Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 60 MGL, t. y. 3 000 (trijų tūkstančių) eurų dydžio baudą, įpareigojant N. G. šią baudą sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 (penkioliktos) dienos sumokant ne mažiau kaip po 300 (tris šimtus) eurų.

N. G. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždrausta vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. balandžio 12 d., ir iš N. G. išieškota (konfiskuota) 3 580 (trys tūkstančiai penki šimtai aštuoniasdešimt) eurų.

N. G. skirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymas, paliktos galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. N. G. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad jis 2023 m. kovo 11 d. apie 16.40 val. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), po eismo įvykio, kurio metu susidūrė automobilis „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo N. G., ir automobilis „Toyota Prius“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo T. H. (T. H.), iki šio eismo įvykio aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį, po ko 2023 m. kovo 11 d. 18.10 val. N. G. buvo nustatytas 1,62 promilės neblaivumas, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET), 221 punktą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis N. G. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) ir priimti naują nuosprendį – N. G. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundžiamas nuosprendis naikintinas, kadangi pirmosios instancijos teismas pažeidė tiek materialinės, tiek ir procesines teisės normas, neįvertino visų byloje esančių duomenų, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

1.1. Apeliaciniame skunde dėstoma baudžiamojo proceso paskirtis, pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, įtvirtintos BK 2 straipsnyje, taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktiko taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 1 straipsnio 14 punktas (čia ir toliau teismo pastaba – iš apeliacinio skundo turinio darytina išvada, kad turėtų būti 2 straipsnio 14 punktas), apibrėžiantis eismo įvykio sąvoką. Nurodoma, kad iš bylos medžiagos matyti, kad nei N. G., nei liudytoja B. B. nepatvirtino, kad N. G. vairuotas B. B. priklausantis automobilis „VW Passat“ buvo apgadintas šio įvykio metu. N. G., duodamas parodymus teisme, nurodė, kad įvykio metu apžiūrėjo automobilius, automobiliuose žymių apgadinimų nebuvo. Apie kažkokius žymius apgadinimus nenurodė ir T. H.. Baudžiamojoje byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad šio įvykio metu buvo padaryti kažkokie turto (automobilių) apgadinimai. Baudžiamojo proceso metu nebuvo atlikti jokie matavimai, neatlikti jokie specialistų tyrimai, o juk šiuo atveju objektyviai atsakyti į klausimą, ar tarp automobilių buvo kontaktas, ir ar būtent dėl šio kontakto atsirado kažkokie liekamieji reiškiniai, apgadinimai, objektyviai gali tik trasologijos specialistai. Pažymima, kad tiek B. B., tiek ir N. G. patvirtino, kad automobilis „VW Passat“ turėjo daug apgadinimų dar iki šio įvykio, todėl lieka nepaneigtas teiginys, kad visi apgadinimai, buvę ant automobilio „VW Passat“, atsirado dar iki 2023 m. kovo 11 d. įvykio. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamojoje byloje negauta jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad įvykio metu buvę automobiliai po įvykio būtų buvę remontuojami, nėra. Taip pat policijoje nebuvo priimta jokių nutarimų, patvirtinančių, kad 2023 m. kovo 11 d. įvykis būtų pripažintas eismo įvykiu. Atsižvelgiant į tai, neginčijamai teigti, kad 2023 m. kovo 11 d. įvykis laikytinas eismo įvykiu, nėra objektyvaus pagrindo, nes byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad šio įvykio metu būtų padaryti turto apgadinimai.

1.2. Taip pat skunde cituojami Skundžiamo nuosprendžio motyvai, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo vertinimu. Nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 220 punkte įtvirtinta, kad jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti <...> Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą. KET 221 punktas nustato, kad su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti alkoholinių gėrimų, vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, kol bus patikrintas neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų arba bus atsisakyta tai atlikti.

