- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-30
- Bylos Nr.
- e2A-997-1043/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-02897-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“
- Atsakovas
- R. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-2374-1144/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui R. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo R. K. (toliau – atsakovas) – 1) 11 472,14 Eur dydžio negrąžintą paskolą; 2) 557,79 Eur paskolos palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 16 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d.; 3) 2 382,04 Eur administravimo mokestį; 4) 47,61 Eur nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 15 d. iki 2024 m. lapkričio 25 d.; 5) 14 procentų nuostolių atlyginimą (negautas pajamas) skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. birželio 15 d.), nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 6 180,36 Eur sumos; 6) 1 134,61 Eur sutarties sudarymo mokestį; 7) 30,69 Eur delspinigius; 8) 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 9) bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, jog ieškovė ir atsakovas 2024 m. liepos 9 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), kuria ieškovė suteikė atsakovui 12 606,75 Eur paskolą (11 472,14 Eur paskolos suma ir 1 134,61 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 84 mėnesių laikotarpiui. Ieškovė pažymėjo, kad paskola buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimosi platforma finbee.lt. Suteikdama atsakovui paskolą 1 134,61 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į ieškovės sąskaitą, refinansavo 1 419,72 Eur atsakovo įsiskolinimą bendrovei UAB „IPF Digital Lietuva“, o 10 052,42 Eur paskolos sumą / likutį ieškovė tiesiogiai pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą. Ieškovė nurodė, kad visa investuota suma, t. y paskolos suma ir paskolos sutarties sudarymo mokestis yra grąžinama periodinėmis įmokomis pagal paskolos sutarties įmokų grafiką. Atsakovas įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti paraiškos mokestį, paskolos grąžinimo įmokas pagal nustatytą grafiką, administravimo mokestį iki galutinio prievolės įvykdymo bei patvirtino, kad sutinka mokėti visus kitus mokesčius pagal sudarytą sutartį, tačiau prisiimtų įsipareigojimų nesilaikė, dėl ko ieškovė vienašališkai vartojimo kredito sutartį nutraukė nuo 2024 m. lapkričio 15 d.
3. Atsakovas R. K. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2025 m. vasario 5 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 11 472,14 Eur negrąžintą kreditą, 549,94 Eur palūkanas, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos, 47,61 Eur nuostolių atlyginimą, paskaičiuotą už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 15 d. iki 2024 m. lapkričio 25 d., 14 procentų nuostolių atlyginimą, skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. birželio 15 d.), nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 6 180,36 Eur sumos, 23,83 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. lapkričio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 918,45 Eur bylinėjimosi išlaidas, likusią ieškinio dalį atmetė bei pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio 2024 m. liepos 9 d. vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio.
5. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs vartojimo kreditą ar su juo susijusias sumas, todėl iš atsakovo ieškovei priteisė 11 472,14 Eur negrąžinto kredito sumą.
6. Teismas, nurodė, kad ieškovė prašo priteisti 557,79 Eur paskolos palūkanas už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 16 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d., kurios susideda iš 549,97 Eur nesumokėtų palūkanų už naudojimąsi paskolos suma ir 7,85 Eur kompensuojamų palūkanų, apskaičiuotų už vėluojamą neapmokėtą įmokos dalį.
7. Teismas susipažinęs su sutarties sąlygomis bei pateikta mokėjimo palūkanų apskaičiavimo pažyma, vertino, kad prašomos 7,85 Eur priteisti palūkanos yra kompensacinės, t. y. taikomos už atsakovo netinkamai vykdytas sutarties pareigas. Teismas nustatė, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti įmoką, palūkanas ir kitus mokėjimus pagal paskolos grąžinimo grafiką, specialiąsias sąlygas ar sutartį, specialiosiose sąlygose nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo įmokų dalies, kurią sudaro paskolos suma kaip atlyginimas už naudojimąsi paskolos suma iki sutarties termino pabaigos ir vadinamos vėlavimo palūkanomis. Sutarties bendrųjų sąlygų 7.5. punkte nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais paskolos gavėjui taikomos netesybos (delspinigiai) ir yra lygios 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.
8. Teismas konstatavo, kad netesybos, kurių ieškovė prašo kompensacinių palūkanų pavidalu, negali būti didesnės, nei numatytos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje, t. y., 0,05 procentai per dieną nuo negrąžintos sumos, skaičiuojant už 180 dienų, todėl ieškovės reikalavimą dėl 7,85 Eur kompensacinių palūkanų priteisimo, pagal sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punktą, taikant specialiosiose sutarties sąlygose numatytą 14 proc. metinę palūkanų normą, atmetė.
9. Teismas, vadovaudamasis CK 6.872 straipsniu, nustatęs, kad palūkanos už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 16 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d. sudaro 549,94 Eur sumą, ieškovės reikalavimą dėl paskolos palūkanų priteisimo tenkino.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovė prašė priteisti 2 382,04 Eur administravimo mokestį pagal paskolos sutartį ir 1 134,61 Eur sutarties sudarymo mokestį.
11. Teismas nurodė, kad paskolos sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakcijoje (galioja nuo 2023 m. sausio 1 d.) numatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 proc.) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 proc.), kurią draudžiama viršyti. Teismas pažymėjo, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, turėtų vartojimo kredito dalį (ne mažesnę kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos) finansuoti savo lėšomis.
12. Teismas nurodė, kad ieškovė savo atlygį suskaidė į dvi dalis: 1 134,61 Eur sutarties sudarymo mokestį, kurį nurodė taikanti už sutarties sudarymo metu teikiamas paslaugas, ir 2 382,04 Eur sutarties administravimo mokestį. Bendra ieškovės atlygio suma sudaro 3 516,65 Eur (1 134,61+2 382,04), o iš šios sumos sutarties sudarymo mokestis sudaro 32,26 proc. (1 134,61÷ 3 516,65 × 100 proc.). Teismas pažymėjo, kad ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą.
Šalies argumentai
13. Teismas pabrėžė, kad ieškovės pateiktuose sutarties bendrųjų sąlygų 1.29, 10.4 punktuose įtvirtinta nuostata, jog sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta paskolos mokėjimo grafike, tačiau ieškovė ieškinyje nurodo, kad sutarties sudarymo mokestį įsiskaičiusi būtent sutarties sudarymo metu. Teismas akcentavo, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos).
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju atsakovui yra skaičiuojamas neteisėtas sutarties sudarymo mokestis, kurį ieškovė sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovui šį mokestį padengti atidėtais mokėjimas, todėl esant nustatytoms aplinkybėms, teismas, paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažino negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis), o ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 134,61 Eur sutarties sudarymo mokestį atmetė.
15. Teismas spręsdamas reikalavimą dėl 2 382,04 Eur sutarties administravimo mokesčio pažymėjo, kad ieškovė gali reikalauti iš atsakovo tik sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovo vykdant sutartį sumokėtoms įmokoms, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ieškovei nėra atlikęs nei vienos įmokos, teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio priteisimo atmetė.
16. Teismas konstatavo, kad paskolos davėja pagrįstai galėjo tikėtis gauti mokėjimo (pelno) palūkanas jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai, todėl teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti 47,61 Eur nuostolių atlyginimą ir 14 procentų nuostolių atlyginimą skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. birželio 15 d.), nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 6 180,36 Eur sumos).
