Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-189-178/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-04-05
Bylos Nr.: 2A-189-178/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01812-2014-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alvydas Poškus, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Gintaras Pečiulis
Ieškovas: G. J.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Civilinė byla Nr. 2A-189-178/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01812-2014-4Procesinio sprendimo kategorija (S) 2.5.10.2.4; 2.5.10.5.2.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1041-302/2015 pagal ieškovo G. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl nepagrįstai ilgo baudžiamojo proceso, atlyginimo.

Šalies argumentai

Ieškovas G. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, prašydamas pripažinti, kad jo atžvilgiu buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalys; priteisti ieškovo naudai 171 000 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-303/2014 nutraukė baudžiamąjį procesą pagal BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ieškovo atžvilgiu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nuosprendis pirmosios instancijos teisme priimtas praėjus daugiau nei 8,5 metų nuo ieškovo sulaikymo, kardomosios priemonės panaikintos tik 2014 m. gegužės 30 d., t. y. praėjus 9 metams ir 12 dienų. Ieškovo teigimu, tokia baudžiamojo proceso trukmė pirmosios instancijos teisme pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, Konstitucijos 31 straipsnį bei BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatas, ko pasėkoje ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Šiuo atveju vertintinas laikotarpis skaičiuotinas nuo 2005 m. gegužės 18 d., kai ieškovas buvo sulaikytas ir po sulaikymo pristatytas į Lukiškių kalėjimą–izoliatorių Vilniuje. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartimi ieškovui 3 mėnesiams paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Ikiteisminis tyrimas nuo ieškovo sulaikymo iki kaltinamojo akto surašymo 2008 m. rugsėjo 2 d. truko 39 mėnesius ir 15 dienų. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme įvyko daugiau kaip 150 teismo posėdžių. Teisminis bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas nesant ieškovo kaltės ir dėl priežasčių, su kuriomis jis visiškai nesusijęs, per laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2012 m. liepos 2 d. bylos nagrinėjimas iš esmės nevyko. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi nutraukė bylą dėl inkriminuotų nusikaltimų veikų, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai tam tikrose epizoduose. Ieškovo teigimu, vertinamo laikotarpio pabaiga laikytina 2014 m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos teismui paskelbus nuosprendį, kuriuo ieškovo atžvilgiu baudžiamasis procesas baigėsi, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Toks bylos nagrinėjimas neatitiko „įmanomo trumpiausio“ nagrinėjimo reikalavimo. Ieškovo teigimu, dėl tokio ilgo bylos nagrinėjimo jis patyrė daugiau nei 171 000 Lt turtinės žalos, kurią valstybė privalo atlyginti visiškai. Turtinę ieškovo patirtą žalą sudaro: teisinės atstovų (gynėjų) paslaugos (117 000 Lt); išlaidos kurui ir gyvenimui viešbučiuose (44 000 Lt). Ieškovas nurodo, kad patyrė ir neturtinę žalą. Pažymi, jog ilgai būdamas įtariamuoju ir kaltinamuoju, išgyveno netikrumo dėl baudžiamojo proceso ir jo baigties būseną, tai neigiamai veikė jo emocinę būklę, savijautą, pakenkė reputacijai. Per nepateisinamai ilgą bylos nagrinėjimą esmingai pašlijo ieškovo fizinė ir psichinė sveikata. Suėmimo metu ieškovas dalyvavo tarptautinėje naujų vaistų bandymo programoje, tačiau medicininiai bandymai buvo nutraukti, remiantis tuo, kad įtariamieji / teisiamieji / nuteistieji tokiose programose dalyvauti negali. Be to, viso proceso metu ieškovui buvo taikomos kardomosios priemonės, dėl kurių buvo apsunkintas asmeninis jo gyvenimas. Savo patirtą neturtinę žalą ieškovas įvertino 500 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinio netenkino.

Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės. Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00075-04 pradėtas 2004 m. liepos 14 d. pagal nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, požymius (dėl didelės vertės turto prievartavimo), 2008 m. rugsėjo 2 d. perduota teismui. Joje buvo tiriamos nusikalstamos veikos, padarytos S. S. ir V. M. vadovaujamo organizuoto nusikalstamo susivienijimo. Tyrimo metu nustatyta, kad atskirus nusikaltimus minėto nusikalstamo susivienijimo nariai atliko ieškovo užsakymu, todėl ieškovui buvo pareikšti įtarimai. Byloje buvo tiriami ir kiti susivienijimo narių padaryti nusikaltimai, kuriuose ieškovas nedalyvavo. Ikiteisminio tyrimo metu su baudžiamąja byla Nr. 38-1-00075-04 buvo sujungta dar 20 baudžiamųjų bylų dėl tų pačių asmenų padarytų nusikaltimų. Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nepripažino, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai sujungiant bylas prieštarautų BPK reikalavimams ar kokiems nors principams. Pabaigus ikiteisminį tyrimą, teismui perduota 13 kaltinamųjų asmenų, kaltinamų padarius 12 nusikalstamos veikos epizodų. Ieškovas perduotas teismui kaltinant jį 6 nusikalstamų veikų padarymu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad bylos sujungimas buvo netikslingas, nes ikiteisminio tyrimo organai pasiekė tų rezultatų, kurių siekė sujungdami bylas. Teismas nesutiko su ieškovu, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas. Aplinkybė, jog ieškovas apklaustas įtariamuoju keletą kartų ir su juo nebuvo atliekami jokie kiti tyrimo veiksmai, nesudaro pagrindo išvadai dėl ikiteisminis tyrimo vilkinimo, nes ieškovas nebuvo vienintelis įtariamasis. Iš 2015 m. kovo 25 d. pažymos apie ikiteisminio tyrimo veiksmus matyti, kad nuo ieškovui įtarimo pateikimo momento iki ikiteisminio tyrimo pabaigos buvo atlikta virš 2000 tyrimo veiksmų. Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad tyrimo vilkinimo faktas konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartyje. Nors šioje nutartyje teismas ir pripažino, kad tyrimas byloje užsitęsė, tačiau atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir kitas aplinkybes, nustatė 6 mėnesių terminą tyrimui užbaigti, ikiteisminio tyrimo vilkinimo požymių nekonstatavo. Vėliau ikiteisminio tyrimo terminas 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. balandžio 2 d. ir 2008 m. birželio 28 d. nutartimis buvo pratęstas iki 2008 m. spalio 2 d. Beveik visos teismo nutartys pratęsti nustatytą ikiteisminio tyrimo terminą buvo skundžiamos ir apeliacinės instancijos teismas jas pripažino teisėtomis ir pagrįstomis. Teismo vertinimu, ieškovo ir jo šeimos narių elgesys ikiteisminio tyrimo metu trukdė operatyviam procesui, nes nuolat buvo skundžiami prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai. Nors negalima nuneigti asmens teisės apskųsti tyrėjo bei prokuroro sprendimus, tačiau ieškovo pateiktų skundų kiekis (beveik 15 tomų), yra neadekvatus ir laikytinas piktnaudžiavimu savo teise. Be to, skundų motyvai nuolat kartojosi, buvo pateikiami tie patys argumentai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras, turėjo pareigą priimti sprendimus dėl visų ieškovo prašymų, skundų ir pareiškimų, savo poziciją ginti teisme. Didžiulio skundų kiekio nagrinėjimo procedūra užimdavo daug laiko ir tokiu būdu užtęsė procesą. Apie tai, jog daugybės skundų nagrinėjimas vilkina bylą, Generalinio prokuroro pavaduotojo 2006 m. rugsėjo 1 d. raštu informuotas ir pats ieškovas.

