Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. (skunde – J. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas O. S. (iki vardo ir pavardės pakeitimo – J. B.) (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, ir teismo nutartimi (1 t., b. l. 41–44) priimtame skunde prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), 5640 Eur (2070 + 3570) neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atlyginimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra nuteistasis, jam teismo nuosprendžiu buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, ir pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje jo nurodytu laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. gegužės 17 d., ir Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje jo nurodytu laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. (1 t., b. l. 64–65, 74–75) (toliau laikotarpis nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. vadinamas ir ginčo laikotarpiu).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą paaiškino, kad kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys (1 t., b. l. 65). Be to, iš skundo ir atsiliepimo turinio matyti, kad žodžiai „brigada“, „sekcija“ yra suprantami kaip „gyvenamoji patalpa“. Todėl „brigada“, „sekcija“ šiame teismo sprendime vadinami „gyvenamąja patalpa“.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Šį nusiskundimą pareiškėjas nurodė skundo skirsnyje 2.1.1. Pravieniškių PN-AK 2-as sektorius (1 t., b. l. 3), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas jį pareiškė dėl 2-o sektoriaus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-262 patvirtinto Įeinančių į laisvės atėmimo vietų įstaigas (išeinančių iš jų) asmenų apžiūros ir jų daiktų patikrinimo tvarkos aprašo 4 punktas nustato, kad asmenys, įeinantys į laisvės atėmimo vietų įstaigas, negali įsinešti daiktų ir reikmenų, kurie nurodyti šio aprašo 1 priede. Šio aprašo 1 priedo 1 punkte nurodyta, kad asmenims, atvykstantiems į pasimatymus su suimtaisiais ir nuteistaisiais, draudžiama įsinešti bet kokius daiktus, nešulius, ryšulius, rankines, išskyrus: higienos priemones; vaikų (kūdikių) maistą, jei į pasimatymą atvykstama su vaiku (kūdikiu); vaistus, kurie yra gamintojo pakuotėje, turint gydytojo receptą, rekomendaciją, – tik su laisvės atėmimo vietos įstaigos administracijos leidimu (vaistus draudžiama įsinešti į pasimatymų patalpas, sudaromos sąlygos juos vartoti ne pasimatymų patalpose); mokėjimo kortelę, kai asmuo atvyksta į ilgalaikį pasimatymą ir jam bus sudaromos sąlygos apsipirkti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje (mokėjimo kortelę įsinešti į pasimatymų patalpą draudžiama).

Maistas, kava ir arbata nėra nurodyti tarp minėto Asmenų apžiūros ir daiktų patikrinimo tvarkos aprašo 1 priedo 1 punkte nurodytų išimčių (t. y. daiktų, kuriuos leidžiama įsinešti asmenims, atvykstantiems į pasimatymą su nuteistuoju), todėl teismas daro išvadą, kad tiek lankytojams, tiek pačiam pareiškėjui, ateinančiam į trumpalaikį pasimatymą, neturėjo būti leidžiama turėti maisto, kavos ir arbatos. Be to, Pravieniškių PN-AK Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2019 m. vasario 12 d. pažymoje nurodytais duomenimis, Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakyme Nr. V-146 yra numatyta, jog į trumpalaikį pasimatymą nuteistiesiems paimti daiktus ir reikmenis neleidžiama (1 t., b. l. 185). Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmus analizuojamu aspektu. Atsakovės atstovas atsiliepime ir rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“, Pravieniškių PN-AK Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialistas 2018 m. lapkričio 20 d. pažymoje, nurodė, kad trumpalaikiuose pasimatymuose su fiziniu kontaktu ir be fizinio kontakto yra sudaryta galimybė nuteistajam ar lankytojui pageidaujant atsigerti vandens (1 t., b. l. 69, 83, 171), taigi, pareiškėjas ir jo lankytojai turėjo galimybę trumpalaikio pasimatymo metu atsigerti vandens. Remdamasis šiais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 papunktis). Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8, 5.7 papunkčius, Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Patalpų aprūpinimo normos) 3, 7, 13 punktus, nuteistieji, gyvenantys bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, naudojasi laisvalaikio kambariu (užimtumo kambariu), prausykla ir tualetu, dušo patalpomis, įrengtais viso būrio nuteistiesiems, t. y. minėtos patalpos yra bendro naudojimo. Tuo tarpu drausmės grupei priskirti nuteistieji (kurie laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, BVK 75 straipsnio 2 dalis) bei kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji naudojasi sanitariniu mazgu ir praustuvu, esančiu jų gyvenamojoje patalpoje (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16 punktas, 13.5 ir 16.5 papunkčiai, Patalpų aprūpinimo normų 10.4 papunktis). Sprendžiant, ar apskaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą karantino patalpose, turi būti taikoma minimalaus gyvenamojo ploto norma, nustatyta bendrabučių tipo patalpoms, ar kamerų tipo patalpoms, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui 2-ame sektoriuje karantine pagal dienotvarkę buvo skiriamas laikas bendrojo naudojimo patalpų, sanitarinių mazgų ir teritorijos tvarkymui, laisvalaikiui (1 t., b. l. 102) – kaip ir tiems nuteistiesiems, kurie gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (žr. jų dienotvarkes, 1 t., b. l. 97–100, 103, 110). Be to, remiantis atsakovės atstovo rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (1 t., b. l. 172) nurodytais duomenimis, nustatyta, kad karantino patalpose sanitarinis mazgas yra atskirose patalpose, jį skiria nuo gyvenamųjų patalpų durys ir sienos – kaip ir tiems nuteistiesiems, kurie gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 punktas (nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. spalio 20 d., t. y. ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) nustatė, kad nuteistieji, kuriems atliktas sanitarinis švarinimas, uždaromi į karantino patalpas. Iš karantine atliekančių bausme nuteistųjų dienotvarkės (1 t., b. l. 102) duomenų daroma išvada, kad karantino patalpose laikomi nuteistieji nėra laikomi užrakinti jų gyvenamosiose patalpose, gali judėti po lokalinį sektorių, naudojasi bendrojo naudojimo patalpomis. Be to, karantino patalpose sanitarinis mazgas yra atskirose patalpose. Todėl, nors Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 punkte yra nurodyta, kad „nuteistieji [...] uždaromi į karantino patalpas“, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apskaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą karantino patalpose, turi būti taikoma minimalaus gyvenamojo ploto norma, nustatyta bendrabučių tipo patalpoms (t. y. 3,1 kv. m, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis), o ne kamerų tipo patalpoms (t. y. 3,6 kv. m, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktis). Be to, pareiškėjas skunde neteigė, kad jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose.

Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose: nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. kovo 20 d. – 2-ame sektoriuje, karantine, šios gyvenamosios patalpos plotas 40,69 kv. m, kartu su kitais 12 asmenų, todėl pareiškėjui gyvenamojo ploto teko 3,13 kv. m; nuo 2018 m. kovo 20 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. – 2-ame sektoriuje, 12-tame būryje, 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 65,72 kv. m, kartu su kitais 19 asmenų, todėl pareiškėjui gyvenamojo ploto teko 3,29 kv. m ploto; nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. – 3-ame sektoriuje, 3-ame būryje, 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 69,10 kv. m, joje buvo įrengtos 22 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui gyvenamojo ploto teko 3,14 kv. m (1 t., b. l. 64–65, 79–81).

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), 3-o sektoriaus 3-ame būryje vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas, patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius (1 t., b. l. 65), o 2-ame sektoriuje karantine ir 12-to būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje – patalpos plotą padalinant iš patalpoje laikytų asmenų skaičiaus, kadangi yra žinomas tikslus asmenų skaičius (1 t., b. l. 64–65, 81). Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis). Be to, pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla (1 t., b. l. 65, 66). Tai pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui I. V. tekusio minimalaus gyvenamojo ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pataisos namuose (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).

Atsakovės atstovas nurodė, kad gyvenamosios patalpos buvo apstatytos baldais vadovaujantis Patalpų aprūpinimo normų reikalavimais (1 t., b. l. 66, 85, 172, 194). Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai, tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu, todėl atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.