1.3. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju reikšminga paminėti tai, jog tiek N. G., tiek ir liudytojas A. K. (A. K.) patvirtino, kad įvykis įvyko tuo metu, kai T. H. atbuline eiga, vairuodamas automobilį, galine dalimi atsitrenkė į už jo stovėjusį N. G. vairuotą automobilį „VW Passat“ (jo priekinę dalį). Tad, iš įvykio situacijos akivaizdu, kad įvykis įvyko T. H. pažeidus KET, t. y. dėl kilusio įvykio nustatyta būtent jo kaltė. Po įvykio abiem vairuotojams apžiūrėjus automobilius, reikšmingų padarinių nenustatyta, tiek N. G., tiek liudytoja B. B. patvirtino, kad ant automobilio „VW Passat“ jokių naujų apgadinimų 2023 m. kovo 11 d. įvykio metu neatsirado. O ar ant T. H. automobilio atsirado naujų apgadinimų, objektyvių duomenų šioje baudžiamojoje byloje negauta. Įvykio vietoje T. H. nenurodė, kad jo vairuotas automobilis būtų buvęs apgadintas. Teisminio nagrinėjimo metu duodamas parodymus N. G. nurodė, kad įvykio metu paklaustas, ar turi pretenzijų, automobilio „Toyota Prius“ vairuotojas atsakė „Jzvink, „Prasti“', t. y. atsiprašė N. G. už šį įvykį. Pats N. G. minėto automobilio vairuotojui T. H. jokių pretenzijų neturėjo ir jie išsiskirstė. Taip pat pažymima, kad nei N. G., nei T. H. įvykio vietoje nenurodė, kad pageidauja įvykį įforminti užpildant eismo įvykio deklaraciją, ar kviečiant policijos pareigūnus. Taigi, šalys nutarė įvykio niekaip neforminti ir policijos nekviesti. Iš to seka, kad įvykio aplinkybės šalių buvo nustatytos vietoje, šalių sutarimu įvykio vietoje įvykis niekaip nebuvo forminamas, policijos pareigūnai į įvykio vietą nebuvo kviečiami. Iš įvykio vietos pirmas išvažiavo T. H.. Tokiu būdu, susiklosčius esamoms aplinkybėms darytina išvada, kad draudimas vartoti alkoholinius gėrimus po eismo įvykio išnyko, nes įvykio aplinkybės buvo nustatytos vietoje, o policija nebuvo kviečiama. Vien tai, kad įvykis niekaip nebuvo forminamas, nereiškia, kad nebuvo nustatytos įvykio aplinkybės. Atkreipiamas dėmesys, jog nesant aiškioms ar nustatytoms aplinkybėmis, šalys būtų kvietusios policijos pareigūnus ir iš įvykio vietos nebebūtų pasitraukusios, tačiau esamu atveju, iš įvykio vietos pirmasis išvažiavo T. H., po jo N. G., ir nei vienas iš jų policijos pareigūnų nebekvietė. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, niekaip nepasisakė apie tai, kad įvykio aplinkybės šalių buvo nustatytos vietoje, iki abiem išvažiuojant iš įvykio vietos, todėl policija į įvykio vietą nebuvo kviečiama, ir tai, kad kas tarp šalių vyko toliau, tai jau nėra susiję su kilusio įvykio aplinkybėmis, kurios turėtų būti nustatinėjamos papildomai.

1.4. Skunde paminima ir tai, jog prie LIDL parduotuvės įvyko kitas įvykių epizodas, kuomet prie N. G. prisistatė papildomai keli nepažįstami tamsaus gymio, tvirto kūno sudėjimo asmenys, kurie kartu su T. H. pradėjo iš N. G. reikalauti pinigų. Reikalavimas nebuvo susijęs su eismo įvykiu, jo pagrindas buvo kitas – dėl sutrukdyto laiko, dėl galimai pajusto pagirių kvapo. Pažymima, kad ir šiuo metu policijos pareigūnai kviečiami nebuvo. Šie asmenys baugino N. G., ko pasėkoje pastarasis sutiko nuvykti kartu su vienu iš jų į netoliese esantį bankomatą tikslu išsigryninti pinigų. Taigi, N. G. nepažįstamas asmuo, kurio atvaizdas fiksuotas teismo posėdyje peržiūrint vaizdo įrašą, nuvežė N. G. prie bankomato, išleido ir nurodė jo sulauksiantis. Visgi, N. G. grįžus į vietą, kurioje jis buvo išleistas, šio asmens jau nebebuvo, tad N. G. grįžo į savo namus, kur, patyrus didelį stresą, vartojo degtinę. Taigi nei iškart po įvykio, nei būnant prie LIDL parduotuvės, eismo dalyviai ar šalia buvę asmenys policijos pareigūnų nekvietė, ir N. G. apie policijos pareigūnų iškvietimą nieko nežinojo. Kita vertus, iš susiklosčiusių aplinkybių tampa aišku, kodėl N. G. prie bankomato atvežęs asmuo jo nesulaukė –labiausiai tikėtina, kad prie LIDL parduotuvės atvykus pašalinio asmens iškviestiems policijos pareigūnams, T. H. teko skubiai „keisti scenarijų“, bei kviesti pažįstamą asmenį atgal prie LIDL parduotuvės, nes priešingu atveju tektų aiškintis policijos pareigūnams, kokiu pagrindu buvo reikalaujamos piniginės lėšos iš N. G., kuomet pastarasis nebuvo įvykio kaltininku.

