Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-170-626/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-07-13
Bylos Nr.: 1A-170-626/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-03-2-00161-2019-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vitalija Norkūnaitė, Aiva Survilienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis: A. D.
Advokatai: Aivaras Raišutis

Kategorijos

1.1.2.1Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike (BK 3 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.14.6.2.1Didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimas (BK 183 str. 2 d.)
1.2.18.10Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.4Ekspertizės aktų ir specialisto išvados vertinimas
2.1.15.1.1Turtinė žala
2.1.15.3.2Civilinio ieškinio nagrinėjimas (BPK 113, 114 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-170-626/2023Teisminio proceso Nr.

1-03-2-00161-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1; 1.1.8.1.1; 1.2.14.6.2.1; 1.2.18.10; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.15.1.1; 2.1.15.3.2; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aivos Survilienės ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei ‑ Lisauskienei,nuteistajam A. D. ir jo gynėjui advokatui Aivarui Raišučiui,specialistei Zitai Klepikovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. gynėjo advokato Aivaro Raišučio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

‑ pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį – 120 MGL (6 000 eurų) dydžio bauda;

‑ pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, ‑ 320 MGL (16 000 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 18 000 eurų dydžio bauda.

Iš A. D. priteista 7 867,88 eurai ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų, skaičiuotinų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo dėl žalos atlyginimo įvykdymo dienos, KU „S.“ naudai ir 23 569,86 eurai žalai atlyginti BUAB „V. I.“ naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. D. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ir dėl to iš dalies negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. birželio 29 d., o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. birželio 29 d., būdamas UAB „V. I.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, bei pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsnį būdamas atsakingas už UAB „V. I.“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, A. D. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, taip pažeidė: 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 51 straipsnio „Metinės pelno mokesčio deklaracijos, metinės fiksuoto pelno mokesčio deklaracijos ir avansinio pelno mokesčio deklaracijos pateikimas“ 2 dalyje nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Metinė pelno mokesčio ir (arba) metinė fiksuoto pelno mokesčio deklaracijos pateikiamos pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio penkioliktos dienos.“, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 26 straipsnio „Finansinių ataskaitų ir metinio pranešimo skelbimas“ 1 dalyje nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Finansinės ataskaitos ir metinis pranešimas kartu su auditoriaus išvada (tais atvejais, kai auditas atliktas) skelbiami viešai Juridinių asmenų registre įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 1407 „Dėl Juridinių asmenų registro įsteigimo ir Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“ 123 punkte nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Metinių finansinių ataskaitų rinkinys, taip pat ir metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys Registro tvarkytojui turi būti pateiktas per 30 dienų nuo momento, kai patvirtinamas įstatymų ir juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenustato kitaip“, 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 58 straipsnio „Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinys“ 3 dalyje nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui“, nes UAB „V. I.“ VĮ Registrų centrui nepateikė 2017 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. birželio 29 d. (bankroto dienai) bendrovės finansinės atskaitomybės (balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos, ir kt. formų.), o Valstybinei mokesčių inspekcijai pelno mokesčio deklaracijų; 2000 m. vasario 17 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintas patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkte nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu, turi būti išsaugoti visi būtinieji kasos knygos rekvizitai: data, pinigų likutis kasoje darbo dienos pradžioje, kasos pajamų ir išlaidų orderių numeriai, iš ko priimta arba kam išmokėta pinigų suma pagal kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį, bendra gautų ir bendra išmokėtų per dieną pinigų suma, pinigų likutis kasoje darbo dienos pabaigoje, kasininko ir vyriausiojo buhalterio (buhalterio) parašai“, nes UAB „V. I.“ pateikė laikotarpio nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. kasos knygas, kurios nepasirašytos kasininko ir vyr. buhalterio; 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir finansinės atskaitomybės saugojimo tvarka“ 1 dalyje nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 2 dalyje nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 12 straipsnio „Dokumentų saugojimas“ 1 dalyje nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės; 3) išsaugoti reikiamą laiką kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos dokumentus, perimtus šio Įstatymo ir kitų teisės norminių aktų nustatyta tvarka; 4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija“, 13 straipsnio „Dokumentų saugojimo terminai“ 1 dalyje nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, nevalstybinės organizacijos ir privatūs juridiniai asmenys veiklos dokumentų saugojimo terminus nustato vadovaudamiesi įstatymų ir kitų teisės norminių aktų reikalavimais. Jei šie reikalavimai nėra nustatyti, dokumentų saugojimo terminai nustatomi atsižvelgiant į valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių, nevalstybinių organizacijų, privačių juridinių asmenų ir kitų susijusių asmenų prievoles ir teisėtus interesus.“, 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymo Nr. V-100 patvirtintų bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklių 10.15 punkto nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, avanso apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita) saugomi 10 metų“, 10.19 punkto nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Apskaitos registrai saugomi 10 metų“, nes UAB „V. I.“ neišsaugojo 2017 m. spalio mėn. ir lapkričio mėn. kasos knygų, neišsaugojo buhalterinės apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. birželio 29 d., neišsaugojo piniginių lėšų ir turto inventorizacijos aktų, avansinių apyskaitų, darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščių; 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnyje „Reikalavimai apskaitos informacijai“ nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas” 2 dalyje nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”, 13 straipsnio „Apskaitos dokumentų rekvizitai“ 1 dalyje nurodytų nuostatų reikalavimus, jog „Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“; pagal 21 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2000 m. vasario 17 d LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintas patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, nes siekdamas pasisavinti bendrovės pinigines lėšas į UAB „V. I.“ buhalterinę apskaitą įtraukė realiai neįvykusią ūkinę operaciją, o būtent surašė ir pasirašė tikrovės neatitinkančius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus: 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr. 435 dėl autoserviso įrangos pardavimo UAB „A. V.“ už 26 365,90 eurų sumą ir 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 206 dėl 26 365,90 eurų grynų pinigų gavimo į bendrovės kasą iš UAB „A. V.“, bei žinomai suklastotus minėtus dokumentus pateikė pasirašyti nieko nežinančiam apie nusikalstamą veiką UAB „A. V.“ direktoriui G. P., nors tikrovėje jis 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija VIM Nr. 435 nurodytos autoserviso įrangos UAB „A. V.“ nepardavė, o UAB „V. I.“ kasos pajamų orderyje 2017 m. spalio 31 d. VIL Nr. 206 nurodytos 26 365,90 eurų sumos UAB „A. V.“ neperdavė UAB „V. I.“. Iš bendrovės banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) SEB išėmė ir kasoje neužpajamavo bei bendrovės veikloje nepanaudojo 16 060 eurų, o 2017 m. rugsėjo – lapkričio mėn. įforminti kasos išlaidų orderiai 7 880,58 eurų sumai nepasirašyti pinigus gavusio asmens, kasininko ir vadovo, vyriausiojo finansininko parašas neįskaitomas, bei 2017 m. birželio mėn., rugpjūčio mėn., rugsėjo mėn. kasos knygoje įrašyti neigiami piniginių lėšų likučiai. Dėl šių aukščiau nurodytų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „V. I.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. birželio 29 d. Šiais veiksmais A. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat A. D. nuteistas už tai, kad jis pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. birželio 29 d., dirbdamas UAB „V. I.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas šios bendrovės turtą, pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (2003-12-11 Nr. IX-1889) 37 straipsnio 10 punkto 1 dalį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2017 m. spalio 19 d. turėdamas teisę naudoti UAB „V. I.“ atsiskaitomojoje AB „SEB bankas“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančias pinigines lėšas įvairiuose bankomatuose iš įmonės sąskaitos išgrynino 16 060 eurų, tačiau pinigų į bendrovės kasą, sąskaitas negrąžino, bei nepateikė dokumentų, pateisinančių šių pinigų panaudojimą UAB „V. I.“ veikloje, ir 2018 m. birželio 29 d. Kauno apygardos teismui paskelbus bankrotą šių pinigų neperdavė paskirtam bankroto administratoriui, tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB „V. I.“ 16 060 eurų vertės turtą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Taip pat, turint tą patį tikslą pasisavinti bendrovės turtą, tęsiant nusikalstamą veiką, A. D. laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. birželio 29 d., dirbdamas UAB „V. I.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas šios bendrovės turtą, pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (2003-12-11 Nr. IX-1889) 37 straipsnio 10 punkto 1 dalį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, 2016 m. spalio 14 d. bendrovei už 30 000 eurų įgijus autoserviso įrangą: žirklinį keltuvą „SCRB (30)“, aptarnavimo stotelę „SILCO 120460 A/C“, dviejų kolonų keltuvą „HCT2.5ALS0EE“, dviejų kolonų keltuvą „ATL-YP2-40“, dviejų kolonų keltuvą „SA40“, dviejų kolonų keltuvą „YS90l-2-2“, dviejų kolonų keltuvą „AMD SA40“, ratų montavimo ‑ balansavimo įrangą, ratų montavimo ‑ balansavimo įrangą „Evert“, keturis įrankių vežimėlius (sukomplektuotus), du suvirinimo aparatus, diagnostikos kompiuterį, darbinį kompiuterį, diagnostikos kompiuterį „Peugeot“, diagnostikos kompiuterį „Autocom“, diagnostikos kompiuterį „Bosch“, įrankių komplektą, automobilinį keltuvą 3,2 t, kraną varikliui iškelti, variklio remonto stovą, atidirbtos alyvos surinkėją, hidraulinį presą, pavarų dėžės keltuvą 500 kg, užvediklį automobiliams, poliravimo mašinėlę, du hidraulinius domkratus, akumuliatoriaus testerį, variklio laikiklį, vežimėlį po automobiliu, spausdintuvą, suspausto oro kompresorių, šią įrangą ir suvirinimo pusautomatį „MIG/MAG“ pagal 2017 m. sausio 31 d. kredito sutartį Nr. 70-0000392 už gautą 15 000 eurų paskolą įkeitė KU „S.“, ir būdamas tiesiogiai atsakingas už kredito sutarties vykdymą, pažeisdamas kreditavimo sutarties sąlygas, įmonei negrąžinus gautos kredito sumos, siekdamas pasisavinti šią įrangą, surašė tikrovės neatitinkantį dokumentą ‑ 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr. 435, dėl minėtos įrangos pardavimo jo realiai valdomai įmonei „A. V.“ už 26 365,9 eurų, suklastotos PVM sąskaitos faktūros pagrindu įmonės buhalterinėje apskaitoje surašė 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 206, kuriuo apskaitė grynų pinigų tariamą priėmimą iš juridinio asmens UAB „A. V.“, bei 2017 m. lapkričio 7 d. surašęs tikrovės neatitinkantį UAB „V. I.“ kasos išlaidų orderį (be numerio) dėl 25 057,43 eurų paėmimo iš kasos, nurodydamas, kad tai skolos grąžinimas, tačiau nepateikęs skolą patvirtinančių įtrauktų į buhalterinę apskaitą dokumentų, ir 2018 m. birželio 29 d. Kauno apygardos teismui paskelbus bankrotą šios įrangos neperdavė paskirtam bankroto administratoriui, t. y. pasisavino autoserviso įrangą, padarydamas UAB „V. I.“ 23 569,86 eurų žalą bei KU „S.“ 7 867,88 eurų nuostolį. Šiais veiksmais A. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

4. Nuteistojo A. D. gynėjas advokatas A. Raišutis apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendį dalyje, kuria A. D. yra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir priimti šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad kaltinimo dalyje dėl A. D. žinioje buvusio svetimo UAB „V. I.“ 16 060 eurų vertės turto (16 060 eurų sumos grynais pinigais) pasisavinimo nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir šioje dalyje baudžiamąjį procesą A. D. atžvilgiu nutraukti; 2) panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendį dalyje, kuria A. D. yra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir priimti šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad kaltinimo dalyje dėl A. D. žinioje buvusio svetimo UAB „V. I.“ 23 569,86 eurų vertės turto (gamybinės serviso įrangos) pasisavinimo nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir šioje dalyje baudžiamąjį procesą A. D. atžvilgiu nutraukti; 3) palikti nenagrinėtą civilinio ieškovo BUAB „V. I.“ ieškinį dėl 23 569,86 eurų žalos priteisimo; 4) palikti nenagrinėtą civilinio ieškovo KU „S.“ ieškinį dėl 7867,88 eurų žalos bei 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo, už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki teismo sprendimo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos; 5) pakeisti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendį dalyje, kuria A. D. yra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuojant A. D. veiką į numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje bei paskiriant jam bausmę ‑ viešuosius darbus arba mažesnę nei 50 MGL dydžio baudą, arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendį dalyje, kuria A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir priimti šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad kaltinimo dalyje dėl A. D. atlikto apgaulingo UAB „V. I.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir šioje dalyje baudžiamąjį procesą A. D. atžvilgiu nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Dėl kaltinimo A. D. pasisavinus jo žinioje buvusį svetimą UAB „V. I.“ 16 060 eurų vertės turtą, t. y. 16 060 eurų dydžio sumą, pagrįstumo (BK 183 straipsnio 2 dalis). Pasak gynėjo, A. D. savo žinioje turėtas UAB „V. I.“ 16 060 eurų dydžio pinigines lėšas panaudojo UAB „V. I.“ veikloje, t. y. šiuos pinigus (16 060 eurų) perdavė įmonės UAB „V. I.“ kreditoriui O. S., tuo grąžindamas / padengdamas dalį įmonės UAB „V. I.“ įsiskolinimo minėtam kreditoriui. Faktas, kad O. S. buvo įmonės UAB „V. I.“ kreditorius yra įrodyta bylos medžiaga, t. y. specialistės Zitos Klepikovos paaiškinimais (t. 2, b. l. 155) bei 2019 m. lapkričio 4 d. specialisto išvadoje Nr. 04/11-2-9-11555 „Dėl UAB „V. I.“ ūkinės finansinės veiklos“ (toliau – specialisto išvada) užfiksuotais duomenimis (t. 2, b. l. 24, 25, 35), kuo neginčijamai patvirtinama, kad O. S. į UAB „V. I.“ atsiskaitomąsias banko sąskaitas ir kasą iš viso įnešė 55 000 eurų, ir ši visa suma pačios specialistės Z. Klepikovos yra vertinama kaip suteikta paskola bendrovei, kurią O. S. suteikė šiomis dalimis ir būdu: 2016 m. rugsėjo 23 d. 2 500 eurų įnešimais grynais į kasą (2016 m. rugsėjo 23 d. KPO VIL Nr. 1); 2016 m. rugsėjo 23 d. 15 000 eurų įnešimais grynais į kasą (2016 m. rugsėjo 23 d. KPO VIL Nr. 2); 2016 m. rugsėjo 29 d. 30 500 eurų pervedimas į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 2016 m. spalio 11 d. 5 000 eurų pervedimas į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 2016 m. gruodžio 6 d. 1 400 eurų pervedimas į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 2016 m. gruodžio 6 d. 600 eurų pervedimas į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

4.2. Kaip matyti iš specialisto išvados, UAB „V. I.“ dalimis grąžindavo iš O. S. gautą 55 000 eurų paskolą pačiai O. S. taip pat dviem būdais, kaip ir paskola buvo suteikta, t. y. bankiniais pavedimai arba grynais pinigais: 2017 m. vasario 1 d. 8 000 eurų bankiniu pavedimu (pervedimas iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)); 2016 m. sausio 5 d. / 2017 m. spalio 19 d. 16 060 eurų grynais pinigais (A. D. išgrynintų piniginių lėšų likutis iš UAB „V. I.“ kortelinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)); 2017 m. lapkričio 7 d. 25 057,43 eurų grynais pinigais (A. D. išduoti iš UAB „V. I.“ kasos pagal 2017 m. lapkričio 7 d. KIO be Nr., nurodant paskirtį „skolos grąžinimas“, iš lėšų, gautų už autoserviso įrangos pardavimą UAB „A. V.“). Pastaba: grynieji pinigai, iš viso ne mažiau nei apie 41 120 eurų (16 060 + 25 060), kaip UAB „V. I.“ paskolos grąžinimas, buvo perduoti kreditoriui O. S. 2017 m. lapkričio mėn.

4.3. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja O. S., prieš tai davusi priesaiką sakyti tik tiesą bei tinkamai įspėta pagal BPK 163 straipsnį ir BK 235 straipsnį, aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad skolino pinigines lėšas A. D. verslui pradėti, iš viso 54 500 eurų, kad skola O. S. buvo grąžinta dviem dalimis 8 000 eurų pavedimu ir 42 000 eurų grynais pinigais, iš viso 50 000 eurų, taip pat O. S. patvirtino, kad A. D. jai nebėra skolingas ir civilinio ieškinio neketina reikšti. Atsižvelgiant į tai apeliantas daro išvadą, kad A. D. savo žinioje turėtas grynais pinigais UAB „V. I.“ 16 060 eurų dydžio pinigines lėšas panaudojo UAB „V. I.“ veikloje, t. y. šiuos pinigus (16 060 eurų) 2017 metų lapkričio mėn. perdavė UAB „V. I.“ kreditoriui O. S., tokiais savo veiksmais grąžindamas / padengdamas dalį įmonės UAB „V. I.“ įsiskolinimo minėtam kreditoriui, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad A. D. neva pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB „V. I.“ 16 060 eurų vertės turtą – turėtus grynus pinigus tokioje sumoje.

4.4. Gynėjas teigia, kad byloje yra neginčijamai patvirtinta, kad O. S. realiai suteikė UAB „V. I.“ 55 000 eurų dydžio paskolą. Byloje O. S. vienareikšmiškai patvirtino, kad realiai gavo iš A. D. (UAB „V. I.“ vadovo) 42 000 eurų grynais pinigais kaip suteiktos paskolos dalies grąžinimą. Pastaroji faktinė aplinkybė šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nei paneigta, nei nuginčyta, todėl laikytina atitinkanti tikrovę.