Dėl bylos nagrinėjimo teisme trukmės. Teismas sprendė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme negali būti pripažįstamas kaip aiškiai per ilgas ar ištęstas, kad būtų galima konstatuoti Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą pažeidimą ieškovo atžvilgiu. Nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus apygardos teisme gauta baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai pareikšti 13 asmenų, tarp jų ir ieškovui, 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi perduota nagrinėti į teisiamąjį posėdį. Byla teisme buvo nagrinėjama nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. sausio 9 d., kai buvo priimtas nuosprendis (neįsiteisėjęs), t.y. teisminis procesas užtruko daugiau nei 5 metus. Baudžiamoji byla sudėtinga, visi teisiamieji buvo kaltinami sunkių nusikaltimų padarymu, kaltinami padarę 12 nusikalstamos veikos epizodų, ieškovas kaltinamas 6 nusikalstamų veikų (epizodų) padarymu. Teismui perduoti 105 baudžiamosios bylos tomai, teisminio proceso metu suformuota dar 24 tomai. Byla buvo nagrinėjama 134 teismo posėdžiuose, posėdžių datos su proceso dalyviais buvo suderinamos iš anksto, daugumoje tarp posėdžių buvo daromos nuo vienos iki kelių dienų pertraukos. 12 kartų teismo posėdžiai atidėti dėl vieno ar kito teisiamojo nedalyvavimo, tarp jų daugiausiai dėl ieškovo ligos. Ieškovas teikė daug prašymų, kurie buvo susiję ne su teisminiu procesu, tačiau su laikinu nuosavybės apribojimu, teismas privalėjo juos nagrinėti, o tai sąlygojo ir ilgesnį teisminį procesą. Be to, netenkinus ieškovo prašymų, jis buvo pateikęs 8 skundus apeliacinės instancijos teismui. Teismo vertinimu, šie ieškovo veiksmai trukdė teismui nagrinėti bylą, ieškovas nesiekė, kad byla būtų nagrinėjama kuo greičiau.

Teismas nesutiko, kad bylos ilgą nagrinėjimą sąlygojo bylą nagrinėjusių teisėjų ligos. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad teisėją Z. B. atleidus iš pareigų ir 2011 m. balandžio 11 d. pasikeitus teisėjų kolegijos sudėčiai byla buvo pradėta nagrinėti iš naujo. Minėtas posėdis atidėtas 2011 m. balandžio 14 d., byla buvo nagrinėjama toliau, tačiau dėl kaltinamojo G. Ž. neatvykimo į posėdį ji atidėta. Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad byla buvo pradėta nagrinėti antrą kartą iš naujo. Dėl kolegijos sudėties pasikeitimo buvo atlikti tik tam tikri procesiniai veiksmai, kurie pagal byloje esantį protokolą užėmė apie 2,5 valandos, kai tuo tarpu ieškovo gynėjo prašymai (visi netenkinti) buvo nagrinėjami virš trijų valandų 2011 m. gegužės 5 d. posėdyje. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2012 m. liepos 2 d. bylos nagrinėjimas iš esmės nevyko. Per šį laikotarpį neįvyko 2011 m. balandžio 14 d. posėdis dėl kaltinamojo G. Ž. neatvykimo, neįvyko 2011 m. spalio 6 d. posėdis dėl teisėjo R. S. ligos, neįvyko 2011 m. lapkričio 3 d. posėdis dėl advokatės L. K. ligos, o 2011 m. lapkričio 9 d. – dėl ieškovo ligos. Nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. vasario 27 d. ir nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2012 m. birželio 28 d. neįvyko 10 suplanuotų posėdžių dėl teisėjos V. Š. ligos. Tačiau per ieškovo nurodytą laikotarpį faktiškai byla buvo nagrinėjama dvylikoje teismo posėdžių. 2012 m. gegužės 2 d. pasikeitus teisėjų kolegijos sudėčiai, byla tik formaliai iš naujo buvo pradėta nagrinėti, buvo atlikti procesiniai veiksmai, kurių atlikimas pagal BPK privalomas (paskelbtas kaltinamojo akto sutrumpintas variantas), viso šie procesiniai veiksmai užėmė apie 1,5 val., kai tuo tarpu teisiamųjų prašymų, kurių ieškovas ir jo advokatas turėjo daugiausiai, išsprendimas užėmė beveik visą kitą dviejų dienų posėdžių suplanuotą laiką. Kaltinamųjų prašymai netenkinti, todėl, teismo vertinimu, ne pakartotiniai atliekami procesiniai veiksmai, o kaltinamųjų veiksmai sąlygojo proceso pailgėjimą. Teisminis tyrimas užsitęsė ne dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų kaltės, o dėl objektyvių priežasčių, taip pat paties ieškovo ir kitų kaltinamųjų veiksmų ir neveikimo, siekio vilkinti baudžiamąjį procesą. Atsižvelgiant į visą šio proceso trukmę, teisėjų ligos laikotarpis negali būti pagrindas pripažinti, kad procesas užsitęsė dėl šios priežasties. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo ieškovo nurodytus teisėsaugos pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais ir pažeidžiančiais jo teises ir teisėtus interesus, lėmusiais ieškovui turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartimi nutraukė bylą ieškovo atžvilgiu dėl dalies inkriminuotų nusikaltimų veikų, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu dėl kitos dalies inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo tęsiamas ir nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžiu. Teismo vertinimu, 5 metų teisminio proceso trukmė pateisinama ypatingu bylos sudėtingumu ir jos didele apimtimi. Baudžiamasis persekiojimas buvo vykdomas 13 asmenų atžvilgiu, iš kurių aštuoni nuteisti, vienas slapstosi, likusių asmenų atžvilgiu arba baudžiamasis procesas buvo nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės terminui (ieškovui) arba dėl kaltinamojo mirties. Byla sudėtinga ir dėl pačių nusikalstamų veikų padarymo mechanizmo, dėl ko ne tik ikiteisminis tyrimas, bet ir teismas rinko, tyrė daug įvairių duomenų, apklausė daug asmenų, sprendė kaltinamųjų prašymus ir skundus, kurių didžiausią kiekį sudarė paties ieškovo. Teismas papildomai apklausė liudytojus, kurie nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, jie buvo vesdinami ir apklausiami. Bylos proceso trukmei įtakos turėjo ir kaltinamųjų ligos bylos nagrinėjimo metu, gynėjų užimtumas kitose bylose. Apkaltinamojo nuosprendžio senatis suėjo ne dėl per ilgo proceso, o dėl to, kad veikos, dėl kurių ieškovui buvo pareikšti kaltinimai, buvo įvykdytos 1993 m. Teismas sprendė, kad baudžiamojo proceso trukmę ikiteisminiame tyrime ir teisme pateisina baudžiamosios bylos sudėtingumas faktiniu aspektu proceso trukmės pagrįstumą.