1.5. Apibendrindamas apeliantas kelia klausimą, jei iš esamų aplinkybių kyla abejonių ar 2023 m. kovo 11 d. įvykis pripažintinas eismo įvykiu, jei į įvykio vietą niekas policijos nekvietė, deklaracijos taip pat niekas nepildė ir to daryti nepageidavo, o T. H. pirmas išvažiavo iš įvykio vietos, ar N. G. suprato/turėjo galimybę suprasti, jog alkoholio vartoti grįžus į namus dar vis nevalia. N. G. teigimu yra akivaizdu, jog priešingai — susiklosčiusios aplinkybės leido N. G. pagrįstai manyti, kad draudimas vartoti alkoholį po įvykio išnyko, nes įvykio aplinkybės šalių buvo nustatytos ir aiškios dar būnant įvykio vietoje, prieš patraukiant automobilius, o šalių sutarimu, policijos pareigūnų į įvykio vietą nei vienas iš vairuotojų nebekvietė. Akcentuojama, kad nei iš kart po įvykio, nei būnant prie parduotuvės LIDL, N. G. alkoholinių gėrimų nevartojo. Apie įvykio aplinkybes būnant prie parduotuvės LIDL jau nebebuvo jokios kalbos ir jokio ginčo, tokiu būdu teigti, kad jis nusižengė KET reikalavimams, pagrindo nėra. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantas daro išvadą, kad KET 221 punktas nebuvo pažeistas, atitinkamai nebuvo padaryta ir nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnyje. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žmogus negali vartoti alkoholio tol, kol nagrinėjama administracinio nusižengimo byla, nes būtent jos metu ir aiškinamasi eismo įvykio aplinkybės, o šiuo atveju šalys net neketino inicijuoti administracinės bylos dėl 2023 m. kovo 11 d. įvykio.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė panaikinti Skundžiamą nuosprendį ir N. G. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Gynėjas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų nagrinėjo įvykio aplinkybių, kas būtent ir yra apeliacinio skundo esmė, t. y. kada yra nustatytos eismo įvykio aplinkybės ir kada po to galima vartoti alkoholį. Žmonės (N. G. ir T. H.) sutarė, kad eismo įvykio nėra, todėl apeliantui atsirado visos galimybės elgtis taip, kaip jis nori, kadangi įstatymai nereglamentuoja kada žmogus gali vartoti alkoholį. Prokurorė teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą atmesti, kadangi nėra jokio objektyvaus pagrindo naikinti Skundžiamą nuosprendį. Baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatytas nuteistojo neblaivumas jau po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, taip pat eismo įvykio faktas, jog N. G. vairuojamas automobilis susilietė su „Toyota Prius“ automobiliu. Pažymėjo, jog patvirtinant kontaktą, esant apgadinimams konstatuotinas eismo įvykis, dėl kurio akivaizdžiai kilo nesutarimai, t. y. konfliktinė situacija dėl eismo įvykio nebuvo išspręsta, ką patvirtina ir paties nuteistojo aiškinimai, T. H. parodymai, taip pat ją stebėję liudytojai.

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo N. G. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nenurodytų apeliaciniame skunde, tačiau turėjusių neigiamos įtakos nuteistajam, tai yra suvaržiusių įstatymo garantuotas jo teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, Skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus bei argumentus įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kurią teisingai kvalifikavo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Skundžiamame nuosprendyje nepateikti detalesni motyvai dėl N. G. nusikalstamų veiksmų vertinimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 305 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje be nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių (vietos, laiko, būdo, padarinių ir kt.) taip pat detaliai turi būti išdėstomos įrodytomis pripažintos svarbios aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2008). Taigi motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas turi nuosekliai, atskleidžiant jų ryšį išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų aplinkybių buvimą, aprašant byloje apklaustų asmenų parodymus, jie turi būti išdėstomi dėl visų bylos išsprendimui reikalingų aplinkybių ir dėl visų padarytų nusikalstamų veikų, kai keli kaltinamieji pripažįstami kaltais padarę kelias nusikalstamas veikas, teismas turi surašyti išsamius motyvus dėl kiekvienos nusikalstamos veikos ir dėl kiekvieno kaltinamojo, taip pat turi būti išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai, jeigu nusikaltimas turi kvalifikuojamuosius požymius, nuosprendžio motyvuose nurodant, kuo remiantis pripažįstama, kad šie kvalifikuojamieji požymiai nustatyti. Nagrinėjamu atveju iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad N. G. kaltė dėl jam inkriminuojamos veikos buvo įrodyta bylos duomenimis, iš esmės lakoniškai nurodant įrodymų (ne visų) sąsajumą bei jų vientisumą. Tačiau vien paminėtos aplinkybės nėra pakankamos daryti išvadą, jog Skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, o apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus trūkumus, išdėstys detalius įrodymų vertinimo motyvus, pagrindžiančius apelianto kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Nuteistojo N. G. apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant žemesnės instancijos teismo išvadą dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. teigiama, jog apskritai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas dviem argumentais: 1) viena vertus teigiama, kad nėra objektyvaus įvykio, kurio metu buvo apgadintas turtas; 2) kita vertus, nurodoma, kad nei N. G., nei T. H. vienam kitam pretenzijų neturėjo, nei vienas nepageidavo įvykio forminti (pildyti deklaracijos ar kviesti policijos pareigūnų), išsiaiškino ir išsiskirstė, tokiu būdu įvykio aplinkybės buvo išsiaiškintos vietoje, draudimas vartoti alkoholį po eismo įvykio išnyko, ir N. G. nesuprato (ir neturėjo galimybės suprasti), jog alkoholio vartoti sugrįžus į namus dar negalima. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

8. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje N. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 281¹ straipsnio 1 dalyje. BK 281¹ straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Taigi minėto straipsnio dispozicijoje įtvirtintos trys alternatyvūs nusikalstamos veikos požymiai: 1) motorinės transporto priemonės, traktoriaus ar savaeigės mašinos vairavimas arba praktinio vairavimo mokymas asmeniui esant neblaiviam, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas; 2) neblaivumo patikrinimo vengimas, kai asmeniui buvo nustatyti neblaivumo požymiai; 3) asmuo vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Šioje byloje N. G. inkriminuotas alternatyvus nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, požymis – alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai kaltininkui nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Šiame kontekste pažymėtina, kad šios veikos objektyviąją pusę atskleidžia du nusikalstamos veikos kvalifikavimui būtini požymiai, t. y. alkoholio vartojimas ir eismo įvykis, kurio aplinkybės nenustatytos.