4.5. Pasak gynėjo, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje dėl liudytojos O. S. parodymų vertinimo pirmosios instancijos teismas buvo nepateisinamai lakoniškas. Apygardos teismas nurodė, kad „liudytojos O. S. parodymai vertintini kritiškai, kadangi ji parodymus keitė, nebuvo nuosekli nurodant tariamai skolintas, (grąžintas) bendrovei ir A. D. pinigų sumas, nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų, taip pat paskolų suteikimas (grąžinimas) nebuvo įforminti ir bendrovės buhalterinėje apskaitoje“. Pasak apelianto, tokie pirmos instancijos teismo formalūs klišiniai ir abstraktūs motyvai, kuriais teismas nusprendė tiesiog nesivadovauti liudytojos O. S. parodymais, nėra ir negali būti pripažinti pakankamais paneigti tokias svarbias bylos aplinkybes, kad O. S. iš tiesų suteikė UAB „V. I.“ 55 000 eurų dydžio paskolą, kad ši skola O. S. buvo grąžinta dviem dalimis 8 000 eurų pavedimu ir 42 000 eurų grynais pinigais, iš viso 50 000 eurų, ir kad grynus pinigus O. S. kaip paskolos dalinį grąžinimą perdavė būtent A. D. Jeigu nesivadovauti liudytojos O. S. parodymais, tai reikštų, kad O. S. melavo teismui, na bent toje dalyje, kad realiai gavo iš A. D. 42 000 eurų grynais pinigais kaip 55 000 eurų dydžio UAB „V. I.“ neginčijamai suteiktos paskolos dalinį grąžinimą, nes tik tokiu atveju galima būtų teigti, kad A. D. šiuos grynus pinigus ar jų dalį (16 060 eurų) pasisavino, o tai reikštų, kad UAB „V. I.“ toliau lieka skolinga O. S. tuos pačius 42 000 eurų, dėl kurių pats kreditorius O. S. iki šiol UAB „V. I.“ jokių pretenzijų nereiškė, kas reiškia, kad ši pinigų suma jai buvo tinkamai ir realiai perduota. Jeigu O. S., kuri pripažino gavusi iš A. D. 42 000 eurų grynųjų pinigų, priklausančių UAB „V. I.“, tarp jų ir tuos 16 060 eurų, kurių pasisavinimu kaltinamas A. D., būtų pripažinta netinkamu kreditoriumi ar kitu pagrindu neturėjusi teisės šių lėšų gauti iš A. D. ir pasilaikyti sau (paversti savomis piniginėmis lėšomis), tokiu atveju ji turėtų būti laikoma neteisėtai pasisavinusi UAB „V. I.“ pinigines lėšas, o ne A. D., nes jokių UAB „V. I.“ grynųjų pinigų pas A. D. nėra likę, jis sau nepasiliko nė cento šios bendrovės lėšų. Kadangi šioje baudžiamojoje byloje yra tampriai persipynę civilinės teisės reguliuojami teisiniai santykiai, būtina priminti, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris ir paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 2 dalis). Anot apelianto, šioje baudžiamojoje byloje yra neginčijamai įrodyta, kad O. S. bankiniais pavedimais ir grynais pinigais perdavė UAB „V. I.“ 55 000 eurų dydžio sumą. Dėl to nėra jokio ginčo. Todėl remiantis CK 6.870 straipsnio 2 dalies nuostatomis yra neginčijamai pripažintina, kad tarp UAB „V. I.“ kaip paskolos gavėjo ir O. S. kaip paskolos davėjo buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 55 000 eurų dydžio sumos, kurią visą O. S. dalimis perdavė UAB „V. I.“.

4.6. Kadangi atskira rašytinė paskolos sutartis tarp šalių taip ir nebuvo sudaryta, tai tokiu atveju tik civilinės teisės normų nuostatos apsprendžia momentą ir sąlygas, kada tokiu būdu suteikta paskola bus laikoma tinkamai grąžinta. Taigi, CK 6.873 straipsnio 5 dalis, be kita ko, aiškiai nustato, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (CK 6.873 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju 55 000 eurų dydžio paskolos suma paskolos davėjui O. S. buvo grąžinama per du kartus ir abiem aukščiau nurodytais būdais, t. y. tiek atliekant bankinį mokėjimo pavedimą į paskolos davėjo sąskaitą banke (8 000 eurų), tiek perduodant grąžinamos paskolos sumos dalį grynais pinigais (42 000 eurų). Atlikto bankinio pavedimo O. S. 8 000 eurų dydžio sumai neįmanoma nuginčyti, todėl CK 6.873 straipsnio 5 dalies nuostatų pagrindu vienareikšmiškai pripažintina, kad 8 000 eurų paskolos sumos dalis yra tinkamai grąžinta O. S. nuo šios sumos įskaitymo į paskolos davėjo (O. S.) sąskaitą banke momento. Atlikto 42 000 eurų dydžio sumos grynais pinigais perdavimo paskolos davėjui O. S. taip pat neįmanoma nuginčyti.

4.7. Apeliantas nurodo, kad 16 060 eurų, kurių pasisavinimu kaltinamas A. D., sudaro dalį 42 000 eurų dydžio grynųjų pinigų sumos. Kaltinime nurodyta ir specialisto išvada patvirtina faktą, kad laikotarpio, prasidedančio nuo 2016 m. spalio 5 d. iki besibaigiančio 2017 m. spalio 19 d. pabaigoje, A. D. kaip UAB „V. I.“ vadovas savo dispozicijoje buvo sukaupęs ne mažiau kaip 16 060 eurų dydžio sumą grynais pinigais, išgrynintas minėtu laikotarpiu bankomatuose iš UAB „V. I.“ atsiskaitomosios AB „SEB bankas“ banko kortelinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2017 m. spalio 19 d. pas A. D. buvo sukaupta (turėjo savo dispozicijoje) ne mažiau kaip 16 060 eurų dydžio suma grynais pinigais, priklausanti UAB „V. I.“. Šią sumą (16 060 eurų) kaip UAB „V. I.“ vadovas A. D. perdavė UAB „V. I.“ kreditoriui O. S. ir tai įvyko 2017 metų lapkričio mėnesį. Šią aplinkybę patvirtino abi paskolos sutarties šalys, t. y. tiek UAB „V. I.“ kaip paskolos gavėjas, kad šiuos pinigus perdavė kaip paskolos dalies grąžinimą, tiek O. S. kaip paskolos davėjas, kad šie pinigai jai buvo realiai perduoti ir tai buvo ne kas kita kaip dalinis tos pačios paskolos grąžinimas. Jeigu būtų keliamas klausimas, kad už UAB „V. I.“ kaip paskolos gavėją kalba tik pats nuteistasis A. D., tai būtų neteisūs, nes bankrutuojančios UAB „V. I.“ ieškinyje nėra nė žodžio apie 16 060 eurų dydžio sumos grynais pinigais pasisavinimą ir neva patirtus tokio dydžio nuostolius (t. 1, b. l. 64, 65), o bankrutuojančios UAB „V. I.“ administratorius taip niekada ir neįtraukė O. S. į bankrutuojančios UAB „V. I.“ kreditorių sąrašą, nors savo dispozicijoje nuo bankroto bylos pradžios turi visus įrodymus ir byloje tais pačiais įrodymais yra patvirtinta, kad O. S. realiai suteikė UAB „V. I.“ 55 000 eurų dydžio paskolą. Įtraukimo į kreditorių sąrašą, neprašo ir pati paskolos davėja O. S. Todėl toks abiejų paskolos sutarties šalių elgesys tik patvirtina, kad paskolos sutartis dėl 55 000 eurų dydžio paskolos bendrovei suteikimo yra pasibaigusi jos visišku bei tinkamu įvykdymu ir nė viena iš šios paskolos sutarties šalių viena kitai jokių pretenzijų neturi. Todėl teigti, kad A. D. kaip UAB „V. I.“ vadovas laikotarpio, prasidedančio nuo 2016 m. spalio 5 d. iki besibaigiančio 2017 m. spalio 19 d., pabaigoje (2017 metų lapkričio mėnesį) sukauptą (turėtą savo dispozicijoje) ne mažesnę kaip 16 060 eurų dydžio sumą grynais pinigais, išgrynintą minėtu laikotarpiu įvairiuose bankomatuose iš UAB „V. I.“ atsiskaitomosios AB „SEB bankas“ banko kortelinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), panaudojo ne kam kitam, o UAB „V. I.“ paskolai iš dalies padengti, šią sumą (16 060 eurų grynais pinigais) perduodamas paskolos davėjui O. S. 2017 metų lapkričio mėnesį, nėra jokio pagrindo.

4.8. Apeliantas atkreipia dėmesį į 2019 m. lapkričio 4 d. specialisto išvadoje Nr. 04/11-2-9-11555 „Dėl UAB „V. I.“ ūkinės finansinės veiklos“ padarytų specialistės Z. Klepikovos išvadų sąlygiškumą, nes teisiamajame posėdyje apklausus specialistę Z. Klepikovą paaiškėjo, kad specialistė Z. Klepikova atliko išimtinai tik dokumentinį UAB „V. I.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir šioje specialisto išvadoje nėra įvertintos jokios faktinės aplinkybės, kurios nebuvo užfiksuotos dokumentuose ar juose buvo užfiksuotos netinkamai. Pasak gynėjo, nuosprendyje apskritai neanalizuojama ši specialistės apklausa, o tik lakoniškai nurodoma, kad specialistė Z. Klepikova teismo posėdyje paaiškino, kad savo surašytą specialisto išvadą tvirtina. Pati specialistė Z. Klepikova teisiamajame posėdyje patvirtino, kad specialisto išvadoje padarytos išvados dėl nuostolio dydžio keistųsi, jeigu teismas ar kita institucija nagrinėjant bylą nustatytų, jog iš tiesų buvo faktiškai patirtos išlaidos, kad ginčo lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, bet nebuvo tinkamai užfiksuotos / apskaitytos buhalterinės apskaitos dokumentuose. Specialistė Z. Klepikova specialisto išvadoje padarė išvadą, kad A. D. kaip UAB „V. I.“ vadovas laikotarpio, prasidedančio nuo 2016 m. spalio 5 d. iki besibaigiančio 2017 m. spalio 19 d., pabaigoje (2017 metų lapkričio mėnesį) sukauptą (turėtą savo dispozicijoje) ne mažesnę kaip 16 060 eurų dydžio sumą grynais pinigais, išgrynintą minėtu laikotarpiu įvairiuose bankomatuose iš UAB „V. I.“ atsiskaitomosios AB „SEB bankas“ banko kortelinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), nepanaudojo bendrovės UAB „V. I.“ paskolai iš dalies padengti, šią sumą (16 060 eurų grynais pinigais) perduodamas paskolos davėjui O. S. 2017 metų lapkričio mėnesį, vien dėl to, kad „dokumentiniam tyrimui nebuvo pateikti dokumentai apie šių pinigų panaudojimą grąžinant O. S. paskolą“, o buhalterinis nuostolis (ne žala įmonei) specialistės Z. Klepikovos išvadoje formaliai apskaitytas vien dėl to, kad šie grynieji pinigai nebuvo apskaityti bendrovės kasoje, o jų panaudojimui nebuvo surašyti buhalterinės apskaitos dokumentai.

4.9. Kaip jau detaliai išanalizuota aukščiau, nagrinėjant bylą teisme buvo neginčijamai įrodyta, kad A. D. kaip UAB „V. I.“ vadovas laikotarpio, prasidedančio nuo 2016 m. spalio 5 d. iki besibaigiančio 2017 m. spalio 19 d., pabaigoje (2017 metų lapkričio mėnesį) sukauptą (turėtą savo dispozicijoje) ne mažesnę kaip 16 060 eurų dydžio sumą grynais pinigais, išgrynintą minėtu laikotarpiu įvairiuose bankomatuose iš UAB „V. I.“ atsiskaitomosios AB „SEB bankas“ banko kortelinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), faktiškai panaudojo UAB „V. I.“ paskolai iš dalies padengti, šią sumą (16 060 eurų grynais pinigais) perduodamas paskolos davėjui O. S. 2017 metų lapkričio mėnesį. Todėl pirmos instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo aklai remtis vien tik specialisto išvados formaliu turiniu, kurią beveik visą tiesiog perrašė skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, nekreipiant jokio dėmesio į byloje neginčijamai nustatytas faktines aplinkybes. Atitinkamai kaltinimas A. D., kad jis neva pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB „V. I.“ 16 060 eurų vertės turtą (16 060 eurų sumą grynais pinigais) yra niekuo nepagrįstas, todėl nuosprendis dalyje, kuria A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, naikintinas, priimant šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad kaltinimo dalyje dėl A. D. žinioje buvusio svetimo UAB „V. I.“ 16 060 eurų vertės turto (16 060 eurų sumos grynais pinigais) pasisavinimo nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir šioje dalyje baudžiamasis procesas A. D. atžvilgiu nutrauktinas.

4.10. Dėl kaltinimo A. D. pasisavinus jo žinioje buvusį svetimą UAB „V. I.“ 23 569,86 eurų vertės turtą, t. y. autoserviso įrangą, pagrįstumo (BK 183 straipsnio 2 dalis), bei civilinių ieškinių. Pasak gynėjo, A. D. savo žinioje turėtą UAB „V. I.“ autoserviso įrangą realiai pardavė ir perdavė UAB „A. V.“ už 26 365,90 eurų dydžio kainą, o realiai gautą šios įrangos pardavimo kainos dalį (25 057,43 eurų) grynais pinigais perdavė UAB „V. I.“ kreditoriui O. S., tuo grąžindamas / padengdamas dalį įmonės UAB „V. I.“ įsiskolinimo minėtam kreditoriui.

4.11. Anot apelianto, nuosprendžio išvados, kad A. D. savo žinioje kaip UAB „V. I.“ vadovo turėtos UAB „V. I.“ autoserviso įrangos nepardavė ir neperdavė UAB „A. V.“, kuriai tuo metu vadovavo G. P., yra grindžiamos iš esmės tik pastarojo asmens – G. P. parodymais, kad jis nors ir pasirašė ant 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos faktūros VIM Nr. 435, kurioje nurodoma, kad UAB „A. V.“ iš UAB „V. I.“ už 26 365,90 eurus nupirko šioje PVM sąskaitoje faktūroje išvardintą autoserviso įrangą, kad nors jis ir patvirtino savo parašu, kad minėtus įrankius ir serviso įrangą gavo, kad jis nors ir pasirašė ant UAB „V. I.“ kasos pajamų orderio 2017 m. spalio 31 d. VIL Nr. 206, kuriame nurodoma, kad UAB „A. V.“ pagal 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą VIM Nr. 435 perdavė 26 365,90 eurus UAB „V. I.“, tačiau jis, G. P., nei minėtą įrangą perėmė, nei už ją mokėjo UAB „A. V.“ vardu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šie G. P. parodymai yra paneigiami jo paties duotais parodymais kitame ikiteisminiame tyrime, kuriame jis aiškiai pripažįsta, kad ginčo autoserviso įrangą realiai turėjo savo dispozicijoje dar eidamas UAB „A. V.“ vadovo pareigas, ir šią įrangą perleido kitiems asmenims, šia įranga disponavo.

4.12. Pirmos instancijos teisme buvo akcentuotas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus 2020 m. gruodžio 17 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-36915-20 (t. 4, b. l. 70‑77), kuriame yra užfiksuoti reikšmingi šiai baudžiamajai bylai teisingai išspręsti to paties G. P., buvusio UAB „A. V.“ vadovo, parodymai. Ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-36915-20 apklaustas įtariamuoju G. P. patvirtino, kad eidamas UAB „A. V.“ vadovo pareigas ginčo autoserviso įrangą įsigijo iš UAB „V. I.“, kurią visą 2018 m. liepos 28 d. pardavė UAB „T.“ ir tam patvirtinti pateikė sąskaitą faktūrą ROY Nr. 258. UAB „T.“ šią autoserviso įrangą 2018 m. liepos 30 d. sudarytos neterminuotos panaudos sutarties pagrindu, kuri taip pat buvo pateikta ikiteisminio tyrimo pareigūnams, perdavė UAB „L. P.“, kurios direktoriumi tuo metu buvo tas pats G. P. Jis akcentavo, kad ši autoserviso įranga nuosavybės teise priklauso UAB „T.“, tačiau nuo 2018 m. liepos 30 d. panaudos sutarties sudarymo, neterminuotai gali naudotis UAB „L. P.“. G. P. taip pat pažymėjo, kad visa autoserviso įranga buvo jo laikoma adresu (duomenys neskelbtini), nuo pat UAB „A. V.“ tos įrangos įsigijimo laikų. Tas pats G. P. apklaustas įtariamuoju pažymėjo, kad buvo sudaręs patalpų adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, mokėjo nuomą už šias patalpas ir jose su įranga vykdė autoserviso veiklą, tačiau kilus ginčui su patalpų savininku (nuomotoju) jis, t. y. G. P., nebeturėjo galimybės išsivežti visos panaudos sutarties pagrindu valdomos įrangos, bet spėjo pasiimti smulkią įrangą – ratų montavimo stakles, ratų balansavimo stakles ir suvirinimo aparatą, kuri yra jo žinioje (pastaba: buvo jo žinioje apklausos ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-36915-20). Likusios įrangos, anot G. P., iki šiol neteisėtai negrąžina patalpų savininkas UAB „H.“.

4.13. Tame pačiame 2020 m. gruodžio 17 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-36915-20 taip pat yra užfiksuoti ir liudytojo S. L. 2020 m. rugsėjo 14 d. duoti parodymai, kuriais S. L. patvirtino, kad skolino pinigus G. P. autoserviso veiklai; kad pats G. P. jam patvirtino, jog visa autoserviso įranga, tuo metu buvusi adresu (duomenys neskelbtini), buvo jo, t. y. G. P., supirkta; kad G. P. pervežė įrangą į naujas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tačiau po kurio laiko nutraukė savo įmonės veiklą ir per vieną naktį, kiek atsimena, tai buvo sekmadienis, iš naujųjų patalpų dingo visa G. P. atvežta įranga, o pats G. P. jam po to telefonu paaiškino, kad jis, t. y. G. P., yra skoloje už darbus vienam savo darbuotojui N. R. ir įrangą perdavė jam pasirašydamas raštą, ir kad įranga dabar yra pas N. R.

4.14. Tame pačiame 2020 m. gruodžio 17 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-36915-20 taip pat yra užfiksuoti ir liudytojo N. R. 2020 m. spalio 2 d. duoti parodymai, kuriais N. R. patvirtino, jog maždaug nuo 2019 m. spalio – lapkričio mėnesių dirbo pas G. P. UAB „L. P.“ automobilių servise, esančiame (duomenys neskelbtini) (raidės nepamena), Vilniuje, dirbo automechaniku, dirbo iki 2020 m. birželio 1 d., o paskutinius du mėnesius iki 2020 m. birželio 1 d. perėjo dirbti į kitą UAB „S. S.“, esantį (duomenys neskelbtini), kur direktoriumi buvo S. L., perėjo dirbti kartu su G. P. N. R. patvirtino, kad jis pats asmeniškai dalyvavo pervežant autoserviso įrangą iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (raidės nepamena), Vilniuje, į kitą servisą, esantį (duomenys neskelbtini). Dirbo ten neilgai, nuo 2020 m. birželio 1 d. iki tų pačių metų liepos mėn. vidurio. O jam išeinant iš darbo G. P. pasiūlė už nesumokėtą darbo užmokestį su juo atsiskaityti suvirinimo aparatu, ratų montavimo staklėmis, ratų balansavimo staklėmis ir kitais įrankiais, kokiais tiksliai – jis nebepamena. Su šiuo pasiūlymu N. R. sutiko. Visą išvardintą įrangą paėmė ir pervežė pas save adresu (duomenys neskelbtini), ir netrukus (per 1 mėnesį) visą tą įrangą pardavė už 2 500 eurų.