Teismas nurodė, kad ieškovas nekelia klausimo ir neneigia, kad baudžiamasis procesas jo atžvilgiu pradėtas teisėtai ir pagrįstai, nekelia klausimo dėl jam paskirtų kardomųjų priemonių teisėtumo. Surinkti objektyvūs duomenys leido pagrįstai manyti, kad ieškovas galimai padarė nusikaltimus, dėl kurių baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui ir baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu pasibaigė ne ieškovą reabilituojančiu pagrindu. Teismas pažymėjo, kad pagal 2014 m. sausio 9 d. nuosprendyje konstatuotas aplinkybes dėl pakankamai ilgo proceso teisme, ieškovo faktinė situacija baudžiamosios baigties atžvilgiu yra geresnė, nes esant trumpesniam bylos nagrinėjimo terminui, situacija bausmės atžvilgiu ieškovui būtų blogesnė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas dėl pakankamai ilgos trukmės patyrė žalos. Nagrinėjamu atveju žalos ir jos dydžio nustatymo klausimas nėra aktualus, nes nenustatyta atsakovo (pareigūnų ir teisėjų ar teismo) kaltės, todėl atsakovo atžvilgiu civilinė atsakomybė netaikytina.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovas G. J. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netyrė ir nevertino teisingam bylos išsprendimui svarbių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino pateiktus įrodymus, netinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) taisykles bei klaidingai motyvavo savo išvadas. Sprendime neužsiminta apie Generalinės prokuratūros 2006 m. birželio 12 d., 2007 m. kovo 23 d., 2007 m. birželio 29 d., 2007 m. gruodžio 20 d. ir 2008 m. kovo 27 d. raštus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, kuriuose nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas byloje yra užsitęsęs, t.y. pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo trukmę lėmė pareigūnų aplaidumas. Generalinės prokuratūros atstovė 2015 m. gegužės 25 d. teismo posėdyje neginčijo, kad delsimas kilo dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (neveikimo). Sprendime nepasisakyta dėl 2008 m. rugpjūčio 22 d. Generalinės prokuratūros nutarimo, kuriame pripažįstamas aplaidus ir jokios kritikos neatlaikantis darbas. Šis dokumentas yra prima facie įrodymas. Teismas nenustatė, kiek truko pradinis bylos tyrimo etapas ir kokią reikšmę tai turėjo bendrai ikiteisminio tyrimo trukmei. Teismas nesivadovavo EŽTT praktika, kurioje nurodyta, kad net labai sudėtinga byla savaime nepateisina ilgo proceso, teismas turi pareigą nustatyti, kad valstybės institucijų veikimas nebuvo inertiškas. Ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu truko beveik 4 metus (39 mėnesius ir 15 dienų), t. y. daugiau nei keturis kartus ilgesnį terminą nei numatyta BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismas vertino tik Generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 25 d. pateiktos pažymos formą (įrašų skaičių), tačiau neanalizavo ir nepasisakė dėl jos turinio, iš kurio matyti formalus ir inertiškas valstybės institucijų veikimas. Pati atstovė pripažino, kad daugelis pažymoje nurodytų veiksmų nėra ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai ir teigė, kad pažymoje yra nurodyti „visi ikiteisminio tyrimo judesiai“. Todėl teismas turėjo įvertinti, kiek iš jų turinio prasme buvo ikiteisminio tyrimo veiksmai apelianto atžvilgiu, o kiek - inertiški ir formalūs „judesiai“. 2015 m. kovo 25 d. pažymoje nurodyti tokie veiksmai: 358 lydraščiai, kurie nėra nei procesinis veiksmas, nei procesinis dokumentas; daug įrašų, kurie nėra nei procesiniai veiksmai, nei procesiniai dokumentai bei nesusiję su apelianto ikiteisminiu tyrimu; daug veiksmų, kurie yra su apelianto ikiteisminiu tyrimu visiškai nesusijusios procedūros; daug veiksmų, kurie dėl neaiškių priežasčių kartojasi; pažymos įrašai, įrodantys valstybės institucijų inertišką ir formalų veikimą. Apelianto teigimu, įvertinus minėtos pažymos turinį, akivaizdu, kad valstybės institucijos procese dirbo nepatenkinamai, t. y. inertiškai, sudarydamos įspūdį, kad vyksta „intensyvus tyrimas“, tačiau turinio prasme ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu vyko itin formaliai ir tai sąlygojo nepateisinamai ilgą proceso trukmę bei lėmė Konvencijos 6 straipsnio pažeidimą.Bylos sudėtingumą ir inertišką valstybės institucijų veikimą lėmė ir 2005 m. lapkričio 9 d. prokuroro nutarimas, kuriuo į vieną bylą buvo sujungta 20 baudžiamųjų bylų, tarp jų ir apelianto byla. Teismo išvada, kad dėl apelianto bylos negalimumo išskirti į atskirą bylą, nes priešingu atveju nebūtų galima inkriminuoti BK 249 straipsnyje (nusikalstamas susivienijimas) numatyto nusikaltimo, neatitinka faktinių baudžiamosios bylos aplinkybių, nes apeliantui neinkriminuotas kaltinimas nusikalstamu susivienijimu. Procesas nepateisinamai užsitęsė, nes „vienoje krūvoje“ buvo tiriama didelis skaičius kitų 12 įtariamųjų (kaltinamųjų) galimai padarytų veikų, su kuriomis apeliantas nesusijęs ir dėl kurių jam nei įtarimai, nei kaltinimai nepareikšti. Apeliantas nebuvo nei išteisintas, nei nuteistas, nes visų jam inkriminuotų veikų atžvilgiu suėjo senaties terminai. Teismas pripažino, kad procesas truko labai ilgai, tačiau sprendė, kad dėl tokios trukmės apeliantui pasisekė, nes priešingu atveju būtų nuteistas. Teismas, tokiais argumentais grįsdamas proceso trukmę, pažeidė nekaltumo prezumpciją. Teismas nepagrįstai „trukdymu“ operatyviam procesui laikė naudojimąsi procesinėmis teisėmis. Tai neatitinka faktinių aplinkybių, nes didžiąją dalį skundų pateikė apelianto sutuoktinė, taip pat jo motina ir vaikai, kurių skundai buvo susiję su neteisėtu jų nuosavybės teisių ribojimu. Be to, 2008 m. sausio 21 d. prokuroro nutarimu apelianto sutuoktinės V. J. nuosavybės teisių apribojimas panaikintas.Teismas, vertindamas apelianto elgesį procese, esmingai nukrypo nuo EŽTT taisyklių. Teismas, pripažinęs, kad procesas buvo itin ilgas, turėjo pareigą nustatyti, kokia apimtimi apeliantas prisidėjo prie proceso pailginimo. Teismas turėjo nurodyti, kurie apelianto procesiniai prašymai buvo netinkami ir kaip jie prisidėjo prie proceso pailginimo, taip pat nurodyti, kokios konkrečiai trukmės procesinį delsimą tai sąlygojo. Teismas taip pat nenustatė nė vieno iš EŽTT taikomų kriterijų (kaltinamojo (įtariamojo) vengimas teisingumo, advokatų įgaliojimų panaikinimas, gynybos strategijos