Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2S-454-730/2016

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. kovo 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų R. B. ir N. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą suinteresuotiems asmenims R. B., N. B., antstolei L. N. dėl skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 667 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai netenkino prašymo nustatyti skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas dėl skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad apeliantai iš esmės sutinka su pareiškėjos prašymu dėl skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino apeliantų prašymo nustatant skolininko R. B. turto dalį bendrame turte, nustatyti R. B. nuosavybės teisę į konkrečią 4752 kv. m. žemės sklypo dalį, nei nustatyti naudojimo sklypo dalimi tvarką, tai yra, kad skolininkas naudojasi minėto sklypo dalimi, kuri apeliantų į bylą pateiktame plane pažymėta indeksu A/4752. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu.

CPK 666 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Tuo atveju, kai skolininkui priklausanti turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nėra nustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis į teismą su prašymu nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje (CPK 667 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 667 straipsnio 2 dalyje nurodymas, kad nustatydamas skolininko dalį teismas kartu nustato ir naudojimosi ja tvarką, yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014. Teismų praktika. 2014, 42, p. 22-36).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006). Išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Tik remdamasis pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu nustatęs skolininko dalį teismas turi vadovautis CPK 667 straipsnio 2 dalimi ir kartu nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi. Šių proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai buvo nustatyta skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra tai, kad skolininko ir kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas nekilnojamasis daiktas būtų parduodamas už kuo didesnę kainą, taip užtikrinant kreditoriaus bei skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2005; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005).

Iš civilinėje byloje bei vykdomojoje byloje esančių įrodymų nustatyta, kad antstolė L. N. vykdo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. 12.-19-107/2006, išduotą 2006-09-06 dėl 101395,46 Eur skolos iš skolininko R. B. išieškojimo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai. Turto arešto aktu areštuotas santuokos metu (2004-12-09 pirkimo – pardavimo sutartis) įgytas turtas, viešajame registre įregistruotas skolininko R. B. vardu – žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog suinteresuoti asmenys R. B. ir N. B. neprieštaravo dėl skolininko turto, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo, tačiau papildomai pateikė prašymą nustatant R. B. turto dalį nekilnojamame turte, nustatyti, jog jam priklauso 4752 m² sklypo dalis, kuri sudaro šiek tiek daugiau nei ½ sklypo dalies, kadangi skolininko sutuoktinei tenkanti dalis sudaro 4553 m², bei nustatyti, naudojimosi juo tvarką pagal pateiktą į bylą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planą.

Kasacinis formuoja praktiką, kad teismas, spręsdamas dėl skolininko dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, gali šias dalis nustatyti nelygias, atsižvelgdamas į nustatytas konkrečioje byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis), tačiau taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl nukrypimo nuo bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks nukrypimas yra galimas, bet reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus. Nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant byloje įrodymams, jog R. B. bei N. B. santuoka sudaryta 1989-12-13, nekilnojamas turtas įgytas 2004-12-09 pirkimo – pardavimo sutartimi, nesant įrodymų apie vedybų ar povedybinės sutarčių sudarymą, turto padalijimo faktus, nustačius turto, kuris yra su kitais asmenimis, dalį taip, jog skolininkui tenka didesnė nei ½ dalis turto bei nekilnojamojo daikto dalimi naudojimosi tvarką, nebus pažeisti nei išieškotojos, nei skolininko ir jo sutuoktinės interesai. Tokia išvada darytina dar ir dėl to, jog skolininkui tenkanti nekilnojamojo turto dalis yra didesnė, nei prašė pareiškėja, be to iš pateikto žemės sklypo plano matosi, jos skolininkui tenkančios žemės sklypo dalies ribos eina palei (duomenys neskelbtini) gatves, bei privažiavimą tarp skolininko ir jo sutuoktinės sklypo dalies, todėl sudaro atskirą objektą, dėl tos priežasties yra galimybė parduoti šį turtą už kuo didesnę kainą, taip užtikrinant ir išieškotojos, ir skolininko interesus. Be to, iš byloje esančio žemės sklypo plano matyti, jog skolininko sutuoktinė pasirašė tiek žemės sklypo plane, kuris parengtas matininko T. B., tiek teismui teiktame prašyme, todėl darytina išvada, jog skolininko sutuoktinė sutinka su tokiu turto dalių nustatymu bei naudojimosi tvarka. Išieškotoja (pareiškėja) atsiliepime į atskirąjį skundą prieštaravimų nei dėl pateikto žemės sklypo plano, nei dėl naudojimo tvarkos nustatymo, jos pobūdžio neišreiškė, dėl tos priežasties darytina išvada, jog pareiškėja dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, skolininkui tenkančios sklypo dalies dydžio neprieštarauja.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo ir patenkinti skolininko prašymą nustatyti, kad jam priklauso 4752 m² sklypo dalis, esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Kadangi nustatydamas skolininko dalį nekilnojamajame daikte, teismas turi nustatyti kartu ir naudojimosi skolininkui tvarką šia dalimi ir atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, jog ši teisės norma yra imperatyvi, bei į tai, jog suinteresuoti asmenys R. B. ir N. B. prašyme, kurį pirmosios instancijos teismas laikė atsiliepimu į pareiškimą, buvo pateikę prašymą nustatant skolininko R. B. turto, kuris yra bendra su sutuoktine N. B., dalį žemės sklype, nustatyti naudojimosi juo tvarką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino suinteresuotų asmenų prašymo. Kadangi prieštaravimų dėl sklypo naudojimosi tvarkos nėra pareikšta, esant nustatytoms aplinkybėms, jog yra pagrindas nustatyti, kad skolininkui priklauso 4752 m² dalis sklypo, o plane ši dalis pažymėta indeksu A4752, nustatytina žemės sklypo naudojimosi tvarka, jog skolininkas naudojasi žemės sklypo dalimi pažymėta indeksu A4752.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė civilinio proceso įstatymo teisės normas, reglamentuojančias skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymą (CPK 667 straipsnis), tuo pagrindu atskirasis skundas tenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 328 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo nutartis pakeičiama, nustatant, kad suinteresuoto asmens skolininko R. B. dalis žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgytame santuokos metu su N. B., kuris viešajame registre įregistruotas R. B. vardu, yra 4752 m² bei nustatant, jog jis naudojasi šia žemės sklypo dalimi pažymėta žemės sklypo plane, sudarytame 2015-12-18 matininko T. B., indeksu A/4752.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį.

Nustatyti, kad suinteresuoto asmens skolininko R. B. dalis žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris viešajame registre įregistruotas R. B. vardu, yra 4752 m².

Nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui R. B. priklausančia 4752 m² žemės sklypo dalimi žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jog jis naudojasi šia žemės sklypo dalimi pažymėta žemės sklypo plane, sudarytame 2015-12-18 matininko T. B., indeksu A/4752.

Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą.