Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-02-18 · Civilinė byla Nr. 2S-553-852/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-02-18
Bylos Nr.
2S-553-852/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-28157-2020-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrius Verikas
Pareiškėjas
R. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-553-852/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28157-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.4.5.11 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2021 m. vasario 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis Robertas Vasiliauskas, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas, skolininkas) pateikė antstoliui Robertui Vasiliauskui (toliau – ir antstolis) skundą dėl jo veiksmų, kuriuo prašė panaikinti 2020 m. rugsėjo 10 d. patvarkymą Nr. S-20-179-29522 „Dėl pateikto prašymo nutraukti vykdomąją bylą“ vykdomojoje byloje Nr. 0179/10/00955 ir įpareigoti antstolį užbaigti vykdomąją bylą Nr. 0179/10/00955.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis per atstovą antstoliui pateikė prašymą dėl vykdomosios bylos Nr. 0179/10/00955 užbaigimo, kuriame nurodė, jog Liepojos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu jam buvo paskelbtas fizinio asmens nemokumo procesas. Kuršo rajono teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimu buvo patvirtinta jo įsipareigojimų padengimo procedūros pabaiga ir fizinio asmens nemokumo procesas užbaigtas. Kadangi išieškotoja byloje UAB „Gelvora“ nemokumo procese kreditorinių reikalavimų nepareiškė, todėl vadovaujantis Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 73 straipsnio 1 dalies punktu, UAB „Gelvora“ neteko savo reikalavimo teisės, kas reiškia, jog jo prievolė UAB „Gelvora“ atžvilgiu pasibaigė. Tačiau antstolis 2020 m. rugsėjo 10 d. patvarkymu Nr. S-20-179-29522 „Dėl pateikto prašymo nutraukti vykdomąją bylą“ netenkino prašymo dėl vykdomosios bylos Nr. 0179/10/00955 užbaigimo. Nurodė, kad su šiuo patvarkymu nesutinka. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, jog vadovaujantis 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – ir Reglamentas Nr. 2015/848) 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė, nekilo. Reglamento Nr. 2015/848 19 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad bet kuris sprendimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, kaip numatyta 3 straipsnyje, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla. Pažymėjo, kad tokios pačios pozicijos dėl taikytinos teisės ir nemokumo proceso teisinių pasekmių laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3k-3-197-611/2015). Kadangi jam fizinio asmens nemokumo byla buvo iškelta Latvijos Respublikos teisme, todėl visi su nemokumo procesu susiję klausimai (kreditorių informavimas, kreditorinių reikalavimų pateikimas bei nepateikimo teisinės pasekmės, fizinio asmens bankroto bylos užbaigimas) sprendžiami pagal Latvijos Respublikos teisę, o konkrečiai remiantis Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo nuostatomis, tiek kiek jų nepakeičia Reglamento Nr. 2015/848 nuostatos. Antstolis, netenkindamas prašymo nutraukti vykdomąją bylą, savo sprendimą iš esmės grindė tuo, jog kreditorė UAB „Gelvora‘ apie prasidėjusį nemokumo procesą Latvijos Respublikoje nebuvo tinkamai informuota, todėl užbaigus nemokumo procesą, jos reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu nepasibaigė. Antstolis, vadovaudamasis Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsniu, teigia, kad iškėlus bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos valstybės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas privalo informuoti žinomus užsienio kreditorius, o taip pat atskiru pranešimu, pateiktu 1 dalyje nurodytoje informacijoje, nurodyti termino pabaigą, nuobaudas dėl to termino nesilaikymo, tarnyba ar instituciją, įgaliotas priimti pateiktus reikalavimus ir kitas priemones. Antstolio nuomone, pirma, pareiškėjas nepateikė kreditoriui Reglamente Nr. 2015/848 nurodyto pranešimo, antra viešame pranešime, paskelbtame dienraštyje „Lietuvos rytas“, nėra nurodyta vieta, kurioje kreditoriai turėtų pareikšti reikalavimus, koks terminas tam skirtas bei nuobaudos dėl to termino nesilaikymo, todėl nebuvo laikomasi Reglamento Nr. 2015/848 taisyklių ir nebuvo užtikrinta kreditorių teisė dalyvauti nemokumo procese. Pažymėjo, kad Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 4 dalyje, nustatyta, jog su ūkinės komercinės ar profesinės veiklos nevykdančiais fiziniais asmenimis susijusių nemokumo bylų atveju šiame straipsnyje nurodytos standartinės formos naudojimas nėra privalomas, jei iš kreditorių nereikalaujama pateikti reikalavimus, kad byloje būtų atsižvelgta į jų reikalavimus. Kadangi pareiškėjas Latvijos Respublikoje nevykdė ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, todėl nagrinėjimu atveju jam taikytina Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis ir nei pareiškėjas, nei nemokumo procesą pradėjęs teismas, nei administratorius neprivalėjo Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyta tvarka informuoti užsienio kreditorių, tame tarpe ir išieškotojos UAB „Gelvora“. Tuo pačiu pareiškėjui nebuvo prievolės informuoti kreditorius nurodant kreditorinių reikalavimų pateikimo vietą, instituciją, ar kreditorinių reikalavimų nepateikimo pasekmes. Nagrinėjamu atveju kreditorių informavimo tvarka, tiek kiek ji nėra reglamentuota Reglamente Nr. 2015/848, numatyta Latvijos Respublikos nemokumo įstatyme. Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 141 straipsnio 2¹ punkte nurodyta, kad administratorius nedelsdamas elektroniniu būdu išsiunčia pranešimą apie nemokumo bylos paskelbimą visiems žinomiems skolininko kreditoriams, kurių reikalavimo teisės užtikrinamos komerciniu įkeitimu, žemės registre ar laivų registre įregistruota hipoteka. Jei viešai prieinamoje informacijoje nėra informacijos apie skolininko kreditorius ar kreditorių elektroninio pašto adresus, administratorius turi teisę nesiųsti pranešimo atitinkamiems kreditoriams. Kitokia nei numatyta komentuojamame straipsnyje kreditorių informavimo tvarka Latvijos Respublikos nemokumo įstatyme nėra numatyta. Kadangi vykdomojoje byloje išieškotojos UAB „Gelvora“ reikalavimas nebuvo užtikrintas hipoteka ar įkeitimu, todėl administratorius neprivalėjo informuoti išieškotojos apie pradėtą nemokumo procesą. Visi kiti kreditoriai, nepatenkantys į Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 141 straipsnio 2¹ taikymo sritį, apie pradėtą nemokumo procesą įformuojami viešai padarant įrašą Nemokumo registre, kurio tikslas remiantis Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 