Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „TECHRANGA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „TECHRANGA“ ieškinį atsakovei UAB „S.K.S.“ dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „TECHRANGA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB ,,S.K.S.“ ieškovės naudai 2082,85 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. susitarė su atsakove, jog šaltkalvio darbų atlikimui UAB ,,IKEA Industry”, kurioje atsakovė veikė kaip generalinis rangovas, ieškovė skirs du savo darbuotojus (šaltkalvius), už minėtų darbų atlikimą atsakovė turės mokėti po 30 Eur + PVM per vieną valandą už vieną darbuotoją, o tuo atveju, jeigu bus dirbami viršvalandžiai, atsakovė privalės mokėti po 35 Eur + PVM per vieną valandą už kiekvieną darbuotoją. Nuo 2017 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d. ieškovė už suteiktas paslaugas atsakovei išrašė PVM sąskaitų – faktūrų, kurių bendra suma lygi 11 325,01 Eur, tačiau 2017 m. gruodžio 7 d. pavedimu atsakovė atsiskaitė tik 8 658,19 Eur apimtyje, tuo tarpu likusį 2 756,82 Eur dydžio įsiskolinimą atsisakė apmokėti nurodydama, kad tarp ieškovės nurodomų darbo valandų, per kurias ieškovės darbuotojai teikė atsakovei paslaugas, ir UAB ,,IKEA Industry“ pateikiamų ieškovės darbuotojų darbo valandų yra neatitikimų. Šalys, siekdamos išspręsti nesutarimus taikiai, žodžiu susitarė, jog minėtas neatitikimas dėl darbuotojų dirbto laiko galėjo atsirasti dėl pietų laiko, todėl ieškovė išrašė atsakovei kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą 673,97 Eur sumai. Vėliau ieškovė ne kartą raštu ragino atsakovę padengti likusį 2082,85 Eur dydžio įsiskolinimą, tačiau atsakovė įsipareigojimus vykdyti atsisakė, nurodydama, kad tarp šalių vis dar neišspręstas kilęs neatitikimas dėl darbuotojų dirbtų valandų. Be to, nakties metu iš UAB ,,IKEA Industry“ buvo pavogti ieškovės įrankiai, su kuriais ieškovės darbuotojai vykdė darbus pagal generalinio rangovo UAB ,,S.K.S.“ užsakymą ir pavedimą, todėl tiek už darbuotojų saugą, tiek už įrankių saugumą buvo atsakinga atsakovė. Kadangi įrankių vertė – 748,71 Eur + PVM, ieškovė išrašydama atsakovei PVM sąskaitą – faktūrą, įtraukė ir pavogtų įrankių vertės sumą.

3. Atsakovė UAB „S.K.S.“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4. Nurodė, kad ieškovė nepagrindė nurodomo įsiskolinimo dydžio. Šalių susitarimu buvo nustatyta konkreti atliekamų paslaugų apskaičiavimo tvarka ir įkainiai, bet kitokia, nei nurodė ieškovė. Iš ieškovės pateikto susirašinėjimo elektroniniais laiškais (laiškas, ieškovės rašytas 2017 m. rugsėjo 12 d. 3 val. 53 min.), matyti, kad šalys galutinai susitarė, jog vienos darbo valandos įkainis nustatomas 25 Eur + PVM, viršvalandžių 30 Eur + PVM, tačiau ieškinyje pateiktas susitarimas kitomis sąlygomis – kitais įkainiais, kurie, atsakovės manymu, galėjo sąlygoti klaidingą paslaugų teikimo vertinimą. Paslaugos teikimo užmokesčio dydis susitarimo pagrindu turi būti siejamas su atidirbtų valandų skaičiumi. Iš ieškovės pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų matyti, kad sąskaitose nurodytos tik pinigų sumos, t. y. sąskaitos nedetalizuotos, nepateikiami atitinkami skaičiavimai nurodytai sumai pagrįsti. Atsakovė pateikė pretenzijas ieškovei dėl netinkamo užmokesčio už suteiktas paslaugas apskaičiavimo, į ką ieškovė pateikė kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą 673,97 Eur sumai, kuri, atsakovės teigimu, taip pat nėra paremta jokiais apskaičiavimais. Pabrėžė, kad iš pateikto šalių susirašinėjimo akivaizdu, kad šalys dėl darbo priemonių nesitarė, nebuvo tartasi ir dėl to, kad atsakovė įsipareigoja saugoti ieškovės darbuotojų darbo priemones ir apskritai dėl jų prisiimti bet kokio pobūdžio atsakomybę, todėl atsakovė negali būti atsakinga už įrankių dingimą. Už darbo priemonių saugojimą yra atsakingas asmuo, kuriam šios darbo priemonės buvo patikėtos. Tarp šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai, o dėl ieškovės įrankių dingimo nėra nei vienos iš civilinei atsakomybei kilti reikalingų sąlygų, todėl ir šioje dalyje ieškinys negali būti tenkinamas.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės UAB „TECHRANGA“ atsakovei UAB „S.K.S.“ 675,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 10,39 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

