- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-18
- Bylos Nr.
- eI2-8087-505/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00299-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Asta Urbonienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- O. M. Y.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. M. Y. (O. M. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. M. Y. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 25S17622 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1 dalimi (toliau – ir Įstatymas, ĮUTP), nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. sausio 17 d. iki 2028 m. sausio 16 d. Kartu nuspręsta į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje nuo 2025 m. sausio 17 d. iki 2028 m. sausio 16 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, todėl dirbo Lietuvoje. Pastebėjo, jog pats atsakovas, priimdamas sprendimą panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, sutiko, kad jis dirbo Lietuvoje ir jam buvo mokamas atlyginimas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas net neturėjo pagrindo panaikinti jam leidimo laikinai gyventi, remdamasis vien tuo pagrindu, kad darbdavys nemoka jam sutarto atlyginimo, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas priimtas remiantis ĮUTP 133 straipsnio 1 dalimi. Mano, kad pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai, t. y. šiuo atveju nenustatyti jokie jo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti atsakovo skundžiamą Sprendimą. Teigė, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas prieštarauja bet kokiems teisiniams principams, kadangi visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis remiantis buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Pavyzdžiui, tiek asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, tiek asmeniui, nutraukusiam darbo sutartį, būtų taikomos tos pačios poveikio priemonės. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų, t. y. valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Pabrėžė, jog Migracijos departamentas suabsoliutino savo teisę priimti Sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvą ir kitas Europos Sąjungos šalis, nors Įstatymu tik numatyta teisė, o ne pareiga visais atvejais, kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi, nustatyti minėtą ribojimą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai taikė ĮUTP, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Pažymėjo, kad atsakovas net nenustatė jo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių Sprendimas galėtų likti galioti. Tad akivaizdu, kad skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas. Atkreipė dėmesį į tai, kad jis nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, buvo pateikta tuo metu aktuali informacija. Negana to, jis buvo įdarbintas ir dirbo, todėl akivaizdu, kad priimtas Sprendimas jo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas. Akcentavo, kad atsakovas net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią jis galėtų sukelti, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui. Mano, kad asmeniui visgi neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbdavį, darbdaviui taip pat neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbuotoją, todėl vien darbo sutarties nutraukimas arba jos nepasirašymas negali sukelti asmeniui tokių padarinių, dėl kurių būtų ribojamas jo judėjimas visoje Europos Sąjungoje. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą pažymėjo, jog Migracijos departamentas, atlikęs individualų pareiškėjo vertinimą, nustatė, kad jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Šis sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje. Be to, kreipdamasis į Vokietijos ambasadą, jis nurodė, kad Lietuvoje niekada negyveno ir nedirbo. Tokie nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, pažeidžiantys Lietuvos Respublikos teisės aktus, buvo vertinami kaip piktnaudžiavimas migracijos procedūromis. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti nesąžiningai atvykti ar pasilikti kitose Šengeno valstybėse bei piktnaudžiauti užsieniečių atvykimo, buvimo ir gyvenimo Šengeno erdvėje procedūromis. Taip pat konstatavo, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Šis tikslas pasiekiamas tik įvedant į SIS įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi. Teigė, kad Migracijos departamentas Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir į SIS įtraukė perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus. Paaiškino, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi, jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės). Nurodė, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) pagrindu, negaudamas nustatyto dydžio pajamų, dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė. Duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, neatitinka tikrovės, todėl jis apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad, remiantis aktualiu teisiniu reglamentavimu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Taip pat Migracijos departamentas atliko pareikėjo individualų vertinimą ir įvertino sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus proporcingumą, todėl minėta priemonė jam yra taikoma pagrįstai. Taip pat Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis (apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje), vertino, ar pareiškėjo atvejis yra adekvatus ir pakankamai svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS, todėl minėtas perspėjimas į SIS buvo įvestas pagrįstai.
Atsakovo nuomone, ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis objektyviais ir patikimais Migracijos departamento turimais duomenimis bei taikytinomis teisės aktų nuostatomis. Sprendime neapsiribota vien abstrakčiu teisiniu reglamentavimu – išsamiai išanalizuotos faktinės aplinkybės, įvertintas jų visetas, o šios aplinkybės logiškai susietos su konkrečiomis teisės normomis. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) bei teismų praktikoje keliamus reikalavimus – yra nešališkas, motyvuotas, pagrįstas faktais ir teisės normomis, o motyvacija išdėstyta aiškiai, nuosekliai ir pakankamai. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 25S17622 teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo Sprendimu nuspręsta uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis teritorijoje) nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 24S246719 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 24S246719, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nėra nuginčytas.