17. Teismas sumažinęs ieškovei iš atsakovo priteisiamas sumas, iš naujo vertino ir ieškinio reikalavimą priteisti delspinigius, kadangi ieškovė delspinigius skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti neteisėto sutarties sudarymo mokestį bei sutarties administravimo mokesčio dalį. Teismas sprendė, kad už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 15 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 93,24 Eur (116,15 Eur – 13,50 Eur sutarties sudarymo mokesčio – 9,41 Eur sutarties administravimo mokesčio) sumą ir negalėjo viršyti 5,68 Eur (93,24 Eur × 0,05 proc. × 122 d.), už laikotarpį nuo 2024 m. rugpjūčio 15 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 200,59 Eur (260,85 Eur – 13,50 Eur sutarties sudarymo mokesčio – 46,76 Eur sutarties administravimo mokesčio) sumą ir negalėjo viršyti 9,12 Eur (200,59 Eur × 0,05 proc. × 91 d.), už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 200,86 Eur (260,85 Eur – 13,50 Eur sutarties sudarymo mokesčio – 46,49 Eur sutarties administravimo mokesčio) sumą ir negalėjo viršyti 6,02 Eur (200,86 Eur × 0,05 proc. × 60 d.), už laikotarpį nuo 2024 m. spalio 15 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d. delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik už 201,14 Eur (260,85 Eur – 13,50 Eur sutarties sudarymo mokesčio – 46,21 Eur sutarties administravimo mokesčio) sumą ir negalėjo viršyti 3,01 Eur (201,14 Eur × 0,05 proc. × 30 d.). Teismas dėl nurodytų priežasčių ieškovei iš atsakovo priteisė 23,83 Eur (5,68 Eur + 9,12 Eur + 6,02 Eur + 3,01 Eur) delspinigių.
18. Teismas nurodė, kad CK 6.210 straipsnis numato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. lapkričio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.123 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
19. Teismas atsižvelgęs į tai, kad buvo patenkinta 83,23 procentai visų ieškinio reikalavimų, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovo priteisė ieškovei 918,45 Eur (1096,00 Eur x 83,80 proc.) bylinėjimosi išlaidos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).
III. III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
20. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo – 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. e2-2374-1144/2025 dėl sutarties sudarymo mokesčio sąlygos pripažinimo neteisėta; 2) pakeisti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. e2-2374-1144/2025 dėl priteistinų sumų ir priteisti 1 134,61 Eur sutarties sudarymo mokestį, 2 382,04 Eur sutarties administravimo mokestį bei 30,69 Eur delspinigių; 3) priteisti iš atsakovo apeliantės sumokėtą 80,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį bei administravimo mokestį, taikant VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies nuostatas, o atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjamo metu nebuvo kilę ginčų dėl ieškovės pateiktų įrodymų aiškumo ir pakankamumo, ieškovė mano esant būtinybei pateikti naujus įrodymus, kurie yra reikšmingi bylai, kadangi pirmosios instancijos teismas, atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priėmė sprendimą už akių apie tai nepranešus bylos šalims, todėl ieškovė su apeliaciniu skundu pateikia papildomą įrodymą – informaciją, kad paskolos sutarties su atsakovu sudarymo dieną ieškovė investavo į visas paskolas, kuris yra susijęs su ieškovės įrodinėjamomis aplinkybėmis, ir remiantis CPK 314 straipsniu prašo ją priimti, nes ji buvo nepateikta dėl objektyvių aplinkybių.
1.2. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą, kadangi apeliantė atsižvelgdama į VKĮ pakeitimus, kuriais buvo leista tam tikrą dalį operatoriaus patiriamų sąnaudų padengti sutarties sudarymo metu, taip pat remdamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Apeliantei, kaip platformos operatorei, mokamas atlygis pagal paskolų sutartis sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, kurie yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą ir neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų. Be to paskolos gavėjas apie minėtus mokesčius buvo informuotas ir įsipareigojo juos mokėti.
1.3. Apeliantės kaip skolintojos investuota suma į su atsakovu sudarytą sutartį buvo 1 515,00 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 1 378,062 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,02 proc. bendros vartojimo sumos ir 136,38 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti, todėl nagrinėjamu atveju iš atsakovo turėtų būti priteista visa likusi negrąžinta 1 134,61 Eur sutarties sudarymo mokesčio suma.