4.15. Iš cituoto 2020 m. gruodžio 17 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-36915-20 (t. 4, b. l. 70‑77) turinio, gynėjas daro išvadą, kad liudytojo G. P. parodymai teisme šioje baudžiamojoje byloje yra melagingi, nes 2020 m. gruodžio 17 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-36915-20 turiniu yra paneigiami G. P. parodymai šioje byloje, kad jis nors ir pasirašė ant 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos faktūros VIM Nr. 435, kurioje nurodoma, kad UAB „A. V.“ iš UAB „V. I.“ už 26 365,90 eurus nupirko šioje PVM sąskaitoje faktūroje išvardintą autoserviso įrangą, kad nors jis ir patvirtino savo parašu, kad minėtus įrankius ir serviso įrangą gavo, kad jis nors ir pasirašė ant UAB „V. I.“ kasos pajamų orderio 2017 m. spalio 31 d. VIL Nr. 206, kuriame nurodoma, kad UAB „A. V.“ pagal 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą VIM Nr. 435 perdavė 26 365,90 eurų UAB „V. I.“, tačiau jis, G. P., nei minėtą įrangą perėmė, nei už ją mokėjo UAB „A. V.“ vardu.

4.16. Iš 2020 m. gruodžio 17 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-36915-20 turinio matyti, kad G. P. realiai perėmė autoserviso įrangą iš UAB „V. I.“ pagal 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą VIM Nr. 435, realiai sumokėjo už įrangą 26 365,90 eurus pagal UAB „V. I.“ kasos pajamų orderį 2017 m. spalio 31 d. VIL Nr. 206, tikėtina iš skolintų iš S. L. ar kito asmens lėšų, šia įranga realiai disponavo, nes visą šią įrangą vėliau pardavė kitai bendrovei UAB „T.“, iš kurios panaudos sutarties pagrindu perėmė neterminuotai neatlygintinai naudotis kitos savo vadovaujamos įmonės UAB „L. P.“ vardu, su šia įranga realiai vykdė autoserviso veiklą ir dalį šios įrangos galiausiai perleido už skolas savo buvusiam darbuotojui fiziniam asmeniui. Todėl, pasak apelianto, teigti, kad A. D. neva pasisavino autoserviso įrangą, realiai perleistą UAB „A. V.“ pagal UAB „V. I.“ išrašytą 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą VIM Nr. 435 bei UAB „V. I.“ kasos pajamų orderį 2017 m. spalio 31 d. VIL Nr. 206, ar teigti, kad šie buhalterinės apskaitos dokumentai yra suklastoti, nėra jokio pagrindo. Tuo yra patvirtinama, kad A. D. savo žinioje turėtą UAB „V. I.“ autoserviso įrangą iš ties realiai pardavė ir perdavė UAB „A. V.“ už 26 365,90 eurus, o realiai gautą šios įrangos pardavimo kainos dalį (25 057,43 eurus) grynais pinigais perdavė įmonės UAB „V. I.“ kreditoriui O. S., tuo grąžindamas / padengdamas dalį įmonės UAB „V. I.“ įsiskolinimo minėtam kreditoriui. Pastaroji aplinkybė, kad A. D. realiai gautą minėtos įrangos pardavimo kainos dalį (25 057,43 eurus) grynais pinigais perdavė įmonės UAB „V. I.“ kreditoriui O. S., tuo grąžindamas / padengdamas dalį įmonės UAB „V. I.“ įsiskolinimo minėtam kreditoriui, patvirtinama aukščiau apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

4.17. Pagal UAB „V. I.“ kasos pajamų orderį 2017 m. spalio 31 d. VIL Nr. 206 UAB „V. I.“ iš UAB „A. V.“ gavo 26 365,90 eurus grynais pinigais. Iš UAB „V. I.“ kasos A. D. 2017 m. lapkričio 7 d. kasos išlaidų orderio (be Nr.) pagrindu buvo išduota 25 057,43 eurų dydžio suma grynais pinigais, nurodant paskirtį „skolos grąžinimas“. Atitinkamai A. D. visą šią sumą 25 057,43 eurus ir pas jį dispozicijoje dar buvusius 16 060 eurus, iš viso ne mažiau nei apie 41 120 eurų, 2017 m. lapkričio mėn. perdavė UAB „V. I.“ kreditoriui O. S. kaip dalinį UAB „V. I.“ paskolos grąžinimą.

4.18. Liudytoja O. S., UAB „V. I.“ kreditorius, teisiamajame posėdyje, prieš tai davusi priesaiką sakyti tik tiesą bei tinkamai įspėta pagal BPK 163 straipsnį ir BK 235 straipsnį, aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad skolino pinigines lėšas A. D. verslui pradėti, iš viso 54 500 eurų, kad skola O. S. buvo grąžinta dviem dalimis 8 000 eurų pavedimu ir 42 000 eurų grynais pinigais, iš viso 50 000 eurų, o taip pat O. S. patvirtino, kad A. D. jai nebėra skolingas ir civilinio ieškinio neketina reikšti.

4.19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantas daro išvadą, kad A. D. realiai pardavė autoserviso įrangą UAB „A. V.“. A. D. savo žinioje turėtas grynais pinigais UAB „V. I.“ 25 057,43 eurų dydžio pinigines lėšas, gautas iš autoserviso įrangos pardavimo, realiai panaudojo UAB „V. I.“ veikloje, t. y. šiuos pinigus (25 057,43 eurų) 2017 metų lapkričio mėn. perdavė įmonės UAB „V. I.“ kreditoriui O. S., tokiais savo veiksmais grąžindamas / padengdamas dalį UAB „V. I.“ įsiskolinimo minėtam kreditoriui, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad A. D. neva pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB „V. I.“ turtą – nei realiai parduotą autoserviso įrangą, kuri teismo įvertinta 23 569,86 eurų dydžio suma, nei iš bendrovės kasos jam išduotus 25 057,43 eurus grynus pinigus, gautus už šios įrangos pardavimą, kuriuos visus A. D. realiai panaudojo UAB „V. I.“ paskolai dengti.

4.20. Atitinkamai kaltinimas A. D., kad jis neva nusikalstamais veiksmais padarė UAB „V. I.“ žalą, pasisavindamas gamybinę serviso įrangą 23 569,86 eurų vertės, bei tų pačių nusikalstamų veiksmų pasekoje, pasisavinus įkeistą turtą ir negrąžinus paskolos dalies KU „S.“ buvo padaryta 7 867,88 eurų žala bei nesumokėtos susidarę palūkanos, yra niekuo nepagrįstas, todėl nuosprendis dalyje, kuria A. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, naikintinas, priimant šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad kaltinimo dalyje dėl A. D. žinioje buvusio svetimo UAB „V. I.“ 23 569,86 eurų vertės turto (gamybinės serviso įrangos) pasisavinimo nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir šioje dalyje baudžiamasis procesas A. D. atžvilgiu nutrauktinas, o taip pat paliktinas nenagrinėtu ieškovo BUAB „V. I.“ ieškinys dėl 23 569,86 eurų žalos priteisimo ir paliktinas nenagrinėtu ieškovo KU „S.“ ieškinys dėl 7 867,88 eurų žalos bei 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo, už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento iki teismo sprendimo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos.

4.21. Apeliantas atkreipia dėmesį į civilinių ieškovų BUAB „V. I.“ kaip ginčo autoserviso įrangos savininko (buvusio savininko) bei KU „S.“ kaip ginčo autoserviso įrangos įkaito turėtojo pasyvų elgesį viso proceso metu bei baudžiamojoje byloje duotais parodymais patvirtintas reikšmingas šiai bylai teisingai išspręsti aplinkybes. 2022 m. balandžio 19 d. teisiamajame posėdyje civilinio ieškovo BUAB „V. I.“ įgaliota atstovė R. J. patvirtino, kad nekeičia nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo, t. y. toliau lieka prie 2021 m. sausio 20 d. ieškinyje išdėstytos pozicijos, kad A. D. pasisavino ginčo autoserviso įrangą, nes jos taip iki šiol ir neperdavė BUAB „V. I.“ bankroto administratoriui, kuo padarė bankrutuojančiai UAB „V. I.“ neva pasisavintos (t. y. iki šiol neperduotos) gamybinės serviso įrangos 23 569,86 eurų vertės dydžio žalą. Taip pat R. J. pripažino ir patvirtino, kad jai yra žinoma, jog ginčo autoserviso įranga yra parduota UAB „V. I.“ išrašytos 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos faktūros VIM Nr. 435 bei UAB „V. I.“ kasos pajamų orderio 2017 m. spalio 31 d. VIL Nr. 206 pagrindu kitai bendrovei ‑ UAB „A. V.“ bei paskesni tos įrangos perleidimo sandoriai; pripažino, kad minėtų dokumentų (sandorių) pagrindu BUAB „V. I.“ ginčo autoserviso įrangos jau nebeturi savo nuosavybėje; pripažino, kad jos kolega šių sandorių savo laiku neginčijo, o dabar jau yra praleisti visi terminai, todėl nieko nebeginčys; pripažino, kad iš ginčo autoserviso įrangos pardavimo gautomis lėšomis buvo atsiskaityta su vienu kreditoriumi (su O. S.), o žala buvo padaryta kreditoriui KU „S.“, nes su šiuo kreditoriumi iš gautų ginčo įrangos pardavimo lėšų nebuvo atsiskaityta, bet vis tiek lieka prie savo ieškinio reikalavimo, kuriame nurodyta ieškinio suma yra 23 569,86 eurai ir tai yra ginčo įrangos likutinė vertė, nepaisant to, kad ginčo įranga buvo parduota už didesnę nei jos likutinė vertė kaina ir gautos ginčo įrangos pardavimo lėšos buvo panaudotos UAB „V. I.“ veikloje – atsiskaitymui su bendrovės kreditoriumi, nors ir vienu, bet kreditoriumi, ir nepaisant to, kad UAB „V. I.“ neginčija ir neketina ginčyti nei ginčo įrangos pardavimo sandorio, neginčija ir neketina ginčyti gautų ginčo įrangos pardavimo lėšų panaudojimo atsiskaitymui su vienu bendrovės kreditoriumi O. S. Esant tokiai teisinei situacijai civilinio ieškovo BUAB „V. I.“ ieškinys, kuriuo ir toliau yra reikalaujama priteisti 23 569,86 eurų dydžio žalą, kuri apskaičiuota kaip A. D. neperduotos bankroto administratoriui ir neva pasisavintos ginčo autoserviso įrangos likutinė vertė, privalėjo būti teismo atmestas, ne tai, kad paliktas nenagrinėtu, nes ieškinio pagrindas neatitinka tikrųjų faktinių aplinkybių ir civilinis ieškovas BUAB „V. I.“ neįgijo reikalavimo teisės į A. D. dėl 23 569,86 eurų dydžio žalos priteisimo, kadangi ginčo įrangos nepasisavino, o pardavė ir gautas iš tokio pardavimo lėšas panaudojo UAB „V. I.“ veikloje – atsiskaityti su bendrovės kreditoriumi, su kuo civilinis ieškovas BUAB „V. I.“ sutinka, pretenzijų dėl tokio įrangos pardavimo nereiškia – neginčija įrangos perleidimo sandorių, kaip kad nereiškia jokių pretenzijų dėl iš tokio pardavimo gautų lėšų panaudojimo, t. y. neginčija atsiskaitymo su vienu iš bendrovės kreditoriumi O. S. Apeliantui neaišku, iš kokių neteisėtų A. D. veiksmų yra visgi kildinama 23 569,86 eurų dydžio žala, kurią yra prašoma priteisti iš A. D. 2021 m. sausio 20 d. ieškinio pagrindu.

4.22. 2022 m. balandžio 19 d. teisiamajame posėdyje civilinio ieškovo KU „S.“ atstovas advokato padėjėjas E. Š. patvirtino, kad civilinis ieškovas KU „S.“ taip pat nekeičia nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo, kad civiliniam ieškovui KU „S.“ yra žinomas / turi būti žinomas baudžiamojoje byloje esantis ginčo autoserviso įrangos pardavimo sandoris (turima omeny UAB „V. I.“ išrašyta 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaita faktūra VIM Nr. 435 bei UAB „V. I.“ kasos pajamų orderis 2017 m. spalio 31 d. VIL Nr. 206, o taip pat kitų įmonių atlikti tos pačios įrangos perleidimo sandoriai), tačiau KU „S.“ dėl šio sandorio jokių veiksmų nesiėmė, nebandė įkaito (ginčo autoserviso įrangos) išsireikalauti iš galimai neteisėto naujojo savininko UAB „A. V.“, nes viskas perėjo į bankroto procesą, kurio metu buvo bendradarbiauta su bankroto administratoriumi, kuris paaiškino, kad direktorius tiesiog neperdavė įrangos, o po tokios informacijos buvo tiesiog kreiptasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei pateiktas ieškinys, nes KU „S.“ prarado galimybę patenkinti savo 7 867,88 eurų dydžio reikalavimą iš įkeisto turto – ginčo autoserviso įrangos, tačiau tuo pačiu metu pretenzijų dėl įrangos pardavimo kitai bendrovei ‑ UAB „A. V.“ nereiškia, neginčija įrangos perleidimo sandorių, nereiškia jokių pretenzijų dėl iš tokio pardavimo gautų lėšų panaudojimo, t. y. neginčija atsiskaitymo su vienu iš bendrovės kreditoriumi O. S. Apeliantui neaišku, iš kokių neteisėtų A. D. veiksmų yra kildinama 7 867,88 eurų dydžio žala, kurią yra prašoma priteisti 2019 m. rugpjūčio 13 d. KU „S.“ ieškinio pagrindu, nes savo kaip privilegijuoto kreditoriaus (įkaito turėtojo) teisių ir privilegijos gauti atsiskaitymą iš parduoto įkaito (ginčo autoserviso įrangos) pardavimo kainos pirmiau už visus kitus bendrovės UAB „V. I.“ kreditorius civilinis ieškovas KU „S.“ net nebandė jokia forma bei būdais ginti jau penkerius metus. KU „S.“ prarado galimybę patenkinti savo 7 867,88 eurų dydžio reikalavimą iš įkeisto turto – ginčo autoserviso įrangos tiek dėl savo, tiek dėl BUAB „V. I.“ bankroto administratoriaus pasyvumo bei neveikimo, nes jeigu UAB „V. I.“ sudarytas ginčo įrangos pardavimo sandoris UAB „A. V.“ buvo neteisėtas, tai tiek KU „S.“ kaip įkaito turėtojas ir privilegijuotas kreditorius, tiek BUAB „V. I.“ bankroto administratorius privalėjo nedelsiant ginčyti tokį ginčo autoserviso įrangos perleidimo sandorį ar bent jau iš tokio sandorio gautos pardavimo kainos panaudojimą atsiskaitymui su vienu UAB „V. I.“ kreditoriumi – O. S., o ne įkaito turėtoju KU „S.“, pastarojo kreditoriaus pareikšto 7 867,88 eurų dydžio reikalavimo ribose. Tačiau nieko panašaus nebuvo padaryta iki šiol ir to net neketinama daryti.

4.23. Apeliantas nurodo, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-267/2011). Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, Nr. 2K-262/2011, Nr. 2K-466-489/2016, Nr. 2K-187-495/2022 ir kt.).

4.24. Dėl kaltinimo A. D. apgaulingai tvarkius UAB „V. I.“ buhalterinę apskaitą, pagrįstumo (BK 222 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. D. nepripažino, kad turėdamas išankstinę tyčią apgaulingai tvarkė UAB „V. I.“, su kuria pradėjo savo pirmą normalų verslą, buhalterinę apskaitą, o tik netvarkingai ir neapdairiai, ką sąlygojo jo žinių bei patirties stoka. Jis jokių buhalterinės apskaitos dokumentų neklastojo, o dėl dokumentų klastojimo nebuvo reiškiami jokie kaltinimai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nors apie atitinkamų dokumentų klastojimą aiškiai nurodoma tiek kaltinamajame akte, tiek pačiame nuosprendyje. Apelianto manymu, buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų formalūs pažeidimai, kuriais yra kaltinamas A. D., nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, nes išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir įvertinus visą bylos medžiagą yra visiškai neaišku iš kokios konkrečios dalies negalima nustatyti UAB „V. I.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. birželio 29 d., nes visos reikšmingos aplinkybės dėl UAB „V. I.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nagrinėjamu laikotarpiu buvo nustatytos ir atskleistos, atkurtos paties A. D. pastangomis ir pagalba tyrimo metu, o likę buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų formalūs pažeidimai galėtų sudaryti nebent BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos aplaidaus finansinės apskaitos tvarkymo ir (arba) organizavimo nusikalstamos veikos sudėties požymius, už kurią numatyta sankcija – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, yra daug švelnesnė nei numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje už apgaulingą finansinės apskaitos tvarkymą ir (arba) organizavimą, t. y. bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.

4.25. Pasak gynėjo, A. D. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje (apysunkis nusikaltimas) už apgaulingą finansinės apskaitos tvarkymą ir (arba) organizavimą, perkvalifikuotina į nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje (nesunkus nusikaltimas) už aplaidų finansinės apskaitos tvarkymą ir (arba) organizavimą, bei skirtina švelnesnė bausmė nei nuosprendžiu paskirtoji 120 MGL – 6 000 eurų dydžio bauda pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ją pakeičiant į viešuosius darbus arba mažesnę nei 50 MGL dydžio baudą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

4.26. Taip pat gynėjas teigia, kad A. D. atlikti buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų formalūs pažeidimai nesudaro jokios nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, todėl kartu yra teikiamas ir alternatyvus prašymas apeliacinės instancijos teismui išteisti A. D., nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir šioje dalyje baudžiamąjį procesą A. D. atžvilgiu taip pat nutraukti.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. D. gynėjo advokato Aivaro Raišučio apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinio bylų nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Iš nuteistojo A. D. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo ginčijamas A. D. nuteisimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nuteistojo pasisavintos pinigų sumos – 16 060 eurų ir 23 569,86 eurų vertės turto įrodytumas, nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimas, padarytos įmonei žalos realumas, taip pat nesutinkama su nuteistajam priteistais BUAB „V. I.“ ir KU „S.“ civiliniais ieškiniais.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo A. D. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. D. pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir už tai jam paskyrė teisingas ir proporcingas bausmes. BUAB „V. I.“ ir KU „S.“ turtinės žalos atsiradimą lėmė nuteistojo A. D. nusikalstami veiksmai, todėl padarytos turtinės žalos pagrįstai priteistos iš nuteistojo.

