Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-2161-553/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-09
Bylos Nr.: 2A-2161-553/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-07439-2012-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aldona Tilindienė (pran.), Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
Ieškovas: B. T. B.
Atsakovas: P. B., M. B.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-2161-553/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07439-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.6.2.8; 3.1.14.1; 3.2.4.11; 3.3.1.21; (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) B. T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-07 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1820-819/2014 pagal ieškovės B. T. B. ieškinį atsakovams P. B. ir M. B. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir sandorių pripažinimo apsimestiniais bei pagal P. B. priešieškinį ieškovei B. T. B. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama teismo pripažinti 2005-06-20 buto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VB7-10180, pagal kurią A. J. pardavė M. B. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 2005-08-10 buto dovanojimo sutartį Nr. VB7-12105, pagal kurią M. B. padovanojo šį butą P. B., apsimestiniais sandoriais ir šiuos sandorius laikyti buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartimi P. B. vardu. Taip pat ieškovė prašo padalinti santuokos metu įgytą turtą, priteisiant jai 379 859,90 Lt vertės turtą: 3 kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (169 000 Lt vertės), 0,0625 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (50 000 Lt vertės), pastatą – sodo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (110 000 Lt vertės) ir 55 UAB „Ripovila“ akcijas, įmonės kodas 124255626, 1 akcijos vertė 100 Lt (55 vnt. kaina 5500 Lt), 45 359,90 Lt santaupų, o atsakovui 379 859,90 Lt vertės turtą: 1 kambario butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (71 000 Lt vertės), 3 kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (148 000 Lt vertės), automobilį Nissan Almera, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (10 000 Lt vertės), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (25 000 Lt vertės), metalinį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), garažo Nr. (duomenys neskelbtini) (500 Lt vertės), 818 vnt. UAB „Šilutės baldai“ akcijų, 1 akcijos vertė 5 Lt, viso akcijų kaina 4090 Lt, 90 569,90 Lt santaupų.

Nurodė, kad santuokos su atsakovu P. B. metu 2005 metų vasarą ji įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovui P. B. nustojus teikti išlaikymą ir išsikėlus gyventi į kitą butą, ieškovei kilo įtarimas apie tai, kad atsakovas P. B. kažką daro su jų turtu, todėl ieškovė nusprendė turtą padalinti. Pradėjus ruošti dokumentus dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo, ji pamatė, kad santuokos metu 2005 metais įgytas butas (duomenys neskelbtini) įregistruotas kaip asmeninė atsakovo P. B. nuosavybė – butą jam padovanojo ieškovės ir atsakovo P. B. sūnus atsakovas M. B.. Ieškovei atsakovas M. B. paaiškino, kad butą pirko ir mokėjo už jį ne jis, o jo tėvas P. B., nes jam butas nebuvo reikalingas, be to buto pirkimui jis neturėjo pinigų. Atsakovas P. B. paprašė atsakovo M. B., kad butą jis pirktų savo vardu, o po to butą padovanotų atsakovui P. B.. Ieškovė mano, kad 2005-06-20 buto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VB7-10180, pagal kurią A. J. pardavė atsakovui M. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2005-08-10 buto dovanojimo sutartis VB7-12105, pagal kurią atsakovas M. B. padovanojo šį butą atsakovui P. B., laikytini apsimestiniais sandoriais. Atsakovas M. B., sudarydamas pirkimo-pardavimo sandorį ir įsigydamas butą, o vėliau dovanodamas butą atsakovui P. B., siekė pridengti kitą sandorį – šio buto pirkimą atsakovo P. B. vardu. Atsakovas P. B., mokėdamas už pirkimo-pardavimo sandoriu atsakovo M. B. įsigyjamą butą ir vėliau priimdamas dovaną – butą iš atsakovo M. B., siekė pridengti kitą sandorį – buto (duomenys neskelbtini), pirkimą savo, P. B., vardu, siekiant nuslėpti santuokos metu įgytą turtą nuo ieškovės. Atsakovas M. B. įgydamas butą nesiekė tapti jo savininku, jis nesudarė jokių komunalinių paslaugų teikimo sutarčių, nesirūpino turto išlaikymu. Atsakovas P. B., mokėdamas už sūnaus atsakovo M. B. vardu perkamą butą, siekė tapti buto savininku ir dovanojimo sutarties pagrindu juo tapo, taip nuslėpdamas nuo ieškovės už bendras lėšas įgyjamą turtą. Pažymi, kad ieškovei buvo žinoma, kad šis butas buvo perkamas ieškovės ir atsakovų šeimai ir už šeimos pinigus, todėl laikytina, kad tikrasis šalių ketinimas ir esmė – butą įgyti kaip asmeninę nuosavybę, siekiant nuslėpti santuokos metu įgytą turtą nuo ieškovės. Ieškovė ieškinyje taip pat nurodo, kad nuo 2011 metų birželio mėnesio atsakovas P. B. nustojo mokėti už buto, esančio (duomenys neskelbtini), komunalines paslaugas, išsikėlė gyventi į kitą butą ir nepaaiškino tokio savo elgesio priežasčių. Todėl ieškovė pradėjo įtarti, kad atsakovas P. B. bando slėpti turtą – atsakovas P. B. valdo visą santuokos metu įgytą turtą, nesako, kiek gauna pajamų ir ką daro su turimu turtu. Be to, ieškovė sužinojo, kad atsakovas P. B. pradėjo bylinėtis su jų sūnumi G. B. dėl įtakos UAB „Ripovila“, kur atsakovas P. B. turi 70 UAB „Ripovila“ akcijų. Atsakovas P. B. tapo šios įmonės direktoriumi ir pasinaudodamas akcijų kiekiu pradėjo pardavinėti UAB „Ripovila“ turtą. Taip pat ieškovė sužinojo, kad 2005 metais santuokos metu įgytas turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra atsakovui P. B. padovanotas, o padovanojo butą sūnus atsakovas M. B.. Šį faktą ieškovė sužinojo iš sūnaus atsakovo M. B.. Ieškovės teigimu, visos šios aplinkybės rodo, kad atsakovas P. B. ne tik be pakankamo pagrindo neprisideda prie šeimos poreikių tenkinimo, bet savo veiksmais kelia pavojų bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei ir šeimos interesams, todėl yra pagrindas dalintis bendrą su atsakovu P. B. turtą. Nurodo, kad turtas įgytas santuokos metu, ieškovė ir atsakovas P. B. serga, yra senyvo amžiaus, pensininkai, todėl nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį nėra pagrindo, todėl turtas dalintinas po 1/2 dalį.

