Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Liudytojas D. P. 2015-02-05 teismo posėdžio metu parodė, kad yra A. P. ir ieškovo sūnus. Abu tėvai, gyvendami santuokoje, pasistatė namą (duomenys neskelbtini). Mama gyveno mieste, bute, (duomenys neskelbtini), tačiau prie namo turėjo daržą, augino gėles, jomis prekiavo turguje, todėl atvažiuodavo į kaimą pas tėvą kiekvieną dieną. Kol namo nebuvo, abu tėvai gyveno bute, kai pasistatė namą, jį reikėjo prižiūrėti, todėl tėvukas apie 20 m. gyveno name. Jie nei pykosi, nei mušėsi, nematė smurto, tėvukas gerdavo esant progoms, gal 5 metai nevartoja alkoholio visai, nes turi problemų su širdimi, jam buvo atlikta kraujagyslių persodinimo operacija. Močiutė mirė gal penki metai atgal, abu tėvai buvo jos globėjais, mama buvo protinga, viską suvokianti, galėjo su pinigais tvarkytis. Lankėsi pas mamą bute gal prieš du metus, kompiuterio nematė, ji nemokėjo naudotis kompiuteriu, nes net mobiliu telefonu ji nemokėjo naudotis, jo net neturėjo, jis jai skambindavo į stacionarų telefoną, nuveždavo į parduotuvę, ten atsiskaitydavo tik grynais, nemokėjo atsiskaityti banko kortele, turėjo problemų su kojomis, sunkiai vaikščiojo. Ji yra sakiusi, kad broliui ant laidotuvių yra davusi 6000 Lt, banke jos sąskaitoje yra 25000 Lt, kitoje sąskaitoje – 7000 Lt, kad jos mirties atveju pasidalintų visi trys, taip sakė likus metams iki mirties. Ji važiuodavo į tėvuko namus, nuveždavo močiutei ir tėvukui pensijas, kas dieną atvažiuodavo ir atveždavo maistą. Jis nebendravo su mama apie metus laiko. Laidojo atsakovas, nes ji kartu su juo gyveno. Nėra matęs, kad tėvukas muštų mamą, mama buvo tvirtesnė, ji valdė pinigus. Mano, kad skolos raštelyje raštas ne jo motinos. Žino, kad mama yra pinigų paskolinusi pusseserei iš (duomenys neskelbtini). Motinai skolintis nebuvo jokio tikslo, nes ji turėjo pinigų pakankamai. Namas pastatytas prieš 25 m., o jis tame name gyvena jau 18 m. Tėvai atskirai gyvendami vedė bendrą ūkį iki pat motinos mirties, ji kas dieną atveždavo valgyti. Su broliu nėra piktuoju, buvo sukonfliktavę tik paskutiniu metu.

Iš byloje esančio santuokos sudarymo įrašo (1 t., 22 b. l.) matyti, kad A. P. ir A. P. (buvusi –(duomenys neskelbtini)) santuoką įregistravo (duomenys neskelbtini), santuoka nutraukta nebuvo. Iš mirties liudijimo kopijos (1 t., 24 b. l.) matyti, kad A. P. mirė (duomenys neskelbtini). Palikimą po jos mirties pagal testamentus ir įstatymą priėmė jos sūnus M. P. (1 t., 23, 25 b. l.). Iš AB Šiaulių banko pažymos 2014-07-07 Nr. 5533 (1 t., 6 b. l.) matyti, kad (duomenys neskelbtini) A. P. buvo išduota debetinė Visa Electron kortelė. Iš banko sąskaitos išrašo (1 t., 7-13 b. l.) matyti, kad 2012-06-21 iš A. P. sąskaitos 17900 Lt pervesta į M. P. sąskaitą banke. Iš skolos raštelio (1 t., 53, 158 b. l.) matyti, kad A. P. 2012-02-18 galimai pasiskolino iš atsakovo M. P. 16000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti per pusės metų laikotarpį.

