoktiniams padalijamas lygiomis dalimis (LR CK 3.118 straipsnio 4 dalis), t. y. kiekvienam sutuoktiniui skiriama po 1/2 dalis turto. Tik tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais galima nukrypti nuo šio lygių dalių principo (LR CK 3.117 straipsnio 2 dalis, 3.118 straipsnio 4 dalis). LR CK 3.123 straipsnyje pateikti kriterijai, kuriais remdamasis teismas bendrą turtą sutuoktiniams gali padalyti nelygiai.

Ieškovas pirmosios instancijos teismo prašė santuokos metu įgytą butą su rūsiu, esantį adresu (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise palikti ieškovui. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą tenkino motyvuodamas tuo, kad santuoka nutraukta dėl atsakovės kaltės. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priteisęs minėtą butą ieškovui, nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių pricipo, kadangi ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad ginčo butą įsigijo išimtinai iš savo asmeninių lėšų, kad prisidėjo didesne dalimi prie turto įsigijimo.

Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta LR CK 3.116 – 3.121 straipsniuose, 3.123 straipsnyje. Nustatydamas bendrą ir asmeninį turtą teismas vadovaujasi CK 3.87-3.91 straipsniais ir teismo sprendime, taikydamas procesinės teisės normas nurodo, kokiais įrodymais ir to pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis priima sprendimą dėl bendro turto vienetų, jų vertės, pažymi kokiais motyvais priima tokį sprendimą. Teismo sprendimu turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo (LR CK 3.117 straipsnis, 3.123 straipsnis), nukrypimas nuo lygių dalių turi būti motyvuotas teismo sprendime. LR CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad, pirmosios instancijos teismas spręsdamas santuokoje įgyto turto padalinimo klausimą rėmėsi tik ieškovo ir liudytojos (ieškovo mamos) nurodytomis aplinkybėmis, neįpareigojo ieškovo pateikti papildomų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas įsigijo ginčo butą iš savo asmeninių lėšų, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas ginčo butą ieškovo asmenine nuosavybe, netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims, įrodymų vertinimo procedūras (LR CPK 178, 185 straipsniai), taip pat sutuoktinių turto padalijimo principus (LR CK 3.87 – 3.90 straipsniai). Pabrėžtina, kad santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės teisiniai padariniai yra įtvirtinti LR CK 3.70 straipsnio nuostatose, tačiau tai neturi įtakos sutuoktinių turto padalijimo būdo parinkimui.

Pagal LR CK 3.117 straipsnio 2 dalį, nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik Civilinio kodekso nustatytais atvejais, tokie atvejai nurodyti CK 3.123 straipsnyje, konkrečioje byloje juos nustato teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio interesus. Vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009).

Nagrinėjamu atveju, tiek ieškovas, tiek apeliantė teigia, kad ginčo turtą įsigijo iš savo asmeninių lėšų, tačiau rašytinių įrodymų teismui nepateikė, atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą iš esmės turi tinkamai ir objektyviai įvertinti kiekvienos iš šalių nurodytas aplinkybes, pateiktus duomenis, pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, užtikrinti tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą.

LR CPK 185 straipsnis numato, kad teismas, vadovaudamasis įstatymais, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tik ieškovo pateiktus įrodymus ir argumentus, išsamios faktinių bylos aplinkybių analizės neatliko, nesprendė dėl ieškovo įpareigojimo pateikti papildomus įrodymus, nesiaiškino atsakovės pozicijos, t.y. neatskleidė bylos esmės. Nors civiliniame procese ribojama apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, siekiant užtikrinti žmogaus teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą laiką, tačiau kartu būtina užtikrinti, kad procesas visose teisminėse instancijose būtų tinkamas. Nesant tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme, neužtikrinama šalių teisė į instancinį teisminį bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė neturėjo objektyvios galimybės pasinaudoti procesinėmis teisėmis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įvertinus tai, byloje nenustatytos tikrosios faktinės aplinkybės, nebuvo atskleista jos esmė, todėl reikalinga bylą nagrinėti iš naujo ir sudaryti šalims pakankamas procesines garantijas ir sąlygas pateikti įrodymus, jų pagrindu išsiaiškinti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius, kartu visiškai atskleisti bylos esmę, kad būtų galima priimti teisingą (teisėtą ir pagrįstą) galutinį procesinį sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, teisėjų kolegija negali išnagrinėti bylos iš esmės ir priimti galutinio procesinio sprendimo apeliacinėje instancijoje, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teisme priimant galutinį sprendimą šioje byloje.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsniu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.