Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-491-113/2011

Teisėja Raimonda Pauparienė Teisminio proceso Nr. 1-29-1-00199-2010-5

2011 m. birželio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2011-03-17 nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-10-06 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės apribojimo bausmė, keičiant ją į laisvės atėmimo bausmę santykiu 2:1, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams 1 mėnesiui pataisos namuose ir 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad jis 2010-10-01, apie 20.10 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia lenktiniu peiliu du kartus dūrė nukentėjusiajam A. B. į kairįjį šoną, padarydamas kairės krūtinės ląstos pusės kiaurymines durtines – pjautines žaizdas, ir taip jį sunkiai sužalojo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, taip bandydamas pagrįsti būtinosios ginties versiją, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir išvada, kad nuteistojo E. K. veiksmai smūgiuojant nukentėjusiajam peiliu negali būti pateisinti būtinąja gintimi.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo, nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, gretino juos su liudytojų parodymais bei kitais bylos įrodymais, juos tinkamai įvertino ir motyvuotai nurodė, kuriais jų rėmėsi ir kuriais bei dėl ko nesirėmė. Todėl laikytina, jog bylos duomenimis yra patikimai nustatyta, kad tarp E. K. ir nukentėjusiojo A. B. kilo abipusis žodinis konfliktas, po to jie susistumdė ir susimušė. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog „žodiniam konfliktui tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo perėjus į smurto panaudojimą, vienas kitam suduoti smūgiai vertintini kaip tarpusavio konflikto kilusių muštynių metu suduoti smūgiai, kurie nebuvo pagrindas kaltinamajam smūgiuoti nukentėjusiajam peiliu“. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijos nėra tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės bylos Nr. 2K-558/2006, 2K-30/2007, 2K-394/2007, 2K-277/2009, 2K-299/2009, 2K-404/2010, 2K-172/2011). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nevertino ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo A. B. duotų parodymų, kad jis, A. B., buvo neblaivus, pirmas rodė iniciatyvą aiškintis santykius, pirmas stumdamas jį, E. K., pargriovė ant žemės, nagrinėjamu atveju abi pusės – tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis – buvo nusiteikę agresyviai, įsitraukė į konfliktą, po to ir į muštynes, kuriose buvo vienodai aktyvios ir sudavė viena kitai po kelis smūgius. Tai, kad nukentėjusysis teisme paaiškino, jog po pirmo jų susikibimo jie išsiskyrė ir po kurio laiko E. K. jį puolė, nors ikiteisminio tyrimo metu to nebuvo nurodęs, nesuteikia pagrindo kitaip vertinti įvykio situaciją. Teismų praktikoje pripažįstama, jog muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais, tai yra vienas iš konflikto sprendimo būdų – situacija, kurioje nėra besiginančių. Tuo tarpu būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia vartoti smurtą, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam. Pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį. Šioje situacijoje abi pusės buvo puolančios, abi gynė savo tiesas ir nebuvo besiginančių. Taigi nebuvo pirmos ir būtinos būtinosios ginties sąlygos – pavojingo kėsinimosi. Jei nėra pavojingo kėsinimosi, nėra prasmės kalbėti apie kitas būtinosios ginties sąlygas, kurios išplaukia iš pirmosios sąlygos, savo ruožtu nekyla ir teisė į būtinąją gintį.

Nuteistasis savo teisę į būtinąją gintį iš esmės grindžia tuo, kad nukentėjusysis jam smūgiavo į galvą, o jis buvo patyręs galvos traumą, dėl kurios jam nustatytas 60 proc. nedarbingumas, todėl bijodamas dėl savo sveikatos ir gyvybės, dūrė nukentėjusiajam peiliu, taip norėdamas apsiginti nuo nukentėjusiojo smūgių. Apylinkės teismas kritiškai įvertino tokį E. K. aiškinimą, konstatavo, jog bylos duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusysis jam smūgiavo į galvą. Tokia teismo išvada visiškai pagrįsta, nes byloje nėra jokių tokių smūgių sudavimą patvirtinančių objektyvių duomenų. Be to, nors ir būtų pripažinta, kad nukentėjusysis sudavė E. K. į galvą, tačiau jis neturėjo ir nenaudojo jokio žmogų galinčio sužaloti įrankio, todėl anksčiau aptartų nuostatų prasme iš nukentėjusiojo pusės nebuvo pavojingo kėsinimosi į E. K. gyvybę ar sveikatą, kuris būtų suteikęs pastarajam teisę į būtinąją gintį. Kaip jau minėta, muštynių metu nei vienam jų dalyviui nekyla teisė į būtinąją gintį.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino BK 28 str. nuostatas ir visiškai pagrįstai paneigė E. K. versiją, kad jis smogdamas peiliu nukentėjusiajam veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teismo išvados, padarytos nustatytų faktų pagrindu, atitinka įstatymo reikalavimus ir nusistovėjusią teismų praktiką sprendžiant būtinosios ginties buvimo ar nebuvimo klausimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatytos faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės rodo, kad nuteistasis nebuvo būtinosios ginties būklės ir, esant visiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams, jo veika teisingai kvalifikuota kaip tyčinis nusikaltimas pagal BK 135 str. 1 d., o taikyti BK 28 str. nuostatas nėra teisinio pagrindo. Todėl nėra pagrindo naikinti apkaltinamąjį Tauragės rajono apylinkės teismo 2011-03-17 nuosprendį ir E. K. išteisinti dėl jam inkriminuoto nusikaltimo tuo pagrindu, kad jo veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.