- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-26
- Bylos Nr.
- 1A-135-309/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43179-2021-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė, Virginija Žindulienė, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- T. P.
- Advokatai
- Vilmantas Poškus
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės, Virginijos Žindulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Į bausmės laiką įskaitytas T. P. sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. vasario 4 d.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 5 punktu, 7 punktu, 9 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant T. P. per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti bei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir nebendrauti su O. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. P. nuteistas už tai, kad 2020 m. rugsėjo 18 d., apie 21 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie picerijos „P. n.“ pastato, pažymėto Nr. 1, veikdamas kartu su O. S., įžūliu elgesiu, rodydamas aiškų visuomenės bei asmens negerbimą, būdamas agresyviai nusiteikęs, nepaisydamas elementarių elgesio bei moralės normų, įvairiais necenzūriniais žodžiais išvadindamas A. Ž., M. G. ir R. L. bei O. S. į A. Ž., M. G. ir R. L. papurškus ašarinėmis dujomis ir tuo A. Ž. padarant akies voko ir periokulinės srities cheminį nudegimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, toje pačioje vietoje, apie 21.30 val., veikdamas kartu su O. S., tyčia papurkšdamas ašarinių dujų A. Ž. į akis ir tuo A. Ž. padarydamas akies voko ir periokulinės srities cheminį nudegimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei O. S. išsitraukus ir demonstruojant peilį bei ant žemės parkritusiam A. Ž. sudavus nemažiau kaip devynis smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. P. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. vasario 4 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, požymių.
2.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išanalizuoti ir įvertinti tik jį kaltinantys įrodymai, kurie įvertinti atskirai nuo jo duotų parodymų, vaizdo įrašo medžiagos analizės, nepateikiant logiškų, įtikinančių ir neprieštaringų išvadų, pagrįstų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nevertinant dalies įrodymų, kurie šalina jo kaltę, ir nenurodant motyvų, kuriais vadovaujantis šie įrodymai nevertintini. Teismo išvada pripažinti jį (T. P.) kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagrįsta spėjimu ir prielaida, o ne surinktais ir teisme išanalizuotais įrodymais. Įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino tendencingai, neobjektyviai, visiškai ignoruodamas baudžiamojoje doktrinoje įtvirtintus nekaltumo prezumpcijos principus. Teismas, pateikdamas abstrakčias išvadas, neatitinkančias atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo, visiškai nepagrįstai sumenkinęs jį teisinančių įrodymų reikšmę, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir in dubio pro reo principą.
2.2. T. P. teigimu, jis nei išankstinio, nei įvykio metu atsiradusio ketinimo sukelti konfliktą su nepažįstamais asmenimis neturėjo, taip pat neturėjo jokio susitarimo veikti kartu su O. S. ir S. K. tariamai pažeidžiant viešąją tvarką. Nežino, kas pirmą kartą papurškė A. Ž. dujų į veidą, kas jį vėliau prie kavinės „P. n.“ mušė, nematė, kada ir esant kokioms aplinkybėms O. S. baugindamas demonstravo peilį. Įvykio metu jis buvo blaivus, todėl viską gerai atsimena. Dujas A. Ž. jis papurškė tik gindamasis nuo akivaizdaus pasikėsinimo jį sužaloti, ketinimo sutrikdyti viešąją tvarką ir rimtį jis neturėjo. Mano, kad jo veiksmai papurškiant dujų A. Ž. į veidą neturi būti traktuojami kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviosios pusės požymis, nes tai buvo veiksmas, kurį jis atliko siekdamas išvengti sužalojimo, esant būtinajai ginčiai. Jo išsakytas keiksmažodis A. Ž. negali būti vertinamas kaip įžūlus elgesys, piktybiškas tyčiojimasis ar vandališkas veiksmas baudžiamosios atsakomybės prasme – galimai tai yra tik jo administracinis nusižengimas.
