- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-02
- Bylos Nr.
- e2A-205-781/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32999-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- A. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. M. pateikė ieškinį atsakovui V. M., kuriame prašė priteisti iš atsakovo 159 291 Eur paskolos, 87 010,05 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki visiško paskolos grąžinimo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Nurodė, kad 2005 m. spalio 28 d. ieškovas ir atsakovas sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovas tą pačią dieną grynaisiais perdavė atsakovui 550 000 Lt (159 291 Eur) dydžio paskolą; atsakovas įsipareigojo mokėti 11 proc. metines palūkanas, o paskolą grąžinti iki 2007 m. sausio 31 d.
1.2. Pažymėjo, kad atsakovas įsipareigojimus pagal kredito sutartį vykdė tik iš dalies – laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. grynaisiais sumokėjo ieškovui iš viso 126 215 Lt (36 554 Eur), kuriuos ieškovas įskaitė kaip palūkanas už 2006–2011 m. laikotarpį pagal minėtą kredito sutartį. Ieškovo teigimu, 2017 m. rugsėjo–spalio mėn. atsakovas pervedė ieškovui dar 600 Eur. Anot ieškovo, atsakovas liko skolingas 87 010,05 Eur dydžio palūkanas už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d., jau įskaičius minėtus 2017 m. rugsėjo–spalio mėn. sumokėtus 600 Eur, ir 159 291 Eur dydžio paskolą.
1.3. Ieškovas paaiškino, kad Notingamo grafystės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimas apie atsakovo atleidimą nuo įsipareigojimų, pasibaigus jo bankroto bylai, nepatvirtina, jog atsakovas yra atleistas nuo visų įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Nurodė, kad pagal 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentą Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000, Reglamentas) atsakovo bankroto bylai ir jos pasekmėms yra taikomas Jungtinės Karalystės 1986 m. Nemokumo aktas. Ieškovo teigimu, tam, kad atsakovas būtų atleistas nuo skolos ieškovui pagal 2005 m. spalio 28 d. kredito sutartį, jis turėjo įrodyti, jog Notingamo grafystės teismui atsakovas pateikė duomenis apie nurodytą skolą ieškovui, tačiau, anot ieškovo, atsakovas tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Be to, teigė, kad ieškovui apie atsakovui Jungtinėje Karalystėje iškeltą bankroto bylą nebuvo pranešta Reglamento 40 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad leidinyje „Valstybės žinios“ atsakovo nurodyta informacija dėl kreditorinių reikalavimų pateikimo, anot ieškovo, negali būti laikoma tinkamu pranešimu kreditoriui Reglamento nustatyta tvarka. Be to, nurodė, kad atsakovas net ir po bankroto bylos iškėlimo (ir jos pabaigos) dar mokėjo ieškovui dalį palūkanų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovui A. M. iš atsakovo V. M. 159 291 Eur paskolą, 87 010,05 Eur palūkanas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 246 301,50 Eur sumą nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 3 322 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2005 m. spalio 28 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė kredito sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui 550 000 Lt paskolą, o atsakovas įsipareigojo mokėti 11 proc. metines palūkanas ir grąžinti paskolą iki 2007 m. sausio 31 d. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ieškovas neįrodė paskolos perdavimo atsakovui fakto, tačiau teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, kad atsakovui buvo perduota kredito sutartyje nurodyta paskola, taip pat pripažino, jog atsakovas sumokėjo (grąžino) ieškovui ieškinyje nurodytas pinigų sumas. Be to, teismas teigė, kad paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimą patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2016–2017 m. atsakovo ieškovui siųstos žinutės, taip pat 2017 m. ieškovui atlikti atsakovo mokėjimai po 200 Eur.
2.2. Teismas nustatė, kad Jungtinės Karalystės Notingamo grafystės teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu iškėlė atsakovui fizinio asmens bankroto bylą, o 2016 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atleido atsakovą nuo skolų mokėjimo dėl bankroto.
2.3. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimus dėl nemokumo bylų ir jų pasekmių, taikomas valstybės narės, kurioje iškelta tokia byla, teisė, t. y. šiuo atveju Jungtinės Karalystės 1986 m. Nemokumo aktas (toliau – Nemokumo aktas).