12 straipsnio 1 punktu yra užtikrinti teisinės apsaugos, juridinių asmenų nemokumo ir fizinių asmenų nemokumo bylų viešumą, skatinti teisinės apsaugos, juridinių asmenų nemokumo ir fizinių asmenų nemokumo procedūras, tokiose bylose dalyvaujančių asmenų ir kitų asmenų teisinių interesų apsaugą, Nemokumo kontrolės tarnybos funkcijų vykdymą, taip pat skatinti asmenų bendradarbiavimą bankroto bylose. Nemokumo registras yra prieinamas visiems nemokamai, o jo įrašai yra vieši ir patikimi. Pažymėjo, kad duomenys apie pradėtą jo nemokumo procesą Nemokumo registre buvo įregistruoti 2017 m. lapkričio 28 d. Pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 132 straipsnio 1 dalį, į Nemokumo registre esančią fizinio asmens nemokumo bylą įrašoma sekanti informacija: skolininko vardas, pavardė ir asmens kodas; data, kada paskelbta fizinio asmens bankroto byla, teismo pavadinimas, bylos numeris; byloje paskirto administratoriaus vardas, pavardė ir pažymėjimo numeris; kreditorių kreipimosi terminai; įrašo padarymo data ir kita šiame straipsnyje nurodyta informacija, susijusi su fizinio asmens nemokumo procesu. Tuo paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija taip pat gali būti skelbiama kituose registruose, informacinėse sistemose ar duomenų bazėse. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 132 straipsnio 2 dalį, papildomai apie pradėtą nemokumo procesą paskelbė viešai 2017 m. gruodžio 15 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ numeryje, nurodydamas esminę, su nemokumo procesu susijusią informaciją, tai yra nemokumo procesą paskelbusį teismą, paskirtą nemokumo administratorių bei jo kontaktinius duomenis. Nors pranešime terminas pateikti kreditorinius reikalavimus ir kreditorinių reikalavimų nepatekimo pasekmės nebuvo nurodytos, tačiau tokių duomenų nenurodymas negalėjo užkirsti kelio kreditoriams laiku pateikti kreditorinius reikalavimus ir tokiu būdu dalyvauti nemokumo procese, nes visa ši informacija buvo pateikta viešai Nemokumo registre. Laikytina, kad pareiškėjas imdamasis papildomų ir Latvijos Respublikos nemokumo įstatyme tiesiogiai nenumatytų, kreditorių, esančių Lietuvos Respublikoje, informavimo priemonių, rodo, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė kreditorių informavimo pareigą, ir informavo Lietuvos Respublikoje esančius kreditorius, o tuo pačiu ir išieškotoją UAB „Gelvora“ ir išieškotoja žinojo arba turėjo žinoti apie prasidėjusi pareiškėjo nemokumo procesą Latvijos Respublikoje. Šiame kontekste taip pat pažymėjo, kad Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta administratoriaus pareiga teikti informaciją apie juridinio asmens nemokumo ir fizinio asmens nemokumo bylų eigą teismui, kreditoriams, Nemokumo kontrolės tarnybai ir kitiems norminiuose aktuose nurodytiems asmenims ir institucijoms. Tai reiškia, jog UAB „Gelvora“ susisiekus bet kokiomis ryšio priemonėmis su administratoriumi jai visa informacija, susijusi tiek su kreditorių reikalavimų pateikimo terminu, tiek su kreditorinių reikalavimų nepateikimo pasekmėmis, būtų buvusi suteikta. Tačiau duomenų apie tai, kad UAB „Gelvora“ kreipėsi į administratorių, nėra. Tai reiškia, kad objektyvių kliūčių išieškotojai UAB „Gelvora“ pateikti kreditorinius reikalavimus nebuvo ir UAB „Gelvora“ įstatymo nustatytais terminais bei būdu buvo informuota apie prasidėjusi nemokumo procesą, tačiau vykdomoji byla nemokumo administratoriui nebuvo perduota ir UAB „Gelvora“ kreditorinis reikalavimas į fizinio asmens nemokumo bylą nebuvo įtrauktas. Nors antstolis esminiu argumentu, dėl atsisakymo nutraukti vykdomąją bylą, nurodė netinkamą kreditorės informavimą apie prasidėjusi nemokumo procesą, o dėl kreditorės reikalavimo nepateikimo nemokumo byloje pasekmių nepasisakė, tačiau manytina, kad siekiant visapusiškai įvertinti antstolio priimto patvarkymo pagrįstumą, būtina apžvelgti ir Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo nuostatas, susijusias su kreditorinio reikalavimo nemokumo byloje nepateikimo pasekmėmis. Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimai skolininko administratoriui pateikiami šio įstatymo XIII skyriuje nustatyta tvarka. Jei kreditorius praleido šio įstatymo 73 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytą terminą reikalavimams pateikti, jis gali pateikti savo reikalavimą skolininkui per ne ilgesnį kaip šešių mėnesių laikotarpį nuo įrašymo į skolininko nemokumo bylą nemokumo registre dienos, bet ne vėliau kaip iki tos dienos, kai šiame įstatyme nustatyta tvarka bus sudarytas galutinis bankroto procedūros išlaidų sąrašas. Komentuojamo straipsnio l¹ punktas numato, kad pasibaigus šio įstatymo 73 straipsnio antrojoje dalyje nurodytam kreditorių reikalavimų pareiškimo terminui, prasideda ieškinio senaties terminas, todėl kreditorius praranda kreditoriaus statusą ir savo reikalavimo teises į skolininką kuomet skolininkas yra atleidžiamas nuo kreditorinių reikalavimų šio įstatymo 164 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo kreditorė UAB „Gelvora“ nebuvo įtrauktas į skolininko prievolių panaikinimo planą, dėl to, jog pati kreditorė nepareiškė kreditorinių reikalavimų skolininkui, be to, ir antstolis nepateikė administratoriui nei bankroto bylą nagrinėjančiam teismui vykdomojo dokumento, kurio pagrindu vykdomas išieškojimas, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo prievolė šiam kreditoriui išliko po to, kai Kuršo rajono teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimu buvo patvirtinta pareiškėjo įsipareigojimų padengimo procedūros pabaiga ir užbaigtas fizinio asmens nemokumo procesas bei pareiškėjas buvo atleistas nuo likusių įsipareigojimų dalies, kreditoriams, kurių reikalavimai buvo pateikti pareiškėjo nemokumo procese, bet nebuvo padengti įsipareigojimų padengimo procedūros metu. Todėl vykdomoji byla, esant CPK 629 straipsnyje įtvirtintiems pagrindams ir sąlygoms, privalo būti nutraukiama. Atskirai paminėjo, kad nors fizinio asmens bankrotas nėra vienas iš CPK 629 straipsnyje įtvirtintų vykdomosios bylos nutraukimo pagrindų, tačiau, šiuo atveju būtina vadovautis įstatymo analogija ir taikyti CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kuriame nustatyta, kad vykdomoji byla nutraukiama, kai reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį negalimas teisių ir pareigų perėmimas. Nagrinėjamu atveju vykdymo procese, pripažinus pareiškėją bankrutavusiu asmeniu, neliko skolininko, kuris turėtų pareigą atsakyti pagal teismo vykdomąjį raštą, todėl nėra subjekto, dėl kurio gali būti atliekamas išieškojimas. Nustatytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą pagal CPK 629 straipsnio 1 dalies 6 punktą nutraukti vykdomąją bylą pareiškėjo atžvilgiu.

