Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12482-877/2014 pagal pareiškėjo M. Z. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. R., Kauno miesto 15-ajam notarų biurui dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

S. A. - M. Z. ir A. R. motina - savo gyvenamąją vietą 1964 m. rugpjūčio 4 d. deklaravo adresu jai nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). 1997 m. spalio 29 d. S. A. sudarė testamentą, kuriuo visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kuris jai mirties dieną priklausys, kur jis bebus ir iš ko besusidės, palieka A. R.. 2014 m. vasario 13 d. S. A. mirė. 2014 m. balandžio 11 d. dėl palikimo pagal įstatymą į privalomąją palikimo dalį kreipėsi mirusiosios sūnus M. Z., jam notarė A. P. paskelbė testamento turinį ir išaiškino teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, o tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (apeliantas) M. Z. pateiktu pareiškimu siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam jo motinos S. A. mirties dieną t. y. 2014 m. vasario 13 d., buvo reikalingas išlaikymas, tuo pagrindu pripažįstant pareiškėjo teisę į privalomojo palikimo dalį.

Remiantis CK 5.20 straipsnio 1 dalimi, palikėjo vaikas, kuriam palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, priskiriamas prie asmenų, pagal įstatymą turinčių teisę paveldėti, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš paveldėtojų tektų paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau. CK 5.20 straipsnyje įtvirtinta teisė į privalomąją palikimo dalį tam tikra dalimi apriboja palikėjo teisę palikti testamentu turtą savo nuožiūra. Aiškinant pirmiau nurodytą palikimo teisinių santykių reglamentavimą, pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų vaikai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą. Pažymėtina, kad palikėjo vaiko nedarbingumo dėl neįgalumo faktas nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo CPK 182 straipsnio 4 punkto prasme. Procesiškai tai reiškia, kad nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jeigu išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną įrodytas bendra tvarka (CPK 176-178 straipsniai). Dėl to įrodinėjimo, siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, našta tokiu atveju tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, lygiai taip pat kitiems įpėdiniams, nesutinkantiems su tokiu reikalavimu, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami atsikirtimai (CPK 178 straipsnis). Tokia teisės aiškinimo taisyklė formuojama ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2008; 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2010).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo finansinės galimybės buvo nepakankamos jo būtiniems poreikiams tenkinti ir kad jam palikėjos mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nėra sulaukęs pensinio amžiaus, nuo 2009 m. sausio 8 d. yra iš dalies (40 procentų) darbingas (dalinis darbingumas nustatytas terminuotai - iki 2016 m. spalio 18 d.), jam nėra nustatyta visiška negalia, slauga, pareiškėjas niekur nedirba nuo 2000 m. sausio 1 d., duomenų, kad siekė įsidarbinti ir užsidirbti papildomų lėšų pragyvenimui, nėra, palikėjos mirties dieną (2014 m. vasario 13 d.) pareiškėjo kas mėnesį gaunamos pajamos sudarė 864,32 Lt (250,23 Eur), pareiškėjas nėra socialiai remtinas asmuo, jokio nekilnojamojo ir registruotino kilnojamojo turto neturi, savo turėtą butą 2003 m. perleido sūnui neatlygintinai, pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad prie jo išlaikymo prisideda sūnus (apmokėjo už teisines paslaugas, pareiškėjas gyvena sūnui padovanotame bute).

Pažymėtina, kad nors nedarbingumo dėl neįgalumo požymis rodo įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu. Šiuo atveju būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymo. Tokiam vertinimui reikšmingais pripažintini duomenys apie palikėjo vaiko turimą nuosavybę į daiktus, banko indėlius, gaunamas visų rūšių pajamas ir kt. Išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant taip pat bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išsamiai pasisakyta dėl teisės į privalomąją palikimo dalį instituto paskirties (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; kt.), išlaikymo reikalingumo kriterijų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; kt.).