2.4. Pirmosios instancijos teismas pritarė ieškovo pozicijai, kad, remiantis Nemokumo akto 272 ir 281 straipsnių nuostatomis, bankroto bylą nagrinėjantis teismas atleidžia skolininką tik nuo tų įsipareigojimų vykdymo, apie kuriuos teismui buvo pranešta. Pabrėžė, kad tai iš dalies patvirtina ir atsakovo pateikta Jungtinės Karalystės advokato M. W. S. (M. W. S.) 2018 m. balandžio 3 d. išvada, kurioje nurodyta, jog skolininko kreditoriai yra nurodyti reikalų ataskaitoje, pateiktoje teismui.
2.5. Teismas konstatavo, kad nors atsakovas teigė, jog Jungtinės Karalystės Notingamo grafystės teismui pateiktoje ataskaitoje nurodė ir ginčijamą skolą ieškovui, tačiau tai pagrindžiančių duomenų nepateikė; taip pat nepateikė įrodymų, kad neturi objektyvių galimybių gauti tokius duomenis iš bankroto bylą išnagrinėjusio teismo ar bankroto administratoriaus.
2.6. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas atsakovo bankroto byloje buvo teismui ar paskirtam likvidatoriui žinomas kreditorius ir ieškovą teismas ar paskirtas likvidatorius apie atsakovui iškeltą bankroto bylą informavo, pateikdamas Reglamento 42 straipsnio 1 dalyje nurodytos formos pranešimą. Nurodė, kad byloje taip pat nėra pateikta įrodymų, jog Lietuvos Respublikoje leidžiamose „Valstybės žinios“ skelbimą dėl informacijos atsakovo kreditoriams dėl kreditorinių reikalavimų pateikimo pateikė aukščiau nurodyti subjektai. Teismas pažymėjo, kad jeigu tokį skelbimą pateikė atsakovas, toks viešas paskelbimas, atsakovui žinant ieškovo gyvenamosios vietos adresą, nelaikytinas tinkamu pranešimu ieškovui apie atsakovui iškeltą bankroto bylą.
2.7. Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas dėl bankroto yra atleistas nuo skolos ieškovui pagal 2005 m. spalio 28 d. kredito sutartį mokėjimo.
2.8. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, nurodė, kad minėta kredito sutartimi atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2007 m. sausio 31 d.; ieškovas su pareiškimu išduoti teismo įsakymą dėl skolos pagal šią kredito sutartį išieškojimo kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio mėn.; pažymėjo, jog ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui yra 10 metų. Kita vertus, teismas sprendė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.130 straipsnio 2 bei 3 dalis ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę, o nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Teismo vertinimu, atsakovas pagal kredito sutartį atliko mokėjimus ieškovui 2007 m., 2008 m., 2009 m., 2011 m., 2012 m., 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m. ir 2017 m., todėl, atlikdamas šiuos mokėjimus, atsakovas pripažino savo prievolę ieškovui, bei šie atsakovo veiksmai, anot teismo, nutraukė ieškinio senaties terminą, ir šis terminas nuo paskutinio mokėjimo iki ieškovo kreipimosi į teismą nėra pasibaigęs.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Atsakovas V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują – ieškovo ieškinį atmesti; taip pat taikyti ieškinio senatį ieškovo pareikštiems reikalavimams. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Esant Notingamo grafystės teismo sprendimui, kuriuo atsakovas pripažintas nemokiu ir atleistas nuo turėtų skolų, ieškovo reikalavimas dėl skolos ir palūkanų priteisimo yra nepagrįstas, nes buvę atsakovo įsipareigojimai pagal nurodytą kredito sutartį nebeegzistuoja. Pažymi, kad minėtam Notingamo grafystės teismui buvo tinkamai pranešta apie atsakovo kreditorių sąrašą, įskaitant ir ieškovą A. M., bei tuo metu egzistavusias skolas, tačiau apeliantas neturi objektyvių galimybių pateikti nurodyto dokumento (kreditorių ataskaitos) teismui. Teigia, kad dėl susiklosčiusios situacijos kreipėsi į Jungtinės Karalystės teisininką (advokatą) dėl išvados pateikimo, kurioje pastarasis nurodė, jog negali gauti Notingamo grafystės teismui pateiktos ataskaitos. Taigi, anot apelianto, jis įrodė, kad neturi objektyvių galimybių gauti bankroto bylą išnagrinėjusiam Notingamo grafystės teismui pateiktos tuo metu buvusių atsakovo kreditorių ir egzistavusių skolų ataskaitos.