3. Antstolis 2020 m. spalio 2 d. patvarkymu Nr. S-20-179-32048 pareiškėjo skundo netenkino ir persiuntė skundą kartu su priimtu patvarkymu ir vykdomąja byla Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Žemesnės instancijos teismas

4. Antstolis nurodė, kad Reglamento Nr. 2015/848 19 straipsnyje nustatyta, jog bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Reglamento Nr. 2015/848 45 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą bankroto byloje. Tačiau tam, kad kreditorius galėtų tinkamai įgyvendinti jam suteiktą teisę, jis turi būti tinkamai informuotas. Tinkamo kreditorių informavimo svarbą taip pat akcentuoja ir Lietuvos Aukščiausias Teismas vienoje iš nutarčių, kurioje pabrėžiama, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą, vienintelis būdas kreditoriams, esantiems kitoje valstybėje narėje, patenkinti savo reikalavimą – dalyvauti nagrinėjant bylą lygiomis galimybėmis su kitų valstybių narių kreditoriais. Tam, kad užsienio valstybių narių kreditoriai galėtų įgyvendinti savo teisę pareikšti reikalavimus pagrindinėje bankroto byloje, jie turi būti informuoti apie bankroto bylos iškėlimą ir su juo susijusius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013). Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnyje numatyta, kad iškėlus nemokumo bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos valstybės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas informuoja žinomus užsienio kreditorius. Atskiru pranešimu pateiktoje 1 dalyje nurodytoje informacijoje visų pirma nurodoma termino pabaiga, nuobaudos dėl to termino nesilaikymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones. Ši informacija pateikiama naudojantis standartine pranešimo forma, kuri turi būti parengta pagal 88 straipsnį. Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis, kurią mini skolininko atstovas pateiktame skunde, nurodo, kad su ūkinės komercinės ar profesinės veiklos nevykdančiais fiziniais asmenimis susijusių nemokumo bylų atveju šiame straipsnyje nurodytos standartinės formos naudojimas nėra privalomas, jei iš kreditorių nereikalaujama pateikti reikalavimus, kad byloje būtų atsižvelgta į jų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju skolininkas nevykdo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, tačiau iš skolininko kreditorių turi būti pareikalauta pateikti reikalavimus ir į juos turi būti atsižvelgta nemokumo procese. Taigi, teismo, iškėlusio bankroto bylą ir administratoriaus (likvidatoriaus) pareiga pranešti kreditoriams apie iškeltą bankroto bylą yra neatsiejama nuo skolininko pareigos pateikti visą informaciją apie savo kreditorius. Iš skolininko atstovo pateiktų priedų turinio matyti, kad apie pradėtą nemokumo procesą skolininkas informavo Lietuvos Respublikoje esančius kreditorius ne atskiru pranešimu, o viešai dienraštyje „Lietuvos rytas“. Iš pateikto pranešimo turinio taip pat matyti, kad jame informuojama apie paskelbtą nemokumo procesą, tačiau kreditoriams nėra pranešta apie vietą, kur pareikšti reikalavimus, koks terminas tam skirtas bei apie nuobaudas dėl to termino nesilaikymo, todėl nebuvo tinkamai užtikrinta kreditorių teisė dalyvauti nemokumo procese. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 2 d. nutartyje Nr. e2A-205-781/2019 buvo nagrinėjama panaši situacija dėl kreditorių informavimo apie užsienio valstybėje pradėtą nemokumo procedūrą skolininko atžvilgiu bei pažymėta, kad viešas skelbimas Lietuvos Respublikos leidžiamame leidinyje apie atsakovui iškeltą bankroto bylą ir pasiūlymą teikti kreditorinius reikalavimus negali būti laikomas tinkamu ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, informavimu kaip tai numato Reglamentas Nr. 2015/848. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad bankroto bylos atveju kreditorių ar jų atstovų teisė dalyvauti procese yra ypač svarbi dėl adekvačių teisinės gynybos priemonių principo laikymosi, todėl vienoje valstybėje narėje esančio kreditoriaus tinkamas informavimas apie skolininko bankrotą kitoje valstybėje narėje yra būtina sąlyga, kad šiam kreditoriui galėtų būti taikomi bankroto bylos teisiniai padariniai. Taigi, minėtu Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtu atveju dėl netinkamo ieškovo informavimo apie atsakovo bankroto bylą, buvo konstatuota, kad ieškovas iš esmės prarado teisę į savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą (bent iš dalies) iš atsakovo turto, todėl šis netinkamas kreditoriaus (ieškovo) informavimas akivaizdžiai pažeidė jo teises bei pareigas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendė, kad šis pažeidimas leidžia teismui atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti teismo sprendimus dėl nemokumo bylos iškėlimo arba su nemokumo procesu susijusius teismo procesinius sprendimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015). Nurodė, kad vykdymo metu kreditorės UAB „Gelvora“ buvo paprašyta pateikti informaciją, ar ji buvo informuotas apie skolininko atžvilgiu paskelbtą nemokumo procesą, tačiau UAB „Gelvora“ raštu patvirtino, kad jokių pranešimų apie skolininko nemokumo procesą, paskelbtą užsienio valstybėje, negavo, todėl nebuvo tinkamai informuota ir įtraukta į nemokumo bylą. Reglamento Nr. 2015/848 7 straipsnis numato, kad išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Nagrinėjamu atveju skolininkui buvo iškelta bankroto byla Latvijos Respublikoje, todėl taikoma šios valstybės narės teisė. Latvijos Respublikoje tiek fizinių, tiek juridinių asmenų nemokumo klausimus reglamentuoja 2010 m. liepos 26 d. priimtas ir nuo 2010 m. lapkričio 1 d. įsigaliojęs Latvijos Respublikos nemokumo įstatymas. Šio įstatymo 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai skolininkas įvykdė veiksmus, nurodytus atleidimo nuo skolų plane, likusios šio asmens prievolės, nurodytos minėtame plane, panaikinamos, o vykdymo procesas dėl jų nutraukiamas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį skolininkas nėra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu jis nėra įvykdęs minėtame plane nurodytų veiksmų. Tai reiškia, kad skolininkas yra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu įvykdo atleidimo nuo skolų plane nurodytus veiksmus, o atleidimo nuo skolų plane nenurodytos prievolės šiame plane nenurodytiems kreditoriams nepasibaigia ir turi būti vykdomos toliau. Tokią išvadą patvirtina taip pat Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 156 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kreditorių teisę pateikti nuomonę ir pasiūlymus dėl fizinio asmens atleidimo nuo skolų plano, 164 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, įsakmiai nurodanti, kad veiksmų, nurodytų plane, nevykdymas lemia tai, jog įstatymas neatleidžia skolininko nuo šiame plane nurodytos likusios skolos dalies mokėjimo. Latvijos Respublikos nemokumo teisiniam reguliavimui, kaip, be kita ko, ir kitų išsivysčiusių valstybių teisinėms sistemoms, būdingi fundamentalūs nemokumo teisės principai – inter alia (be kita ko), kreditorių lygiateisiškumo bei skaidrumo (Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 6 straipsnio 2,7 punktai). Pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalį skolininko atleidimo nuo tam tikrų įsipareigojimų būtina sąlyga yra konkrečios prievolės įtraukimas į atleidimo nuo skolų planą ir tinkamas įsipareigojimų, nustatytų minėtame plane, vykdymas (Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 154 straipsnis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, konkretaus kreditoriaus bei jo finansinio reikalavimo neįtraukimas į nemokumo bylą negali būti pagrindas atleisti skolininką nuo atitinkamos skolos. Priešingas aiškinimas reikštų, kad skolininkas galėtų būti atleidžiamas nuo įsipareigojimų tiems kreditoriams, kurių apskritai nenurodė, tačiau nebūti atleidžiamas nuo prievolių žinomiems kreditoriams plane nurodytų įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo vykdymo atveju. Tokiu būdu būtų paneigiama nemokumo, kaip kolektyvinio proceso, esmė, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai – galbūt nesąžiningas skolininkas įgytų didesnę įstatymo apsaugą nei visiškai sąžiningas subjektas, atskleidžiantis savo kreditorius, tačiau galbūt dėl objektyvių priežasčių nepajėgiantis įvykdyti skolų nurašymo plane išdėstytų įpareigojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį Nr. 3K-3-197-611/2015). Pažymėjo, kad Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 141 straipsnyje įtvirtinta, jog kreditoriai savo reikalavimus bankroto administratoriui turi pateikti per 1 mėn. nuo fizinio asmens nemokumo išviešinimo Nemokumo registre. Nemokumo registras Latvijos Respublikoje užtikrina informacijos apie bankroto bylos iškėlimą asmeniui viešumą, tai, kad ši informacija bus prieinama visiems suinteresuotiems asmenims (Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 12 straipsnis). Skolininko atstovas skunde nurodo, kad duomenys apie pradėtą pareiškėjo nemokumo procesą nemokumo registre buvo įregistruoti 2017 m. lapkričio 28 d. Tačiau Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai bankroto byla keliama pagal Reglamento Nr. 2015/848 3 straipsnio 1, 2 dalis Latvijos Respublikoje, administratorius per penkias dienas nuo skolininko nemokumo paskelbimo turi išsiųsti kreditoriams, kurių gyvenamoji vieta ar deklaruota gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, pranešimą apie bankroto bylą bei reikalavimų pateikimą. Dokumentų, patvirtinančių, jog toks pranešimas buvo išsiųstas visiems Lietuvoje esantiems skolininko kreditoriams, nėra. Pažymėjo, kad 2019 m. spalio 30 d. Latvijos teismo sprendime dėl atleidimo nuo įsipareigojimų, nurodyta, kad skolininko nemokumo procese yra pripažinti tik dviejų kreditorių t. v. AB SEB banko ir R. B. reikalavimai, tačiau remiantis Antstoliu informacinės sistemos duomenimis, skolininko atžvilgiu yra vykdoma iš viso 12 vykdomųjų bylų, kuriose be minėtu kreditorių, išieškotojai yra AKTIVA FINANTS OU, G. G., J. S., UAB „Intrum Lietuva“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Gelvora“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą dėl antstolio procesinių veiksmų.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 2015/848 19 straipsnio 1 dalimi, bet kuris valstybės narės teismo sprendimas iškelti nemokumo bylą pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja nemokumo bylą iškėlusioje valstybėje. Todėl nemokumo bylos iškėlimo teisiniai padariniai taikomi automatiškai, nereikalaujant papildomo teismo sprendimo pripažinimo. Tačiau Reglamento Nr. 2015/848 33 straipsnyje yra numatyta automatinio sprendimo pripažinimo išimtis – bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą nemokumo bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Viešosios tvarkos išlyga paprastai yra laikoma Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinių teismų turimu saugikliu prieš didelį neteisingumą, leidžiančiu taikyti Europos privatinės teisės bei nacionalinius sąžiningumo standartus tarptautiniame kontekste. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai pripažino bendrąjį Europos Sąjungos teisės principą, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą (Case C‑185/95 Baustahlgewebe v Commision, [1998] I‑8417, para. 20 ir 21; Case C‑174/98 The Netherlands and Van der Wal v Commision [2000], para 17.). Pažymėjo, kad rimti esminių procesinių garantijų, pavyzdžiui, teisės dalyvauti procese ir būti jame išklausytam, pažeidimai leidžia teismui atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti teismo sprendimus dėl nemokumo bylos iškėlimo arba su nemokumo procesu susijusius teismo procesinius sprendimus. Tokios praktikos laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje (Case C‑341/04 Eurofood IFSC Ltd. [2005] 2006 I-03813, para. 67.). Toks teismo procesinis sprendimas, be kita ko, gali būti nepripažįstamas visas ar iš dalies (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015). Pagal Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalį, iškėlus nemokumo bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos valstybės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas informuoja žinomus užsienio kreditorius. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pranešimo kreditoriui reikalavimai. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog asmens informavimas apie jo teisėms ir pareigoms teisinių padarinių turėsiantį teismo procesą yra vienas iš teisės į tinkamą procesą pagrindų. Todėl visuotinai pripažįstama, kad teisė į tinkamą procesą reikalauja informuoti asmenį ir tai atlikti tinkamai – tinkamu būdu ir laiku, užtikrinant realų asmens žinojimą apie inicijuotą teismo procesą ir efektyvią galimybę imtis priemonių savo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams apginti (žr.., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2017). Pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad nemokumo procesas skolininkui Latvijos Respublikoje buvo pradėtas 2017 m. lapkričio 24 d. Apie pradėtą nemokumo procesą skolininkas 2017 m. gruodžio 15 d. publikavo pranešimą dienraštyje „Lietuvos Rytas“, nurodydamas savo asmens duomenis, nemokumo procesą pradėjusį teismą ir nemokumo administratoriaus kontaktinius duomenis. Vertino, kad tokio pobūdžio kreditorių, tame tarpe ir išieškotojos UAB „Gelvora“, informavimas apie jų teisėms itin reikšmingą įtaką turintį teismo procesą, negali būti laikomas tinkamu ir leidžiančiu skolininko kreditoriams imtis priemonių savo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams apginti. Todėl nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad išieškotoja UAB „Gelvora“ buvo tinkamai informuota apie pradėtą nemokumo procesą ir pati savo iniciatyva nepasinaudojo teise pareikšti reikalavimus nemokumo procese. Nurodė, kad tai sudaro pagrindą išvadai, jog tokiu būdu, t. y. paskelbiant bendro pobūdžio pranešimą dienraštyje ir nededant pastangų kreditorę faktiškai informuoti apie pradėtą nemokumo procesą, buvo apribota kreditorės UAB „Gelvora“ teisė dalyvauti pareiškėjo nemokumo byloje (CPK 185 straipsnis). Šiame kontekste pažymėjo ir tai, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog Latvijos Respublikoje tiek fizinių, tiek juridinių asmenų nemokumo klausimus reglamentuoja Latvijos Respublikos nemokumo įstatymas. Šio įstatymo 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai skolininkas įvykdė veiksmus, nurodytus atleidimo nuo skolų plane, likusios šio asmens prievolės, nurodytos minėtame plane, panaikinamos, o vykdymo procesas dėl jų nutraukiamas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį skolininkas nėra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu jis nėra įvykdęs minėtame plane nurodytų veiksmų. Tai reiškia, kad skolininkas yra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu įvykdo atleidimo nuo skolų plane nurodytus veiksmus, o atleidimo nuo skolų plane nenurodytos prievolės šiame plane nenurodytiems kreditoriams nepasibaigia ir turi būti vykdomos toliau. Tokią išvadą patvirtina taip pat Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 156 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kreditorių teisę pateikti nuomonę ir pasiūlymus dėl fizinio asmens atleidimo nuo skolų plano, 164 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, įsakmiai nurodanti, kad veiksmų, nurodytų plane, nevykdymas lemia tai, jog įstatymas neatleidžia skolininko nuo šiame plane nurodytos likusios skolos dalies mokėjimo. Latvijos Respublikos nemokumo teisiniam reguliavimui, kaip, be kita ko, ir kitų išsivysčiusių valstybių teisinėms sistemoms, būdingi fundamentalūs nemokumo teisės principai – inter alia (be kita ko), kreditorių lygiateisiškumo bei skaidrumo (Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 6 straipsnio 2, 7 punktai). Pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalį skolininko atleidimo nuo tam tikrų įsipareigojimų būtina sąlyga yra konkrečios prievolės įtraukimas į atleidimo nuo skolų planą ir tinkamas įsipareigojimų, nustatytų minėtame plane, vykdymas (Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 154 straipsnis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija konstatavo, kad konkretaus kreditoriaus bei jo finansinio reikalavimo neįtraukimas į nemokumo bylą negali būti pagrindas atleisti skolininką nuo atitinkamos skolos. Priešingas aiškinimas reikštų, kad skolininkas galėtų būti atleidžiamas nuo įsipareigojimų tiems kreditoriams, kurių apskritai nenurodė, tačiau nebūti atleidžiamas nuo prievolių žinomiems kreditoriams plane nurodytų įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo vykdymo atveju. Tokiu būdu būtų paneigiama nemokumo, kaip kolektyvinio proceso, esmė, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai – galbūt nesąžiningas skolininkas įgytų didesnę įstatymo apsaugą nei visiškai sąžiningas subjektas, atskleidžiantis savo kreditorius, tačiau galbūt dėl objektyvių priežasčių nepajėgiantis įvykdyti skolų nurašymo plane išdėstytų įpareigojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015). Bylos duomenys patvirtina, kad Latvijos Respublikos Kuršo rajono teismas 2019 m. spalio 30 d. sprendimu, patvirtindamas skolininko įsipareigojimų padengimo procedūros pabaigą ir užbaigdamas fizinio asmens nemokumo procesą, jį atleido nuo likusių įsipareigojimų tik AB SEB bankui ir R. B., kurių reikalavimai buvo pateikti R. B. nemokumo procese, bet nebuvo padengti įsipareigojimų padengimo procedūros metu, vykdymo. Kadangi kreditorė UAB „Gelvora“ nebuvo tinkamai informuota apie skolininko nemokumo procesą, be kita ko, nurodyta nemokumo bylą nagrinėjančiam Latvijos Respublikos teismui, skolininko prievolės kreditorei nebuvo įtrauktos į skolininko atleidimo nuo skolų planą. Todėl sprendė, kad vadovaujantis aukščiau nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, nors Latvijos Respublikos kompetentingo teismo sprendimas pradėti nemokumo procesą ir sprendimas užbaigti fizinio asmens įsipareigojimų panaikinimo procedūrą bei nemokumo procesą yra automatiškai pripažįstami ir vykdomi Lietuvos Respublikoje, jie nagrinėjamu atveju nesukėlė teisinių pasekmių skolininko prievolių kreditorei UAB „Gelvora“ vykdymui ir jų nepanaikino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti antstolio 2020 m. rugsėjo 10 patvarkymą Nr. S-20-179-29522 „Dėl pateikto prašymo nutraukti vykdomąją bylą“ vykdomojoje byloje Nr. 0179/10/00955 ir įpareigoti antstolį užbaigti vykdomąją bylą Nr. 0179/10/00955.