Atsiliepimas

Atsakovas M. B. pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.

Paaiškino, kad jis jokių apsimestinių sandorių nesudarė, nuo pat pradžių jis žinojo ką daro ir kokiu tikslu, tenkino tėvo prašymą už jo pinigus surasti ir nupirkti jam butą (duomenys neskelbtini), kurį nupirko ir padovanojo tėvui. Apie tai ieškovei buvo žinoma, nes iki šių sandorių jau kurį laiką tėvai gyveno atskirai. Mano, kad jis yra netinkamas atsakovas. Taip pat atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiu, kad atsakovas nesirūpina bendru turtu ar jį švaisto. Tėvas sirgo ar sveiko, tačiau pasirūpindavo turtu, joks turtas neapleistas, jokių skolų dėl jo išlaikymo ar priežiūros nėra. Tėvas nerūšiavo ir neskirstė kitiems šeimos nariams turto išlaikymo išlaidų.

Atsakovas P. B. pateikė atsiliepimus į ieškovės ieškinį, taip pat priešieškinį, kuriais prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pripažinti P. B. asmenine nuosavybe 55 vnt. UAB „Ripovila“ akcijų.

Nurodė, kad ieškovės ginčijamos sutartys nėra apsimestinės, pirma sutartis yra pirkimo-pardavimo, o antra – dovanojimo. Sudaryti du pirkimo-pardavimo sandorius atsakovai atsisakė, nes taip buvo pigiau. Atsakovas pažymi, kad ieškovė tiksliai įvardija ir jo bei M. B. susitarimą – atsakovo P. B. lėšomis M. B. vardu nupirkti butą, o vėliau jį perleisti atsakovui, nes atsakovas, įveikęs sunkią onkologinę ligą, prašė sūnaus M. B. pagalbos įsigyjant butą prie gydyklų. Tokį sprendimą jam padiktavo sveikatos būklė, taip pat prarasta viltis, kad dėl sveikatos būklės ir ilgo nuo 1994 m. gruodžio mėn. gyvenimo skyrium yra kokia nors galimybė atnaujinti gyvenimą su ieškove. Butas (duomenys neskelbtini), atsakovo P. B. teigimu, jo nuosavybė, nes jį atsakovas įsigijo ne bendrojon jungtinėn, o asmeninėn nuosavybėn ir tam panaudojo savo asmenines lėšas. Taip pat atsiliepimuose atsakovas P. B. nurodo, kad bendrą turtą jis tvarko tinkamai ir nenuostolingai. Priešingai, atsakovas, būdamas UAB „Ripovila“ vadovu, iniciavo teismo procesą, kurio tikslas išieškoti 384 373,61 Lt žalą, padarytą buvusio bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais. UAB „Ripovila“ turtas dėl žemos rinkos kainos neparduodamas, nuo 2011 m. bendrovė pardavė tik naudotas ir nereikalingas darbo priemones. Jis prižiūri, remontuoja, puoselėja prašomą padalinti turtą, apmoka viso turimo turto mokesčius ir eksploatavimo išlaidas, išskyrus buto, kuriame gyvena ieškovė. Už butą, kuriame gyvena ieškovė, atsakovas nemoka nuo 2011 m. birželio mėn. Jis jokio pavojaus bendrai jungtinei sutuoktinių nuosavybei ir šeimos interesams nekelia, turto niekam nuostolingai ir neatlygintinai neperleido. Iki gyvenimo skyriumi pradžios 1994 m. gruodžio mėn. jis gavo 137 605,31 Lt darbinių pajamų, turėjo investicinių čekių, jokių skolų neturėjo. Visas šias lėšas jis panaudojo bendro sutuoktinių turto sukūrimui, jo išlaikymui, remontui, vaikų ir anūkės M. B. paramai. Už butą (duomenys neskelbtini), iki 2011 m. gegužės mėnesio atsakovas sumokėjo apie 20 135 Lt komunalinių mokesčių. Supratęs, kad su ieškove nepavyks gyventi normalaus šeimos gyvenimo, 1993-03-01 atsakovas nusipirko butą (duomenys neskelbtini), į kurį įsikėlė 1994 m. gruodžio mėn., 2006 m. jį susiremontavo už 30 000 Lt. Nuo apsigyvenimo bute (duomenys neskelbtini), atsakovas bendro ūkio su ieškove nevedė, negyveno šeiminio gyvenimo, ieškovė nesidomėjo, ką jis veikia, kokį turtą gausina, neteikė jokių lėšų bendro turto išlaikymui. Iki 2013 m. atsakovas sumokėjo 26 244,75 Lt komunalinių mokesčių už butą (duomenys neskelbtini). 2009 m. išsiskyrė atsakovo sūnus G. B., kuris ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, nevykdė pareigų dukrai M. B.. Alimentus anūkei už G. B. mokėjo atsakovas. Be to, 1990-03-10 atsakovas buvo priimtas į SB „Riešė“ narius, jam buvo išskirtas sodo sklypas, už žemę sumokėjo atsakovas. 1992-02-13 atsakovas nupirko AB „Šilutės baldai“ 818 akcijų 4 090 Lt sumai, 1992-06-20 įsigijo pajų (duomenys neskelbtini) garažo (duomenys neskelbtini), statybai, statybai panaudojo 3 000 Lt, 1994-06-03 nupirko priekabą MAZ 8114, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, atsakovas nurodo, kad iš iki gyvenimo skyrium pradžios gautų 137 605,31 Lt pajamų atsakovas bendro turto išlaikymui ir sukūrimui panaudojo 139 910,75 Lt, t.y. dar daugiau negu gavo pajamų, todėl gyvenimo skyrium pradžioje P. B. neturėjo jokių bendrų piniginių lėšų, o nuo gyvenimo skyrium pradžios gavo tik jam asmenine nuosavybe priklausančias nedalintinas pinigines lėšas, kurios ne tik kad nedalintinos, bet ir nedalintinas ir iš jų įsigytas ir/ar sukurtas turtas, remiantis CK 3.127 str. 2 d. Taip pat atsakovas P. B. prašo taikyti ieškinio senatį dalyje dėl kilnojamojo turto – automobilio Nissan Almera, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priekabos MAZ, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), metalinio garažo, esančio (duomenys neskelbtini), nes su ieškove atsakovas P. B. gyvena skyrium nuo 1994 m., išskyrus laikotarpį nuo 2001 m. birželio iki 2006 m. vasaros (CK 3.129 str.).

Priešieškinyje atsakovas P. B. nurodo, kad jis yra pagrindinis UAB „Ripovila“, kuri įsteigta 1997-11-13, steigėjas. Pagal 1997-11-13 sudarytą UAB „Ripovila“ steigimo sutartį bendrovės įstatinis kapitalas sudaro 10 000 Lt, o išleidžiamų 100 akcijų emisijos kaina yra lygi jų nominaliai vertei arba bendrovės įstatiniam kapitalui, t. y. 10 000 Lt. Atsakovo P. B. teigimu, nors pagal steigimo sutartį atsakovas P. B. įsigijo 40 UAB „Ripovila“ akcijų, visą bendrovės įstatinį kapitalą apmokėjo atsakovas P. B. savo lėšomis, 1997-11-14 įmokėjęs į UAB „Ripovila“ sąskaitą 10 000 Lt. Tuo pagrindu UAB „Ripovila“ 1997-11-14 buvo įregistruota Juridinių asmenų registre. Vėliau (2001-12-05) dar 15 vnt. akcijų atsakovas P. B. įsigijo iš steigėju nurodyto R. L., šiam už akcijas neapmokėjus steigimo sutartyje numatytos pinigų sumos. Tokiu būdu 1997-11-13 atsakovas P. B. įsigijo 55 vnt. UAB „Ripovila“ akcijų. UAB „Ripovila“ visą įstatinį kapitalą (10 000 Lt), o tuo pačiu ir 55 vnt. UAB „Ripovila“ akcijų atsakovas P. B. apmokėjo iš asmeninių lėšų ir jas įsigijo kaip asmeninį turtą. Paaiškina, kad 1995-05-21 mirė atsakovo P. B. teta O. G.. Jai mirus pagal 1991-05-28 testamentą, atsakovas P. B. paveldėjo piniginį indėlį ir visą likusį turtą, kuris priklausė palikėjai jos mirties dieną (1995-05-21). Testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon sutuoktinių (atsakovo P. B. ir ieškovės) nuosavybėn. Pagal testamentą iš tetos O. G. atsakovas P. B. paveldėjo piniginį indėlį ir visą likusį turtą, tarp kurio buvo 10 Carinės Rusijos Nikolajaus II 10 rublių auksinių monetų. Šias auksines monetas atsakovas P. B. nusprendė investuoti įmonės kūrimui, todėl pardavė maždaug po 1 100 Lt ir gavo 11 000 Lt sumą, kurią ir panaudojo bendrovės UAB „Ripovila“ įstatinio kapitalo apmokėjimui ir kitoms steigimo išlaidoms. 1997-11-13 steigimo sutarties 6 punkte atsakovas P. B. įsipareigojo sumokėti bendrovės steigimo išlaidas. Tokiu būdu, atsakovo P. B. iš paveldėto turto (asmeninio turto) gautos 11 000 Lt lėšos yra asmeninės lėšos, taigi, ir iš šių lėšų apmokėtos UAB „Ripovila“ akcijos (konkrečiu atveju 55 vnt. akcijų) yra asmeninė atsakovo P. B. nuosavybė. Atsakovo manymu, 55 vnt. UAB „Ripovila“ akcijų yra nedalintinos ne tik pripažinus jas asmenine atsakovo P. B. nuosavybe, bet ir CK 3.127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, o būtent, kad teismas vieno sutuoktinio prašymu gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Pažymėtina, kad čia vartojamas terminas „gyvenimas skyrium“, kaip ir CK 3.129 straipsnyje, suprantamas plačiai – jis reiškia faktinį sutuoktinių gyvenimą atskirai ir nesutampa su terminu „separacija“. Ypač pabrėžtina ta aplinkybė, kad ieškovė ir atsakovas P. B. faktiškai pradėjo gyventi skyrium nuo 1994 metų gruodžio mėnesio, t. y. dar galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kuris apskritai nenumatė gyvenimo skyrium instituto. Taigi, atsakovas P. B. nuo 1994 metų gruodžio mėnesio su ieškove faktiškai gyveno skyrium, bendro ūkio nevedė, visas pajamas ir turtą tvarkė atskirai. Nusprendęs iš asmeninių lėšų įsteigti įmonę, 1997-11-13 dėl bendrovės UAB „Ripovila“ steigimo ir jos įstatinio kapitalo apmokėjimo atsakovas P. B. su ieškove nesitarė, ieškovė niekada nesidomėjo įmonės veikla, jos būkle, nedalyvavo akcininkų susirinkimuose, niekada nesikreipė nei dėl informacijos apie įmonę gavimo, nei dėl dividendų išmokėjimo. Bendrovę atsakovas P. B. steigė su tikslu užsitikrinti darbą sau ir sūnui G. ir šiuo metu yra šios įmonės vadovas. Tiesa, atsakovas P. B. buvo priverstas iš darbo atleisti sūnų G. dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ir dėl to šiuo metu atsakovas P. B. yra įtrauktas į nesibaigiančių teismų maratoną. Iš tikrųjų ieškovės reikalavimas jai atidalinti ir priteisti atsakovo P. B. turimas 55 vnt. UAB „Ripovila“ akcijų yra sūnaus G. B. siekis, paveikiant mamą (ieškovę), gauti tų 55 vnt. akcijų valdymą, ir kartu su jo turimais 30 vnt. akcijų tai sudarytų jau 85 vnt. arba 85 proc. dalį bendrovės valdyme, o tai leistų G. B. priimti sprendimus dėl vadovo pakeitimo ir dėl teisme nagrinėjamos žalos bylos nutraukimo. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1960-640/2014 UAB „Ripovila“ yra pareiškusi 418 321 Lt reikalavimą dėl nesąžiningais ir neteisėtais G. B. veiksmais bendrovei padarytos žalos atlyginimo. G. B. nesąžiningai siekia užvaldyti UAB „Ripovila“ lėšomis pastatytą dvibutį gyvenamąjį namą. Ieškinį inicijavo atsakovas P. B. kaip bendrovės vadovas. Minėtoje byloje atsakovas yra sūnus G. B., kuris iki 2011 m. gruodžio mėnesio buvo UAB „Ripovila“ vadovas ir savo sprendimu nepagrįstai nori pasisavinti didelės vertės bendrovės turtą. Sūnaus G. B. mama (ieškovė), paveikta sūnaus, inicijavo šią bylą, kad ieškovei įgijus ginčo akcijas, G. B. įgytų reikiamą įtaką UAB „Ripovila“ valdyme ir pakeistų atsakovo P. B. sprendimus dėl žalos išieškojimo iš G. B..