Pagal kasacinio teismo praktiką, CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į privalomąją palikimo dalį siejama ne su viena ar keliomis aplinkybėmis, susijusiomis su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis, o su būtinumu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų, taip pat su kitomis faktinėmis aplinkybėmis, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; kt.); ši teisė nustatoma atsižvelgiant ir į kitas CK normas, kuriose nustatyti išlaikymo reikalingumo šeimos nariams kriterijai (CK 3.72 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalys, 3.192, 3.205 straipsniai), tačiau kiekvienoje byloje teismai turi individualiai įvertinti nustatytas aplinkybes ir jų reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008); atsižvelgiama ir į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą (pavyzdžiui, valstybės pašalpą), nepriklausomai nuo to, ar tokią teisę įgyvendino (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008; kt.). Taigi, konkrečioje byloje sprendžiant klausimą, ar asmeniui reikalingas išlaikymas, turi būti įvertinamos visos palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautos pajamos, galimybės jų gauti, turėtas turtas ir turtinės teisės, taip pat konkretūs tokio asmens poreikiai, sudarantys būtinų gyvenimo reikmių visumą.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus nurodė, kad pareiškėjui nėra nustatytas visiškas neįgalumas, pareiškėjas nėra išnaudojęs visų įmanomų galimybių papildomai užsidirbti, jo gaunamos pajamos palikėjos mirties dieną buvo didesnės už visą dieną dirbančio ir minimalią mėnesinę algą gaunančio asmens pajamas, pensijas jis pradėjo gauti nuo 2002 m. sausio 1 d., kas pirmosios instancijos teismo vertinimu patvirtina pareiškėjo nesistengimą gauti pajamų net ir tada, kai jis buvo darbingas, be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, perleisdamas turėtą butą neatlygintinai, laisva valia atsisakė galimybės gauti pajamų iš savo nekilnojamojo turto, todėl neturi teisės reikalauti privalomos palikimo dalies remiantis tuo, kad jam patikimo atsiradimo dienai buvo reikalingas išlaikymas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais.

Apeliantas teigia, kad dėl savo sunkios sveikatos būklės jis neturi galimybių nei dirbti, nei įsidarbinti, taigi papildomo išlaikymo poreikį apeliantas grindžia jo nedarbingumu dėl neįgalumo. Pažymėtina, kad pagal Socialinių paslaugų įstatymo nuostatas asmeniui, kuris dėl sunkios negalios negeba savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu, valstybė, teikdama tiek bendrąsias, tiek specialiąsias socialines paslaugas, užtikrina tokiam asmeniui saugią ir sveiką aplinką, atitinkamą pagalbą, suderintą su jo priežiūra, nuolatinę slaugą ir kt. (Socialinių paslaugų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis). Dėl pareiškėjo sveikatos būklės jam nebuvo nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis, jis turi tik terminuotą dalinį darbingumą (40 proc.), gauna invalidumo/netekto darbingumo (200 Lt, t. y. 57,92 Eur) bei nukentėjusiųjų asmenų valstybinę (664,32 Lt, t. y. 192,40 Eur) pensijas, todėl konstatuotina, kad valstybė pagal savo ekonomines galimybes apeliantui užtikrino finansinę pagalbą. Tačiau tai, kad iš dalies nedarbingas dėl neįgalumo asmuo išlaikomas valstybės, nebūtinai reiškia, kad jis neturi pakankamai lėšų būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyrė byloje surinktus duomenis, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjui reikėjo išlaikymo jo motinos mirties dieną. Kaip jau minėta, bylos duomenys liudija, kad motinos mirties dieną pareiškėjas buvo netekęs 40 procentų darbingumo, tačiau nurodytu laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama netekto darbingumo ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensijos, išmokų bendra suma sudarė 864,32 Lt (250,32 Eur). Be to, pareiškėjas iki 2003 metų asmeninės nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame, kaip jis pats nurodo, iki šiol gyvena su savo sūnumi, tačiau šį butą neatlygintinai perleido sūnui (1 t. b. l. 40-41). Taigi faktas, kad apeliantas, gyvendamas kartu su sūnumi, kuriam dovanojimo sutartimi perleido savo nuosavybę, rodo, kad pareiškėjas savo valia atsisakė nuosavybės, o sūnus turi įstatyminę pareigą išlaikyti nedarbingą ir paramos reikalaujantį savo tėvą (CK 3.205 straipsnio 1 dalis), ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Vertinant, ar apeliantas išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, pabrėžtina, kad šių aplinkybių pareiškėjas neįrodė. Be to, byloje nėra duomenų, kad apeliantas per laikotarpį nuo motinos mirties yra skolingas valstybės institucijoms ar kitiems asmenims (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Tai patvirtina, kad apelianto finansinė situacija nagrinėjamu laikotarpiu atitiko būtinų jo gyvenimo reikmių visumą.

Apeliantas pateiktą apeliacinį skundą taip pat grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjui reikalingi vaistai, kurie yra tik iš dalies kompensuojami ir klausimą išsprendė vadovaudamasis formaliais kriterijais dėl gaunamų išmokų dydžio. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtu apeliacinio skundo argumentu, kadangi apeliantas nei kartu su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nei su apeliaciniu skundu nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jo nurodomų vaistų reikalingumą bei pareiškėjo tokiems vaistams realiai išleidžiamas lėšas. Kaip jau minėta, siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, įrodinėjimo našta tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį (CPK 178 straipsnis). Tokia teisės aiškinimo taisyklė formuojama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2008; 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2010). Pirmosios instancijos teismas nustatė, tą patvirtina ir bylos medžiaga apie tai, kad byloje tėra pažyma apie reikalingus medikamentus bei preliminariai jų vertę (1 t. b. l. 99), taip pat duomenys apie atskirų vaistų kainas (1 t. b. l. 131-148), tačiau šie įrodymai nepagrindžia nei konkrečių vaistų poreikio, nei jiems išleidžiamų lėšų, be to, dalis vaistų yra kompensuojami. Nesutiktina taip pat ir su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl juridinio fakto nustatymo šiuo atveju išsprendė vadovaudamasis tik formaliais kriterijais dėl pareiškėjo gaunamų pensijų dydžio. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas aptariamą klausimą išsprendė įvertinęs ne tik pareiškėjo sveikatos būklę, jo socialinį statusą, bet ir pareiškėjo pajamas, jo turimą turtą, gyvenamąją vietą ir kt. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytos aplinkybės, kad jo gaunamos mėnesinės pajamos viršija minimalų mėnesinį atlyginimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jo gaunamos pinigų sumos (864,32 Lt, t. y. 250,32 Eur) tinkamam gyvenimo sąlygų užtikrinimui jam neužtenka, tačiau įrodymų apie tai, kokio dydžio pinigines lėšas per mėnesį pareiškėjas įprastai skiria būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė, nurodydamas tik duomenis būtinųjų poreikių lentelėje, todėl spręstina, kad šie apelianto argumentai taip pat nepagrįsti ir atmestini.

Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, mano, kad apeliantas, būdamas iš dalies nedarbingas asmuo, palikimo atsiradimo momentu turėjo pakankamai pajamų, būtinų gyvenimo reikmėms tenkinti, nepretenduodamas į palikimo dalį ir kad išlaikymas jam nebuvo reikalingas, jis sugebėjo integruotis visuomenėje ir sugeba susitvarkyti savo buitį bei užsitikrinti jo poreikius atitinkančią gyvenimo kokybę. Taigi, apeliantas neatitinka CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytų išlaikymo reikalingumo kriterijų.

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, iš pareiškėjų suinteresuotam asmeniui A. R. priteistinos 850 Lt (246,17 Eur) išlaidos, susiję su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Suinteresuotam asmeniui A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo M. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 246,17 Eur (du šimtus keturiasdešimt šešis eurus, 17 ct) atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidų.