- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-10
- Bylos Nr.
- 2A-921-340/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00796-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Suinteresuotas asmuo
- R. B.
- Pareiškėjas
- B. B.
- Kategorijos
- 2.3.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens R. B. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos B. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui R. B. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai - mirusios S. B. dukrai, motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Pareiškėja nurodė, kad 2015-11-28 mirė jos motina S. B., tėvas M. B. mirė 1978-08-04. Pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į Švenčionių rajono 1-ąjį notarų biurą, jai buvo išduotas liudijimas, patvirtinantis, kad notaro biure užvesta paveldėjimo byla po S. B. mirties. Pareiškėją notarų biure informavo apie tai, kad yra motinos testamentas, kuriuo S. B. po savo mirties palikimą paliko savo anūkui - pareiškėjos sūnui R. B.. Pareiškėja nurodė, kad jai, kaip mirusiosios dukrai, mirties dieną, t.y. 2015-11-28, buvo reikalingas išlaikymas. Nurodė, kad 1999-05-15 buvo įregistruota jos ir J. B. santuoka, sutuoktinis J. B. mirė 2008-04-14, santuokoje vaikų jie nesusilaukė, o sūnus R. B. yra pareiškėjos nesantuokinis vaikas. Pareiškėja nurodė, kad jos sveikata visada buvo silpna, nuo 1999 metų serga psichine liga, 17 kartų yra gydyta stacionare, reguliariai gydoma ambulatoriškai. Pažymėjo, jog jai išduota darbingumo lygio pažyma, kurioje laikotarpiu nuo 2007-10-10 iki 2020-07-08 jai nustatytas 30 procentų darbingumo lygis. Pareiškėja nurodė, kad jai nepakanka gaunamų pajamų pragyvenimui, kiekvieną mėnesį yra priversta skolintis pinigų, dirbti negali dėl sveikatos būklės. Pažymėjo, kad gyvena socialiniame būste, jai nuosavybės teise priklausančių baldų, buitinės technikos vertė yra apie 150,00 Eur, kad už buto komunalinius mokesčius moka apie 50,00 Eur kas mėnesį. Pareiškėja nurodė, kad po motinos mirties liko nekilnojamasis turtas: 4 žemės sklypai, esantys Švenčionių rajone, gyvenamasis namas su ūkio pastatais, kuris nėra registruotas VĮ Registrų centre.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo R. B. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjos pareiškimu nesutinka, nes mano, jog pareiškimas nepagrįstas, neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų. Nurodė, kad pareiškėja jį visai dar mažą palikusi savo motinai S. B., pareiškėja gyveno netinkamai, t.y. girtavo, jai labiau rūpėjo draugų kompanijos nei šeima, neieškojo darbo, o jei susirasdavo darbą, tai būdavo atleista už pravaikštas. R. B. nurodė, kad 1988-04-19 teismo sprendimu iš pareiškėjos buvo atimtos motinystės teisės sūnaus R. B. atžvilgiu, jo globėja paskirta močiutė S. B., su kuria gyveno visą laiką ir iki šiol gyvena močiutės name. Pažymėjo, kad močiute rūpinosi iki jos mirties, ją palaidojo. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja motinos laidotuvėse nedalyvavo, nors apie pablogėjusią sveikatą ir buvo informuota. Močiutės namuose pareiškėja pasirodė praėjus tik 2 savaitėms po jos mirties ir pareikalavo mirties liudijimo. Netinkamas pareiškėjos gyvenimo būdas, nuolatiniai girtavimai, žalingi įpročiai įtakojo jos dabartinę sveikatos būklę bei sunkią materialinę padėtį. Nurodė, kad pareiškėja niekada nebuvo išlaikoma S. B., niekada nesirūpino savo motinos sveikata, nesidomėjo jos gyvenimu, poreikiais, apie dvidešimt metų savo motinos nebuvo aplankiusi. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad močiutė testamentą surašė 1994 metais ir iki jos mirties testamentas nebuvo pakeistas. Pažymėjo, kad močiutė jį užaugino kaip savo sūnų. Paaiškino, jog pareiškėja savo poreikius patenkina, kadangi gauna neįgalumo pensiją, kompensuojamus vaistus, našlės pensiją, nemokamą gydymą, turi būstą, yra dalinai darbinga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po motinos S. B. mirties 2015 m. lapkričio 28 d. jos dukrai B. B. buvo reikalingas išlaikymas. Teismas pažymėjo, kad juridinę reikšmę turintis faktas yra nustatytas tikslu gauti paveldėjimo teisės liudijimą į privalomą palikimo dalį. Teismas nurodė, kad pareiškėjos materialinė padėtis yra sunki, jokio turto ji neturi, serga psichikos liga, jai nustatytas tik 30 procentų darbingumas. Pareiškėja pateikė patvirtinančius įrodymus, kad išnaudojo visas savo subjektines teises, t.y. teisę į invalidumo pensiją, našlės pensiją, taip pat gavo socialinį būstą, yra susitvarkiusi savivaldybės teikiamą paramą dėl malkų. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo teigdamas, kad pareiškėjai pakanka lėšų pragyvenimui, nepateikė teismui jokių tai patvirtinančių įrodymų, taip pat pripažino, kad pareiškėjos sveikata tikrai bloga. Suinteresuoto asmens teiginius apie tai, kad pareiškėjos sveikata pašlijusi dėl anksčiau vesto žalingo gyvenimo būdo atmetė, kadangi teismui nepateikti jokie minėtas aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus manė, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjos pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai B. B. jos motinos S. B. mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo R. B. prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 112-115). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nagrinėjamoje byloje visiškai nepatikrino apelianto teiginių, kad pareiškėja pati savo veiksmais yra kalta dėl dabartinės savo situacijos prašant privalomosios palikimo dalies. Teismas konstatavo, jog pareiškėja 17 kartų gulėjo stacionare, tačiau dėl kokių priežasčių ji atsidurdavo ligoninėje, kas lėmė jos sveikatos blogėjimą ir nedarbingumo lygį, teismas nesiaiškino. Teismas nesiėmė veiksmų patikrinto apelianto išsakytų ir liudytojų patvirtintų teiginių apie pareiškėją, neišsireikalavo pareiškėjos ligos istorijos, taip pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką panašiose bylose;Teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėja daugiau nei dvidešimt metų negyveno su palikėja, net nedalyvavo jos laidotuvėse, ja nesirūpino ir nesidomėjo jos sveikata. Teismas vertino tik pareiškėjos sveikatos būklę, tačiau visiškai nenagrinėjo, kad palikėjai taip pat buvo reikalingas išlaikymas ir pagalba;Teismas nenagrinėjo fakto, kad pareiškėjai jau 1998 m. balandžio 19 d. buvo apribotos motinystės teisės. Šis faktas įrodo, kad pareiškėja jau tuomet nebegalėjo būti atsakinga mama dėl jos charakterio bruožų, neatsakingumo, lengvabūdiškumo ir nesaikingo alkoholio vartojimo.
Atsiliepimas
Pareiškėja B. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, priteisti valstybės naudai pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 125-129). Nurodė, kad visiškai įrodė, kad jai motinos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, o apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjos nurodytas aplinkybes. Pats apeliantas, būdamas sveikas ir darbingas, ilgą laiką nedirbo, darbo neieškojo, gyveno iš močiutės pensijos. Apeliantas nepakankamai rūpinosi močiutės turtu, nežino, kokį turtą ji turi ir ar jis yra įregistruotas. Apeliantas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja pati yra kalta dėl savo dabartinės materialinės padėties.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Bylos duomenimis, palikėja S. B. 1994 m. gruodžio 14 d. testamentu visą jai nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą po savo mirties paliko anūkui R. B. (b.l. 24). S. B. pasirašytą testamentą patvirtino Švenčionių rajono Svirkų apylinkės viršaičio pavaduotoja V. P.. Pareiškėja B. B., būdama mirusiosios dukra (b.l. 5-6), kreipėsi į teismą dėl privalomosios palikimo dalies nustatymo. Savo pareiškimą pareiškėja rėmė tuo, jog jai mokama invalidumo/ netekto darbingumo pensija, kurios dydis yra 107,00 Eur, taip pat 21,00 Eur dydžio našlės pensija, transporto priemonių bei nekilnojamojo turto pareiškėja neturi, laikotarpiu nuo 2007-10-10 iki 2020-07-08 jai pakartotinai yra išduota darbingumo lygio pažyma Nr. 0211813, kurioje nustatyta, kad pareiškėja iš dalies darbinga, netektas darbingumo lygis sudaro 70 procentų (b.l. 26).
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po motinos S. B. mirties 2015 m. lapkričio 28 d. jos dukrai B. B. buvo reikalingas išlaikymas. Teismas savo sprendimą argumentavo tuo, kad pareiškėjos materialinė padėtis yra sunki, jokio turto ji neturi, serga psichikos liga, jai nustatytas tik 30 procentų darbingumas. Pareiškėja pateikė patvirtinančius įrodymus, kad išnaudojo visas savo subjektines teises, t.y. teisę į invalidumo pensiją, našlės pensiją, taip pat gavo socialinį būstą, yra susitvarkiusi savivaldybės teikiamą paramą dėl malkų. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo teigdamas, jog pareiškėjai pakanka lėšų pragyvenimui, nepateikė teismui jokių tai patvirtinančių įrodymų.
