- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-14
- Bylos Nr.
- e2A-1049-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04898-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Neringa Švedienė, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 139,63 Eur (482,10 Lt) žalos atlyginimo regreso tvarka. Nurodė, jog D. R. nukentėjo Vilniuje 2013 m. gegužės 24 d. eismo įvykio metu, kai staigiai stabdant autobusui, jo salone buvę keleiviai atsitrenkė į stiklines pertvaras ir nukrito. Eismo įvykis įvyko dėl tyrimo metu nenustatyto automobilio vairuotojo kaltės, kadangi keisdamas važiavimo kryptį ir persirikiuodamas iš vienos eismo juostos į kitą, jis neįsitikino, kad tai daryti saugu, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, priversdamas staigiai stabdyti maršrutinį autobusą, taip pat pasišalino iš įvykio vietos, todėl pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106, 231, 232 punktų reikalavimus. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui, nenustačius trauktino administracinėn atsakomybėn asmens. Ieškovas eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui 2013 m. birželio 26 d. sprendimu įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu ir už nedarbingumo laikotarpį skyrė 482,10 Lt ligos pašalpą. Ieškovas pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą (žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, tačiau eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė ir (ar) kaltininkas nėra nustatyti), kreipėsi į atsakovą dėl 482,10 Lt žalos atlyginimo, tačiau atsakovas nurodė, jog žala nebus atlyginta, nes TPVCAPDĮ nenumato regreso teisės į biurą. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pagal Nelaimingų atsitikimų darbe įstatymą mokamos išmokos, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardintų žalos elementų (LAT 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2014). Kasacinis teismas 2012 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012 konstatavo, jog CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui, įgyvendina regreso teisę, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, aiškintina plačiąja prasme, t.y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. Tokiu atveju pasikeičia prievolės šalis, nes socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas. Ši teismų praktika reiškia tai, kad jau esančioje prievolėje pasikeičia kreditorius, t.y. asmuo, turintis reikalavimo teisę į skolininką, tačiau naujasis kreditorius išlaiko visas pirminio kreditoriaus teises (nagrinėjamu atveju – eismo įvykio metu nukentėjusiojo asmens teises, taip pat ir teisę reikalauti dėl eismo įvykio patirtos žalos atlyginimo). Ieškovas, paskyręs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui ligos pašalpą, perėmė jo teisę reikalauti žalos atlyginimo pagal TPVCAPDĮ. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014 konstatavo, kad yra pagrindas spręsti dėl Biuro civilinės atsakomybės, atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis Transporto priemonių draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Biuras atlygina žalą tais atvejais, kai eismo įvykio kaltininkas yra apsidraudęs, tačiau atsakingam draudikui yra iškelta bankroto byla. Kasaciniam teismui konstatavus, jog yra pagrindas spręsti dėl Biuro civilinės atsakomybės susiklosčius situacijai, patenkančiai į 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto reguliavimo sritį, nėra teisinio pagrindo teigti, kad socialinio draudimo įstaigai išmokėjus išmokas asmeniui, nukentėjusiam dėl eismo įvykio, kurio kaltininkas nebuvo nustatytas, socialinio draudimo įstaigai neatsiranda pagrindas kreiptis dėl žalos atlyginimo į Biurą ir pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje yra įtvirtinta, kad ieškovas (kaip ir kiti asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį) savo reikalavimą turi nukreipti tik į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį (nagrinėjamu atveju – į atsakingą už 2013 m. gegužės 24 d. eismo įvykį vairuotoją arba jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką), bet ne į atsakovą. Šios TPVCAPDĮ nuostatos atitinka 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo preambulės 49 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintas nuostatas, kad juridiniams asmenims, kurie pagal įstatymą perima nukentėjusiosios šalies teisę pateikti reikalavimus atlyginti žalą eismo įvykį sukėlusiam asmeniui arba jo draudimo įmonei, neturėtų būti suteikta teisė pateikti atitinkamus reikalavimus žalos atlyginimo įstaigai, kurios funkcijas Lietuvos Respublikoje atlieka Biuras. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog teisinio reglamentavimo sisteminis vertinimas leidžia konstatuoti, kad, įgyvendindamas išmokų mokėjimo eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims pareigą, Biuras vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms. Toks Biuro teisinės padėties vertinimas ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos pagal šį įstatymą žalos dydį, taip pat šioje teisės normoje įtvirtintos nuostatos, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o kai tokio nėra – į žalą padariusį asmenį, bei nuostata, jog Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), suponuoja, kad iš įstatymą kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą (LAT 2009 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009). Analogiškos pozicijos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi ir dėl Valstybinės ligonių kasos reikalavimų (LAT 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-633/2013). Tokios pačios pozicijos, vertindamas socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimą nustatančių teisės aktų konstitucingumą, laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2012 m. balandžio 18 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai). Tuo tarpu ieškovas nepagrįstai savo ieškinį grindžia kasacinio teismo nutartimis, kuriose faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar gali Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, atlyginęs nukentėjusiajam asmeniui žalą, nukreipti regreso ar subrogacijos teisę į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą tuo atveju, kai nėra nustatytas žalą padaręs asmuo ar atsakingas draudikas.