9. Kaip galima suprasti iš apelianto N. G. skundo turinio jis nesutinka, kad jo vairuojamo automobilio „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir automobilio „Toyota Prius“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo T. H., susidūrimas laikytinas eismo įvykiu. Šiame kontekste aktualus Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 14 punktas, kuris apibrėžia, kad eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, tai, kad minėtos transporto priemonės po susidūrimo buvo apgadintos, patvirtino iš esmės visi baudžiamojoje byloje apklausti asmenys, taip pat ir pats N. G.. Iš policijos pareigūno „Body“ kameros užfiksuoto vaizdo ir garso įrašo matyti, jog policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes apeliantas paaiškina, kad „įvažiavo, nesureikšminom, parėjau namo, įkaliau“ (vaizdo įrašas PSS-20230311-174311UTC+0200 nuo 06:00 s., 1 t. viršelis). Vėliau apeliantas aiškina, kad „sustojau, išėjau pasižiūrėjau, nesureikšminau, biškį nupoliruoti reikia“. Policijos pareigūnui pasakius, „kad kažką daryti reikia. Kontaktas tai buvo. Bent sustoti, deklaraciją užpildyti“. Paklausus „kodėl iš kart nusprendėt pasišalinti?“, N. G. nieko neatsako. Policijos pareigūnui paklausus „kitas klausimas kaip vairuotojui, jeigu įvyko kontaktas, įvyko eismo įvykis?“, apeliantas atsako „jaučiausi labai pavargęs, norėjau namo“. Toliau pareigūnui sakant „įvyko kontaktas, eismo įvykis kaip bebūtų įvyko, ar žinot, kad po eismo įvykio iki aplinkybių nustatymo draudžiama vartoti alkoholį?“, N. G. atsako „žinau, bet kadangi eismo įvykis simbolinis“, pareigūnas nurodo „bet koks nesvarbu“. Toliau apeliantas teigia, jog „atrodo, kad mes išsisprendėm“, policijos pareigūnas pasako „ pats pasakėt, kad įvyko susidūrimas, kontaktas. Kada įvyko eismo įvykis? Taisyklėse žinot, kad neparašyta simbolinis eismo įvykis, nesimbolinis“. N. G. patvirtina „viską žinau“. Pareigūnui aiškinant, jog „supraskit, viskas turi būti įforminta ir čia pasirinkimo nėra, kaip ir iš tavo pusės, kaip ir iš mūsų pusės“. Apeliantas dar kartą pasako „aš viską žinau“ ir pareigūnui aiškinant apie baudžiamąją atsakomybę atsako „vis tiek baudžiamoji“ (vaizdo įrašas PSS-20230311-174311UTC+0200 nuo 07:00 s., 1 t. viršelis). Taigi jau iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad N. G. suprato, jog įvyko eismo įvykis.

10. Nors apklausiamas apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu apeliantas įvykio aplinkybes nurodė kiek kitaip, paaiškino, jog T. H. kairės pusės bamperis susilietė su jo (N. G.) vairuojamo automobilio dešinės pusės bamperiu, kad būtų kažkoks smūgis, tai nieko tokio nebuvo, susilietė automobilių plastmasė į plastmasę, apžiūrėjo kaip ir nieko (2023 m. rugsėjo 25 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 1 t., b. l. 125–129), tačiau tokius jo parodymus paneigia liudytojai T. H., A. R., B. B., A. P. (A. P.), A. K. (A. K.). Liudytojas A. R. parodė, jog apžiūrėjo automobilį „Toyota Prius“, galinis bamperis buvo apgadintas, tik neatsimena kuri pusė. Ant automobilio „Volkswagen Passat“ matėsi „Toyota“ automobilio dažų apibraižymai, šiek tiek matėsi sidabrinių dažų, bet neatsimena kurioje vietoje. Neatsiminė ar buvo vienas apgadinimas, ar daugiau. Žino, kad tikrai buvo apgadinimai, matėsi dažai, o kiek neatsiminė. Druskos likučių su dažais tikrai nesumaišytų (2023 m. rugsėjo 25 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 1 t., b. l. 125–129). Liudytojas A. P., kvietęs policijos pareigūnus, nurodė, kad paties automobilių kontakto, įvykio nematė, bet kad buvo eismo įvykis sprendė iš konfliktinės situacijos, triukšmo iš vairuotojų pusės (2023 m. spalio 23 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 1 t., b. l. 181–188). Liudytoja B. B. apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, kad paskambinęs N. G. pasakė, kad buvo vos ne eismo įvykis, tačiau detaliai ką kalbėjo nepamena. Visas aplinkybes geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu (2023 m. spalio 23 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 1 t., b. l. 181–188). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja B. B. parodė, kad jai paskambino N. G. ir pasakė, kad jam kieme prie pat namų „Prius“ markės automobilio vairuotojas, važiuodamas atbulas, įvažiavo į priekinį bamperį. N. G. sakė, kad „VW Passat“ nieko per daug nesugadinta ir neįlenkta, tik nežymiai nubrozdintas bamperis. Kaip atrodė jai priklausantis automobilis iš karto po eismo įvykio, ji nematė (1 t., b. l. 43–44, 45). Kitas nagrinėjamo eismo įvykio dalyvis liudytojas T. H. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad automobilyje („Toyota Prius“) buvo keli įbrėžimai, kurių nelaikė žala (2023 m. spalio 23 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 1 t., b. l. 181–188). Galiausiai ir liudytojas A. K., kuris apylinkės teisme apklaustas gynybos iniciatyva, nurodė, jog buvo automobilių užkabinimas, kad įvyko kontaktas suprato, nes „Volkswagen Passat“ sujudėjo. „Volkswagen Passat“ vairuotojas galėjo pajausti, kad buvo mašinų kontaktas (2023 m. gruodžio 21 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 11–14).