Dėl nuteistojo A. D. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

8. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi, objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Turto pasisavinimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinė nutartis Nr. 2K- 65- 303/2023). Pirmosios instancijos teismas teisingai A. D. veiksmuose nustatė BK 183 straipsnio 2 dalies požymius, o apelianto argumentai šioje dalyje nėra pagrįsti.

Dėl 16 060 eurų pasisavinimo

9. Apeliantas teigia, kad A. D. savo žinioje turėtas UAB „V. I.“ 16 060 eurų dydžio pinigines lėšas panaudojo UAB „V. I.“ veikloje, t. y. šiuos pinigus perdavė bendrovės „V. I.“ kreditorei O. S., tuo grąžindamas / padengdamas dalį bendrovės UAB „V. I.“ įsiskolinimo minėtam kreditoriui, todėl jis nepadarė šiai bendrovei 16 060 eurų turtinės žalos. Iš tiesų, teismų praktikoje aiškinant BK 183 straipsnio sudėtyje esantį žalos požymį, taip pat tyčios turinio (kryptingumo) nustatymo reikšmę, aiškinama, kad jei kaltininkas paima jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ir jį panaudoja turto savininko interesais, tai tokie jo veiksmai nereiškia pasisavinimo ir tokiuose jo veiksmuose nėra žalos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-648/2017, 2K-211-895/2017).

10. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. D. dėl turto pasisavinimo kaltės nepripažino ir viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad jam inkriminuoto bendrovės „V. I.“ turto nepasisavino, o kaltinime nurodytus 16 060 eurų jis išgrynino iš bendrovei priklausančios sąskaitos ir padengė bendrovės „V. I.“ skolas kreditoriams: O. S. – grąžino visą skolą, ir Kredito unijai „S.“ – grąžino pusę skolos. Ikiteisminio tyrimo metu (2020 m. birželio 10 d.) A. D. parodė, kad prieš pradėdamas darbą UAB „V. I.“, jis žodžiu susitarė su savo pažįstama O. S., kad ji paskolins 57 000 eurų UAB „V. I.“ autoserviso įrangos įsigijimui iš UAB „A.“ ir įmonės veiklai – apyvartinėms lėšoms; rašytinė paskolos sutartis nebuvo pasirašyta. Jis nepamena, kada ir kokiu būdu O. S. įnešė pinigus į UAB „V. I.“, tačiau sprendžiant iš UAB „A.“ 2016 m. spalio 14 d. surašytos PVM sąskaitos faktūros, kuria ši bendrovė įformino autoserviso įrangos pardavimą UAB „V. I.“ už 30 000 eurų, tai ši sąskaita buvo apmokėta kelių dienų laikotarpyje iš O. S. skolintų piniginių, kuriuos ji pervedė iš savo sąskaitos į UAB „V. I.“ sąskaitą, o jis šią sumą pervedė iš UAB „V. I.“ sąskaitos į UAB „A.“ sąskaitą. Kaip nurodė A. D., O. S. įnešė į UAB „V. I.“ šias pinigines lėšas: pagal 2016 m. rugsėjo 23 d. UAB „V. I.“ kasos pajamų orderį serija VIL Nr. - 2 500 eurų grynaisiais pinigais, pagal 2016 m. rugsėjo 23 d. UAB „V. I.“ kasos pajamų orderį serija VII Nr. 2 - 15 000 eurų grynaisiais; 2016 m. spalio 11 d. į UAB „V. I.“ banko sąskaitą pervedė 5 000 eurų, 2016 m. gruodžio 6 d. – 1 400 eurų, 2016 m. gruodžio 6 d. – 600 eurų. Iš viso UAB „V. I.“ iš O. S. pasiskolino 54 500 eurų (t. 4, b. l. 127-129). Kaip matyti iš šių A. D. parodymų analizės, jis tvirtino, kad jam inkriminuotomis kaip pasisavintomis UAB „V. I.“ lėšomis – 16 060 eurų - jis padengė UAB „V. I.“ kreditorės O. S. skolą, tai yra šios piniginės lėšos buvo išleistos bendrovės reikmėm.

11. Pažymėtina, kad darant išvadą dėl asmens veiksmų atitikties arba neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Apeliantai savo argumentus, jog O. S. realiai suteikė UAB „V. I.“ 55 000 eurų dydžio paskolą ir, kad A. D. savo žinioje turėtas UAB „V. I.“ 16 060 eurų dydžio piniginėmis lėšomis padengė dalį šio įsiskolinimo kreditoriui O. S., grindžia liudytojos O. S. parodymais, 2019 m. lapkričio 4 d. specialisto išvada Nr. 04/11-2-9-11555 „Dėl UAB „V. I.“ ūkinės finansinės veiklos“ užfiksuotais duomenimis bei specialistės Z. Klepikovos paaiškinimais.

Žemesnės instancijos teismas

12. Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio, teismas laikėsi nuomonės, kad liudytojos O. S. parodymai (nenurodant, kokie konkrečiai) nėra patikimi, nurodydamas jog ši liudytoja viso proceso metu savo parodymus keitė, nebuvo nuosekli nurodant tariamai skolintas (grąžintas) bendrovei ir A. D. pinigų sumas, nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų, ir liudytojos nurodytas paskolų suteikimas (jų grąžinimas) nebuvo įformintas bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiu apygardos teismo liudytojos O. S. parodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teisme liudytoja O. S. patvirtino, kad ji A. D. buvo paskolinusi viso 54 000 eurų verslui pradėti, įrangos įsigijimui, dalį šios sumos pervesdama į UAB „V. I.“ banko sąskaitą, dalį - grynaisiais, taip pat skolino dalį UAB „V. I.“, dalį – A. D. asmeniškai. Kaip paaiškino ši liudytoja, ji pamena, kad iš pradžių pervedė UAB „V. I.“ 30 000 eurų (pastaba - tos pačios apklausos teisme metu liudytoja nurodė, kad ji pervedė 30 500 eurų), o po to grynaisiais dalimis, kad pinigus skolino pagal kasos pajamų orderį buhalterijai. Pasak O. S., dėl šių pinigų paskolinimo buvo surašytas vekselis, o kai A. D. grąžindavo dalį pinigų, jį vekselį sunaikindavo, jai yra grąžinta visa skola, dėl to ji pretenzijų neturi. Dėl jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dėl paskolintų piniginių lėšų sumų prieštaravimų, liudytoja O. S. nurodė, kad ji nežino, kodėl vienos apklausos metu ji nurodė, kad skolino A. D. 30 000 eurų, o kitos – kad jam skolino 54 000 eurų, tačiau jai A. D. grąžino 42 000 eurų, o vėliau dar 8 000 eurų, ir jis jai yra daugiau neskolingas. Ikiteisminio tyrimo metu (2020 m. sausio 23 d.) (šie [parodymai buvo pagarsinti bylą nagrinėjant teisme BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto tvarka) šias aplinkybes nurodė išsamiau - norėdama, jog jos sūnus būtų įdarbintas jos pažįstamo A. D. bendrovėje „V. I.“, įrangos įsigijimui ir verslo plėtojimui ji šiai bendrovei paskolino 30 000 eurų, kuriuos 2016 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus SEB banke, esančiame (duomenys neskelbtini), bankiniu pavedimu pervedė į UAB „V. I.“ sąskaitą ir, kad iš visos 30 000 eurų paskolos 2018 m. pabaigoje A. D. jai grąžino tik dalį – 3 000 eurų. Dėl to jie jokio paskolos grąžinimo raštelio nesurašė. Šiai dienai (2020 m. sausio 23 d. apklausos dienai) A. D., kaip UAB „V. I.“ direktorius, jai yra skolingas 27 000 eurų. Pasak O. S., šis susitarimas dėl paskolos buvo žodinis abiejų jos ir A. D. iniciatyva, ji pasitikėjo A. D. Taip pat liudytoja O. S. šios apklausos metu dėl jai parodytų 2016 m. rugsėjo 23 d. du kasos pajamų orderių: serija VIL Nr. 1, kuriame nurodyta, kad ji grynaisiais įnešė 2 500 eurų, ir serija VIL Nr. 2, kuriame nurodyta, kad ji grynaisiais įnešė 15 000 eurų, nurodė, kad ji nieko negalinti pasakyti apie šiuos kasos pajamų orderius, nes jų niekada nematė, juose nurodytų pinigų tikrai neįnešinėjo ir nežino, kodėl tokie orderiai buvo surašyti, kai ji net nėra buvusi UAB „V. I.“ ofise. Ji taip pat negalinti atsakyti, kokiu tikslu buvo jos pervesti 2016 m. spalio 11 d. 5 000 eurų ir 2016 m. gruodžio 6 d. 1 400 eurų ir 2016 m. gruodžio 6 d. 600 eurų į UAB „V. I.“ banko sąskaitą. Liudytoja O. S. patvirtino, kad 2017 m. vasario 1 d. iš UAB „V. I.“ banko sąskaitos į jos banko sąskaitą buvo pervesti 8 000 eurų (mokėjimo pavedime buvo mokėjimo paskirtis – grąžinimas pagal 2026 m. rugsėjo 29 d. sutartį. Ji mano, kad A. D. tokiu būdu jai grąžino pinigus, už jos anksčiau pervestus į jo įmonės sąskaitą 7 000 eurų, bet ji negalinti to paaiškinti, kodėl jai buvo grąžinta 1 000 eurų daugiau. Taip pat ši liudytoja paaiškino, kad ji nežino, kodėl minėtame bankiniame pavedime buvo nurodyta 2016 m. rugsėjo 29 d. sutartis, kai jai paskolinus bendrovei „V. I.“ 30 000 eurų, tokia sutartis raštu nebuvo sudaryta (t. 3, b. l. 119-120). 2020 m. rugsėjo 3 d. papildomos apklausos metu liudytoja O. S. nurodė, kad maždaug 2017 m. lapkričio mėn. A. D. jai atidavė 42 000 eurų grynaisiais pinigais skolą, kuri buvo skirta UAB „V. I.“ ūkinei veiklai vykdyti. Su šia pinigine suma buvo grąžinti beveik visi jos skolinti šiai bendrovei pinigai. Taip pat A. D. prieš tai jai buvo pervedęs į jos bankinę sąskaitą 8 000 eurų. Kiek ji prisimena, ji A. D. buvo paskolinsi viso 54 500 eurų: 30 500 eurų ji pervedė į UAB „V. I.“ sąskaitą bankiniu pavedimu, kitus pinigus ji jam paskolino grynaisiais. A. D. iš jos paskolintų 54 000 eurų jai grąžino 42 000 eurus ir 8000 eurus, bet ji jokių jam pretenzijų neturi. Minėta paskolos sutartis ir 42 000 eurų grąžinimas nebuvo įformintas jokiu dokumentu (t. 3, b. l. 125). Analizuojant ir gretinant tarpusavyje liudytojos O. S. viso proceso metu duotus parodymus dėl jos paskolos suteikimo A. D. (jo įmonei), priešingai, nei nurodo apeliantas, matyti jos parodymų esminių prieštaravimų. Kaip antai, ikiteisminio tyrimo metu apklausta du kartus (2020 m. sausio 23 d. ir 2020 m. rugsėjo 3 d.), pirmos apklausos metu ji teigė, kad paskolino A. D. 30 000 eurų ir nieko negalėjo pasakyti apie du 2016 m. rugsėjo 23 d. kasos pajamų orderius, kuriuose nurodyta, kad ji neva įnešė į UAB „V. I.“ kasą atitinkamai 2 500 eurų ir 15 000 eurų grynais, paaiškindama, kad nieko nežino apie šiuos orderius ir juose nurodytų pinigų neįnešinėjo, o jau papildomos apklausos metu nurodė, kad ji A. D. paskolino viso 54 000 eurų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant teisme, liudytoja O. S. negalėjo paaiškinti, kodėl ji ikiteisminio tyrimo metu šioje dalyje nurodė skirtingas A. D. skolintas pinigines sumas. Taip pat liudytoja O. S. pirmosios apklausos metu nurodė, kad 2018 m. pabaigoje A. D. iš jos paskolintų 30 000 eurų jai grąžino tik dalį – 3 000 eurų ir jos apklausos dienai (2020 m. sausio 23 d.) A. D., kaip UAB „V. I.“ direktorius, jai buvo skolingas 27 000 eurų, tačiau papildomos apklausos metu teigdama, kad ji A. D. buvo paskolinsi viso 54 500 eurų, nurodė, kad A. D. 2017 m. lapkričio mėn. jai atidavė 42 000 eurų grynaisiais pinigais skolą bei jai buvo pervedęs į jos bankinę sąskaitą 8 000 eurų už jos paskolintus 7 000 eurus, t. y. nurodė visiškai kitą skolos grąžinimo datą bei pinigų sumą bei paneigė ankstesnius savo parodymus, kad ji nieko nežino apie minėtus 2016 m. rugsėjo 23 d, kasos pajamų orderius. Lyginant O. S. parodymus su nuteistojo A. D. paaiškinimais, matyti, kad jos nurodytų piniginių lėšų atidavimo / pervedimo sumos bei datos nesutampa su A. D. nurodytomis.

13. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2019 m. lapkričio 4 d. specialisto išvadoje Nr. 04/11-2-9-11555 (toliau – ir specialisto išvada) be kita ko konstatuota, jog pagal 2016 m. rugsėjo 23 d. UAB „V. I.“ kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 1 buvo įformintas 2 500 eurų grynų pinigų gavimas iš fizinio asmens O. S., nurodyta mokėjimo paskirtis – papildymas, pinigus įnešusio asmens parašo nėra. (išvados 11 priedas); 2016 rugsėjo 23 d. UAB „V. I.“ surašė kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 2, kuriuo buvo įformintas 15 000 eurų grynų pinigų priėmimas iš O. S., nurodyta paskirtis – papildymas, pinigus įnešusio asmens parašo nėra. Iš šių dokumentų matyti, kad O. S. į kasą viso įnešė 17 500 eurų. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad 2016 spalio 11 d. O. S. į UAB „V. I.“ banko sąskaitą banke pervedė 5 000 eurų, nuridant pavedime paskirtį – avansas pagal sutartį; 2016 m. gruodžio 6 d. O. S. į UAB „V. I.“ banko sąskaitą banke pervedė 1 400 eurų, nurodant pavedimo paskirtį – papildomas avansas pagal sutartį; 2016 m. gruodžio 6 d. O. S. į UAB „V. I.“ banko sąskaitą banke pervedė 600 eurų, nurodant pavedimo paskirtį – papildomas avansas pagal sutartį. Tokiu būdu specialistė nustatė, kad O. S. UAB „V. I.“ iš viso į kasą ir banko sąskaitą įnešė 24 500 eurų. Taip pat šio tyrimo metu nustatyta, kad 2017 m. vasario 1 d. iš UAB „V. I.“ banko sąskaitos buvo pervesta į O. S. banko sąskaitą 8 000 eurų, nurodant mokėjimo paskirtį – grąžinimas pagal 2016 m. rugsėjo 29 d. sutartį. 2016 m. rugsėjo 29 d. sutartis tarp UAB „V. I.“ ir O. S. tyrimui pateikta nebuvo. UAB „V. I.“ Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė deklaracijų (forma FR0711) apie gautą 24 500 eurų paskolą iš O. S. ir jai grąžintą 8 000 eurų paskolą. Taip pat tyrimui nepateikti duomenys – UAB „V. I.“ registrai, todėl pagal bendrovės apskaitą negalima nustatyti ar paskolos gavimas, grąžinimas apskaitytas buhalterinėje apskaitoje. Specialisto išvadoje be kita ko nurodyta, kad 2016 m. spalio 14 d. pardavėjas UAB „A.“ surašė PVM sąskaitą faktūrą AMA Nr. 1600636, kuria įformino 31 vnt. autoserviso įrangos pardavimą bendrovei „V. I.“ viso už 30 000 eurų. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta specialistė nurodė, kad įvertinus 2016 m. rugsėjo banko išrašo duomenis nustatyta, kad O. S. 2016 m. rugsėjo 29 d. į UAB "V. I." banko sąskaitą įnešė dar 30 500 eurų, todėl iš viso O. S. 2016 m. rugsėjo 29 d. į UAB „V. I.“ banko sąskaitą įnešė 30 500 eurų, todėl iš viso O. S. įnešė į bendrovės banko sąskaitą ir kasą iš viso 55 500 eurus. Papildomai įvertinti įnešti 30 500 eurų nekeičia specialisto išvadoje padarytų išvadų (t 2, b. l. 155). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, specialistė patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad jai dokumentiniam tyrimui buvo pateikti dokumentai, išvardinti specialisto išvados pirmame priede. Remiantis kasos ir banko dokumentais ji nustatė, kad 2016 metais O. S. bendrovei „V. I.“ suteikė paskolą. Dokumentiniam tyrimui pati paskolos sutartis nebuvo pateikta. Dokumentiniam tyrimui nebuvo pateikti paskolos apskaitos dokumentai, registrai. Apskaitos registruose nebuvo fiksuotas nei paskolos gavimas, nei paskolos grąžinimas. Tuo tarpu 2016 m. finansinėje atskaitomybėje, nors paskola buvo suteikta 2016 metais, 2016 m. gruodžio 31 dienai eilutėje „kitos mokėtinos sumos, įsipareigojimai“ yra nurodyta suma – 10 000 eurų. Specialistė taip pat nurodė, kad ji negalinti susieti 2016 m. rugsėjo 23 d. atliktų O. S. mokėjimų UAB „V. I.“ su 2016 m, rugsėjo 29 d. paskolos sutartimi. Pateikti dokumentai patvirtina, kad O. S. pinigus pateikė. Jos išvadoje nurodyta, kad 2016 m. spalio 11 d. O. S. į nurodytą sąskaitą pervedė 5 000 eurų, paskirtis – avansas pagal sutartį, kitas užfiksuotas pervedimas – papildomas avansas pagal sutartį. Ji nematė, kad jai pateiktuose tirti bankiniuose dokumentuose būtų nurodytas žodis „paskola“. Buvo nurodytas tik avansas pagal sutartį. Ji tiksliai negalinti įvardinti, kokie tai buvo sutartiniai santykiai, nes nefiksuota kad tokia ūkinė operacija buvo kaip paskolos suteikimas. Paskola buvo suteikiama per kelis kartus nuo 2016 metų spalio mėnesio, buvo gautos piniginės lėšos (24 500 eurų).

14. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Kaip matyti iš bylos duomenų, objektyviai nuteistojo A. D. ir liudytojos O. S. parodymus apie pastarosios pinigų perdavimą bendrovei „V. I.“ patvirtina byloje esantys banko išrašai, iš kurių matyti, kad O. S. iš savo banko sąskaitos pervedė į UAB „V. I.“ banko sąskaitą viso 37 500 eurų (2016 m. rugsėjo 29 d. – 30 500 eurų, 2016 m. spalio 11 d. 5 000 eurų, 2016 m. gruodžio 6 d. 1 400 eurų, 2016 m. gruodžio 6 d. – 600 eurų) ir kad iš UAB „V. I.“ banko sąskaitos buvo pervesta į O. S. banko sąskaitą 8 000 eurų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra objektyvių kliūčių, kurios trukdytų remtis šiais liudytojos O. S. nuosekliais parodymais dalyje dėl jos pervestų piniginių lėšų - viso 37 500 eurų bankiniais pavedimais, kadangi šias aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (išrašai apie bankinius pavedimus). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kitų liudytojos O. S. parodymų, duotų 2020 m. rugsėjo 3 d. papildomos apklausos metu ir bylą nagrinėjant teisme dėl jos įneštų piniginių lėšų į UAB „V. I.“ kasą nepatvirtina kiti bylos įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Nors UAB „V. I.“ finansinį tyrimą atlikusi specialistė nustatė, jog byloje esantys minėti kasos pajamų orderiai (2016 m. rugsėjo 23 d. serija VIL Nr. 1 ir 2016 rugsėjo 23 d. serija VIL Nr. 2) rodo, kad O. S. įnešė į UAB „V. I.“ kasą viso 17 500 eurų (2016 m. rugsėjo 23 d. - 2 500 eurų, 2016 m. rugsėjo 23 d. - 15 000 eurų), todėl jos paskaičiavimais O. S. įnešė į bendrovės banko sąskaitą ir kasą iš viso 55 000 eurus, teisėjų kolegijos nuomone, šie dokumentai nepatvirtina šių aplinkybių, kadangi šiuose orderiuose, kaip yra nurodyta specialisto išvadoje, nėra pinigų įnešėjo parašo, o pati liudytoja O. S. pirminės apklausos metu nurodė, kad tokių piniginių sumų nebuvo įnešusi į UAB „V. I.“ kasą ir nieko nežino apie šiuos kasos pajamų orderius. Nurodyti nenuoseklumai leidžia liudytojos O. S. parodymus dėl laikyti nepatikimais.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje ištirti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai paneigia A. D. teiginius, jog 16 060 eurų bendrovės piniginių lėšų buvo panaudota bendrovės kreditoriui O. S. Minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad, patikrinus pinigų judėjimą UAB „V. I.“ banko sąskaitoje, buvo nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2016 m. spalio mėn. 5 d. iki 2017 m. spalio 19 d. iš bendrovės banko kortelinės sąskaitos A. D. įvairiuose bankomatuose išėmė 30 370 eurų (pinigai išimti kortele grynais pinigais) (išvados 13 lentelė), iš šių pinigų pats A. D., kaip fizinis asmuo, į bendrovės „V. I.“ sąskaitą banke ir į bendrovės kasą įnešė grynais pinigais 14 310 eurų, o likusi dalis, t. y. 16 060 eurų liko negrąžinta. Dėl to, kad A. D. iš bendrovės banko sąskaitos išėmė ir kasoje neužpajamavo bei bendrovės veikloje nepanaudojo 16 060 eurų, specialistė nustatė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnyje nurodytų nuostatų reikalavimų, jog „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų nuostatų reikalavimų, jog „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”, 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų nuostatų reikalavimų, jog „Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“; pagal 21 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2000 m. vasario 17 d Lietuvos Respubliko Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintas patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių pažeidimus (t. 2, b. l. 7-43).

16. Šio klausimo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo suformuotoje praktikoje analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose pasisakyta, jog nenustačius nuteistojo sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant jo veiką kaip turto pasisavinimą, neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462-489/2016). Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78-2012). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad įmonės piniginės lėšos - 16 060 eurai - buvo panaudotos tenkinant UAB „V. I.“ poreikius. Bendrovei priklausančius pinigus, teisėtai esančius A. D. žinioje, išgrynino iš bendrovės sąskaitos būtent A. D., tačiau jis nepagrindė savo argumentų jokiais duomenimis, kaip konkrečiai pakankamai intensyviai gryninamos nedidelės pinigų sumos iš bendrovės bankinės sąskaitos, kartais per dieną kelis kartus, buvo panaudotos O. S. skolai padengti, t. y. šios pinigų sumos panaudojimo bendrovės reikmėms, nepateikė jokių rašytinių duomenų ar kitos medžiagos, patvirtinančios, kad pinigai buvo naudojami UAB „V. I.“ poreikiams tenkinti, įmonės interesais. Nenustačius, kad A. D. naudojo 16 060 eurų UAB „V. I.“ naudai (interesams), kvalifikuojant jo veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) toks turtas (piniginės lėšos) buvo naudojamas. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo neteisėtai disponuoti savo nuožiūra taip padarant žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui. Byloje nustačius, kad A. D., būdamas UAB „V. I.“ direktorius, pats asmeniškai išgryninęs įmonės pinigus bankomatuose, jų nepanaudojo įmonės interesais, tokiu būdu neteisėtai užvaldė ir įgijo realią galimybę savo nuožiūra disponuoti svetimu jo žinioje buvusiu UAB „V. I.“ turtu – piniginėmis lėšomis. Taigi, turtinė žala UAB „V. I.“ buvo padaryta.

Dėl UAB „V. I.“ autoserviso įrangos pasisavinimo

17. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su A. D. nuteisimu dėl UAB „V. I.“ autoserviso įrangos pasisavinimo, iš esmės argumentuojant tuo, kad A. D. savo žinioje turėtą UAB „V. I.“ autoserviso įrangą realiai pardavė ir perdavė UAB „A. V.“ už 26 365,90 eurų dydžio kainą, o realiai gautą šios įrangos pardavimo kainos dalį (25 057,43 eurų) grynais pinigais perdavė UAB „V. I.“ kreditoriui O. S., tuo grąžindamas / padengdamas dalį įmonės UAB „V. I.“ įsiskolinimo minėtam kreditoriui. Šie argumentai nepagrįsti.

18. Byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nustatyta, kad A. D. pasisavino UAB „V. I.“ autoserviso įrangą, padarydamas UAB „V. I.“ 23 569,86 eurų žalą. Būdamas UAB „V. I.“ direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas šios bendrovės turtą, 2016 m. spalio 14 d. bendrovei už 30 000 eurų įgijus autoserviso įrangą, šią įrangą ir suvirinimo pusautomatį „MIG/MAG“ pagal 2017 m. sausio 31 d. kredito sutartį Nr. 70-0000392 už gautą 15 000 eurų paskolą įkeitė Kredito unijai „S.“, ir būdamas tiesiogiai atsakingas už kredito sutarties vykdymą, pažeisdamas kreditavimo sutarties sąlygas, įmonei negrąžinus gautos kredito sumos, siekdamas pasisavinti šią įrangą, surašė tikrovės neatitinkantį dokumentą 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr. 435, dėl minėtos įrangos pardavimo jo realiai valdomai įmonei „A. V.“ už 26 365,9 eurų, suklastotos PVM sąskaitos faktūros pagrindu įmonės buhalterinėje apskaitoje surašė 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 206, kuriuo apskaitė grynų pinigų tariamą priėmimą iš juridinio asmens UAB „A. V.“, bei 2017 m. lapkričio 7 d. surašęs tikrovės neatitinkantį UAB „V. I.“ kasos išlaidų orderį (be numerio) dėl 25 057,43 eurų paėmimo iš kasos, nurodydamas, kad tai skolos grąžinimas, tačiau nepateikęs skolą patvirtinančių įtrauktų į buhalterinę apskaitą dokumentų, ir 2018 m. birželio 29 d. Kauno apygardos teismui paskelbus bankrotą šios įrangos neperdavė paskirtam bankroto administratoriui, t. y. tokį turtą pasisavino. Nuteistasis su tokiu jo veiksmų teisiniu vertinimu nesutinka, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. D. šio svetimo turto pasisavinimo požymius apygardos teismas nustatė pagrįstai.

19. Nuteistasis A. D. nuteistas už tai, kad, siekdamas pasisavinti UAB „V. I. turtą“ – autoserviso įrangą, surašė tikrovės neatitinkančius dokumentus: 1) 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr.435 dėl minėtos įrangos pardavimo UAB „A. V.“ už 26 365,9 eurus, 2) 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderį serija VIL Nr.206, kuriame nurodė, kad UAB „A. V.“ perdavė UAB „V. I.“ 26 365.90 eurus pagal 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr.435 bei 3) UAB „V. I.“ 2017 m. lapkričio 7 d. kasos išlaidų orderį (be numerio) dėl 25 057,43 eurų paėmimo iš kasos, kuriame nurodyta, kad tai yra skolos grąžinimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB "V. I." 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderis VIL Nr. 200 yra suklastotas, nes šiame kasos išlaidų orderyje nurodytą sumą - 26 365,90 eurus UAB „A. V.“ neperdavė UAB „V. I.“, taipogi, kad UAB „V. I.“ 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje VIM Nr. 435 išvardinti UAB „V. I.“ įrenginiai nebuvo perduoti UAB „A. V.“.

Žemesnės instancijos teismas

20. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, šią išvadą grindė liudytojų U. D., J. J., J. T., G. P., M. M., S. B. parodymais, specialistės Zitos Klepikovos paaiškinimais, minėta specialisto išvada dėl UAB „V. I.“ finansinio tyrimo bei kitais rašytiniais įrodymais. Apeliaciniu skundu iš esmės prašoma kitaip vertinti tuos pačius duomenis, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme. Tokios pozicijos kontekste apeliacinės instancijos teismas pabrėžia teismų praktikoje keliamus aukštus kokybinius reikalavimus įrodymams baudžiamajame procese, kuriais turi būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

21. Nuteistojo A. D. parodymai dėl jam inkriminuotos UAB „V. I.“ autoserviso įrangos pasisavinimo viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Bylą nagrinėjant teisme jis patvirtino, kad jo vadovaujama UAB „V. I.“ realiai veiklą vykdė adresu (duomenys neskelbtini), šiuo adresu buvo ir autoserviso patalpos, kurias UAB „V. I.“ nuomojosi. Jo teigimu, autoserviso įrangą pardavė UAB „A. V.“ už 22 000 eurų grynais, kuriais padengė O. S. skolą. Šios įrangos pirkimo-pardavimo dokumentų neišsaugojo. A. D. teigimu, tai jis pasiūlė šią įrangą pirkti G. P., kadangi šis ketino vystyti autoserviso veiklą. Kai įranga buvo parduota, ji buvo išvežta iš patalpų adresu (duomenys neskelbtini), į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Teisėsaugos pareigūnams yra nurodęs, kur yra ta įranga. Šią įrangą pardavė norėdamas sugrąžinti skolas bendrovės kreditoriams. Buvo įsitikinęs, kad laidavo kredito unijai kaip fizinis asmuo. Ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas 2020 m. birželio 10 d., paaiškino tik apie jo vadovaujamos bendrovės „V. I.“ sudarytą 2017 m. sausio 31 d. paskolos sutartį su Kredito unija „S.“ bei šiai kredito unijai įkeistą ilgalaikį bendrovės turtą- autoserviso įrangą (t. 4, b. l. 127–129). Papildomos apklausos metu (2020 m. birželio 11 d.) A. D. plačiau paaiškino aplinkybes apie jam inkriminuotų 25 057,43 eurų panaudojimą, paaiškindamas, kad 2017 m. lapkričio 7 d. pagal UAB „V. I.“ kasos išlaidų orderį be numerio iš bendrovės jam buvo įformintas 25 057,43 eurų išmokėjimas, kurio paskirtis buvo – skolos grąžinimas. Jis šiuos pinigus gavo, tačiau nepasirašė ant šio kasos išlaidų orderio, patvirtindamas, kad šiuos pinigus gavo. Jis negali nurodyti, kodėl to nepadarė, nes neprisimena. A. D. teigimu, šie pinigai buvo gauti iš piniginių lėšų, gautų iš UAB „A. V.“ už parduotą autoserviso įrangą. Kaip paaiškino A. D., atitinkamai jis visą šią sumą – 25 057,43 eurus ir pas jį dispozicijoje dar buvusius 16 060 eurų, iš viso ne mažiau nei apie 41 120 eurų, 2017 m. lapkričio mėn. perdavė UAB „V. I.“ kreditoriui O. S. kaip dalinį UAB „V. I.“ paskolos grąžinimą. Pasak A. D., šios dalies skolos – 25 057,43 eurų atidavimas nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka įformintas, todėl galėjo būti neatvaizduotas UAB „V. I.“ buhalterinės apskaitos dokumentuose, kad šie pinigai buvo panaudoti atiduodant skolą. Jis tiksliai nepamena, bet O. S. atidavė vienu metu 25 057,43 eurus ir 16 060 eurų, t. y. viso 41 117,43 eurus grynaisiais 2017 m. lapkričio mėn. Pati O. S. pageidavo, kad jis atiduotu iškarto didesnę sumą (t. 4, b. l. 139–140). Tokia A. D. išdėstyta įvykių versija iš esmės prieštarauja jo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, 2020 m. gruodžio 9 d., kuomet jis patikslino savo anksčiau duotus parodymus, nurodydamas, kad pagal 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija VIM Nr. 435 UAB „V. I.“ autoserviso įranga buvo perduota bendrovei UAB „A. V.“, tačiau nurodė, kad už ją nebuvo sumokėta šioje sąskaitoje nurodyta suma – 26 365,90 eurai, remiantis šia sąskaita buvo tik perduota ši autoserviso įranga, bet už ją nesumokėta, o ji liko tose pačiose patalpose, kadangi šiose patalpose vykdė veiklą UAB „A. V.“. Ši įranga buvo išvežta tik maždaug 2018 m. sausio mėn. iš UAB „V. I.“ naudotų autoserviso patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), į UAB „H.“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kur turėjo vykdyti veiklą UAB „A. V.“. Jis suklastojo 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 206 dėl 26 365,90 eurų grynųjų pinigų gavimo į UAB „V. I.“ kasą iš UAB „A. V.“, iš tikro šie pinigai nebuvo gauti iš UAB „A. V.“ ir nebuvo įnešti į UAB „V. I.“ kasą. Tuo metu UAB „A. V.“ direktoriumi buvo J. T., o jis buvo nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2018 m. vasario 12 d. UAB „A. V.“ savininku. Kadangi jis neturėjo patirties vadovauti UAB „A. V.“, manė, kad galima teisėtai tokiu būdu perleisti kitai įmonei. Jo žiniomis liko toje pačioje vietoje – (duomenys neskelbtini), kadangi UAB „A. V.“ toliau nebevykdė veiklos (t. 4, b. l. 153–154). Tačiau, kaip matyti, ši nuteistojo A. D. pozicija pasikeitė ir apeliaciniame skunde teigiama, kad A. D. minėtą įrangą realiai pardavė ir perdavė UAB „A. V.“ už 26 365,90 eurų dydžio kainą, o realiai gautą šios įrangos pardavimo kainos dalį (25 057,43 eurų) grynais pinigais perdavė O. S., tuo grąžindamas / padengdamas dalį įmonės UAB „V. I.“ įsiskolinimo minėtam kreditoriui. Taip siekiama įrodyti, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms. Tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.