Atsiliepimas
3.2. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju buvo tinkamai įvykdyta pareiga informuoti ieškovą apie bankroto bylos atsakovui iškėlimą. Aiškina, kad Notingamo grafystės teismas net nebuvo įpareigojęs apelianto asmeniškai informuoti kreditorius apie būsimą bylos nagrinėjimą teisme, todėl atsakovas tokios pareigos neturėjo. Be to, duomenys apie apelianto bankrotą buvo 2015 m. lapkričio 11 d. viešai paskelbti oficialiame Lietuvos Respublikos leidinyje „Valstybės žinios“. Pažymi, kad Jungtinės Karalystės advokatas minėtą informavimą laiko tinkamu; kita vertus, net jeigu pareiga informuoti kreditorius ir nebūtų buvusi tinkamai įgyvendinta, tai neturėtų įtakos sprendimo dėl bankroto galiojimui. Taigi, apelianto vertinimu, ieškovas apie atsakovui iškeltą bankroto bylą buvo informuotas tinkamai, o nepareiškęs reikalavimo bankroto byloje, prarado galimybę reikalauti iš apelianto apmokėti buvusią skolą.
Šalies argumentai
3.3. Apelianto teigimu, jo atlikti daliniai mokėjimai ieškovui nedaro įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui. Nurodo, kad ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo pagal minėtą kredito sutartį iki 2017 m. vasario 1 d. (nes paskola turėjo būti grąžinta iki 2007 m. sausio 31 d., o bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų), tačiau kreipėsi tik 2017 m. rugpjūčio 30 d., todėl, anot atsakovo, ieškovas praleido nurodytą ieškinio senaties terminą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo atlikti mokėjimai ieškovui sudarė pagrindą nutraukti ieškinio senaties termino skaičiavimą, nes nėra duomenų, jog šie mokėjimai buvo atlikti būtent pagal apelianto ir ieškovo sudarytą kredito sutartį susidariusiai skolai dengti. Be to, pažymi, kad mokėjimai, atlikti po jo pripažinimo nemokiu, negali būti laikomi veiksmais, nutraukiančiais ieškinio senaties termino skaičiavimą, taip pat turėtų būti laikomi ne prievolės atlikimu, o geranorišku apelianto bandymu sumažinti ieškovo patirtus nuostolius.
Atsiliepimas
4. Ieškovas A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą. Nurodo šiuos argumentus:
4.1. Atsakovo pateiktas Notingamo grafystės teismo sprendimas apie jo atleidimą nuo įsipareigojimų, pasibaigus bankroto bylai, nepatvirtina, jog bankrutavusiu pripažintas atsakovas atleistas nuo visų įsipareigojimų kreditoriams, įskaitant ir ieškovą. Pažymi, kad pagal šiuo atveju taikytiną Nemokumo aktą, bankroto bylą nagrinėjantis teismas atleidžia skolininką tik nuo tų įsipareigojimų vykdymo, apie kuriuos jam buvo pranešta, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog Notingamo grafystės teismui atsakovas pateikė duomenis apie Lietuvoje esančius kreditorius, įskaitant ir ieškovą. Ieškovo teigimu, atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad jis neturi objektyvių galimybių gauti nurodytų dokumentų iš bankroto bylą išnagrinėjusio teismo ar bankroto administratoriaus.
4.2. Anot ieškovo, atsakovo nurodytas Jungtinės Karalystės advokatas neatstovavo atsakovo jo bankroto byloje ir nėra susipažinęs su minėtos bylos procesiniais dokumentais, todėl advokato pateikta išvada nei patvirtina, nei paneigia atsakovo bankroto bylos aplinkybių.
