Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Čepukėnienės ir Ernestui Rimšeliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. T. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. T. D. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

4. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo faktinės aplinkybės ar veikos teisinis kvalifikavimas, tačiau nesutinkama su nuteistajai paskirta laisvės atėmimo bausme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pateikto apeliacinio skundo ribose, įvertinusi skundo bei proceso dalyvių pateiktus argumentus, bylos medžiagą, taip pat apeliacinės instancijos teisme papildomai gautus ir ištirtus įrodymus, sprendžia, kad L. T. D. skirta laisvės atėmimo bausmė individualizuota netinkamai, neįsigilinus į visumą tam reikšmingų aplinkybių bei reikiamai neatsižvelgus į baudžiamajame įstatyme reglamentuotą bausmės paskirtį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

5. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, kurios paskirtis – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1–2 dalys). Vieningą bausmės paskirtį sudaro visų šių tikslų visuma. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai bei kaltininko asmenybei. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1–2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.). Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

6. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje asmeniui, įvykdžiusiam šį nusikaltimą, yra numatyta galimybė skirti laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nuteistajai skirta minimali aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliantės prašomos paskirti švelnesnės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu, bausmės skyrimas yra galimas tik taikant BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad pagal galiojančią teismų praktiką, teismas visų pirma svarsto galimybę taikyti BK 62 straipsnį ir tik nesant tokios galimybės, gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015).

Dėl BK 62 straipsnio taikymo

7. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju galimybės taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra. Minėtame straipsnyje yra įtvirtinti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindai, kurie gali būti konstatuoti tik esant visoms įstatyme numatytoms sąlygoms. Be to, net ir esant BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, švelnesnės bausmės, negu numatyta įstatyme, paskyrimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga.

8. BK 62 straipsnio 1 dalyje, kurios taikymo prašo apeliantė, reglamentuota, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatyme, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šioje byloje yra konstatuota, kad L. T. D. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, o duomenų apie nusikaltimu padarytą turtinę žalą, kurią nuteistoji turėtų atlyginti ar pašalinti, byloje nėra. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog L. T. D. savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką. Pastaroji aplinkybė teismų praktikoje konstatuojama, kai asmuo pats savo noru atvyksta į atitinkamą valstybės instituciją ar praneša jai apie paties padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-895/2020). Byloje esančios BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys, nukentėjusiosios V. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, taip pat pačios nuteistosios parodymai, duoti tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, patvirtina, kad L. T. D. po vyro nužudymo liko įvykio vietoje, ilgą laiką (apie dvi valandas) niekur nesikreipė ir niekam neskambino, nors turėjo tokią galimybę. Policijos įstaigai apie K. V. D. nužudymą telefonu pranešė nuteistosios duktė V. M.. Be to, iniciatyva kreiptis į policiją taip pat buvo jos. Tiek L. T. D., tiek ir V. M. patvirtino, kad įvykio dienos vakare pastaroji paskambino savo motinai L. T. D. ir pokalbio telefonu metu ši jai pasakė, kad nužudė K. V. D.. Iš minėtų duomenų taip pat matyti, kad L. T. D. jokio prašymo dukrai iškviesti policijos pareigūnus ar pranešti jiems apie įvykį neišsakė. Pokalbio telefonu metu pati V. M. nurodė, kad jei motina nužudė tėvą, ji iškvies policiją. Tai ji ir padarė atvykusi į įvykio vietą ir pamačiusi mirusį K. V. D.. Tuo remiantis nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog nuteistoji pati pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, nepaisant to, kad vėliau į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams ji iš karto prisipažino nužudžiusi savo vyrą. Pagrindo konstatuoti esant visas BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas nėra.

9. Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas bei susiformavusią teismų praktiką, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė bausmė, negu numatyta įstatyme, gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinųjų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-289/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta tik viena nuteistosios L. T. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to nėra nustatyta nė vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų sąlygų. Taigi, šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas taip pat nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

10. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-251/2008, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-491/2012, 2K-436-489/2016, 2K-317-489/2017, 2K-377-489/2018, 2K-40-648/2020 ir kt.).