1.4. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuriame paskolos sutarties sąlygos dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažintos negaliojančiomis ab initio, kadangi, kaip minėta, apeliantė pritaikiusi savo veikloje tokį verslo modelį, kuriame nesivadovauja VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatytiems ribojimams dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio.
1.5. Apeliantė pažymėjo, kad skolintojai suinvestavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į bendrovės (organizatorės) sąskaitą, kaip atlygis organizatorei, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams, pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis.
1.6. Apeliantė pabrėžė, kad pagal paskolos sutarties 2.3 punktą ir Bendrųjų sąlygų 1.2 punktą, paskolos gavėjas mokės administravimo mokestį kas mėnesį paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Sutartą administravimo mokestį už visą likusį paskolos terminą ir karto paskolos gavėjas privalo sumokėti, jei paskolos gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama paskolos sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo, jei paskola gražinama anksčiau laiko bei jei paskola refinansuojama.
1.7. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad šalys susitarė dėl taikytino administravimo mokesčio dydžio, įvirtino jį sutarties sąlygose, atsakovas žinojo mokėtiną administravimo mokesčio sumą, kurią turės sumokėti iki paskolos sutarties iki paskolos sutarties pabaigos, todėl iš atsakovo turi būti priteistinas visas ieškinyje nurodytas administravimo mokestis, t. y. 2 382,04 Eur.
1.8. Nagrinėjamu atveju netaikytini VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai, todėl nesutiktina ir su delspinigių perskaičiavimo ir priteistos sumos mažinimu nuo 30,69 Eur iki 23,83 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
22. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
23. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – UAB „Finansų bitė“ informaciją ir pažymą apie UAB „Finansų bitė“, kaip skolintojos, 2024 m. liepos 9 d. investicijas į paskolas, kuriuos prašo priimti, kadangi pirmosios instancijos teismas, atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priėmė sprendimą už akių apie tai nepranešęs bylos šalims, todėl prašomi priimti įrodymai savalaikiai nebuvo pateikti esant objektyvioms aplinkybėms. Apeliantė pateiktais papildomais įrodymais, siekia įrodyti, kad Paskolos sutarties su atsakovu sudarymo dieną, ieškovė investavo į visas paskolas ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos, dėl to atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui.
24. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Be to, įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK 7 straipsnis).
25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė, kartu su apeliaciniu skundu, pateiktus įrodymus galėjo ir turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi prašomas priteisti sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio sumas ieškovė skaičiavo, taikydama VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išimtį, todėl privalėjo suprasti, kad pirmosios instancijos teismas patikrins, ar yra šios išimties taikymo pagrindas. Be to, pati ieškovė ieškinyje prašė priimti sprendimą už akių, todėl ieškovei, kuri yra verslo subjektas, profesionaliai veikianti tarpusavio skolinimo platformos operatorė ir vartojimo kredito davėja bei kurią byloje atstovauja profesionalus teisininkas, turėjo būti žinoma procesinė pareiga proceso metu pateikti įrodymus laiku, tuo labiau prašant priimti sprendimą už akių. Atsižvelgiant į tai, kas nurodytas, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
26. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovas R. K. 2024 m. liepos 9 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovui ieškovė suteikė 12 606,75 Eur paskolą (11 472,14 Eur paskolos suma ir 1 134,61 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis), o atsakovas įsipareigojo per 84 mėnesių laikotarpį, t. y. iki 2031 m. birželio 15 d., pagal Paskolos grąžinimo grafiką grąžinti 11 472,14 Eur paskolą, sumokėti metines palūkanas, taikant 14 procentų palūkanų normą, t. y. 6 777,91 Eur, sumokėti 1 134,61 Eur sutarties sudarymo mokestį, sumokėti 0,41 proc. mėnesinį administravimo mokestį, t. y. 2 382,04 Eur. Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą 1 134,61 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, refinansavo 1 419,72 Eur atsakovo įsiskolinimą bendrovei UAB „IF Digital Lietuva“ ir 10 052,42 Eur paskolos sumą tiesiogiai pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį tinkamai nevykdė, t. y. neatliko nei vienos įmokos, todėl ieškovė Paskolos sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2024 m. lapkričio 15 d. Duomenų, kad atsakovas būtų visiškai atsiskaitęs su ieškove ar ginčytų savo neįvykdytą prievolę, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).