Ieškovas teigia, jog A. P. 2012-02-18 skolos raštelio nerašė, 16000 Lt iš M. P. nesiskolino, nes turėjo pakankamai lėšų, tam nebuvo jokio poreikio, tarp A. P. ir atsakovo M. P. paskolinių teisinių santykių nebuvo, todėl 2012-02-18 skolos raštelį prašo pripažinti nesudarytu ir priteisti iš atsakovo pusė jo be pagrindo gautų piniginių lėšų. Atsakovas teigia, kad jo motina A. P. iš jo pasiskolino 16000 Lt 2012-02-18, dėl to surašė skolos raštelį, nors jis to nereikalavo, raštelį jam tik parodė, bet neatidavė, mama jam paskolintus pinigus grąžino 2012-06-21, pervesdama 17900 Lt, t. y. daugiau, nes pervedė pinigus dar ir jos laidotuvėms, skolos raštelio jis specialiai neieškojo, rado jau teisme prasidėjus bylos nagrinėjimui tvarkydamas mamos daiktus jos bute, todėl mano, jog pinigai jam buvo grąžinti pagrįstai, nes tokiu būdu mirusioji jam grąžino paskolą.

Ginčas byloje kilo dėl to, ar mirusiąją A. P. ir atsakovą M. P. sieko paskolos teisiniai santykiai, ar A. P. iš atsakovo 2012-02-18 skolinosi 16000 Lt ir parašė skolos raštelį, priklausomai nuo to,- ar M. P. 179000 Lt gavo su pagrindu (grąžinama skola pagal skolos raštelį), ar be pagrindo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Taigi, tik esant šioms sąlygoms pripažįstami šalių paskolos teisiniai santykiai.

CK 6.871 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi skolos raštelio galimo surašymo metu) nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-430; kt.). Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 6.871 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami atvejai, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-430; kt.).

Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą, t. y. šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas.

Į bylos dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Įrodinėjimo pareiga pagal CPK 12, 178, 179 straipsnių nuostatas tenka tam, kas teigia, t. y. aplinkybių dėl esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui (CPK 12, 178 straipsnis).