11. Spręsdamas, ar nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrįstai, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į visumą byloje nustatytų, šiam klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių.

12. Bylos duomenys patvirtina, kad L. T. D. padarė vieną labai sunkų, baigtą nusikaltimą, kuriuo sukėlė negrįžtamus padarinius – žmogaus, savo šeimos nario gyvybės praradimą. Žmogaus gyvybė yra ypatinga, fundamentali vertybė, užimanti aukščiausią vietą tarp įstatymo saugomų vertybių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnis). Tuo pačiu buvo pažeista ir kita konstitucinė vertybė – šeima, kuri yra visuomenės ir valstybės pagrindas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis). Nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, L. T. D. panaudodama šaliką pasmaugė K. V. D.. Jos parodymai patvirtina, kad apie vyro ir jos pačios pasitraukimą iš gyvenimo ji galvojo dar K. V. D. esant ligoninėje. Nusikaltimo išvakarėse ji ėmėsi ir tam tikrų pasiruošimo veiksmų. Ji sugirdė sutuoktiniui miegą gerinančių vaistų, kurie nebuvo jam paskirti gydytojo, dėl ko kitą dieną jis buvo labai mieguistas. L. V. P., apklausta pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad ankstesnėmis dienomis jis toks nebūdavo. L. T. D. apie sugirdytus vaistus iš karto nurodė ir į įvykio vietą atvykusiai dukrai bei policijos pareigūnams. Be to, įvykio dieną ji anksčiau paleido slaugytoją, kas nebuvo įprasta. Šiai išėjus L. T. D. neužilgo ir nužudė K. V. D.. Šie įrodymai patvirtina, kad nusikaltimas nebuvo spontaniškas. Visuma šių nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių, kurių dalį akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, neabejotai yra svarbios sprendžiant bausmės individualizavimo klausimą, tačiau, kaip minėta, turi būti vertinamos kartu su kitomis aplinkybėmis, sietinomis ir su nusikalstamus veiksmus paskatinusiomis priežastimis, motyvais, taip pat L. T. D. asmenybės pavojingumą apibūdinančiomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad į jas pirmosios instancijos teismas atsižvelgė nepakankamai. Kaip jau buvo minėta, tik įvertinus visumą nagrinėjamam klausimui reikšmingų aplinkybių yra galimas maksimaliai teisingos, situaciją atitinkančios bausmės paskyrimas.

13. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-1073/20018).

14. Byloje esantys įrodymai (pačios L. T. D. parodymai, nukentėjusiosios V. M., liudytojų V. P., K. B. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto ir medicininių dokumentų duomenys) patvirtina, kad L. T. D. ir K. V. D. santuokoje pragyveno 57 metus, jų tarpusavio santykiai visuomet buvo geri. Paskutinius septynerius metus iki mirties K. V. D. sveikata dėl ligų prastėjo, jo judėjimas tapo ribotas, dėl ko jam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra ir pagalba. Visą šį ilgą laiką vyro priežiūra, jo asmens higiena, buities reikalais rūpinosi L. T. D., kuri tai darė nepaisydama turimų savo pačios sveikatos problemų, netgi atidėdama jai reikalingą operacinį gydymą. Nuo 2020 m. liepos mėnesio K. V. D. sveikata dar labiau pašlijo, apie mėnesį laiko, iki 2020 m. rugpjūčio 28 d., jis buvo gydomas ligoninėje. Dėl sveikatos būklės prieš patenkant į ligoninę bei grįžęs po jos jis buvo sąmoningas, tačiau visiškai nebegalėjo vaikščioti, buvo būtina jį maitinti, atlikti higienos procedūras, tai yra jam buvo būtina nuolatinė slauga. Minėtų įrodymų pagrindu teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad dėl vyro sparčiai prastėjančios sveikatos ir esamos būklės, jo slaugos poreikio, L. T. D. patyrė ilgalaikį didelį stresą, baimę ir nerimą.

15. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme L. T. D. negalėjo nurodyti savo nusikalstamų veiksmų priežasčių ir motyvų, teigė negalinti suprasti, kodėl taip pasielgė, tvirtino, kad jai aptemo protas. Apklausta apeliacinės instancijos teisme ji nurodė taip pasielgusi todėl, kad buvo labai išvargusi, nes vyras sirgo 7 metus, jai buvo jo gaila, matė, kaip jam sunku, jis pats sakydavo, argi čia gyvenimas. Ji svarstė apie vyro ir savo pačios pasitraukimą iš gyvenimo, norėjo, kad jų dukrai nebūtų problemų. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenų bei ekspertės J. D. paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme spręstina, kad ir tyrimą atlikę ekspertai, įvertinę L. T. D. paaiškinimus, gautus tiesioginio kontakto su ja metu, bei pateiktą rašytinę bylos medžiagą, nusikalstamo elgesio motyvavimą siejo su nuteistosios pervargimu dėl vyro sveikatos būklės bei gailesčiu jam. Nukentėjusioji V. M. patvirtino, kad įvykio dieną pokalbio telefonu metu L. T. D. pasakė jai, kad nužudė K. V. D., dabar eina pati nusižudyti ir visos jų problemos bus išspręstos. Nukentėjusioji V. M. taip pat patvirtino, kad dar K. V. D. esant ligoninėje jos motina sakė, kad labai blogai jaučiasi, aplanko juodos mintys, dėl ko ji pasiūlė jai kreiptis į šeimos gydytoją. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto ir medicininių dokumentų duomenys taip pat patvirtina, kad 2020 m. rugpjūčio 17 d. nuteistoji buvo konsultuota psichiatro dėl nerimo, blogos nuotaikos, sietinos su vyro slauga. Jai diagnozuota organinė depresija, skirtas medikamentinis gydymas. 2020 m. rugpjūčio 24 d. L. T. D. buvo konsultuota dėl varginančio padidėjusio nerimo, prasto miego. Jai diagnozuoti kiti mišrūs nerimo sutrikimai, skirtas medikamentinis gydymas. Nuteistosios teigimu, jai skirtų vaistų ji negėrė dėl sužinoto galimo neigiamo šalutinio jų poveikio, galėjusio apsunkinti jai galimybę prižiūrėti vyrą. Minėti duomenys bei apeliacinės instancijos teisme apklaustos ekspertės J. D. paaiškinimai taip pat patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu organinė depresija nuteistajai nebuvo diagnozuota, tačiau konstatuotas adaptacijos sutrikimas, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu netrukdė suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertės paaiškinimai taip pat patvirtina, kad minėtas laikino pobūdžio sutrikimas atsirado dėl ilgai trunkančios psichotraumuojančios situacijos.

16. Byloje esantys minėti įrodymai taip pat patvirtino, kad nuo pat K. V. D. grįžimo iš ligoninės dienos, tai yra 2020 m. rugpjūčio 28 d., siekiant padėti L. T. D. jį slaugyti, šeimos narių sutarimu buvo pasamdyta slaugytoja V. P., kuri turėjo būti prie ligonio nuo 9 val. iki 17.00 val. Ji neabejotinai palengvino L. T. D. tekusią vyro slaugos naštą, tačiau tik iš dalies, nes vakare ir naktimis ligonį prižiūrėjo viena nuteistoji, nuolat nerimavo dėl vyro sveikatos būklės ateities, dėl savo galimybių juo tinkamai pasirūpinti, keldavosi naktimis jį tikrinti.