pakeitimas, nepagarbus elgesys), sprendžiant dėl apelianto atsakomybės už procesinį delsimą. Apeliantas negali būti laikomas atsakingu už „vieno ar kito teisiamojo nedalyvavimą“, o apelianto ligos vertinimas kaip tyčinis delsimas prieštarauja EŽTT jurisprudencijai, pagal kurią pareiškėjui negali būti priekaištaujama dėl procesinių delsimų, susidariusių dėl jo medicinos priežiūros ir hospitalizavimo, nes tokie delsimai yra nenugalimos jėgos veiksnys. Be to, Teisingumo ministerijos procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad dėl su apeliantu susijusių priežasčių neįvyko tik 2 iš daugiau nei 150 teismo posėdžių. Byloje nėra nė vieno įrodymo, taip pat faktinio pagrindo spręsti, kad apeliantas būtų siekęs vilkinti bylos nagrinėjimą. Teikdamas prašymus, pareiškimus ir/ar skundus, apeliantas teisėtai naudojosi BPK numatytomis procesinėmis teisėmis, niekad nesislapstė, nuosekliai laikėsi savo gynybos taktikos, nestabdė advokatų įgaliojimų ir jokiais kitais veiksmais nesiekė uždelsti bylos nagrinėjimo. Teismas, spręsdamas dėl proceso trukmės bylos teisminio nagrinėjimo dalyje, nepasisakė dėl apelianto argumentų, kad bylos nagrinėjimas teisme didele dalimi užtruko dėl teismo sudėties keitimosi du kartus, dėl ko byla tris kartus buvo nagrinėjama iš naujo. Byloje nebuvo pasinaudota BPK numatyta galimybe skirti atsarginį teisėją, todėl valstybės institucijos neįvykdė imperatyvios pareigos imtis adekvačių priemonių ir išnaudoti visas pasiekiamas galimybes tam, kad būtų užtikrintos Konvencijos 6 straipsnyje nustatytos asmens teisės. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes sprendė, kad svarbiausia yra teisėtai ir pagrįstai pradėtas baudžiamasis persekiojimas, taip pat baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas. EŽTT praktikoje, vertinant Konvencijos 6 straipsnio turinį, baudžiamasis procesas „ne pagal teisę“ ir pernelyg ilgas baudžiamasis procesas yra du atskiri pažeidimai, todėl teigti, kad proceso trukmė pateisinama, nes procesas pradėtas teisėtai, yra nepagrįsta.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apelianto skunde nurodytais Generalinės prokuratūros raštais buvo kreipiamasi į teismą dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo, nurodant argumentus, kodėl negalima pabaigti ikiteisminio tyrimo. Teismai, pratęsdami ikiteisminio tyrimo terminą, šiuos argumentus pripažino pagrįstais, tenkino prokuroro prašymus pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą bei nerado pagrindo konstatuoti, kad tyrimas vilkinamas. Apeliantas iškreiptai cituoja prokuroro 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo frazę, teigdamas, kad šis dokumentas yra prima facie įrodymas, patvirtinantis aplaidų Generalinės prokuratūros darbą. Apelianto nurodoma minėto nutarimo ištrauka neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog prokuroras pripažino, kad visas ikiteisminis tyrimas pradiniame etape buvo atliktas netinkamai. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kaip jo teigimu „itin nekokybiškas“ ikiteisminis tyrimas pradinėje stadijoje priežastiniu ryšiu susijęs su, jo nuomone, vėliau nepagrįstai užsitęsusiu ikiteisminiu tyrimu ir teisminiu nagrinėjimu. Be to, šį nutarimą apeliantas nepagrįstai priskiria prima facie įrodymams, nes visi baudžiamojoje byloje esantys dokumentai yra rašytiniai.Įvertinus apeliacinio skundo argumentus ir teismo sprendimo motyvus, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, laikytina, kad apeliantas neįrodė savo reikalavimų. Byloje nepakanka įrodymų išvadai, jog ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas. Teismas išanalizavo ieškinio argumentus, baudžiamosios bylos dokumentus ir motyvuotai nusprendė, kad nebuvo pažeista apelianto teisė į bylos nagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką.Apeliantas netinkamai taiko BPK 176 straipsnį, teigdamas, kad tyrimas truko daugiau nei 4 kartus ilgesnį terminą, negu numatyta šio straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tačiau minėtos normos redakcija, numatanti, kad ikiteisminis tyrimas dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų turi būti atliktas per devynis mėnesius, įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 1 d., o ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu kaltinamojo akto surašymu baigtas 2008 m. rugsėjo 2 d. Skunde nenurodyta jokių konkrečių periodų, kada, apelianto manymu, ikiteisminis tyrimas buvo neatliekamas arba atliekamas nepakankamai intensyviai. Apeliantas vilkinimo laiką įrodinėja bendromis frazėmis. Neatsiejama ikiteisminio tyrimo dalis yra ir lydraščiai, nes jie susiję su veikla organizuojant procesinių veiksmų atlikimą. 2015 m. kovo 25 d. pažymoje išvardintas 2991 veiksmas nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 6 straipsnio pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga.Sprendime nepasisakyta, kad apeliantui buvo inkriminuotas dalyvavimas nusikalstamame susivienijime, jame konstatuota, kad nebuvo galima išskirti baudžiamosios bylos apelianto atžvilgiu, nes ją išskyrus apelianto (kuris buvo įtariamas padaręs nusikaltimus bendrininkaudamas su tais asmenimis, kurių bylos buvo sujungtos) atžvilgiu, organizuoto nusikalstamo susivienijimo nariams negalima būtų inkriminuoti BK 249 straipsnyje numatyto nusikaltimo. Be to, sprendimų dėl ikiteisminių tyrimų sujungimo priėmimas priskirtinas išimtinei prokuroro kompetencijai (BPK 170 str. 4 d. 1 p.).EŽTT, pasisakydamas dėl asmens teisės į greitą procesą, akcentuoja ir to asmens elgesį proceso metu. Tyrimo baudžiamojoje byloje trukmei turėjo ir paties apelianto elgesys, nes jis dėl įvairių priežasčių atsisakydavo duoti parodymus. Taip pat apelianto elgesys ikiteisminio tyrimo metu trukdė operatyviam procesui, nes apeliantas nuolat skundė prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus. Negalima nuneigti asmens teisės apskųsti tyrėjo bei prokuroro sprendimus, tačiau apelianto pateiktų skundų kiekis (beveik 15 tomų) yra neadekvatus ir laikytinas piktnaudžiavimu teise. Didžiulio skundų kiekio nagrinėjimo procedūra užėmė pakankamai daug laiko ir tokiu būdu užtęsė procesą. Apie tai, jog daugybės skundų nagrinėjimas vilkina bylą 2006 m. rugsėjo 1 d. Generalinio prokuroro pavaduotojo raštu buvo informuotas ir pats apeliantas. O tokie apelianto veiksmai