4.3. Ieškovas pakartotinai pažymi, kad jam, kaip kreditoriui, apie atsakovui iškeltą bankroto bylą nebuvo pranešta (nei teismo, nei bankroto administratoriaus, nei paties atsakovo) Reglamento nustatyta tvarka. Ieškovo teigimu, atsakovo nurodyta informacija Lietuvos Respublikos leidinyje negali būti laikoma tinkamu pranešimu kreditoriui apie bankroto bylos iškėlimą.
Šalies argumentai
4.4. Ieškovas nurodo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė (ir neįrodinėjo), jog tarp šalių buvo sudaryta kokia nors kita sutartis (išskyrus kredito sutartį), pagal kurią atsakovas vykdė kitas prievoles ieškovui, mokėdamas tam tikras lėšų sumas. Pažymi, kad atsakovo atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, jog lėšos ieškovui buvo mokamos būtent pagal šalių sudarytą kredito sutartį, tokiu būdu atsakovas pripažino savo prievolę, atitinkamai ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas ir iki ieškovo kreipimosi į teismą nebuvo pasibaigęs.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl užsienyje skolininkui iškeltos fizinio asmens bankroto bylos pasekmių
6. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad ieškovas 2005 m. spalio 28 d. suteikė atsakovui 550 000 Lt (159 291 Eur) dydžio paskolą, o atsakovas įsipareigojo mokėti 11 proc. metines palūkanas ir paskolą grąžinti iki 2007 m. sausio 31 d. (atsakovas bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme tai pripažino). Taip pat šalys pripažino, kad atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus – iki ieškovo ieškinio pateikimo negrąžino nurodytos paskolos, sumokėjo tik dalį palūkanų. Atsakovas savo nesutikimą su ieškinio reikalavimais iš esmės grindė tuo, kad Jungtinės Karalystės Notingamo grafystės teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. iškėlė jam fizinio asmens bankroto bylą, o nuo 2016 m. rugsėjo 25 d. atleido nuo skolų mokėjimo dėl bankroto.
7. Taigi, šiuo atveju ginčo objektu tapusi bankroto byla yra susijusi su skirtingomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis – ji iškelta ir užbaigta Jungtinėje Karalystėje, o ginčas vyksta dėl jos sukeliamų teisinių pasekmių Lietuvos Respublikoje, todėl šiai bylai, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, taikytinas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų.
8. Reglamento Nr. 1346/2000 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis reglamentas taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu. Pagal Reglamento 3 straipsnio, kuriame reglamentuojami tarptautinės jurisdikcijos nemokumo bylose klausimai Europos Sąjungoje, 1 dalį, Europos Sąjungos valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti pagrindinę bankroto bylą. Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Pagal to paties Reglamento straipsnio 2 dalį valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą; be kita ko, ji konkrečiai nustato: <...> f) bankroto bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus neišspręstas bylas; g) reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus bankroto bylą, vertinimą; h) taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą.
9. Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Reglamento 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų.
10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Jungtinės Karalystės Notingamo grafystės teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. priėmė sprendimą dėl bankroto pagal skolininko prašymą, kuriame pripažino atsakovą V. M. bankrutavusiu (šis sprendimas iš esmės laikytinas procesiniu sprendimu dėl bankroto bylos iškėlimo), o 2017 m. sausio 23 d. išdavė pažymą apie atleidimą nuo skolų, kurioje nurodė, jog V. M. nuo 2016 m. rugsėjo 25 d. atleidžiamas nuo skolų mokėjimo dėl bankroto (ši pažyma iš esmės laikytina procesiniu sprendimu dėl bankroto bylos užbaigimo).
11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek pirmasis, tiek antrasis Jungtinės Karalystės teismo procesinis sprendimas pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 yra pripažįstami kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų, o jų sukeliamos teisinės pasekmės turi būti nustatomos pagal Jungtinės Karalystės teisę. Taigi, šiuo atveju būtina nustatyti, kokios konkrečiai yra jų sukeliamos teisinės pasekmės pagal minėtos valstybės teisę.