11. Tai, kad transporto priemonės, t. y. N. G. vairuotas automobilis „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir T. H. – automobilis „Toyota Prius“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dalyvavo eismo įvykyje, priešingai negu teigia apeliantas, patvirtina ir prie baudžiamosios bylos prijungta administracinio nusižengimo bylos ROIK 23200539072 medžiaga bei joje esantis eismo įvykio protokolas su schema (1 t., b. l. 142–175). Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad N. G. argumentai, jog nagrinėjamas incidentas negali būti laikomas eismo įvykiu, yra nepagrįsta. Automobilių susidūrimas (kontaktavimas) atitinka Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 14 punkte įtvirtintą eismo įvykio sąvoką.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad N. G. ir T. H. iš karto po automobilių kontakto išsiaiškino (nusistatė) kilusio eismo įvykio aplinkybes, todėl jis galėjo nedraudžiamas vartoti alkoholinius gėrimus. Pastebėtina, jog ginčo dėl N. G. nustatyto neblaivumo laipsnio baudžiamojoje byloje nėra, jis nustatytas objektyviais duomenimis (1 t., b. l. 25, 26, 27, 28–29). Taip pat sutiktina ir su tuo, kad nei apeliantas, nei kitas eismo įvykio dalyvis T. H. asmeniškai policijos pareigūnų į įvykio vietą nekvietė, eismo įvykio deklaracijos nepildė. Vis tik, N. G. keliamos hipotetinės versijos apie tai, kad nurodytos aplinkybės rodo, jog jis ir T. H. susitarė apie įvykio neforminimą, įvykio aplinkybės buvo nustatytos vietoje, jie pretenzijų vienas kitam neturėjo ir susitarę išsiskirstė, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys.

13. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad pats N. G. teigdamas, jog įvykio aplinkybės buvo aiškios ir nustatytos eismo įvykio vietoje, po ko draudimas vartoti alkoholį jam išnyko, prieštarauja savo paties pozicijai. Kaip teisingai pažymėjo prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdyje, viso baudžiamojo proceso metu apeliantas ir T. H. nesutarė kas kaltas dėl eismo įvykio, susidariusią situaciją, o būtent kuris įvažiavo į kurio transporto priemonę, ginčijo, konflikto dėl eismo įvykio neišsprendė ir incidento vietoje. Taigi priešingai nei teigia nuteistasis, eismo įvykio mechanizmas nebuvo aiškus nei vienam iš eismo įvykio dalyvių. Iš N. G. parodymų, duotų apylinkės teismo posėdžio metu, matyti, kad pastarasis nurodė, jog „Toyota Prius“ automobilis slydo ir susilietė su jo automobiliu. Abu vairuotojai išlipo. „Toyota Prius“ vairuotojas kalbėjo savo kalba, vietoje užpildyti eismo įvykio deklaracijos nebuvo jokių galimybių. Paklaustas ar turi pretenzijų, į tai „Toyota Prius“ vairuotojas atsakė „Izvini“, „Prasti“, jis (apeliantas) pats pretenzijų neturėjo ir jie išsiskirstė, o būtent jis (apeliantas) pavažiavo atgal, jie praleido iš priekio atvažiuojantį automobilį. Po to jis (apeliantas) pradėjo ieškoti vietos kieme, vietos nerado ir automobilį pastatė prie „Lidl“ parduotuvės. Jam nuėjus nuo automobilio jį pasivijo automobilio „Toyota Prius“ vairuotojas ir sunkiai kalbėdamas rusų kalba liepė grįžti prie savo automobilio. Jiems grįžus prie automobilio, prie jo stovėjo „Toyota Prius“ vairuotojo draugas. Po to atvažiavo visureigis, iš kurio išlipo iš dar du asmenys ir pradėjo aiškinti, kad jis (apeliantas) turi sumokėti 200 (du šimtus) eurų. Kadangi išsigando, o asmenims pasiūlius jį nuvežti iki bankomato, jis sutiko, išsigrynino 200 (du šimtus) eurų. Atėjus į vietą, kur stovėjo automobilis „Toyota Prius“, jo neberado, todėl jis (apeliantas) nuėjo namo. Į įvykio vietą negrįžo, nes nesukėlė eismo įvykio ir manė, kad su automobilio „Toyota Prius“ vairuotoju viską išsiaiškino (2023 m. rugsėjo 25 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 1 t., b. l. 125–129). Tokie apelianto parodymai, kad anot jo, dėl įvykio esant kaltam kitam asmeniui – T. H., kuris netgi atsiprašė, vienas kitam pretenzijų neišsakė, išsiskirstė, tačiau vėliau pastarajam liepus grįžti prie automobilio ir dar jo draugams reikalaujant sumokėti pinigus, vertinti kaip iš esmės nelogiški. Neįtikinėta, kad esant tokiai situacijai, įvertinus ir gyvenimišką apelianto patirtį, asmuo nekviečia policijos pareigūnų ir tuo labiau susidariusią padėtį vertina, kaip eismo įvykio aplinkybių išsiaiškinimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip jau minėta, policijos pareigūnams N. G. tą pačią įvykio dieną paaiškino, jog iš eismo įvykio vietos pasišalino, nes jautėsi labai pavargęs, norėjo namo (šio procesinio sprendimo 9 punktas), kas tik dar labiau sustiprina aukštesnės instancijos teismo įsitikinimą dėl apelianto kaltės.

