Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-01-15 · Civilinė byla Nr. e2A-75-392/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-15
Bylos Nr.
e2A-75-392/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginijus Kairevičius
Ieškovas
AAS „BTA Baltic Insurance Company“
Atsakovas
akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-75-392/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10390-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 1508,49 Eur draudimo išmokos, 6 procentų procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su UAB „Tinginas“ sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 4155834, pagal kurią buvo apdrausta priekabos Autogalantas C212A, v. n. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo tretiesiems asmenims. 2012 m. spalio 11 dieną buvo gautas Draudėjo pranešimas apie 2012 m. rugsėjo 14 d. Vokietijoje įvykusį eismo įvykį, kai stovėjimo aikštelėje nuo su vilkiku sujungtos priekabos nuriedėjo automobilis ir sugadino trečiųjų asmenų turtą - transporto priemonę VW Sharan 2.0 Family v.n. (duomenys neskelbtini). Šio eismo įvykio kaltininku yra vilkiko VOLVO v.n. (duomenys neskelbtini) ir priekabos Autogalantas C212A v.n. (duomenys neskelbtini), junginio valdytojas. Nukentėjęs kreipėsi dėl draudimo išmokos į ieškovo atstovus ir ieškovas sumokėjo pagal priekabos TPVCAPD sutartį Nr. 12 4155834, 3016,98 eurų draudimo išmoką. Vilkiko ir priekabos draudikams kilo bendra civilinė atsakomybė, todėl ieškovas būdamas priekabos draudiku, išmokėjęs išmoką nukentėjusiajam, turį įstatymo įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į vilkiko draudiką dėl 50 procentų išmokėtų sumų susigrąžinimo. Šiuo atveju, VOLVO v. n. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo drausta ADB „Gjensidige“ (buvusi UAB DK „PZU Lietuva“). 2016-05-19 d. ieškovas pateikė atsakovui pretenziją Nr. R16/0008232 dėl 1508,49 eurų grąžinimo. Atsakovas pateikė 2016-09-07 dienos sprendimą, kuriuo pripažino įvykį nedraudžiamuoju ir paaiškino, jog dėl eismo įvykio Vokietijoje, reikėtų taikyti Lietuvos Respublikos teisę ir konkrečiau Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą.

Atsiliepimas

2. Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2012-09-14 stovėjimo aikštelėje, Vokietijoje, nuo priekabos Autogalantas C212A, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sujungtos su vilkiku VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perkrovimo metu nuriedėjo au­tomobilis ir apgadino šalia stovintį automobilį VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, kadangi ieškovas buvo apdraudęs priekabos valdytoją privalomuoju civilinės atsakomybės draudi­mu, todėl išmokėjo apgadinto automobilio savininkui 1.508,49 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, remdamasis CK 6.114 str., TPVCAPDĮ 19 str. 10 d. bei LAT 2016-05-06 nutar­tyje c. b. Nr. 3K-3-187-701/2016 pateiktu teisės aiškinimu, kuris paremtas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimu, teigia, kad 50 proc. draudimo išmokos dydžio su­mos privalo kompensuoti vilkiko draudikas atsakovas ADB „Gjensidige“. Su šia ieškovo pozicija atsakovas nesutinka, kadangi ji nėra pagrįsta. Žala buvo padaryta nuo stovinčios, nedalyvaujančios eisme, priekabos nuriedėjus automobiliui, todėl LAT nutartyje 3K-3-187-701/2016 pateikti išaiškinimai dėl dalinės vilkiko ir priekabos draudikų atsakomybės nagrinėjamu atveju netaikytini. Taip pat prašo, jeigu teismas manytų, kad ieškovo reikalavimas pagrįstas, pareikštam reikalavimui taikyti 1 metų senaties terminą nuo draudimo išmokos išmokėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Sprendime nurodė, jog nagrinėjamu atveju vilkiko ir priekabos valdytojams kilo bendra civilinė atsakomybė, todėl pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, neperžengiant jų apdraustų asmenų civilinės atsakomybės ribų, atsirado abiejų transporto priemonių draudikams. Pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę reikalauti iš kito draudiko dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis). Taigi priekabos draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, turi įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į vilkiko draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo - 50 proc. nukentėjusiajam sumokėtos sumos, t. y. 1508,49 Eur.

