Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė L. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, prašydama priteisti iš atsakovo 9 336,15 Eur draudimo išmokos, 175,00 Eur kitų išlaidų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad su atsakovu 2014 m. kovo 17 d. sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kuria apdraudė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2015 m. vasario 4 d., apie 19:30 val., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu G. S., vairuodamas minėtą automobilį, dėl paties kaltės patyrė eismo įvykį, kurio metu automobilis buvo sugadintas nepataisomai. 2015 m. vasario 5 d. atsakovas buvo informuotas apie eismo įvykį, o 2015 m. kovo 4 d. pranešimu atsakovas informavo ieškovę, kad draudimo išmoka nebus išmokėta, kadangi, atsakovo teigimu, automobilis buvo sugadintas kitomis aplinkybėmis, nei nurodė draudėjo atstovas, ir taip pripažino įvykį nedraudžiamuoju. Ieškovė su tokia atsakovo pozicija nesutinka, teigia, jog atsakovas neįvykdė draudimo sutartimi su ieškove prisiimtos rizikos atlyginti eismo įvykio metu padarytų nuostolių transporto priemonei ir pažeidė Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 13.6.2 punktą, kuriame nurodyta draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką, kuriai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudiminio įvykio buvimą. Ieškovė prašomą priteisti draudimo išmokos dydį grindžia 2015 m. vasario 19 d. nepriklausomo eksperto Mindaugo Lukšio atlikta transporto priemonės AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūra, kurios metu buvo nustatyta, jog skirtumas tarp transporto priemonės rinkos vertės iki apgadinimo ir transporto priemonės likutinės vertės yra 9 452,00 Eur. Ieškovė abejoja atsakovo pateikta išvada, kadangi AB „Lietuvos draudimas“ eksperto Dariaus Gasiūno išvada skyrėsi neproporcingai didele paklaida – 2 172,00 Eur, t. y. atsakovo ekspertas nustatė 7 280,00 Eur skirtumą tarp transporto priemonės rinkos vertės ir likutinės vertės po apgadinimo, kas, ieškovės manymu, suponuoja atsakovo subjektyvų vertinimą bendrovės naudai, o ne realų objekto įvertinimą (1 t., e. b. l. 1-6).

Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareikštu ieškiniu nesutiko, teigė, jog atsisakymas išmokėti draudimo išmoką yra pagrįstas, kadangi šiuo atveju žalos administravimo metu surinkta informacija bei kiti objektyvūs įrodymai paneigia faktą, jog visi transporto priemonės sugadinimai yra 2015 m. vasario 4 d. eismo įvykio pasekmė. Teigia, kad ieškovė buvo nepakankamai sąžininga atsakovo atžvilgiu, pateikė galimai tikrovės neatitinkančią informaciją ir šiais savo veiksmais lėmė atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas tokias išvadas padarė, remdamasis 2015 m. kovo 2 d. žalų tyrimo eksperto Mindaugo Stakėno ekspertine pažyma, kurioje nurodyta, jog pagal byloje užfiksuotus duomenis kyla abejonės dėl ieškovo nurodomų aplinkybių tikrumo, ir teigia, kad automobilis buvo sugadintas ne nurodytomis, o kitomis aplinkybėmis, t. y. jog važiuojant artimu ieškovo nurodytam greičiui, t. y 80-90 km/h, automobilio sugadinimai būtų žymiai didesnės apimties, nei užfiksuoti. Atsakovo teigimu, dėl šios priežasties jam nekyla pareiga išmokėti draudimo išmokos. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog transporto priemonė buvo įvertinta teisingai ir pagrįstai, atsižvelgiant į patirtus sugadinimus, jų mąstą, ridą bei kitus parametrus, o vienas iš faktorių, lėmusių nurodytą transporto priemonės vertinimą, buvo automobilio rida, kuri, remiantis atsakovo duomenimis, buvo suklastota, todėl būtent atsakovo eksperto apskaičiuota transporto priemonės rinkos vertė ir likutinė vertė yra teisinga. Prašė ieškinį atmesti pilna apimtimi (1 t., e. b. l. 83-85).