14. Kitas eismo įvykio dalyvis T. H. viso baudžiamojo proceso metu – ir ikiteisminio tyrimo, ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad automobilių kontaktas įvyko dėl apelianto kaltės. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas aiškino, kad tam, jog praleisti priešais atvažiuojantį automobilį, reikėjo pavažiuoti atgal. Važiuoti atgal negalėjo, nes iš galo važiavo kitas automobilis „VW Passat“. Pabandė šiek tiek padaryti vietos ir pavažiavo savo automobiliu atgal. Tuo pat metu į priekį pajudėjo juodos spalvos automobilis „VW Passat“ ir trenkėsi į jo automobilio galinį bamperį, taip jį apgadindamas. Asmuo iš karto sustojo, iš automobilio išlipo vyras ir pasiūlė atlyginti padarytus nuostolius. Jis (T. H.) nesutiko. Tuomet vyras sėdo į automobilį ir išvažiavo iš kiemo. Pavažiavęs sustojo priešais (duomenys neskelbtini), kelkraštyje netoli „Lidl“ parduotuvės, kur policijos pareigūnai užfiksavo jį stovintį. Asmuo norėjo pasišalinti, tačiau to padaryti jis neleido. Jis jį pasivijo, sakė sustoti. „VW Passat“ vairuotojas pradėjo eiti link jo, iš jo judesių ir neadekvataus elgesio suprato, kad jis yra apsvaigęs. Priėjęs, pasiūlė susitarti be policijos, t. y. atlyginti žalą vietoje. Jis nesutiko ir pasakė, kad viską darys pagal įstatymus. „VW Passat“ vairuotojas dar ginčijosi ir vyriškis, kuris sėdėjo automobilyje, kurį norėjo praleisti, padėjo iškviesti policiją (1 t., b. l. 35–37, 38, 39–40, 41). Liudytojas T. H. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino savo parodymus, jog „Volkswagen Passat“ automobilis jam įvažiavo. Kadangi automobiliams didelės žalos nebuvo ir suprato, jog vairuotojas buvo išgėręs, nesutiko paimti pinigų. Kiek pamena siūlė apie 200 (du šimtus) eurų. Asmuo iš karto paliko įvykio vietą ir pabėgo. Policijai pranešė ne jis, o kitas mikrorajono gyventojas, kuris matė įvykį. „Volkswagen Passat“ vairuotojas paliko automobilį netoli parduotuvės „Lidl“ ir pasišalino pėsčiomis. Bandė sulaikyti „Volkswagen Passat“ vairuotoją. Žodžiais sakė, prašė stoti. Iš paskos nėjo, po to jį policininkai atvedė. Jis buvo vienas, o šalia jo buvo iš rajono atėjęs jo draugas, jis jam pasakė, „kad blogai padarei, iš tavęs teises atims“. Su „Volkswagen Passat“ vairuotoju kai išlipo bendravo tik kelias minutes, nes jis nebuvo tokioje būsenoje, kad galėtų kalbėti, jis nesugebėjo nieko pasakyto. Kalbėjosi rusų kalba. Su juo buvo neįmanoma susikalbėti, nes jis buvo girtas, apsvaigęs, natūralu, kad negalėjo susikalbėti (2023 m. spalio 23 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 1 t., b. l. 181–188).