2.3. Apeliantas pažymi, jog nukentėjusieji ir liudytojai nenurodė, kad jis pirmą kartą (pagal kaltinimą, kai nukentėjusieji ėjo į alaus barą „A“) būtų buvęs įvykio vietoje, jam nežinoma, kokie asmenys papurškė A. Ž. dujų, kas nukentėjusiuosius užgauliojo, todėl nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad jis, veikdamas bendrai su O. S., viešoje vietoje elgėsi įžūliai, užpuolė nukentėjusiuosius, išvadino juos necenzūriniais žodžiais. Nurodo, kad vertinant įvykio aplinkybes, jų eiliškumą, nukentėjusiųjų parodymus, privalu įvertinti ir tai, kad nukentėjusieji įvykio metu buvo neblaivūs. Nuteistojo tvirtinimu, nors jis, gindamasis nuo akivaizdžiai gresiančio sužalojimo (pavojaus), papurškė A. Ž. į veidą dujų, tačiau gatvėje prie nukentėjusiųjų įžūliai nesielgė, necenzūrinių žodžių jų atžvilgiu nesakė, vaizdo įraše savęs tarp užfiksuotų vyrų jis neatpažįsta. Teigia, kad jis nebuvo ir negalėjo būti vienas iš trijų vyrų, užfiksuotų M. G. mobiliojo ryšio telefonu darytame vaizdo įraše. Nuosprendyje nenustatyta, kad vienas iš tų trijų vyrų vaizdo įraše yra jis – T. P.. Be to, jokio susitarimo su O. S. nei prieš įvykį, nei įvykio metu padaryti jam inkriminuojamą veiką – viešosios tvarkos pažeidimą – nebuvo, nukentėjusieji ir liudytojai jo neatpažino, nenurodė, kad jis 2020 m. rugsėjo 18 d. viešoje vietoje prie picerijos „P. n.“ būtų agresyviai ir įžūliai elgęsis, keikęsis, užgauliojęs nukentėjusiuosius, mušęs A. Ž., o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas jam bendrininkavimą su O. S. pažeidžiant viešąją tvarką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo išaiškinimų dėl bendrininkavimo.
2.4. Nuteistojo teigimu, jam būnant prie picerijos „P. n.“, jis pamatė nuo alaus baro „A“ ateinančius tris vyrus, iš kurių vienas šaukė: „Duokit rūkyti“, ir į tai atsakė, kad nusipirktų patys. Aukščiausias ir stambiausias iš šių vyrų, kaip vėliau sužinojo, A. Ž., pasakė: „Tuoj sulūšit, atiduosit“, tuomet jis pastarajam atsakė necenzūriniu žodžiu. Kadangi šis vyriškis, išsakęs tokius žodžius, pradėjo grėsmingai prie jo (T. P.) artintis, jis suprato, kad bus sumuštas, todėl vyriškiui priėjus prie jo vieno metro atstumu, pajutęs akivaizdų pavojų savo sveikatai, jis, siekdamas išvengti konflikto ir apginti savo sveikatą, iš turėto dujų balionėlio papurškė vyriškiui į veidą. Siekdamas išvengti konflikto jis (T. P.) apsisuko ir sparčiai nuėjo link (duomenys neskelbtini) aikštės. Jokio tikslo sužaloti A. Ž., o juo labiau pažeisti viešąją tvarką ir rimtį, jis neturėjo, jo veiksmai buvo atlikti esant būtinosios ginties sąlygoms, o tai yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
2.5. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo kaltė iš esmės yra grindžiama netiesioginiais įrodymais, konstatuojant, jog viešoje vietoje trys vyrai šūkavo, keikėsi, įžūliai elgėsi, užgauliojo nukentėjusiuosius, papurškė dujų nukentėjusiesiems į veidą, tačiau nei nukentėjusieji, nei liudytojai neatpažino jo (T. P.) kaip vieno iš tų trijų vyrų. Tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, byloje nėra. Mano, kad teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo nei BPK nustatytomis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nei teismų praktika, teismo padaryti įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimai laikytini esminiais.
2.6. Be to, nuteistojo manymu, nagrinėjamu atveju būtina atnaujinti įrodymų tyrimą ir peržiūrėti nukentėjusiojo M. G. padarytą vaizdo įrašą, siekiant nustatyti, ar tikrai vienas iš šiame vaizdo įraše užfiksuotų asmenų yra jis – T. P.. Teigia, kad jis tuo metu, kai kažkas A. Ž. einant į alaus barą „A“, papurškė dujų, gatvėje nebuvo ir nematė, kas papurškė dujas, savęs tarp kitų asmenų vaizdo įraše jis neatpažįsta.