Ieškovė atsiliepimu su pateiktu priešieškiniu nesutiko.

Nurodė, kad atsakovo P. B. teta O. G. pagal 1991-05-28 testamentą paliko piniginį indėlį ir visą likusį turtą, tačiau niekada nepaliko jokių Carinės Rusijos Nikolajaus II 10 rublių auksinių monetų. Pažymi, kad atsakovas P. B. investavo įmonės UAB „Ripovila“ kūrimui bendras santuokoje įgytas lėšas. Ieškovė nesutinka, kad ji ir atsakovas P. B. faktiškai pradėjo gyventi skyrium nuo 1994 metų gruodžio mėnesio, kai atsakovas išsikėlė gyventi į butą (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigia, kad adresu (duomenys neskelbtini), buvo atsakovo P. B. darbo vieta, UAB „Ripovila“ biuras ir veiklos adresas. Pažymėjo, kad nustatyti, jog turtiniai teisiniai santuokos nutraukimo padariniai atsirado nuo tos dienos, kai sutuoktiniai nustojo gyventi kartu, teismas gali tik vieno ar abiejų sutuoktinių prašymu, bet ne savo iniciatyva. Be to, teisę prašyti taikyti tokius padarinius turi tik tas sutuoktinis, kuris nėra pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-11-07 sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Priteisė valstybės naudai iš ieškovės B. T. B. 9 080,26 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybės naudai iš atsakovo P. B. 63,26 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Panaikino 2012-09-17 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones ieškovės B. T. B. reikalavimams užtikrinti – atsakovui P. B. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), areštą, uždraudžiant disponuoti šiuo turtu.

Teismas nurodė, kad nors ieškovė byloje teigė, kad atsakovai M. B. ir P. B. sudarė apsimestinius sandorius, šio savo teiginio byloje tinkamai nepagrindė. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodomi sandoriai, priešingai nei nurodė ieškovė, buvo realūs, atitiko tikruosius sutarties šalių ketinimus, ką nevienareikšmiškai nurodė ir atsakovai bylos nagrinėjimo teisme metu. Todėl ieškovės reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo, dovanojimo sandorių pripažinimo apsimestiniais atmetė kaip nepagrįstus. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės pareikštam reikalavimui dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais tinkamai išnagrinėti neturėjo esminės reikšmės aplinkybė, kiek konkrečiai ir kokius pinigus (asmeninius ar patenkančius į turtą, preziumuojamą esant bendrąja jungtine nuosavybe pagal CK 3.88 str.) atsakovas P. B. davė M. B., jam sudarant buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį su A. J.. Teismas įvertinęs rašytiniu įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatavo, kad nėra jokio pagrindo kokius nors atsakovo veiksmus vertinti kaip nuostolingą ieškovės ir atsakovo turto tvarkymą. Teismas nurodė, kad aplinkybės, kad atsakovas P. B. nuostolingai tvarkė bendrą turtą, nepagrindė ir ieškovės naujai pateikti paaiškinimai teismo posėdžio metu. Todėl teismas nenustatė pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Atsižvelgdamas į tai, kad teismas nenustatė pagrindo dalinti santuokoje įgytą ieškovės ir atsakovo P. B. turtą dėl nuostolingo jo tvarkymo iš atsakovo P. B. pusės, teismas plačiau nepasisakė dėl pačio dalintino turto, jo vertės, nustatytos 2013-10-18 teismo ekspertizės aktu (b.l. 104-106, 133, t. II), šalių nurodomų jo padalijimo būdų. Teismas sprendė, kad atsakovas P. B. byloje neįrodė, jog 55 vnt. UAB „Ripovila“ akcijų jis įgijo iš asmeninių lėšų, todėl jo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas įvertinęs įrodymus ir šalių paaiškinimus UAB „Ripovila“ įsteigimą, akcijų įgijimą vertino kaip šeimos turtą, priklausantį sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-07 sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad:

Teismas neanalizavo, jog atsakovas P. B. teismo posėdžio metu patvirtino, kad dviejų sandorių pagalba santuokos metu įgijo butą kaip asmeninę nuosavybę, tuo slėpdamas už bendras lėšas įgytą turtą, kuris nesudarius dviejų ginčijamų sandorių būtų tapęs bendrąją jungtine nuosavybe. Taigi, teismas neanalizavo tikrųjų sutarties šalių ketinimo – nuslėpti santuokos metu įgytą turtą. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į atsakovo P. B. teigiamą netiesą dėl pirkimui panaudotų lėšų. Tokiu būdu, teismas netinkamai ir vienpusiškai vertino įrodymus – visus įrodymus vertino atsakovų naudai, o įrodymai, kurie pagrindžia ieškovės išvardintas aplinkybes, neįvertino;Teismas nurodė, kad aplinkybė kiek ir kokius pinigus atsakovas P. B. perdavė M. B. ieškovės pareikštam reikalavimui neturi reikšmės, tai būtų reikšminga tik tuo atveju jei ieškovė keltų reikalavimus dėl atsakovo P. B. vardu registruoto ginčo objekto (buto) kaip asmeninės nuosavybės pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe. Tačiau ieškovė pasirinko kitą pažeistų teisų gynimo būdą – sandorių pripažinimą apsimestiniais. Šeimos bylose, teismas turi būti aktyvus, gali savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu teismo nuomone, tai būtina siekiant išspręsti teisingai bylą; atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes, peržengti pareikštų reikalavimų ribas, t.y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Tačiau teismas šioje byloje buvo pasyvus. Teismas vertindamas pirkimo-pardavimo sutartį turėjo į bylą įtraukti A. J., tačiau tas nebuvo padaryta;Teismas, atmesdamas reikalavimą padalinti bendrą turtą nenutraukiant santuokos, neteisingai nurodė, kad ieškovė reiškė reikalavimą padalinti ieškovės ir atsakovo P. B. bendrąją jungtinę nuosavybę, nenutraukiant santuokos dėl tos priežasties, kad atsakovas P. B. nuostolingai tvarko bendrą turtą ir analizavo P. B. atliktus turto pagerinimo darbus ir kt. Tačiau ieškinyje nurodytos aplinkybės rodo, kad atsakovas P. B. ne tik be pakankamo pagrindo neprisideda prie šeimos poreikių tenkinimo, bet savo veiksmais kelia pavojų bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei ir šeimos interesams, todėl yra pagrindas dalintis bendrą su atsakovu turtą. Į šias aplinkybes teismas nekreipė jokio dėmesio;Atsakovui P. B. nustojus mokėti už buto, esančio (duomenys neskelbtini), komunalines paslaugas, vengimas atlikti garažo teisinę registraciją, piniginių lėšų slėpimas ir jų leidimas ieškovei nežinant kam, jų išėmimas bylos nagrinėjimo metu, ginčo buto įgijimas santuokinėmis lėšomis, ieškovei suteikė teisę remiantis CK 3.124 str. pagrindu kreiptis į teismą dėl turto padalijimo. Todėl teismui neteisingai nustačius reikalavimo padalinti turtą pagrindą ir nepasisakius dėl pačio dalintino turto, jo vertės, padalijimo būdų, nepasisakius dėl CK 3.127 str. 2 d., 3.129 str. nuostatų, laikytina, kad teismas šio reikalavimo neišnagrinėjo;Teismas neteisingai nurodė, kad atsakovas P. B. faktiškai su ieškove gyvena skyriumi nuo 1994 metų. Šią aplinkybę paneigia liudytojo G. B. parodymai, pačio P. B. nurodytos aplinkybės atsiliepime į ieškinį. Atsakovė nesutinka su teismo išvadomis, jog visi atsakovo P. B. veiksmai gausinant santuokoje įgytą turtą ar jį siekiant tvarkyti visos šeimos interesais buvo siejami ne su glaudžiais atsakovo P. B. santuokiniais ryšiais su ieškove, o su jų šeimoje užaugintais vaikais, jų rūpesčiais.

Atsiliepimas

Atsakovas P. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-07 sprendimą bei priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad:

Teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, nes sandoriai buvo realūs, atitiko tikrąją šalių valią. Pažymi, kad jokio tikslo kažką slėpti nuo sutuoktinės neturėjo jau nuo 1994 metų gruodžio mėnesio, nuo kada pradėjo faktiškai gyventi skyrium. Atsakovo P. B. ir ieškovės santuoka seniai mirusi, de facto neegzistuoja. Apeliantės teiginiai, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti siekiant kažką nuslėpti yra neteisingi;Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl sandorio šalies – pirkėjo – atitikties ginčijamos sutarties atveju, būtina įrodyti sutartyje įvardytos šalies – pirkėjo – nurodymo apsimestinumą, t.y. kad sutartyje nurodytas pirkėju asmuo apskritai neturėjo pagrįstų ketinimų būti ginčijamos sutarties šalimi. Pirmosios instancijos nustatytos aplinkybės visiškai patvirtina pirkėjo M. B. ketinimus būti buto pirkimo-pardavimo sutarties šalimi – pirkėju, todėl ieškovės reikalavimas atmestas pagrįstai. Dėl prasidėjusių finansinių sunkumų M. B. buvo per brangu išlaikyti ginčo butą, mokėti už jį komunalinius mokesčius ir sugrąžinti skolą tėvui. Todėl abiejų šalių valia butas dovanojimo būdu buvo perleistas P. B. nuosavybėn;Pirmosios instancijos teismas sutarčių aiškinimo taisyklių aplamai netaikė ir sutarčių neaiškino, nes sutartys yra aiškios ir suprantamos. Todėl visiškai atmestini apeliantės argumentai dėl sandorių aiškinimo;Apeliantės teiginiai dėl šeimos teisinių santykių taikymo ginčo dėl sandorių nagrinėjimui yra ne kas kita, kaip bandymas pakeisti ieškinio reikalavimą iš reikalavimo pripažinti ginčo sutartis apsimestinėmis į reikalavimą pripažinti ginčo butą bendrąją jungtine nuosavybe. Toks reikalavimas laikytinas nauju apeliaciniame procese ir prieštarauja CPK 312 str. normai. Apeliantė neturi teisinio pagrindo teigti, neva pirmosios instancijos teismas turėjo suprasti, kad ieškovė ginčo butą prašė pripažinti bendrąją jungtine nuosavybe. Ieškinyje aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytas ieškovės reikalavimas CK 1.87 str. pagrindu pripažinti buto pirkimo-pardavimo sutartį ir buto dovanojimo sutartį apsimestiniais sandoriais;Apeliantės teiginys, neva teismas neteisingai nurodė, kad ieškovė reiškė reikalavimą padalinti bendrą su atsakovu P. B. jungtinę nuosavybę nenutraukiant santuokos dėl tos priežasties, kad atsakovas P. B. nuostolingai tvarko bendrą turtą, yra visiškai neteisingas, nes teismo posėdžio metu paprašius ieškovės sukonkretinti šį reikalavimą, ieškovė patvirtino, kad ieškinio reikalavimas padalinti bendrą turtą nenutraukiant santuokos yra grindžiamas tuo, kad atsakovas P. B. nuostolingai tvarko bendrą turtą Tačiau apeliaciniame skunde ieškovė dėsto jau kitą pagrindą, būtent tai, kad P. B. be pakankamo pagrindo neprisideda prie šeimos poreikių tenkinimo bei savo veiksmais kelia pavojų bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei ir šeimos interesams. Tai naujas reikalavimas apeliaciniame skunde. Atsakovas pažymi, kad šeimos de facto jau seniai nėra, be to apeliantė nenurodė, prie kokių poreikių tenkinimo neprisideda atsakovas. Pirmosios instancijos teismas iš byloje surinktų rašytinių įrodymų pagrįstai nustatė, kad atsakovas P. B. visą santuokos su ieškove laikotarpį turtą tik gausino, jį pastoviai prižiūrėjo, išlaikė, mokėjo mokesčius ir juo rūpinosi;Pirmosios instancijos teismas teisingai suprato ir įvertino bylos esmę ir visiškai pagrįstai pasisakė, kad visi atsakovo P. B. veiksmai gausinant santuokoje įgytą turtą ar jį siekiant tvarkyti šeimos interesais buvo siejami ne su glaudžiais santuokiniais ryšiais su ieškove, o su jų šeimoje užaugintais vaikais, jų rūpesčiais. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų dėl bendro ūkio su atsakovu vedimo, nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad atsakovas kartu su ieškove gyveno bendrą kasdienį gyvenimą, kartu leido laisvalaikį ar rūpinosi vienas kitu. Iš rašytinių įrodymų ir paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad ieškovė ir atsakovas P. B. skyriumi gyvena nuo 1994 metų.

Atsiliepimas

Atsakovas M. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-07 sprendimą bei priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad:

Atsakovas P. B. jokio tikslo kažką slėpti nuo sutuoktinės (ieškovės) neturėjo jau nuo 1994 metų gruodžio mėnesio, nuo kada jie pradėjo faktiškai gyventi skyrium. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės visiškai patvirtina pirkėjo M. B. ketinimus būti buto pirkimo-pardavimo sutarties šalimi – pirkėju, todėl ieškovės reikalavimas atmestas pagrįstai;Dėl prasidėjusių finansinių sunkumų M. B. buvo per brangu išlaikyti ginčo butą, mokėti už jį komunalinius mokesčius ir sugrąžinti skolą tėvui. Todėl abiejų šalių valia butas dovanojimo būdu buvo perleistas P. B. nuosavybėn. Apeliantė teismo posėdyje aiškiai patvirtino, kad apie dovanotą butą jai tapo žinoma iš sūnaus, ir tai patvirtina M. B. paaiškinimus, kad būtent jis papasakojo ieškovei apie nupirktą butą nieko neslėpdamas, nes iki šių sandorių jau gerą laiko tarpą tėvai gyveno atskirai;Pagal CPK 312 straipsnio normą apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliantė neturi teisinio pagrindo teigti, kad neva pirmosios instancijos teismas turėjo suprasti, kad ieškovė ginčo butą prašė pripažinti bendrąją jungtine nuosavybe. Ieškinyje aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytas ieškovės reikalavimas CK 1.87 str. pagrindu pripažinti buto pirkimo-pardavimo sutartį ir buto dovanojimo sutartį apsimestiniais sandoriais;Nėra jokių apeliantės nurodytų aplinkybių dėl bendro tėvų turto padalijimo, nenutraukiant santuokos. Tėvas P. B. visą savo gyvenimą rūpinosi tik turto gausinimu, sąžiningai jį išlaikė, mokėjo visus mokesčius ir to mokė savo vaikus. Taip pat nenuilstamai rūpinosi vaikų gerove ir problemomis. Apeliantė niekada nesidomėjo ir nesirūpino jokiais turtiniais reikalais ar vaikų problemomis, gyveno savo atskirą gyvenimą;Teismas visiškai teisingai nustatė aplinkybę, dėl tėvų gyvenimo skyrium pradžios nuo 1994 metų gruodžio mėnesio, nes tėvas P. B. butą (duomenys neskelbtini), 1993-03-02 nupirko tik su vienu tikslu – išsikelti gyventi atskirai nuo apeliantės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė normas reglamentuojančias apsimestinių sandorių negaliojimą ir turto padalijimą nenutraukiant santuokos.

Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu dėl ginčijamų sandoriu. Apeliantės nuomone, atsakovas P. B. dviejų sandorių pagalba santuokos metu įgijo butą kaip asmeninę nuosavybę, tuo slėpdamas už bendras lėšas įgytą turtą, kuris nesudarius dviejų ginčijamų sandorių būtų tapęs bendrąją jungtine nuosavybe. Apeliantės įsitikinimu teismas tokių aplinkybių neanalizavo ir nevertino, todėl netinkamai ir nevisapusiškai vertino įrodymus. Taip pat apeliantė nurodo, kad savo ieškinio reikalavimu būtent ir prašė pripažinti ginčo turtą bendra jungtine nuosavybe, teismas turėdamas pareigą būti aktyviu šeimos bylose, turėjo teisę patenkinti daugiau reikalavimų.

Dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir gyvenimo skyrium.

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė pripažinti apsimestiniais sandoriais 2005-06-20 Buto pirkimo-pardavimo sutartį VB7-10180, pagal kurią A. J. pardavė M. B. 1 kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2005-08-10 Buto dovanojimo sutartį VB7-12105, pagal kurią M. B. padovanojo 1 kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), P. B..

CK 1.87 straipsnyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. G. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-21/2014). Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. S. B., R. S., bylos Nr. 3K-3-26/2011). Kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, dėl to paties dalyko, šie sandoriai aiškintini kartu, vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ, bylos Nr. 3K-7-409/2010).Kai viena šalis teigia, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris, o kita šalis tai neigia, teismas turi vadovautis ne tik sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. D. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2011).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl šios sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, visų pirma vertina šios sutarties sudarymo aplinkybes bei tikslą. Kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, atsakovas M. B. nuosavybės teisę į ginčo objektą įgijo 2005-06-20 buto pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio reg. Nr. VB7-10180, pagrindu iš byloje nedalyvaujančio asmens A. J. ir šį faktą išviešino nekilnojamojo turto registre. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių vertinti, kad šio sandorio šalys siekė kitokių tikslų, nei nuosavybės teisių perleidimo į butą už sutartą pinigų sumą. 2005-08-10 dovanojimo sutartimi M. B. ginčo objektą padovanojo P. B.. Taigi, po šio sandorio, butas nuosavybės teise perėjo atsakovui P. B. ir nuo 2006-05-24 į šį turtą nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos P. B. asmeninės nuosavybės teisės. Atsakovai jau atsiliepimuose į pareikštą ieškinį pripažino aplinkybę, kad buto pirkimas sūnaus vardu buvo aptartas su tėvų iš pat pradžių dėl įvairių aplinkybių, nesusijusių su ieškove. Atsakovai taip pat pateikė logišką paaiškinimą, kodėl šio buto nuosavybės teises sūnus tėvui perleido dovanojimo sutartimi. Teismo posėdžio metu P. B. be kita ko nurodė, kad butas buvo perleistas jo nuosavybėn dėl sūnaus M. B. finansinių problemų. Taigi visų šių sandorių dalykas bei sukeltos teisinės pasekmės atspindi akivaizdų atsakovų M. ir P. B. tikslą – butą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise perleisti P. B.. Be to, ir M. B. bei pats P. B. nei iki bylos iškėlimo, nei bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad sutarčių sudarymo tikslas buvo butą (duomenys neskelbtini) perleisti atsakovui P. B.. Iš bylos medžiagos matyti, kad apie buto įsigijimą apeliantė žinojo buto pirkimo metu. Pažymėtina, kad sutarties šalių laisvės principas nedraudžia šalims susitarti tiek dėl sutarties rūšies, tiek dėl jos turinio (sąlygų), atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio sutartis jiems yra finansiškai naudingiausia, tačiau tokios sutarties sąlygos negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 6.156 str. 4 d.). Vien ta aplinkybė, kad M. B. ir P. B. buvo nusprendę, kad finansiškai naudingiau butą perleisti P. B. nuosavybės teisėn dovanojimo sutartimi, o ne pirkimo-pardavimo sutartimi, savaime neįrodo, kad ginčijamos pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartys buvo apsimestinės ir jų tikslas buvo išvengti turtą atsakovui P. B. įgyti bendra jungtine nuosavybe. Tokios išvados neleidžia daryti ir pirmosios instancijos teismo teisingai įvertintos aplinkybės dėl šalių gyvenimo skyriumi. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Taigi, ieškovė, teigdama, kad šalys gyveno kartu iki 2011 m., turėjo šią aplinkybę įrodyti, tačiau pirmosios instancijos teismais pagrįstai vertino, jog ieškovė nepagrindė aplinkybės, kad ji su atsakovu P. B. gyvena skyriumi tik nuo 2011 m. gegužės mėn. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino liudytojo G. B. parodymų, aplinkybių, kad pats atsakovas P. B. nurodė, jog nuo 2001 m. iki 2006 m. vasario mėn. negyveno bute (duomenys neskelbtini), tai, kad iki šiol ieškovės bute yra atsakovo daiktai. Tačiau tokie apeliantės argumentai yra atmetami, kadangi tai, kad teismas dėl jų nepasisakė skundžiamame sprendime, nereiškia, jog jie nebuvo įvertinti (CPK 185 str.). Teismo posėdžio metu atsakovas P. B. nurodė, kad 2002 m. gulėjo ligoninėje, ten buvo slaugomas po atliktų operacijų. Taip pat atsakovas P. B. neneigė aplinkybės, kad pas ieškovę atvykdavo per šventes, tai darė dėl vaikų, taip pat to prašė ypatingai sūnus M. B.. Šie atsakovo P. B. paaiškinimai paneigia ieškovės argumentus dėl gyvenimo kartu. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus dėl šalių gyvenimo skyrium ir juos įvertino, todėl šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.

Dėl ieškinio reikalavimo.

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė: „1. pripažinti 2005 m. birželio 20 dienos Buto pirkimo-pardavimo sutartį VB7-10180, pagal kurią A. J., a/k (duomenys neskelbtini) pardavė M. B., a/k (duomenys neskelbtini) 1 kambario butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 2005 m. rugpjūčio 10 dienos Buto dovanojimo sutartį VB7-12105, pagal kurią M. B., a/k (duomenys neskelbtini) padovanojo 1 kambario butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), P. B., a/k (duomenys neskelbtini) apsimestiniais sandoriais ir šiuos sandorius laikyti 1 kambario buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi P. B., a/k (duomenys neskelbtini), vardu;“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės patikslinto ieškinio reikalavime nėra nurodyta prašymo pripažinti ginčo objektą – butą, bendra jungtine nuosavybe, toks prašymas turėtų būti pateiktas papildomai. Atmetami apeliantės argumentai, jog tokį prašymą teismas būdamas aktyvus šeimos bylose turėjo išspręsti savo iniciatyva, kadangi teismo šeimos bylose aktyvumas neturi būti suvokiamas kaip absoliutus, nes CPK 376 straipsnio nuostatos, kaip vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principo išimčių, suteikia teismui galimybę tik esant būtinybei veikti savo iniciatyva. Iš šeimos teisinių santykių kilusiose bylose, kuriose pagal ieškinio pagrindą ir paaiškėjusias bylos aplinkybes vaiko teisių ir interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, teismas aktyvus tiek, kiek tai būtina šiai apsaugai užtikrinti, o sutuoktinių ginčuose, kuriose su vaikų teisėmis ir interesais susijęs elementas ne toks akivaizdus, – tiek, kiek reikia, kad būtų užtikrintas sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), jų interesų pusiausvyra ar apsaugotos vieno iš sutuoktinių teisės ir interesai, kurių jis dėl kokių nors objektyvių aplinkybių (liga, nedarbingumas ir kt.) negali pats tinkamai ginti. Taigi aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose yra nukreiptas vaiko teisių ir interesų gynimui užtikrinti bei teismas turi būti aktyvus, kai reikia apsaugoti sutuoktinių ar vieno iš jų teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-98/2007; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis A. F. v. R. F., bylos Nr. 3K-3-520/2010). Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujama advokato, todėl profesionalaus atstovo pagalba pasirinko civilinių teisių įgyvendinimo būdą, kokias faktines aplinkybes nurodyti, kokius įrodymus teikti ar jų neteikti, patikslinto ieškinio turinys bei jame suformuluoti reikalavimai aiškūs. Todėl, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė nereiškė prašymo dėl buto pripažinimo bendra jungtine nuosavybe.

Dėl turto padalijimo nenutraukiant santuokos.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino aplinkybių, įrodančių, kad atsakovas savo veiksmais kelia pavojų bendrai jungtinei sutuoktinių nuosavybei.

CK 3.87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sudarius santuoką sutuoktinių įgytas turtas išlieka bendroji jungtinė nuosavybė, kol yra padalijamas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė baigiasi kitais pagrindais. Įstatymas nurodo du bendro sutuoktinių turto padalijimo būdus: teismo sprendimu ir notariškai patvirtinta sutuoktinių sutartimi (CK 3.116 straipsnis).Bendras sutuoktinių turtas privalomai dalijamas nutraukiant santuoką, pripažįstant ją negaliojančia ar patvirtinant gyvenimą skyrium (CK 3.100 straipsnio 3–5 punktai). CK 3.124 straipsnis numato sąlygas, kurioms esant kitas sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą dėl turto padalinimo ir nenutraukus santuokos, t. y. jeigu vienas sutuoktinis pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu arba nuostolingai tvarko bendrą turtą ar savo veiksmais kelia pavojų bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei ir šeimos interesams, ar be pakankamo pagrindo neprisideda prie šeimos poreikių tenkinimo.

Apeliantė savo reikalavimą padalinti turtą, nenutraukiant santuokos, grindžia atsakovo nuostolingais veiksmais tvarkant turtą (atsisakymas registruoti garažą ir dalinti tik pajų) ir be pakankamo pagrindo neprisidėjimu prie šeimos poreikių tenkinimo (komunalinių mokesčių nemokėjimas už butą, esantį (duomenys neskelbtini), išsikėlimas gyventi į kitą butą, bylinėjimasis su sūnumi G. B. dėl įtakos UAB „Ripovila“, pajamų ir kito turto slėpimas). Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatė, kad visą santuokos su ieškove laikotarpį atsakovas turtą ne tik gausino, bet ir jį pastoviai prižiūrėjo, išlaikė, mokėjo mokesčius ir juo rūpinosi. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas atliko kokius nors veiksmus, leidžiančius konstatuoti nuostolingą bendro ieškovės ir atsakovo turto tvarkymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo padaryta išvada, o apeliantės nurodyti argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-28 nutartimi apeliantei B. T. B. atidėtas 2 568,00 EUR žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki apeliacinio teismo sprendimo ar kitokio procesinio dokumento, kuriuo bus užbaigta ši civilinė byla, priėmimo. Netenkinus apeliantės apeliacinio skundo yra pagrindas įpareigoti apeliantę sumokėti atidėto 2 568,00 EUR žyminio mokesčio dalį.

Atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas, nes atsakovas nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės B. T. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) atidėtą 2 568,00 EUR dydžio žyminį mokestį į valstybės pajamas.

Teisėjai Aldona TilindienėLoreta BujokaitėDainius Rinkevičius