22. Tai, kad A. D. pasisavino jo žinioje esantį UAB „V. I.“ turtą – autoserviso įrangą, iš esmės patvirtina minėta 2019 m. lapkričio 4 d. specialisto išvada Nr. 04/11-2-9-11555, specialistės Z. Klepikovos paaiškinimai, liudytojų G. P., J. J., J. T., M. M., S. B., U. D., parodymai. 2019 m. lapkričio 4 d. specialisto išvadoje Nr. 04/11-2-9-11555 konstatuota, kad pagal UAB „V. I.“ 2016 m. balansą 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto pagal grupes: ilgalaikio turto už 25 996 eurus, iš jo transporto priemonių už 750 eurus, įrangos už 25 246 eurus, pinigų 130 eurų. UAB „V. I.“ dokumentiniam tyrimui nepateikė laikotarpio nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. birželio 29 d. turto apskaitos registrų, 2017 m. balanso ir 2018 m. birželio 29 d. (bankroto dienai) balanso. Pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus dokumentus nustatyta, kad bendrovės ilgalaikis turtas – autoserviso įranga buvo įkeista Kredito unijai „S.“ už gautą 15 000 eurų kreditą pagal 2017 m. sausio 31 d. kredito sutartį. Bendrovė „V. I.“ kredito unijai „S.“ negrąžino. 2019 m. gegužės 31 d. kredito unija „S.“ rašte Nr. 2019-/KUSG/R193 (18 priedas) nurodė, kad 2018 m. liepos 10 d. UAB „V. I.“ skola Kredito unijai buvo 7 867,88 eurai, iš kurių 7 545,81 eurai kredito likutis, 37,01 eurai palūkanos ir 285,06 eurai delspinigiai. Bendrovė „V. I.“ kredito unijai „S.“ negrąžino. 2018 m. liepos 10 d. UAB „V. I.“ skola Kredito unijai buvo 7 867,88 eurai, iš kurių 7 545,81 eurai kredito likutis, 37,01 eurai palūkanos ir 285,06 eurai delspinigiai. Bendrovė „V. I.“, kredito unijai „S.“ įkeisto turto pardavimą, įformino bendrovei „A. V.“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), pagal 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr. 435 už 21 790 eurų, PVM 4 575,90 eurai, iš viso už 26 365,90 eurus. 2017 m. spalio 31 d. bendrovė „V. I.“ surašė kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 206 (19 priedas), kuriuo buvo įformintas 26 365,90 eurų grynų pinigų priėmimas iš juridinio asmens UAB „A. V.“, nurodyta paskirtis – pagal sąskaitą (duomenys neskelbtini). Šių piniginių lėšų išmokėjimas iš bendrovės kasos buvo įformintas 2017 m. lapkričio 7 d. pagal kasos išlaidų orderį be Nr. (10 priedas) A. D. 25 057,43 eurai, paskirtis- skolos grąžinimas. Dokumentiniam tyrimui nepateikti UAB „V. I.“ skolų apskaitos registrai. Jei A. D. pinigų bendrovei neskolino ir jie nepanaudoti bendrovės veikoje, tuomet bendrovei padarytas 25 057,43 eurų nuostolis. Dėl nepateiktų bendrovės „V. I.“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto buhalterinės apskaitos registrų, įkeisto turto pardavimo, dokumentinio tyrimo metu negalima nustatyti, kokį turtą pagal turto grupes 2018 m. birželio 29 d. (bankroto dienai) turėjo UAB „V. I.“. Išvados tiriamojoje dalyje nurodoma, kad pardavėjas „V. I.“ 2017 m. spalio 31 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr. 435, kuria įformino autoserviso įrangos pardavimą bendrovei „A. V.“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr. 435 išrašė A. D., apie įrangos gavimą pasirašė G. P. 2017 m. spalio 31 d. bendrovė „ V. I.“ surašė kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 206, kuriuo buvo įformintas 26 365,90 eurų grynų pinigų priėmimas iš UAB „A. V.“, jame nurodyta paskirtis - pagal sąskaitą (duomenys neskelbtini). Šių piniginių lėšų išmokėjimas iš bendrovės kasos buvo įformintas 2017 m. lapkričio 7 d. pagal kasos išlaidų orderį be Nr. A. D. 25 057,4 eurai, paskirtis - skolos grąžinimas. Nustačius, kad bendrovė „V. I.“ surašė pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, tai yra 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr. 435, 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 206 realiai nevykusioms ūkinėms operacijoms, A. D., būdamas UAB „V. I." direktoriumi, išrašęs ir pasirašęs minėtus dokumentus, nesivadovavo Buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 reikalavimais: 4 straipsniu „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudingi vidaus ir išorės informacijos vartotojams; 6 straipsnio 2 dalimi „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkine operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 13 straipsniu „ Apskaitos dokumentų rekvizitai 1. „ Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, specialistė Z. Klepikova patvirtino šią savo išvadą ir paaiškino, kada, atlikus dokumentinį tyrimą (specialistui apžiūrai buvo pateikti dokumentai ir nustatyta tyrimo metu sąlyga, kad pinigai, kurie įforminti kasos pajamų orderiu už įrangos pardavimą) nustatyta, kad kasos išlaidų orderyje, kuriame nurodyta, jog 25 057,43 eurai išmokami A. D., įrašytas įrašas „paskolos grąžinimas“, buvo surašyti du dokumentai, kurie įformino: vienas - pinigų gavimą iš UAB „A. V.“, o kitas - pinigų išmokėjimą A. D. Tuo tarpu apie pinigų sumokėjimą už įrangą buvo pateikti tyrėjo duomenys, kad ta ūkinė operacija, kuri buvo įforminta apskaitos dokumentais, neįvyko. Įrangos UAB „A. V.“ nepirko ir už ją nemokėjo. Ikiteisminio tyrimo metu pateikti jai tirti duomenys nerodo, kad buvo įvykęs pinigų gavimo iš UAB „:A. V.“ už tariamai parduotą įrangą bei jų perdavimas paskolos suteikėjai O. S. faktas. Liudytojas G. P., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad A. D. 2017 m. lapkričio mėn. jam pasiūlė tapti UAB „Autoservisas“ direktoriumi ir jis sutiko. Jokių dokumentų, antspaudų neperėmė. Norėjo kartu su A. D. vykdyti veiklą. Šios bendrovės direktoriumi buvo nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., nes, pamatęs, kad už viską buvo atsakingas tik jis, atsisakė šios veiklos ir pareigų. Per tą laiką įmonė vykdė veiklą, remontavo automobilius, dirbo meistrai, jis buvo pasirašęs kažkokiuose dokumentuose, bet neatsimena, kokiuose. Jis netvarkė buhalterijos, nematė jokių įmonės piniginių lėšų, kasą ir buhalteriją tvarkė buhalterė Uršulė, kuri tvarkė ir UAB „V. I.“ buhalteriją. Pagal jam parodytą ikiteisminio tyrimo metu sąskaitą, kurioje nurodyta piniginė suma – 26 000 eurai, jis mano, kad ji buvo išrašyta tuomet, kai A. D. bendrovė „V. I.“ negalėjo tęsti patalpų nuomos, tenai esanti autoserviso įranga buvo perkelta į naujas patalpas ir nauja įmonė – „A. V.“ įsigijo tą įrangą ir pradėjo vykdyti veiklą. Ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas liudytoju parodė, kad A. D. paprašius ir jam tapus UAB „A. V.“ direktoriumi, A. D. jam pasakė, kad nori UAB „A. V.“ parduoti UAB „V. I.“ autoserviso įrangą. Kadangi jis pasitikėjo A. D., jis pasirašė ant 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos-faktūros VIM Nr. 435, kurioje buvo nurodyta, kad UAB „A. V.“ iš UAB „V. I.“ už 26 365,90 eurus perka šioje sąskaitoje nurodytą autoserviso įrangą. Šią sąskaitą jis patvirtino savo parašu, kad minėtus įrankius ir serviso įrangą gavo, tačiau realiai ši įranga liko UAB „V. I.“ autoserviso patalpose, (duomenys neskelbtini). „Aš manau, kad tikriausiai tiksliai neprisimenu, jog UAB „A. V.“ nesumokėjo UAB „V. I.“ šioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos 26 365,90 eurus“. Jis neprisimena, ar tuo metu buvo surašytas turto perdavimo-priėmimo aktas. Tuo metu, kai jis dirbo UAB „A. V.“ direktoriumi, įmonė veiklos nevykdė, joje nebuvo oficialiai įdarbintų darbuotojų (t. 3, b. l. 137–139). 2020 m. lapkričio 9 d. apklausos metu liudytojas G. P. iš esmės davė tokius pat parodymus ir nurodė, kad jis labai pasitikėjo A. D., todėl pasirašė ant UAB „V. I.“ 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderio VIL Nr. 206, kuriame buvo nurodoma, kad UAB „A. V.“ pagal sąskaitą (duomenys neskelbtini) perdavė 26 365,90 eurus UAB „V. I.“, ant kurio, eilutėje su užrašu „Paimta“ iš „A. V.“ yra ranka parašytas jo parašas. Pamena, kad A. D. atnešė jam pasirašyti minėtą dokumentą, sakė jam pasirašyti ir nurodė vietą ant dokumento, kurioje reikia pasirašyti, jis juo pasitikėjau ir pasirašė, kas buvo parašyta beveik neskaitė, jis suprato, kad dokumente buvo nurodyta, kad jo vadovaujama įmonė UAB „A. V.“ sumoka pinigus UAB „V. I.“. Realiai minėti 26 365,90 eurai iš UAB „A. V.“ nebuvo perduoti UAB „V. I.“, jis tik pasirašė minėtą dokumentą, tačiau minėti pinigai nebuvo sumokėti UAB „V. I.“ (t. 3, b. l. 142–143). Liudytojas J. T. teisme patvirtino, kad 2017 m. A. D. jam pasiūlė dirbti UAB „A. V.“ direktoriumi, jis sutiko, dirbo nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2019 m. kovo mėn., dokumentų perėmęs nebuvo bei išeidamas iš darbo nebuvo jų niekam palikęs. Šioje įmonėje dirbo buhalterė, vardu Uršulė, kasininko nebuvo, kasos aparato neturėjo, klientai atsiskaitydavo su kvitais, kuriuos išrašydavo priėmėjas autoservise, o paskui atiduodavo juos buhalterei. Jis atsisakė šių pareigų, nes įmonėje darėsi jam nepalankūs dalykai: jis paprašė banko išrašo ir pamatė, kad buvo pervedami pinigai už kitos įmonės skolas, kurie buvo pervedami visiškai be pagrindo. Apie tai jis pasakė A. D., bet šis jam atsakė, kad viską sutvarkys. Jis neprisimena, ar jam teko pasirašyti ant kokiame nors dokumente, kuriame būtų užfiksuota didelė piniginė suma. Jam būnant direktoriumi, bendrovė buvo nusipirkusi autoserviso įrangą, kuri buvo tose pačiose patalpose, kur buvo UAB „A. V.“ buveinė, nes pasikeitė ši įmonė ir buvo perpirkta ši įranga iš buvusiosios. Dėl to inventorizacija nebuvo padaryta. Greičiausiai jis buvo pasirašęs ant kreditinės sąskaitos dėl įrangos pirkimo iš UAB „V. I.“. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas taip pat teigė, kad jam dirbant nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. kovo 13 d. UAB „A. V.“ direktoriumi, nepamena, ar pradedant dirbti šioje bendrovėje, jis buvo pasirašęs turto ir dokumentų perdavimo aktus, kad bendrovė buvo įsikūrusi adresu (duomenys neskelbtini), kur buvo ir autoserviso įranga. Jis negali prisiminti, iš kur buvo gauta ši įranga. Jam vadovaujant šiai bendrovei, jis automobilių serviso įrangos nepardavinėjo, nežino, kur ji yra. Bendrovei realiai vadovavo A. D., o jis vykdė jo nurodymus (t. 3, b. l. 147–148). Liudytojas J. J. teisme parodė, kad jam dirbant UAB „V. I.“ nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. autoserviso įranga nebuvo įsigyta. Būdavo, kad jis priimdavo pinigus grynais iš klientų, tuomet išrašydavo kasos pajamų orderius, bankinių pavedimų nematydavo, nes tai tvarkydavo buhalterė. Patvirtina, kad jam parodytame ikiteisminio tyrimo metu kasos pajamų orderyje, kuriame nurodyta 26 000 eurų suma, buvo jis pasirašęs. Šį orderį jam davė pasirašyti A. D. Šio orderio pasirašymo aplinkybių gerai neatsimena. Tuo metu A. D. jam neaiškino, kur tie orderyje nurodyti pinigai yra ir kur jie panaudoti. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nurodė, kad jis dirbo UAB „V. I.“ nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d. (tos pačios apklausos metu patikslino, kad vėliau dirbo UAB „A. V.“ nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. meistru perėmėju), kad nebuvo UAB „V. I.“ kasininku, nežino, kad buvo šios bendrovės kasininku,, kad kasininku galėjo būti A. D. Ant jam parodyto UAB „V. I.“ 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderio serija VIL Nr. 206, kuriame nurodyta, kad paimta iš UAB „A. V.“ pagal sąskaitą (duomenys neskelbtini), 26 365,90 eurai, yra jo ranka rašytas jo parašas. Nepaisant to, kad ant šio orderio yra parašas, jis nebuvo kasininkas, tokių pinigų nebuvo gavęs, nežino, kodėl tokie pinigai galimai galėjo būti sumokėti, neprisimena, kokiomis aplinkybėmis jis pasirašė ant šio dokumento. Kartais A. D. paprašydavo pasirašyti ant kokio dokumento ir jis pasirašydavo jo neskaitęs (t. 3, b. l. 131–134). Liudytoja U. D. ikiteisminio tyrimo metu (jos parodymai buvo perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio pagrindu), nurodė, kad UAB „V. I.“ ji dirbo buhalterės pareigose nuo šios įmonės įsikūrimo iki 2017 m. spalio mėn., vedė buhalterinės apskaitos registrus (sąskaitų, kasos ir bankų, skolų tiekėjams, sąnaudų darbo užmokesčio žiniaraščius ir kt.), visus šiuos dokumentus ji perdavė įmonės direktoriui A. D., o ar šis perdavė juos bendrovės bankroto administratoriui nežino, duomenys kurie buvo įtrukti į programas kompiuteryje, dingo dėl techninių liūčių. Ji taip pat patvirtino, kad bendrovėje buvo išrašyta kasos pajamų orderių, tarp jų ir 25 057,43 eurų grąžinimas A. D., kuriame buvo nurodytas pagrindas - skolos grąžinimas, tačiau jai nežinoma apie kokią nors A. D. suteiktą paskolą bendrovei. Taip pat ji nieko negalinti paaiškinti ir dėl bendrovės grynųjų pinigų – 30 370 eurų išgryninimo bankomatuose, susidariusio nuostolio (16 060 Eur), šių piniginių lėšų panaudojimo, nes ji į apskaitą įtraukdavo tuos dokumentus, kuriuos jai pateikdavo direktorius. Ji neturėjo jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių, kad O. S. būtų įnešusi į bendrovės kasą, o vėliau jai būtų išmokėti pinigai. To nebuvo apskaityta buhalterinėje apskaitoje, tai buvo A. D. ir O. S. tarpusavio susitarimas (t 3 b. l. 97–100, 108–112). Liudytojas M. M. bylą nagrinėjant teisme, patvirtino, kad pasiūlius A. D., jis 2018 m. kovo mėn. tapo UAB „A. V.“ direktoriumi, tačiau jam įmonės dokumentai ir spaudas nebuvo perduoti, neturėjo jokios patirties įmonių valdyme ir automobilių remonto srityje, jokių ūkinių operacijų nebuvo atlikęs, sąskaitų nepasirašinėjo, tuo metu įmonėje buhaltere dirbo Uršulė, nežino, ar buvo kasininkas. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad 2018 m. jo pažįstami G. P. ir A. D. jam pasiūlė tapti UAB „A. V.“ direktoriumi, jis sutiko, tapęs direktoriumi, jam niekas neperdavė šios įmonės apskaitos dokumentų ir turto. 2018 m. G. P. davė jam pasirašyti ant kažkokių dokumentų, jis pasirašė jų neperskaitęs, todėl nežino jų turinio, po to buvo užregistruotas VĮ „Registrų centras“ direktoriumi. Jis nežino, kur yra UAB „A. V.“ turtas, nes joks turtas jam nebuvo perduotas. L. S. B., apklaustas bylą nagrinėjant teisme, patvirtino, kad nuo 2016 m. spalio iki 2017 m. birželio mėn. dirbo UAB „V. I.“ autošaltkalviu, nepamena, kad vadovavo šiai įmonei. BUAB „V. I.“ atstovė R. J., bylą nagrinėjant teisme patvirtino, kad A. D. bankrutuojančiai UAB „V. I.“ bendrovės gamybinę įrangą negrąžino, ją pardavė, jokių dokumentų, patvirtinančių jog buvo atsiskaityta su paskolos davėjais, bankroto administratoriui nebuvo pateikta. UAB „S.“, bylą nagrinėjant teisme, taip pat patvirtino, kad Kredito unija „S.“ buvo suteikusi paskolą UAB „V. I.“, turėjo įkaitą - serviso įrangą, 23 569,86 eurų vertės, bet paaiškėjo, jog įkaito (serviso įrangos) neliko, kad bendrovei „V. I.“ nevykdant savo įsipareigojimų kredito sutartis 2018 m. birželio 16 d. buvo nutraukta, liko negrąžinta kredito dalis – 7 867,88 eurai, kredito unijai neperduotas ir buvęs įkeistas turtas.

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. P. parodymai šioje byloje yra melagingi, nes paneigiami jo paties duotais parodymais kitame ikiteisminiame tyrime, kuriame jis aiškiai pripažįsta, kad ginčo autoserviso įrangą realiai turėjo savo dispozicijoje dar eidamas UAB „A. V.“ vadovo pareigas, ir šią įrangą perleido kitiems asmenims. Anot gynėjo, šiuos G. P. parodymus patvirtina tame ikiteisminiame tyrime apklausti liudytojai S. L. ir N. R. Iš tiesų byloje yra Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus 2020 m. gruodžio 17 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-36915-20 G. P. atžvilgiu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 4, b. l. 70-77). Kaip matyti iš šiame nutarime užfiksuotų G. P. parodymų, apklausiant jį įtariamuoju, jis nurodė, kad jo žiniomis jam įtarime nurodyta įranga buvo įsigyta UAB „V. I.“ vardu už 30 000 eurų 2016 m. rugsėjo 29 d. iš UAB „A.“ (pateikia UAB „A.“ banko sąskaitos išrašą), kad ši įranga buvo perleista UAB „A. V.“, kuris nurodytą įrangą 2018 m. liepos 25 d. pardavė UAB „T.“ (prideda gautą sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini)). UAB „T.“ 2018 m. liepos 30 d. sudarytos neterminuotos panaudos sutarties su UAB L. P.“ pagrindu suteikė teisę pastarajai bendrovei naudotis šia įranga. G. P. taip pat pažymėjo, kad UAB „H.“ patalpose buvusi, bet jai nepriklausanti įranga, ten buvo laikoma ((duomenys neskelbtini)) nuo UAB „A. V.“ įsigijimo laikų. G. P. teigimu, jis buvo sudaręs patalpų adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, mokėjo nuomą už šias patalpas ir jose su įranga vykdė autoserviso veiklą, UAB „H.“ ši įranga nepriklausė. Pasak G. P., kilus ginčui su patalpų savininku (nuomotoju) jis nebeturėjo galimybės išsivežti visos panaudos sutarties pagrindu valdomos įrangos, bet spėjo pasiimti smulkią įrangą – ratų montavimo stakles, ratų balansavimo stakles ir suvirinimo aparatą, kuri yra jo žinioje. Tame pačiame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą taip pat yra užfiksuoti ir liudytojo S. L. parodymai, jog jis 2019 m. remontavosi automobilį pas G. P. ir pastarasis jam „išsikalbėjo, kad jam būtų neprošal jo pagalba su serviso veikla“, kad bendru sutarimu su G. P. skolino šiam pinigus autoserviso veiklai vystyti, pervesdamas juos į UAB „L. P.“, kad pats G. P. jam paaiškino, jog visa autoserviso įranga, tuo metu buvusi adresu (duomenys neskelbtini), buvo jo supirkta; kad G. P. pervežė įrangą į naujas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tačiau po kurio laiko nutraukė savo įmonės veiklą ir per vieną naktį, kiek atsimena, tai buvo sekmadienis, iš naujųjų patalpų dingo visa G. P. atvežta įranga, o pats G. P. jam po to telefonu paaiškino, kad jis, t. y. G. P., yra skoloje už darbus vienam savo darbuotojui N. R. ir įrangą perdavė jam pasirašydamas raštą, ir kad įranga dabar yra pas N. R. Minėtame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą yra užfiksuoti ir liudytojo N. R. parodymai, kuriais jis patvirtino, kad jis pats asmeniškai dalyvavo pervežant autoserviso įrangą iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (raidės nepamena), Vilniuje, į kitą servisą, esantį (duomenys neskelbtini), kur dirbo nuo 2020 m. birželio 1 d. iki tų pačių metų liepos mėn. vidurio, o jam išeinant iš darbo G. P. pasiūlė už nesumokėtą darbo užmokestį su juo atsiskaityti suvirinimo aparatu, ratų montavimo staklėmis, ratų balansavimo staklėmis ir kitais įrankiais, kokiais tiksliai – jis nebepamena. Pasak N. R., jis su šiuo pasiūlymu sutiko, visą išvardintą įrangą paėmė ir pervežė pas save adresu (duomenys neskelbtini), ir netrukus, po mėnesio visą tą įrangą pardavė už 2 500 eurų. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei teigia apeliantas, G. P. parodymai, duoti šioje byloje viso proceso metu, bei užfiksuoti šiame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, tarpusavy neprieštarauja. Jis visada teigė, kad autoserviso įrangą realiai turėjo savo dispozicijoje dar eidamas UAB „A. V.“ vadovo pareigas. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, jis buvo apklausiamas konkrečiai apie UAB „V. I.“ 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderį, kuriame nurodyta, kad UAB „A. V.“ sumoka UAB „V. I.“ 26 365,90 eurus, ir aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad realiai minėti 26 365,90 eurai už šią įrangą iš UAB „A. V.“ nebuvo perduoti bendrovei „V. I.“, jis tik pasirašė minėtą dokumentą, tačiau minėti pinigai nebuvo sumokėti UAB „V. I.“.