27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių atmetė ieškovės reikalavimus dėl administravimo mokesčio ir dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, savo iniciatyva pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2024 m. liepos 9 d. paskolos sutarties Nr. 93913857 sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio, bei sumažino prašomų delspinigių sumą, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė delspinigius skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti neteisėto sutarties sudarymo mokestį bei sutarties administravimo mokesčio dalį
Dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių
28. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.
29. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojanti internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Paskolos sutartis. VKĮ 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra UAB „Finansų bitė“ įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Ieškovė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis).
30. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta, tačiau išaiškinta teismų praktikoje, t. y., kad ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024).
31. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Paskolos sutarties sudarymo metu, t. y. 2024 m. liepos 9 d., galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.
32. Minėti reikalavimai netaikomi, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis).
33. Apeliantė apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti sutarties sudarymo mokestį, būtent ir prašo taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išimtį, kadangi ieškovė yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija sutikti neturi pagrindo, kadangi ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad ieškovė siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi investavo ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą, o vien tai, kad ieškinyje ieškovė nurodė, jog yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešą vartojimo kredito davėjų sąrašą, nepatvirtinta fakto, kad ieškovė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui, įskaitant atsakovą, suteikė ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos, be to, tokio fakto nepatvirtina ir tai, kad ieškovė į bendrąsias sutarties sąlygas įtraukė nuostatą (Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 punktas), jog į kiekvieną paskolą investuojama ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos. Atsižvelgiant į tai, laikoma, kad ieškovė šiuo atveju neįrodė savo teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išlygą egzistavimo (CPK 178 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi bei įvertinęs tai, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos), pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties Nr. 93913857 sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
34. Apeliantė apeliaciniame skunde be kita ko nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo bei dar kartą pabrėžė, kad savo veikloje taiko tokį modelį, pagal kurį investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir netaiko VKĮ 25 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio, todėl ir administravimo mokestį prašo priteisti ne nuo paskolos gavėjo grąžinamų įmokų.
35. Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad apeliantė neįrodė, kad jai turi būti taikoma VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtis, vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo, remiasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi.
36. Šiuo atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovė gali reikalauti iš atsakovo tik sutarties administracinio mokesčio dalies, proporcingos atsakovo vykdant sutartį sumokėtoms sumoms, tačiau atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nebuvo atlikęs nei vienos įmokos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl administravimo mokesčio priteisimo, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl administravimo mokesčio nepriteisimo.
37. Apeliantė, be kita ko, nesutiko, kad šiuo atveju taikytini VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinti reikalavimai, dėl ko nesutiko ir su delspinigių perskaičiavimu ir priteistos sumos sumažinimu.
38. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nagrinėjamoje byloje taikydamas VKĮ 25 straipsnio 6 dalies nuostatas atmetė ieškovės reikalavimus dėl sutarties mokesčio priteisimo ir administravimo mokesčio priteisimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovės prašomą priteisti 30,69 Eur delspinigių sumą iki 23,83 Eur, kadangi ieškovė prašydama priteisti 30,69 Eur delspinigių sumą, ją paskaičiavo ir už vėluojamą sumokėti neteisėto sutarties sudarymo mokesčio bei sutarties administravimo mokesčio dalį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies dėl delspinigių sumažinimo.
39. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
40. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkindamas iš dalies įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai ir išsamiai išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantės prašymas priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.