Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. gynėjo advokato G. Putvinskio (toliau ir – gynėjas, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu įvykdžius: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir jam už tai paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; BK 243 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą ir jam už tai paskirta 42 parų arešto bausmė.

A. Z. paskirtos bausmės subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu., t. y. apėmimo būdu, griežtesne 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę 35 parų arešto bausmę, ir paskirta subendrinta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, A. Z. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, t. y. iki 6 mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK kodekso 66 straipsnio 1–2 dalimis, į A. Z. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme nuo 2023 m. spalio 28 d. 20.10 val. iki 2023 m. spalio 29 d. 14.57 val. (1 para) išbūtas laikas, 1 laikino sulaikymo parą prilyginant 1 laisvės atėmimo dienai.

A. Z. paskirtos BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktuose, 68 straipsnyje, 72 straipsnio 2, 5 dalyse numatytos baudžiamojo poveikio priemones:

1) 5 metams uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. spalio 29 d. iki paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios, ir jos taikymą tęsiant atlikus teismo paskirtą bausmę;

2) iš jo išieškota jo automobilio „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma, t. y. 1 330 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. A. Z. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, o būtent: 2023 m. spalio 28 d., apie 20.10 val. (duomenys neskelbtini), ties pastatu pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore buvo ne mažesnė kaip 2,67 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tokiais veiksmais A. Z. įvykdė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

2. Be to, A. Z. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis tyčia vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, o būtent: įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. priimtam nuosprendžiui, kuriuo pripažintas kaltu padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones 5 metus, vengė atlikti šią teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. 2023 m. spalio 28 d., apie 20.10 val., (duomenys neskelbtini) ties pastatu pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę – automobilį „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiais veiksmais A. Z. įvykdė BK 243 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. Z. gynėjas advokatas G. Putvinskis prašo Vilniaus m. apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. nuosprendį panaikinti dalyje ir A. Z. skirti galutinę 4 mėn. laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 75 straipsnį bei atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ar kitaip sušvelninti nuosprendį, neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo nuosprendį dalyje ir baudžiamąją bylą A. Z. atžvilgiu pagal BK 243 straipsnį nutraukti. Vilniaus m. apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. nuosprendį pakeisti dalyje ir A. Z. atžvilgiu prašo konfiskuoti ½ turto vertės - 665 EUR.

3.1. Vilniaus m. apylinkės teismo nuosprendis dalyje neteisėtas ir nepagristas, teismas nenurodė dalies išvadų faktinių ir teisinių argumentų (conditio sine qua non). Nuosprendis dalyje prieštarauja procesinėms ir materialinėms teisės normoms, 1-os instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, skirtas užtikrinti teisminio nagrinėjimo išsamumą ir priimamų procesinių sprendimų objektyvumą. Teismas, nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 “Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą”, Dėl šių ir žemiau išdėstytų motyvų yra pagrindas skundžiamą teismo nuosprendį dalyje panaikinti.

3.2. Skunde nurodoma, kad teismas spręsdamas bausmės individualizavimo klausimą pirmiausiai privalo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Byloje nėra jokių išskirtinį pavojingumą apibūdinančių kriterijų, lyginant su rūšiniais pavojingumo kriterijais. Taigi , byloje nėra jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę.

3.3. Skunde pabrėžiama, kad transporto saugumas, kaip ir kitos vertybės, saugomos įstatymo, tačiau pagal nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, atsižvelgiant į tai kad veikos padarymo metu nepadaryta reali žala. Inter alia, kvalifikuota nusikalstama veika dar prie keletą metų neužtraukė baudžiamosios atsakomybės ir buvo įtraukta į administracinių teisės pažeidimų kodeksą.

3.4. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

3.5. Gynėjas pateikia Konstitucinio teismo praktiką dėl teisingumo principo, taip pat nurodo, kad pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekstą tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šioje byloje galima kalbėti apie bausmės teisingumo ir proporcingumo principo pažeidimą - paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, neproporcingai nukentėtų ir apeliantės vaikai.

3.6. Byloje yra tinkamai nustatyta lengvinanti aplinkybė - kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau gynėjo nuomone pirmos instancijos teismas ne visai tinkamai šią aplinkybę įvertino. Skunde pateikiama teismų praktika dėl kaltininko prisipažinimo nustatymo ir nuoširdaus gailėjimosi.