15. Liudytojas A. P., į nagrinėjamą įvykį iškvietęs policijos pareigūnus, Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) darbuotojai, kviesdamas pagalbą, nurodė, kad turi būti skambutis iš užsieniečio dėl avarijos. Vienas neblaivus buvo už vairo. Užsienietis nenori paleisti vairuotojo, o vairuotojas nori pabėgti. Užsienietis sako, kad įvažiavo jam. Jis („Volkswagen“) dabar ten prisiparkavo ir nori namo nueiti, o tas užsienietis jam neleidžia, sako, kad jis iškvietė policiją. Nežino kuo baigsis, nes jau prie muštynių eina. Tegul greičiau atvažiuoja, nes ten gali ir muštynės būti (1 t., b. l. 53). Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme A. P. taip pat paaiškino, kad paties įvykio, koks buvo eismo įvykis, automobilių kontakto nematė. Matė kai „Volkswagen Passat“ automobilis atbulas važiavo, o „Toyota Prius“ į priekį, vienas prieš kitą. Ėjo į „Lidl“ parduotuvę, grįždamas pamatė, kad „Volkswagen Passat“ jau buvo priparkuotas, ir pradėjo stumtis „Toyota Prius“ vairuotojas su vairuotoju, kuris buvo už „Volkswagen Passat“ vairo. Išėjęs iš parduotuvės pamatė, kad jie konfliktuoja prie 20 namo, tuomet priėjo, suprato, kad ten buvo eismo į vykis ir „Toyota Prius“ vairuotojas nenori paleisti „Volkswagen Passat“ vairuotojo dėl to, kad užkabino ar nubrozdino. Tikslių žodžių negirdėjo tik, kad kažkas kažką rėkė toje vietoje kur važiavo automobiliai. Suprato, kad kažkas kažką ar padarė, ar nepraleido, suprato, kad triukšmas iš vairuotojų pusės. Liudytojui neatrodė, kad konfliktas kilo be pagrindo. Kai jau ėjo iš parduotuvės, „Toyota Prius“ vairuotojas laikė „Volkswagen Passat“ vairuotoją už drabužių, nes kaip suprato buvo eismo įvykis ir jis nenorėjo jo paleisti. „Toyota Prius“ automobilio vairuotojas kalba ir nepaleidžia namo eiti „Volkswagen Passat“ vairuotojo. Automobiliai buvo priparkuoti palei „Lidl“ parduotuvę. Matė, kad gresia susimušimas tarp jų, todėl paskambino 112, pasakė, kad atvažiuotų. Automobilio „Volkswagen Passat“ vairuotojas vienu momentu buvo agresyvus, apsvaigęs nuo alkoholio arba nuo kažkokių kitų medžiagų. Jo judesiai buvo nekoordinuoti, kalba buvo aiški, bet sulėtinta. Galvoja, kad „Volkswagen Passat“ automobilio vairuotojas nori pabėgti, nes „Toyota Prius“ vairuotojas laikė jį už rūbų, o „Volkswagen Passat“ automobilio vairuotojas sakė „paleisk mane“ (2023 m. spalio 23 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 1 t., b. l. 181–188).

16. Taigi iš nagrinėjamą įvykį mačiusių liudytojų parodymų matyti, kad įvykus transporto priemonių „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo N. G., ir „Toyota Prius“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo T. H., kontaktui (susidūrimui, susilietimui), kuris pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 14 punktą laikytinas eismo įvykiu, automobiliams pasitraukus nuo įvykio vietos, tarp vairuotojų dėl eismo įvykio kilo konfliktinė situacija, tačiau N. G. pasišalino iš eismo įvykio vietos. T. H. veiksmai rodo, jog pastarasis nesutiko su įvykio aplinkybėmis, o tai reiškia, kad esant vairuotojų nesutarimui, dėl eismo įvykio aplinkybės nebuvo išaiškintos. Tai paneigia apelianto poziciją, kad jis alkoholį vartojo po to, kai jau buvo nustatytos visos eismo įvykio aplinkybės.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad N. G. Skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis vairavo automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), po kilusio eismo įvykio, neišsiaiškinus jo aplinkybių, vartojo alkoholį, jam nustatytas daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas, todėl pirmosios instancijos teismas jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės individualizavimo

19. Nuteistasis N. G. apeliaciniu skundu prašė jį išteisinti, t. y. priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas vadovaujantis kasacinio teismo praktika apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, be kita ko, ir dėl paskirtos bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonių (kasacinės nutartys Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).

20. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą bei Skundžiamą nuosprendį, nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, jog N. G. bausmės skyrimo klausimas buvo išspręstas neteisingai ir jis dėl padarytos nusikalstamos veikos buvo nubaustas akivaizdžiai per švelnia ar griežta, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų neatitinkančia bausme. Nuteistojo N. G. padaryta nusikalstama veika, įtvirtinta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), už kurios padarymą baudžiamajame įstatyme numatytos alternatyvios bausmės – bauda, areštas ir laisvės atėmimu iki vienerių metų. Nuteistojo padarytas nusikaltimas vertinamas kaip pavojingas tiek pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį, tiek pagal konkrečias jo padarymo aplinkybes, atitinkančias rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą. Kaip matyti iš Skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais atsižvelgė į tai, kad padaryta viena baigta nesunki tyčinė nusikalstama veika, įvertino ir tai, kad nenustatyta N. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taip pat buvo įvertinti ir nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, o būtent tai, jog apeliantas administracine tvarka nors ir baustas, bet paskirtas pinigines nuobaudas sumokėjęs (1 t., b. l. 84– 86), dirbantis (1 t., b. l. 87), neteistas (1 t., b. l. 82–83) ir pagrįstai, vadovaujantis BK 55 straipsniu, paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią ir švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydis nustatytinas artimas minimumui, t. y. skiriamos baudos dydis nustatytas pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas taisykles. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu N. G. paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, kuri atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