Byloje ginčas kilo dėl paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, sudarymo. Teismo nustatyta, kad šalys (A. P. ir M. P.) nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme. Ieškovas teigia, kad A. P. sudariusi paskolos sutarties nebuvo, jai skolintis pinigų nebuvo jokio poreikio, ji turėjo pakankamai piniginių lėšų, dalis pinigų buvo padėta banke kaip indėlis, dalį pinigų laikė namuose, žino, kad pinigus ji pati skolindavo giminaičiams, ant 2012-02-18 skolos raštelio ne jos raštas. Atsakovas M. P. teigia, jog aplinkybių, kaip buvo surašytas skolos raštelis, jis nežino, tačiau minėtą raštelį jam A. P. yra parodžiusi, jį matė labai trumpai, kas surašė raštelį, nežino, jo surašyti neprašė, tik žino tiek, kad mama jam minėtus pinigus grąžino 2012-06-21 pervesdama į jo sąskaitą banke 17900 Lt, t. y. paskolintus pinigus grąžino ir grąžino dar daugiau, nes pervedė pinigų laidotuvėms. Byloje nustatyta, kad tarp A. P. ir M. P. paskolos sutarties surašyta nebuvo. Tačiau, kaip tvirtina atsakovas, galima paskolos gavėja A. P. yra parašiusi ir pasirašiusi skolos dokumentą – 2012-02-18 skolos raštelį (1 t., 53, 158 b. l.). Jo teigimu, tai įrodo ikiteisminio tyrimo metu atlikti rašysenos tyrimai ir gauta specialisto išvada. Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2014 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; kt.). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas paskolos sutartis laikoma realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas. Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui faktas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010; kt.). Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai). 2012-02-18 skolos raštelyje nurodyta: „Aš P. A. E. pasiskolinau iš savo sūnaus M. P....“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad žodžio ,,pasiskolinau“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; kt.). Ginčijamame skolos raštelyje formuluotė „pasiskolinau“, teismo nuomone, tiek pagal lingvistinę šio žodžio reikšmę, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme, tiek vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu neteikia pagrindo konstatuoti, jog pinigų perdavimo ir gavimo faktai įvyko skolos raštelio surašymo ir pasirašymo metu, tai neįrodo pinigų perdavimo A. P. fakto. Taip pat skolos raštelyje yra kita formuluotė „pinigus gavau“, kurioje užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas. Tačiau ieškovas teismo posėdžio metu, tik pamatęs skolos raštelį, nurodė, jog tai ne jo sutuoktinės raštas. Tai patvirtino ir liudytojas D. P., nurodydamas, jog mano, kad tai ne jo motinos raštas. Atsakovas teigė, jog nežino, kas parašė raštelį, tačiau jį jam parodė jo motina, matė raštelį labai trumpai, remiasi ikiteisminio tyrimo metu atlikto rašysenos tyrimo specialistų išvadomis ir tvirtina, kad raštelį parašė ir pinigus gavo A. P.. Iš 2015-11-10 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11Š-128(15) (1 t., 144-146 b. l.) matyti, kad tyrimo metu nustatyta, jog „Tikėtina, kad tirti pateiktame 2012-02-18 skolos raštelyje rankraštinius įrašus, prasidedančius žodžiais „Skolos raštelis...“ ir pasibaigiančius „...Pinigus gavau. 2012-02-18“ parašė ne A. P., o kitas asmuo. Kas parašė po tekstu rankraštinį įrašą „P. A.“ ir pasirašė, nebuvo galima nustatyti. Iš 2015-11-16 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11Š-156(15) (1 t., 147-149 b. l.) matyti, kad tyrimo metu nustatyta, jog „Tikėtina, kad tirti pateiktame 2012-02-18 skolos raštelyje rankraštinius įrašus, prasidedančius žodžiais „Skolos raštelis...“ ir pasibaigiančius „...Pinigus gavau. 2012-02-18“ parašė ne M. P., o kitas asmuo. Kas parašė po tekstu rankraštinį įrašą „P. A.“ ir pasirašė, nebuvo galima nustatyti. Atsakovo atstovas teigia, jog „tikėtina“, tai dar neįrodo tos aplinkybės, jog A. P. nėra parašiusi skolos raštelio, raštas nenuginčytas, todėl drąsiai galima teigti, jog įrašą padarė ir pasirašė pati A. P.. Tačiau tokiu atveju atsakovo atstovas taip pat turėtų teigti, kad skolos raštelį surašė M. P., nes taip pat nenuginčyta, jog skolos raštelį surašė M. P., kadangi 2015-11-16 specialisto išvadoje taip pat nurodyta, jog tikėtina, kad parašė ne M. P.. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Atsakovas ir jo atstovas 2015-11-10 ir 2015-11-16 specialisto išvadų neginčijo, kitos rašysenos ekspertizės skirti neprašė, todėl specialisto išvados šiai dienai yra nenuginčytos ir galiojančios. Vadinasi, 2012-02-18 skolos raštelio tekstą, tame tarpe ir formuluotę „Pinigus gavau“, parašė ne A. P.. Kas parašė 2012-02-18 skolos raštelyje po tekstu „P. A.“ ir pasirašė, byloje nenustatyta. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog byloje yra A. P. išduotas testamentas, kuriame notaro akivaizdoje įrašė savo vardą ir pavardę ir pasirašė pati A. P. (1 t., 25 b. l.). Vizualiai palyginus tuos pačius žodžius ir parašą ant testamento bei 2012-02-18 skolos raštelio, matyti, kad po skolos rašteliu parašė vardą, pavardę ir pasirašė galimai ne A. P., nes nei raštas, juo labiau – parašas vizualiai tikrai neatitinka A. P. rašto ir parašo. Kitų įrodymų, kad atsakovas perdavė A. P. pinigus, atsakovas nepateikė. Ieškovas ir byloje apklaustas liudytojas D. P. nurodė, jog A. P. gavo nemažą pensiją, turėjo pajamų iš gėlių auginimo ir buto nuomos, t. y. turėjo pakankamai lėšų ne tik pragyvenimui, turėjo grynųjų pinigų santaupų namuose, kredito įstaigoje, pati skolino pinigus kitiems asmenims (giminėms (duomenys neskelbtini)). Kad A. P. turėjo pakankamai lėšų, teismo posėdyje patvirtino ir pats atsakovas M. P., nurodydamas, jog kam mama skolino ir ar buvo jai grąžinti pinigai, nebuvo reikalo tikrinti, nes mamos gaunamų lėšų užtekdavo ir maistui, ir mokesčiams. Iš banko sąskaitos išrašo (1 t., 7-13 b. l.) matyti, kad A. P. turėjo pakankamai piniginių lėšų, jai skolintis jokio poreikio nebuvo. Byloje nei ieškovas, nei atsakovas negalėjo nurodyti, kam būtų buvę reikėję A. P. skolintis, duomenų apie tai, kad A. P. įgijo tuo metų kokį nors brangų daiktą ar pinigines lėšas investavo, nėra. Nors atsakovas M. P. tvirtino, jog sąskaitą banke atidarė pati A. P., ji pati naudojosi internetine bankininkyste, mokėjo mokesčius, pervedinėdavo jam į sąskaitą pinigus, mokėjo naudotis kompiuteriu, žiūrėjo per kompiuterį filmus, žinias ir pan., tačiau atsakovo nurodytų faktų neatitinka pateiktas banko sąskaitos išrašas (1 t., 7-13 b. l.), iš kurio matyti, kad jokių mokesčių iš A. P. sąskaitos nėra mokėta, tik pervesti pinigai atsakovui (du kartus) ir padaryti keturių telefono numerių sąskaitų papildymai. Ieškovas teismo posėdyje nurodė, jog A. P. naudotis kompiuteriu tikrai nemokėjo ir nežino, kad jį būtų turėjusi. Liudytojas D. P. patvirtino, jog pas mamą kompiuterio nėra matęs, juo naudotis nemokėjo, nes net mobiliuoju telefonu naudotis nemokėjo, jai reikėdavo skambinti į stacionarų telefoną, kai nuveždavo ją į parduotuvę, ji neatsiskaitinėdavo banko kortele, nes nemokėjo ja naudotis, o tik grynaisiais pinigais, mokesčius taip pat mokėjo grynaisiais pinigais. Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo parodymais, nes jie nuoseklūs, logiški, atitinka ir papildo kitus įrodymus. Be to, minėtais parodymais remiasi ir atsakovas tiek atsiliepime, tiek teisme duodamas paaiškinimus, nurodydamas, jog A. P. skolino pinigus giminaičiams. Skirtingai nei liudytojo, atsakovo M. P. paaiškinimai prieštaringi ir nenuoseklūs. Nagrinėjamoje byloje jis nurodė, jog A. P. pati mokėjo mokesčius internetu, todėl jai ir buvo reikalinga elektroninė sąskaita. Civilinėje byloje Nr. 2-2141-251/2013 dėl rūpybos nustatymo ir rūpintojo paskyrimo A. P. 2013-03-25 teismo posėdžio metu (duomenys iš Liteko teismų informacinės sistemos) M. P. parodė, jog paskutinius du metus jis rūpinasi mama, pablogėjus jos sveikatai, jis gali dirbti prie kompiuterio, nes jo darbas susijęs su marketingu, jis turi laiko prižiūrėti mamą, mokesčius už butą moka jis, skolų nėra. Atsakovas taip pat negalėjo apibūdinti A. P. naudoto kompiuterio, nurodyti jo įsigijimo aplinkybių bei datos. Akivaizdu, jog kompiuterį turėjo, juo mokėjo naudotis ir juo naudojosi pats atsakovas, ką ir pripažino teismo posėdyje. A. P. nemokėjo naudotis net mobiliuoju telefonu, todėl kompiuteriu naudotis ji tikrai negalėjo mokėti. Byloje taip pat neįrodyta, jog ji turėjo net keturis skirtingais numeriais mobiliuosius telefonus, nes jais naudotis nemokėjo, jai buvo skambinama tik į stacionarų telefoną. Kas atliko keturių telefonų sąskaitų papildymus iš A. P. sąskaitos, nenustatyta. Atsakovas neįrodė, jog A. P. puikiai tvarkė internetinę bankininkystę, internetu mokėjo mokesčius, žiūrėjo filmus ir t.t. Akivaizdu, jog motinos vardu atidaryta sąskaita internete galimai naudojosi atsakovas.