BVK 173 straipsnio 4 dalis numato, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 8 dalis numato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 1 punktu patvirtino atitinkamas fiziologines mitybos normas, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose asmenims pagal jų maitinimo grupes: t. y. dirbantiems ir nedirbantiems vyrams ir kitoms nuteistųjų grupėms. Šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintose Fiziologinėse mitybos normose nurodytos pagrindinės maisto medžiagos (riebalai, baltymai, angliavandeniai), taip pat vitaminai, mineralinės medžiagos ir jų kiekiai vienam asmeniui per parą atitinkamais vienetais. Vadovaudamasis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 3 punktu, teisingumo ministras 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, suderintu su Sveikatos apsaugos ministerija ir Finansų ministerija, patvirtino skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius ir paros išlaidų maitinimo normas vienam nuteistajam pagal maitinimo grupes: vienam dirbančiam ir vienam nedirbančiam vyrui ir kitoms nuteistųjų grupėms (šis įsakymas nuo 2006 m. gegužės 1 d. išdėstytas nauja redakcija 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144). Prie šio įsakymo pridėti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai vienam asmeniui (pagal kiekvieną maitinimo grupę), yra išvardytos konkrečios valgomo produkto dalys ir kiekvieno iš jų neto svoris (g) ne mažesnis nei nurodyta įsakyme. Šiame įsakyme yra pastaba, kad vadovaujantis skiriamų maisto produktų vidutiniu paros kiekiu sudaromas 31 dienos valgiaraštis (kiekvienai grupei) ir maitinama pagal valgiaraštį. Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Šių taisyklių 6 punktas nustato, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei. Vadovaudamasis Maitinimo organizavimo taisyklių 6 punktu, Kalėjimų departamento direktorius 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtino valgiaraščius kiekvienai maitinimo grupei: dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, dirbantiems ir nedirbantiems vyrams (vegetarams) ir kitoms grupėms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad aptartas teisinis reguliavimas (t. y. BVK 173 straipsnio 4 dalis, Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos fiziologinės mitybos normos, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai ir paros išlaidų maitinimo normos, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Maitinimo organizavimo taisyklės) užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013).

Pareiškėjas skundėsi, kad 2-ame sektoriuje giminaičiams ir draugams buvo draudžiama perduoti jam maistą iš laisvės (1 t., b. l. 4); jo artimiesiems ir draugams buvo draudžiama perduoti jam iš laisvės lagaminą arba krepšį su ratukais (1 t., b. l. 5); jam niekas negali perduoti iš laisvės kanceliarinių daiktų (popieriaus, tušinukų, pieštukų ir t. t.) (1 t., b. l. 5); teigė, kad jam būtini maisto papildai, nes jis sportuoja ir turi suderinti mitybą, teigė manantis, kad juos reikėtų leisti perduoti iš laisvės arba jų pirkimas turėtų būti neįskaičiuojamas į apsipirkimo limitą (1 t., b. l. 5).

Šiuos nusiskundimus pareiškėjas nurodė skundo skirsnyje 2.1.1. Pravieniškių PN-AK 2-as sektorius (1 t., b. l. 4–5), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas juos pareiškė dėl draudimo perduoti jam minėtus daiktus 2-ame sektoriuje.

BVK 95 straipsnio „Nuteistųjų teisė gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus“ 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinį. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 121 punktas numato, kad pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, pirmąjį pašto bei perduodamą siuntinį ir smulkųjį paketą nuteistasis gali gauti vos tik atvykęs iš kardomojo kalinimo vietos į pataisos įstaigą. BVK 95 straipsnio 4 dalis nustato, kad pašto ir perduodamų drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų su spauda, vokais, pašto ženklais ir rašymo popieriumi priėmimo ir įteikimo nuteistiesiems, labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo nuteistiesiems tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 83 punkto pirma pastraipa numato, kad siuntiniu gali būti perduoti šie daiktai: drabužiai, avalynė, patalynė (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), informacijos laikmena, rankinis arba stalinis laikrodis, taksofono kortelė, spauda, vokai, pašto ženklai ir rašymo popierius. Pagal to paties punkto antros pastraipos nuostatas, asmens, atnešusio perduodamą siuntinį arba smulkųjį paketą, akivaizdoje patikrinamas atneštas siuntinys ar smulkusis paketas ir juose rasti maisto produktai, reikmenys ar kiti daiktai, kurių perdavimas nenustatytas BVK ir šiose taisyklėse, grąžinami asmeniui, atnešusiam siuntinį ar smulkųjį paketą. Šių taisyklių 84² punktas nustato, kad pašto siuntinys ar smulkusis paketas, išskyrus šiame punkte nurodytą atvejį, atidaromas ir patikrinamas, ar jame nėra maisto produktų, reikmenų ar kitų daiktų, kurių perdavimas nenustatytas BVK; pašto siuntinys ar smulkusis paketas atidaromas ir patikrinamas nuteistojo, kurio vardu jis gautas, akivaizdoje. Šių taisyklių 90 punktas nustato, kad pašto siuntinyje ar smulkiajame pakete rasti daiktai, kurių perdavimas BVK nenumatytas, perduodami saugoti arba sunaikinami šių taisyklių 59 punkte nustatyta tvarka.

Nors maistas, maisto papildai, lagaminas, krepšys, rašymo reikmenys ir yra įtraukti į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą – Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą (redakciją, galiojusią nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 20 d., t. y. galiojusią ginčo laikotarpiu) (yra šio sąrašo 1 punkte, 1.15, 4.2 ir 4.13 papunkčiuose, nenurodant, ar lagaminas, krepšys gali būti su ratukais, ar be ratukų), tačiau BVK 95 straipsnio 1 dalies, 4 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 83 punkto pirmos pastraipos nuostatose maistas, maisto papildai, lagaminas, krepšys, tušinukai ir pieštukai nepriskiriami daiktams, kuriuos nuteistiesiems leidžiama gauti su pašto bei perduodamu siuntiniu ir smulkiuoju paketu (ir atitinkamai nepriskiriami daiktams, kuriuos juos atnešusiems asmenims leidžiama perduoti nuteistiesiems). Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama gauti iš laisvės maistą, maisto papildus, lagaminą su ratukais, krepšį su ratukais, tušinukus, pieštukus.

Pareiškėjo nurodytas rašymo popierius BVK 95 straipsnio 4 dalyje, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte yra priskiriamas tokiems daiktams, kuriuos nuteistiesiems leidžiama gauti (ir kitiems asmenims leidžiama perduoti nuteistiesiems). Popierius taip pat yra įtrauktas į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą – Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą (redakciją, galiojusią nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 20 d., t. y. galiojusią ginčo laikotarpiu) (yra šio sąrašo 4.2 papunktyje). Tačiau pareiškėjas, teigdamas, kad jam niekas negalėjo perduoti iš laisvės rašymo popieriaus (1 t., b. l. 5), nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada jam 2-ame sektoriuje buvo atneštas popierius, o pataisos įstaiga atsisakė jį perduoti pareiškėjui, nenurodė, koks asmuo jį buvo atnešęs, ir nenurodė jokių kitų aplinkybių. ABTĮ 24 straipsnio 7 punktas nustato, kad skunde turi būti aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai. Teismui 2019 m. sausio 11 d. nutartimi įpareigojus atsakovės atstovą paaiškinti, ar buvo atvejų, kai pareiškėjui buvo norima perduoti iš laisvės kanceliarines prekes, tačiau jas buvo atsisakyta perduoti pareiškėjui (1 t., b. l. 160), atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ ir Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialistas paaiškino, kad patikrinus 2-o sektoriaus Pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelę, nerasta duomenų apie pareiškėjui neperduotus daiktus laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. (1 t., b. l. 172, 193), t. y. kai pareiškėjas buvo 2-ame sektoriuje. Taigi, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada jam buvo atneštas rašymo popierius ir pataisos įstaiga atsisakė jį perduoti pareiškėjui, o pataisos įstaiga neturi duomenų apie pareiškėjui neperduotus daiktus. Todėl teismas daro išvadą, pareiškėjas neįrodė, kad buvo tokių atvejų, kai pareiškėjui buvo atneštas rašymo popierius, o Pravieniškių PN-AK pareigūnai atsisakė jį perduoti pareiškėjui. Dėl tos priežasties nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad maisto papildų pirkimas turėtų būti neįskaičiuojamas į apsipirkimo limitą (tuo atveju, jeigu maisto papildų nebūtų galima perduoti iš laisvės) pažymėtina, kad BVK 92 straipsnio 2 dalis nustato didžiausias pinigų sumas, už kurias nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. BVK 92 straipsnio 3 dalis nustato, kad į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą apsipirkimo pataisos įstaigos parduotuvėje sumą neįskaitomos pinigų, už kuriuos įsigyjami laikraščiai, žurnalai, knygos ar Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodyti elektros prietaisai, sumos; apsipirkimo pataisos įstaigos parduotuvėje suma neribojama nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nuteistoms motinoms, apgyvendintoms kartu su vaikais pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose arba ne pataisos namų teritorijoje esančiose patalpose, teisę išvykti be sargybos arba be palydos turintiems nuteistiesiems, apgyvendintiems pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos gyvenamosiose patalpose, esančiose už šių įstaigų teritorijos ribų. Taigi, maisto papildai nėra nurodyti tarp BVK 92 straipsnio 3 dalyje nurodytų išimčių (t. y. daiktų, už kurių pirkimą sumokėtos sumos neįskaitomos į BVK 92 straipsnio 2 dalyje nustatytas didžiausias pinigų sumas, už kurias nuteistieji gali apsipirkti). Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jis priskirtinas BVK 92 straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims, kuriems apsipirkimo parduotuvėje suma neribojama. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad už maisto papildus sumokėtos pinigų sumos buvo įskaičiuojamos į BVK nustatytą apsipirkimo limitą.