Suinteresuotas asmuo R. B. pateiktu apeliaciniu skundu nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje visiškai nepatikrino, kad pareiškėja pati savo veiksmais yra kalta dėl dabartinės savo situacijos prašant privalomosios palikimo dalies. Pasak apelianto, teismas nesiėmė veiksmų patikrinti apelianto išsakytų ir liudytojų patvirtintų teiginių apie pareiškėją, neišsireikalavo pareiškėjos ligos istorijos, taip pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką panašiose bylose.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką dėl išlaikymo reikalingumo kriterijų, nurodė, kad įrodinėjimo dalykas tokiose bylose neapribojamas pavieniais faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis. Teisė į privalomąją palikimo dalį įstatyme siejama ne su viena ar keliomis iš išvardytų aplinkybių, bet būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2010; Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2012, kt.).
Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su į bylą pateiktais įrodymais, nustatė, jog pareiškėjos materialinė padėtis yra sunki, kadangi jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto pareiškėja neturi, gauna tik invalidumo ir našlės pensijas, serga psichikos liga, jai nustatytas tik 30 procentų darbingumas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai jos motinos mirties dieną, t.y. 2015 m. lapkričio 28 d., buvo reikalingas išlaikymas, nes dėl sumažėjusio darbingumo lygio galimybių įsidarbinti nebuvo, duomenų apie tai, kad pareiškėja turėjo santaupų ar kitokių pajamų, išskyrus netekto darbingumo ar našlės pensiją, byloje nėra. Skunde nurodydamas, jog teismas nesiėmė veiksmų patikrinti apelianto išsakytų ir liudytojų patvirtintų teiginių apie pareiškėją, neišsireikalavo pareiškėjos ligos istorijos, nenurodė, kodėl šių duomenų nepateikė pats arba nepateikė prašymo juos išreikalauti, kadangi būtent jam, kaip ginčijančiam pareiškėjos teisę į privalomą palikimo dalį, tenka pareiga įrodyti minėtas aplinkybes ir jas pagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2007-10-10 iki 2020-07-08 pareiškėjai pakartotinai išduota darbingumo lygio pažyma Nr. 0211813, kurioje nustatyta, kad pareiškėja iš dalies darbinga, netektas darbingumo lygis sudaro 70 procentų (b.l. 26). Be to, iš medicininio pažymėjimo matyti, kad rekomenduojama pareiškėjai pensiją pristatyti į namus (b.l. 27). Pirminės sveikatos priežiūros centro pateiktas medicinos dokumentų išrašas patvirtina, kad pareiškėja serga psichikos liga nuo 1999 metų, kad 17 kartų buvo gydyta stacionare (b.l. 70). Minėtų aplinkybių suinteresuotas asmuo, atskirsdamas į pareiškėjos reikalavimus, nepaneigė, be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino, kad pareiškėjos sveikata yra prasta.
Skunde apeliantas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėja daugiau nei dvidešimt metų negyveno su palikėja, nedalyvavo laidotuvėse, ja nesirūpino ir nesidomėjo jos sveikata, taip pat nenagrinėjo fakto, jog pareiškėjai jau 1998 m. balandžio 19 d. buvo apribotos motinystės teisės.
Kasacinis teismas yra nurodęs, jog jei byloje paaiškėja aplinkybės, kad išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomą palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą kyla todėl, kad asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgaus apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) ir CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2009; kt.).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog suinteresuotas asmuo (apeliantas) nepateikė įrodymų, jog pareiškėja kaltais veiksmai susikūrė savo sunkią materialinę padėtį. Nenustačius tokių aplinkybių dėl paties asmens veiksmais ar neveikimu prisidėjimo prie sunkios turtinės padėties, galinčių atskleisti išlaikymo reikalingumo atsiradimo priežastis, nėra pagrindo spręsti apie tokio asmens kaltę dėl sunkios materialinės padėties, nulėmusios išlaikymo reikalingumą. Nenustačius išlaikymo reikalingo asmens kaltės, jam turėtų būti pripažįstama įstatyme nustatyta teisė į privalomąją palikimo dalį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto teiginiai apie tai, jog pareiškėjos sveikata yra pašlijusi dėl anksčiau vesto žalingo gyvenimo yra grįsti tik subjektyvia apelianto nuomone, kadangi nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu, apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių šiuos jo teiginius (CPK 178 straipsnis).
Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja B. B. atitiko CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytus išlaikymo reikalingumo kriterijus. Teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytoms aplinkybėms tinkamai aiškino ir taikė teisę į privalomąją palikimo dalį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, todėl naikinti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185, 263 str. 1 d.).
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.