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog ieškovas nepagristai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartimi, kuri priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012, nes šios civilinės bylos nustatytos aplinkybės ir aplinkybės, nustatytos minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012, visiškai skirtingos. Šioje civilinėje byloje pats ieškovas nurodo, kad kaltininkas, dėl kurio veiksmų eismo įvykio metu asmens sveikatai buvo padaryta žala, nenustatytas, taip pat nenustatytas atsakingas draudikas, nes nebuvo nustatyta ir transporto priemonė, kurią vairavo kaltininkas. Civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-368/2012 buvo konstatuota, jog yra nustatytas eismo įvykio bei žalos atsiradimo kaltininkas bei atsakingas draudikas, tačiau atsakingam draudikui – draudimo kompanijai – buvo iškelta bankroto byla, dėl ko draudimo bendrovei negalėjo būti pareikšti turtiniai reikalavimai.
Formuodamas vienodą teismų praktiką tokios kategorijos bylose Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, jog TPVCAPD teisiniuose santykiuose kita subjektų, turinčių teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą, grupė – įvairūs socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai, kuriems ši pareiga nustatyta įstatymo ir susieta su eismo įvykiu. Ši mokėjimo pareiga ir teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą tokią pareigą įvykdžius nepriklauso nuo to, ar kaltininkas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę valdant transporto priemonę. Draudimo sutarties sudarymo faktas lemtų tik tinkamo atsakovo nustatymą: jei sutartis sudaryta, o draudžiamasis įvykis įvyko sutarties galiojimo metu, atsakovu trauktinas – draudikas, o jo nesant, eismo įvykio kaltininkas (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis), o jei sutartis nesudaryta arba nėra atsakingojo draudiko (taip pat kai jis negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų) – eismo įvykio kaltininkas ir transporto priemonės valdytojas (CK 6.270 straipsnis). Tokiems socialinio draudimo išmokas dėl eismo įvykio mokantiems subjektams pirmiausia priskirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, taip pat Policijos departamentas ir kiti subjektai, kuriems tokia pareiga nustatyta įstatymo. Dėl socialinio draudimo įstaigų išmokėtų sumų sugrąžinimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam socialinio draudimo išmokas, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę neviršijant draudimo sumos ribų išreikalauti išmokėtas socialinio draudimo išmokas tiesiogiai iš draudiko. Iš žalą padariusio asmens galėtų būti pareikalauta atlyginti tik tuos socialinio draudimo įstaigos patirtus nuostolius, kurie viršytų draudimo sumą, t. y. tiek, kiek jiems atlyginti neužtektų draudimo sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2006). Socialinio draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisė pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį nustatyta taip, kad ši teisė nukreipta į atsakingą draudiką, ir tik kai atsakingo draudiko nėra, – į žalą padariusį asmenį. Taigi pagal specialųjį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs regreso teisę, šią teisę į žalą padariusį asmenį gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu nėra atsakingo draudiko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2009). Taigi atsakingo draudiko ir kaltininko kaip bendraatsakovių atžvilgiu atgręžtinis reikalavimas reikštinas ir tenkintinas subsidiaria tvarka: pirmiausia – draudikui, o jo nesant ar negalint vykdyti draudimo sutarties sąlygų – žalą padariusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, jog, kai nesama atsakingo draudiko (pvz., nesudaryta draudimo sutartis) arba kai draudikas negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai neturi teisės reikšti atgręžtinio reikalavimo į Draudikų biurą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad, įgyvendindamas išmokų mokėjimo eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims pareigą, Draudikų biuras vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms. Toks Draudikų biuro teisinės padėties vertinimas ir TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos pagal šį įstatymą žalos dydį, taip pat šioje teisės normoje įtvirtintos nuostatos, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o kai tokio nėra – į žalą padariusį asmenį, bei nuostata, jog Draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), suponuoja, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Draudikų biurą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Ieškovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Ieškovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014, kurioje