nerodo jo paties kuo operatyvesnio proceso siekio.Nepagristi ir skundo argumentai dėl bylos nagrinėjimo trukmės teisme. Teismas išsamiai aptarė bylos eigą, posėdžių skaičių ir jų atidėjimo priežastis, ir pagrįstai bei motyvuotai sprendė, kad teisminio proceso trukmę pateisina ypatingas bylos sudėtingumas, didelė apimtis, kaltinamųjų ligos, gynėjų užimtumas kitose bylose. Teisėjų kolegijos sudėties pasikeitimus teismas vertino kaip objektyvias priežastis, pailginusias procesą teisme. Valstybė niekaip negalėjo numatyti, kad susiklostys tokia situacija, kuomet teisminio nagrinėjimo metu bus keičiamos dvi teisėjų kolegijos, todėl negali būti atsakinga už dėl šių priežasčių užsitęsusį teismo procesą. Be to, sprendime aptarta, kiek laiko pailgėjo procesas dėl teisėjų kolegijos pasikeitimo (vieną kartą apie 2,5 val., kitą - apie 1,5 val.), todėl tai neturėjo esminės reikšmės proceso ilgumui.Kaltinamojo nedalyvavimas teismo posėdyje dėl ligos yra objektyvus su apeliantu susijęs veiksnys, dėl kurio valstybės institucijos neatsakingos.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė apelianto reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais grindė padarytas išvadas, sprendimą grindė teisės aktų normomis. Teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl apelianto ir kitų proceso dalyvių kiekvieno argumento. Tai, kad apeliantas tuos pačius įrodymus vertina kitaip nei juos įvertino teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog priimtas nepagrįstas sprendimas.Teismas, spręsdamas klausimą, ar nagrinėjamu atveju buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpą procesą, įvertino visus EŽTT praktikoje suformuotus kriterijus, t. y. tiek konkrečios bylos sudėtingumą, tiek apelianto elgesį, tiek valdžios institucijų elgesį organizuojant bylos procesą, tiek proceso reikšmę apeliantui. Teismas nenukrypo nuo vieningos teismų praktikos, pagal kurią vertintina bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma, siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą apskritai, bet jos pagrįstumą.Nesudaro pagrindo naikinti sprendimo ir apeliacinio skundo teiginiai dėl baudžiamųjų bylų sujungimo fakto. Baudžiamojo proceso metu pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nepripažino, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai sujungiant bylas prieštarautų BPK reikalavimams ar kokiems nors principams (CPK 182 str. 2 p.).Apeliantas neįrodė neteisėtų veiksmų, nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta žala bei neįrodė priežastinio ryšio tarp žalos ir pasekmių. Abstraktūs pasisakymai, apelianto reakcija į atliktus veiksmus, o ne tų veiksmų sukelti padariniai, negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Taip pat apeliantas neįrodė reikalaujamos turtinės ir neturtinės žalos dydžių.Apeliantas remiasi samprotavimais ir pamąstymais, tačiau nenurodė konkrečių argumentų ir nepateikė įrodymų, kurie galėtų įtakoti sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Sprendžiant, ar baudžiamoji byla teisiamajame teismo posėdyje buvo išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, teismas pagrįstai įvertino, jog byla sudėtinga ne tik dėl to, jog buvo teisiama 13 asmenų, tačiau visi teisiamieji buvo kaltinami sunkių nusikaltimų padarymu, kaltinami padarę 12 nusikalstamos veikos epizodų, apeliantas kaltinamas 6 nusikalstamų veikų (epizodų) padarymu. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad bylos apimtis - 129 tomai, byla buvo nagrinėjama 134 teismo posėdžiuose, posėdžių datos su proceso dalyviais buvo suderinamos iš anksto. 12 kartų teismo posėdžiai buvo atidėti dėl vieno ar kito apelianto nedalyvavimo, daugiausiai dėl ligos. Apeliantas ir jo atstovai teikė didelį kiekį didelės apimties (po 20 ir daugiau lapų) prašymų. Dalis tokių prašymų nebuvo net susiję su teisminiu procesu. Netenkinus apelianto prašymų, buvo pateikti 8 skundai apeliacinės instancijos teismui. Teismas teisingai sprendė, kad šie veiksmai trukdė teismui nagrinėti bylą, t. y. pats apeliantas nesiekė, kad byla būtų nagrinėjama greičiau. Nepagrįsti apelianto motyvai, kad teismas neįvertino, jog bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl du kartus pasikeitusios teisėjų kolegijos. Pirmą kartą dėl teisėjų kolegijos sudėties pasikeitimo buvo atlikti būtini procesiniai veiksmai, kurie užėmė 2,5 val., antrą karą - 1,5 val. Per laikotarpį, per kurį pagal apeliantą nevyko bylos nagrinėjimas (nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2012 m. liepos 2 d.) įvyko 12 posėdžių. Nors per šį laikotarpį dalis posėdžių neįvyko, tačiau tam įtakos turėjo objektyvios priežastys, kurios nepriklausė nuo teismo veiksmų.Baudžiamasis procesas apelianto atžvilgiu pasibaigė ne dėl proceso trukmės, o dėl to, jog veikos, dėl kurių jis buvo teisiamas, buvo padarytos seniai ir suėjo BK nustatytas senaties terminas.Teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto faktinė situacija baudžiamosios baigties atžvilgiu yra geresnė, nes esant trumpesniam bylos nagrinėjimo terminui, situacija bausmės atžvilgiu jam būtų blogesnė. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs aplinkybes, kurias nustatė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 9 d. nuosprendyje.Nenustačius pagrindinės delikto sudėties sąlygos – neteisėtų veiksmų, teismas pagrįstai nesprendė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.247-6.249 str.) buvimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl jo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Kaip minėta, byloje yra pareikštas ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, jos atsiradimo pagrindu apeliantas (ieškovas) nurodė pernelyg ilgą baudžiamojo proceso jo atžvilgiu trukmę tiek ikiteisminėje stadijoje, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas truko (iki kaltinamojo akto surašymo) 3 metus ir beveik 4 mėnesius, iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme praėjo dar kiek daugiau nei 5 metai. Baudžiamojo proceso baigtis apelianto atžvilgiu – byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 str. 2 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad baudžiamojo proceso trukmę pripažinti pernelyg ilga, įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo, ir ieškinį atmetė. Apeliantas su tokiu sprendimu nesutinka.

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami Baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015). Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-2/2012).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes remiantis šiais kriterijais: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir institucijų elgesio ir proceso poveikio pareiškėjui (žr. pavyzdžiui, Philis v. Greece (no. 2), 1997-06-27, § 35 ir Portington v. Greece, 1998-09-23, § 21). Iš esmės tokius pat kriterijus yra nurodęs ir kasacinis teismas: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, faktiškai vadovavosi paminėtomis (taip pat ir paties teismo nurodytomis iš esmės analogiškomis) teisminės praktikos taisyklėmis. Teismas pagrįstai nurodė į baudžiamosios bylos sudėtingumą tiek jos apimties, tiek atsakomybėn patrauktų asmenų skaičiaus ir jiems pareikštų kaltinimų sunkumo, tiek atliktinų procesinių veiksmų gausos aspektais. Teisėjų kolegija nekartoja skundžiamame sprendime nurodytų konkrečių tuos aspektus pagrindžiančių duomenų, juo labiau, kai apeliantas jų faktiškai nekvestionuoja, nurodydamas tik tai, kad dalis veiksmų, jo manymu, buvo jam inkriminuotos veikos tyrimo požiūriu nereikšmingi ar mažareikšmiai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į paties apelianto itin aktyvų elgesį baudžiamojo proceso eigoje teikiant įvairius skundus ir pareiškimus (apie 300 – beveik 15 tomų). Šiame kontekste pažymėtina, kad nėra pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad jo (o taip pat, kaip nurodo apeliantas, jo šeimos narių) naudojimasis procesinėmis teisėmis teikiant skundus ir pareiškimus negali būti varžomas, tačiau, kita vertus, bet kuriam asmeniui inter alia apeliantui turėtų būti suprantama, kad kuo daugiau teikiama skundų ar pareiškimų, tuo objektyviai labiau tikėtina ilgesnė proceso trukmė. Todėl proceso trukmės pailgėjimas dėl šio aspekto negali būti vertinamas kaip pagrindas konstatuoti valstybės institucijų neteisėtą prisidėjimą prie to, nes tiek asmuo, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis teikti skundus ir pareiškimus, tiek atitinkamos valstybės institucijos, nagrinėdamos juos atitinkamą laikotarpį, veikia teisėtai (nebent būtų įrodyta, kad šios institucijos skundus ir pareiškimus nagrinėjo nepateisinamai ilgą laiką arba akivaizdžiai nepagrįstai jų netenkino ir tai, užtęsiant procesą, sąlygojo naujus ginčus ir pan.). Kita vertus, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė daugelį aplinkybių pirmiau paminėtais reikšmingais aspektais, teisėjų kolegija vis tik sutinka su kai kuriais apelianto argumentais dėl dalies aplinkybių, kurios skundžiamame sprendime buvo neįvertintos arba netinkamai nustatytos, ir jos laikytinos reikšmingomis sprendžiant klausimą, ar baudžiamojo proceso trukmė, nepaisant bylos sudėtingumo bei proceso dalyvių elgesio, galėjo būti trumpesnė, kitaip tariant, ar buvo valstybės institucijų (ne)veikimas, kuris prisidėjo prie proceso trukmės pailgėjimo, nors to, elgiantis apdairiai ir rūpestingai, galėjo būti išvengta (CPK 185 str.). Kaip minėta, šiuo atveju bendra proceso trukmė iki nuosprendžio priėmimo yra beveik 9 metai, taigi, bet kuriuo atveju objektyviai ji laikytina ilga. Pažymėtina, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme proceso trukmės (ne)pažeidimo kriterijus yra „įmanomai trumpiausias“ terminas, kurio pažeidimo atveju jau kyla prielaidos neteisėtų veiksmų ir civilinės atsakomybės atsiradimo pripažinimui.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Generalinės prokuratūros 2006 m. birželio 12 d., 2007 m. kovo 23 d., 2007 m. birželio 29 d., 2007 m. gruodžio 20 d., 2008 m. kovo 27 d. raštuose nurodomos teismui aplinkybės, kad pirminėje bylos stadijoje nebuvo tinkamai išnaudotos visos faktinių duomenų rinkimo galimybės. Iš tikrųjų, 2006 m. birželio 12 d. rašte tokia aplinkybė (vėliau kartojama kituose raštuose) yra nurodyta (t. 5, b.l. 108-113). Nors rašte ji nedetalizuota (kas, kodėl ir pan. neišnaudojo galimybių), tačiau pats tokio fakto konstatavimas ir rėmimasis juo, kaip turinčiu pateisinamos reikšmės ilgesnei proceso trukmei, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad toks faktas iš tikrųjų buvo, kas savo ruožtu suponuoja manymą apie ikiteisminio tyrimo institucijų tinkamą neveikimą pradinėje tyrimo stadijoje, juo labiau, kai ir atsakovės atstovai nenurodo įtikinamų argumentų, kurie leistų spręsti, kokios objektyvios priežastys kliudė išnaudoti duomenų rinkimo galimybes. Teisėjų kolegija sutinka su Generalinės prokuratūros atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginiais, kad apeliantas nepagrįstai sureikšmina Generalinės prokuratūros prokuroro 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutarime nurodytą frazę „...faktiniai duomenys, susiję itin nekokybišku ir jokios kritikos neatlaikančiu ikiteisminiu tyrimu pradiniame etape...“ (t. 6, b.l. 159-161), nes, kolegijos nuomone, apeliantas netinkamai interpretuoja šio nutarimo turinį - paminėta fraze prokuroras apibendrintai nurodo tik paties apelianto pateikto skundo turinio vertinimą. Tačiau toks 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo vertinimas nepaneigia būtent minėtuose raštuose nurodytos aplinkybės, kad pirminėje bylos stadijoje nebuvo tinkamai išnaudotos visos faktinių duomenų rinkimo galimybės, o tai savo ruožtu leidžia manyti apie šios priežasties tikėtiną reikšmę proceso trukmei. Teisėjų kolegijos nuomone, negalima visiškai atmesti ir apelianto argumentų, susijusių su 20 baudžiamųjų bylų sujungimu į vieną bylą, kaip faktoriaus, turėjusio įtakos ikiteisminio proceso trukmei. Nekvestionuojant jų sujungimo teisėtumo, iš bylos duomenų matyti, kad eilė bylų vėliau buvo išskirtos į atskiras: dėl A. Z. nužudymo, dėl neteisėto disponavimo savadarbiu šaunamuoju ginklu, dėl juvelyrinių dirbinių dirbtuvės ginkluoto apiplėšimo ir kt. (t. 5, b.l. 134-145), kas taip pat leidžia abejoti dėl jų sujungimo vienoje byloje būtinumo bei tikėtinai manyti apie įtaką proceso trukmei dėl didesnės tyrimo apimties.