Šalies argumentai
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nurodo, kad teismas, pateikdamas abstrakčias išvadas, neatitinkančias atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo, visiškai nepagrįstai sumenkinęs jį teisinančių įrodymų reikšmę, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir in dubio pro reo principą. Su šiais skundo argumentais nesutiktina.
5.1. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
5.2. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, o ne tik T. P. kaltinančius įrodymus, kaip nepagrįstai teigiama jo apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
6. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyta tiek elgesio forma (būdas), atitinkanti įvardytą įstatymu įtvirtintame reguliavime, tiek ir jos sukeltos pasekmės – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012). Smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020).
6.1. Nustatant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, atsižvelgiama į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-367-511/2018 ir kt.).
7. Nors iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad T. P. neigia įvykdęs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino T. P. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Sutikti su nuteistojo skundo argumentu, kad jo kaltė iš esmės grindžiama netiesioginiais įrodymais nėra pagrindo. Byloje surinkta pakankamai tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių T. P. kaltę padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Tokie įrodymai yra nukentėjusiųjų A. Ž., M. G., R. L. parodymai, liudytojų I. V., V. K. parodymai. Nukentėjusiųjų parodymai, be kita ko, paneigia nuteistojo teiginius, kad jis nežino, kas pirmą kartą papurškė A. Ž. dujų į veidą, kas jį vėliau prie kavinės „P. n.“ mušė, kas užgauliojo nukentėjusiuosius, kad jis nematė, kada ir esant kokioms aplinkybėms O. S. baugindamas demonstravo peilį. Kartu šiame kontekste pažymima, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais.
7.1. Iš nukentėjusiųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių yra nuoseklūs. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis A. Ž. visų apklausų metu nurodė, kad jam su draugais R. L. ir M. G. atvykus į kavinę, šalia jų einantys trys asmenys jiems pasakė necenzūrinius žodžius, o jam (A. Ž.) paklausus: „Kas yra?“, vienas iš šių trijų asmenų dujų balionėliu papurškė jam į akis ir visi trys asmenys pabėgo. Jam su draugais išėjus iš „A“, šalia picerijos buvę tie patys trys asmenys atbėgo prie jų ir vienas iš šių asmenų vėl papurškė dujų jam į akis. Po to jam buvo suduoti smūgiai rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, jis girdėjo, kaip R. L. pradėjo šaukti: „Peilis, peilis“ (1 t., b. l. 34–35, 44–45; 3 t., b. l. 91–92). Tai, kad būtent trys vaikinai jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, nurodė ir nukentėjusieji M. G. bei R. L.. Jie taip pat patvirtino, kad prieš einant į barą „A“, vienas iš trijų vaikinų ėmė purkšti ašarines dujas, jų pripurškė A. Ž. į akis. Išėję iš „A“, prie picerijos „P. n.“ jie pamatė tuos pačius tris asmenis, pastarieji priėjo prie jų ir vėl vienas iš trijų asmenų ėmė purkšti ašarines dujas, kurių daugiausia vėl kliuvo A. Ž.. Nukentėjusysis M. G. taip pat nurodė, kad vienas iš trijų vaikinų jį vijosi, jis, nubėgęs į šalia gėlių parduotuvės esantį kiemą, iškvietė policiją. Grįžęs prie A. Ž. jis sutiko jų paimti atvažiavusį D. V., kuris pasakė, kad sankryžoje prasilenkė su trimis asmenimis. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. G. apibūdino dviejų iš trijų įvykio vietoje buvusių vaikinų išvaizdą, nurodė preliminarų jų amžių (20–25 m.), pažymėjo, kad vienas iš jų buvo apsirengęs pilkos spalvos striuke su užrašu „adidas“ ir gobtuvu, o kitas – juodais rūbais, striuke ar bliuzonu su logotipu „Puma“ ir gobtuvu. Taip pat nurodė, kad iš tyrėjos parodyto vaizdo įrašo iš „P. n.“ jis atpažino jaunuolius, sukėlusius konfliktą, paaiškino, kad pilka striuke apsirengęs vaikinas jam, A. Ž. ir R. L. papurškė dujų, kurių jiems kliuvo nevienodai. Girdėjo, kaip R. L. sušuko: „Peilis“. Kartu nurodė ir tai, kad jis yra labai nepatenkintas tų trijų vaikinų elgesiu, nes pastarieji jį ir jo draugus be jokios priežasties provokavo, įžeidinėjo. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. G. patvirtino, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi (1 t., b. l. 60–61, 66, 71–73; 3 t., b. l. 92–93). Nukentėjusysis R. L. išsamiai apibūdino visų trijų vaikinų, dalyvavusių įvykyje, išvaizdą, kūno sudėjimą, aprangą, patvirtino, kad jis matė, kaip tamsios spalvos rūbais apsirengęs vaikinas su firmos „Puma“ juodos spalvos bliuzonu, šviesiais ilgesniais plaukais, išsitraukė peilį, spyrė ir rankomis sudavė smūgius A. Ž., o jam (R. L.) pradėjus bėgti link „A“, jį vijosi vaikinas šviesiai pilka striuke su užrašu „adidas“, tamsios spalvos trumpai kirptais plaukais. Pribėgęs prie „A“ jis matė, kad A. Ž. spardo vaikinas tamsiais rūbais, o kur tuo metu buvo trečias vaikinas (apie 165 cm ūgio, tamsiais plaukais, apsirengęs tamsios spalvos rūbais), jis nežino. Nurodė, kad tyrėjai pateikus picerijoje „P. n.“ filmuotą vaizdo įrašą, jis atpažino jaunuolius, dalyvavusius įvykyje 2020 m. rugsėjo 18 d., kai pastarieji užpuolė jį ir jo draugus A. Ž. bei M. G.. Taip pat nurodė, kad jis yra labai pasipiktinęs visų trijų vaikinų elgesiu, nes jis ir jo draugai buvo užpulti be jokios priežasties, jis nukentėjo ne tik fiziškai, nes jam dujos graužė akis, bet ir emociškai. Teisiamajame posėdyje į pateiktus klausimus atsakė, kad kavinėse tuo metu buvo daug žmonių, tačiau niekas nebandė padėti, pažymėjo, kad necenzūrinius žodžius vartojo ne vienas vaikinas, du iš jų veikė bendrai, o kitas stovėjo nuošalyje (1 t., b. l. 89–90, 95, 100–101; 3 t., b. l. 92–93). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis R. L. iš veido bruožų atpažino T. P. kaip asmenį, dalyvavusį konflikte (1 t., b. l. 118–120).
7.2. Taigi nukentėjusieji nuosekliai nurodė, kad įvykio vietoje buvo būtent trys vaikinai, keli iš jų viešoje vietoje, nukentėjusiesiems einant į barą „A“, nukentėjusiuosius išvadino necenzūriniais žodžiais, be jokios priežasties papurškė nukentėjusiesiems ašarinių dujų, kurių daugiausia kliuvo nukentėjusiajam A. Ž., nukentėjusiesiems išėjus iš baro ir einant pro piceriją „P. n.“, prie jos buvo tie patys trys vaikinai, iš kurių vienas, kaip nustatyta, T. P., tyčia papurškė dujų A. Ž. į akis, o kitas demonstravo peilį bei sudavė A. Ž. smūgius rankomis ir kojomis. Minėtus nukentėjusiųjų parodymus, kurie dėl esminių aplinkybių vieni kitiems neprieštarauja tik papildo, patvirtina liudytojų I. V., V. K. parodymai bei kiti bylos įrodymai, todėl netikėti nukentėjusiųjų parodymais vien dėl to, kad jie bare buvo pavartoję alaus, nėra jokio pagrindo. Liudytojas I. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam 2018 m. rugsėjo 18 d. dirbant bare „A“, į barą užėjo trys asmenys, iš kurių vienas paklausė, ar gali pasinaudoti tualetu, nes jam į akis buvo pripurkšta dujų. Šie asmenys užsisakė bare alaus ir išėjo į lauko terasą jo išgerti. Po maždaug penkiolikos minučių nuėjęs surinkti bokalų jis pamatė, kad prie šalia esančio grožio salono šią kompaniją yra apstoję trys asmenys, vyriškį, kuris atėjo į barą dujų pripukštomis akimis, spardė kažkoks asmuo. Po to jis pamatė, kad vienas asmuo atbėga link baro, o kitas jį vejasi. Kadangi tuo metu prie „A“ stovėjo daug žmonių, buvo daug klientų, užpuolikas galimai pabūgo ir grįžo atgal prie ant žemės jau gulinčio asmens. Pažymėjo, kad dėl šio įvykio jis buvo sukrėstas ir šokiruotas, tai jam sukėlė baimę ir nepasitenkinimą (1 t., b. l. 134–135, 140–141). Liudytoja V. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kavinėje „I“ leisdamasi laiptais žemyn, laiptų aikštelėje pro langą pastebėjo prie parodų rūmų pastato sukniubusį vyriškį, kurį spardė kitas asmuo, o du asmenys stovėjo šalia ir žiūrėjo. Nuėjus pas kavinėje buvusias bendradarbes, jos tarėsi, ką daryti, tačiau kažkas jau buvo iškvietęs policiją. Pamatytas vaizdas ją sukrėtė, ji išsigando, buvo pasipiktinusi ir šokiruota (3 t., b. l. 93–94).
7.3. Vaizdo įrašo, pateikto nukentėjusiojo M. G., apžiūros protokole nurodyta, kad jame matyti, kaip priekyje filmuojančio asmens eina asmuo, stambaus kūno sudėjimo, kuris vilki tamsios spalvos striukę ir tamsios spalvos kelnes, avi šviesios spalvos batus. Pirmajam vyrui iš dešinės eina tamsiais rūbais vilkintis vyras, kuris ryši tamsios spalvos šaliką ir ant pečių turi kuprinę. Pirmajam vyrui iš kairės pusės, priekyje, šaligatviu, eina vyras, kuris vilki šviesiai pilkos spalvos striuke. Vyras užsidėjęs striukės gobtuvą. Vyras vilki tamsios spalvos kelnes, kurios per kelių linkį turi šviesą atspindinčius elementus. Pirmajam vyrui priekyje gatve eina du vyrai, kurie vilki abu tamsios spalvos rūbus. Girdisi keiksmai, sakoma „kūrva“, „žėrtva“, keiksmai sklinda iš pirmojo vyro priekyje einančių vyrų. Du vyrai, vilkintys tamsiais rūbais, prieina prie pilka striuke vilkinčio vyro ir jie visi trys eina šaligatviu. Jiems iš paskos kelių metrų atstumu eina filmuojantis vyras, šalia jo – du vyrai. Į filmuojančio asmens pusę atsisuka priekyje einantys tamsiais rūbais vilkintys vyrai ir pilka striuke vilkintis vyras. Filmuojančiam asmeniui pasakius: „Koks nesveiks“, pasigirsta vyro balsas, jis sako: „Dūchs, ko filmuoji“, „lavoną, kūrvas gabalą“. Po to seka žodžiai „kūrva, koks nesveiks“, „nevietiniai“. Šiuos žodžius išsako kažkuris vyras, ėjęs priekyje filmuojančio vyro. Po to seka šauksmai iš tamsiais rūbais vilkinčių vyrų ir pilka striuke vilkinčio vyro. Visi trys vyrai (tamsiais rūbais vilkintys vyrai ir pilka striuke vilkintis vyras) pereina sankryžą ir nueina Kęstučio gatve link Kęstučio ir Sedos gatvių sankryžos (1 t., b. l. 160–161). Peržiūrėjus minėtą vaizdo įrašą matyti, kad jo apžiūros protokole nurodytos teisingos aplinkybės. Taigi visuma paminėtų įrodymų neginčijamai patvirtina, kad įvykio vietoje kartu su kitais asmenimis visą laiką buvo ir T. P., kuris necenzūriniais žodžiais vadino nukentėjusiuosius ir papurškė dujų nukentėjusiajam A. Ž.. Atkreipiamas dėmesys, kad pats nuteistasis apeliaciniame skunde neneigia pavartojęs necenzūrinį žodį nukentėjusiojo atžvilgiu.