12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad fizinių asmenų bankroto procedūras Jungtinėje Karalystėje reglamentuoja 1986 m. Nemokumo aktas (įstatymas) (angl. Insolvency Act 1986), o procedūrinius nemokumo procesų klausimus taip pat reglamentuoja 1986 m. Nemokumo taisyklės (angl. The Insolvency Rules 1986).
13. 1986 m. Nemokumo akto 278 straipsnyje („Pradžia ir tąsa“) įtvirtinta, kad asmens, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas dėl bankroto, bankrotas: a) prasideda tą dieną, kada yra priimamas sprendimas ir b) tęsiasi iki tol, kol asmuo bus atleistas pagal tolesnes šio skyriaus nuostatas. 1986 m. Nemokumo akto 279 straipsnio („Trukmė“) 1 dalyje nustatyta, kad bankrutavęs asmuo yra atleidžiamas nuo įsipareigojimų pasibaigus vienerių metų terminui, pradedant skaičiuoti nuo datos, kurią prasideda bankrotas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimo nuo įsipareigojimų teisinės pasekmės nurodytos 1986 m. Nemokumo akto 281 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog asmuo atleidžiamas nuo visų bankroto skolų; kita vertus, minėtame straipsnyje nurodytos ir išimtys, kurioms esant asmuo nėra atleidžiamas nuo atitinkamų įsipareigojimų. Viena iš tokių išimčių yra įtvirtinta 1986 m. Nemokumo akto 281 straipsnio 6 dalyje, kurioje nurodyta, kad atleidimas nuo įsipareigojimų neatleidžia bankrutavusio asmens nuo kitų bankroto skolų, kurios nėra įrodamos jo bankroto procese, kaip yra nurodyta (angl. Discharge does not release the bankrupt from such other bankruptcy debts, not being debts provable in his bankruptcy, as are prescribed).
14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, iš esmės remdamasis nurodytomis 1986 m. Nemokumo akto nuostatomis, sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog Jungtinės Karalystės Notingamo grafystės teismui, teikdamas dokumentus dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodė ir ginčijamą skolą ieškovui, taip pat nepateikė įrodymų, kad neturi objektyvių galimybių gauti tokius duomenis iš bankroto bylą išnagrinėjusio teismo ar bankroto administratoriaus; be to, akcentavo, kad nėra jokių duomenų, jog ieškovas atsakovo bankroto byloje buvo teismui ar paskirtam likvidatoriui žinomas kreditorius ir informuotas apie atsakovo bankroto bylą. Atsakovas nesutinka su tokiomis teismo išvadomis ir apeliaciniame skunde nurodo, kad Notingamo grafystės teismui buvo tinkamai pranešta apie atsakovo kreditorių sąrašą, įskaitant ir ieškovą A. M., tačiau apeliantas neturi objektyvių galimybių pateikti nurodyto dokumento (kreditorių ataskaitos) teismui; taip pat ieškovas buvo tinkamai informuotas apie minėtą bankroto bylą.
15. Taigi, byloje vyksta ginčas dėl to, ar ieškovo reikalavimas buvo įtrauktas į atsakovo bankroto bylą ir ar kreditorius (ieškovas) buvo tinkamai informuotas apie bankroto procesą Jungtinėje Karalystėje.
16. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad Reglamentas Nr. 1346/2000 nenustato įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių bylose, kuriose keliamas kitoje valstybėje narėje priimto procesinio sprendimo bankroto byloje nepripažinimo klausimas, todėl taikytinos nacionaliniuose proceso teisės aktuose įtvirtintos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, šiuo atveju – CPK 176–185 straipsniai. Išaiškino, kad pareiga įrodyti egzistuojant faktines aplinkybes, pagal kurias taikomos užsienio teisėje numatytos teisinės pasekmės, tenka šaliai, kuri reiškia reikalavimą dėl tokių pasekmių taikymo; pažymėjo, jog ši pareiga galioja ir tais atvejais, kai iš užsienio valstybės teismo sprendimo ir (arba) bankroto proceso metu kompetentingų institucijų priimamų dokumentų turinio negalima nustatyti, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, nuo kurių buvimo ar nebuvimo priklauso užsienio teisėje nustatytų teisinių pasekmių taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2017).
