Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė antstolei A. Rimaitei Žičkuvienei iš skolininkės N. Ž. 419,29 Lt vykdymo išlaidų.

Teismas nurodė, kad, skolininkei per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą neįvykdžius sprendimo, atlikti būtini vykdomieji veiksmai, vykdomoji byla užbaigta, todėl ji turi sumokėti visas pagrįstai priskaičiuotas vykdymo išlaidas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, skaičiuodama vykdymo išlaidas, antstolė netinkamai pritaikė teismų žyminiam mokesčiui indeksuoti taikytiną 132,1, o ne antstolių vykdymo išlaidas koreguojantį indeksacijos koeficientą 126,4, todėl atitinkamai sumažino priteisiamą išlaidų sumą. Teismas sprendė, kad mokestis už dokumentų nuorašus prie vykdymo išlaidų priskaičiuotas nepagrįstai, nes mokesčiai už kopijų ir antstolio surašyto dokumento nuorašo išdavimą taikomi ne antstolio privalomai pagal CPK normas siųstinam dokumentui, o šalies prašymu padaryti kopijai ar prašomam išduoti nuorašui apmokėti. Vykdomojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad vykdomosios bylos šalys būtų prašiusios antstolio dokumentų nuorašų ar kopijų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 8 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo atmetė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus, o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas, kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, garantuojanti skolininko teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą. Kadangi bylos dėl vykdymo išlaidų priteisimo yra susijusios su viešuoju interesu, tai apeliacinės instancijos teismas laikė save nesaistomu atskirajame skunde nustatytų ribų. Kolegija nurodė, kad tuo atveju, jei skolininkas nesumoka antstoliui vykdymo išlaidų, antstolis kreipiasi į teismą, prašydamas tas sumas priteisti. Antstolio pareiškimas dėl vykdymo išlaidų priteisimo teisme nagrinėjamas vykdomojoje byloje. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 49 punktą antstolis, užbaigdamas vykdomąją bylą, privalo išspręsti vykdymo išlaidų apmokėjimo ir grąžinimo klausimus. Dėl šios priežasties dėl vykdymo išlaidų išieškojimo jokia nauja byla neužvedama ir nauji vykdomieji raštai neišduodami. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 33 punktą nuo išieškomų vykdymo išlaidų vykdymo išlaidos nemokamos. Kolegija padarė išvadą, kad vykdymo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatytos antstolio teisės, prisiteisus vykdymo išlaidas iš skolininko, kreiptis į kitą antstolį dėl jų išieškojimo. Šios bylos atveju antstolis J. Petrikas, pats turėdamas valstybės suteiktus įgaliojimus vykdyti vykdomuosius dokumentus, negalėjo kreiptis į kitą antstolį dėl jam priteistų vykdymo išlaidų išieškojimo, o antstolė A. Rimaitė Žičkuvienė privalėjo atsisakyti priimti vykdyti šį vykdomąjį raštą. Teisėjų kolegijos nuomone, pateikiant kitam antstoliui vykdyti teismo nutartį, kuria buvo patikrintas ir patvirtintas išlaidų dydis, būtų užtikrintas nesibaigiantis procesas, kuris didintų vykdymo išlaidas, pažeistų ne tik skolininko interesus, bet ir bendruosius sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, iškreiptų vykdymo procesą reglamentuojančių normų esmę bei prasmę bei sukurtų absurdišką situaciją, nes, skolininkui savo noru nesumokėjus sprendimų vykdymo išlaidų, antstoliui pačiam jų neišieškant ir antstoliams vis kreipiantis vienas į kitą dėl priteistų vykdymo išlaidų priteisimo, sprendimo vykdymo išlaidos ne tik gerokai viršytų visus Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytus dydžius, bet ir nepateisinamai užvilkintų procesą.