8. Apelianto teigimu, jis nei išankstinio, nei įvykio metu atsiradusio ketinimo sukelti konfliktą su nepažįstamais asmenimis neturėjo, taip pat neturėjo jokio susitarimo veikti kartu su O. S. ir S. K. tariamai pažeidžiant viešąją tvarką, todėl pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas jam bendrininkavimą su O. S. pažeidžiant viešąją tvarką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo išaiškinimų dėl bendrininkavimo. Sutikti su šiuo nuteistojo skundo argumentu teisėjų kolegija neturi pagrindo.
8.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-P-9/2009, 2K-400/2011 ir kt.). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį baudžiamojo įstatymo straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014, 2K-101-489/2021).
8.2. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nusikalstamą veiką T. P. padarė veikdamas bendrininkų grupėje: jis viešoje vietoje kartu su O. S. užsipuolė nukentėjusiuosius, juos išvadino necenzūriniais žodžiais, O. S. papurškė dujų nukentėjusiesiems, po kurio laiko, jiems išėjus iš baro „A“ ir einant pro piceriją, pastarieji vėl įžūliai kibo prie nukentėjusiųjų, T. P. be jokios priežasties papurškė dujų nukentėjusiajam A. Ž. į veidą, padarydamas jam akies voko ir periokulinės srities cheminį nudegimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, O. S., baugindamas nukentėjusiuosius, demonstravo peilį ir sudavė smūgius rankomis bei kojomis A. Ž. į įvairias kūno vietas. Nors T. P. teigia, kad jis nežino, kas pirmą kartą papurškė A. Ž. dujų į veidą, kas jį vėliau prie kavinės „P. n.“ mušė, šį jo teiginį paneigia byloje surinktų įrodymų visuma, kuria nustatyta, kad T. P. visą laiką buvo kartu su O. S., matė jo veiksmus ir jiems pritarė, neprieštaravo jo įžūliam elgesiui bei pats veikė aktyviais veiksmais, t. y. jie abu veikė išvien. Kaip minėta, įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, jų susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Byloje nustatytą aplinkybę, kad dėl nuteistojo ir jo bendrininko veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka patvirtina ne tik tai, kad jie viešoje vietoje nukentėjusiųjų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, be jokios priežasties purškė į juos dujas, demonstravo peilį, mušė nukentėjusįjį A. Ž., vijosi nukentėjusiuosius M. G. ir R. L., bet ir tai, kad jų įžūlius, moralės požiūriu nepriimtinus veiksmus matė pašaliniai asmenys, tarp jų ir liudytojai I. V. bei V. K., kurie nurodė, jog dėl šio įvykio jie buvo sukrėsti, šokiruoti, tai jiems sukėlė baimę, pasipiktinimą ir nepasitenkinimą. Tai, kad jie buvo pasipiktinę T. P. ir kartu su juo buvusių asmenų elgesiu, nes pastarieji juos be jokios priežasties provokavo, įžeidinėjo, užpuolė, nurodė ir nukentėjusieji M. G. ir R. L.. Be to, nukentėjusysis M. G. dėl įvykio kvietė policiją. Įvertinus nuteistojo T. P. veiksmų pobūdį, jų intensyvumą, įvykio vietą, nekyla abejonių, kad nuteistasis suprato, kad dėl jo ir jo bendrininko neteisėtų veiksmų bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka, ir norėjo taip veikti.
9. Apelianto tvirtinimu, dujų nukentėjusiajam A. Ž. jis papurškė tik gindamasis nuo akivaizdaus pasikėsinimo jį sužaloti, šį veiksmą jis atliko esant būtinajai ginčiai. Mano, kad jo išsakytas keiksmažodis A. Ž. negali būti vertinamas kaip įžūlus elgesys, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę, šiuo atveju jis galimai padarė tik administracinį nusižengimą. Su šiais skundo argumentais taip pat nesutiktina.
9.1. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.).
