- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-06
- Bylos Nr.
- e2-11641-433/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04898-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui
- Kategorijos
- 2.5.1.3.6Piniginės prievolės
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškinyje nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004-11-04 redakcija Nr. IX-2535) 18 str. 1 d. numato, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – Nelaimingų atsitikimų įstatymas) 31 str., pagal kurią tais atvejais, jei ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, tai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-22 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 117 punkte. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6. 290 str. 1 d. socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. CK 6.290 str. 3 d. nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Transporto priemonių draudimo įstatymas) 17 str. 1 d. 2 punktu, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jei:
1) kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje;
2) Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykusio eismo įvykio metu padaryta žala asmens sveikatai ir (ar) atimta asmens gyvybė, kai žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, tačiau eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė ir (ar) kaltininkas nėra nustatyti. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir dėl padarytos žalos turtui, jei dėl to paties eismo įvykio nors vienam nukentėjusiam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką dėl padarytos žalos asmeniui, esant sunkiam sveikatos sutrikdymui, kuris nustatomas vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis;
3) kaltininkas žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (turi galiojančią draudimo sutartį), tačiau atsakingam draudikui – Biuro nariui iškelta bankroto byla. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką, jei apdrausta transporto priemonė padarė žalą Lietuvos Respublikos teritorijoje, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje užsienio valstybėje, kurios nacionalinis draudikų biuras yra pasirašęs Bendradarbiavimo nuostatus.
D. R. nukentėjo Vilniuje 2013-05-24 eismo įvykio metu, kai staigiai stabdant autobusui, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) jo salone buvę keleiviai atsitrenkė į stiklines pertvaras ir nukrito. Remiantis Vilniaus apskr. VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus pateiktais duomenimis, tyrimo metu buvo nustatyta, kad nenustatyto automobilio vairuotojas, keisdamas važiavimo kryptį ir persirikiuodamas iš vienos eismo juostos į kitą, neįsitikino, kad tai daryti saugu, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, priversdamas staigiai stabdyti maršrutinį autobusą, kuriame dėl to nukentėjo juo važiavę keleiviai. Nenustatyto automobilio vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, tokie nenustatyto vairuotojo veiksmai prieštarauja kelių eismo taisyklių 9, 106, 231, 232 punktų reikalavimams, o jo veiksmuose yra administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d., požymiai. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui nenustačius trauktino administracinėn atsakomybėn asmens. Dėl žalos atlyginimo Vilniaus apskr. VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyrius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriui pasiūlė kreiptis į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą (toliau – Biuras). VSDFV Vilniaus skyrius 2013-06-26 sprendimu Nr. 6-15-1350 D. R. 2013-05-24 įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu. Dėl įvykio metu patirto sužalojimo D. R. laikinai nedarbinga buvo laikotarpiu nuo 2013-05-24 iki 2013-05-31. Už nedarbingumo laikotarpį VSDFV Vilniaus skyrius D. R. paskyrė 482,10 Lt ligos pašalpą. VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į Vilniaus apskr. VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus pateiktą informaciją ir vadovaudamasis Transporto priemonių draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 2 punktu (žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, tačiau eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė ir (ar) kaltininkas nėra nustatyti), kreipėsi į Biurą dėl 482,10 Lt žalos, patirtos paskyrus ligos pašalpą D. R., atlyginimo, tačiau Biuras informavo VSDFV Vilniaus skyrių, jog žala nebus atlyginta, nes Transporto priemonių draudimo įstatymas nenumato regreso teisės į biurą. VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su išdėstyta Biuro pozicija remdamasis tokiais motyvais. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų įstatymo 2 str., nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo numatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims. CK 6.249 str. 1 d. žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) teisės aiškinimo praktika, pagal Nelaimingų atsitikimų darbe įstatymą mokamos išmokos sistemiškai aiškinant su CK 6.249 str. 1 d., yra vienas iš CK 6.249 str. 1 d. išvardintų žalos elementų (LAT 2014-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2014). LAT 2012-10-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012 konstatavo, jog CK 6.290 str. 3 d. įtvirtinta nuostata, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui, įgyvendina regreso teisę, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, aiškintina plačiąja prasme, t.y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. Tokiu atveju pasikeičia prievolės šalis, nes socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, tokia LAT išdėstyta pozicija reiškia tai, kad jau esančioje prievolėje pasikeičia kreditorius, t.y. asmuo, turintis reikalavimo teisę į skolininką, tačiau naujasis kreditorius išlaiko visas pirminio kreditoriaus teises (nagrinėjamu atveju – eismo įvykio metu nukentėjusiojo asmens teises, taip pat ir teisę reikalauti dėl eismo įvykio patirtos žalos atlyginimo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, VSDFV Vilniaus skyrius, paskyręs D. R. ligos pašalpą, perėmė jos teisę reikalauti žalos atlyginimo Transporto priemonių draudimo įstatymo pagrindu. LAT 2014-01-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014, kurioje VSDFV Vilniaus skyrius, išmokėjęs eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui socialinio draudimo išmokas, atgręžtinio reikalavimo teise buvo pateikęs civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo eismo įvykio kaltininkui, konstatavo, kad yra pagrindas spręsti dėl Biuro civilinės atsakomybės, atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis Transporto priemonių draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 3 punktu, Biuras atlygina žalą tais atvejais, kai eismo įvykio kaltininkas yra apsidraudęs, tačiau atsakingam draudikui yra iškelta bankroto byla. Pažymi, kad Transporto priemonių draudimo įstatymo 17 str. 1 d. yra išdėstyti atvejai, kai Biuras atlygina per eismo įvykį patirtą žalą. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, LAT konstatavus, jog yra pagrindas spręsti dėl Biuro civilinės atsakomybės susiklosčius situacijai, patenkančiai į 17 str. 1 d. 3 punkto reguliavimo sritį, nėra teisinio pagrindo teigti, kad socialinio draudimo įstaigai išmokėjus išmokas asmeniui, nukentėjusiam dėl eismo įvykio, kurio kaltininkas nebuvo nustatytas, socialinio draudimo įstaigai neatsiranda pagrindas kreiptis dėl žalos atlyginimo į Biurą ir pagal Transporto priemonių draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 2 punktą. Prašo priteisti iš atsakovo 139,63 EUR (482,10 Lt) žalos atlyginimo regreso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju SODRA neturi jokio teisinio pagrindo reikšti reikalavimą Biurui. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalyje yra įtvirtinta, kad SODRA (kaip ir kiti asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį) savo reikalavimą turi nukreipti tik į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį (nagrinėjamu atveju – į atsakingą už 2013-05-24 eismo įvykį vairuotoją arba jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką), bet ne į Biurą. Šios TPVCAPDĮ nuostatos atitinka 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo preambulės 49 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintas nuostatas, kad juridiniams asmenims, kurie pagal įstatymą perima nukentėjusiosios šalies teisę pateikti reikalavimus atlyginti žalą eismo įvykį sukėlusiam asmeniui arba jo draudimo įmonei, neturėtų būti suteikta teisė pateikti atitinkamus reikalavimus žalos atlyginimo įstaigai, kurios funkcijas Lietuvos Respublikoje atlieka Biuras. Šiuo klausimu, taipogi, yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teigdamas, jog: „...teisinio reglamentavimo sisteminis vertinimas leidžia konstatuoti, kad, įgyvendindamas išmokų mokėjimo eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims pareigą, Biuras vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms. Toks Biuro teisinės padėties vertinimas ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos pagal šį įstatymą žalos dydį, taip pat šioje teisės normoje įtvirtintos nuostatos, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o kai tokio nėra - į žalą padariusį asmenį, bei nuostata, jog Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), suponuoja, kad iš įstatymą kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą" (LAT 2009-04-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009; LAT Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1). Analogiškos pozicijos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi ir dėl Valstybinės ligonių kasos reikalavimų (LAT 2013-12-30 nutartis, priimta baudžiamoje byloje Nr. 2K-633/2013). Tokios pačios pozicijos, vertindamas socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimą nustatančių teisės aktų konstitucingumą, laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2012-04-18 Nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „ Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų" patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo " patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai). Tuo tarpu, ieškovo teiginį, pastarasis ieškinį reiškia vadovaudamasis nepagrįstu kelių policijos, į kurios funkcijas nepatenka socialinio draudimo organizavimas, siūlymu, galima vertinti tik kaip neprofesionalumą. Pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, jog vadovautis teismų praktiką teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą; reikia remtis tik tokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose, t. y. jų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, abiejose bylose turi būti taikoma ta pati teisė (LAT2008-04-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; LAT 2013-02-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; LAT 2013-03-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013; LAT 2014-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014; kt.). Šiuo atveju reikia atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant analogiškas bylas (LAT 2009-04-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009; LAT Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1), bei vadovautis aktualia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu (2012-04-18 Nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo " patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai) (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu ieškovas nepagrįstai savo ieškinį grindžia LAT nutartimis, kuriose faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių, nes LAT 2012-10-23 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012 ir 2010-01-10 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2014, sprendė ginčą dėl SODROS reikalavimų draudikams, pareikštų atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalies nuostatas. Tačiau, remiantis TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalies nuostatomis, reikalavimas Biurui negali būti reiškiamas, nes Biuras nėra draudikas (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 12 dalis). Šiuo klausimu yra pasisakęs ir LAT, teigdamas, kad „draudikas yra asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė ar užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys <...>. Biuras - draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija, įsteigta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5, ir atliekanti Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatytas funkcijas, tarp jų yra ir išmokų nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokėjimo pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kai draudžiamojo įvykio kaltininkas žalos padarymo momentu nebuvo apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, pareiga (Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 2 punktas) (LAT2009-04-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-01-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/20014 buvo konstatavęs faktą dėl draudimo apsaugos buvimo (ko nagrinėjamu atveju nėra), kas sąlygoja Biuro pareigą mokėti išmoką už savo narį, kuriam yra iškelta bankroto byla (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Prašo ieškinį atmesti.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pilnai palaikė ieškinio reikalavimus. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovo atstovės paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniuje 2013-05-24 įvykusio eismo įvykio metu nukentėjo D. R.. Eismo įvykis įvyko dėl to, kad staigiai stabdant autobusui , valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) jo salone buvę keleiviai atsitrenkė į stiklines pertvaras ir nukrito. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyrius, atlikęs eismo įvykio tyrimą nustatė kad nenustatyto automobilio vairuotojas, keisdamas važiavimo kryptį ir persirikiuodamas iš vienos eismo juostos į kitą, neįsitikino, kad tai daryti saugu, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, priversdamas staigiai stabdyti maršrutinį autobusą, kuriame dėl to nukentėjo juo važiavę keleiviai. Nenustatyto automobilio vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui nenustačius trauktino administracinėn atsakomybėn asmens. Ieškovas 2013-06-26 sprendimu Nr. 6-15-1350 D. R. 2013-05-24 įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu. Dėl įvykio metu patirto sužalojimo D. R. laikinai nedarbinga buvo laikotarpiu nuo 2013-05-24 iki 2013-05-31. Už nedarbingumo laikotarpį VSDFV Vilniaus skyrius D. R. paskyrė 482,10 Lt (139,63 EUR) ligos pašalpą. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl 482,10 Lt (139,63 EUR) žalos, patirtos paskyrus ligos pašalpą D. R., atlyginimo, tačiau atsakovas informavo ieškovą, jog žala nebus atlyginta, nes Transporto priemonių draudimo įstatymas nenumato regreso teisės į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui.
Ginčas tarp šalių kilo dėl to ar gali Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, atlyginęs nukentėjusiajam asmeniui žalą, regreso ar subrogacijos teisę į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą tuo atveju, kad nenustatytas žalą padaręs asmuo ar atsakingas draudikas.
Teismas sutinka su atsakovo argumentais, jog ieškovas nepagristai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartimi, kuri priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012, nes šios civilinės bylos nustatytos aplinkybės ir aplinkybės, nustatytos minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012 visiškai skirtingos. Šioje civilinėje byloje pats ieškovas nurodo, kad kaltininkas, dėl kurio veiksmų eismo įvykio metu D. R. buvo padaryta žala nenustatytas, taip pat nenustatytas atsakingas draudikas, nes nebuvo nustatyta ir transporto priemonė, kurią vairavo kaltininkas. Civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-368/2012 buvo konstatuota, jog yra nustatytas eismo įvykio bei žalos atsiradimo kaltininkas bei atsakingas draudikas, tačiau atsakingam draudikui – draudimo kompanijai - buvo iškelta bankroto byla, dėl ko draudimo bendrovei negalėjo būti pareikšti turtiniai reikalavimai.
Formuodamas vienodą teismų praktiką tokios kategorijos bylose Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavę, jog TPVCAPD teisiniuose santykiuose kita subjektų, turinčių teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą, grupė – įvairūs socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai, kuriems ši pareiga nustatyta įstatymo ir susieta su eismo įvykiu. Ši mokėjimo pareiga ir teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą tokią pareigą įvykdžius nepriklauso nuo to, ar kaltininkas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę valdant transporto priemonę. Draudimo sutarties sudarymo faktas lemtų tik tinkamo atsakovo nustatymą: jei sutartis sudaryta, o draudžiamasis įvykis įvyko sutarties galiojimo metu, atsakovu trauktinas – draudikas, o jo nesant, eismo įvykio kaltininkas (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis), o jei sutartis nesudaryta arba nėra atsakingojo draudiko (taip pat kai jis negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų) – eismo įvykio kaltininkas ir transporto priemonės valdytojas (CK 6.270 straipsnis). Tokiems socialinio draudimo išmokas dėl eismo įvykio mokantiems subjektams pirmiausia priskirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, taip pat Policijos departamentas ir kiti subjektai, kuriems tokia pareiga nustatyta įstatymo. Dėl socialinio draudimo įstaigų išmokėtų sumų sugrąžinimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam socialinio draudimo išmokas, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę neviršijant draudimo sumos ribų išreikalauti išmokėtas socialinio draudimo išmokas tiesiogiai iš draudiko. Iš žalą padariusio asmens galėtų būti pareikalauta atlyginti tik tuos socialinio draudimo įstaigos patirtus nuostolius, kurie viršytų draudimo sumą, t. y. tiek, kiek jiems atlyginti neužtektų draudimo sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2006). Socialinio draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisė pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį nustatyta taip, kad ši teisė nukreipta į atsakingą draudiką, ir tik kai atsakingo draudiko nėra, – į žalą padariusį asmenį. Taigi pagal specialųjį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs regreso teisę, šią teisę į žalą padariusį asmenį gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu nėra atsakingo draudiko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2009). Taigi atsakingo draudiko ir kaltininko kaip bendraatsakovių atžvilgiu atgręžtinis reikalavimas reikštinas ir tenkintinas subsidiaria tvarka: pirmiausia – draudikui, o jo nesant ar negalint vykdyti draudimo sutarties sąlygų – žalą padariusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pa konstatavo, jog, kai nesama atsakingo draudiko (pvz., nesudaryta draudimo sutartis) arba kai draudikas negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai neturi teisės reikšti atgręžtinio reikalavimo į Draudikų biurą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad, įgyvendindamas išmokų mokėjimo eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims pareigą, Draudikų biuras vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms. Toks Draudikų biuro teisinės padėties vertinimas ir TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos pagal šį įstatymą žalos dydį, taip pat šioje teisės normoje įtvirtintos nuostatos, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o kai tokio nėra – į žalą padariusį asmenį, bei nuostata, jog Draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), suponuoja, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Draudikų biurą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009).
Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovės nepriteistinos, kadangi neviršija 3 EUR dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis LR CPK 259, 265, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.