8. Pareiškėjas nurodė, kad laiko, jog ginčijama nutartis yra priimta neteisingai vertinant nemokumo procesą Latvijos Respublikoje reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, klaidingai interpretuojant tiek Reglamente Nr. 2015/848, tiek Latvijos Respublikos nemokumo įstatyme nustatytas skolininko pareigas dėl kreditorių informavimo. Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 141 straipsnio 2¹ punkte nurodyta, kad administratorius nedelsdamas elektroniniu būdu išsiunčia pranešimą apie nemokumo bylos paskelbimą visiems žinomiems skolininko kreditoriams, kurių reikalavimo teisės užtikrinamos komerciniu įkeitimu, žemės registre ar laivų registre įregistruota hipoteka. Jei viešai prieinamoje informacijoje nėra informacijos apie skolininko kreditorius ar kreditorių elektroninio pašto adresus, administratorius turi teisę nesiųsti pranešimo atitinkamiems kreditoriams. Visi kiti kreditoriai, nepatenkantys į Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 141 straipsnio 2¹ taikymo sritį, apie pradėtą nemokumo procesą įformuojami viešai padarant įrašą nemokumo registre. Taigi atsižvelgiant į nemokumo procesą reglamentuojančio Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo nuostatas, jame nėra numatyta nei nemokumo administratoriaus nei skolininko pareiga kitu būdu informuoti kreditorius apie nemokumo proceso pradžią. Nemokumo procesas yra viešas ir išviešinus duomenis apie prasidėjusi skolininko nemokumo procesą, laikomą, jog kreditoriai yra informuoti tinkamai apie prasidėjusi nemokumo procesą ir turi teisę pateikti kreditorinius reikalavimus. Nemokumo administratoriaus pareiga yra informuoti tik tuos kreditorius kurių reikalavimo teisė yra užtikrinta įkeitimu ar hipoteka, tačiau UAB „Gelvora“ prie tokių kreditorių nepriskirtina. Dar daugiau, apeliantas, net ir neturėdamas tokios pareigos, atsižvelgdamas į Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 132 straipsnio 2 dalį, tai yra jog informacija apie prasidėjusi nemokumo procesą gali būti skelbiama ir kituose registruose, informacinėse sistemose ar duomenų bazėse, apie jo atžvilgiu vykdomą nemokumo procesą paskelbė viešai 2017 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikoje leidžiamame dienraštyje „Lietuvos rytas“. Tai reiškia, jog apeliantas kreditorių informavimo pareigą vykdė tinkamai ir nesant įstatyme numatytų papildomų kreditorių informavimo sąlygų, negalima laikyti, jog apeliantas informavimo pareigos neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsni 1 dalimi, kurioje nurodyta, jog iškėlus nemokumo bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintys tos valstybės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas informuoja žinomus užsienio kreditorius. Apelianto nuomone, ši Reglamento Nr. 2015/848 nuostata nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pažeista. Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalyje yra numatytos pareigos teismo, pradėjusio nemokumo procesą arba teismo paskirto nemokumo administratoriaus, tačiau ne skolininko. Tai reiškia, kad apeliantas, papildomai neinformuodamas kreditorės UAB „Gelvora“ apie prasidėjusį nemokumo procesą, Reglamento Nr. 2015/848 nuostatų nepažeidė. Antra vertus, teismas arba nemokumo administratorius turi informuoti žinomus užsienio kreditorius. Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog teisės mokslo doktrinoje „žinomais“ kreditoriais laikomi tie kreditoriai, kurie gali būti nustatyti iš buhalterinių bei kitų pateikiamų dokumentų arba kuriuos nustato pats administratorius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015). Kadangi UAB „Gelvora“ prievolė nemokumo procese nebuvo nustatyta, todėl ir nemokumo administratorius informuoti užsienio kreditorių, tame tarpe ir UAB „Gelvora“, neprivalėjo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 2015/848 33 straipsnyje numatytą automatinio sprendimo pripažinimo išimtį, tai yra jog bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą nemokumo bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms, sprendė, jog teismo sprendimo, kuriuo buvo užbaigta apelianto nemokumo byla, negalima automatiškai vykdyti Lietuvos Respublikoje toje dalyje, kiek tai liečia kreditorius, kurie nebuvo įraukti į nemokumo procesą ir kurie nebuvo nemokumo byloje pateikę kreditorinių reikalavimų, taipogi atsižvelgiant į tai, kad tokio pobūdžio informavimas, tai yra viešas paskelbimas apie nemokumo procesą dienraštyje, negali būti laikomas tinkamu ir leidžiančiu skolininko kreditoriams imtis priemonių savo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams apginti. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos pažeidimą siejo su nepakankamu kreditorių informavimu apie prasidėjusį apelianto nemokumo procesą. Pažymėjo, kad laikėsi tiek Latvijos Respublikos nemokumo įstatyme, tiek Reglamente Nr. 2015/848 numatytos kreditorių informavimo tvarkos. Negalima sutikti su tuo, kad Latvijos Respublikoje galiojanti kreditorių informavimo apie nemokumo procesą tvarka gali būti pažeidžianti Lietuvos Respublikos viešąją tvarką ar asmens konstitucines teises ir laisves. Juo labiau, jog apeliantas papildomai viešai paskelbė Lietuvos Respublikoje esantiems kreditoriams apie jo atžvilgiu prasidėjusi nemokumo procesą ir kreditoriai turėjo realią galimybę įstoti į nemokumo procesą bei pareikšti kreditorinius reikalavimus. Pažymėjo, kad nesutinka su tuo, kad užsienio valstybėje esantys kreditoriai turėtų būti informuojami papildomai tokiu būdu suteikiant užsienio kreditoriams prioritetines teises nei vietos valstybėje esantiems kreditoriams. Vien tai, kad Lietuvos Respublikoje galiojanti pranešimo apie fizinio asmens bankrotą, kuri pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalį yra vienas mėnuo iki kreipimosi į teismą dienos išsiunčiant pranešimą visiems kreditoriams, automatiškai nereiškia, jog Latvijos Respublikoje galiojanti kreditorių informavimo tvarka pažeidžia Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos reikalavimus ar asmens konstitucines teises ir laisves. Juolab, kad nei vienoje valstybėje narėje numatyta kreditorių informavimo tvarka neprieštarauja Reglamento Nr. 2015/848 nuostatoms dėl kreditorių informavimo. Taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 ir 2 dalies esmę ir prasmę, negalima laikyti, kad pagal nagrinėjamą teisės normą skolininkas, tinkamai įvykdęs atleidimo nuo skolų plane nurodytus veiksmus, yra atleidžiamas tik nuo šiame plane nurodytų skolinių įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, o nuo kitų skolų kreditoriams, kurie nebuvo įtraukti į planą, neatleidžiamas. Šioje teisės normoje visiškai nėra kalbama apie kreditorius, kurie nebuvo įtraukti į atleidimo nuo skolų planą ir jų teisių bei pareigų pasikeitimą teismui patvirtinus įsipareigojimų padengimo procedūros pabaigą ir užbaigus fizinio asmens nemokumo procesą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog patvirtinus apelianto įsipareigojimų padengimo procedūros pabaigą, pasibaigė tik jo skoliniai įsipareigojimai kreditoriams, kurie buvo nurodyti atleidimo nuo skolų plane, tai yra AB SEB bankui ir R. B., o atleidimo nuo skolų plane nenurodytos prievolės, tame tarpe ir išieškotojos UAB „Gelvora“ atžvilgiu, nepasibaigia ir turi būti vykdomos toliau, yra nepagrįstos. Prievolių, kurios nebuvo įtrauktos į atleidimo nuo skolų planą, teisines pasekmes užbaigus nemokumo procesą, reglamentuoja Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 141 straipsnio 1¹ dalis, kurioje numatyta, kad pasibaigus šio įstatymo 73 straipsnio antrojoje dalyje nurodytam kreditorių reikalavimų pareiškimo terminui ir po to, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolių, kreditorius praranda kreditoriaus statusą ir savo reikalavimo teises į skolininką. Be to 73 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kreditoriui praleidus šio skirsnio pirmojoje dalyje nurodytą terminą reikalavimams pateikti, jis savo reikalavimą skolininkui gali pateikti per laikotarpį, kuris ne ilgesnis kaip šeši mėnesiai nuo dienos, kada bankroto registre buvo padaryta įrašas apie skolininko bankroto proceso paskelbimą, tačiau ne vėliau kaip šiame įstatyme nustatyta tvarka buvo sudarytas kreditorių reikalavimų tenkinimo planas. Po šio termino prasideda senaties terminas, tokiu būdu kreditorius netenka kreditoriaus statuso ir savo teisės į reikalavimus skolininkui. Taigi apibendrinus tai, kas išdėstytą, bei atsižvelgiant į tai, jog apeliantas tiek Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo, tiek Reglamento Nr. 2015/848 nustatyta tvarka informavo kreditorius apie jo atžvilgiu Latvijos Respublikoje pradėtą nemokumo procesą, kreditorė UAB „Gelvora“ kreditorinių reikalavimų per nustatytus terminus nepareiškė ir jos reikalavimas į atleidimo nuo skolų planą nebuvo įtrauktas, todėl užbaigus apelianto nemokumo procesą remiantis Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 141 straipsnio 1¹ dalimi, 73 straipsnio 2 dalimi, pasibaigė ir apelianto prievolė išieškotojai UAB „Gelvora“, dėl ko priverstinis skolos išieškojimas antstolio kontoroje negali būti vykdomas ir vykdomoji byla Nr. 0179/10/00955 turėjo būti užbaigta.