17. Atsižvelgiant į tai, kad aplinkybes dėl kreditoriaus (ieškovo) reikalavimo įtraukimo į užsienyje vykusią bankroto bylą ir tinkamo kreditoriaus informavimo apie bankroto bylą įrodinėjo atsakovas, būtent jam teko pareiga pateikti minėtas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus.
18. Nagrinėjamu atveju atsakovas, išskyrus šios nutarties 10 punkte nurodytus dokumentus, t. y. Notingamo grafystės teismo sprendimo (dėl bankroto bylos iškėlimo) ir pažymos (dėl bankroto bylos užbaigimo), nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes dėl ieškovo nurodymo tarp atsakovo kreditorių bankroto bylą nagrinėjusiam teismui, apsiribodamas tik savo deklaratyviais teiginiais (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovas, kaip minėta, teigė, kad neturi objektyvių galimybių pateikti kitų įrodymų (bankroto bylą iškėlusiam teismui teiktos kreditorių ataskaitos), tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog atsakovas nepateikė jokių ir šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į bankroto bylą nagrinėjusį Notingamo grafystės teismą ar paskirtą bankroto administratorių dėl nurodytų duomenų pateikimo ir, pavyzdžiui, gavo neigiamą atsakymą. Viena vertus, atsakovas šią aplinkybę įrodinėjo advokato, veikiančio Jungtinėje Karalystėje, išvada, kurioje, anot atsakovo, pastarasis nurodė negalintis gauti Notingamo grafystės teismui pateiktos ataskaitos (dėl kreditorių). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje pateikta minėto advokato išvada, pažymi, kad tokios informacijos šioje išvadoje net nėra nurodyta. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, kuris nurodo teikęs Notingamo grafystės teismui ataskaitą dėl turimų kreditorių (į kurią, anot atsakovo, įtraukė ir ieškovo reikalavimą), neabejotinai turėtų turėti tai patvirtinančius įrodymus (tokios ataskaitos kopiją ir pan.).
19. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pareigos informuoti fizinio asmens, kuris siekia bankrutuoti, kreditorius apie tokios bankroto bylos iškėlimą ir atitinkamas pareigas bei pasekmes, pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 39 straipsnį bet kuris kreditorius, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje. Kita vertus, tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia jį informuoti.
20. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad minimalios užsienio kreditorių informavimo taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 1346/2000 40–42 straipsniuose – pagal Reglamento 40 straipsnio 1 dalį iškėlus bankroto bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos šalies teismas arba jo paskirtas likvidatorius nedelsdamas informuoja žinomus kreditorius, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitose valstybėse narėse; Reglamento 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kas turi būti nurodyta pranešime kreditoriams: atskiru pranešimu pateiktoje informacijoje nurodoma termino pabaiga, nuobaudos dėl minėto termino nepaisymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones; Reglamento 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad 40 straipsnyje numatyta informacija pateikiama valstybės, kurioje iškeliama byla, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų; tam naudojama forma, kurios antraštė visomis oficialiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis yra „Kvietimas pateikti reikalavimą. Privalomieji terminai“. Be to, Jungtinės Karalystės teisėje kreditorių informavimą reglamentuojančių 1986 m. Nemokumo taisyklių 6.73 punkte nustatyta, kad oficialusis gavėjas bent vieną kartą po įsakymo dėl bankroto priėmimo, išsiunčia kreditoriams ataskaitą dėl bankroto proceso ir bankrutavusio asmens padėties (angl. state of affairs) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2017).
21. Šiuo atveju byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie atsakovui iškeltą bankroto bylą užsienio valstybėje ir jam pateiktas nurodytas „Kvietimas pateikti reikalavimą. Privalomieji terminai“ ar kiti procesiniai dokumentai (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad viešas skelbimas Lietuvos Respublikos leidžiamame leidinyje apie atsakovui iškeltą bankroto bylą ir pasiūlymą teikti kreditorinius reikalavimus negali būti laikomas tinkamu ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, informavimu pagal nurodytas Reglamente Nr. 1346/2000 bei 1986 m. Nemokumo taisyklėse nustatytas nuostatas (sąlygas). Pažymėtina, kad minėtame skelbime nenurodytas joks terminas, per kurį turi būti pateikiamas kreditoriaus reikalavimas, nenurodytos jokios nuobaudos dėl tokio termino nepaisymo, kaip reikalaujama pagal Reglamento 40 straipsnio 2 dalį; be to, pranešime nėra antraštės visomis oficialiosiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis „Kvietimas pateikti reikalavimą. Privalomieji terminai“, kaip reikalaujama pagal Reglamento 42 straipsnio 1 dalį, ir pan.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto bylos atveju kreditorių ar jų atstovų teisė dalyvauti procese yra ypač svarbi dėl adekvačių teisinės gynybos priemonių principo laikymosi; sprendžia, jog vienoje valstybėje narėje esančio kreditoriaus tinkamas informavimas apie skolininko bankrotą kitoje valstybėje narėje yra būtina sąlyga, kad šiam kreditoriui galėtų būti taikomi bankroto bylos teisiniai padariniai. Taigi, nagrinėjamu atveju dėl netinkamo ieškovo informavimo apie atsakovo bankroto bylą ieškovas iš esmės prarado teisę į savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą (bent iš dalies) iš atsakovo turto, todėl šis netinkamas kreditoriaus (ieškovo) informavimas akivaizdžiai pažeidė jo teises bei pareigas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šis pažeidimas leidžia teismui atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti teismo sprendimus dėl nemokumo bylos iškėlimo arba su nemokumo procesu susijusius teismo procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).
23. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovui neįrodžius, jog jo bankroto bylą nagrinėjusiam užsienio teismui buvo pateikta informacija dėl atsakovo turimo įsipareigojimo ieškovui, taip pat tinkamai neinformavus ieškovo, kaip atsakovo kreditoriaus, apie atsakovui keliamą (iškeltą) bankroto bylą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog atsakovas nėra atleistas nuo skolos ieškovui pagal 2005 m. spalio 28 d. kredito sutartį mokėjimo, todėl pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo negrąžintą paskolą ir ieškovo paskaičiuotas palūkanas (atsakovas ieškovo nurodytų reikalavimų dydžių neginčijo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose).
Dėl ieškinio senaties termino
24. Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Reikalavimams dėl skolos grąžinimo taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
25. CK 1.130 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties nutraukimo atvejis skolininkui atlikus veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Konkrečių tokio pripažinimo veiksmų įstatymas nenumato ir teismas kiekvienu atveju turi vertinti ar skolininko atlikti veiksmai yra pakankami spręsti apie prievolės pripažinimą.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, pagrįstai atsakovo pagal kredito sutartį atliktus mokėjimus ieškovui (nuo 2007 m. iki 2017 m.) pripažino prievolės pripažinimu. Taigi, šiuo atveju ieškinio terminas prasidėdavo iš naujo po kiekvieno tokio atlikto mokėjimo, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo ieškinio senaties termino nutraukimą reguliuojančių teisės normų taikymo neturi pagrindo. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, jog nėra duomenų, kad šie mokėjimai buvo atlikti būtent pagal atsakovo ir ieškovo sudarytą kredito sutartį susidariusiai skolai dengti. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų (ar paaiškinimų) kokiu pagrindu, jei ne kredito sutarties, buvo atliekami nurodyti mokėjimai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovo atstovė pripažino, jog minėti mokėjimai buvo atliekami būtent pagal šalių sudarytą kredito sutartį.
27. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog ieškovas nepraleido senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu (paskutiniai atsakovo mokėjimai ieškovui atlikti 2017 m., todėl nuo to momento iš naujo prasidėjo ieškinio senaties termino skaičiavimas).
28. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys teisinės įtakos bylos baigčiai, todėl dėl jų detaliau nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
29. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio atsakovo apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
31. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
32. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti jam iš atsakovo 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą). Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinio skundo netenkinus, nurodytos ieškovo patirtos išlaidos, kurios neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.