3.7. Teismas taikė subendrinimo taisykles, tačiau neaišku kodėl 42 paros arešto transformavosi į 35 paras, 1/3 taisyklė pritaikyta gynėjo nuomone netiksliai. Teismas iš sankcijų numatytų bausmių taikė griežčiausią, nors byloje yra 1 lengvinanti aplinkybė ir nėra sunkinančių - todėl gynėjas prašo bausmę sušvelninti iki 6 mėn. laisvės atėmimo taikant 1/3 lengvatą paskirtį 4 mėn. laisvės atėmimo bausmę ir bausmės vykdymą atidėti.

3.8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad BK 75 straipsnio nuostatose nenumatyta tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokios įstatymo nuostatos, tačiau tokiu atveju asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes, kaltinamojo asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama. Kasacinio teismo pažymėta, kad aplinkybė, jog asmeniui anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, negali būti suabsoliutinama ir nurodoma, kad teismas, priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-457-677/2015; 2K-268-942/2017). Taigi šiuo atveju aktualu išsiaiškinti, ar teismo nustatytos aplinkybės gali būti vertinamos kaip išimtinės ir sudarančios pagrindą atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

3.9. Apeliantas pažymi, kad remiantis teismų praktika, išimtinio atvejo galimybė nustatoma vertinant visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe. Nesutiktina su nuomone, kad šeiminės aplinkybės negali būti vertinamos kaip išskirtinės ir nurodytina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į nuteistojo socialinius ryšius, t. y. kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-449-942/2016, 2K-194-942/2017).

3.10. Gynėjo manymu, netaikius bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam ne tik būtų apsunkintas bendravimas su artimais žmonėmis, bet nebūtų sudarytos sąlygos vaikams tinkamai augti. Aplinkybė, kad teismo nuosprendyje yra nurodyta - bausmę atlikti pataisos namuose, kurie turi įrengę kūdikių namus, nėra ta, kuri galėtų užtikrinti teigiamus socialinius ryšius. Nagrinėjamu atveju, įvertinus apelianto asmenybę, socialinius ryšius, galima daryti išvadą, kad bausmės vykdymo atidėjimas būtų tinkama bausmė. Be kita ko, atsižvelgtina ir į padarytos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes. Nustatyta, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio, veika padaryti spontaniškai, neturint išankstinio tikslo.

3.11. Skunde nurodoma kasacinio teismo praktika, remiantis kuria bausmės vykdymo atidėjimas yra vidutinio sunkumo teisinė sankcija, kuri laikytina proporcinga ir tinkama valstybės reakcijos forma į vidutinio sunkumo nusikalstamą elgesį. Šiuo atveju asmuo ne tik įpareigojamas tam tikrą laikotarpį laikytis tam tikrų pareigų ar draudimų, yra prižiūrimas ir kontroliuojamas probacijos tarnybos, privalo vykdyti individualiame probacijos plane numatytas priemones, dalyvauti įvairiose asmeninės ir socialinės pagalbos priemonėse, bet jam net ir už nedidelius (nenusikalstamus) pažeidimus gresia realus laisvės atėmimas.

3.12. Skundžiamame procesiniame sprendime nurodyta, kad A. Z. neatitinka arešto bausmės atidėjimo formalių kriterijų – tačiau A. Z. paskirtas laisvės atėmimas, todėl šis teismo argumentas nėra pagrįstas.

3.13. Gynėjo teigimu, ne kiekvienas baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymas automatiškai pažeidžia BK 74 straipsnio 2 dalį ir suponuoja pažeidėjo traukimą baudžiamojon atsakomybėn. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši nuostata pakartota BK 2 straipsnio 6 dalyje. Draudimas persekioti už tuos pačius veiksmus įtvirtintas ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), kuris įtvirtintas ir tarptautiniu lygmeniu - Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7, 4 straipsnio 1 dalyje.