5. Tačiau konstatavęs, kad ieškovo reikalavimas galėtų būti pagrįstas, teismas taikė ieškinio senatį. Nurodė, kad remiantis CK 1.125 straipsnio 7 dalimi, iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamojoje byloje CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo, t. y. nuo tada, kai ieškovas išmoka 100 proc. išmokos ir supranta, kad turi atgręžtinį reikalavimą kitam draudikui dėl 50 proc. išmokos grąžinimo, nuo 2013-12-19. Iš bylos medžiagos matyti, kad paskutinis ieškovo mokėjimas korespondentui „BTA Versicherung“ buvo atliktas 2013 m. gruodžio18 d., ieškovo ieškinys teisme gautas 2017 m. kovo 9 d., vadinasi ieškovas savo regresinį reikalavimą atsakovei pateikė ženkliai praleidęs ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 7 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis). Ieškovas teigia, kad nebuvo aiškus teisinis tokio pobūdžio ginčų reglamentavimas, todėl ieškinys pateiktas pavėluotai. Teismas sutiko, kad iki kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesuformavo atitinkamos teismų praktikos, t. y. iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016, priėmimo, tokių ginčų teisinis reglamentavimas buvo neaiškus, tačiau pažymėjo, kad ieškovas ieškinį teismui ir po suformuotos teismų praktikos pateikė pavėluotai bei nenurodė jokių svarbių ir objektyvių tokio vėlavimo priežasčių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovas (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2017-11-30 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7. Skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad reikalavimas kvalifikuotinas regresiniu ir jam taikytinas vienerių metų terminas nuo paskutinės draudimo išmokos sumokėjimo korepondentui. Ieškovas su tokiu teismo vertinimu nesutinka.

8. Nagrinėjamoje byloje reikalaujama, kad atsakovas įvykdytų tą pačią, jau egzistavusią savo prievolę išmokėti draudimo išmoką - todėl ginčo šalių santykiai negali būti kvalifikuojami kaip regresiniai. Kai draudikas atlyginęs nukentėjusiajam padarytą žalą, įstoja į pradinio kreditoriaus vietą, bei reiškia subrogacinį reikalavimą atsakingam draudikui. Šiam reikalavimui taikomos tos pačios taisyklės kaip ir pradiniam kreditoriui.

9. Santykiams, tarp draudikų, atsirandantiems iš draudimo teisinių santykių, yra taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d. ), kuris skaičiuojamas praėjus 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos atsakingam draudikui. Nagrinėjamu atveju, ieškovas nedelsiant po LAT 2016 m. gegužės mėn. 6 d. nutarties byloje Nr. 3K-3-187-701/2016, kuri buvo priimta po Teisingumo teismo išaiškinimo dėl draudiko teisės kreiptis su reikalavimu grąžinti 50 procentų sumokėtos draudimo išmokos į kitą atsakingą draudiką, t. y. 2016-05-19 dieną kreipėsi į atsakovą su pretenzija sumokėti draudimo išmoką. Atsakovas 2016-09-07 dieną pateikė sprendimą netenkinti pretenzijos. Ieškovo nuomone ieškinio senaties terminas prasidėjo 2016 birželio 19 dieną, t. y. 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo. Ieškovas mano, kad ieškinio senaties terminas byloje nėra praleistas, tačiau jei teismas nuspręstų, jog senaties terminas skaičiuotinas nuo draudimo išmokos sumokėjimo korespondentui, prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Senaties termino praleidimą nagrinėjamu atveju (jei teismas tokį konstatuotų) lėmė itin sudėtingas, skirtingų valstybių teisės normų taikymas siekiant nustatyti šalių prievolių pobūdį ir ribas, nuoseklios ir neprieštaringos kasacinio teismo praktikos šiais klausimais nebuvimas, sutrumpinta ieškinio senaties termino trukmė (1 metai), kitos valstybės teisės turinio nustatymas, pareikalavęs net kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo teismą, teismų praktikos analizė, ieškovo klaidingas įsitikinimas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklių, ieškovo pasyvumo ginant savo pažeistas teises nebuvimas. Ieškovas, tiek atsakovas, nors ir neturėjo teisinio pagrindo reikšti vienas kitam atgręžtinių reikalavimų (vadovaujantis 2014 m, gegužės 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-292/2014 pateiktais išaiškinimais), tačiau nuolat stebėjo teismų praktiką ginčo klausimu. Savo teisę reikalauti iš atsakovo 50 % išmokėtų draudimo išmokų ieškovas aiškiai suvokė tik 2016 m. gegužės mėn. 6 d., kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį byloje Nr. 3K-3-187-701/2016).