Atsakovės atstovas atsiliepime ir Ūkio skyriaus specialistė, atliekanti Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2018 m. lapkričio 21 d. pažymoje nurodė, kad gesintuvai yra Kontrolės ir praleidimo punktuose Nr. 2 ir Nr. 3. Taip pat nurodė, kad pataisos įstaiga, siekdama užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Taip pat nurodė, kad pataisos įstaigoje parengti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos (1 t., b. l. 67, 86). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjo saugumu (dėl galimai kilsiančio gaisro pasekmių) buvo tinkamai pasirūpinta. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis bijo galimai kilsiančio gaisro pasekmių, ar kad ginčo laikotarpiu 2-ame sektoriuje buvo kilęs gaisras, kurio metu jo saugumui buvo kilusi grėsmė, nenurodė, kad jam buvo kilęs poreikis pasinaudoti tam tikromis priešgaisrinėmis priemonėmis, tačiau to padaryti jis negalėjo dėl minėtų priemonių buvimo ar nebuvimo. Taigi, pareiškėjas nepagrindė, kaip buvo pažeistos jo teisės dėl tam tikrų priemonių, įrenginių buvimo ar nebuvimo, ir kaip tai galėjo padaryti įtaką neturtinės žalos atsiradimui. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas teigė, kad 2-ame sektoriuje gyvenamosiose patalpose nuo lubų krito tinkas, sienos ir grindys buvo nelygios (1 t., b. l. 5); 3-o sektoriaus 3-o būrio 2-os gyvenamosios patalpos sienos buvo avarinės būklės, iš jų byrėjo tinkas, sienose buvo skylės (1 t., b. l. 16); šios 2-os gyvenamosios patalpos danga nebuvo lygi, buvo avarinės būklės (1 t., b. l. 16); 3-o būrio dušo, grindų, prausyklos, koridoriaus danga nebuvo lygi (1 t., b. l. 9, 16); kirpyklos danga nebuvo lygi, buvo avarinės būklės (1 t., b. l. 16); 3-ame sektoriuje 3-o būrio, 2-os gyvenamosios patalpos prausykloje ir duše vamzdžiai praleidinėjo vandenį, nebuvo sudaryta saugi aplinka (1 t., b. l. 9).

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Bylos duomenimis, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyrius (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras), 2018 m. rugsėjo 17 d. atlikęs valstybinę operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę (toliau – operatyvioji kontrolė) pagal pareiškėjo J. B. skundą, operatyviosios kontrolės metu nustatė ir 2018 m. spalio 22 d. rašte Nr. (2-22 4.80)2-45794 (toliau – 2018 m. spalio 22 d. raštas) (1 t., b. l. 58–60) nurodė, kad visos pareiškėjo skunde nurodytos patalpos (pareiškėjas skundė tų pačių gyvenamųjų patalpų būklę, kaip ir šioje byloje) yra įrengtos senuose, blogos būklės, seniai remontuotose pastatuose. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atsižvelgdamas į Higienos normos HN 134:2015 3 punkto nuostatą (kuri numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais), pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl byrančių plytų ir tinko, nelygios grindų dangos, skylėtų sienų, pralaidžių vamzdynų nevertino (1 t., b. l. 59). Teismas sprendžia, kad iš šių Nacionalinis visuomenės sveikatos centro teiginių negalima daryti išvados, kad patalpų būklė yra netinkama ar avarinė, kadangi Nacionalinis visuomenės sveikatos centras paminėjo senus ir blogos būklės pastatus, o ne pačias patalpas, esančias šių pastatų viduje, ir nenurodė, kad šių patalpų būklė buvo bloga.

Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 12 d. rašte-atsakyme į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 61, 88) yra nurodyta, kad 2-o sektoriaus 12-to būrio 1-a gyvenamoji patalpa (kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu) buvo suremontuota 2015 m. I ketvirtį. Teismo vertinimu, šie duomenys parodo, kad pataisos įstaigoje patalpos buvo remontuojamos pagal poreikį. Teismas sprendžia, kad nėra patalpas remontuoti kiekvienais metais, jeigu tam nėra poreikio. Atsakovės atstovas atsiliepime, rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“, Pravieniškių PN-K Ūkio skyriaus specialistė, atliekanti Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2018 m. lapkričio 21 d. pažymoje bei Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 18 d. pažymoje nurodė, kad Pravieniškių PN-AK avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Nurodė, kad įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą gyvenamųjų patalpų būklę. Nurodė, kad dušų grindų bei prausyklų danga buvo lygi (1 t., b. l. 66, 85, 87, 173, 194). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, t. y. kad buvo užtikrinama tinkama patalpų būklė. Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 18 d. pažymoje, be to, paaiškino, kad gavus informaciją apie netvarkingą inventorių, jis nedelsiant yra tvarkomas (1 t., b. l. 173, 194). Teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu vamzdžiai būtų prakiurę, ir dėl to būtų nesaugi aplinka, kaip teigė pareiškėjas, tai pareiškėjas galėjo informuoti apie tai Pravieniškių PN-AK pareigūnus, tačiau tokių duomenų, kad pareiškėjui informavus apie trūkumus, atsakovės atstovas nesiėmė priemonių juos ištaisyti, nėra. Atsakovės atstovas ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė teigė, kad pareiškėjas su skundais dėl netvarkingų patalpų ir dėl prakiurusių vamzdžių į Turto valdymo skyrių nesikreipė (1 t., b. l. 173, 194–195). Darytina išvada, pareiškėjas nemanė, kad vamzdžių būklė kelia grėsmę jo saugumui. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir atmeta šiuos pareiškėjo skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis (reglamentuojantis lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimus) nustato, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2018 m. rugsėjo 17 d. atlikęs operatyviąją kontrolę pagal pareiškėjo J. B. skundą (pareiškėjas skundė tų pačių gyvenamųjų patalpų būklę, kaip ir šioje byloje), 2018 m. spalio 22 d. rašte nurodė, kad patalpų vėdinimui yra įrengti varstomi langai (1 t., b. l. 59), tačiau nenurodė, kad šie langai buvo be stiklų.

Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 18 d. pažymoje nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą langų būklę ir tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (1 t., b. l. 173, 194). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl, atsižvelgdamas ir į tai, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėtos operatyviosios kontrolės metu išmatavo oro temperatūrą (1 t., b. l. 60), tačiau šiame rašte nenurodė, kad nustatė Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų oro temperatūrai pažeidimus, sprendžia, kad langai pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo tinkamos būklės ir patalpoje buvo užtikrinama tinkama temperatūra. Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė minėtoje pažymoje nurodė, kad esant būtinumui, nuteistiesiems pagal jų prašymus, yra išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai (1 t., b. l. 173, 194), tačiau pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis prašė Pravieniškių PN-AK namų pareigūnus duoti jam elektrinį oro šildytuvą, kadangi jam buvo šalta (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis), o pareigūnai atsisakė tenkinti tokį jo prašymą. Atsakovės atstovas ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė, be to, nurodė, kad esant būtinumui, netvarkingas ar sugadintas inventorius yra nedelsiant tvarkomas (1 t., b. l. 173, 194). Teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu langas pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje būtų buvęs netvarkingas, ir dėl to būtų šalta, kaip teigė pareiškėjas, tai pareiškėjas galėjo informuoti apie tai Pravieniškių PN-AK pareigūnus, tačiau tokių duomenų, kad pareiškėjui informavus apie trūkumus, atsakovės atstovas nesiėmė priemonių juos ištaisyti, nėra. Atsakovės atstovas ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė, nurodė, kad pareiškėjas su skundais dėl netvarkingų patalpų į Turto valdymo skyrių nesikreipė (1 t., b. l. 173, 194). Darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, kad jo teisės yra pažeidžiamos tuo, kad langas buvo netvarkingas, kad patalpoje buvo šalta. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad 2-ame sektoriuje sienos skylėse buvo tarakonų (1 t., b. l. 5), 3-ame sektoriuje 3-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų ir blakių, blakės buvo čiužinyje, lovoje, sienose, jam šioje 2-oje gyvenamojoje patalpoje viršininkas leido pasikeisti čiužinį, nes jame buvo blakių (1 t., b. l. 9, 16).

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovas atsiliepime ir Pravieniškių PN-K Ūkio skyriaus specialistė, atliekanti Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2018 m. lapkričio 21 d. pažymoje nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarė sutartį Nr. 76-203 su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Jie paaiškino, kad apie pastebėtus kenkėjus informuojama minėta bendrovė, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų) (1 t., b. l. 68, 86). Kenksmingų vabzdžių ir voragyvių naikinimas vadinamas dezinsekcija (Vaitkevičiūtė Vilija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: „Žodynas“, 2007, p. 236), o žalingų graužikų naikinimas vadinamas deratizacija (ten pat, p. 231). Šias atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes patvirtina Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 76-203, sudarytos 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“, kopija (1 t., b. l. 119–122), ir atliktų darbų aktų kopijos (1 t., b. l. 123–125). Pagal minėtos Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties 1.1, 2.1, 3.2.2. 3.2.3, 3.2.4 papunkčius UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo atlikti Pravieniškių PN-AK 1-o, 2-o ir 3-o sektorių gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose kenkėjų (taip pat ir pareiškėjo nurodytų tarakonų, blakių) monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas du kartus per mėnesį ir pagal poreikį (1 t., b. l. 119). Iš UAB „Utenos deratizacija“ darbų atlikimo akto kopijos nustatyta, kad 2018 m. birželio 18 d., t. y. ginčo laikotarpiu, UAB „Utenos deratizacija“ atliko kenkėjų (tarakonų ir blakių) naikinimo darbus 3-o sektoriaus 3-ame būryje (kuriame tuo metu buvo laikomas pareiškėjas) (1 t., b. l. 125). Duomenų apie iki ginčo laikotarpio ir ginčo laikotarpiu atliktą kenkėjų naikinimą 2-ame sektoriuje karantine, 12-to būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje ir 3-o sektoriaus 3-ame būryje yra ir Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 12 d. rašte-atsakyme į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 61, 88).

Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2018 m. rugsėjo 17 d., t. y. praėjus 4 dienoms po ginčo laikotarpio, atlikęs operatyviąją kontrolę pagal pareiškėjo J. B. skundą (pareiškėjas skundė tų pačių gyvenamųjų patalpų būklę, kaip ir šioje byloje), operatyviosios kontrolės metu nustatė ir 2018 m. spalio 22 d. rašte nurodė, kad kenkėjų kontrolė vykdoma pagal sutartį su licenciją šiai veiklai turinčia įmone. Pagal Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų atliktų darbų registravimo žurnalo įrašus nustatyta, jog 2-o sektoriaus gyvenamosiose patalpose dezinsekcija buvo atliekama 2018 m. rugpjūčio 20 d., tačiau operatyviosios kontrolės metu gyvenamosiose patalpose aptikta gyvų nariuotakojų (Higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimas) (1 t., b. l. 60). Tarakonai ir blakės yra priskiriami nariuotakojams. Bylos duomenimis, pareiškėjas 2-ame sektoriuje buvo nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. (1 t., b. l. 64–65), tuo tarpu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2-o sektoriaus gyvenamosiose patalpose rado nariuotakojų tik 2018 m. rugsėjo 17 d. (1 t., b. l. 58, 60). Kai nariuotakojai 2-ame sektoriuje buvo rasti, pareiškėjas jau 4 mėnesius 2-ame sektoriuje nebegyveno, todėl teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Nors pareiškėjas skunde teigė, kad 3-ame sektoriuje, 3-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų ir blakių, ir viršininkas jam leido pasikeisti čiužinį, nes jame buvo blakių (pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai vyko šios jo nurodytos aplinkybės), iš UAB „Utenos deratizacija“ atliktų darbų aktų kopijų nustatyta, kad 2018 m. liepos 25 d. ir 2018 m. rugpjūčio 8 d., t. y. ginčo laikotarpiu, 3-o sektoriaus 3-o būrio 2-a gyvenamoji patalpa (kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas) atsisakė kenkėjų naikinimo paslaugų (1 t., b. l. 123–124), apie šiuos nuteistųjų atsisakymus nuo kenkėjų naikinimo paslaugų yra duomenys ir Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 12 d. rašte-atsakyme į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 61, 88). Kadangi pareiškėjo gyvenamosios patalpos nuteistieji atsisakė kenkėjų naikinimo paslaugos, darytina išvada, kad jie nemanė, kad kenkėjų patalpoje yra ir juos reikia naikinti. Dėl to pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kenkėjų buvimą 3-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje kelia pagrįstų abejonių.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės analizuojamu aspektu, todėl atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl kenkėjų buvimo 2-ame ir 3-ame sektoriuose.

Iš atsakovės atstovo paaiškinimų rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (1 t., b. l. 172) ir teismui pateikto Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. V-533 kopijos (2 t., b. l. 3–8) matyti, kad šiuo metu 2-ame sektoriuje nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu bei vaizdo skambučių tvarką nustato minėtu Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu bei vaizdo skambučių tvarkos aprašas (2 t., b. l. 3–8). Šis aprašas buvo patvirtintas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. spalio 18 d. įsakymu, t. y. jau po to, kai pareiškėjas buvo iškeltas iš 2-o sektoriaus, taip pat pasibaigus ir ginčo laikotarpiui. Tad iš bylos duomenų darytina išvada, kad pareiškėjui galimybė paskambinti internetine telefonija (vaizdo skambučių įrangos pagalba) atsirado jau pasibaigus ginčo laikotarpiui. Pareiškėjo teisė paskambinti telefonu nebuvo apribota – pareiškėjas dėl to nesiskundė. Tai, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė skambinti internetine telefonija (vaizdo skambučių įrangos pagalba), kaip vienu iš skambinimo būdų, nereiškia, kad jo teisė paskambinti apskritai nebuvo užtikrinta. Pravieniškių PN-AK neprivalėjo užtikrinti pareiškėjui teisės skambinti išimtinai internetinės telefonijos būdu, kaip jau rašyta, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes. Be to, nors pareiškėjas ir teigė skunde, kad jis žodžiu prašė Pravieniškių PN-AK administraciją, kad jam būtų leista paskambinti artimiesiems per internetinę programą, ir šitas vaizdo skambutis jam būtų užskaitytas kaip pasimatymas, o administracija atsisakė tenkinti šį jo prašymą (1 t., b. l. 5), byloje nėra jokių šiuos pareiškėjo teiginius patvirtinančių duomenų. Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjas su prašymais, kad jam būtų suteiktas vaizdo skambutis į užsienį, nesikreipė (1 t., b. l. 172). Bylos medžiagoje nėra duomenų apie tokius pareiškėjo prašymus, pateiktus Pravieniškių PN-AK administracijai. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN-AK administracijos analizuojamu aspektu.

Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Ši teisės norma nenustato reikalavimo karštą vandenį tiekti ir į prausyklos bei virtuvės patalpas.

Iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjos 2017 m. kovo 23 d. pažymos (1 t., b. l. 15), kurią teismui pateikė pareiškėjas, duomenų matyti, kad vidaus ligų gydytojas 2016 m. vasario 17 d. pareiškėjui buvo rekomendavęs, be kita ko, daryti kontrastines šalto ir šilto vandens voneles. Tačiau minėtoje pažymoje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui yra būtina prausykloje ir virtuvėje naudoti karštą ar šiltą vandenį. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo pasidaryti kontrastines šalto ir šilto vandens voneles pasišildęs vandenį (pavyzdžiui, virtuvėje ant viryklės), ir tam nebuvo būtinas karšto vandens tiekimas į virtuvę ir prausyklą. Nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad dėl karšto vandens nebuvimo pablogėjo jo sveikata, dar labiau sutriko kraujotaka, nes jis turėjo naudotis tik šaltu vandeniu (1 t., b. l. 11), bylos medžiaga šio pareiškėjo teiginio nepatvirtina. Medicininiame pažymėjime, kurį teismui pateikė atsakovės atstovas, yra nurodyta, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos (1 t., b. l. 77).

Atsižvelgdamas į paminėtus medicininius duomenis, į tai, kad teisės normos neįtvirtina reikalavimo tiekti karštą vandenį į prausyklos bei virtuvės patalpas, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad karštas vanduo nebuvo tiekiamas į šias patalpas. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Šį nusiskundimą pareiškėjas nurodė skundo skirsnyje 2.1.1. Pravieniškių PN-AK 2-as sektorius (1 t., b. l. 5), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas šį nusiskundimą pareiškė dėl prausimosi duše 2-ame sektoriuje.

Higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu.

Aptartas teisinis reglamentavimas įtvirtina nuteistųjų teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų“ ir PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 18 d. pažymoje patvirtino, kad siekiant užtikrinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto reikalavimą, yra patvirtintas ir stenduose viešai paskelbtas naudojimosi dušu grafikas, kuriame numatyta, kad nuteistieji dušine gali naudotis kartą per savaitę (1 t., b. l. 172, 194). Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, kaip numatyta teisės aktuose (pareiškėjas, jo teigimu, naudojosi dušu dažniau – du kartus per savaitę).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2207-261-2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2509-602/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde teismui poreikį dažniau praustis motyvavo tuo, kad jis sportuoja, o ne sveikatos sutrikimu. Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“, Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. vasario 18 d. pažymoje ir Pravieniškių PN-AK laikinai einantis direktoriaus pavaduotojo pareigas 2019 m. vasario 11 d. pažymoje nurodė, kad pareiškėjas su prašymais dėl maudymosi dažnumo ir dėl dušo į Turto valdymo skyrių ir į Resocializacijos skyriaus specialistą nesikreipė (1 t., b. l. 173, 194, 198). Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu neteigė, kad jis kreipėsi su prašymu į Pravieniškių PN-AK administraciją ar pareigūnus, prašydamas sudaryti jam galimybę praustis duše dažniau nei kartą per savaitę, motyvuodamas tai sveikatos sutrikimu ar kita priežastimi, tačiau tokį jo prašymą buvo atsisakyta tenkinti. Medicininiame pažymėjime nėra duomenų apie tokius pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių pareiškėjui reikėtų dažniau praustis (1 t., b. l. 77). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė neteisėtai dėl to, kad pareiškėjui nesudarė galimybės duše praustis dažniau, nei numato aptartas teisinis reglamentavimas. Pažymėtina, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2018 m. rugsėjo 17 d. atlikęs operatyviąją kontrolę pagal pareiškėjo J. B. skundą, 2018 m. spalio 22 d. rašte nurodė, kad pareiškėjo skundo aplinkybės, jog jis dušu galėjo naudotis tik du kartus per savaitę, yra nepagrįstos, kadangi vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 44 punktu, laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (1 t., b. l. 59). Be to, pareiškėjas turėjo galimybę kiekvieną kartą pasportavęs nusiprausti savo būrio prausykloje. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai pažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teigė, kad 2-ame sektoriuje, 3-ame lokaliniame sektoriuje buvo didelės eilės einant į dušą, nes šiame lokaliniame sektoriuje buvo apie 300 asmenų, buvo didelės eilės ir sanitariniame mazge, nes 12-tam būriui, kuriame buvo 70–73 asmenys, buvo tik 5 tualetai (1 t., b. l. 5); teigė, kad 3-ame sektoriuje reikėdavo laukti eilėse einant į dušą, tualetą ir prausyklą, nes 3-o būrio prausykloje buvo tik 4 tualetai ir 5 praustuvės, kuriais naudojosi 3-as, 4-as, 5-as ir 6-tas būriai, iš viso apie 200 asmenų (1 t., b. l. 16).

12-tas būrys yra 2-o sektoriaus 3-ame lokaliniame sektoriuje, o karantinas yra ne 3-ame lokaliniame sektoriuje (1 t., b. l. 175). Taigi, pareiškėjas skundžiasi dėl eilių norint pasinaudoti unitazu/klozetu ir dušu 2-o sektoriaus, 3-o lokalinio sektoriaus 12-tame būryje, ir dėl eilių norint pasinaudoti unitazu/klozetu, praustuve ir dušu 3-o sektoriaus 3-ame būryje.

Nuo 2017 m. birželio 8 d. galioja Patalpų aprūpinimo normos, kurių 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), 13.1 papunktis numato, kad dušo patalpos aprūpinamos dušo čiaupais (galvutėmis) (1 vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Atsižvelgiant į bylos duomenis, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir lokalinio sektoriaus teritorijoje (1 t., b. l. 65, 66), ir į BVK 75 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad drausmės grupei (o ne paprastajai ar lengvajai grupei) priskirti nuteistieji yra laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma minėta Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunkčio nuostata, reglamentuojanti lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų sanitarinio ir higienos mazgo įrengimą. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktas nustato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.

Atsakovės atstovo atsiliepime, rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (1 t., b. l. 65, 67, 173–174) ir Pravieniškių PN-AK darbuotojų 2018 m. lapkričio 21 d., 2019 m. vasario 18 d., 2019 m. vasario 18 d. pažymose (1 t., b. l. 86, 184, 195) pateiktais duomenimis, ginčo laikotarpiu 2-o sektoriaus 12-tame būryje buvo 67 asmenys, sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis būtent šio būrio nuteistiesiems, jame buvo įrengti 6 unitazai, 4 pisuarai; 3-o sektoriaus 3-ame, 4-tame, 5-tame ir 6-tame būriuose buvo iš viso 167 asmenys (48 + 30 + 46 + 43) (šis asmenų skaičius yra 2018 m. gegužės 17 d. duomenimis), sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis būtent šių būrių nuteistiesiems, jame buvo įrengti 4 unitazai, 4 pisuarai, 7 praustuvės, 2 dušo sieteliai.

Atsakovės atstovas 2019 m. sausio 11 d. teismo nutartimi buvo įpareigotas pateikti duomenis, keliems asmenims (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudojimuisi 1 dušo čiaupas (galvutė) 2-o sektoriaus 3-o lokalinio sektoriaus 12-to būrio dušo patalpose (1 t., b. l. 160–161), tačiau atsakovės atstovas duomenų apie dušo čiaupų (galvučių) skaičių teismui nepateikė. Nesant tokių duomenų, negalima apskaičiuoti, ar besiprausiantiems asmenims 12-tame būryje teko tiek dušo čiaupų (galvučių), kiek numato Patalpų aprūpinimo normos. Į bylą taip pat nėra pateiktas nuteistųjų naudojimosi dušu grafikas. Nors atsakovės atstovas ir pateikė duomenis, kiek 3-ame sektoriuje 3–6 būriams buvo skirta dušo sietelių, dėl to, kad į bylą nėra pateiktas nuteistųjų naudojimosi dušu grafikas ir atsakovės atstovas nepaaiškino, kiek vienam asmeniui teko dušo čiaupų (galvučių) 3-ame būryje, nėra galimybės nustatyti, ar 3-as 4-tas, 5-tas ir 6-tas būriai naudojosi dušu atskirai, ar visi vienu metu, ar pareiškėjas buvo aprūpintas dušo čiaupais (galvutėmis) 3-ame būryje pagal Patalpų aprūpinimo normas. Visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-624/2018, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2154-442/2017). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018). Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog tuo metu, kai pareiškėjas buvo 2-o sektoriaus 12-tame būryje ir 3-o sektoriaus 3-ame būryje, jam tekdavo laukti eilėse einant į dušą, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl eilių duše minėtuose būriuose yra pagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pataisos namuose veikiančios parduotuvės valdytojas maisto produktų ir kitų prekių kainas parduotuvėje buvo nepagrįstai padidinęs daugiau nei 20 procentų, o kai kurių prekių kainas – daugiau nei 60 procentų (1 t., b. l. 6).

BVK 73–75 straipsnių 1 punktas įtvirtina nuteistųjų, priskirtų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms, teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. BVK 92 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse pataisos įstaigų vadovams nustatytos pareigos: užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę (77 punktas); užtikrinti, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga (78 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptardamas BVK 92 straipsnio 1 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 77 punkto (77 punkto redakcijos, galiojusios iki 2010 m. sausio 27 d., kurioje buvo numatyta: kad nuteistieji galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, pataisos įstaigose įrengiamos parduotuvės arba kioskai; pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse arba kioske ne rečiau kaip kartą per savaitę) nuostatas, nurodė, kad pataisos įstaigų administracija šias nuostatas įgyvendina teisės aktų nustatyta tvarka skelbdama viešus konkursus dėl patikėjimo teise valdomo turto nuomos parduotuvių nuteistiesiems (suimtiesiems) veiklai. Šią tvarką reglamentuoja Kalėjimų departamento prie direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-221 patvirtintos Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų patikėjimo teise valdomo turto nuomos parduotuvių nuteistiesiems (suimtiesiems) veiklai viešo konkurso būdu tvarkos taisyklės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013). Šiuo metu galioja tuo pačiu Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-221 patvirtintas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto nuomos parduotuvių suimtiesiems (nuteistiesiems) veiklai viešojo konkurso būdu tvarkos aprašas (išdėstytas nauja redakcija nuo 2015 m. vasario 28 d.). Nagrinėjamu atveju, iš atsakovės atstovo atsiliepimo (1 t., b. l. 68–69), Pravieniškių PN-AK darbuotojų pažymų (1 t., b. l. 83–84, 86) bei pareiškėjo skundo (1 t., b. l. 6) turinio matyti, kad Pravieniškių PN-AK esančios parduotuvės patalpos yra perduotos UAB „Pontem“.

Pataisos įstaigose veikiančiose parduotuvėse parduodamų prekių kainų kontrolės tvarką nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklės (toliau – ir Kainų kontrolės taisyklės) (taisyklių 1 punktas). Kainų kontrolės taisyklės nustato, kad: laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius sudaro komisiją arba paskiria atsakingą asmenį tikrinti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių kainas (5 punktas); parduodamų prekių kainos turi būti tikrinamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį ir palyginamos su maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainomis parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga (6 punktas); nustačius, kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos yra didesnės kaip 10 procentų negu šių prekių kainos parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga, parduotuvės savininkui laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius pateikia raštišką įspėjimą (8 punktas); jei pakartotinai nustatoma, kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos yra didesnės kaip 10 procentų negu šių prekių kainos parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga, sprendžiamas klausimas nuomos sutartyje (t. y. patalpų parduotuvei įrengti nuomos sutartyje) numatytų netesybų taikymo arba nutraukiama nuomos sutartis.

BVK 73–75 straipsnių 1 punktas įtvirtina nuteistųjų, priskirtų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms, teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. BVK 92 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkto pirma pastraipa nustato, kad nuteistiesiems, išskyrus apgyvendintus už pataisos įstaigos ribų, laikomus atvirosiose kolonijose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jei gydymo trukmė neviršija 60 dienų, leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo (redakcijos, galiojusios nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 20 d., t. y. galiojusios ginčo laikotarpiu) – Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo – 3 punkto „Higienos priemonės“ 3.2, 3.4 papunkčiuose nurodytos skalbimo ir plovimo priemonės, tualetinis popierius, 4 punkto „Kiti daiktai ir reikmenys“ 4.2 papunktyje nurodyti pašto ženklai. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse pataisos įstaigų vadovams nustatytos pareigos: užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę (77 punktas); užtikrinti, kad šios įstaigos parduotuvėje visada būtų pakankamai higienos priemonių (260 punktas).

Teismas sprendžia, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 260 punktas nustato pataisos įstaigos vadovui pareigą užtikrinti, kad pataisos įstaigos parduotuvėje visada būtų pakankamai tualetinio popieriaus, skalbimo ir plovimo priemonių (nes šios priemonės įrašytos į Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą ir priskiriamos higienos priemonėms), tačiau nenustato jam pareigos užtikrinti, kad šioje parduotuvėje visada būtų pakankamai pareiškėjo nurodytų tam tikrų skalbimo priemonių – skalbimo miltelių. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės taip pat nenustato pataisos įstaigos vadovui pareigos užtikrinti, kad parduotuvėje visada būtų pakankamai pašto ženklų.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad jeigu tiekėjai laiku nepristato prekių į UAB „Pontem“ sandėlius, stengiamasi į parduotuves atvežti analogiškas prekes už panašią kainą. Gavus reikiamas prekes, jos vėl tiekiamos į parduotuves (1 t., b. l. 69). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad Pravieniškių PN-AK direktorius tinkamai vykdė savo pareigas, nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 77 ir 260 punktuose. Be to, pareiškėjas, pareikšdamas skunde šį nusiskundimą, kad pataisos įstaigos parduotuvėje dažnai nebūdavo skalbimo miltelių, tualetinio popieriaus, pašto ženklų, nenurodė konkrečių atvejų, kada tai buvo, ir kaip tuo buvo pažeistos jo teisės bei nepagrindė jam pačiam padarytos neturtinės žalos atsiradimo. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

BVK 92 straipsnio 1 dalis, 73, 74 ir 75 straipsnių 1 punktas įtvirtina nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 77 punktas pataisos įstaigų vadovams nustato pareigą užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę. Šių taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per mėnesį nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.

BVK 173 straipsnio 8 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vadovaujantis šia nuostata, teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes yra patvirtintos atitinkamos materialinio buitinio aprūpinimo normos. Šis teisingumo ministro įsakymas nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo išdėstytas nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, ir patvirtinant Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą (toliau – Aprūpinimo tvarkos aprašas). Aprūpinimo tvarkos aprašo 4 punktas nustato, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam) (vyrui), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktas nustato, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pagal Aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priedą – Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normas (toliau – Aprūpinimo normos), laisvės atėmimo vietoje laikomam vyrui išduotini šie higienos reikmenys: skalbimo milteliai (400 g trims mėnesiams), tualetinis muilas (100 g vienam mėnesiui), tualetinis popierius (ritinėlis) (3 vnt. vienam mėnesiui), dantų šepetėlis (1 vnt. vienam mėnesiui), dantų pasta (75 ml dviem mėnesiams), skutimosi peiliukai (4 vnt. vienam mėnesiui), dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml trims mėnesiams).

