Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-674-236/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-11-18
Bylos Nr.: 2A-674-236/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Alvydas Poškus
Atsakovas: Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“
Trečiasis asmuo: valstybės įmonei Turto bankui

Kategorijos

2.5.11.5Energijos pirkimas-pardavimas

Civilinė byla Nr. 2A-674-236/2015Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.11.5. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-36-656/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LITESKO“ ieškinį atsakovui Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“ dėl skolos priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei Turto bankui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „LITESKO“ Kreipėsi į teismą su ieškiniu, atsakovui Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“, prašydamas priteisti iš atsakovo 189 361,07 Lt (54 843 eurus) skolos už laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. pateiktą šilumos energiją į sanatorijos „Nemunas“ bei Druskininkų gydomosios kultūros ir ambulatorinio gydymo centro pastatus, esančius adresu T.Kosciuškos g. 6/Maironio g. 7, Druskininkuose (toliau – pastatai) bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad pastatai nuosavybės teise iki 2006 m. spalio 12 d. priklausė atsakovui, tačiau 2006 m. rugpjūčio 17 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimui, nuosavybės teisė į pastatus buvo grąžinta Lietuvos Respublikai (c. b. Nr.2-79-39/2006). Pažymėjo, jog atsakovo prašymu valstybei pastatų nuosavybės teisė buvo apribota Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 8 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kurios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartimi, palikus nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 17 d. nutartį, buvo panaikintos (c. b. Nr. 3K-7-105/2007).

Ieškovas UAB „LITESKO“ nurodė, kad šalys 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 72 (toliau — šilumos pirkimo-pardavimo sutartis), kurios galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2034 m. gegužės 31 d. Atsakovas 2004 m. rugsėjo 17 d. pastatus išnuomavo UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“, su kuriuo ieškovas UAB „LITESKO“ šilumos tiekimo sutarties sudaręs nebuvo. Pastatui nuosavybės teise nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d perėjus valstybei, jais ir toliau faktiškai naudojosi UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“, kadangi atsakovas neperleido pastatų naujajam savininkui Lietuvos valstybei. Ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d., kai pastatai faktiškai priklausė valstybei, tačiau jais naudojosi UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“, už tiekiamą šilumos energiją atsiskaitoma nebuvo, todėl susidarė 54 843 Eur skola.

Ieškovas pažymėjo, jog tuo pagrindu, jog skola nebuvo apmokėta, kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš pastatų savininkės Lietuvos valstybės. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 189 361,07 Lt skolos už šilumą, 22 805,50 Lt palūkanų, 5 proc. procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas; ieškinį atsakovui valstybės įmonei Valstybės turto fondui atmetė (c. b. Nr. 2-1959-450/2010); Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 18 d. nutartimi nutarė palikti Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą nepakeistą (c. b. Nr. 2A-93/2012); Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi nutarė panaikinti Lietuvos apeliacinis teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti (c. b. Nr. 3K-3-419/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad šalis siejo sutartis, todėl pareiga apmokėti už pastatų šildymą siejama ne su pastatų savininko statusu, bet su asmeniu, kuris tokią pareigą yra priėmęs pagal sutartį. Kasacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad esant situacijai, kai šilumos energija tiekiama pagal sutartį, šios sutarties šalių elgesys vykdant ir nutraukiant sutartį negalėjo būti kvalifikuojamas taip, kad jos tokiu savo elgesiu nustatytų naujam savininkui prievoles mokėti už šilumos energiją, kurios jis negavo dėl to, kad negalėjo valdyti patalpų dėl buvusio savininko veiksmų ar neveikimo. Buvęs savininkas tokiose situacijose taip pat atsako už asmenų, kuriems jis suteikė patalpas naudotis, veiksmus ar neveikimą perduodant patalpas naujam savininkui. Reikšminga nustatyti, ar šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su buvusiu savininku nutraukta, o su naujuoju – sudaryta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad sutartis nebuvo nutraukta, nes ji pasikeitus savininkui, ir toliau vykdoma, t. y. šilumos energijos tiekimas į pastatus nebuvo nutrauktas. Sutartis su dėl šilumos tiekimo su valstybe sudaryta nebuvo.

Ieškovas UAB „LITESKO“ taip pat nurodė, kad šilumos tiekimą pastatui apriboti buvo galima tik patekus į pastato vidų ir užsukus jame esančias šilumos įrenginių sklendes, tačiau 2007 m. balandžio 12 d. nurodytu laiku ieškovo atstovai į pastato šilumos punkto patalpas įleisti nebuvo.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012 atmetė ieškovo reikalavimą dėl įsiskolinimo iš Lietuvos valstybės ir VĮ „Valstybės turto fondo“ priteisimo, tačiau nekonstatavo, kad už įsiskolinimo susidarymą yra atsakingas atsakovas. Teismo teigimu, tais atvejais, kai patalpos ar jų inžineriniai tinklai yra savarankiški, tokiose situacijose šilumos tiekėjas turi visas galimybes netiekti šilumos energijos arba nutraukti tiekimą, kol nėra sudaryta nauja sutartis, kai pasikeitus patalpų savininkui buvęs šilumos energijos pirkėjas reikalauja nutraukti sutartį.