Atsiliepimas

10. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 2016-09-27 Lietuvos apeliacinis teismas priėmė sprendimą kitoje tų pačių bendrovių ADB „Gjensidige“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ ginčo byloje Nr. 2A-20- 241/2016 dėl vilkiko ir priekabos draudikų tarpusavio reikalavimams taikomo senaties termino, jo pradžios bei pabaigos. Teismas išaiškino, kad vienam iš junginio (vilkiko ir priekabos) draudikų įvykdžius solidariąją abiejų draudikų prievolę prieš nukentėjusįjį asmenį, jo įgyjamai regreso teisei išsireikalauti 50 proc. išmokėtos sumos iš kito junginio draudiko (atitinkamai arba priekabos arba vilkiko) taikytinas su­trumpintas 1 metų senaties terminas iš draudimo teisinių santykių. Senaties terminas prasideda nuo tos dienos kuomet įvykdoma prievolė nukentėjusiajam (vienas draudikas išmoka išmoką), o baigiasi praėjus metams nuo draudimo išmokos nukentėjusiajam išmokėjimo. Vienam iš solidariųjų draudikų (priekabos ar vilkiko) išmokėjus išmoką nukentėjusiajam, pastaroji (pagrindinė) prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu. Dėl šios priežasties, nukentėjusiojo teisių perėmimas prievolėje nėra įmanomas, nes prievolė pasibai­gė tinkamu įvykdymu. Tačiau atsiranda kita (nauja) draudikų tarpusavio prievolė, iš kurios kylančiam reikalavimui senaties termi­nas prasideda pagal specialiąją normą (CK 1.127 str. 4 d.) - nuo pagrindinės (draudimo išmokos mokėjimo nukentėjusiajam išmokėjimo) įvykdymo momento.

11. Nesutiko su tuo, kad būtų atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Nurodė, kad ginčo įvykis įvyko 2012-09-14. Apeliantas įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo 4 draudimo išmokas (2012-11-20, 2012-12-14, 2013-01-18 ir 2013-12-18). Iki 2016-05-19, kuomet apeliantas pateikė pretenziją atsakovui ADB „Gjensidige“ dėl 50 proc. išmokos, jokių reikalavimų dėl minėto įvykio atsakovas iš apelianto nebuvo gavęs. 2016-09-07 atsakovas informavo ieškovą, kad atsisako išmokėti draudimo išmoką. 2016-09-27 ApT paskelbia sprendimą kitoje tų pačių bendrovių ADB „Gjensidige“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ byloje Nr. 2A-20-241/2016 dėl vilkiko ir priekabos draudikų tarpu­savio regresiniams reikalavimams taikomo senaties termino, jo pradžios bei pabaigos nustatymo taisyklių. Kadangi ApT nagrinėtoje byloje dalyvavo ir apeliantas, jam negalėjo nebūti žinoma apie byloje pateiktus teisės išaiškinimus, susijusius su senaties termino skaičiavimu. Nepaisant to bei fakto, kad apeliantui turėjo būti aišku, kad jis jau praleidęs senaties terminą, delsė kreiptis į teismą ilgą laiką. Į teismą ieškiniu kreipėsi praėjus beveik pusei metų nuo minėto ApT išaiškinimo (išaiški­nimas paskelbtas 2016-09-27, į teismą kreiptasi tik 2017-03-06). Ieškinys pateiktas praėjus daugiau nei 3 metams po išmokos paskutinės draudimo iš­mokos išmokėjimo (2013-12-18). Nuo įvykio (2012-09-14) iki kreipimosi į teismą (2017-03-06) praėjo net 4,5 metų.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.

13. Dėl teismo sprendimo dalies, kuria ieškovo reikalavimas pripažintas pagrįstu, skundas nepaduotas. Skundas paduotas dėl to, kad teismas ieškinį atmetė argumentuodamas tuo, jog ieškovas ženkliai praleido ieškinio senaties kreiptis į teismą terminą. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik ieškinio senaties taikymo klausimais.

14. Byloje nustatyta, kad 2012-09-14 Vokietijoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala tretiesiems asmenims. Įvykis įvyko dėl to, kad 2012-09-14 stovėjimo aikštelėje, Vokietijoje, nuo priekabos Autogalantas C212A, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sujungtos su vilkiku VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perkrovimo metu nuriedėjo automobilis ir apgadino šalia stovintį automobilį VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė korespondentui žalai administruoti Vokietijoje kompanijai „BTA Insurance Company“SE ( D-7842) sumokėjo 3 016,98 Eur išmokos. Eismo įvykio metu transporto priemonė VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti UAB „Finginas“, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta pas atsakovę ADB „Gjensidige“ (buvusi – UAB DK „PZU Lietuva“), o priekaba Autogalantas, valst. Nr. BZ 940, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta pas ieškovą.

15. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jo vertinimu santykiams, tarp draudikų, atsirandantiems iš draudimo teisinių santykių, yra taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.), kuris skaičiuojamas praėjus 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos atsakingam draudikui. Apeliacinės instancijos teismas su tokia ieškovo pozicija nesutinka. Lietuvos apeliacinis teismas byloje Nr. 2A-20-241/2016 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 3K-3-165-686/2017 išaiškino, kad vienam iš junginio (vilkiko ir priekabos) draudikų įvykdžius solidariąją abiejų draudikų prievolę prieš nukentėjusįjį asmenį, jo įgyjamai regreso teisei išsireikalauti 50 proc. išmokėtos sumos iš kito junginio draudiko taikytinas su­trumpintas 1 metų senaties terminas iš draudimo teisinių santykių, kuris prasideda nuo tos dienos kuomet įvykdoma prievolė nukentėjusiajam, o baigiasi praėjus metams nuo draudimo išmokos nukentėjusiajam išmokėjimo.

16. Nagrinėjamu atveju įvykis įvyko 2012-09-14. Apeliantas įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo 4 draudimo išmokas (2012-11-20, 2012-12-14, 2013-01-18 ir 2013-12-18). Iki 2016-05-19, kuomet apeliantas pateikė pretenziją atsakovui ADB „Gjensidige“ dėl 50 proc. išmokos, jokių reikalavimų dėl minėto įvykio atsakovas iš apelianto nebuvo gavęs. 2016-09-07 atsakovas informavo ieškovą, kad atsisako išmokėti draudimo išmoką. Į teismą ieškovas kreipėsi tik 2017-03-06 aiškiai praleidęs vienerių metų senaties terminą.

17. Tenkinti ieškovo prašymą ir ieškinio senaties terminą atnaujinti nėra pagrindo, nes ieškinys pateiktas praėjus daugiau nei 3 metams po paskutinės draudimo išmokos išmokėjimo (2013-12-18), o nuo įvykio (2012-09-14) iki kreipimosi į teismą (2017-03-06) praėjo net 4,5 metų. Teismų praktikos susijusios su draudimo teisiniais santykiais kaita, esant akivaizdžiam ieškovo procesiniam pasyvumui, nėra pakankama priežastimi termino atnaujinimui.

18. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Virginijus Kairevičius