Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2836-275/2016 pagal T. J. ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniame skunde keliami ieškinio senaties termino skaičiavimo teisėtumo, atsisakymo atnaujinti senaties terminą pagrįstumo bei pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimo klausimai, todėl teisėjų kolegija šiais aspektais ir pasisako. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2003-02-26 nuosprendžiu (t. 1, b. l. 26-34) apeliantas nuteistas pagal BK 275 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme. Kauno apygardos teismas 2004-03-02 nuosprendžiu (t. 1, b. l. 35-43) pakeitė Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį ir T. J. veiką perkvalifikavo į BK 184 straipsnio 2 dalį (didelės vertės svetimo turto iššvaistymą), sumažino jam skirtą laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-10-12 nutartimi nuteistojo T. J. kasacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos teismo nuosprendžio nepakeitė (t. 1, b. l. 44-48). Šios kasacinio teismo nutarties turinys patvirtina, kad T. J. savo prašymą panaikinti apkaltinamuosius nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti grindė, be kita ko, netinkamai taikytomis BPK normomis ir padarytais esminiais BPK pažeidimais; netinkamu ir nekonkrečiu jam pareikštu kaltinimu; parengtinio tyrimo šališkumu ir jo neišsamumu.Ieškovas 2005-04-29 kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Nurodė tokius kreipimosi motyvus: baudžiamasis procesas buvo vilkinamas; teismai nesąžiningai vertino parodymus byloje; jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos nagrinėjime; baudžiamasis tyrimas pažeidė jo privatų ir šeimos gyvenimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008-12-16 sprendime (t. 2, b. l. 48-54) konstatavo, jog pareiškimas buvo įteiktas terminui pasibaigus ir privalo būti atmestas; prašymas nepriimtas. Ieškovas 2009-09-12 kreipėsi ir į Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biurą dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso trukmės, kurio 2013-03-25 sprendime (t. 2, b. l. 66-74) pažymima, kad autorius (ieškovas) nenurodė jokių priežasčių, kodėl jis nesiskundė dėl proceso trukmės baudžiamojo proceso metu, įskaitant apeliaciją ir kasacinį skundą, taip pat nepasinaudojo teisinėmis gynybos priemonėmis dėl proceso trukmės vėliau bendrosios kompetencijos teismuose. Komitetas konstatavo, jog autorius (ieškovas) neišnaudojo esamų vidaus teisinių gynybos priemonių, bei sprendė, kad pareiškimas nepriimtinas.

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo bei jo atnaujinimo pagrindo

Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami BPK. Šis reglamentavimas įgyvendina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose remiamasi šios asmens teisės pažeidimu, atsižvelgia ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, aiškinant ir taikant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-75/2010). Visiems ieškiniams dėl padarytos žalos atlyginimo taikoma sutrumpinta trejų metų ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senatis taip pat yra taikoma ir iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti turtinę bei neturtinę žalą, t. y. taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis c. b. Nr. 3K-3-170/2010; 2010-12-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-516/2010).Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę (CK 1.127 str. 1. d.) ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalis ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe – asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą. Tačiau subjektyvusis kriterijus negali būti suabsoliutintas, kadangi kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-112/2010.) Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi identifikuoti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo aplinkybę, kad pasibaigęs ikiteisminis tyrimas kartu reiškia ir apelianto žinojimą apie jo teisių pažeidimą, t. y. apie per ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę, todėl jis nuo 2002-01-03 jau galėjo kreiptis į teismą dėl turtinės ir / ar neturtinės žalos atlyginimo. Apelianto procesinė pozicija patvirtina, jog jis teismo nustatyto senaties termino pradžios momento iš esmės neginčija, prašydamas jam terminą atnaujinti, vadinasi, pripažįsta, kad šis terminas yra praleistas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas senaties termino eigos metu egzistavusiais aplinkybes, padarė išvadą, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimas yra svarbi priežastis dėl kurios apeliantas nesikreipė į teismą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2004-10-12 priėmus nutartį bei netenkinus kasacinio skundo, svarbios priežastys išnyko ir ieškinio senaties terminas tęsėsi toliau. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškinio senaties termino sustabdymą bei nutraukimą reglamentuoja CK 1.129 ir 1.130 straipsniai. Nors iš skundžiamo teismo sprendimo formuluočių galima spręsti, jog teismas baudžiamosios bylos nagrinėjimą vertino kaip pagrindą ieškinio senaties termino sustabdymui, tačiau pagal nustatytą teisinį reglamentavimą baudžiamosios bylos nagrinėjimas nepatenka į senaties stabdymą nulemiančių pagrindų sąrašą. Kita vertus, nors senaties terminas teismo nurodytu laikotarpiu pagal įstatymą nenutrūko ir nebuvo sustabdytas, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, vien šis teismo sprendimo netikslumas nesudaro prielaidų pakeisti iš esmės teisingą bei pagrįstą teismo sprendimą. Kaip minėta, nustačius, jog senaties termino pradžia yra ikiteisminio tyrimo pabaiga, t. y. 2002-01-03, bei nenustačius senaties termino sustabdymą ar nutraukimą nulemiančių aplinkybių egzistavimo, konstatuotina, jog apeliantas reikalavimus, nepažeisdamas ieškinio senaties termino, galėjo pareikšti iki 2005-01-03. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas galėtų būti tik viena iš aplinkybių, sudarančių prielaidas apsvarstyti praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo galimybę. Tačiau nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad apeliantui iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nebuvo taikyti laisvės suvaržymai, kad ieškinys teisme pareikštas tik 2015 metais, nors baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme išnagrinėta dar 2004-10-12, pripažintina, jog ši aplinkybė pati savaime nepateisina tokio itin ilgo termino praleidimo ir neleidžia įvertinti apelianto delsimo kaip protingo ir sąžiningo savo teisių atžvilgiu asmens elgesio. Kaip minėta, apeliantas pirmosios instancijos teisme prašė atnaujinti praleistą senaties terminą. Nurodytos aplinkybės, kurios, pasak apelianto, sudaro pagrindą terminui atnaujinti, suponavo pirmosios instancijos teismo pareigą apelianto teiginius įvertinti ieškinio senaties termino aspektu, t. y. nustatyti, ar jo nurodytos aplinkybės iš tiesų yra svarbios ieškinio terminui atnaujinti bei pagrįstos atitinkamais įrodymais. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pateiktų kliūčių laiku kreiptis į teismą sąrašą, apelianto įvardintas priežastis įvertino pažeisdamas civilinio proceso įstatyme nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tačiau nei CK, nei kiti įstatymai nenurodo konkrečių aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius jau būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Tokių aplinkybių nustatymas bei jų įvertinimas pagal CPK 185 straipsnį, atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus kriterijus, priskirtas teismų diskrecijai. Pripažįstama, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-17 nutartis c. b. Nr. 3K-3-393/2012). Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai apelianto išvardintų priežasčių nepriskyrė prie objektyviai pateisinančių jo pasyvų elgesį per itin ilgą laiko tarpą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir tokius apelianto teiginius, kad jis tiek dėl dokumentų dingimo, tiek dėl finansinės padėties negalėjo apginti savo apžeistų teisių. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą baudžiamojoje byloje, pasisakė dėl menamai dingusių bendrovės dokumentų, t. y. įvertinęs byloje esančius įrodymus sprendė, jog kasatoriaus teiginys, kad poėmio metu dingo bendrovės dokumentai, prieštarauja jo paties paaiškinimas ir toje byloje esantiems įrodymams. Akcentuojamą apelianto finansinės būklės svarbą paneigia tai, jog apeliantas galėjo pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba ir pareikšti ieškinį nepažeisdamas ieškinio senaties termino. Tokia aplinkybė, kad apeliantas atliko realią laisvės atėmimo bausmę, taip pat neturi įtakos ieškinio senaties termino eigai, nes ir įkalinimo įstaigoje apeliantas galėjo imtis veiksmų dėl, jo manymu, pažeistų teisių gynimo. Tai, kad kalintys asmenys šia teise gali laisvai naudotis, neabejotinai patvirtina ir teismų praktika bei kalinčių asmenų skundų gausa. Aplinkybės, susijusios su šeimos santykiais, vaikų gimimu, emocine ir sveikatos būkle, darbine veikla taip pat objektyviai nenulėmė ieškinio senaties termino eigos ar jo praleidimo trukmės. Šiame kontekste pažymėtina, kad tuo metu, kai buvo galima atlikti teisinius veiksmus nacionaliniame teisme, apeliantas naudojosi kitomis, jo požiūriu – galimai veiksmingesnėmis gynybos priemonėmis ir kreipėsi į tarptautinius teismus. Teisėjų kolegija sutinka ir su atsakovės atstovės teiginiais, jog apeliantas net neteikė įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomas aplinkybes.Apelianto nurodoma įvykių gausa, kurie, pasak jo, nulėmė ieškinio senaties termino praleidimą, susidarė vien dėl ilgo laikotarpio ir pati savaime neleidžia pripažinti, jog nurodomi atskiri įvykiai galėjo objektyviai būti termino praleidimo priežastimi, kaip ir nesudaro pagrindo praleisto termino atnaujinimui. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodė (nedetalizavo) konkrečių laikotarpių, kurių metu egzistavo tam tikros, jo nuomone, senaties termino eigą įtakojusios aplinkybės. Taigi prašymas atnaujinti praleistą senaties terminą iš esmės buvo ir yra grindžiamas vien abstrakčiais teiginiais, kas neteikia pagrindo kitokioms, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadoms dėl praleisto be svarbių priežasčių senaties termino. Tokiu atveju šie apeliacinio skundo argumentai taip pat nepatvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar jo nepagrįstumo. Kaip buvo nurodyta, apeliantas pirmiau kreipėsi ir į Europos Žmogaus Teisių Teismą bei į Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biurą dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso trukmės. Viena vertus, kreipimasis į šias institucijas neturi įtakos senaties termino, reglamentuoto nacionalinėje teisėje, eigai, kita vertus, patvirtina, jog apeliantas realiai galėjo naudotis kvalifikuota pagalba ir siekti veiksmingo savo teisių bei interesų gynimo. Pažymėtina, kad ir po Žmogaus teisių komisijos sprendimo, priimto 2013 m. kovo mėnesį, kuriame buvo detaliai išdėstyta teisių gynimo tvarka, reikalavimai nacionaliniame teisme pareikšti dar praėjus dvejiems metams - 2015-04-30. Skundo teiginiai, kad po šių institucijų sprendimų apelianto emocinė būklė dar labiau pablogėjo, nėra aktualūs senaties termino skaičiavimui ar itin ženkliai praleistam ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų veiksmų vertinimo

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog apeliantas praleido ieškinio senaties terminą, trumpai pasisakė ir dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo pareigos pasisakyti dėl ginčo esmės. Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-363-469/2015). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo ar jų nepagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-317/2008; 2016-07-24 nutartis c. b. 3K-3-460-915/2015). Dėl šios priežasties, skundo argumentų, susijusių su pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimu, nagrinėjimas netenka teisinės reikšmės. Kita vertus, kadangi apeliacinis skundas grindžiamas ir tokiais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, atliekant ikiteisminį tyrimą, kolegija trumpai tokius skundo teiginius aptaria. Šiuo aspektu aktualu tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas apelianto kasacinį skundą baudžiamojoje byloje, kuriame jis taip pat nurodė panašias aplinkybes / argumentus, susijusius su parengtinio tyrimo šališkumu, jo neišsamumu bei baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimu, konstatavo, jog kasatoriaus kaltę pagrindžiantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas, o įrodymų leistinumo bei sąsajumo principų pažeidimo nenustatyta. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantas kaltinamuoju nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl sunkių nusikaltimų, t. y. UAB „Skiedra“ turto išvaistymo. Būtent dėl šių nusikaltimų (pateis apelianto veiksmų) ir buvo areštuotas įmonės turtas, paimti dokumentai, atlikti procesiniai veiksmai, atliekamo parengtinio tyrimo metu apeliantui taikytas laikinas sulaikymas, o vėliau paskirta pati švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Darytina išvada, kad su įmonės veikla susijusius neigiamus padarinius bei apelianto patirtus nepatogumus ir jo neigiamus išgyvenimus lėmė ne parengtinio tardymo pareigūnų, o paties apelianto padarytos veikos, sukėlusios ieškinyje išvardintas pasekmes. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad vien ikiteisminio tyrimo trukmė, kuris, kaip matyti iš apelianto pozicijos kasaciniame teisme, vis tiek nebuvo pakankamai išsamus, lemtų valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų konstatavimą. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę taip pat įvertino tinkamai.

Dėl teisės būti išklausytam galimo pažeidimo

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas teisės būti išklausytam pažeidimo pirmosios instancijos teisme klausimas. Apeliantas teigia, kad dėl ligos negalėjo dalyvauti 2015-12-08 bylos nagrinėjime, tačiau teismas, nepaisydamas prašymo, bylos nagrinėjimo neatidėjo bei pažeidė apelianto teisę būti išklausytam. CPK 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas. Apelianto dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu, todėl procesinių kliūčių toliau bylą nagrinėti nebuvo. Dar daugiau, bylos medžiaga leidžia įsikinti, kad apeliantas savo teisę būti išklausytam pirmosios instancijos teisme yra realizavęs, t. y. pateikė savo paaiškinimus 2015-10-22 vykusiame teismo posėdyje (t. 2, b. l. 16-22). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas nurodyta, sprendžia, jog apelianto procesinės teisės pirmosios instancijos teisme pažeistos nebuvo.

Šalys nepateikė prašymų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas bei jas pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas jų paskirstymo klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.