VSDFV Vilniaus skyrius, išmokėjęs eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui socialinio draudimo išmokas, atgręžtinio reikalavimo teise buvo pateikęs civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo eismo įvykio kaltininkui, ir kurioje kasacinis teismas konstatavo, kad yra pagrindas spręsti dėl Biuro civilinės atsakomybės, atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Biuras atlygina žalą tais atvejais, kai eismo įvykio kaltininkas yra apsidraudęs, tačiau atsakingam draudikui yra iškelta bankroto byla. Kasaciniam teismui konstatavus, kad yra pagrindas spręsti dėl Biuro civilinės atsakomybės susiklosčius situacijai, patenkančiai į 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto reguliavimo sritį, nėra teisinio pagrindo teigti, kad socialinio draudimo įstaigai, išmokėjus išmokas asmeniui, nukentėjusiam dėl eismo įvykio, kurio kaltininkas nebuvo nustatytas, socialinio draudimo įstaigai neatsiranda pagrindas kreiptis dėl žalos atlyginimo į Biurą ir pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
2) Atsakovas teigė, jog nagrinėjamoje byloje turi būti remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009, bei pažymėjo, kad ieškovo nurodyta 2014 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014 negali būti remiamasi, nes joje buvo sprendžiamas klausimas dėl Biuro atsakomybės pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tačiau TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalis nurodo 3 atvejus, kai Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas Biuro atsakomybės pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą klausimas, o 2009 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009 buvo konstatuota, kad joje susidariusi situacija patenka į TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto reguliavimo sritį, todėl nagrinėjamos civilinės bylos bei civilinės bylos Nr. 3K-3-198/2009 aplinkybės nėra tapačios, tačiau abi šias bylas, kaip ir bylą Nr. 3K-3-137/2014, sieja socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo Biurui pagrįstumo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies pagrindu klausimas. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad precedentų konkurencijos atveju turi būti atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką, pripažintina, kad vėlesnėje teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje kasacinis teismas pripažino Biuro civilinės teisinės atsakomybės socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo atveju galimumą.
3) Teismas nepagrįstai rėmėsi išimtinai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartimi. Pažymėtina, kad minėtoje nutartyje kasacinis teismas akcentavo, jog Biurui pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinį reguliavimą kyla pareiga atlyginti žalą kyla šiais 3 atvejais: kai nustatytas kaltininkas nepasidraudęs, arba, kai kaltininkas nenustatytas, arba kai kaltininkui yra iškelta bankroto byla (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalis), t.y. 2009 m. balandžio 24 d. nutartyje teismas, pasisakydamas apie socialinio draudimo įstaigų regreso teisės į Biurą negalimumą nesant atsakingo draudiko, šią nuostatą taikė visai 17 straipsnio 1 daliai, tačiau 2014 m. sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014, kurioje taip pat buvo sprendžiamas socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo klausimas, kasacinis teismas nurodė, kad yra pagrindas spręsti dėl Biuro civilinės teisinės atsakomybės TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Tokiu būdu Lietuvos Aukščiausiasis teismas pakeitė ankstesnėje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuotą poziciją, jog TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Biuro pareiga atlyginti žalą neapima socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką nagrinėjamoje byloje iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą (LAT 2009 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009). Analogiškos pozicijos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi ir dėl Valstybinės ligonių kasos reikalavimų (LAT 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-633/2013). Tokią pačią išvadą yra pateikęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime. Tuo tarpu ieškovas nepagrįstai savo reikalavimą grindžia kasacinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014, kurios faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo, jo santykio su šio įstatymo 19 straipsnio 10 dalimi, tinkamo teismų praktikos taikymo.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 2013 m. gegužės 24 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sutrikdyta asmens sveikata, dėl to jis buvo 8 dienas nedarbingas. Ieškovas 2013 m. birželio 26 d. sprendimu pripažino įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą draudiminiu įvykiu ir nukentėjusiam asmeniui paskyrė 482,10 Lt (139,63 Eur) ligos pašalpą. Kadangi tyrimo metu nebuvo nustatyti nei eismo įvykį sukėlęs vairuotojas, nei jo automobilis, ieškovas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą reikalauja priteisti iš atsakovo 139,63 Eur ligos pašalpą regreso tvarka. Ieškovas teigia, kad šią TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2010. Tuo tarpu atsakovas, nesutikdamas su ieškovo argumentais, remiasi TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalimi ir kasacinio teismo išaiškinimu 2009 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009.
Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalį dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką tais atvejais, jei: kaltininkas, kurio tapatybė nustatyta, padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (1 punktas); kaltininkas, kurio tapatybė nenustatyta, padarė žalą asmens sveikatai ir (ar) atėmė asmens gyvybę, kai žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę (2 punktas); kaltininkas, kurio tapatybė nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla (3 punktas). Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, Draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio išmoką, kiek jos nepadengė socialinis draudimas ar privalomasis sveikatos draudimas; draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pažymėtina, kad bylos analogiškumas ar panašumas gali būti apspręstas ne tik tapačiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, bet ir tam tikru teisės normų taikymo bei jų sukeliamų pasekmių šalims aspektu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009 pasisakė dėl socialinio draudimo įstaigų, išmokėjusių socialinio draudimo išmokas sveikatos sužalojimo atveju, regreso teisės įgyvendinimo, analizuodamas atvejį, kai dėl atsakovo, vairavusio transporto priemonę, kaltės nukentėjusiai buvo padarytas kūno sužalojimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio ieškovas apdraustajai socialiniu draudimu paskyrė ir išmokėjo ligos dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo pašalpą. Kasacinis teismas išaiškino, kad, įgyvendindamas TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalyje numatytą išmokų mokėjimo eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims pareigą, Biuras vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms. Toks Biuro teisinės padėties vertinimas ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos pagal šį įstatymą žalos dydį, taip pat šioje teisės normoje įtvirtintos nuostatos, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o kai tokio nėra - į žalą padariusį asmenį, bei nuostata, jog Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), suponuoja, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą. Taigi, buvo suformuotas precedentas, jog VSDFV neturi atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovą dėl išmokėtų nuo eismo įvykio nukentėjusiems asmenims ligos pašalpų.
Ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2010, nurodydamas, jog turi būti atsižvelgta į teisinio precedento sukūrimo laiką, todėl teismas privalėjo vadovautis minėta nutartimi ir pripažinti ieškovo teisę reikšti Biurui regresinį reikalavimą dėl sumokėtos ligos pašalpos atlyginimo. Tačiau minėtoje kasacinio teismo nutartyje nebuvo suformuotas naujas TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 10 dalies taikymo išaiškinimas. Byla buvo grąžinta nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo, nurodant, jog byloje yra pagrindas spręsti ir dėl byloje dalyvaujančio trečiuoju asmeniu Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro civilinės teisinės atsakomybės (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnis 1 dalis 3 punktas). Šią bylą iš naujo išnagrinėjęs Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016 panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta ieškinį tenkinti iš dalies, ir atmetė ieškinį. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 3K-3-137/2014, esantis nurodymas bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui spręsti dėl Biuro civilinės atsakomybės pats savaime nereiškia, jog atsakomybė pastarajam turi būti taikoma. Kitaip tariant, kasacinis teismas dėl atsakomybės (ne)taikymo Biurui savo nutartyje nepasisakė, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad kasacinio teismo praktika dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į Biurą, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009, pateiktus išaiškinimus (pagal kuriuos draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą), yra nevienoda. Cituojamoje naujausioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog nors kasacinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009 šios bylos atveju nevertintina kaip teismo precedentas dėl to, kad joje buvo sprendžiama dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į Biurą TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (kai žala padaryta naudojant neapdraustą transporto priemonę) taikymo atveju, o nagrinėjamoje byloje taikytinas TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas (kai atsakingam draudikui yra iškelta bankroto byla), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytos išvados dėl socialinio draudimo įstaigos ir Biuro santykio yra aktualios ir nagrinėjamoje byloje. T. y., atsižvelgiant į Biuro vykdomą viešąją socialinės apsaugos funkciją ir laikant jį šia apimtimi horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneriu draudimo įstaigoms, darytina išvada, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą ir tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai šis išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui turi mokėti TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes nei TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje, nei CK 6.290 straipsnio 3 dalyje tokia socialinio draudimo įstaigos teisė nenustatyta. Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalies nuostatas socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi socialinio draudimo išmokas sveikatos sužalojimo atveju, savo regresinį reikalavimą gali nukreipti tik į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį, bet ne į Biurą. Šios TPVCAPDĮ nuostatos atitinka 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo preambulės 49 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintas nuostatas, kad juridiniams asmenims, kurie pagal įstatymą perima nukentėjusiosios šalies teisę pateikti reikalavimus atlyginti žalą eismo įvykį sukėlusiam asmeniui arba jo draudimo įmonei, neturėtų būti suteikta teisė pateikti atitinkamus reikalavimus žalos atlyginimo įstaigai (savo esme analogiška nuostata buvo įtvirtinta pirmiau nurodytos 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/26/EB preambulės 27 konstatuojamojoje dalyje).
Taigi, pripažintina, kad ir nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009 ir teisėtai atmetė ieškovo reikalavimus dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo.
Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.