24. Kaip matyti, A. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, 2020 m. gruodžio 9 d., kuomet jis teigė, kad pagal 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija VIM Nr. 435 UAB „V. I.“ autoserviso įranga buvo perduota bendrovei UAB „A. V.“, tačiau už ją nebuvo sumokėta šioje sąskaitoje nurodyta suma – 26 365,90 eurai, sutampa su G. P. parodymais, jog jis tik pasirašė ant 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos-faktūros VIM Nr. 435, kurioje buvo nurodyta, kad UAB „A. V.“ iš UAB „V. I.“ už 26 365,90 eurus perka šioje sąskaitoje nurodytą autoserviso įrangą, bet realiai tokie pinigai iš UAB „A. V.“ nebuvo perduoti UAB „V. I.“, bei J. J. parodymais, jog jis pasirašė ant UAB „V. I.“ 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderio serija VIL Nr. 206, kuriame nurodyta, kad paimta iš UAB „A. V.“ pagal sąskaitą (duomenys neskelbtini), 26 365,90 eurai, tačiau jis tokių pinigų nebuvo gavęs, taip pat su specialistės nustatytomis aplinkybėmis, jog ikiteisminio tyrimo metu pateikti jai tirti duomenys nerodo, kad buvo įvykęs pinigų gavimo iš UAB „:A. V.“ už tariamai parduotą įrangą bei jų perdavimas paskolos suteikėjai O. S. faktas ir paneigia apelianto teiginius, kad G. P. realiai perėmė autoserviso įrangą iš UAB „V. I.“ pagal 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą VIM Nr. 435, realiai sumokėjo už įrangą 26 365,90 eurus pagal UAB „V. I.“ 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderį VIL Nr. 206 tikėtina iš skolintų iš S. L. ar kito asmens lėšų, šia įranga disponavo, taip pat paneigia aplinkybes, jog gauti pinigai už parduotą įrangą buvo panaudoti įmonės reikmėms, todėl teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl A. D. kaltės pasisavinus bendrovės „V. I.“ turtą, remiasi būtent šiais jo parodymais, duotais 2020 m. gruodžio 9 d., ikiteisminio tyrimo metu.

25. Dar kartą išanalizavus šiuos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „V. I.“ turtas – autoserviso įranga vis dėl to buvo perleista kitiems asmenims, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas (kad įranga nebuvo perduota), A. D. surašant 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija VIM Nr. 435 bei 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderį VIL Nr. 206, tačiau, įvertinus A. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, 2020 m. gruodžio 9 d., liudytojų G. P., J. J. parodymus, darytina išvada, kad šiuose dokumentuose buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, nes realiai už ją nebuvo sumokėta šioje sąskaitoje faktūroje ir kasos pajamų orderyje nurodyta suma – 26 365,90 eurai.

26. Svetimo turto valdymas yra reguliuojamas civilinės teisės normomis ir sutarčių pagrindu. A. D. UAB „V. I.“ turtą – autoserviso įrangą valdė kaip įmonės direktorius, turėdamas šį turtą savo žinioje. Tam, kad civilinės teisės pagrindu valdomas turtas būtų pripažintas neteisėtai ir neatlygintinai paverstas savu, turi būti atlikti neteisėti veiksmai, kurie patvirtintų kaltininko sumanymą jo dispozicijoje esantį turtą paversti savu. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, jog A. D., būdamas UAB „V. I.“ direktoriumi ir UAB „A. V.“ akcininku, realiai valdydamas pastarąją įmonę, turėdamas tikslą pasisavinti jo žinioje buvusį UAB „Vilko imperiją“ priklausančią autoserviso įrangą, žinodamas, kad UAB „A. V.“ nemokės 26 365,9 eurų UAB „V. I.“ autoserviso įrangą, t. y. kad tokia ūkinė operacija nevyks, sąmoningai įrašė (ir pasirašė) tikrovės neatitinkančią informaciją į bendrovės „V. I.“ pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. į 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr. 435, kad autoserviso įranga parduodama bendrovei „A. V.“ už 26 365.90 eurus ir į 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 206, kad UAB „V. I.“ bendrovės kasą buvo UAB „A. V.“ perdavė 26 365.90 eurus grynų pinigų bei, žinodamas, kad UAB „V. I.“ realiai tokios piniginės sumos iš UAB „A. V.“ negavo, sąmoningai įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją į UAB „V. I.“ 2017 m. lapkričio 7 d. kasos išlaidų orderį be Nr., kad 25 057,4 eurai yra išmokėti A. D. ir, kad tokių pinigų išmokėjimo paskirtis yra skolos grąžinimas.

27. Apeliantas nurodo, kad, įkeitus UAB „V. I.“ turtą Kredito unijai „S.“ kaip garantą už suteiktą paskolą, tarp A. D. ir Kredito unijos (BUAB „V. I.“) susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto argumentu. Nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose, teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-378/2014, 2K-59-942/2016 ir kt.).

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2017 m. sausio 31 d. UAB „V. I.“ ir kredito unija „S.“ buvo sudariusi sutartinio įkeitimo sutartį Nr. 70-000039 dėl 15 000 eurų kredito. Užtikrinant UAB „V. I.“ įsipareigojimus, kylančius iš 2017 sausio 31 d. kredito sutarties, kredito unijai „S.“ buvo įkeistas bendrovės ilgalaikis turtas – autoserviso įranga, kurio vertė įkeitimo dienai sudarė 23 569,86 eurų. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla Nr. eB2-1903-259/2018 UAB „V. I.“ dėl jos nemokumo. BUAB „V. I.“ administratoriumi paskirta MB „B.“. UAB „V. I.“ vadovas A. D. bankroto administratoriui, neperdavė minėto įkeisto turto, nors tą padaryti privalėjo vadovaudamasis Kauno apygardos teismo 2018 birželio 29 d. nutartimi taip pat Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Bendrovė „V. I.“ įkeisto turto taip pat negrąžino ir kredito unijai „S.“. 2019 m. gegužės 31 d. kredito unija „S.“ rašte Nr. 2019-/KUSG/R193 (18 priedas) nurodė, kad 2018 m. liepos 10 d. UAB „V. I.“ skola Kredito unijai buvo 7 867,88 eurai, iš kurių 7 545,81 eurai kredito likutis, 37,01 eurai palūkanos ir 285,06 eurai delspinigiai. Taip pat nustatyta, kad bendrovė „V. I.“ įformino kredito unijai „S.“ įkeisto turto pardavimą bendrovei „A. V.“ pagal 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr. 435 už 21 790 eurų, PVM 4 575,90 eurai, iš viso už Kauno apygardos teismo. 2017 m. spalio 31 d. bendrovė „V. I.“ surašė kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 206, kuriuo buvo įformintas 26 365,90 eurų grynų pinigų priėmimas iš juridinio asmens UAB „A. V.“, nurodyta paskirtis – pagal sąskaitą (duomenys neskelbtini). Šių piniginių lėšų išmokėjimas iš bendrovės kasos buvo įformintas 2017 m. lapkričio 7 d. pagal kasos išlaidų orderį be Nr. A. D. 25 057,43 eurai, paskirtis- skolos grąžinimas. Nustatyta, kad tokios ūkinės operacijos neatitiko tikrovės, nes realiai autoserviso įranga nebuvo perduota UAB „A. V.“, bendrovė „A. V.“ realiai neperdavė 26 365,90 eurų UAB „V. I.“ ir, kad A. D. realiai neišėmė 25 057,43 eurų iš UAB „V. I.“ kasos.

29. Aplinkybė, kad A. D. pasisavinus jo žinioje esantį UAB „V. I.“ turtą – autoserviso įrangą, šis turtas vėliau buvo perleistas kitiems asmenims, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje sprendžiamiems klausimams. Nekyla abejonė, kad serviso įrangos perleidimo disponuoti kitiems asmenims metu šis įkeistas kredito unijai turtas A. D. buvo svetimas turtas, t. y. įkeistas turtas buvo patikėtas jo, kaip UAB „V. I.“ direktoriaus, žiniai su teise naudotis ir valdyti jį, bet nesuteikiant teisės juo disponuoti, todėl tokį turtą A. D. privalėjo deramai saugoti ir perduoti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartimi paskirtam bankroto administratoriui MB „B.“. Taigi, nors tarp UAB „V. I.“ ir Kredito unijos „S.“ sudarytos sutarties pagrindu atsirado civiliniai teisiniai santykiai, tačiau šie santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. D. po to, kai UAB „V. I.“ sudarė sutartinio įkeitimo sutartį dėl 15 000 eurų kredito, užtikrinant UAB „V. I.“ įsipareigojimus, kylančius iš šios kredito sutarties, kredito unijai „S.“ įkeitus bendrovės ilgalaikį turtą – autoserviso įrangą, ėmė nebemokėti įmokų, į kredito unijos pranešimus dėl vėluojančių mokėjimų, susidariusio įsiskolinimo nereagavo, įmokų toliau nemokėjo, šį įkeistą turtą perleido kitiems asmenims be kredito unijos „S.“ jokio rašytinio sutikimo bei jo neperdavė bankroto administratoriui, t. y. savo tyčiniu elgesiu sukūrė tokią situaciją, kad UAB „V. I.“ prievolių kredito unijai „S.“ iš įkeisto turto įvykdymo esmė tapo neįmanoma. Taigi, A. D., negrąžindamas įkeisto turto bankroto administratoriui ir jį perleisdamas be jokio teisėto pagrindo kitiems asmenims, su juo ėmė elgtis kaip su savo turtu, t. y. pasisavino jį, kartu tai rodo nuteistojo tyčios kryptingumą. Taigi pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes A. D. suprato, kad savinasi jam svetimą, UAB ,,V. I.“ priklausantį turtą, numatė, kad dėl jo veiksmų bendrovė patirs turtinės žalos, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad įkeistas turtas be pagrįsto pagrindo buvo perleistas kitiems asmenims rodo, kad dėl tyčinių pavojingų nuteistojo A. D. veiksmų UAB ,,V. I.“ neteko savo didelės vertės turto – autoserviso įrangos ir dėl to patyrė turtinę žalą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nekyla jokių abejonių, kad būtent dėl nuteistojo A. D. atliktų veiksmų (UAB „V. I.“ turto pasisavinimo) bendrovei „V. I.“ kilo 23 569,86 eurų (įkeisto turto vertė jo įkeitimo metu) žala, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde. Taigi, apelianto argumentas, kad šiuo atveju ginčas tarp sutarčių šalių yra ir gali būti sprendžiamas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad A. D. pasisavino jo žinioje buvusį, bendrovės „V. I.“ turtą – 23 569,86 eurų vertės autoserviso įrangą.

30. Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad A. D., inkriminuojamu laikotarpiu veikdamas tiesiogine tyčia pasisavino bendrovės „V. I.“ 16 060 eurų pinigines lėšas ir 23 569,86 eurų autoserviso įrangą. Jo nusikalstamą veiką apygardos teismas teisingai kvalifikavo kaip tęstinę veiką, todėl konstatuojama, kad A. D. pasisavino didelės vertės svetimą turtą, nes, vadovaujantis BK 190 straipsniu, turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (aptariamos veikos padarymo metu ši suma buvo lygi 39 629,86 eurų (16 060 + 23 569,86).

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

31. Nuteistasis A. D. viso proceso metu pripažino kaltę apgaulingai tvarkius buhalterinę apskaitą, tačiau apeliaciniu skundu prašoma nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį arba A. D. išteisinti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas.

32. BK 222 straipsnio 1 dalyje (veikos padarymo metu galiojusi įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta tam, kad būtų gauta informacija ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra blanketinė. Pagrindinis įstatymas, nustatantis buhalterinės apskaitos reikalavimus, yra 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas su pakeitimais. Teismo nustatytose faktinėse aplinkybėse yra konkrečiai nurodytos šio įstatymo nuostatos, kurias nuteistasis pažeidė. Iš šių nuostatų aiškiai matyti, kokie reikalavimai buvo keliami ir kurių nuteistasis nevykdė, dėl ko kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai.

33. A. D. nagrinėjamoje byloje nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. birželio 29 d. Anot apelianto, nenustačius A. D. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių, dėl UAB „V. I.“ piniginių lėšų (16 060 eurų) ir turto (autoserviso įrangos) pasisavinimo, A. D. turi būti išteisintas ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo. Priešingai, nei teigia nuteistasis, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai byloje nustatyti. Ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. D., būdamas UAB „V. I.“ direktorius, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, nes 1) UAB “V. I.“ VĮ Registrų centrui nepateikė 2017 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. birželio 29 d. (bankroto dienai) bendrovės finansinės atskaitomybės (balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos, ir kt. formų.), o Valstybinei mokesčių inspekcijai pelno mokesčio deklaracijų; 2) UAB „V. I.“ pateikė laikotarpio nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. kasos knygas, kurios nepasirašytos kasininko ir vyr. buhalterio; 3) UAB „V. I.“ neišsaugojo 2017 m. spalio mėn. ir lapkričio mėn. kasos knygų, neišsaugojo buhalterinės apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. birželio 29 d., neišsaugojo piniginių lėšų ir turto inventorizacijos aktų, avansinių apyskaitų, darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščių bei 4) į UAB “V. I.“ buhalterinę apskaitą įtraukė realiai neįvykusią ūkinę operaciją, o būtent surašė ir pasirašė tikrovės neatitinkančius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus bei žinomai suklastotus minėtus dokumentus pateikė pasirašyti nieko nežinančiam apie nusikalstamą veiką UAB „A. V.“ direktoriui G. P., nors tikrovėje jis minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos autoserviso įrangos UAB „A. V.“ nepardavė, o minėtame UAB „V. I.“ kasos pajamų orderyje nurodytos 26 365,90 eurų sumos UAB „A. V.“ neperdavė bendrovei „V. I.“, taip pat todėl, kad iš bendrovės banko kortelinės sąskaitos (duomenys neskelbtini) SEB išėmė ir kasoje neužpajamavo bei bendrovės veikloje nepanaudojo 16 060 eurų, o 2017 m. rugsėjo – lapkričio mėn. įforminti kasos išlaidų orderiai 7 880,58 eurų sumai nepasirašyti pinigus gavusio asmens, kasininko ir vadovo, vyriausiojo finansininko parašas neįskaitomas, bei 2017 m. birželio mėn., rugpjūčio mėn., rugsėjo mėn. kasos knygoje įrašyti neigiami piniginių lėšų likučiai. Dėl to buvo pažeistas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 4, 19, 21 straipsniai, 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 51 straipsnio 2 dalis, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 26 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 1407 „Dėl Juridinių asmenų registro įsteigimo ir Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“ 123 punktas, 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 58 straipsnio3 dalis, 2000 m. vasario 17 d Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 179 patvirtintas patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punktas, 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 12 straipsnis, 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymo Nr. V-100 patvirtintų bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklių 10.15 punktas bei 2000 m. vasario 17 d Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintas patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles. Byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad A. D. pagal einamas pareigas buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą.

34. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad nusikalstamos veikos padariniai kilo, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai vadovavosi specialisto išvada dėl ūkinės finansinės veiklos (t. 2, b. l. 9–45). Atliekant tyrimą, buvo taikomi dokumentų tikrinimo, lyginimo, ekonominės analizės metodai, tyrimą atliko specialistė, turinti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ekonomisto kvalifikaciją ir ūkinės finansinės veiklos dokumentinio tyrimo vyriausiosios specialistės 21 m. darbo stažą. Nėra pagrindo abejoti specialisto išvadoje dėl ūkinės finansinės veiklos pateiktomis išvadomis. Be to, pažymėtina ir tai, jog specialisto išvada nors yra labai svarbus įrodymų šaltinis, ypatingai baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų valstybės finansų sistemai, tačiau specialisto (eksperto) išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, ji turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga. Apeliaciniame skunde teigiama, kad specialisto išvada dėl šio nusikaltimo yra sąlyginė (jei bendrovė „V. I.“ surašė pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, tai yra 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VIM Nr. 435, 2017 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderį serija VIL Nr. 206 realiai nevykusioms ūkinėms operacijoms), tačiau UAB „V. I.“ turtas – autoserviso įranga realiai buvo perduota UAB „Autoservisas Vilnius“ ir bendrovė „V. I.“ realiai už parduotą įrangą gavo iš UAB „A. V.“ 26 365,90 eurų, kurie kartu su 16 060 eurais grynais buvo perduoti UAB „V. I.“ kreditorei O. S., todėl, pasak apelianto, ūkinės operacijos atitinka tikrovę. Visų pirma pažymėtina, kad A. D. apgaulingas apskaitos tvarkymas pasireiškė ne tik pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų surašymu, juose nurodant realiai neįvykusių ūkinių operacijų, bet ir bendrovės finansinių atskaitomybės, pelno mokesčio deklaracijų nepateikimo tam tikroms institucijoms, kasos knygų, buhalterinės apskaitos registrų, piniginių lėšų, turto inventorizacijos aktų, avansinių apyskaitų, darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščių neišsaugojimu, netinkamu kasos knygos įforminimu (nepasirašymu). Nustatyta, kad A. D. tikrovėje autoserviso įrangos UAB „A. V.“ nepardavė, o minėtame UAB „V. I.“ kasos pajamų orderyje nurodytos 26 365,90 eurų sumos UAB „A. V.“ neperdavė bendrovei „V. I.“ bei negavo UAB „V. I.“ kasos išlaidų orderyje nurodytos 25 057,4 eurų sumos iš UAB „V. I.“ kasos, taip pat, kad iš bendrovės banko kortelinės sąskaitos išėmė ir kasoje neužpajamavo bei bendrovės veikloje nepanaudojo 16 060 eurų. Todėl specialisto išvadoje nurodyta sąlyga – jei bendrovė „V. I.“ surašė pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus realiai nevykusioms ūkinėms operacijoms – pasitvirtino.