17. Apibendrindama aptartus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamas nužudymas nebuvo tipinis, jis nebuvo paskatintas noro pasipelnyti, keršto ar kitų žemų, savanaudiškų paskatų. Nusikalstamiems veiksmams L. T. D. ryžosi siekdama palengvinti ilgai ir sunkiai sirgusio K. V. D., savo dukters, taip pat ir savo pačios padėtį. Tokius veiksmus paskatino susiklosčiusi ilgalaikė psichotraumuojanti situacija dėl vyro sveikatos būklės, jo slaugos poreikio, sukėlusi jai adaptacijos sutrikimą. L. T. D. ieškojo kitos išeities iš susidariusios sudėtingos situacijos, ieškojo pagalbos dėl jai tekusio psichologinio krūvio kreipdamasi į dukrą, taip pat į medicinos specialistus, tačiau dėl būtinybės prižiūrėti ir slaugyti vyrą negalėjo pasinaudoti pasiūlytu gydymu.

18. Sprendžiant skirtinos bausmės klausimą yra būtina įvertinti ir tai, kad L. T. D. yra pensininkė, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 78 metų amžiaus, o šiuo metu jai yra 80 metų. Iki nagrinėjamo nusikaltimo ji teista nebuvo, administracine tvarka taip pat nebausta, priklausomybės ligų centre neregistruota (1 t., b. l. 88, 89, 126). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Yra nustatyta viena BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė – L. T. D. prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad savo kaltę dėl vyro nužudymo ji pripažino iš karto, atvykusiems policijos pareigūnams bei vėliau apklausų metu nurodė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nužudymo įrankio buvimo vietą, taip padėdama išaiškinti šią veiką. Nuteistosios artimieji, tai yra nukentėjusioji V. M. bei liudytoja K. B., ją charakterizavo išskirtinai teigiamai. Iš byloje pateiktų duomenų apie dabartinę L. T. D. sveikatos būklę matyti, kad ji serga keliomis lėtinėmis ligomis, dėl kurių šiuo metu patiria ir vaikščiojimo sunkumų. 2022 m. vasario 2–3 d., 2022 m. balandžio 21–27 d. ir 2022 m. rugpjūčio 2–9 d. jai buvo taikytas stacionarinis gydymas, nustatytos pagrindinės diagnozės pagal TLK-10-AM atitinkamai yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), komplikacijos ir gretutinės ligos (duomenys neskelbtini). Nuo 2022 m. rugpjūčio 9 d. jai rekomenduotas tausojantis režimas. Duomenų, kad dėl sveikatos būklės nuteistoji negali atlikti laisvės atėmimo bausmės, byloje nėra.

19. Visuma aptartų L. T. D. asmenybę charakterizuojančių duomenų, kartu su nustatyta nusikalstamų veiksmų priežastimi, motyvu, susiklosčiusia situacija, rodo, kad pakartotinių nuteistosios nusikalstamų veiksmų rizika yra itin maža, o jos asmenybė nėra tiek pavojinga visuomenei, kad siekiant BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų jai turėtų būti skiriama griežta, ilgalaikė, BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos trukmės laisvės atėmimo bausmė.

20. Apibendrindama pateiktus duomenis ir argumentus, teisėjų kolegija, viena vertus, nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad vykstančiu procesu, nuteistosios patiriamu kaltės jausmu ir jos artimųjų požiūriu į ją jau yra pasiekti įstatyme numatyti bausmės tikslai. Kita vertus, atsižvelgus į nusikalstamos veikos bei nuteistosios asmenybės pavojingumą, yra pagrindas pripažinti, kad nagrinėjamu atveju L. T. D. skirta, kad ir minimalios sankcijoje numatytos trukmės laisvės atėmimo bausmė yra parinkta netinkamai. Ji neatitinka byloje nustatytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumos, bausmės paskirties, nėra proporcinga ir teisinga, tad aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirtos laisvės atėmimo bausmės terminas yra mažintinas žemiau sankcijoje numatytos ribos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 27 d. nuosprendį pakeisti.

L. T. D. už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą paskirtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę pakeisti ir, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskirti ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

Kitą Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.