Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. (V. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys antstolis S. O. G., likviduojama dėl bankroto kooperatinė bendrovė kredito unija „Vilniaus kreditas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas V. B. pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo prašė: iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą; nemokumo administratore paskirti mažąją bendriją (toliau – MB) ,,V. K. administratorių biuras“; laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos patvirtinti 200 Eur administravimo išlaidų sąmatą, reikalingą fizinio asmens bankroto procedūroms atlikti; patvirtinti laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos 2 800 Eur išlaidų sąmatą, reikalingą fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti; nustatyti keturių mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, mokumo atkūrimo plano projektui parengti ir pateikti teismui tvirtinti; nustatyti 30 dienų nuo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminą, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti nemokumo administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos; panaikinti visus teismų ir kitų kompetentingų institucijų taikytus areštus (apribojimus disponuoti) pareiškėjo lėšoms, esančioms akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB banko sąskaitoje; leisti atlikti mokėjimus iš pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos, esančios AB SEB banke.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

11. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

12. Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams bendra suma, vertinama nustatant fizinio asmens būklę, sudaro daugiau nei 70 455,48 Eur ir viršija 25 MMA dydį. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nekilo ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžiamą fizinio asmens nemokumo sąvoką.

13. Remiantis FABĮ 6 straipsnio 1 dalimi, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytos sąlygos, kurių bent vienai esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

14. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

15. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad: 1) fizinis asmuo yra nemokus; 2) jis nemokus tapo sąžiningai; 3) nėra kitų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-421/2021, 9 punktas). Taigi, pagal FABĮ nuostatas, fizinio asmens sąžiningumo vertinimas yra reikšmingas teismui sprendžiant klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

16. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis FABĮ 1 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, konstatavo, jog pareiškėjas nemokus tapo elgdamasis nesąžiningai. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatą ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016), numatančios, kad vertinant asmens sąžiningumą FABĮ prasme privalu laikytis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto trejų metų laikotarpio; būtent šis terminas nustato ribas, kurių negalima peržengti vertinant asmens sąžiningumą; jokie veiksmai, atlikti už šio laikotarpio ribų, negali būti vertinami sąžiningumo aspektu nepaisant to, ar jie yra nemokumo priežastis.

17. Apeliantas teigia, kad teismas turėjo vertinti pareiškėjo veiksmus, atliktus tik per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjo pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme gautas 2024 m. rugsėjo 18 d. ir buvo priimtas 2024 m. rugsėjo 19 d.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pareiškime kaip jo nemokumą sukėlusią priežastį nurodė savo negalėjimą vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, kai, nepasisekus pareiškėjo verslui, buvo iškelta bankroto byla UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir iš pareiškėjo, kaip įmonės vadovo, išieškotojos bankrutavusios Vilniaus kredito unijos naudai buvo priteistas 58 010,84 Eur žalos atlyginimas, 9 543,98 Eur palūkanų ir 2 900,66 Eur bylinėjimosi išlaidų – iš viso 70 455,48 Eur, taip pat priteistas valstybei 1 095 Eur žyminis mokestis. Byloje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjo nurodomas 58 010,84 Eur žalos atlyginimas ir kitos sumos ieškovei Vilniaus kredito unijai (juridinio asmens kodas 302586230, t. y. kooperatinė bendrovė kredito unija „Vilniaus kreditas“) iš atsakovo V. B. buvo priteistos Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1093-340/2024. Minėtas teismo sprendimas dėl žalos atlyginimo priteisimo įsiteisėjo jį palikus nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A‑305‑854/2024. Būtent šį įsiskolinimą pareiškėjas nurodo kaip atsiradusio jo nemokumo priežastį.

19. Pažymėtina, kad vertinant skolininko sąžiningumą, kaip fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygą, taikytinas sąžiningumo vertinimas gali priklausyti nuo aplinkybių, susijusių su skolininko vykdyta veikla ir skolų kilme (skolos susidarė iš fizinio asmens kaip verslininko veiklos ar vartojimo), skolininko galimybėmis atsiskaityti su kreditoriais bei dedamomis pastangomis tai padaryti ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021, 44, 47 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-155-823/2022, 30 punktas). Taigi kiekvienu atveju skolininko sąžiningumas yra vertinamas individualiai. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo sąžiningumą, kaip fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygą, yra aktualu įvertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo vykdyta veikla ir skolų kilme.

20. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas V. B. yra buvęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad atskirajame skunde apelianto akcentuojama Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2‑2770‑450/2018 bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Minėta nutartis įsiteisėjo ją palikus nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2‑1463‑790/2018.

21. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2‑2770‑450/2018 (nutarties 21 punktas) buvo nustatyta, kad pardavus vienintelį turimą nekilnojamą turtą žemės sklypą – nebuvo atsiskaityta pagal paskolos sutartį su hipotekos kreditoriumi – kredito unija „Vilniaus kreditas“, nors įsipareigojimai buvo pradelsti (2014 m. liepos 4 d. buvo pareiga grąžinti 24 797,76 Eur paskolos ir sumokėti 17 426,66 Eur delspinigių), bet didesnė gautų lėšų suma (110 000 Lt), buvo panaudota suinteresuoto asmens V. B. asmeninėms prievolėms dengti. Skolininkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymo metu, kitų lėšų reikalavimams padengti neturėjo. Faktiškai įmonei esant nemokiai, buvęs jos vadovas, nutraukė prievolių pagal paskolos sutartį vykdymą, ir nukreipė gautas už parduotą turtą lėšas savo asmeninėms skoloms padengti, taip pažeisdamas mokėjimų eilės tvarką pagal CK 6.930¹ straipsnį. Įmonės vadovas žinojo, kad netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus pagal paskolos sutartį kredito unijai, bus skaičiuojamos ne tik sutartinės palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais, skaičiuojami delspinigiai bei įstatyminės palūkanos, tai tik didins įsipareigojimų pagal paskolos sutartį apimtį. Tokie vadovo veiksmai laikytini tyčiniais bei vertinami nesąžiningais tiek įmonės, tiek ir kitų kreditorių atžvilgiu, ir nustačius požymius, nurodytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnyje, įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu, nes tokie veiksmai iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartyje (28 punktas) civilinėje byloje Nr. e2‑1463‑790/2018 pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotą pripažino tyčiniu iš esmės dėl įmonės vadovo veiksmų, susijusių su 2014 m. birželio 11 d. įmonei priklausiusio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymu, gautų lėšų pagal šį sandorį panaudojimu, prievolių pagal paskolos sutartį vykdymo nutraukimu.

22. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nurodė, kad įsiteisėjusiu 2024 m. vasario 15 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu (sprendimo 44 ir 45 punktai), jame pažymint Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia 2018 m. liepos 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2‑2770‑450/2018 nustatytas aplinkybes (t. y. kad 2014 m. birželio 11 d. pardavus įmonei priklausiusį vienintelį turtą – žemės sklypą, nebuvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi Kredito unija, o didžioji gautų lėšų dalis buvo panaudota suinteresuoto asmens V. B. (bendrovės vadovo) asmeninėms prievolėms dengti; buvęs jos vadovas nutraukė prievolių pagal paskolos sutartį vykdymą ir nukreipė gautas už parduotą turtą lėšas savo asmeninėms skoloms padengti; buvo pripažinta, kad tokie vadovo veiksmai laikytini tyčiniais bei vertinami nesąžiningais tiek įmonės, tiek ir kitų kreditorių atžvilgiu; įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu), buvo konstatuota, kad atsakovas V. B. savo veiksmais, – nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, parduodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelį vertingą turtą, veikė nesąžiningai, jo veiksmais ieškovei buvo padaryta žala – dalis skolos Unijai nebuvo grąžinta.

23. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 dalimi, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis (CPK 182 straipsnio 2 dalis).

25. Apeliantas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2‑1463‑790/2018, teigia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu iš esmės dėl įmonės vadovo, pareiškėjo V. B. veiksmų, susijusių su 2014 m. birželio 11 d. įmonei priklausiusio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymu, gautų lėšų pagal šį sandorį panaudojimu, prievolių pagal paskolos sutartį vykdymo nutraukimu, kad tokių bendrovės vadovo veiksmų atlikimo metu bendrovė jau buvo faktiškai nemoki. Apeliantas pažymi, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, 2014 m. veikė nesąžiningai – 2014 m. pardavus įmonei priklausiusį vienintelį turtą – žemės sklypą, 2014 m. neatsiskaitė su hipotekos kreditoriumi Kredito unija, tais pačiais 2014 m. didžiąją gautų lėšų dalį panaudojo savo asmeninėms prievolėms dengti, nurodo, kad teisinė situacija, privedusi jo vadovaujamą įmonę prie bankroto, susidarė 2014 m.

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta teisės norma turi būti sistemiškai aiškinama su FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodytu tikslu – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑313‑313/2021, 38 punktas). Fizinio asmens bankroto procedūra leidžia atkurti nemokaus, bet sąžiningo fizinio asmens mokumą ir patenkinti jo kreditorių reikalavimus ar jų dalį, todėl teismai, spręsdami dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, turi užtikrinti teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-313/2020, 15 punktas).