3.14. Įstatymo leidėjas vairavimui neturint tam teisės į ANK inkorporavo ANK 424 straipsnio 2 dalį. Šioje konkrečioje situacijoje konstatuotina, jog ANK 424 straipsnio 2 dalies paskirtis ir tikslas sulaikyti asmenį nuo vairavimo transporto priemonių neturint tam teisės. ANK 424 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už transporto priemonių vairavimą neturint teisės jas vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones (specialioji norma), o BK 243 straipsnis už vengimą atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę (bendroji norma).Taigi, abu straipsniai įtvirtinti skirtinguose kodeksuose ir už juos nustatyta skirtingų rūšių atsakomybė. Gynėjo nuomone, apylinkės teismas, spręsdamas dėl A. Z. kaltės pagal BK 243 straipsnį, visiškai nemotyvavo, kodėl jam taikoma ne specialioji o bendroji norma bei nepagrįstai inkriminavo kaltę dėl minėto baudžiamojo nusižengimo padarymo.

3.15. Teismų praktikoje pažymėta, kad turto konfiskavimo ar jo vertės išieškojimo-kaip baudžiamojo poveikio priemonės -taikymas turėtų būti individualizuotas, t. y. įvertinus ar toks taikymas atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat ar turto vertės išieškojimas kiekvienu konkrečiu atveju yra proporcingas baudžiamosios atsakomybės prasme (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-186-942/2018, 2 K-262- 489/2017) ir kt. Teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, taip pat turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Tai ypač aktualu, kai sprendžiamas klausimas ne dėl nusikalstamu būdu gautos naudos, bet dėl nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimo. Sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018).

3.16. Pirmosios instancijos teismas gynėjo nuomone, nemotyvuotai turto konfiskavimo nesiejo su konfiskuotino turto verte ir A. Z. finansinėmis galimybėmis. Teismų praktikoje išaiškinta, kad atsižvelgus į visas nusikalstamos veikos padarymo bei baudžiamosios atsakomybės taikymui reikšmingas aplinkybes, taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo kriterijais, gali būti išieškoma ne visa konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigu suma, o jos tam tikra dalis. Gynėjo teigimu, valstybė, taikydama baudžiamąsias teisines priemones, turi naudoti tik proporcingą intervenciją į nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį – todėl A. Z. atžvilgiu prašo konfiskuoti tik ½ vertės – 665 Eur.

3.17. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikta pakankamai daug duomenų, leidžiančių teigiamai charakterizuoti A. Z..

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistojo gynėjas prašo išteisinti A. Z. dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 243 straipsnyje padarymo, sumažinti laisvės atėmimo bausmę iki 4 mėnesių ir bausmės vykdymą atidėti ar kitaip sušvelninti nuosprendį, neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės ir sumažinti išieškotiną konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą iki ½ transporto priemonės vertės.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, išklausiusi apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytus proceso dalyvių argumentus ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. nuosprendį, sprendžia, kad jo naikinti dalyje ar keisti nėra pagrindo.

Dėl BK 243 straipsnio taikymo

8. Apeliaciniame skunde ginčijamas BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymas, motyvuojant tuo, kad šiuo atveju nuteistajam už vairavimą neturint teisės turėjo būti taikoma administracinė atsakomybė pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį. Šie argumentai atmestini.

9. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kaltininko atsakomybė iš sutapties pagal BK 281¹ straipsnio pirmą dalį ir ANK 424 str. atitinkamą dalį negalima, nes tai prieštarautų non bis in idem principui (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-184-648/2021 12 punktas).

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtu klausimu (dėl veiksmų kvalifikavimo taikant administracinę atsakomybę) kasacinis teismas yra pasisakęs ir ankstesnėje byloje, kurioje A. Z. iš esmės analogiškoje situacijoje – neblaivus vairuodamas automobilį, kai jam buvo taikoma baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti transporto priemones, buvo nuteistas pagal BK 243 straipsnį ir BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir BK 243 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas minėtu atveju A. Z. pagal BK 243 straipsnį išteisino, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2021 m. kovo 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-942/2021 šioje dalyje paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo padarytos veikos, vengiant atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, pavojingumo nepaneigia tai, kad A. Z. yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, arba tai, kad už transporto priemonių vairavimą, kai asmeniui tokia teisė atimta, yra numatyti ir kiti teisiniai padariniai (administracinė atsakomybė pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį), nes jie kyla tada, kai veikos pavojingumas nesiekia baudžiamosios atsakomybės taikymo ribos. Taigi, skundo argumentai, kad A. Z. nepagrįstai nuteistas pagal BK 243 straipsnį, nes šiuo atveju A. Z. atžvilgiu turėjo būti taikoma administracinė atsakomybė, atmetami.

11. Atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniu skundu prašoma A. Z. pagal BK 243 straipsnį išteisinti, teisėjų kolegija dėl BK 243 straipsnio taikymo pasisako plačiau.

12. Teismų praktikoje dėl BK 243 straipsnio taikymo išaiškinta, kad tais atvejais, kai nustatomas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones – pažeidimas, turi būti įvertinta, ar konkrečios veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika pagal BK 243 straipsnį. Kriterijai, apibūdinantys šios veikos pavojingumą, taikant baudžiamąją atsakomybę už vengimą vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, yra veikos sistemingumas, jos piktybiškumas (piktavališkumas), rodantys aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-59/2012, 2K-254-511/2018, 2K-201-895/2020, 2K-45-942/2021). Taigi vengimas BK 243 straipsnio prasme pasižymi tam tikru piktybiškumu ir (arba) sistemingumu, todėl vienkartiniai, smulkūs ar neesminiai kaltininko baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimai neturėtų suponuoti asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-976/2022).

13. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. Z. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. nuosprendžiu buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta vairuoti transporto priemones 5 penkeriems metams. Remiantis 2023 m. gruodžio 30 d. A. Z. ikiteisminio tyrimo apklausos parodymais, jis nurodė, jog supranta ir prisimena, kad 2022 m. jam buvo paskirta teismo baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise penkerius metus, bet jis šią priemonę pažeidė ir 2023 m. spalio 28 d. vairavo būdamas neblaivus ir neturint teisės vairuoti, kai teisė vairuoti transporto priemones jam atimta (1 t. b. l. 88). Duodamas parodymus teisme patvirtino, jog žinojo, kad jam yra paskirta baudžiamojo poveikio priemonė (1 t. b. l. 148) . Minėti duomenys patvirtina, jog nuteistasis žinojo apie jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 5 metus vairuoti transporto priemones, tačiau kaltinime nurodytu metu – 2023 m. spalio 28 d., apie 20.10 val. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore buvo ne mažesnė kaip 2,67 promilės etilo alkoholio koncentracija.

14. Kasacinis teismas, nutartyje priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-976/2022 yra išaiškinęs, kad toks baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones – pažeidimas, t. y. vairavimas esant neblaiviam, kai neblaivumas yra didesnis nei 1,51 promilės, paprastai vertintinas kaip piktybiškas, itin šiurkštus ir pavojingas pažeidimas. Toks vertinimas atitinka teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-942/2021). Tokį vertinimą lemia ir tai, kad kelių transporto priemonės vairavimas būnant apsvaigus nuo alkoholio, kai asmeniui nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, pats savaime užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-976/2022, 12 punktas).

15. Nuteistajam A. Z. nustatytas 2,67 promilės neblaivumas žymiai viršija ne tik leistiną vairuotojams ribą, bet ir BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą 1,51 promilės neblaivumo ribą. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad A. Z. vengimas vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas piktybiniu.

16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. Z. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 243 straipsnyje, sudėties požymiai. Todėl pirmosios instancijos teismas tokius A. Z. veiksmus pagrįstai kvalifikavo kaip BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje nustatytų nusikalstamų veikų idealiąją sutaptį.

Dėl bausmės

17. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas bausmę skiria įvertinęs šių aplinkybių visumą, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020).

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

19. Iš skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad padarytas vienas nesunkus nusikaltimas ir vienas baudžiamasis nusižengimas, nusikalstamos veikos baigtos. Teismas nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino įvykdęs nusikalstamas veikas ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamas veikas įvykdė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 d. 13 punktas). Taip pat vertino A. Z. asmenybę charakterizuojančius duomenis: teisiamas 7 kartą, ne kartą teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, teistumas neišnykęs; ne kartą baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio nusižengimus, taip pat ir už transporto priemonių vairavimą neturint tokios teisės vairuoti, paskirtų baudų nemoka; dirbantis. A. Z. ankstesniais teismų nuosprendžiais už jo įvykdytas analogiškas, kaip ir šioje byloje nagrinėjama, nusikalstamas veikas ne kartą buvo skiriamos griežčiausios bausmės, taip pat ir laisvės atėmimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje įtvirtintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai. Gi gynėjo argumentas, kad šiuo atveju nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių nepagrįstas, nes nuteistasis nusikaltimą šioje byloje padarė turėdamas neišnykusį teistumą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. nuosprendį.

20. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad nusikaltimu nebuvo nepadaryta žala, nusikaltimo pavojingumo nemažina. Įstatymų leidėjas, BK 281¹ straipsnio 1 dalyje kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą, kai nustatyta 1,51 ir daugiau promilės neblaivumas, jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė. Transporto priemonės vairavimas, esant neblaiviam, yra vienas šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, keliantis pavojų tiek paties kaltininko, tiek kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir turtui, o sunkių pasekmių tokių nusikaltimų atveju dažnai pavyksta išvengti tik laimingo atsitiktinumo dėka. Už analogišką veiką, dėl kurios buvo sutrikdyta kito žmogaus sveikata, atimta gyvybė ar padaryta didelė turtinė žala, atsakomybė numatyta kitame BK straipsnyje, kurio sankcijoje numatyta galimybė skirti ir griežtesnę bausmę.

21. Pasisakydama dėl gynėjo argumento, jog anksčiau tokia veika neužtraukė baudžiamosios atsakomybės, teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nemažina padaryto nusikaltimo pavojingumo. Vairavimas esant neblaiviam – yra pavojinga veika, kelianti grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Todėl įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, kelių transporto priemonės vairavimą, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, priskyrė nusikaltimams, numatydamas už tai baudžiamąją atsakomybę, vietoje iki tol numatytos administracinės atsakomybės.

22. Remiantis bausmių skyrimo taisyklėmis, konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 243 straipsnio sankcija numato alternatyvias bausmes – baudą arba areštą. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcija taip pat numato alternatyvias bausmes – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki 1 metų. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes už BK 243 straipsnyje ir BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą parinko griežčiausias bausmės rūšis – areštą ir laisvės atėmimą, kurių dydis didesnis už vidurkį, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, o bylą išnagrinėjus BPK 273 straipsnio tvarka, paskirta bausmė BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindu sumažinta vienu trečdaliu.

23. A. Z. anksčiau baudžiamojon atsakomybėn trauktas 6 kartus, iš jų net 4 kartus už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad pirmą kartą jam, už BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą, buvo skirta bauda, antruoju nuosprendžiu jis pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir skirtas laisvės apribojimas. Vėliau jis ne kartą trauktas baudžiamojon atsakomybėn už automobilio vairavimą neblaiviam. Du kartus buvo skirtos arešto bausmės, trečiąjį kartą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį jam buvo skirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri buvo subendrinta su bausmėmis skirtomis pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir BK 243 straipsnį ir A. Z. ir pritaikius BK 64¹ straipsnį buvo skirta galutinė reali laisvės atėmimo bausmė 6 mėnesiams. Po to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. nuosprendžiu už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą jam buvo skirta 90 parų arešto bausmė, (nusikalstamas veikas už kurias nuteistas šiuo nuosprendžiu jis padarė dar prieš priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendį). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad net pačios griežčiausios bausmės atlikimas jokios teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui neturėjo, nes praėjus maždaug 1 metams po paskutinio – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. nuosprendžio, vėl vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus dėl ko yra pripažintas kaltu šioje byloje. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad tiek švelnesnės bausmės, tiek ir 6 mėnesių realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas, bausmei skirtų tikslų nepasiekė, todėl mažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės iki 4 mėnesių, kai net ilgesnė reali laisvės atėmimo bausmė ja siektų tikslų nepasiekė, nėra jokio pagrindo.

24. Taip pat gynėjas skunde nurodo, jog teismas taikė subendrinimo taisykles, tačiau neaišku kodėl 42 paros arešto transformavosi į 35 paras, 1/3 taisyklė pritaikyta gynėjo nuomone netiksliai. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš skundžiamo nuosprendžio bausmės skyrimo motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas nurodė kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant A. Z. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnio sankcijoje numatytas griežčiausias bausmės rūšis, t. y.: už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – laisvės atėmimą, kurio trukmė yra kiek didesnė, negus sankcijoje numatyta vidutinė, t. y. 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; už BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą – areštą, kurio trukmė kiek didesnė už vidutinę, skirtiną už baudžiamuosius nusižengimus, t. y. 35 parų arešto bausmę. Rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodyta, kad A. Z. pripažintas kaltu įvykdžius baudžiamojo kodekso 243 straipsnyje numatytą nusižengimą ir jam paskirta 42 parų arešto bausmė. Bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę 35 parų arešto bausmę ir paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki 6 mėnesių laisvės atėmimo (1 t. b. l. 173). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad A. Z. buvo paskirta 35 parų arešto bausmė, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas neesminis rašymo apsirikimas, kuris su bausmės mažinimu vienu trečdaliu, visiškai nesusijęs. Minėtas rašymo apsirikimas taisytinas BPK 361 straipsnio tvarka. Atsižvelgdama į tai, kad šis rašymo apsirikimas įtakos galutinei bausmei neturi, teisėjų kolegija jo netaiso.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

25. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nurodė, kad BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 3 mėnesių iki 1 metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą. A. Z. iki nagrinėjamų nusikalstamų veikų įvykdymo buvo teistas arešto bausme, jis neatitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytų formalių arešto bausmės vykdymo atidėjimo kriterijų, todėl jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimas nesvarstytinas.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. Z. nuteistas galutine laisvės atėmimo, o ne arešto bausme, todėl apeliantas teisingai nurodo, kad šis pirmosios instancijos teismo argumentas nepagrįstas. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų, teisingas.

27. Remiantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. A. Z. už nesunkaus nusikaltimo padarymą nuteistas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, taigi atitinka bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis BK 75 straipsnio 4 dalimi, bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1,2,3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

28. Pagal teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-693/2019).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad bausmės tikslų galima pasiekti taikant BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas ir atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nuteistasis analogišką nusikaltimą, vairuodamas transporto priemonę būdamas neblaivus, padarė 5 kartą. Už analogiškų nusikaltimų padarymą jam praeityje ne kartą skirtos arešto bausmės, o vieną kartą ir reali laisvės atėmimo bausmė, kurios atlikimas bausmei skirtų tikslų nepasiekė, nes nuteistasis ir vėl padarė analogišką nusikaltimą. Kaip nurodyta ir aprašytoje teismų praktikoje, sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo svarbu vertinti ar asmuo kritiškai vertina savo elgesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. Z. penktą kartą padarytas analogiškas nusikaltimas leidžia teigti, kad savo elgesio A. Z. kritiškai nevertina, juolab, kad pats duodamas parodymus teisme nurodė, kad neblaivus vairavo, nes važiavo nusipirkti cigarečių, tai yra būdamas 4 kartus trauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl analogiškų nusikaltimų padarymo, žinodamas apie jam taikomą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti transporto priemones, nusikaltimą padarė dėl visiškai menkavertės priežasties. Aptarti duomenys rodo atsainų požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio taisykles, A. Z. nelinkęs taisytis, net realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas jo elgesiui teigiamos įtakos neturėjo, jis toliau daro analogiškus nusikaltimus, kurie kelia realią grėsmę ne tik kitų asmenų turtui, bet ir kitų asmenų sveikatai ir gyvybei. Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo metu nėra jokios tikimybės, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šios išvados nepaneigia ir apelianto nurodoma aplinkybė, jog paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nukentės A. Z. šeima. Šios aplinkybės nėra išskirtinės. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas aplinkybes nuteistasis žinojo dar prieš padarydamas nusikalstamą veiką, tačiau tai nesulaikė jo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. A. Z. anksčiau buvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn 6 kartus, jam ne kartą skirtos arešto bausmės, kartą jau skirta reali laisvės atėmimo bausmė, taigi jis suprato, kad nusikaltus 7 kartą egzistuoja reali tikimybė, kad jam bus skirta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau teismo suteikta galimybe pasitaisyti nepasinaudojo ir jos neįvertino.