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantu, kad procesas pirmosios instancijos teisme nelaikytinas įvykusiu per „įmanomai trumpiausią“ terminą. Tai, kad daugiau kaip penkerių metų bylos nagrinėjimo laikotarpis yra ilgas, nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kita vertus, konstatavęs, jog jis nelaikytinas kaip aiškiai per ilgas ar ištęstas, kad galima būtų pripažinti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Teisėjų kolegija, sutikdama su visa eile skundžiamame sprendime nurodytų argumentų šiuo aspektu, vis tik konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su tuo, kad byloje du kartus keitėsi teisėjų kolegijos sudėtis. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad abiem atvejais ji keitėsi ne dėl proceso dalyvių veiksmų ar kitų nuo teismo nepriklausančių priežasčių, o dėl aplinkybių, susijusių su atskirų teisėjų kolegijos narių poelgiais (teisėjai buvo atleisti iš darbo dėl teisėjo vardo pažeminimo). Jei pirmąjį kartą keičiantis teisėjų kolegijos sudėčiai, ši aplinkybė, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė teismas, iš tikrųjų esminės įtakos proceso eigai neturėjo (tai patvirtina baudžiamosios bylos teismo posėdžių protokolai – t. 3, b.l. 86-95), tai antrąjį kartą teisėjų kolegijos sudėties pasikeitimas proceso trukmės eigai, skirtingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas – 2,5 valandos, buvo pakankamai reikšmingas. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad 2011 m. gruodžio 5 d. procese jau prasidėjo baigiamosios kalbos (t. 3, b.l. 116), jos (po teisėjos ligos) buvo tęsiamos 2012 m. kovo 1 d. Taigi, bylos nagrinėjimo iš esmės stadija buvo baigta ir dėl to tikėtina, kad per kelis mėnesius bylos nagrinėjimas visiškai būtų baigtas. Tačiau, pasikeitus teisėjų kolegijai antrą kartą, 2012 m. gegužės 14 d. teisiamajame posėdyje byla (vėl) pradėta nagrinėti iš esmės (t. 3, b.l. 127). Iš visų vėlesnių teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad vėl buvo apklausiami teisiamieji, dalis liudytojų, tiriami kiti įrodymai, sprendžiami pareikšti prašymai ir t.t. (t. 3 - 4). Nuosprendis paskelbtas 2014 m. sausio 9 d. Taigi, nėra abejonės, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė daugiau kaip vienerių metų laikotarpiui. Todėl teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl apelianto (ar kitų teisiamųjų) kaltės ar kitų objektyviai neišvengiamų aplinkybių. Kitas dalykas yra tai, ar ir šis laikotarpis neužsitęsė dėl naujai proceso dalyvių inter alia apelianto reiškiamų prašymų, tačiau bet kuriuo atveju ir pastarosios aplinkybės konstatavimas nepaneigia bylos trukmės pailgėjimo būtent dėl teisėjų kolegijos narių kaitos, kurios galėjo ir nebūti. Pastebėtina, kad pagal BPK 122 straipsnio nuostatas (jau vien) tais atvejais, jei baudžiamajai bylai nagrinėti daug laiko, gali būti skiriamas atsarginis teisėjas, kurio paskyrimas bet kuriuo atveju galėtų lemti iš esmės tolesnio bylos nagrinėjimo galimybę be didesnės reikšmės proceso trukmei. EŽTT jurisprudencijoje yra suformuluota taisyklė, kad nacionalinis teismas turi pareigą procesui vadovauti taip, kad jis vyktų skubiai ir veiksmingai (žr. pvz., Makarenko v. Ukraine, no. 43482/02, judgment of 1 February 2007, § 37).

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis nepripažinti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų išnagrinėti bylą per kuo trumpiausią laiką pažeidimo, ir daryti priešingą išvadą. Ieškinio reikalavimas priteisti žalos atlyginimą pirmosios instancijos teisme atmestas, nevisapusiškai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl, padarius priešingas nei skundžiamame sprendime išvadas, skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Dėl žalos dydžio

Dėl turtinės žalos. Ieškinyje prašoma priteisti apelianto turėtas baudžiamajame procese turėtas išlaidas apmokėti gynėjams, kurui vykstant iš Palangos į procesinių veiksmų atlikimo vietą, gyvenimui viešbučiuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju ieškinys grindžiamas ne tuo, kad visas procesas prieš apeliantą buvo neteisėtas pagrindu, o būtent nepateisinamai ilga proceso trukme. Todėl akivaizdu, kad tenkinti aptariamą reikalavimą visa apimtimi, net jei tokia ir būtų įrodyta, nėra jokio pagrindo, o apeliantas galėtų pretenduoti į atlyginimą tik tos dalies išlaidų, kurios patirtos būtent per proceso užtęsimo laikotarpį, t.y. atsirado kaip pažeidimo (nepagrįsto bylos užtęsimo) pasekmė (CK 6.247 str.). Juo labiau, kad ir baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme apelianto atžvilgiu baigėsi ne reabilituojančiais pagrindais (kaip minėta, ji nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui).

Žalos dydį ir faktą turi įrodyti ieškovas (CPK 12, 178 str.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliantas patyrė išlaidas ikiteisminiame tyrime dėl pirmiau paminėtų ikiteisminio tyrimo trukmei galimai turėjusių aplinkybių pradinėje jo stadijoje. Be to, jis pats ne tik neįrodo, bet net ir nenurodo, kokias konkrečiai išlaidas (iš jo prašomos priteisti sumos) patyrė dėl to, kad pradiniame ikiteisminio tyrimo etape galimai nebuvo tinkamai išnaudotos visos faktinių duomenų rinkimo galimybės, ir tokia išlaidų dalis nebūtų patirta, jei jos būtų buvę išnaudotos tinkamai, arba bylos būtų išskaidytos, pavyzdžiui, buvo priverstas dažniau atvykti į procesinių veiksmų atlikimo vietą, turėjo dalyvauti su gynėju didesniame tokių veiksmų skaičiuje ar pan. Todėl priežastinis ryšys tarp apelianto turėtų išlaidų ir valstybės institucijų (ne)veikimo šioje proceso stadijoje nekonstatuotinas.