9.2. Išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad šiuo atveju T. P. veikė esant būtinosios ginties situacijai, kad jis A. Ž. ašarinių dujų papurškė ne tyčia, o gindamasis. Priešingai, net nekyla abejonių, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginius, kad jam būnant prie picerijos „P. n.“, vienas iš ateinančių trijų vyrų šaukė: „Duokit rūkyti“, o jam (T. P.) atsakius, kad patys nusipirktų, aukščiausias ir stambiausias iš jų, kaip vėliau sužinojo, A. Ž., pasakė: „Tuoj sulūšit, atiduosit“ ir pradėjo grėsmingai prie jo (T. P.) artintis, todėl jis, pajutęs akivaizdų pavojų savo sveikatai, siekdamas apsiginti, iš turėto dujų balionėlio papurškė vyriškiui į veidą, bei, siekdamas išvengti konflikto, apsisuko ir sparčiai nuėjo link (duomenys neskelbtini) aikštės. Priešingai, šiuo atveju visuma byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad T. P. be jokios priežasties papurškė dujų nukentėjusiajam į veidą ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – akies voko ir periokulinės srities cheminį nudegimą. Kadangi T. P. ašarines dujas A. Ž. papurškė nukentėjusiajam neatliekant jokių neteisėtų veiksmų, akivaizdu, kad pavojingo kėsinimosi nebuvo ir T. P. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Dėl to apelianto versija dėl būtinosios ginties atmetama. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis A. Ž. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jis yra nerūkantis, todėl cigarečių negalėjo prašyti, ir niekam nesakė: „Tuoj sulūši“. Pažymėjo, kad antrą kartą (eidamas pro piceriją) jis net nespėjo atsisukti, jam iš karto buvo papurkšta dujų tiesiai į akis, o jam susmukus – suduoti smūgiai (3 t., b. l. 91–92). Nukentėjusysis M. G. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad jis nerūkantis, bei patvirtino, kad A. Ž. prieš dujų į akis jam papurškimą vaikinams nieko nesakė, o po papurškimo iš karto susiėmė už akių ir tūpėsi (3 t., b. l. 92). Nuteistojo teiginį, kad jis po dujų A. Ž. papurškimo apsisuko ir sparčiai nuėjo link (duomenys neskelbtini) aikštės, paneigia nukentėjusiųjų M. G. ir R. L. parodymai, kad juos vijosi vienas iš trijų vaikinų šviesiai pilka striuke su užrašu „adidas“, ir šiuos parodymus patvirtinantys liudytojo I. V. parodymai, jog jis matė, kad vyriškį, kuris atėjo į barą dujų pripukštomis akimis, spardė kažkoks asmuo, o tuo metu kitas asmuo vijosi link baro atbėgantį vyriškį. Taigi byloje surinkti įrodymai apelianto argumentus dėl neva buvusios būtinosios ginties situacijos ne patvirtina, o paneigia.
10. Sutiktina, kad atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra nustatyta ne tik baudžiamojoje, bet ir administracinių nusižengimų teisenoje. Šios teisinės atsakomybės rūšys tarpusavyje atskiriamos pagal veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. ANK 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Šios teisės normos dispozicijoje nenurodyti padariniai, kaip būtinasis administracinio nusižengimo sudėties požymis. Tuo tarpu BK 284 straipsnyje esanti teisės norma apima įžūlų elgesį, grasinimus, piktybiškas patyčias, vandališkus veiksmus ir nurodo padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-489/2021). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis T. P. ir jo bendrininkas įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir dėl to kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai – realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Taigi nuteistojo veiksmai peržengė administracinio nusižengimo ribas ir pagal savo pavojingumo pobūdį bei laipsnį užtraukia jam baudžiamąją atsakomybę.
11. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai pripažino T. P. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Tai, kad apelianto tvirtinimu, jis savęs tarp kitų asmenų vaizdo įraše neatpažįsta, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pastarojo kaltės padarius nusikalstamą veiką nepaneigia.
12. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas T. P. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Be to, apeliaciniame skunde nuteistajam paskirta bausmė neginčijama.
13. Esant nurodytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį nuosprendį nuteistojo T. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir jį išteisinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.