30. Pasisakydama dėl skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateikta pakankamai daug teigiamai A. Z. charakterizuojančių duomenų, teisėjų kolegija pažymi, kad teismui buvo pateikta A. Z. charakteristika iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje nurodyta, kad jis atsakingai vykdė jam pavestas darbines funkcijas, nepažeidė elgesio taisyklių, drausminių nuobaudų ar kitokių darbo pažeidimų neturėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai atliekamos pareigos darbovietėje, nenusveria aukščiau įvardytų neigiamai nuteistojo charakterizuojančių aplinkybių visumos ir nesudaro pagrindo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Gi likę pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai (sūnaus gimimo liudijimas, patvirtinimas, kad A. Z. gyvena adresu (duomenys neskelbtini), pažyma apie įtraukimą į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, T. Z. medicininių dokumentų išrašas, nuteistojo tėvo mirties liudijimas) su asmens charakterizavimu, nesusiję.

31. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad griežčiausios realios bausmės taikymas šiuo atveju nulemtas būtent aplinkybės, jog anksčiau skirtos bausmės joms keltų tikslų nepasiekė, o ne itin didelio padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, todėl skundo argumentas, kad nėra jokių išskirtinį nusikaltimo pavojingumą apibūdinančių kriterijų, lyginant su rūšiniais pavojingumo kriterijais, todėl, pasak gynėjo, nėra jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę, atmestinas.

32. Apeliantas taip pat nurodo, jog aplinkybė, kad teismo nuosprendyje yra nurodyta - bausmę atlikti pataisos namuose, kurie turi įrengę kūdikių namus, nėra ta, kuri galėtų užtikrinti teigiamus socialinius ryšius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šie skundo argumentai neatitinka faktinių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta bausmės atlikimo vieta, kūdikių namai – taip pat neminimi.

Dėl konfiskuotino turto vertės

33. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nagrinėjamu atveju skunde neginčijama, kad automobilis „Renault Laguna“ yra nusikaltimo padarymo priemonė. BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. A. Z. vairuotas automobilis priklauso trečiajam asmeniui – jo motinai T. Z., kuri nežinojo, jog jos turtas gali būti panaudotas darant nusikaltimą, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo išieškota šio automobilio vertę atitinkanti pinigų suma. Gynėjo teigimu, visos automobilio vertės išieškojimas šiuo atveju yra neproporcingas. Toks vertinimas nepagrįstas.

34. Sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018). Remiantis byloje esančia Všį Emprekis pažyma, automobilio „Renault Laguna 1.8“ (kategorija: M1-AB, kėbulo tipas: hečbekas, kuras: benzinas, variklio darbinis tūris:1783 cm³, variklio galia: 88 kw bendra masė 1,865 t, gamybos periodas: 2001-2005, pasirinkti metai: 2002) vidutinė kaina Lietuvoje (su PVM) 1330 Eur. Taigi konfiskuotino automobilio vertė lyginant ją su vidutine teismų praktikoje konfiskuojama automobilių verte yra nedidelė. Be to, nagrinėjamu atveju konfiskavus dalį automobilio vertės – 665 Eur, tokio dydžio baudžiamojo poveikio priemonė neturės pakankamo poveikio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ankstesniu – Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 25 d. nuosprendžiu, kuriuo be kita ko A. Z. nuteistas ir už analogiško nusikaltimo padarymą, buvo konfiskuota visa automobilio vertė – 1270 Eur, tačiau pakankamo prevencinio poveikio ji neturėjo, nes praėjus maždaug metams, nuteistasis ir vėl padarė analogišką nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju A. Z. nustatytas neblaivumo laipsnis, tai yra 2,67 prom. ženkliai viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė, nuteistasis buvo sustabdytas gavus pranešimą, jog jis būdamas neblaivus prie parduotuvės įsėdo į automobilį. Analogišką nusikaltimą padarė 5 kartą. Įvertinusi A. Z. asmenybę, padaryto nusikaltimo pavojingumą, automobilio vertę, teisėjų kolegija sprendžia, kad visos automobilio vertės konfiskavimas šiuo atveju yra proporcinga baudžiamojo poveikio priemonė.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo keisti ar panaikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Z. (A. Z.) gynėjo advokato Gintaro Putvinskio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.