Iš pareiškėjo materialinio buitinio aprūpinimo kortelės duomenų matyti, kad pareiškėjui 2018 m. kovo 20 d., t. y. atvykus į laisvės atėmimo vietą atlikti bausmės, buvo išduoti šie higienos reikmenys: tualetinis muilas (1 vnt.), tualetinis popierius (1 ritinėlis), dantų šepetėlis (1 vnt.), dantų pasta (100 ml), skutimosi peiliukai (4 vnt.) (1 t., b. l. 197). Taigi, pareiškėjui tuomet buvo išduoti visi Aprūpinimo tvarkos aprašo 4 punkte išvardinti reikmenys, išskyrus rankšluostį ir dezodorantą (antiperspirantą). Atsižvelgiant į Aprūpinimo tvarkos aprašo 4 punkto nuostatą, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam nuteistajam turi būti išduodami tik tie higienos reikmenys, kurių jis neturi su savimi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui neteisėtai buvo neišduotas rankšluostis ir antiperspirantas (nes tuo atveju jeigu pareiškėjas turėjo šiuos reikmenis, pareiškėjui jie neturėjo būti išduodami). Be to, pareiškėjas neteigė, kad jam nebuvo išduoti higienos reikmenys būtent tada, kai jis naujai atvyko į Pravieniškių PN-AK atlikti bausmę, taip pat neįvardino konkrečiai, kad jam nebuvo išduotas rankšluostis ir dezodorantas. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmus dėl to, kad jie neišdavė pareiškėjui rankšluosčio ir dezodoranto (antiperspiranto), kai jis atvyko atlikti laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Aprūpinimo tvarkos aprašo 4 ir 5 punktais, vėliau higienos reikmenys pareiškėjui turėjo būti išduodami tik esant dviem sąlygoms: pareiškėjas buvo nemokus ir pateikė rašytinį prašymą išduoti jam higienos reikmenis. Aprūpinimo tvarkos aprašo 13 punktas numato: laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintas bazinės socialinės išmokos dydis – 38 Eur galiojo ginčo laikotarpiu, taigi pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nemokiu, jeigu per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti higienos reikmenimis pateikimo dienos asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 19 Eur. Iš pareiškėjo materialinio buitinio aprūpinimo kortelių duomenų matyti, kad vėliau (po 2018 m. kovo 20 d.) higienos priemonės jam nebuvo išduodamos (1 t., b. l. 196–197). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 3-ame sektoriuje dirbo ir gaudavo darbo užmokestį (1 t., b. l. 173, 186, 191), ir kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (ir 2-ame, ir 3-ame sektoriuje) buvo mokus, kadangi asmeninėje sąskaitoje kiekvieną mėnesį turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 19 Eur (1 t., b. l. 187–189). Be to, Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistės 2019 m. vasario 18 d. pažymoje nurodytais duomenimis, pareiškėjas su prašymu išduoti jam higienos priemonės nesikreipė (1 t., b. l. 194). Taigi, pareiškėjas neatitiko Aprūpinimo tvarkos aprašo 5 ir 13 punktuose nurodytų sąlygų gauti higienos priemonėms, todėl teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai ginčo laikotarpiu neturėjo pareigos išduoti pareiškėjui higienos priemones, ir nėra pagrindo konstatuoti pareigūnų neteisėtą neveikimą šiuo aspektu. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam Pravieniškių PN-AK nebuvo sudaromos galimybės studijuoti. Prieš atvykdamas į Pravieniškių PN-AK, jis įstojo studijuoti (nuotoliniu būdu) į Balstogės universiteto Ekonomikos-informatikos fakultetą, filialą Vilniuje, studijuoti ekonomiką, ir prašė Pravieniškių PN-AK administraciją leisti jam toliau mokytis ir pabaigti studijas, tačiau administracija nepatenkino jo prašymo (1 t., b. l. 6).

Šioje byloje teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą toje dalyje, kurioje pareikšti reikalavimai pripažinti, kad atsakovės atstovas neteisėtai draudžia pareiškėjui studijuoti (tęsti studijas) ir įpareigoti atsakovės atstovą leisti pareiškėjui pasinaudoti riboto interneto prieiga (1 t., b. l. 42). Iš bylos duomenų matyti, kad 2015 m. kovo 16 d. Balstogės universiteto (filialas Vilniuje) Ekonomikos-informatikos fakultetas, atstovaujamas dekano, pareiškėjas, taip pat Lukiškių TI-K, atstovaujamas direktoriaus pavaduotojo, ir Vilniaus mokymo centras, atstovaujamas direktoriaus, pasirašė Trišalę nuotolinių studijų sutartį (1 t., b. l. 28–30), kurioje numatyta, kad Lukiškių TI-K ir Vilniaus mokymo centras įsipareigojo sudaryti sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime esančiam studentui (pareiškėjui) studijuoti nuotoliniu būdu, pasinaudojant Vilniaus mokymo centro turima interneto prieiga (sutarties 7.1 papunktis), ir kad mokymosi sąlygos studentui (pareiškėjui) bus sudaromos tol, kol jis bus Lukiškių TI-K žinioje, studentui išvykus atlikti laisvės atėmimo bausmę į pataisos namus, sąlygas studijuoti užtikrins pataisos namų administracija, jeigu pasirašys susitarimą dėl šios sutarties vykdymo (sutarties 7.3 papunktis). Pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2018 m. kovo 9 d. iš Lukiškių TI-K (1 t., b.l. 74). Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, dėl kokių teisės aktus pažeidžiančių atsakovės atstovo veiksmų, susijusių su pareiškėjo studijomis, jam buvo padaryta neturtinė žala, nepaaiškino, ar skunde reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą jis sieja su tuo, kad negalėjo toliau studijuoti, ar su kitomis aplinkybėmis. Teisės aktai nenustato Pravieniškių PN-AK administracijai pareigos užtikrinti pareiškėjui galimybės studijuoti aukštojoje mokykloje (pagal BVK 111 straipsnį, nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės yra laisvės atėmimo režimas, nuteistųjų darbas, socialinė reabilitacija, bendrasis ugdymas ir profesinis mokymas; o studijos aukštojoje mokykloje šioje teisės normoje nėra nurodytos). Pravieniškių PN-AK nebuvo minėtos Trišalės nuotolinių studijų sutarties šalis, todėl ši sutartis nesukėlė pareigos Pravieniškių PN-AK administracijai sudaryti sąlygas pareiškėjui studijuoti sutartyje numatytomis sąlygomis. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus ir konstatuoti neturtinės žalos atsiradimo faktą.

Šį nusiskundimą pareiškėjas nurodė skundo skirsnyje 2.1.1. Pravieniškių PN-AK 2-as sektorius, be to, tiesiogiai nurodė 2-ą sektorių (1 t., b. l. 7), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas aiškina apie kratas 2-ame sektoriuje.

Be to, pareiškėjo skunde nėra kalbama bei nėra dėstomos aplinkybės, patvirtinančios, kad konkrečiu metu būtent pačiam pareiškėjui netinkamai buvo atliekamos kratos. Pareiškėjas nors ir nurodė, kad 2-ame sektoriuje laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. buvo atliktos daugiau negu 5 kratos, bet nė viena krata nebuvo filmuojama, tačiau nenurodė, kad šios kratos buvo atliekamos jam pačiam (jo gyvenamojoje patalpoje ar asmens kratos). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-949-822/2017 ir kt.) (šios nuostatos išimtis – kai kreipiamasi ginant viešąjį interesą (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas)). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, skunde dėstydamas netinkamą kratų atlikimą, nenurodė, kaip konkrečiai buvo pažeistos jo paties teisės bei nepagrindė jam pačiam padarytos neturtinės žalos atsiradimo. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Iš šio teiginio ir iš kitų pareiškėjo skundo teiginių (1 t., b. l. 7) darytina išvada, kad pareiškėjas skundžiasi dėl draudimo turėti natūralaus medaus.

BVK 92 straipsnio 4 dalis nustato, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkto pirma pastraipa nustato, kad nuteistiesiems, išskyrus apgyvendintus už pataisos įstaigos ribų, laikomus atvirosiose kolonijose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jei gydymo trukmė neviršija 60 dienų, leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo (redakcijos, galiojusios nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 20 d., t. y. galiojusios ginčo laikotarpiu) – Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo – 1 punkte „Maisto produktai“ nėra nurodytas medus, 1.10 papunktyje yra nurodyti tik sintetiniai saldikliai, o natūralių saldiklių nėra. Ir pirminiame, ir vėlesniuose, taip pat ir ginčo laikotarpiu galiojusiame Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše (jo redakcijoje) visi nuteistiesiems leidžiami įsigyti ir turėti maisto produktai yra nurodyti minėto sąrašo 1.1–1.15 punktuose, o medus (natūralus) nėra nurodytas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra baigtinis, ir kad pareiškėjo nurodytų maisto produktų (be kita ko, medaus) nėra šiame sąraše, todėl nagrinėjamu atveju pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų (neveikimo) nebuvo (2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4429-556/2018). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad pareiškėjui buvo draudžiama turėti medaus. Todėl teismas atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad 3-ame sektoriuje 3-o būrio, 2-os gyvenamosios patalpos prausykloje ant sienų buvo galimai pelėsis (1 t., b. l. 9), nurodė, kad šioje prausykloje buvo pelėsio požymiai (1 t., b. l. 16), teigė, kad pelėsis prausykloje jam kėlė pyktį (1 t., b. l. 11).

Kadangi pareiškėjas teigė, kad prausykloje buvo „galimai pelėsis“, „pelėsio požymiai“, dėl to nėra aišku, ar pareiškėjas skundžiasi dėl pelėsio, ar dėl purvo, kitų nešvarumų buvimo.

Higienos normos HN 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Jos 34 punktas nustato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 255 punktą, pataisos įstaigų nuteistieji privalo griežtai laikytis higienos taisyklių bei reikalavimų.

Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 yra patvirtintas Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas, kurio 3 punktas nustato, kad patalpų valymo vykdymo tvarka privaloma visiems įstaigoje laikomiems nuteistiesiems. Jo 5 punktas numato, kad sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną; juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Jo 10 punktas nustato, kad pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo metu plaunamos grindys, sienos, langai, baldai (spintelių vidus) ir sanitariniai mazgai (1 t., b. l. 153). Iš atsakovės atstovo paaiškinimų atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus specialistės, atliekančios Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, paaiškinimų 2018 m. lapkričio 21 d. pažymoje, matyti, kad Pravieniškių PN-AK sanitarinius mazgus privalo valyti patys nuteistieji minėto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo nustatyta tvarka (1 t., b. l. 67, 87).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. T. apeliacinį skundą dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pelėsiu, pažymėjo, kad iš nurodyto teisinio reglamentavimo (t. y. Higienos normos HN 37:2009 48 punkto, kuriame įtvirtinta, jog visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs; patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių, Areštinių veiklos taisyklių 9.2 punkto, kuriame įtvirtinta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose) matyti, kad už gyvenamųjų patalpų ir bendro naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tame tarpe ginčo laikotarpiu ir pareiškėjas (žr. Lietuvos vyriausiojo teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priemonės patalpų švarai ir tvarkai palaikyti, tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą dėl galimai buvusio pelėsio prausykloje.

Higienos normos HN 134:2015 11.1 papunktyje gyvenamoji patalpa apibrėžiama kaip patalpa laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims gyventi, o 13 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.

Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“, Pravieniškių PN-AK laikinai einantis direktoriaus pavaduotojo pareigas 2019 m. vasario 11 d. pažymoje ir Pravieniškių PN-AK 3-o sektoriaus Resocializacijos skyriaus vyriausioji specialistė 2019 m. vasario mėn. pažymoje paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pasinaudoti riboto interneto prieiga pareiškėjas neturėjo galimybės, kadangi riboto interneto prieiga nebuvo įrengta. Paaiškino, kad pareiškėjui sudaryta galimybė naudotis Lietuvos Respublikos teisės aktų duomenų baze „Litlex“. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu leisti jam pasinaudoti riboto interneto prieiga nesikreipė (1 t., b. l. 175, 198, 201). Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kada jam ginčo laikotarpiu buvo kilęs poreikis pasinaudoti riboto interneto prieiga. Pareiškėjas nenurodė, su kokiais savo bylų sprendimų ar posėdžių tvarkaraščiais jis norėjo susipažinti ir kada, tačiau to padaryti negalėjo dėl riboto interneto prieigos nebuvimo, nepaaiškino, kokius papildomus teismų tvarkaraščius jis norėjo sužinoti (apie su juo susijusias nagrinėjamas bylas teismai informuoja pareiškėją asmeniškai (ABTĮ 72 straipsnio 1 dalis)). Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl susipažinti su teisės aktais jis negalėjo teisės aktų duomenų bazėje „Litlex“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiškėjui argumentuojant, kad jam yra reikalinga prieiga prie interneto norint sekti teisės aktų pakeitimus, šiuo aspektu yra pasisakęs, jog Pravieniškių PN-AK veikia lokali kompiuterinė programa, kurioje yra teisės aktų suvestinis katalogas, ir nuteistieji turi galimybę juo pasinaudoti įstaigoje nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-912-575/2019). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų uždrausta siųsti ir gauti dokumentus paprastu paštu, prenumeruoti laikraščius bei žurnalus (šios teisės numatytos BVK 99 straipsnio 1 dalyje, 93 straipsnio 1 dalyje), pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, tad pareiškėjas sužinoti naujienas galėjo iš laikraščių ir žurnalų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-912-575/2019). Dėl pareiškėjo argumento, kad dėl riboto interneto prieigos nebuvimo jis negalėjo pasidaryti ir naudotis fizinio asmens paskyros Lietuvos teismų informacinės sistemos viešųjų elektroninių paslaugų posistemyje, teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad net ir sudarius nuteistiesiems galimybę naudotis ribota prieiga prie interneto, jiems nebus suteikta galimybė jungtis prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo „E.teismas.lt“, nes laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojantys teisės aktai eliminuoja galimybę nuteistiesiems naudotis priemonėmis, suteikiančiomis galimybę identifikuoti elektroninių paslaugų vartotoją per išorines sistemas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-912-575/2019). Be to, pareiškėjas skunde teigė, kad nuteistiesiems yra būtina naudotis tam tikrų įstaigų interneto svetainėmis, ir nenurodė, kad jam pačiam buvo būtina naudotis tomis interneto svetainėmis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-949-822/2017 ir kt.) (šios nuostatos išimtis – kai kreipiamasi ginant viešąjį interesą (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas)). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo skunde dėstomos aplinkybės yra abstrakčios. Pareiškėjas, skunde dėstydamas apie neturėjimą galimybės pasinaudoti riboto interneto prieiga ir tam tikromis svetainėmis, nenurodė, kaip konkrečiai tuo buvo pažeistos jo paties teisės bei nepagrindė jam pačiam padarytos neturtinės žalos atsiradimo. Dėl nurodytų priežasčių, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad 3-ame sektoriuje nebuvo užtikrinama pakankama teisinė informacija dėl kreipimosi į Europos Žmogaus Teisių Teismą ar kitą tarptautinę organizaciją, nebuvo konsultuojama dėl galimybės kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, nebuvo galimybės susipažinti su praktikuojančių advokatų sąrašu (1 t., b. l. 9).

BVK 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti teisinę pagalbą. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims. BVK 101 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistasis gali susitikti su advokatu.

Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ ir Pravieniškių PN-AK 3-o sektoriaus Resocializacijos skyriaus specialistė 2019 m. vasario mėn. pažymoje nurodė, kad dėl informacijos apie galimybę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pareiškėjas galėjo kreiptis į specialistą, atsakingą už jo socialinę reabilitaciją (1 t., b. l. 175, 201). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą galėjo sužinoti susipažinęs su Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatomis (su šiuo įstatymu pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti, kadangi turėjo galimybę pasinaudoti duomenų baze „Litlex“). Atsakovės atstovas nurodė, kad naujai atvykę nuteistieji į pataisos įstaigą su Vidaus tvarkos taisyklėmis supažindinami pasirašytinai, su teisėmis ir pareigomis supažindinami pokalbio metu, informacija yra teikiama informaciniuose stenduose (1 t., b. l. 175). Bylos duomenimis, pareiškėjas 2018 m. kovo 12 d. buvo supažindintas su jo (nuteistojo) teisėmis ir pareigomis (tai patvirtina jo parašas individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje, 1 t., b. l. 200). Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę (pokalbio metu arba susipažinęs su informacija stende) sužinoti apie tai, kad Pravieniškių PN-AK yra Resocializacijos skyrius. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas galėjo kreiptis į Resocializacijos skyriaus specialistą su klausimu, kokiu būdu jis galėtų gauti minėtą teisinę pagalbą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos metu pareiškėjas turėtų galimybę gauti ir teisinę pagalbą, susijusią su kreipimusi į Europos Žmogaus Teisių teismą ar kitas žmogaus teises ginančias tarptautines institucijas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai pažeidė pareiškėjo teises. Teismas atmeta šiuos pareiškėjo skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio – nuo 2018 m. kovo 20 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. – nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge ir dušo patalpoje, ir buvo nustatyta valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis). Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.247 ir 6.249 straipsniai).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Barbulescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61496/08; 2014 m. spalio 2 d. sprendimą Hansen prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 15319/09; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą O’Keeffe prieš Airiją, § 202, pareiškimo Nr. 35810/09; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, § 33, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2012). Administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018; 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-376-662/2017; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-601/2013).

Medicininiame pažymėjime yra pateikta mediko išvada, jog išnagrinėjus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ginčo laikotarpio duomenis, nustatyta, kad joje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos (1 t., b. l. 77). Psichologinės tarnybos 2018 m. lapkričio 12 d. pažymoje Nr. 73(3)-510 yra nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos specialistus dėl psichologinių išgyvenimų, kurių atsiradimą galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (1 t., b. l. 78). Byloje nenustatyta, kad byloje nustatytas pažeidimas padarė poveikį pareiškėjo sveikatai. Įvertinęs šią aplinkybę, teismas sprendžia, kad pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pinigais. Teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą sanitarinių įrenginių kiekį įkalinimo vietoje, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą sanitarinių įrenginių kiekį įkalinimo vietoje.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.