9. Dalyvaujantys byloje asmenys atsiliepimų nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Vykdomosios bylos Nr. 0179/10/00955 duomenimis, be kita ko, nustatyta, kad antstolis 2010 m. liepos 26 d. patvarkymu priėmė vykdyti išieškotojos AB „Swedbank“ jam pateiktą vykdyti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. sausio 22 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-17598-294/2009 dėl 32 749,83 Lt išieškojimo iš skolininko R. B. išieškotojai AB „Swedbank“. Antstolis 2018 m. liepos 25 d. patvarkymu Nr. S-18-179-9196 pakeitė išieškotoją AB „Swedbank“ išieškotoja UAB „Gelvora“. Skolininkas 2020 m. liepos 15 d. prašymu prašė užbaigti vykdomąją bylą Nr. 0179/10/00955, motyvuodamas tuo, kad jam Latvijos Respublikoje buvo iškelta bankroto byla, kurios pabaiga pripažinta Kuršo rajono teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimu. Pažymėjo, kad išieškotoja AB „Swedbank“ kreditorinio reikalavimo jo bankroto byloje nepareiškė, todėl, jam bankrutavus, jo prievolė šiai kreditorei pasibaigė. Antstolis 2020 m. rugsėjo 10 d. patvarkymu Nr. S-20-179-29522 atsisakė tenkinti skolininko prašymą dėl vykdomosios bylos Nr. 0179/10/00955 užbaigimo. Skolininkas pareiškė skundą dėl antstolio veiksmų, prašydamas panaikinti jo 2020 m. rugsėjo 10 d. patvarkymą Nr. S-20-179-29522 ir užbaigti vykdomąją bylą Nr. 0179/10/00955. Antstolis 2020 m. spalio 2 d. patvarkymu Nr. S-20-179-32048 skolininko skundo netenkino ir persiuntė skundą kartu su priimtu patvarkymu ir vykdomąja byla Vilniaus miesto apylinkės teismui.