21. Pirmosios instancijos teismas N. G. uždraudė naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (du) metus, t. y. laikotarpiui, trumpesniam negu BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas vidurkis (vidurkis – 3 (trys) metai). Būtina pastebėti, kad uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymas ir jo termino nustatymas yra teismo teisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamojo poveikio priemonės laiko nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės, o kartu kaltininkui skiriamos bausmės, individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo laiką, atsižvelgtina ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių eismo įvykį, jo kilimo priežastis ir mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu atsižvelgta nuteistojo asmenybę, alkoholio koncentracijos iškvėptame ore ribą, kuri nežymiai viršija ribą nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė. Siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, nusikalstamų veikų bei pataisyti kaltininką nusveria jo patiriamus nepatogumus dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo. Susiklosčiusi nagrinėjama situacija, kai asmuo alkoholį vartoja po eismo įvykio, tačiau iki jo aplinkybių nustatymo, padaryto nusikaltimo pavojingumo nemažina, N. G. neatsakingo, lengvabūdiško elgesio, sąmoningai pažeidžiant jam žinomas tai draudžiančias Kelių eismo taisykles bei ignoruojant savo veiksmų pavojingumą, nepateisina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskiriant ir nustatant apeliantui baudžiamojo poveikio priemonės terminą, artimą minimui, visos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos tinkamai.

22. Taip pat Skundžiamu nuosprendžiu N. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72 straipsnyje, t. y. iš apelianto išieškotina (konfiskuotina) automobilio „Volkswagen Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma (BK 72 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija, sutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, jog iš BK 2811 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad transporto priemonės vairavimas kartu su alternatyviomis įstatyme nurodytomis su asmens neblaivumu sietinomis aplinkybėmis yra būtinasis objektyvusis šios nusikalstamos veikos sudėties požymis. Taigi, aptariamos nusikalstamos veikos padarymas yra neįmanomas be transporto priemonės panaudojimo, todėl nagrinėjamu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė ir visais atvejais atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.

23. Matyti, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes, be transporto priemonės N. G. nebūtų galėjęs sukelti eismo įvykio ir po to iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo vartoti alkoholį, atitinkamai nevairavus transporto priemonės nekiltų ir atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį klausimas, todėl byloje nagrinėjamu konkrečiu atveju nuteistojo padaryta veika tiesiogiai sietina su transporto priemonės panaudojimu. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo N. G. vairuotas automobilis atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos padarymo priemonės požymius ir pripažintinas konfiskuotinu turtu. Nors panaudojant automobilį padaryta tik dalis nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarančių veiksmų, tai nesudaro pagrindo nepripažinti automobilio nusikalstamos veikos padarymo priemone. Be to, už visus BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytus alternatyvius veiksmus nustatyta tokia pati baudžiamoji atsakomybė transporto priemonę vairavusiam asmeniui, todėl alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo yra toks pat pavojingas kaip ir kiti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatyti alternatyvūs veiksmai. Vien tai, kad N. G. nebuvo kaltinamas tuo, jog vairavo automobilį būdamas neblaivus, o jo veika pasireiškė alkoholio vartojimu po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, savaime nemenkina nuteistojo padarytos veikos pavojingumo. Įtvirtindamas vienodą baudžiamąją atsakomybę už atskiras alternatyvias veikas, įstatymo leidėjas siekė atgrasyti eismo įvykyje dalyvavusius asmenis nuo tokių veiksmų, kurie užkerta galimybę nustatyti jų neblaivumą iš karto po eismo įvykio. Taigi, ir transporto priemonės konfiskavimo klausimas visais BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytais atvejais turėtų būti sprendžiamas vienodai. Kadangi teismų praktikoje transporto priemonės konfiskavimas taikomas tiek asmeniui ją vairavus esant neblaiviam, kai nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, Nr. 2K-34-699/2018, Nr. 2K-51-699/2018, Nr. 2K-80-511/2018 ir kt.), tiek ir vengiant neblaivumo patikrinimo, kai nustatyti neblaivumo požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-511/2020, Nr. 2K-279-1073/2020), todėl transporto priemonės konfiskavimas turėtų būti taikomas ir kai asmuo vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-61-511/2023).

24. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad automobilio vertės konfiskavimas būtų aiškiai neproporcinga priemonė padarytai nusikalstamai veikai ir sukeltų nuteistajam pernelyg dideles turtines pasekmes. Nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą daryti išvadą, kad automobilio vertės konfiskavimas nepažeistų proporcingumo principo. Priešingai, nekonfiskavus transporto priemonės vertės būtų pažeista visuomenės ir apelianto interesų pusiausvyra, sudaromos prielaidos asmens nebaudžiamumui ir formuojama nepagarba baudžiamajam įstatymui, taip neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių tikslo.

25. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog Skundžiamas nuosprendis dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo N. G. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.