35. Aptartų duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad išvada dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padarinių šioje byloje nustatymo yra pagrįsta, tarp nustatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. A. D. nesurašė visų įstatymais ir kitais norminiais aktais reikalaujamų dokumentų, nevedė bendrovėje būtinų registrų, nefiksavo buhalterinėje apskaitoje visų bendrovėje atliekamų ūkinių operacijų, neišsaugojo buhalterinės apskaitos registrų piniginių lėšų ir turto inventorizacijos aktų, avansinių apyskaitų, darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščių. Dėl padarytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. birželio 29 d. negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – nagrinėjamoje byloje pritaikytas taip pat tinkamai. Pagal apeliaciniame skunde pateiktus argumentus daryti priešingą išvadą nėra teisinio pagrindo.

36. Apeliaciniame skunde be kita ko prašoma A. D. veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį. Toks prašymas yra nepagrįstas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2010, 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016, 2K-7-304-976/2016). Skirtingai nei apgaulingas apskaitos tvarkymas, aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas (BK 223 straipsnis) padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-429-788/2016 ir kt.). Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra BAĮ ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas – kai nesurašomi visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant BAĮ ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-157/2011, 2K-216/2011).

37. Turėdamas omenyje minėtą kasacinio teismo praktiką bei remdamasis bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. D. veikė tyčine kaltės forma buhalterinės apskaitos tvarkymo srityje. A. D., net ir neturėdamas specialaus išsilavinimo apskaitos vedimo srityje, žinojo, jog nurodo neteisingus duomenis apie gautus pinigus buhalteriniuose dokumentuose, nors tokių pinigų realiai nebuvo gavęs, kad neišsaugojant ir tą darydamas, kaip įmonės vadovas, puikiai suvokė, kad jokiais dokumentais nepatvirtinta ūkinė operacija bus įtraukta įmonės buhalterinę apskaitą ir vien dėl to nebus galima nustatyti UAB „V. I.“ finansinių rodiklių. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien dėl tiesiogine tyčia įvykdyto UAB „V. I.“ turto pasisavinimo, A. D. veikos, susijusios su buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimais, nėra pagrindo vertinti kaip padarytos neatsargiai. Teisėjų kolegija sutinka, jog dalį kitų A. D. inkriminuojamų buhalterinės apskaitos pažeidimų galima vertinti kaip neatsargius, tačiau šiuo atveju, net ir taip vertinamų pažeidimų kontekste, konstatuotas jau minėtas A. D. padarytas tyčinis šiurkštus buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas lemia išvadą, kad jis UAB „V. I.“ buhalterinę apskaitą tvarkė ne aplaidžiai, o apgaulingai (BK 222 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, A. D. minėtą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Antai, akivaizdu, kad A. D., pagal savo einamas pareigas žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdė, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo (tai pagrindžia aplinkybė, kad jis buhalterinėje apskaitoje siekė įtvirtinti niekuo nepagrįstas 41 117,4 eurų dydžio UAB „V. I.“ patirtas išlaidas įmonės reikmėms).

Dėl civilinių ieškinių

38. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas tenkino BUAB „V. I.“ administratoriaus ir Kredito unijos „S.“ civilinius ieškinius ir priteisė iš nuteistojo A. D. 7 867,88 eurų turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo dėl žalos atlyginimo įvykdymo dienos, Kredito unijai „S.“ ir 23 569,86 eurų turtinei žalai atlyginti BUAB „V. I.“. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistų žalų atlyginimu civilinėms ieškovėms BUAB „V. I.“ ir Kredito unija „S.“, todėl apeliaciniu skundu prašo atmesti civilinių ieškovų civilinius ieškinius. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu.

39. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų įvykdyti nusikalstami veiksmai. Turtinė žala – tai skirtumas tarp nukentėjusio asmens turtinės padėties iki ir po nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (CK 6.249 straipsnis). Atlyginant turtinę žalą, taikomas visiško jos atlyginimo principas.

Dėl BUAB „V. I.“ civilinio ieškinio

40. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistos žalos atlyginimo civilinei ieškovei BUAB „V. I.“, nurodydamas, jog civilinio ieškovo BUAB „V. I.“ ieškinys, kuriuo yra reikalaujama priteisti 23 569,86 eurų dydžio žalą, kuri apskaičiuota kaip A. D. neperduotos bankroto administratoriui ir neva pasisavintos ginčo autoserviso įrangos likutinė vertė, privalėjo būti teismo atmestas, nes ieškinio pagrindas neatitinka tikrųjų faktinių aplinkybių ir nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp A. D. padarytų veiksmų ir kilusių padarinių. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiuo apelianto argumentu.

41. Civiliniai ieškiniai baudžiamosiose bylose nagrinėjami ir įrodinėjami vadovaujantis civilinio kodekso nuostatomis, vadovaujantis CK 6.245 - 6.249 straipsniais, t. y. yra privaloma įrodyti visas keturias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą ir priežastinį ryšį. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo A. D. priteisė 23 569,86 eurų dydžio padarytos ir neatlygintos žalos BUAB „V. I.“. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl turtinės žalos priteisimo motyvavo tuo, jog A. D. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje. Nesutiktina su apeliantu, kad BUAB „V. I.“ ieškinio pagrindas neatitinka tikrųjų faktinių aplinkybių. Šioje byloje nustatyta, kad A. D., negrąžindamas įkeisto turto bankroto administratoriui, suklastodamas tikrus dokumentus, šį turtą perleisdamas be jokio teisėto pagrindo UAB „A. V.“, kurios akcininku buvo, bei už tai pastarajai realiai neišmokant bendrovei „V. I.“ pinigų, tokiu būdu pasisavino šį turtą, dėl ko UAB „V. I.“ neteko savo didelės vertės turto ir patyrė didelę turtinę žalą. Tokie A. D. nusikalstami veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su padaryta žala juridiniam asmeniui UAB „V. I.“, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš A. D. 23 569,86 eurus turtinei žalai atlyginti BUAB „V. I.“.

Dėl Kredito unijos „S.“ civilinio ieškinio

42. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo priteistos žalos – 7 867,88 eurų atlyginimo civilinei ieškovei Kredito unijai „S.“, nurodydamas, jog tarp A. D. veiksmų ir šiai Kredito unijai padarytų nuostoli nėra priežastinio ryšio. Šis apelianto prašymas yra nepagrįstas.

43. A. D. nuteistas dėl to, kad pasisavinęs jo žinioje turėtą bendrovės „V. I.“ turtą – autoserviso įrangą, padarė 23 569,86 eurus turtinę žalą bendrovei „V. I. ir 7 867,88 eurų nuostolių kredito unijai „S.“. Šioje vietoje svarbu pažymėti, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai iš nuteistojo A. D. priteisė 7 867,88 eurų padarytai žalai atlyginti kredito unijai „S.“.

45. Byloje nustatyta, kad 2017 m. sausio 31 d. UAB „V. I.“ ir kredito unija „S.“ buvo sudariusi sutartinio įkeitimo sutartį Nr. 70-000039 dėl 15 000 eurų kredito. Užtikrinant UAB „V. I.“ įsipareigojimus, kylančius iš 2017 sausio 31 d. kredito sutarties, kredito unijai „S.“ buvo įkeistas bendrovės ilgalaikis turtas – autoserviso įranga, kurio vertė įkeitimo dienai sudarė 23 569,86 eurų. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla Nr. eB2-1903-259/2018 UAB „V. I.“ dėl jos nemokumo (Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 3 d. bendrovė „V. I.“ likviduota). Bendrovė „V. I.“ įkeisto turto kredito unijai „S.“ negrąžino. 2019 m. gegužės 31 d. kredito unija „S.“ rašte Nr. 2019-/KUSG/R193 nurodė, kad 2018 m. liepos 10 d. UAB „V. I.“ skola Kredito unijai buvo 7 867,88 eurai, iš kurių 7 545,81 eurai kredito likutis, 37,01 eurai palūkanos ir 285,06 eurai delspinigiai. UAB „S.“ atstovas patvirtino, kad Kredito unija „S.“ buvo suteikusi paskolą UAB „V. I.“, turėjo įkaitą, bet paaiškėjus jog įkaito (serviso įrangos) neliko, o bendrovė „V. I.“ bankrutavo, prašo tenkinti ieškinį. Šią žalą nei A. D., nei BUAB „V. I.“ Kredito unijai neatlygino.

46. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-211-469/2017, Nr. e3K-7-115-915/2017 ir kt.) pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis).

47. A. D., suklastodamas tikrus dokumentus, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, be teisėto pagrindo perleisdamas jo žinioje buvusį, bendrovės „V. I.“ turtą, kuris buvo įkeistas Kredito unijai „S.“ užtikrinant suteiktos paskolos bendrovei „V. I.“ grąžinimą, kitiems asmenims, tokiu būdu pasisavino šį įkeistą turtą bei negrąžino nei paskolos dalies Kredito unijai „S.“, nei įkeisto turto. Būtent dėl šių A. D. nusikalstamų veiksmų, o ne dėl galimai BUAB „V. I.“ administratoriaus ar Kredito unijos „S.“ pasyvių veiksmų, kaip apeliaciniame skunde nurodo A. D. gynėjas, žala buvo padaryta Kredito unijai „S.“, kuri, A. D. pasisavinus įkeistą turtą ir bankrutavus UAB „V. I.“, neteko galimybės patenkinti 7 867,88 eurų dydžio reikalavimą iš įkeisto turto. Šie A. D. nusikalstami veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su žalos padarymu ir juridiniam asmeniui, ir jo kreditoriams, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš A. D. Kredito unija „S.“ 23 569,86 eurus turtinei žalai atlyginti.

Dėl baudžiamojo kodekso pakeitimų ir nuteistajam skirtinos bausmės

48. Skundžiamu nuosprendžiu A. D. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už jo žinioje buvusio UAB „V. I.“ didelės vertės turto pasisavinimą laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. birželio 29 d. bei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. birželio 29 d. Šioje baudžiamojoje byloje A. D. inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu, kaltinamojo akto surašymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BK 183 straipsnio 2 dalies 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija ir BK 222 straipsnio 1 dalies 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija. Tačiau, vykstant bylos apeliaciniam procesui, 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), pagal kurią pasikeitė minėtų dviejų A. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų teisinis vertinimas.

49. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

50. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 183 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Pagal šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu įsigaliojusią naują BK 183 straipsnio 2 dalies redakciją baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal naujos redakcijos BK 190 straipsnio 1 dalį, turto, kuris laikomas didelės vertės turtu, minimali riba buvo padidinta nuo 250 MGL iki 400 MGL, o maksimali riba nustatyta 900 MGL. Todėl pagal naują BK 183 straipsnio 2 dalies redakciją, asmenys gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn tik pasisavinus turtą, didesnį nei 400 MGL, o ne 250 MGL, kaip buvo pagal ankstesnę redakciją, tačiau ne didesnį nei 900 MGL. Apygardos teismo A. D. yra pagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes BK 190 straipsnio 1 dalies nuostatų, įsigaliojusių nuo 2023 m. birželio 1 d., pakeitimas, nuteistojo A. D. veikos kvalifikavimui įtakos neturi. Tiek pagal veikos padarymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusią, tiek pagal šiuo metu galiojančią BK 183 straipsnio 2 dalies redakciją, nuteistojo iš UAB „V. I.“ pasisavinto turto vertė (iš viso 39 629,86 eurai, kas atitinka 792 MGL), viršija įstatymo nustatytą didelės vertės turto ribą, bet neviršija labai didelės vertės turto ribos.

51. Kita vertus, naujoje BK 183 straipsnio 2 dalies redakcijoje pakito sankcijoje nustatytų bausmių rūšys. Iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusioje BK 183 straipsnio 2 dalies redakcijoje už didelės vertės turto pasisavinimą buvo numatyta vienintelė laisvės atėmimo iki 10 metų bausmė. Todėl pagal BK 11 straipsnio 5 dalį, šis nusikaltimas buvo laikomas sunkiu. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusioje naujoje BK 183 straipsnio 2 dalies redakcijoje už didelės vertės turto pasisavinimą yra numatytos šios alternatyvios bausmės: bauda, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki 6 metų. Pagal BK 11 straipsnio 4 dalį, šis nusikaltimas šiuo metu laikomas apysunkiu. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojančioje BK 183 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinamos naujos laisvės atėmimo bausmei alternatyvios bausmės (bauda, laisvės apribojimas, areštas) bei sumažinta maksimali laisvės atėmimo bausmės trukmė – nuo 10 metų ik 6 metų, ši norma, lyginant su BK 183 straipsnio 2 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), kurioje buvo įtvirtinta tik laisvės atėmimo iki 10 metų bausmė, švelnina nuteistojo teisinę padėtį. Esant šiai teisinei situacijai, naujasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Todėl A. D. nusikalstama veika, skundžiamame nuosprendyje kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), perkvalifikuotina į BK 183 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

52. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 222 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu įsigaliojusią naują BK 222 straipsnio 1 dalies redakciją baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo finansinės apskaitos dokumentų ir (arba) finansinės apskaitos registrų, arba paslėpė, sunaikino ar sugadino finansinės apskaitos dokumentus ir (arba) finansinės apskaitos registrus, arba netvarkė ir (arba) neorganizavo teisės aktų reikalaujamos finansinės apskaitos, jeigu dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui arba negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, pagal naujai įsigaliojusią BK 222 straipsnio 1 dalies redakciją papildomai atsirado naujos alternatyvios veikos – nesaugojo, netvarkė ir neorganizavo bei naujas požymis – alternatyvūs padariniai – didelė žala. Šioje byloje A. D. inkriminuotas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pasireiškė UAB „V. I.“ apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. birželio 29 d., dėl ko iš dalies negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. birželio 29 d. Atsakomybė už tokią veiką numatyta ir naujos redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalyje. Todėl apygardos teismo A. D. yra pagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatų, įsigaliojusių nuo 2023 m. birželio 1 d., pakeitimas, nuteistojo A. D. veikos kvalifikavimui įtakos neturi.

53. Kita vertus, naujoje BK 222 straipsnio 1 dalies redakcijoje pakito sankcijoje nustatytų bausmių rūšys. Iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusioje BK 222 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo numatytos šios alternatyvios bausmės: bauda, areštas, laisvės atėmimas iki 4 metų. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusioje naujoje BK 222 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta nauja alternatyvi bausmė – laisvės apribojimas. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojančioje BK 222 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinama nauja laisvės atėmimo bausmei alternatyvi bausmė – laisvės apribojimas, ši norma, lyginant su BK 222 straipsnio 1 dalimi (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), švelnina nuteistojo teisinę padėtį. Esant šiai teisinei situacijai, naujasis baudžiamasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Todėl A. D. nusikalstama veika, skundžiamame nuosprendyje kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), perkvalifikuotina į BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

54. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi A. D. padarytas nusikalstamas veikas perkvalifikavus pagal naują baudžiamojo įstatymo redakciją, turi būti išspręstas ir bausmių, paskirtų tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinės bausmės paskyrimo klausimas. Nustatydamas bausmių rūšį ir dydį A. D., apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad jis padarė tyčinius nusikaltimus nuosavybei ir finansų sistemai, nustatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, kuriuos baudžiamasis įstatymas šiuo metu priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimai yra baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia, nusikaltimais padaryta žala neatlyginta. Atkreiptinas dėmesys, jog šios veikos nebuvo spontaniškos, o buvo iš anksto apgalvotos, joms buvo atitinkamai pasiruošta, jos truko pakankamai ilgą laiko tarpą. Pažymėtina, kad A. D. iš UAB „V. I.“ pasisavinto turto vertė (iš viso 39 629,86 eurai, kas atitinka 792 MGL), ženkliai viršija įstatymo nustatytą minimalią didelės vertės turto ribą (400 MGL). Nustatydamas bausmių rūšį ir dydį nuteistajam A. D., apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į jo asmenybę. Nuteistasis anksčiau neteistas, buvo baustas administracine tvarka, dirba, vedęs, turi šeimą, kurioje augina ir išlaiko du mažamečius vaikus. A. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

55. Apibendrinusi paminėtas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir visumą, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, A. D. už apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą švelniausios rūšies, nesusijusią su laisvės atėmimu, bausmę – 120 MGL (6000 eurų) baudą, jos dydį nustatydamas artimą minimaliam, kuris skiriamas už apysunkius nusikaltimus (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo koreguoti už šios nusikalstamos veikos padarymą A. D. paskirtos bausmės. Todėl už nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą A. D. jau išdėstytų argumentų pagrindu skirtina tos pačios rūšies ir dydžio bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios BK 183 straipsnio 2 dalies redakcijos sankcija alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumatė, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs praėjusį ilgą laiko tarpą po nusikalstamų veikų padarymo, pasisavinto turto vertę, galimybę padarytą žalą greičiau atlyginti dirbant pagal susiklosčiusius darbinius santykius, taip pat atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę, jo socialinius šeiminius ryšius, auginant du mažamečius vaikus, A. D. atžvilgiu taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už tuometinio sunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę - 320 MGL (16 000 eurų) dydžio baudą. Šiuo metu, įsigaliojus naujajai BK redakcijai, už minėto nusikaltimo padarymą nustatytos naujos laisvės atėmimo bausmei alternatyvios bausmės (bauda, laisvės apribojimas, areštas). Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus šiuos pakeitimus ir byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, A teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), paskirti švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, baudos dydį nustatant mažesnį negu BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytos baudos už apysunkio nusikaltimo padarymą vidurkis, t. y. 200 MGL (10 000 eurų).

56. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios bausmės yra teisingos, adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka padarytų nusikalstamų veikų bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Nuteistajam A. D. šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi už BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, neliko teisinio pagrindo svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimą, nuostatų taikymo. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. D. skiriamos bausmės bendrinamos dalinio bausmių sudėjimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatomis, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, paskirtą už BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189-1, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199-1, 199-2, 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224-1, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267-1, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253-2, 256-2, 260-1, 266-1, 267-2, 267-3, 276-4, 282-1 straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. D. gynėjo advokato Aivaro Raišučio apeliacinį skundą atmesti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi, A. D. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam bausmę – 200 MGL (10 000 eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi, A. D. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalies (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam bausmę – 120 MGL (6 000 eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, paskirtą už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, ir A. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 240 MGL (12 000 eurų) dydžio baudą.

Išaiškinti nuteistajam A. D., kad jam paskirta bauda turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB (banko kodas 73000), įmokos kodas 6801, nurodant, kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.

Teisėjai Vitalija NorkūnaitėAiva SurvilienėLinas Šiukšta