- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-15
- Bylos Nr.
- A-2154-442/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01672-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- J. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisriato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. P. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. buvo laikomas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kameros paprastai būdavo pilnos, kamerose dar yra sanitarinis mazgas, baldai, tad jam teko mažiau nei 5 kv. m kameros ploto. Dėl to kildavo stresas, konfliktai su kitais kameroje esančiais asmenimis, jam teko nuolat sėdėti ar gulėti. Langai buvo neskaidrūs, neatsidarantys, dėl to jis negavo tinkamo natūralaus apšvietimo, nebuvo galima natūraliu būdu išsivėdinti kameros, gauti gryno oro. Dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, nebuvo veidrodžio, lentynėlės. Tualetai nebuvo tinkamai atitverti, jį, atliekantį gamtinius reikalus, galėjo stebėti ir pareigūnai. Dėl viso to jam buvo sudaryti papildomi nepatogumai, garbės ir orumo pažeminimas, fizinis skausmas, neužtikrintas privatumas. Teismo posėdžio metu pareiškėjas dėl ieškinio senaties termino taikymo sutiko, prašė priteisti 100 Eur neturtinės žalos.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, ir taikyti jį laikotarpiui nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2013 m. liepos 20 d. Nurodė, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą. Pažymi, kad teritorinės policijos komisariatų areštinės savo darbe vadovaujasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis „Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis“ bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtinta „Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija“. Areštinė yra pradėta eksploatuoti 2003 metais, tad ją statant buvo atsižvelgta į visus galiojančius teisės aktus, todėl areštinės patalpos atitinka visus keliamus jai reikalavimus. Į Areštinę atvykusiems asmenims, jei jie pageidaudavo higienos priemonių, šie daiktai būdavo išduodami. Kiekvienam asmeniui yra išduodamas ir minkštasis inventorius. Tai, kad Areštinė atitinka visus keliamus reikalavimus, užfiksuota po atliktų patikrinimų, kuriuos atliko Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, Telšių visuomenės sveikatos centras. Mažeikių rajono policijos komisariate nebuvo gauta pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo J. P. skundą, suėjus ieškinio senaties terminui, bei neįrodžius neteisėtų atsakovo veiksmų, atmetė.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. periodiškai laikomas Areštinėje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu buvo taikytas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2016 m. liepos 20 d. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2013 m. liepos 20 d., yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir skundas yra atmestinas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Areštinėje laikotarpiu, kuriam netaikomas ieškinio senaties terminas, buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2013 m. liepos 30 d., nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2014 m. vasario 28 d., nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 7 d., nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. birželio 10 d., ir nuo 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų „Teritorinių policijos areštinių veiklos taisyklių“ 80 punktas numato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo kameros ploto, neįskaičiuojant į kameros plotą sanitarinio mazgo plotą. Tokiu būdu, baldų užimamas plotas iš kameros gyvenamojo ploto neišskaičiuotinas. Teismas nustatė, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Pareiškėjas J. P. buvimo Areštinėje metu jokių skundų nei dėl laikymo sąlygų, nei dėl laikymo su teistais ar rūkančiais asmenimis pateikęs nebuvo. Duomenų, jog būtų pateikęs prašymą dėl higienos reikmenų gavimo, ir šis prašymas nebūtų patenkintas, nėra.Vertinant kitas sąlygas Areštinėje pažymėta, jog areštinė pastatyta ir pradėta eksploatuoti 2003 m., duomenų, jog statant buvo pažeidžiamos higienos normos, nėra. Kamerose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, be to, joje galimas vėdinimas per langus, sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Kameros, nesant ten asmenų, valomos valytojų, įrodymų, jog valymo įrankiai kameroje laikomiems asmenims neišduodami, nepateikta. Tai, jog kameros langai yra skaidraus, bet grūdėto stiklo, nelaikyta higienos normos pažeidimais. Pagal teisės aktų reikalavimus kamerose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. 2013 m. gruodžio 17 d. Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atliko patikrinimą dėl policijos ir teismo sulaikytų asmenų laikymo sąlygų Areštinėje, ir 2014 m. spalio 6 d. surašytoje pažymoje konstatavo, jog areštinės įrengimas ir priežiūra atitinka higienos normų reikalavimus, patalynė švari, keičiama. Pažeidimų nenustatyta. 2013 m. liepos 17 d. surašytame Telšių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodoma, jog pasivaikščiojimo kiemeliai ir areštinės patalpos švarios, areštinė atitinka higienos normų reikalavimus. 2014 m. lapkričio 20 d. surašytame Telšių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodoma, jog areštinėje laikomiems asmenims sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinamos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, asmenys aprūpinami pakankamu kiekiu vandens, kamerose sanitarinis mazgas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, vėdinimas vyksta per langus ir mechaniniu būdu, patalynė ir švarūs skalbiniai išduodami, areštinė atitinka higienos normų reikalavimus. 