Be to, atsakovas, tvirtindamas, jog jis paskolino A. P. 16000 Lt, gavo 17900 Lt (dar daugiau, negu galimai skolino), paskola buvo grąžinta laiku, bankiniu pavedimu į jo sąskaitą, savo atsikirtimus grindė 2012-02-18 skolos rašteliu ir sąskaitos išrašu. Byloje nustatyta, jog 2012-02-18 skolos raštelį rašė ne A. P., kas pasirašė – nenustatyta, kitų įrodymų, kad pinigus atsakovas perdavė savo motinai, jis nepateikė, todėl ir neįrodyta, jog 16000 Lt atsakovas perdavė A. P.. Atsakovas M. P. taip pat tvirtino, kad paskolą mama grąžino 2012-06-21 jam į sąskaitą banke pervesdama 17900 Lt, t. y. net daugiau, negu buvo paskolinęs, tai jis pateisino nurodydamas, jog likusi suma gali būti panaudota laidotuvėms. Jis teigė, kad egzistuoja faktas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nes pinigai buvo grąžinti. Atkreiptinas dėmesys, jog grąžinta suma buvo didesnė, nei paskolinta, tai buvo atlikta bankiniu pavedimu, kai A. P. internetine bankininkyste naudotis nemokėjo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011; kt.). Taigi, mokėjimo pavedimas, kuriame būtų įrašas apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos davėjui (paskolos grąžinimą) faktą, leistų pripažinti paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme. Šiuo atveju bankiniu pavedimu pervedant iš A. P. sąskaitos banke į atsakovo M. P. sąskaitą buvo nurodyta piniginių lėšų pervedimo paskirtis – „sąskaitos papildymas“, nors visai buvo nesudėtinga nurodyti, jog tai yra paskolos grąžinimas. Taigi tinkamai neįvardijus lėšų pervedimo paskirties nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, kad grąžinama būtent paskola, nes net ir pinigų suma nesutampa, šiuo atveju lygiai taip pat galėjo būti skolinami pinigai M. P., t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos gavėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos davėjui egzistavimas. Minėtame dokumente neatsispindi prievolė grąžinti gautą paskolą. Įvertinant tai, kad šalis siejo giminystės ryšiai (A. P. yra atsakovo M. P. motina, atsakovas nuo 2013 m. buvo paskirtas jos rūpintoju, juos siejo pasitikėjimo santykiai jau nuo 2011 m.), šalių santykiai pinigų pervedimo metu buvo geri, mokėjimo pavedimu pervestos lėšos galėjo buvo kvalifikuojamos ir vertinamos kaip patvirtinančios paskolos, atsiskaitymo, dovanojimo ar kitus atlygintinus ar neatlygintinus teisinius santykius. Šiuo atveju atsakovas nepateikė kitų rašytinių dokumentų, kuriuose būtų išreikšta paskolos gavėjo valia, patvirtinama prievolė kreditoriui ir paliudijama apie paskolos davėjo suderintą valią, t. y. nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad mokėjimo pavedimu buvo perduotas (šiuo atveju – grąžintas) būtent paskolos dalykas. Fakto dėl paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos davėjui (atsakovui) egzistavimo negalėjo pavirtinti nei ieškovas, nei teisme apklaustas liudytojas, nes apie šias aplinkybes jie sužinojo tik A. P. mirus ir teisme.

Be to, 2012-02-18 skolos raštelis buvo pateiktas atsakovo tik teisme, net ne parengiamajame, o 2015-02-05 teismo posėdyje. Nors atsakovas M. P. teisme teigė, jog apie raštelį jis žinojo dar motinai esant gyvai, ji jam raštelį parodė, kas jį surašė, jis nežino, raštelį matė trumpai, tačiau apie minėtą paskolą ir raštelį rašant atsiliepimą ir parengiamajame teismo posėdyje net neužsiminė, teisinosi, kad skolos raštelį tarp mamos daiktų rado tik žymiai vėliau. Tačiau tai nebuvo kliūtis kad ir nesant raštelio teismui ir priešingai šaliai atsiliepime nurodyti aplinkybę, jog pinigai buvo paskolinti, o vėliau – jam grąžinti pavedimu, tuo labiau, kad tai padaryti jis privalėjo dar rengiantis bylą nagrinėti teisme. Apie minėto skolos raštelio surašymą jokių kitų įrodymų pateikta nėra. Minėti faktai rodo, jog toks skolos raštelis A. P. gyvai esant galimai net nebuvo surašytas. Pažymėtina, jog M. P. vengė duoti eksperimentinius rašysenos pavyzdžius, akivaizdu, jog turėjo tam priežasčių, dėl to ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai įrodymų (1 t., 154-157 b. l.).

LR CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. numato, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (2592,09 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-10-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.