27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta teisės norma, viena vertus, užtikrina, kad dėl nesąžiningų veiksmų tapęs nemokus skolininkas per įstatymo nustatytą laikotarpį (3 metus) negalės pasinaudoti fizinio asmens bankroto teikiamomis galimybėmis, t. y. siekti dalinio atleidimo nuo skolų, o kreditoriams per šį laikotarpį bus sudarytos sąlygos nukreipti išieškojimą į nesąžiningo skolininko turtą be apribojimų. Kita vertus, pagal šią teisės normą net ir tiems asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus įstatyme nustatytam 3 metų terminui, jei per šį laikotarpį skolininkui elgiantis sąžiningai mokumo nepavyko atkurti, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑87‑701/2016, 17 punktas, 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑299-313/2020, 30 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑7-155-823/2022, 32 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-823/2023).

28. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, pagal lingvistinę FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto formuluotę, įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas yra siejamas būtent su skolininko nemokumo atsiradimo momentu, o ne nesąžiningų veiksmų, nulėmusių skolininko nemokumą, atlikimo momentu. Lingvistiškai aiškinant šią teisės normą pareiškėjas turi būti tapęs nemokus ne anksčiau nei per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, o esminė nemokumo priežastis turi būti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte išvardyti nesąžiningi veiksmai. Būtent toks aptariamos teisės normos aiškinimas atitinka ir šios teisės normos tikslą, kad dėl nesąžiningų veiksmų tapęs nemokus skolininkas 3 metus negalėtų pasinaudoti FABĮ taikoma apsauga nuo kreditorių jam reiškiamų reikalavimų, o kreditoriams būtų sudaryta galimybė nukreipti išieškojimą į nesąžiningo skolininko turtą be FABĮ taikomų apribojimų per įstatyme nustatytą 3 metų laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-155-823/2022, 36 punktas).

29. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis, (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju aktualioje naujesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K‑7‑155‑823/2022, buvo pasisakyta dėl kasacinio teismo praktikos, kurioje pateiktais esminiais išaiškinimais atskirajame skunde remiasi ir apeliantas (t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016; 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015), pažymint, kad kasacinio teismo nagrinėtose bylose, kuriose suformuota FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aiškinimo praktika, šioje teisės normoje įtvirtintą 3 metų terminą siejant būtent su nesąžiningų veiksmų atlikimo momentu, nesąžiningų veiksmų atlikimo momentas iš esmės sutapo su skolininko nemokumo momentu. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartyje pažymėta, kad paminėtose ir kitose kasacinio teismo aptartose nutartyse buvo laikomasi skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros principo, leidžiančio bankrutuoti net ir asmeniui, kuris tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų, jei jam elgiantis sąžiningai per 3 metų laikotarpį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo mokumo atkurti nepavyko, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, jog kreditoriams nebuvo sudaryta esminių kliūčių nukreipti savo reikalavimus į skolininką per įstatymo nustatytą 3 metų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑7‑155‑823/2022, 37 punktas). Minėtoje nutartyje kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, sutikdama su kasacinio skundo argumentu, kad kasacinio teismo iki šiol formuota FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aiškinimo praktika, draudžianti sąžiningumo aspektu vertinti pareiškėjo veiksmus, atliktus anksčiau nei prieš 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, neužtikrina šios teisės normos tikslų įgyvendinimo tais atvejais, kai nesąžiningų veiksmų atlikimo momentas ir pareiškėjo nemokumo atsiradimo momentas nesutampa, nusprendė, kad ši praktika yra tikslintina.

31. Pastebėtina tai, kad priimant minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K‑7‑155‑823/2022 išplėstinė teisėjų kolegija būtent atkreipė dėmesį ir į tokį aspektą, kad didesnis atotrūkis laiko atžvilgiu tarp nesąžiningų veiksmų, sukėlusių nemokumą, ir nemokumo faktinio atsiradimo yra labiau tikėtinas būtent įmonių vadovų ir akcininkų, laikytinų verslininkais ir kuriems turėtų būti taikomi aukštesni sąžiningumo vertinimo standartai nei vartotojams, bankroto atveju. Kasacinis teismas pažymėjo, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintą teisės normą aiškinant tokiu būdu, kai sąžiningumo aspektu pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nėra vertintini ankstesni pareiškėjo, kaip buvusio bendrovių vadovo neteisėti veiksmai, kadangi jie nepatenka į šioje teisės normoje nurodytą 3 metų laikotarpį, be kita ko, sumažinamas teisės normų, nustatančių verslininko atsakomybę už neteisėtus ir nesąžiningus verslo sprendimus, veiksmingumas, nes sudaromos prielaidos verslininkui šios atsakomybės išvengti ginčijant savo veiksmų neteisėtumą ir vėliau išsyk kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo, nesąžiningo verslininko kreditoriams sukuriama mažiau palanki padėtis, de facto (faktiškai) sutrumpinant terminą, per kurį nesąžiningo verslininko skolos negali būti nurašomos ir gali būti neribotai išieškomos kreditorių naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-155-823/2022, 29, 30 ir 39 punktai).

32. Nagrinėjau atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjo nemokumą nulėmė jo, kaip buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo, skola, kylanti iš žalos atlyginimo prievolės, patvirtintos būtent Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1093-340/2024, įsiteisėjusiu palikus jį nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A‑305‑854/2024. Būtent šios aplinkybės lėmė, kad pareiškėjo būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžiamą fizinio asmens nemokumo sąvoką.

33. Šiuo aspektu papildomai pastebėtina tai, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi kredito unijai „Vilniaus kreditas“ buvo iškelta bankroto byla (aktualus civilinės bylos Nr. B2‑64‑340/2025). Pažymėtina ir tai, kad civilinės bylos dėl žalos atlyginimo proceso metu iki galutinio Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2‑1093-340/2024, įsiteisėjusio 2024 m. gegužės 3 d., kuriuo priteistas žalos atlyginimas, pareiškėjo kreditorė likviduojama dėl bankroto KB KU „Vilniaus kreditas“, kurios reikalavimas galiausiai buvo patvirtintas žalos atlyginimo byloje, neturėjo teisinių galimybių nukreipti savo reikalavimą į pareiškėją, kadangi šis ginčijo pareikštus reikalavimus teismo proceso žalos atlyginimo byloje metu.

34. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-219/2017, 17 punktas). Apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad įsiskolinimas pareiškėjo turimam kreditoriui, kurį pareiškėjas nurodo kaip savo kilusio nemokumo priežastį, iš esmės atsirado dėl pareiškėjo nesąžiningo elgesio ir būtent pareiškėjo nesąžiningi veiksmai bei siekis asmeninės naudos buvo esminis ir lemtingas, taip pat vienintelis veiksnys, lėmęs jo nemokumą. Bylos duomenys sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad pareiškėjo nemokumas yra nulemtas pareiškėjo atliktų nesąžiningų veiksmų.

35. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas tapo nemokus dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų nesąžiningų veiksmų, šie veiksmai yra esminė pareiškėjo tapimo nemokiu priežastis, tačiau pareiškėjo nesąžiningų veiksmų atlikimo laikas ir pareiškėjo tapimo nemokiu laikas, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, nesutampa. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra teisinis pagrindas nagrinėjamoje byloje vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K‑7‑155‑823/2022, 41 punkte suformuota FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo taisykle. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, esant nagrinėjamoje byloje nustatytoms konkrečioms faktinėms aplinkybėms, pagrįstai laikotarpio, kada buvo atlikti nesąžiningi veiksmai, nevertino kaip FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymui teisiškai reikšmingo juridinio fakto.

36. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar pagal pareiškėjo pateiktą pareiškimą yra įstatyme nustatytas pagrindas iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga, kuriai esant bankroto byla pareiškėjui negali būti iškelta. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingos išvados ir konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo praktikos.

37. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai, atsižvelgiant į šios normos tikslą, pritaikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintą normą, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, dėl to ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme

38. Suinteresuotas asmuo likviduojama dėl bankroto KB KU „Vilniaus kreditas“ atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškė prašymą priteisti byloje jos patirtas bylinėjimosi išlaidas ir 2025 m. sausio 20 d. kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė rašytinius įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme jo patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, sudarančias 847 Eur.

39. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atskirasis skundas yra atmestas, suinteresuotas asmuo likviduojama dėl bankroto KB KU „Vilniaus kreditas“ turi teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

40. Apeliacinės instancijos teismui pateiktoje 2025 m. sausio 20 d. šioje byloje likviduojamai dėl bankroto KB KU „Vilniaus kreditas“ suteiktų teisinių paslaugų ir jų apmokėjimo pažymoje nurodyta advokato suteikta paslauga ir suma už šios paslaugos suteikimą, nurodyti pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų faktūrų ir mokėjimo nurodymo datos ir numeriai) ir pateiktas patvirtinimas, kad už suteiktas teisines paslaugas šioje byloje klientas yra visiškai atsiskaitęs, pažyma pasirašyta atsakingo asmens (vyr. finansininkės). Atsižvelgiant į tai, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už advokato teisines paslaugas yra pagrįsta rašytiniais įrodymais ir neviršija Rekomendacijų 7 ir 8.16 punktuose nustatyta tvarka apskaičiuojamo maksimalaus dydžio, atskirąjį skundą atmetus, šios bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apelianto suinteresuotam asmeniui likviduojamai dėl bankroto KB KU „Vilniaus kreditas“ (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo V. B. (V. B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui likviduojamai dėl bankroto kooperatinei bendrovei kredito unijai ,,Vilniaus kreditas“, juridinio asmens kodas 302586230, 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.