2014 m. spalio 17 d. surašytame Telšių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodoma, jog areštinės patalpų pagrindinis valymas atliktas, visos patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, 2014 m. atnaujintas areštantams skirtas minkštas inventorius, areštinė atitinka higienos normų reikalavimus.Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 19 mėnesių nuo jo teisių pažeidimo pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leido daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, bei įvertino tai, jog toks trumpalaikis buvimas Areštinėje (5 nepilnas dienas 2013 metais ir 17 nepilnų dienų 2014 metais) negali būti laikomas ilgalaikiu poveikiu.Teismas manė, jog byloje yra įrodyta, jog pareiškėjui viso buvimo Areštinėje metu teko ne mažesnis, nei teisės aktais nustatytas kameros gyvenamasis plotas, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog Areštinėje kameros neatitinka higienos normų reikalavimų, priešingai, atlikti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ir Telšių visuomenės sveikatos centro patvirtino, jog visos higienos normos, statant ir eksploatuojant Mažeikių raj. PK areštinę yra išlaikytos. Tokiu būdu teismas, įvertinęs visus pareiškėjo skunde pateiktus argumentus, atsikirtimus į juos bei bylos medžiagą, nenustatė atsakovo veiksmuose neteisėtų veiksmų, tad pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas J. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių AVPK, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam tenkantį plotą. Tvirtina, jog kameros negali būti apstatytos baldais taip, kad asmeniui netektų 5 kv. m laisvo ploto.Tvirtina, kad Areštinėje sanitarinis mazgas nėra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jį skiria tik sienelė, kurios aukštis 150 cm. Sienelė yra įrengta taip, kad priėjus prie kameros durų pareigūnai mato suimtąjį. Be to, kameroje sklinda smarvė. Nurodo, kad langas buvo įrengtas maždaug 1,85 m aukštyje, jo matmenys buvo ne didesni nei 1 kv. m, ant lango buvo smulkus sietas ir langas atsidarydavo vos 20 cm. Dėl tokio lango įrengimo į kamerą beveik nepateikdavo natūralus apšvietimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, buvo padaryta dėl to, kad jis buvo laikomas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
17. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
18. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu dalis pareiškėjo reikalavimų buvo atmesta dėl to, jog buvo nustatyta, kad pareiškėjas padavė skundą praleidęs ieškinio senaties terminą ir pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį. Kita dalis pareiškėjo reikalavimų buvo atmesta nustačius, jog nebuvo įrodyta neteisėtų atsakovo veiksmų.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teikė ieškinio senatį, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, nevertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį daliai pareiškėjo reikalavimų.
20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje laikotarpiu, kuriam netaikomas ieškinio senaties terminas, buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2013 m. liepos 30 d.; nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2014 m. vasario 28 d.; nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 7 d.; nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. birželio 10 d.; nuo 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d.
21. Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara.
22. Byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad Areštinės kamerose, kuriose nurodytu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto tik pertvara.
23. Taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05).
24. Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.).
25. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus.
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, todėl konstatuoja, jog CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.
27. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas kitas aplinkybes (šio procesinio sprendimo 13 ir 15 punktai), pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir priėjo pagrįstą išvadą, jog teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.
28. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011 ir kt.).
29. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl šio procesinio sprendimo 27 punkte nurodytų aplinkybių ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.
30. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl aplinkybių, nurodytų šio procesinio sprendimo 27 punkte, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Areštinėje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą.
31. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas Areštinės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo, t. y. teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis sanitariniu mazgu.
32. Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
33. Atsižvelgusi į neturtinės žalos, atsiradusios dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, atlyginimo (jos būdo ir / ar dydžio) nustatymo kriterijus, t. y. į pažeidimo mastą, jo pobūdį, trukmę, teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, ir vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui priteistinas padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 250 Eur.
34. Remiantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui priteisiant 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.