14. Tiek antstolis, tiek pirmosios instancijos teismas sprendė, kad išieškotoja nebuvo tinkamai informuota, jog skolininkui Latvijos Respublikoje buvo iškelta bankroto byla, todėl Latvijos Respublikos kompetentingo teismo sprendimas užbaigti fizinio asmens įsipareigojimų panaikinimo procedūrą bei bankroto procesą nesukėlė teisinių pasekmių skolininko prievolių kreditorei UAB „Gelvora“ vykdymui ir jų nepanaikino.

15. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto byla skolininkui buvo iškelta Latvijos Respublikoje, nagrinėjamu atveju aktualios 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų nuostatos (Reglamento Nr. 2015/848 1 straipsnis, A priedas).

16. Reglamento Nr. 2015/848 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kuris kreditorius gali pateikti reikalavimą pagrindinėje nemokumo byloje ir bet kurioje šalutinėje nemokumo byloje. Tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia jį informuoti. Pagal Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalį, iškėlus nemokumo bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos valstybės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas informuoja žinomus užsienio kreditorius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ši teisės norma nedraudžia valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisės aktuose įprasta tvarka nustatyti papildomus informavimo reikalavimus arba nustatyti kreditoriams palankesnį teisinį režimą, tačiau Reglamento Nr. 2015/848 nurodymai turi būti vykdomi visais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

17. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalies nuostata nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad Reglamento Nr. 2015/848 54 straipsnio 1 dalyje yra numatytos pareigos teismo, pradėjusio nemokumo procesą, arba paskirto administratoriaus, tačiau ne skolininko. Tai reiškia, kad jis, papildomai neinformuodamas kreditorės UAB „Gelvora“ apie prasidėjusį nemokumo procesą, Reglamento Nr. 2015/848 nuostatų nepažeidė. Antra vertus, teismas, pradėjęs nemokumo procesą, arba administratorius turi informuoti žinomus užsienio kreditorius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog teisės mokslo doktrinoje „žinomais“ kreditoriais laikomi tie kreditoriai, kurie gali būti nustatyti iš buhalterinių bei kitų pateikiamų dokumentų arba kuriuos nustato pats administratorius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015). Kadangi UAB „Gelvora“ prievolė bankroto procese nebuvo nustatyta, todėl ir administratorius informuoti užsienio kreditorių, tame tarpe ir UAB „Gelvora“, neprivalėjo.

18. Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog UAB „Gelvora“ prievolė bankroto procese nebuvo nustatyta, nepateikė duomenų kokių kreditorių prievolės bankroto procese buvo nustatytos. Antra, iš vykdomosios bylos Nr. 0179/10/00955 matyti, kad pareiškėjas apie jo atžvilgiu vykdomą išieškojimą žinojo – pareiškėjo atstovas 2016 m. gruodžio 14 d. raštu antstolio prašė pateikti duomenis apie vykdomojoje byloje Nr. 0179/10/00955 esantį išieškotoją, vykdomosios bylos pagrindą bei skolos ir vykdymo išlaidų dydį. Todėl vertintina, kad, tuo atveju, jei UAB „Gelvora“ prievolė bankroto procese nebuvo nustatyta, pareiškėjas, neatskleisdamas savo kreditorių, nebuvo sąžiningu skolininku.

19. Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog buvo apribota kreditorės UAB „Gelvora“ teisė dalyvauti pareiškėjo nemokumo byloje.

20. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 ir 2 dalies esmę ir prasmę, negalima laikyti, kad pagal nagrinėjamą teisės normą skolininkas, tinkamai įvykdęs atleidimo nuo skolų plane nurodytus veiksmus, yra atleidžiamas tik nuo šiame plane nurodytų skolinių įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, o nuo kitų skolų kreditoriams, kurie nebuvo įtraukti į planą, neatleidžiamas. Šioje teisės normoje visiškai nėra kalbama apie kreditorius, kurie nebuvo įtraukti į atleidimo nuo skolų planą ir jų teisių bei pareigų pasikeitimą teismui patvirtinus įsipareigojimų padengimo procedūros pabaigą ir užbaigus fizinio asmens nemokumo procesą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog patvirtinus apelianto įsipareigojimų padengimo procedūros pabaigą, pasibaigė tik jo skoliniai įsipareigojimai kreditoriams, kurie buvo nurodyti atleidimo nuo skolų plane, tai yra AB SEB bankui ir R. B., o atleidimo nuo skolų plane nenurodytos prievolės, tame tarpe ir išieškotojos UAB „Gelvora“ atžvilgiu, nepasibaigia ir turi būti vykdomos toliau, yra nepagrįstos.

21. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai skolininkas įvykdė veiksmus, nurodytus atleidimo nuo skolų plane, likusios šio asmens prievolės, nurodytos minėtame plane, panaikinamos, o vykdymo procesas dėl jų nutraukiamas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį skolininkas nėra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu jis nėra įvykdęs minėtame plane nurodytų veiksmų. Tai reiškia, kad skolininkas yra atleidžiamas nuo likusių prievolių, nurodytų atleidimo nuo skolų plane, jeigu įvykdo atleidimo nuo skolų plane nurodytus veiksmus, o atleidimo nuo skolų plane nenurodytos prievolės šiame plane nenurodytiems kreditoriams nepasibaigia ir turi būti vykdomos toliau. Tokią išvadą patvirtina taip pat Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 156 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kreditorių teisę pateikti nuomonę ir pasiūlymus dėl fizinio asmens atleidimo nuo skolų plano, 164 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, įsakmiai nurodanti, kad veiksmų, nurodytų plane, nevykdymas lemia tai, jog įstatymas neatleidžia skolininko nuo šiame plane nurodytos likusios skolos dalies mokėjimo. Latvijos Respublikos nemokumo teisiniam reguliavimui, kaip, be kita ko, ir kitų išsivysčiusių valstybių teisinėms sistemoms, būdingi fundamentalūs nemokumo teisės principai – inter alia (be kita ko), kreditorių lygiateisiškumo bei skaidrumo (Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 6 straipsnio 2, 7 punktai). Pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1 dalį skolininko atleidimo nuo tam tikrų įsipareigojimų būtina sąlyga yra konkrečios prievolės įtraukimas į atleidimo nuo skolų planą ir tinkamas įsipareigojimų, nustatytų minėtame plane, vykdymas (Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 154 straipsnis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, kad konkretaus kreditoriaus bei jo finansinio reikalavimo neįtraukimas į nemokumo bylą negali būti pagrindas atleisti skolininką nuo atitinkamos skolos. Priešingas aiškinimas reikštų, kad skolininkas galėtų būti atleidžiamas nuo įsipareigojimų tiems kreditoriams, kurių apskritai nenurodė, tačiau nebūti atleidžiamas nuo prievolių žinomiems kreditoriams plane nurodytų įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo vykdymo atveju. Tokiu būdu būtų paneigiama nemokumo, kaip kolektyvinio proceso, esmė, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai – galbūt nesąžiningas skolininkas įgytų didesnę įstatymo apsaugą nei visiškai sąžiningas subjektas, atskleidžiantis savo kreditorius, tačiau galbūt dėl objektyvių priežasčių nepajėgiantis įvykdyti skolų nurašymo plane išdėstytų įpareigojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kreditorė – UAB „Gelvora“ ir jos prievolė pareiškėjui nebuvo įtraukti į pareiškėjo atleidimo nuo skolų planą, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors Latvijos Respublikos kompetentingo teismo sprendimas pradėti nemokumo procesą ir sprendimas užbaigti fizinio asmens įsipareigojimų panaikinimo procedūrą bei nemokumo procesą yra automatiškai pripažįstami ir vykdomi Lietuvos Respublikoje, jie nagrinėjamu atveju nesukėlė teisinių pasekmių skolininko prievolių kreditorei UAB „Gelvora“ vykdymui ir jų nepanaikino.

23. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti, todėl ji paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu apeliacinės instancijos teismas,

nutaria:

Pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Andrius Verikas