6. Teismas nustatė, jog šalys susitarė, kad ieškovė suteiks atsakovei du ieškovės darbuotojus – šaltkalvius šaltkalvio darbų atlikimui UAB ,,IKEA Industry”, kurioje atsakovė veikė kaip generalinis rangovas, teritorijoje, t.y. susitarė dėl ieškovės darbuotojų nuomos atsakovei. Pažymėjo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, tačiau iš elektroninio susirašinėjimo, sutarties vykdymo aplinkybių matyti atlygintinų paslaugų teikimui būdingi įsipareigojimai: ieškovė įsipareigojo pateikti atsakovei atitinkamos kvalifikacijos darbuotojus, užtikrinti, kad darbuotojai laikytųsi šalių bendru sutarimu nustatyto darbo režimo, aprūpinti darbuotojus darbo įranga ir instrumentais.

7. Teismas sprendė, kad šalys susitarė dėl apmokėjimo už faktiškai darbuotojų dirbtą laiką, o toks laikas užfiksuotas atsakovės pateiktame UAB ,,IKEA Industry“ darbo laiko žiniaraštyje bei darbo užmokesčio skaičiavimo lape, todėl teismas vadovavosi šiais duomenimis, kurių šaltinis – objekte įrengtos IKEA automatinės įėjimo kontrolės sistemos užfiksuoti duomenys. Teismas pažymėjo, kad už pagal minėtus duomenis suteiktų paslaugų – ieškovės darbuotojų faktiškai dirbtų valandų atsakovės objekte kiekį atsakovė yra sumokėjusi ieškovei sutartyje numatytą kainą. Apskaičiuodama atlyginimą už suteiktas paslaugas ieškovė vadovavosi netiesioginiais, o pačių darbuotojų vienašališkai pateiktais duomenimis apie jų faktinį darbo laiką objekte, kurie nebuvo patikrinti ieškovės, kaip darbdavio, atstovo, įgalioto vykdyti darbo laiko apskaitą. Teismo vertinimu byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl to, kuri sutarties šalis vykdys ieškovės darbuotojų darbo laiko apskaitą atsakovės objekte. Iš šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, kad abi sutarties šalys sutiko su tuo, jog darbuotojų faktinis darbo laikas bus fiksuojamas „IKEA“ automatinės įėjimo ir išėjimo kontrolės sistemos. Teismo posėdžio metu abi šalys pripažino, jog nei viena iš jų nevykdė ieškovės darbuotojų faktinio darbo laiko apskaitos.

8. Bylą nagrinėjusio teismo vertinimu, liudytojo D. Š. parodymai taip pat minėtų duomenų teisingumo nepaneigia ir neįrodo ieškovės PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų duomenų teisingumo. Liudytojas paaiškino, kad per visą ieškovės darbuotojų darbo atsakovės objekte laikotarpį buvo du nesklandumai su IKEA praėjimo kontrolės kortelėmis, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti, koks darbo laikas dėl minėtų nesklandumų nebuvo užfiksuotas. Liudytojas pateikė teismui tik apytikrius duomenis tiek apie atsakovės objekte dirbusių ieškovės darbuotojų skaičių, tiek apie jų dirbtą laikotarpį; faktiškai kiekvieno darbuotojo dirbtų valandų teismui negalėjo nurodyti. Be to, minėto liudytojo parodymai vertintini kritiškai, nes jis yra ieškovės darbuotojas, jo liudijamos aplinkybės susiję su paties liudytojo interesais. Todėl teismas laikė, jog minėto liudytojo parodymai nėra pakankami paneigti rašytiniuose įrodymuose užfiksuotus duomenis apie faktinį ieškovės darbuotojų darbo laiką. Kadangi ieškovė neįrodė, jog jos darbuotojai atsakovės objekte dirbo didesnį kiekį valandų, nei yra užfiksuota IKEA automatinės įėjimo sistemos ir atsakovės apmokėta, ieškovės reikalavimą dėl atlyginimo už suteiktas paslaugas priteisimo teismas atmetė.

9. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl ieškovei nuosavybės teise pateiktų įrankių perdavimo saugoti atsakovei ir įrodymų, patvirtinančių faktinį minėtų įrankių perdavimą atsakovei. Vien aplinkybė, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, būtinus minėtų įrankių įnešimui į objektą, nepatvirtina atsakovės atsakomybės už įrankių saugumą visą paslaugų teikimo laikotarpį. Iš liudytojo D. Š. parodymų matyti, jog ieškovės darbuotojai kreipėsi į atsakovės darbuotoją tik dėl minėtų įrankių įnešimo į objektą įforminimo, tačiau liudytojas nepatvirtino, jog su atsakove buvo susitarta, kad pastaroji prisiima prievolę saugoti ieškovės darbo įrankius. Liudytojas nurodė, kad dėl įrankių išnešimo iš objekto ieškovės darbuotojai nesikreipė, o savo sprendimu paliko įrankius objekte, nenorėdami jų nešiotis ir kiekvieną dieną atlikti jų įnešimo ir išnešimo iš objekto formalumus. Tokie liudytojo parodymai patvirtina, jog ieškovės įrankiai atsakovei saugoti nebuvo perduoti, jie buvo palikti objekte pašaliniams asmenims prieinamoje vietoje ieškovės darbuotojų sprendimu ir rizika. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas laikė, jog nėra pagrindo konstatuoti atsakovės įvykdytą sutarties pažeidimą (neteisėtus veiksmus) ir atsakovės prievolę atlyginti dėl įrankių praradimo kilusius nuostolius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „TECHRANGA“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas nepagrįstai vadovavosi UAB „IKEA Industry“ darbo laiko žiniaraštyje bei darbo užmokesčio skaičiavimo lape pateiktais duomenimis, kurių šaltinis yra objekte įrengtos IKEA automatinės įėjimo kontrolės sistemos užfiksuoti duomenys. Byloje esantys įrodymai bei šalių paaiškinimai visiškai patvirtina, kad „IKEA“ automatinės įėjimo kontrolės sistemos užfiksuoti duomenys yra nepatikimi, ši sistema ne visada fiksavo apeliantės darbuotojus.

10.2. Pirmos instancijos teismas apeliantės darbuotojų darbo laiku pripažindamas tik IKEA automatinės įėjimo kontrolės sistemos užfiksuotus duomenis, nepagrįstai darbuotojų darbo laiku nelaikė jų kelionės į atsakovės objektą laiko. Šis laikas turi būti apmokamas kaip faktiškai dirbtas laikas.

10.3. Pirmos instancijos teismas nevertino aplinkybės ir įrodymų, jog kartu su kiekviena PVM sąskaita – faktūra pateikdavo ir xls formato dokumentus su darbuotojų laiko ir apmokestinimo skaičiavimais. Tokie dokumentai savo turiniu laikytini teiktų paslaugų perdavimo aktais, iš šalių bendravimo praktikos akivaizdu, kad šalys bendravo elektroniniu paštu, todėl tiek tokiu būdu sudarytas susitarimas, tiek ir vėlesnis dokumentų pateikimas laikytinas tinkamu. Be to, atsakovė gautas PVM sąskaitas – faktūras priėmė, pripažino savo buhalterinėje apskaitoje, taip pat apskaitė ir deklaravo išmaniojoje mokesčių administravimo sistemoje.

11. Byloje nebuvo nustatyta, kad apeliantės darbuotojai būtų elgęsi aplaidžiai ar nerūpestingai. Darbo įrankiai buvo paliekami saugoti atsakovės objekte. Byloje nustatyta, kad į atsakovės objektą, t. y. uždarą ir kontroliuojamą UAB „IKEA Industry“ teritoriją apeliantės įrankius įvežė atsakovės direktorius, kadangi atitinkamų daiktų įvežimui į kontroliuojamą teritoriją galiojo ten nustatyta tvarka. Apeliantės darbuotojai įrankių su savimi išsinešti be atsakovės direktoriaus turėto dokumento negalėjo, todėl pagrįstai tikėjosi, kad ginčo įrankiai turi būti saugomi objekte.

12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „S.K.S.“ prašė atmesti UAB „TECHRANGA“ apeliacinį skundą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

12.1. Ieškovė pati sutiko vadovautis IKEA automatinės įėjimo kontrolės sistemos duomenimis, ką patvirtina teismui pateiktas elektroninio susirašinėjimo 2017 m. gruodžio 7 d. laiškas, rašytas ieškovės direktoriaus, tačiau gavusi duomenis, ieškovė jų nei tikrino, nei jais vadovavosi. Liudytojas D. Š. teismui nurodė, kad buvo vienetiniai atvejai, kuomet IKEA automatinės įėjimo kontrolės sistema neužfiksavo darbuotojo praėjimo į teritoriją, tačiau tas pats liudytojas nurodė, kad praėjimą kontroliuoja ne tik automatinė sistema, bet ir apsaugos darbuotojai. Praėjimo neužfiksavus automatinei sistemai, apsaugos darbuotojai grąžina praėjusį darbuotoją atgal ir reikalauja pakartoti praėjimo fiksavimo veiksmus, kol sistema tinkamai užfiksuoja praėjimą. Taigi, esant dvigubai praėjimo į teritoriją fiksavimo kontrolei, ji nepatikima laikoma būti negali.

12.2. Ieškovė byloje rėmėsi savo sudarytais darbo laiko apskaitos lentelėmis ir atlyginimų žiniaraščiais, tačiau pripažino, kad minėtose lentelėse ir žiniaraščiuose darbo laiką ir atlyginimą apskaičiavo pagal ieškovės darbuotojų pateiktus duomenis apie faktinį darbo laiką atsakovės objekte. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė apskaičiuodama atlyginimą už suteiktas paslaugas vadovavosi ne tiesioginiais, o pačių darbuotojų vienašališkai pateiktais duomenimis apie jų faktinį darbo laiką objekte.

12.3. Ieškovė savo ieškinyje, o taip pat bylos nagrinėjimo eigoje net nėra paminėjusi apie tai, kad šalių buvo susitarta, jog nuomojamiems darbuotojams atsakovės bus apmokama ne tik už faktiškai dirbtą laiką, bet bus mokamos ir kitokio pobūdžio išmokos, įskaitant apmokėjimą už kelionę į darbą. Šioje dalyje apeliantė UAB „TECHRANGA“ teikia motyvus išeidama už ieškinio ribų.

12.4. Aplinkybė, jog atsakovė priėmė ieškovės PVM sąskaitas – faktūras ir neginčijo jose nurodytų duomenų nepatvirtina atsakovės pripažinimo minėtose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų duomenų dėl suteiktų paslaugų kiekio.

12.5. Vien aplinkybė, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, būtinus įrankių įnešimui į objektą, nepatvirtina atsakovės atsakomybės už įrankių saugumą visą paslaugų teikimo laikotarpį. Liudytojas D. Š. patvirtino, kad atsakovės atstovui įnešus įrankius į objekto teritoriją, įrankiai buvo perduoti ieškovės darbuotojams ir daugiau atsakovės atstovas jais nedisponavo, taip pat jam nebuvo teikiami jokie prašymai dėl įrankių apsaugos ar išsinešimo iš objekto teritorijos. Ieškovės darbuotojai savo sprendimu paliko įrankius, neužtikrindami jų apsaugos, todėl atsakovė negali būti atsakinga už įrankių dingimą ar vagystę.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

12. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

14. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Būtent nurodytos įrodinėjimo taisykles suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šioje byloje yra itin svarbios, kadangi apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „TECHRANGA“ ir atsakovės „S.K.S.“ susiklostė darbuotojų nuomos teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė suteikė du darbuotojus (šaltkalvius) šaltkalvio darbų atlikimui UAB ,,IKEA Industry”, kurioje atsakovė veikė kaip rangovas, o atsakovė įsipareigojo atlyginti už suteikiamas darbuotojų nuomos paslaugas. Tokio susitarimo sudarymo šalys neginčija. Remdamasis aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šalys susitarė dėl 25 Eur + PVM, o dirbant viršvalandžius – dėl 30 Eur + PVM kainos už vieną valandą darbuotojo nuomos valandą. Tokį susitarimą patvirtina šalių susirašinėjimas (b. l. 23-25), iš kurio matyti, kad tarp šalių vyko derybos dėl darbų kainos, o 2017 m. rugsėjo 12 d. 15 val. 53 min. siųstame laiške ieškovės UAB „TECHRANGA“ direktorius A. G. atsakovės UAB „S.K.S.“ direktoriui V. K. (b. 1. 23) patvirtino būtent nurodytą kainą už suteikiamus darbuotojus. Be to, iš šalių susirašinėjimo, be kita ko, matyti, kad atsakovės direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. 15 val. 51 min. ieškovei siųstame elektroniniame laiške (b. l. 23) pažymėjo, jog „Tartasi buvo 200,00 Eur/8 val. diena.“, taip reaguodamas į ieškovės nurodytą didesnę darbų kainą, kurios augimą ieškovė motyvavo tuo kad „dėl augančių kainų ir atlyginimų didino valandinį įkainį“ (b. l. 24), o nurodyta suma iš esmės atitinka susitarimą dėl apmokėjimo 25 Eur + PVM už vieną darbo valandą.

16. Iš nagrinėjamoje byloje esančio šalių susirašinėjimo negalima daryti išvados, kad šalys susitarė, jog atsakovė UAB „S.K.S.“ apmokės ir už ieškovės darbuotojų vykimo į objektą, kuriame vyko statybos darbai, laiką ar apmokės už kokias nors kitas papildomas apeliantės teikiamas paslaugas. Atsakovė su tokiu apmokėjimu niekuomet nesutiko, byloje nėra įrodymų, kad tokią valią būtų kokia nors forma išreiškusi. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nurodė, jog tarp šalių buvo susitarimas – „200,00 Eur/8 val. diena“, o ieškovė tokį susitarimą patvirtino, įvertinus tai, jog darbų kaina iš esmės yra didelė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, kad susitarimo dėl apmokėjimo už UAB „TECHRANGA“ darbuotojų keliones į statybos objektą tarp šalių nebuvo. Teisėjų kolegija pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, jog tarp šalių susiklostė kitokio pobūdžio teisiniai, nei tarp apeliantės ir jos darbuotojų (kuriuos sieja darbo teisiniai santykiai), o tarp UAB „TECHRANGA“ ir UAB „S.K.S.“ buvo tartasi tik dėl darbuotojų faktiškai dirbto laiko apmokėjimo. Pažymėtina, kad ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo nurodžiusi ir neįrodinėjo, kad šalys tarėsi ir dėl apmokėjimo už darbuotojų laiką vykstant į statybos objektą, tokių aplinkybių pareikštame ieškinyje nenurodė, proceso metu iš esmės buvo ginčijama tik tinkama apeliantės darbuotojų faktinio buvimo ir darbo statybos objekte apskaita, bet ne tai, ar šalys susitarė dėl apmokėjimo už darbuotojų vykimą į statybos objektą, todėl šiuo nauju argumentu negali būti remiamasi apeliacinės instancijos teisme.

17. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apeliantei suteiktų paslaugų kiekį, t. y. faktiškai ieškovės darbuotojų dirbtą laiką statybos objekte, pagrįstai vadovavosi UAB ,,IKEA Industry“ darbo laiko žiniaraštyje (b. l. 79) bei darbo užmokesčio skaičiavimo lape (b. l. 80) pateiktais duomenimis, kurie sudaryti atsižvelgiant į IKEA automatinės įėjimo kontrolės sistemos užfiksuotus duomenis. Pažymėtina, kad tokių duomenų fiksavimas, sistemai veikiant tinkamai, laikytinas objektyviu, įėjimo ir išėjimo kontrolės sistema šiuo metu plačiai naudojama įvairiose įmonėse ir padeda išvengti ginčų dėl darbo laiko apskaitos. Apeliantė „TECHRANGA“ tiek proceso pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde pateikia sistemos nepatikimumo, nesuveikimo pavyzdžius, bet nėra duomenų, kad sistema nuolat netinkamai veikė konkrečių dviejų jos darbuotojų atžvilgiu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nei atsakovė UAB „S.K.S.“, nei apeliantė „TECHRANGA“ savarankiškai nevykdė apeliantės darbuotojų faktinio darbo laiko apskaitos, o apeliantė, skaičiuodama savo darbuotojų statybos objekte dirbtą laiką, apskritai remiasi iš esmės tik tų darbuotojų nurodyta faktinio darbo trukme, t.y. subjektyvaus pobūdžio duomenimis, tuo tarpu objektyvių duomenų, kurie patvirtintų kitokį, nei aptariamuose žiniaraščiuose nurodytą, faktinį UAB „TECHRANGA“ darbuotojų darbo laiką statybos objekte apeliantė apskritai nepateikė. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu tai, kad nei UAB „TECHRANGA“, nei UAB „S.K.S.“ pateiktame susirašinėjime iš esmės nekvestionuoja faktinio darbuotojų darbo laiko apskaičiavimo remiantis IKEA automatine sistema, tačiau siekė nustatyti galimus neatitikimus apeliantės darbuotojų dirbto laiko fiksavime.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai išanalizavo teismo posėdžio metu liudytojo D. Š. nurodytas aplinkybes, be kita ko pažymėjusio, jog per visą apeliantės darbuotojų darbo atsakovės UAB „S.K.S.“ įrengiamame objekte laikotarpį buvo tik du nesklandumai su IKEA praėjimo kontrolės kortelėmis, tačiau negalėjo nei tiksliai nurodyti, koks darbo laikas dėl minėtų nesklandumų nebuvo užfiksuotas, nei tikslaus apeliantės darbuotojų dirbtų valandų skaičiaus. Bylą nagrinėjęs teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad šio liudytojo nurodytos aplinkybės yra susijusios su jo interesais, kadangi jis yra UAB „TECHRANGA“ darbuotojas, faktiškai dirbęs statybos objekte. Kitų įrodymų, dokumentų, nustatytų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nesiremti IKEA automatinės įėjimo kontrolės sistemos užfiksuotais duomenis, nagrinėjamoje byloje nėra. Apeliantė šioje byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos darbuotojų faktinis darbas buvo apskaitytas netinkamai, kad faktiškai jos darbuotojai dirbo ilgiau, nei nustatė IKEA automatinė įėjimo kontrolės sistema. Pažymėtina, kad nors atsakovės direktorius V. K. iš tiesų nurodė, jog sistema nefiksuoja įėjimo ir išėjimo laikų tuo atveju, jeigu darbuotojas įvažiuoja mašina ar kortelė yra išsimagnetinusi, tačiau iš karto nurodė, kad įvažiavus mašina laikai matomi skaitmenizuotame dokumente (b. l. 27) bei elektroniniame susirašinėjime niekada neteigė, kad jų paskaičiavimai dėl apeliantės darbuotojų darbo laiko gali būti netikslūs. Svarbu ir tai, kad liudytojas D. Š. taip pat nurodė, kad įėjimo ir išėjimo kontrolę, be kita ko, vykdė ir apsaugos darbuotojas, todėl abejoti atsakovės pateiktų duomenų patikimumu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

19. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog iš įmonės veiklos kylantiems šalių ginčams dėl įsiskolinimo kiekvienu atveju sprendžiant tokių reikalavimų pagrįstumą turi būti nustatomas faktinis pagrindas įsiskolinimui atsirasti – šalių sudaryta dvišalė sutartis arba, tam tikrais atvejais, kiti civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai, numatyti CK 1.136 straipsnio 2 dalyje. Todėl teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui teisiškai reikšmingos aplinkybės yra šalių sutartinių santykių buvimo nustatymas, kadangi atsakovui prievolė apmokėti įsiskolinimą gali kilti tik tuomet, jei tarp šalių buvo sudarytas sandoris dėl ieškovo minimos paslaugos teikimo ar darbų atlikimo. PVM sąskaitos - faktūros išrašymas yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei, tačiau vien šio dokumento pagrindu civiliniai – teisiniai santykiai neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2004; 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1040/2003). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pasisakęs, jog ieškovo išrašyta PVM sąskaita faktūra atsakovui pati savaime neįpareigoja atsakovo apmokėti joje nurodytą sumą, nes tokiai prievolei atsirasti būtinos papildomos sąlygos – įrodymai apie sutarties vykdymą, konkrečios ūkinės operacijos atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2004).

20. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl PVM sąskaitų faktūrų išrašymo atsakovei reikšmės, taip pat prie jų pridėtų xls formato dokumentų vertinti kaip paslaugų perdavimo aktų. Kaip visiškai pagrįstai nurodė atsakovė UAB „S.K.S.“ – aplinkybė, jog ji priėmė apeliantės „TECHRANGA“ išrašytas PVM sąskaitas – faktūras ir neginčijo jose nurodytų duomenų, nepatvirtina atsakovės pripažinimo minėtose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų duomenų dėl suteiktų paslaugų kiekio. Juolab, kad vėlesnis šalių susirašinėjimas rodo, kad atsakovė nuosekliai vadovavosi būtent IKEA automatinės įėjimo kontrolės sistemos užfiksuotais duomenis, ne apeliantės išrašytomis sąskaitomis faktūromis, o sutikimo pilnai apmokėti apeliantės išrašytas sąskaitas faktūras atsakovė nebuvo išreiškusi.

21. Apeliantė, pareikšdama ieškinį, be kita ko, prašė priteisti 748,71 Eur + PVM už statybos objekte dingusius jos įrankius. Vis dėlto, nors apeliantė ir nurodo, kad ji tikėjosi, jog ginčo įrankiai turi būti saugomi objekte, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai ir aplinkybė, kad apeliantės darbuotojai įrankius įsinešti ir išsinešti galėjo tik su atsakovės UAB „S.K.S.“ direktoriaus turėtu dokumentu, lėmė atsakovės prisiimtą pareigą saugoti apeliantės darbuotojų atsineštus įrankius. Pirmiausiai pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų apie šalių susitarimą, kad apeliantės įrankius saugos atsakovė, tokio susitarimo sąlygas ir pan., nes apeliantė tik nurodo, kad tai neva buvo galima numanyti iš atsakovės sukurtų aplinkybių. Antra, apeliantės darbuotojai bet kuriuo atveju galėjo įrankius iš statybos objekto kiekvieną kartą išsinešti, o vėliau, esant reikalui, tokius įrankius įsinešti, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad buvo siekiama tai padaryti. Trečia, šiuo atveju svarbu ir tai, kad statybos objektas buvo saugomas, stebimas ir kontroliuojamas ne atsakovės, kuri buvo tik rangovė statybos objekte, o UAB ,,IKEA Industry“, kuri ir fiksavo patekimą į objektą. Apeliantė, manydama, kad galimai UAB ,,IKEA Industry“ neužtikrino įrankių saugojimo, pretenzijas gali reikšti būtent jai. Atsakovė neturėjo pareigos užtikrinti įrankių saugojimą statybos objekte, kadangi pati jame veikė tik kaip rangovas, o ne subjektas, turintis saugos priemones. Pabrėžtina, kad iš bylos duomenų taip pat matyti, kad net ir pati atsakovė turėjo atlikti patekimo – išėjimo iš teritorijos formalumus, nustatytus UAB ,,IKEA Industry“. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų dėl įrankių dingimo nebuvimą.

22. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

23. Kartu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir sprendimo motyvais bei vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Tuo tarpu atsakovė apeliaciniame procese turėjo 300,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (b. l. 187-188), nurodytos išlaidos yra protingos, pagrįstos, todėl priteistinos iš apeliantės atsakovei.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „S.K.S.“ (įmonės kodas 182700879) iš apeliantės UAB „TECHRANGA“ (įmonės kodas 300556637) 300,00 Eur (tris šimtus eurų 0 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.