Apeliantas yra pateikęs duomenis apie turėtas išlaidas kurui. Iš jų matyti, kad laikotarpiu po to, kai 2012 m. gegužės 14 d. teisiamajame posėdyje byla buvo pradėta vėl nagrinėti iš esmės, patyrė išlaidas kurui 1 044,07 Eur (3 604,99 Lt) sumai (t. 1, b.l. 101-105). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas nepateikia jokių konkretesnių argumentų, kodėl teisminis nagrinėjimas iki paminėtos datos galėtų būtų laikomas nepagrįstai užsitęsusiu virš „įmanomai trumpiausios“ ribos. Todėl teisėjų kolegija ankstesnio laikotarpio (iki 2012 m. gegužės 14 d.) išlaidas kurui patvirtinančių čekių (apie 2 300 Lt sumai) nepripažįsta reikšmingais įrodymais žalos dydžiui apskaičiuoti. Apeliantas taip pat pateikė įrodymus apie jo turėtas 444,57 Eur (1 535 Lt) gyvenimo viešbučiuose išlaidas (t. 1, b.l. 88-96). Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto gyvenimas viešbučiuose nebuvo būtinas – teismo posėdžiai, kaip matyti iš teisiamųjų posėdžių protokolų, neprasidėdavo anksčiau nei 9 val., todėl realiai apeliantas galėdavo atvykti į teismo posėdžius ir iš Palangos be ypatingų apsunkinimų. Taip pat apeliantas yra pateikęs įrodymus, kad laikotarpiu po 2012 m. gegužės 14 d. savo gynėjams yra sumokėjęs 4 054,68 Eur (14 000 Lt). Todėl galėtų būti pripažinta, kad apeliantas už laikotarpį po 2012 m. gegužės 14 d. iš viso įrodė 5 098,75 Eur turėtų išlaidų, kurios gali būti priežastiniu ryšiu siejamos su užsitęsusia proceso trukme. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, negalima nevertinti turėtų išlaidų ir tuo aspektu, ar visos jos iš tikrųjų buvo būtinos faktinių aplinkybių vertinimo kontekste. Dėl penkių apeliantui inkriminuotų veikų baudžiamoji byla nutraukta jau 2012 m. liepos 2 d. nutartimi (t. 1, b.l. 71-80), byla apelianto atžvilgiu toliau tęsėsi jau tik dėl vieno epizodo iš 2014 m. sausio 9 d. nuosprendyje nurodytų aštuonių epizodų. Pažymėtina, kad apeliantas dar 2012 m. gegužės 31 d. teisiamajame posėdyje pats nurodė, kad nori dalyvauti tik tuose posėdžiuose, kurie liečia jį, ir jam (bei gynėjui) tai buvo leista (t. 3, b.l. 136). Tačiau, kaip matyti iš teisiamųjų posėdžių protokolų, jis dalyvavo, išskyrus jo ligos atvejus, beveik visuose, aktyviai reiškė įvairius prašymus (nors, kaip minėta, iki teisėjų kolegijos pasikeitimo byloje jau buvo pradėtos ir baigiamosios kalbos). Tokia jo procesinė teisė ir elgesys nekvestionuotini, tačiau, kita vertus, tai nereiškia, kad jam turi būti atlyginamos visos net ir iš esmės savanoriškai (ar bent jau nebūtinos) patiriamos išlaidos (CK 6.253 str. 5 d.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas mažinti apeliantui priteistiną turtinės žalos atlyginimo sumą iki 2 200 Eur.

Dėl neturtinės žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytą neturtinės žalos sąvoką tokia žala pripažįstamas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Faktą, kad apeliantas dėl baudžiamojo proceso yra patyręs neigiamų emocijų ir išgyvenimų, skundžiamame sprendime jau yra konstatavęs pirmosios instancijos teismas. Atsakovės atstovų atsiliepimų argumentai tokios teismo išvados nepaneigia, o paprastai ir apskritai toks procesas paprastai sukelia asmeniui neigiamus išgyvenimus, juo labiau tai pasakytina apie nepagrįstai užsitęsusį procesą. Baudžiamasis procesas, kaip minėta, buvo objektyviai ilgas. Kita vertus, taip pat minėta ir apie paties apelianto veiksmų reikšmingą įtaką bendrajai proceso trukmei. Be to, nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, negalima neįvertinti ir to, kad byla pirmosios instancijos teisme baigėsi procesiniu požiūriu apeliantą nereabilituojančiais pagrindais, apeliantas nepateikė įrodymų ir faktiškai nenurodo aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie baudžiamojo proceso trukmės apskritai ir pailgėjimo konkrečiai sąlygotus išskirtinio pobūdžio išgyvenimus ar dėl to kilusias itin reikšmingas neigiamas pasekmes, nurodytas CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, juo labiau liekamuosius padarinius.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos, grindžiamos asmens teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimu, analizuotina ir EŽTT praktika tokio pobūdžio bylose prieš Lietuvą. Tokia praktika yra vertinta kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir nurodyta, jog EŽTT konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimą, pvz., Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgment of 13 November 2000 (proceso trukmė – 4 metai, 2 mėnesiai, 25 dienos vienoje instancijoje; priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (tokio dydžio žalos atlyginimą lėmė išskirtinės aplinkybės); Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6 November 2003 (proceso trukmė – 8 metai ir 3 mėnesiai (viena instancija); priteistas 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimas); Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgment of 11 December 2003 (proceso trukmė – 8 metai ir 5 mėnesiai; priteista 4000 eurų neturtinei žalai atlyginti); Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgment of 27 June 2006 (proceso trukmė – 6 metai ir 5 mėnesiai; priteista 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti); Simonavičius v. Lithuania, no. 37415/02, judgment of 27 June 2006 (proceso trukmė – 6 metai ir 9 mėnesiai (du jurisdikcijos lygmenys); priteista 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti; Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgment of 18 July 2006 (proceso trukmė – 5 metai ir 7 mėnesiai (trys jurisdikcijos lygmenys); priteista 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti); Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgment of 17 July 2007 (proceso trukmė – 5 metai ir 11 mėnesių; teismas, priteisdamas neturtinę žalą – 900 eurų – pažymėjo, kad dalis delsimų priskirtini pareiškėjo advokatui); Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009 (proceso trukmė – 7 metai ir 5 mėnesiai (trys jurisdikcijos lygmenys); priteista 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti); Šulcas v. Lithuania, no. 35624/04, judgment of 5 January 2010 (proceso trukmė – 8 metai ir 9 mėnesiai (trys jurisdikcijos lygmenys; priteista 1700 eurų neturtinei žalai atlyginti); Novikas v. Lithuania, no. 45756/05, judgment of 20 April 2010 (proceso trukmė – 7 metai ir 2 mėnesiai (trys jurisdikcijos lygmenys); priteista 1800 eurų neturtinei žalai atlyginti); Kravtas v. Lithuania, no.12717/06, judgment of 18 January 2011 (proceso trukmė – 9 metai ir 11 mėnesių (trys jurisdikcijos lygmenys); byla pripažinta sudėtinga, tačiau lemiamos klaidos – valdžios institucijų (byla grąžinta papildomam tyrimui, be to, beveik 9 metus pareiškėjui taikytas suėmimas, namų areštas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti); priteista 4800 eurų neturtinei žalai atlyginti). Turint omenyje šią praktiką bei įvertinant pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2 000 Eur suma yra adekvatus neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teisme apeliantas pateikė įrodymus apie jo turėtas 2 345,88 Eur išlaidas už advokato pagalbą (dėl išlaidų apeliacinės instancijos teisme įrodymų nėra pateikta). Ieškinys dėl abiejų reikalavimų tenkinamas iš dalies mažesniąja dalimi. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teisingumo ir protingumo principus atitiktų 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 3 str. 1 d., 93 str. 2 d., 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti ieškovui G. J. iš atsakovės Lietuvos Respublikos 2 200 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovui G. J. iš atsakovės Lietuvos Respublikos 700 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėGintaras PečiulisAlvydas Poškus