Migracijos departamentas 2025 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 25S17622, kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis teritorijoje) nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Sprendimas priimtas vadovaujantis ĮUTP 133 straipsnio 1 dalimi; 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas), 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu; taip pat Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu; Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 11 ir 14 punktais.
Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi grindžiamas tuo, kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.
ĮUTP nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (ĮUTP 1 straipsnio 1 dalis). ĮUTP (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2024 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. sausio 1 d.) 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 papunkčiai). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
Migracijos departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 24S246719 priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Šis sprendimas bei jame nustatytos aplinkybės nėra nuginčyti, o jo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo objektas. Vis dėlto, Migracijos departamentas šį sprendimą priėmė, konstatavęs, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, būtinų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo pagrindu uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Nors pareiškėjas atvyko į Lietuvą ir buvo įdarbintas minėtoje įmonėje, visą įdarbinimo laikotarpį jam tik vieną kartą buvo išmokėtas prašyme bei įmonės tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis. Nuo 2024 m. birželio mėn. darbo užmokestis jam visai nebuvo mokamas, o tai reiškia, kad faktiškai jis įmonėje nedirbo. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Migracijos departamentas, remdamasis minėtu 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 24S246719, priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas rėmėsi tuo, kad, vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, jog asmeniui anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, Lietuvos Respublikoje dirbo tik nuo (duomenys neskelbtini). Tai leidžia daryti išvadą, jog asmuo ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.
Pareiškėjas Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 5 d. priimto sprendimo panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi neskundė. Vadinasi, pareiškėjas sutiko, kad jis neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti.
Vertindamas ginčijamą Sprendimą Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų apimtimi, teismas pažymi, kad Migracijos departamentas aiškiai išdėstė faktinį ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindą, įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir nustatė, kad asmeniui nebuvo išduoti leidimai laikinai gyventi. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į taikytiną teisinį reguliavimą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikintas, be kita ko, ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu – dėl neteisingų duomenų pateikimo. Be to, Migracijos departamentas, skundžiamame Sprendime dėl draudimo atvykti nurodęs teisinį pagrindą, taip pat įvertino ir faktines aplinkybes – pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejų metų laikotarpiui yra pagrįstas ir proporcingas individualioje situacijoje, todėl nėra pagrindo šios sprendimo dalies naikinti.
Pažymėtina, kad pareiškėjas gali pateikti motyvuotą prašymą dėl nustatyto termino sutrumpinimo ar jo išbraukimo iš sąrašo (Kriterijų vertinimo tvarkos 51 punktas, Taisyklių 28 punktas). Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS motyvuojamas tuo, kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nustačius, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, su juo darbo sutartis nutraukta, jis kreipėsi į Vokietijos ambasadą dėl darbo vizos. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjas gali ir ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti bei pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno valstybėse. Migracijos departamentas pareiškėjo teisės atvykti į Šengeno erdvę ribojimą grindė tikslu užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę.
LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju – Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
Nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, remiantis tuo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, jog pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius.
Migracijos departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, LVAT praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo Sprendimo dalis į SIS įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).
Likę tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas prašo atlyginti byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nustatyta, kad pareiškėjo interesus pagal 2025 m. sausio 23 d. teisinių paslaugų teikimo sutartį teisme atstovavo advokato padėjėja L. T.. Už advokato padėjėjos pagalbą rengiant skundą pareiškėjas patyrė 350,00 Eur išlaidų. Tai patvirtina 2025 m. sausio 24 d. mokėjimo dokumentas.
Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos).
Nagrinėjamu atveju 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, patirta pareiškėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas už skundo pirmosios instancijos teismui padavimą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Ši suma taip pat gali būti priteista iš atsakovo pareiškėjo naudai.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, jam iš atsakovo priteistina 186,25 Eur suma patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjo O. M. Y. (O. M. Y.) skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 25S17622 dalį, kuria nutarta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo O. M. Y. (O. M. Y.) atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, (duomenys neskelbtini), Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Kitą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 25S17622 dalį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui O. M. Y. (O. M. Y.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 186,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.