Atsakovas nurodė, jog 2006 m. birželio 22 d. kreipėsi į ieškovą, prašydamas nutraukti paslaugų teikimą, o 2006 m. spalio 5 d. pranešė apie šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą, tačiau ieškovas jokių veiksmų nesiėmė ir šilumos energijos tiekimo nenutraukė.

Atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu ieškovas nepateikė nei vieno pranešimo apie susidariusį įsiskolinimą, raginimo jį padengti ar reikalavimo sudaryti sąlygas ieškovui nutraukti šilumos tiekimą į pastatus.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, ieškovas neveikė kaip atidus ir rūpestingas šilumos tiekėjas. Žinodamas, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovu nutraukta, o su nauju patalpų savininku ar valdytoju ji nesudaryta, ieškovas ir toliau tiekė šilumos energiją. Ieškovas UAB „LITESKO“ nereagavo į tai, kad nuolat auga įsiskolinimas ir tik 2007 metais balandžio mėnesį ėmėsi realių veiksmų šilumos tiekimui į pastatus nutraukti. Ieškovas žinojo, kad su atsakovu sudaryta šilumos pirkimo-pardavimo sutartis yra nutraukta (su kuo sutiko ieškovas), todėl atsakovas jokių paslaugų neapmokės, taip pat gavo VĮ „Valstybės turto fondo“ atsisakymą apmokėti teikiamas paslaugas, tačiau paslaugų tiekimo nenutraukė, nesirūpino tinkamu paslaugų tiekimo įforminimu ir šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su nauju pastatų savininku sudarymu.

Atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ pažymėjo, kad nuo tada, kai pastatų nuosavybės teisės perėjo valstybei, atsakovas jokių pastatų savininko, valdytojo ar naudotojo funkcijų neįgyvendino, todėl nelaikė savęs atsakingu už susidariusi įsiskolinimą už suteiktas paslaugas, kuriu niekada negavo.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, žinodamas, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo nutraukta, jis būtų ėmęsis reikiamų veiksmų tinkamam šios sutarties nutraukimui įforminti ir įsiskolinimo susidarymui išvengti, tačiau ieškovas savo veiksmais leido atsakovui vienareikšmiškai suprasti, kad sutartiniai santykiai jų nebesieja ir atsakovas nėra atsakingas už šilumos energijos pateiktos į pastatus tiekimo apmokėjimą.

Atsakovas nesutiko su ieškovo argumentais, jog atsakovas nesutiko, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - pastatų areštas būtų panaikintos, todėl pastatų savininkė Lietuvos valstybė negalėjo jų tinkamai valdyti, naudoti bei disponuoti, nes, atsakovo teigimu, tokie ieškovo argumentai prieštaravo jo paties išsakytai pozicijai civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012. Atsakovo teigimu, galiojančios laikinosios apsaugos priemonės netrukdė Vyriausybei, įgyvendinančiai Lietuvos valstybės kaip turto savininko teises, spręsti dėl valstybės turto patikėjimo teise perdavimo įstatyme numatytam subjektui.

Atsakovas pažymėjo, jog pastarajam netekus nuosavybės teisės į pastatus, pavedimo sutartis su institutu pasibaigė, todėl nelaiko savęs atsakingu už instituto veiksmus. Atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ netekęs nuosavybės teisės į pastatus ir nebebūdamas saistomas jokių sutartinių santykių su institutu, negalėjo kontroliuoti ar atsakyti už jo veiksmus.

Atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė, kad neįmanoma nutraukti šilumos tiekimo į pastatą nepatekus į pastato vidų.

Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į ieškinį prašė jį pašalinti iš trečiųjų asmenų, o nepašalinus, ieškinį patenkinti. Nurodė, kad nuo 2004 m. rugsėjo 17 d. iki 2007 m. liepos mėn. pagal 2004 m. rugsėjo 17 d. nuomos sutartį, o vėliau pagal 2005 m. sausio 25 d. pavedimo sutartį, sudarytą su atsakovu, pastatus valdė, administravimo ir jais naudojosi UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“. Valstybės turto fondo generalinio direktoriaus 2007 m. liepos 20 d. įsakymu sudaryta komisija perėmė pastatus ir 2007 m. rugsėjo 3 d. įregistravo turto patikėjimo teisę Nekilnojamojo turto registre.

Trečiasis asmuo nurodė, jog atsakovas kreipėsi į ieškovą dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, tačiau ieškovas minėtos sutarties nenutraukė, todėl laikė, jog ieškovas nepriėmė atsakovo siūlymo nutraukti sutartį.

Pažymėjo, jog valstybei ginčo laikotarpiu nebuvo faktiškai perėjusi nuosavybės teisė į pastatus. Be to, ginčo laikotarpiu valstybė su ieškovu šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudarę, tuo tarpu, tarp atsakovo ir ieškovo sutartiniai teisiniai santykiai nebuvo nutrūkę.

Trečiojo asmuo VĮ Turto bankas nurodė, nei valstybė, nei pastarasis negalėjo sudaryti sąlygų ieškovo darbuotojams patekti į ginčo pastatus, kadangi pastarųjų nebuvo perėmęs iš atsakovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti visiškai; priteisti ieškovui UAB „LITESKO“ iš atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ 54 843 Eur (189 361 Lt) skolos už laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. pateiktą šilumos energiją į sanatorijos „Nemunas“ bei Druskininkų gydomosios kultūros ir ambulatorinio gydymo centro pastatus, esančius adresu T. Kosciuškos g. 6/ Maironio g. 7, Druskininkuose, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui UAB „LITESKO“ iš atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ 1 386 Eur (4 787 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas pagal bylos duomenis nustatė, jog atsakovas ginčo laikotarpiu nors ir nebūdamas pastatų savininku toliau faktiškai valdė pastatus, kadangi atsakovo pavedimu pastatus administravo UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“. Atsakovas raštu pranešė ieškovui, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartis nutraukta, tačiau šiluma į pastatus buvo tiekiama ir toliau, ieškovas negalėjo vienašališkai atjungti šilumos tiekimo.

Teismas nurodė, jog pavedimo sutarties šalys sutartyje nurodė, kad neaptartoms šalių teisėms ir pareigoms taikomos CK 6.758 str. – 6.765 str. nuostatos, reglamentuojančios pavedimo santykius, tačiau teismas sprendė, jog pagal 2005 m. sausio 25 d. pavedimo sutartį tarp atsakovo ir instituto susiklostė paprastojo administravimo santykiai (CK 4.236 str. ir 4.240 str.).

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nurodė, jog atsakovas visą ginčo laikotarpį naudojosi ir valdė pastatus, kadangi įgyvendindamas savo nuosavybės teisę į pastatus turtą perdavė valdyti ir naudoti institutui. Šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu atsakovas neneigė.

Teismas šalių teisinius santykius vertino atsižvelgdamas į šalių sudarytos šilumos pirkimo-pardavimo sutarties besitęsiančio vykdymo ir pastatų faktinio valdymo bei naudojimo kontekste. Teismas pagal bylos duomenis nustatė, jog atsakovas 2006 m. gruodžio 12 d. raštu informavo VĮ Valstybės turto fondą, kad nekilnojamąjį turtą Druskininkuose administruoja UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“, o paslaugų dėl elektros energijos ir šildymo, bei karšto vandens tiekimo sutartys sudarytos su atsakovu; 2007 m. vasario 12 d. raštu VĮ Valstybės turto fondo prašė teikti jiems apmokėjimui sąskaitas už sanatorijos „Nemunas“ patalpų šildymą bei suvartotą elektros energiją; UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ 2007 m. balandžio 12 d. pateikė ieškovui ir VĮ Valstybės turto fondui garantinį raštą, kuriuo įsipareigojo per keturis mėnesius padengti 158 971,82 Lt dydžio skolą už šilumos tiekimą ir karštą vandenį; ieškovo atstovai, siekdami apriboti šilumos tiekimą į sanatorijos „Nemunas“ pastatus, 2007 m. balandžio 12 d. ir 2007 m. balandžio 18 d. norėjo patekti į pastato šilumos punkto patalpas, tačiau instituto darbuotojų nebuvo įleisti; Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 752 „Dėl nekilnojamojo turto Druskininkuose perdavimo valstybės įmonei Valstybės turto fondui“ perdavė VĮ Valstybės turto fondui valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą Druskininkuose, tame tarpe ir turtą, esantį T. Kosciuškos g. 6/Maironio g. 7, valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise; VĮ Valstybės turto fondo generalinio direktoriaus 2007 m. liepos 20 d. įsakymu buvo sudaryta nekilnojamojo turto Druskininkuose priėmimui iš faktinio valdytojo priėmimo komisija, kuriai buvo pavesta apžiūrėti perduodamą turtą, parengti turto apžiūros dokumentus, turto perdavimo ir priėmimo aktą, surinkti iš vandens, elektros energijos, dujų, šilumos energijos, komunalinių paslaugų teikėjų sąskaitas ir apskaičiuoti įsiskolinimo sumas; VĮ Valstybės turto fondas 2007 m. liepos 19 d. ir 2007 m. liepos 25 d. raštais kreipėsi į atsakovą ir institutą, prašydamas perduoti nekilnojamąjį turtą Druskininkuose ir pateikti minėto turto kadastro duomenų bylas, taip pat sutarčių, kurias jie buvo sudarę su elektros energijos, dujų, šilumos energijos, komunalinių paslaugų teikėjais, kopijas; nei atsakovas, nei UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ VĮ Valstybės turto fondui nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylų neperdavė; VĮ Registrų centre 2007 m. rugsėjo 3 d. buvo įregistruota VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teisė į nekilnojamuosius daiktus, esančius T. Kosciuškos g. 6/Maironio g. 7, Druskininkuose.

Teismas pažymėjo, jog pastatų nuosavybės teise nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. perėjo valstybei, tačiau ginčo laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. galiojo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 8 d. nutartis, kuria ginčo turtas buvo areštuotas ir buvo uždrausta turtą apsunkinti daiktinėmis teisėmis, taip pat nebuvo baigtas teisminis Lietuvos valstybės ginčas su atsakovu dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimas, pagal kurį ginčo turtas grąžintas Lietuvos valstybei, objektyviai vertinant negalėjo būti įvykdytas, t. y. ginčo turtas negalėjo būti perimtas iš atsakovo valstybės nuosavybėn, perduodant valdyti konkrečiai valstybės institucijai ar įmonei, tuo pačiu užtikrinant ir apmokėjimą už suteiktas šilumos energijos ir kitas paslaugas. Teismas nurodė, kad dėl atsakovo procesinių veiksmų (kasacinio skundo padavimas, prašymas nenaikinti laikinųjų apsaugos priemonių, pirmosios instancijos teismo sprendimo nevykdymas) nebuvo galimybės valstybei perimti pastatus.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012, kurioje ieškovas buvo pareiškęs ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, VĮ Valstybės turto fondui dėl skolos už šilumos energijos tiekimą priteisimo, nustatė, jog minėtoje nutartyje kasacinės instancijos teismas, aiškindamas šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, pasisakė: „šilumos vartotojo pareigą sumokėti už į pastatus tiekiamą šilumos energiją įstatymai sieja ne su patalpų savininko statusu, tačiau su asmeniu, kuris tokią pareigą yra prisiėmęs pagal sutartį. Šilumos energija tiekiama remiantis šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartimi (Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnis), šilumos energijos tiekėjui draudžiama tiekti šilumą ir (ar) karštą vandenį kitaip negu pagal galiojančią sutartį (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 51 punktas). Toks teisinis reguliavimas atitinka visų suinteresuotų asmenų šilumos tiekimo santykiuose interesus. Taip apsaugomos patalpų savininko teisės, kai šis negali faktiškai valdyti jam nuosavybės teise priklausančių patalpų dėl kokių nors pateisinamų ir ne nuo jo priklausančių priežasčių, pvz., jas užėmusio asmens nepagrįsto delsimo grąžinti neteisėtai valdomas patalpas. Buvęs savininkas tokiose situacijose taip pat atsako už asmenų, kuriems jis suteikė patalpas naudotis, veiksmus ar neveikimą perduodant patalpas naujam savininkui. Tokiais atvejais sprendžiant dėl prievolės sumokėti už šilumos energiją reikšminga nustatyti, ar šilumos pirkimo—pardavimo sutartis su buvusiu savininku nutraukta, o su naujuoju savininku – sudaryta“.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, jog nuo 2004 metų iki ginčo turtas perėjo Lietuvos valstybės nuosavybėn, turto savininkas buvo atsakovas, kuris buvo sudaręs paslaugų dėl elektros energijos, šildymo bei karšto vandens tiekimo sutartis su šias paslaugas teikusiomis bendrovėmis, tame tarpe ir ieškovu. Nors atsakovas ir kreipėsi į ieškovą dėl šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimo, tačiau ieškovas šilumos energijos tiekimo nenutraukė, atsakovas toliau faktiškai naudojosi tiekiama šilumos energiją, todėl teismas laikė, jog ieškovas faktiškai nepriėmė atsakovo siūlymo nutraukti sutartį. Teismas pažymėjo, jog šilumos energijos tiekimo sutarties nutraukimą gali patvirtinti tik tokie veiksmai, kuriais kartu nutraukiamas sutarties vykdymas – faktinis šilumos energijos tiekimo nutraukimas. Teismas atsižvelgdamas į tai, jog nebuvot šalių suderintos valios nutraukti sutartį, sprendė, jog sutartiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo pasibaigė. Teismas, vadovaudamasis CK 4.244 straipsnio 1 dalimi, laikė atsakovą atsakingu pagal prievoles, todėl darė išvadą, jog atsakovas privalėjo sumokėti ieškovui už ginčo laikotarpiu į pastatus tiektą šilumos energiją.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir 2005 m. sausio 25 d. pavedimo sutarties 8 punkto nuostatas konstatavo, jog atsakovas prieš mėnesį raštu įspėjęs institutą galėjo nutraukti pavedimo sutartį, perimti pastatų valdymą ir realiai užtikrinti šilumos energijos tiekimo nutraukimą. Teismas taip pat darė išvadą, jog ieškovo darbuotojai dėl šilumos tiekimo nutraukimo negalėjo patekti į pastatą, kadangi jų neįleido UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ darbuotojai, atsakovas nepaneigė aplinkybės, kad šilumos tiekimas į pastatus galėjo būti nutrauktas tik patekus į atsakovo valdomus pastatus ir šiuo aspektu priklausė nuo paties atsakovo valios.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas Lietuvos profesinei sąjunga „Solidarumas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti atsakovo patirtas bylinėjimo išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir prieštaringai atsakovo pareigą padengti susidariusį įsiskolinimą grindžia aplinkybe, kad tarp atsakovo ir UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ 2005 m. sausio 25 d. buvo sudaryta pavedimo sutartis, kuria atsakovas pavedė UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ valdyti ir administruoti pastatus;

2) Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo argumentų, jog atsakovui, netekus nuosavybės teisių į pastatus, pavedimo sutartis pasibaigė, kadangi toliau ji negalėjo būti ir nebuvo vykdoma. Atsakovas negalėjo suteikti UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ teisių į pastatus, kurių pats neturėjo;

Žemesnės instancijos teismas

3) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas pagal 2005 m. sausio 25 d. pavedimo sutarties 8 punkto nuostatas prieš mėnesį raštu įspėjęs UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ galėjo nutraukti pavedimo sutartį, perimti pastatų valdymą ir realiai užtikrinti šilumos energijos nutraukimą. Pateikti nauji įrodymai (2006 m. kovo 21 d. įspėjimo kopija; 2006 m. balandžio 24 d. rašto Nr. 20-165(1) dėl pavedimo sutarties nutraukimo kopija) bei Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartis (c. b. Nr. 2-4300- 294-2006), kuria atsakovui buvo uždrausta vykdyti pavedimo sutarties 8 p., patvirtina, jog atsakovas dar iki pastatų nuosavybės teisių perėjimo valstybei aktyviai siekė, kad su UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ sudaryta pavedimo sutartis būtų nutraukta, tačiau dėl nesąžiningų UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ veiksmų, pavedimo sutarties 8 p. numatyta teise atsakovas pasinaudoti negalėjo. Tuo tarpu, pastatų savininku tapus valstybei, šis šalių ginčas neteko reikšmės, kadangi pavedimo sutartis toliau dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pasibaigė ir objektyviai nebegalėjo būti vykdoma;

4) Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp atsakovo ir UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ susiklosčiusius teisinius santykius pagal CK IV knygos normas, reglamentuojančias kito asmens turto administravimą, tuo pačiu turėjo įvertinti ir CK 4.250 str. 1 p., kuriame nurodyta, kad turto administravimas baigiasi, pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą. Teismas, konstatuodamas, kad tarp atsakovo ir UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ pavedimo sutarties pagrindu susiklostė paprastojo turto administravimo santykiai, pripažino, kad pastatų nuosavybės teisei perėjus valstybei, pavedimo sutartis pasibaigė, tačiau atsakovo pareigą padengti susidariusį įsiskolinimą grindžia minėta sutartimi, kadangi neva pagal ją UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ ir toliau veikė pastatuose. Apelianto teigimu, Nekilnojamojo turto registre išviešinus faktą, kad pastatai nuosavybės teise nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. priklauso valstybei, ir UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ pripažinus, kad jam šios aplinkybės yra žinomos, faktiniai santykiai dėl pastatų valdymo ir naudojimo susiklostė tarp UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ ir valstybės;

5) Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, jog atsakovui netekus nuosavybės teisių į pastatus, UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ su naujuoju pastatų savininku ir šilumos tiekėju bendravo tiesiogiai, t. y. ginčo laikotarpiu faktiniai santykiai, kurie buvo išviešinti, visoms šalims žinomi susiklostė tarp UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“, valstybės ir ieškovo. 2007 m. vasario 8 d. UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ tiesiogiai kreipėsi į VĮ Valstybės turto fondą, prašydamas teikti jam sąskaitas už sanatorijos „Nemunas“ patalpų, esančių adresu T. Kosciuškos g. 6, Druskininkai, šildymą bei suvartotą elektros energiją; 2007 m. balandžio 12 d. UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ pateikė UAB „LITESKO“ ir VĮ Valstybės turto fondo garantinį raštą, kuriuo garantavo įsiskolinimo padengimą šiame rašte nurodyta tvarka;

6) Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atskirais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012, argumentais;

7) Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad atsakovas 2006 m. spalio 5 d. raštu informavo ieškovą apie pastatų savininko pasikeitimą ir pranešė apie šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą. Be to, ieškovas civilinėje byloje 3K-3-419/2012 pats išreiškė poziciją, kad po šio rašto ieškovo ir atsakovo sutartiniai santykiai pasibaigė;

8) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog nepaneigta aplinkybė, kad šilumos tiekimas į pastatus galėjo būti nutrauktas tik patekus į atsakovo valdomus pastatus ir šiuo aspektu priklausė nuo paties atsakovo valios. Apelianto teigimu, atsakovas pastatų ginčo laikotarpiu nevaldė, šilumos tiekimo nutraukimas nepriklausė ir negalėjo priklausyti nuo atsakovo valios (atsakovui nebuvo žinoma apie susidariusį įsiskolinimą; atsakovas nebuvo informuotas apie tai, kad UAB „LITESKO“ ketina nutraukti šilumos tiekimą į pastatus; atsakovas 2006 m. gegužės 22 d. raštu išreiškė interesą nutraukti šilumos energijos į pastatus tiekimą). Ieškovas atsisakė pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtu galima nustatyti, ar šilumos energiją galima pastatams gali nutraukti tik į juos patekus. Be to, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 153.5. p. nustatė, jog šilumos tiekėjas turi turėti galimybę apriboti ir (ar) nutraukti šilumos tiekimą į pastatą ir nepatekęs į jo vidų.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „LITESKO“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

1) Pastatu nuomos bei pavedimo sutartys nebuvo įregistruotos viešame registre, todėl negali būti panaudojamos prieš trečiuosius asmenis (CK 6.478 str. 2 d.). Ieškovas su institutu nebuvo sudaręs jokios sutarties dėl šilumos pirkimo-pardavimo tiekimo/vartojimo pastatams, t. y. ieškovo ir instituto nesiejo jokie sutartiniai santykiai dėl šilumos pirkimo-pardavimo pastatams;

2) Valstybės nuosavybės teisių į pastatus įregistravimas nesudarė teisinio pagrindo valstybei disponuoti pastatais, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 8 d. nutartimi (c. b. Nr. 2-1621-39/2005) pastatai buvo areštuoti, uždraudžiant juos perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis. Dėl to darytina išvada, jog valstybė neturėjo galimybės veikti kaip pastatų savininkas, kadangi valstybei pastatų nuosavybės teisė buvo apribota teismo sprendimu (CK 4.39 str.), todėl Vyriausybė teisės aktų nustatyta tvarka negalėjo paskirti pastatų patikėtinio;

3) Pastatams pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ginčo laikotarpiu nebuvo panaikintos, t. y. dėl aktyvių apelianto veiksmų, valstybė, būdama pastatų savininku de jure, negalėjo jų tinkamai ir pilnai valdyti, naudoti bei jais disponuoti, Valstybė neturėjo pastatų nuosavybės teisės de facto. Tuo tarpu, apeliantas aktyviais veiksmais sąmoningai pripažino pastatų valdymo ir disponavimo jais faktą, valdė ir disponavo pastatais, bei buvo atsakingas už pastatus bei juose veikiančius asmenis;

4) Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012, nenustatė, jog sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymas/nevykdymas yra priklausomas nuo to, ar šilumos energija yra vartojama asmens, kuris turi sutartinę prievolę mokėti už suvartotą šilumos energiją, ar trečiųjų asmenų interesais. Sprendžiant klausimą dėl skolos apmokėjimo, nėra reikšminga, kokie santykiai buvo susiklostę tarp apelianto ir instituto;

5) Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ieškovas ėmėsi visų priemonių, siekdamas apriboti šilumos tiekimą į pastatus;

Šalies argumentai

6) Apeliantas nepagrįstai teigia, jog apeliantui netekus nuosavybės teisių į pastatus, pavedimo sutarties pagrindu tarp apelianto ir instituto susiklostę santykiai pasibaigė ir UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ pastatus toliau valdė ne apelianto vardu ir interesais.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

1) Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus ir faktines aplinkybes, tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo;

Žemesnės instancijos teismas

2) Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors pastatų nuosavybės teisė nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. perėjo valstybei, tačiau ginčo laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. galiojo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 8 d. nutartis, kuria ginčo turtas buvo areštuotas, todėl ginčo turtas negalėjo būti perimtas iš atsakovo valstybės nuosavybėn, perduodant valdyti konkrečiai valstybės institucijai ar įmonei, tuo pačiu užtikrinant ir apmokėjimą už suteiktas šilumos energijos ir kitas paslaugas;

3) Valstybės nuosavybės teisių į pastatus įregistravimas nesudarė teisinio pagrindo jais disponuoti, nes turtas buvo areštuotas, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar suvaržyti kitomis daiktinėmis teisėmis, taigi įstatymų nustatyta tvarka Vyriausybė negalėjo paskirti pastatų patikėtinio, nes turto patikėjimo teisė pagal savo prigimtį yra daiktinė teisė, taigi tai būtų pažeidę teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones;

4) Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apelianto ir ieškovo sutartiniai šilumos energijos tiekimo teisiniai santykiai faktiškai nebuvo nutrukę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-36-656/2015, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas kartus su apeliaciniu skundu pateikė papildomus naujus įrodymus (2006 m. kovo 21 d. įspėjimo kopija; 2006 m. balandžio 24 d. rašto Nr. 20-165(1) dėl pavedimo sutarties nutraukimo kopija; 2007 m. liepos 3 d. rašto dėl nekilnojamojo ir kito turto Druskininkuose perdavimo valstybei kopija; 2007 m. liepos 12 d. pakartotinio rašto dėl nekilnojamojo ir kito turto Druskininkuose perėmimo ir apsaugos kopija), kuriuos prašo priimti į bylą.

Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė papildomus naujus įrodymus (Valstybės turto fondo generalinio direktoriaus 2007 m. liepos 20 d. įsakymas; Valstybės turto fondo 2007 m. liepos 19 d. ir 2007 m. liepos 25 d. raštus, adresuotus Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“ ir UAB „Profesinių sąjungų mokymo ir tyrimo institutas“), kuriuos prašo priimti į bylą.

Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas siekia paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas ir įrodyti apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, trečiasis asmuo VĮ Turto bankas siekia pagrįsti atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pateiktus su apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į apeliacinį skundą įrodymus priima į bylą bei vertina.

Dėl pastatų valdymo

Nagrinėjamu atveju apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir prieštaringai atsakovo pareigą padengti susidariusį įsiskolinimą grindžia aplinkybe, kad tarp atsakovo ir instituto 2005 m. sausio 25 d. buvo sudaryta pavedimo sutartis, kuria atsakovas pavedė institutui valdyti ir administruoti pastatus. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais aukščiau nurodytus apelianto argumentus.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis nustatė, jog iki 2006 m. spalio 12 d. pastatų nuosavybės teisė viešame registre buvo įregistruota apelianto vardu (b. l. 10). Ieškovas su apeliantu 2004 m. rugsėjo 3 d. sudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 72 (b. l. 14-17). Apeliantas ir UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ 2004 m. rugsėjo 17 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, pagal kurią pastatus valdė ir jais naudojosi UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ (b. l. 18-19). 2006 m. rugpjūčio 17 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimui (c. b. Nr. 2-79-39/2006), pastatų nuosavybės teisė perėjo valstybei, kurios nuosavybės teisė į pastatus viešame registre įregistruota nuo 2006 m. spalio 12 d.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pastatų nuosavybės teise nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. perėjo valstybei, tačiau ginčo laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. galiojo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 8 d. nutartis, kuria ginčo turtas buvo areštuotas ir buvo uždrausta turtą apsunkinti daiktinėmis teisėmis, taip pat nebuvo baigtas teisminis valstybės ginčas su atsakovu dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimas, pagal kurį ginčo turtas grąžintas Lietuvos valstybei, objektyviai vertinant visiškai negalėjo būti įvykdytas, t. y. ginčo turtas negalėjo būti perimtas iš atsakovo valstybės nuosavybėn, perduodant valdyti konkrečiai valstybės institucijai ar įmonei, tuo pačiu užtikrinant ir apmokėjimą už suteiktas šilumos energijos ir kitas paslaugas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, pažymi, jog vien valstybės nuosavybės teisių į pastatus įregistravimas nesudarė teisinio pagrindo jais disponuoti, nes turtas buvo areštuotas, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar suvaržyti kitomis daiktinėmis teisėmis, taigi įstatymų nustatyta tvarka Vyriausybė negalėjo paskirti pastatų patikėtinio, nes turto patikėjimo teisė pagal savo prigimtį yra daiktinė teisė, taigi tai būtų pažeidę teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog ieškovas su UAB „Profesinių sąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ nebuvo sudaręs jokios sutarties dėl šilumos pirkimo-pardavimo tiekimo/vartojimo pastatams - ieškovo ir UAB „Profesinių sąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ nesiejo jokie sutartiniai santykiai dėl šilumos pirkimo-pardavimo pastatams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas visą ginčo laikotarpį naudojosi ir valdė pastatus, kadangi įgyvendindamas savo nuosavybės teisę į pastatus turtą perdavė valdyti ir naudoti UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“.

Dėl pastatų valdytojo atsakomybės

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, jog ginčo laikotarpiu, apelianto ir ieškovo nesiejo sutartiniai santykiai dėl šilumos pirkimo – pardavimo pastatams. Apelianto teigimu, pastarasis 2006 m. spalio 5 d. raštu informavo ieškovą apie pastatų savininko pasikeitimą ir pranešė apie šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą, be to, ieškovas civilinėje byloje 3K-3-419/2012 pats išreiškė poziciją, kad po šio rašto ieškovo ir atsakovo sutartiniai santykiai pasibaigė.

Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas nepripažįsta apelianto teiginių, jog tarp ieškovo ir apelianto teisiniai santykiai pasibaigė pagal apelianto pasiūlymą dėl sutarties nutraukimo, ieškovą ir UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ siejo teisiniai santykiai. Tokią ieškovo poziciją patvirtinta į bylą pateikti įrodymai ir byloje nustatytos aplinkybės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012, kurioje ieškovas buvo pareiškęs ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, VĮ Valstybės turto fondui dėl skolos už šilumos energijos tiekimą priteisimo, nustatė, jog minėtoje nutartyje kasacinės instancijos teismas, aiškindamas šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, pasisakė: „šilumos vartotojo pareigą sumokėti už į pastatus tiekiamą šilumos energiją įstatymai sieja ne su patalpų savininko statusu, tačiau su asmeniu, kuris tokią pareigą yra prisiėmęs pagal sutartį. Šilumos energija tiekiama remiantis šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartimi (Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnis), šilumos energijos tiekėjui draudžiama tiekti šilumą ir (ar) karštą vandenį kitaip negu pagal galiojančią sutartį (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 51 punktas). Toks teisinis reguliavimas atitinka visų suinteresuotų asmenų šilumos tiekimo santykiuose interesus. Taip apsaugomos patalpų savininko teisės, kai šis negali faktiškai valdyti jam nuosavybės teise priklausančių patalpų dėl kokių nors pateisinamų ir ne nuo jo priklausančių priežasčių, pvz., jas užėmusio asmens nepagrįsto delsimo grąžinti neteisėtai valdomas patalpas“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatė, jog sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymas/nevykdymas yra priklausomas nuo to, ar šilumos energija yra vartojama asmens, kuris turi sutartinę prievolę mokėti už suvartotą šilumos energiją, ar trečiųjų asmenų interesais. Sprendžiant klausimą dėl skolos apmokėjimo, nėra reikšminga, kokie santykiai buvo susiklostę tarp apelianto ir UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, daro išvadą, jog ginčo laikotarpiu ieškovą ir apeliantą siejo sutartiniai šilumos/pirkimo-pardavimo santykiai, ginčo laikotarpiu apeliantas pastatus valdė ir disponavo jais, todėl kaip asmuo pagal galiojančią sutartį prisiėmęs prievolę apmokėti už patiektą/suvartotą šilumos energiją pastatuose ir asmuo, atsakingas už tinkamą pastatų valdymą bei naudojimą, yra atsakingas už skolą.

Dėl šilumos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo ir atsakovo 2004 m. rugpjūčio 23 d. šilumos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo nutraukta pagal atsakovo 2006 m. gegužės 22 d. ir 2006 m. spalio 5 d. prašymus (b. l. 59-60). Atsakovas nesiėmė visų reikiamų veiksmų nutraukti minėtą sutartį atsižvelgiant į sutarties specifiką, vykdymo ir nutraukimo sąlygas. Pateikti byloje įrodymai patvirtina, kad atsakovas nesiėmė priemonių ir nesudarė galimybių patekti ieškovo darbuotojams į pastatus dėl šilumos tiekimo nutraukimo, nutraukiant sutartį. Atsakovo pavedimo sutarties sudarymo ir nutraukimo pasekmės dėl 2004 m. rugpjūčio 23 d. šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo tenka atsakovui.

Dėl galimybės atjungti šilumos tiekimą

Apeliantas apeliaciniame skunde laiko nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, jog nepaneigta aplinkybė, kad šilumos tiekimas į pastatus galėjo būti nutrauktas tik patekus į atsakovo valdomus pastatus ir šiuo aspektu priklausė nuo paties atsakovo valios. Apelianto teigimu, atsakovas pastatų ginčo laikotarpiu nevaldė, šilumos tiekimo nutraukimas nepriklausė ir negalėjo priklausyti nuo atsakovo valios (atsakovui nebuvo žinoma apie susidariusį įsiskolinimą; atsakovas nebuvo informuotas apie tai, kad UAB „LITESKO“ ketina nutraukti šilumos tiekimą į pastatus; atsakovas 2006 m. gegužės 22 d. raštu išreiškė interesą nutraukti šilumos energijos į pastatus tiekimą), ieškovas atsisakė pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtu galima nustatyti, ar šilumos energiją galima pastatams gali nutraukti tik į juos patekus. Be to, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 153.5. p. nustatė, jog šilumos tiekėjas turi turėti galimybę apriboti ir (ar) nutraukti šilumos tiekimą į pastatą ir nepatekęs į jo vidų.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis nustatė, jog ieškovas 2007 m. kovo 22 d. raštu Nr. 2436 (b. l. 82) informavo VĮ Valstybės savininko funkcijas įgyvendinančius subjektus, jog nesulaukus įsiskolinimo apmokėjimo už pastatuose suvartotą šilumos energiją arba pasiūlymų dėl šios skolos padengimo iki 2007 m. balandžio 12 d., bus apribotas šilumos tiekimas į pastatus, nutraukiant ir šilumą karšto vandens paruošimui. Ieškovas 2007 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 295 taip pat informavo Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei VĮ Valstybės turto fondą dėl šilumos tiekimo į pastatus apribojimo nuo 2007 m. balandžio 12 d. ( b. l. 83).

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, jog ieškovas pagrindė byloje nustatytas aplinkybes, jog dėl techninių priežasčių apriboti ar sustabdyti šilumos tiekimą galima tik patekus į pastatų šilumos punkto patalpas. Tuo tarpu, apeliantas nesudarė sąlygų ieškovo atstovams patekti į pastato šilumos punkto patalpas (b. l. 84, 85).

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, konstatuoja, jog ieškovas ėmėsi priemonių, kad nutrauktų/apribotų šilumos tiekimą į pastatus, taip apsaugodamas savo, kaip šilumos tiekėjo bei kreditoriaus interesus.

Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundų bei atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagal ieškovo UAB „LITESKO“ ieškinį atsakovui Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“ dėl skolos priteisimo, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso bei civilinio kodekso normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme apeliantui nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Atsakovas ir trečiasis asmuo prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasDanguolė Martinavičienė Alvydas Poškus