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus ieškinyje nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, jog atsakovo pateikta išvada dėl ginčo automobilio rinkos vertės negali būti laikoma tinkamu įrodymu, kadangi vertinant transporto priemonę nedalyvavo transporto priemonės savininkas, nėra jo pasirašyto apžiūros protokolo, lyginamųjų objektų sulyginimo protokolo, pateikta išvada nėra paremta jokiais ją lydinčiais dokumentais, joje remiamasi prielaidomis dėl vertės mažinimo procentų, todėl tokia išvada neatitinka teisės aktų reikalavimų ir nepaneigia ieškovo pateiktos išvados. Teigė, jog atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką nepagrįstas, kadangi teismo ekspertizės metu nustatyta, jog automobilio priekinės dalies sugadinimai buvo padaryti būtent ginčo eismo įvykio metu 2015 m. vasario 4 d. Šiuo atveju buvo sudaryta kasko sutartis, kuri yra vartojimo, todėl atsakovas turi įrodinėjimo naštą. Pažymėjo, jog automobilio rida yra aiškiai užfiksuota eismo įvykio metu, o atsakovas neįrodė, jog ji neteisinga, kadangi, ieškovės atstovo teigimu, atsakovo pateiktame įrodyme padarytas apsirikimas. Be to, atsakovas neįrodė, kokius žinomai klaidingus duomenis pateikė ieškovė, kadangi liudytojas G. S. nurodė, kokiu greičiu važiavo, o prieš įvykį stabdė. Dėl eismo įvykių skaičiaus, kuriuose dalyvavo ginčo automobilis, pažymėjo, jog eismo įvykiuose pati ieškovė nedalyvavo, kai kurie įvykiai buvo ne dėl ginčo automobilio valdytojo kaltės, dėl šių eismo įvykių nėra pradėtų ikiteisminių tyrimų, todėl nėra pagrindo vadovautis šiomis aplinkybėmis sprendžiant šį ginčą. Prašė tenkinti ieškinį visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., e. b. l. 164-166).

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimų nepripažino, papildomai teigdama, jog kompetentingo eksperto Dariaus Gasiūno išvada atlikta pagal galiojančius teisės aktus, nesutikdama su ieškovo pozicija, kad ši išvada neatitinka reikalavimų, kadangi byloje yra automobilio apžiūros protokolas, lyginamųjų objektų suvestinė. Be to, ieškovo nepriklausomas vertintojas taip pat naudojo koeficientus pagal savo įsitikinimą. Atkreipė dėmesį, jog 2016 m. rugpjūčio mėnesį teismui pateikta išvada yra tik patikslinimas kilus ginčui teisme. Tvirtino, jog draudimo išmokos dydį pagal taisyklių 9.1 punktą nustato draudikas, išvadoje nustatyta automobilio vertė yra teisinga ir pagrįsta, o dėl automobilio ridos duomenų pažymėjo, jog vadovavosi oficialia autoserviso pateikta informacija. Pažymėjo, jog atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką remdamasis taisyklių 8.1.17 punktu, kadangi transporto priemonės valdytojas nurodė draudimo bendrovei duomenis, jog važiavo 80-90 km/val. greičiu, stabdyti nespėjo, o tai, kad jie yra neteisingi, patvirtino atsakovo eksperto bei teismo paskirto eksperto išvados. Laikosi pozicijos, jog šioje byloje turėtų būti vertinamas ieškovės sąžiningumas, kuriuo leidžia abejoti pateikti duomenys apie ginčo automobilio dalyvavimą kituose eismo įvykiuose, ir teigė, jog bus kreipiamasi dėl ikiteisminių tyrimų pradėjimo. Prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., e. b. l. 164-166).

Ieškinys tenkintinas.

Iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad draudėjas L. D. ir draudikas AB „Lietuvos draudimas“ 2014 m. kovo 17 d. sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį Nr. 100891300, pagal kurią nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2015 m. kovo 16 d. buvo apdraustas lengvasis automobilis AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 8-9) pagal AB „Lietuvos draudimas“ valdybos 2012 m. lapkričio 28 d. patvirtintas Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (toliau - Taisyklės) (1 t., e. b. l. 118-133). Iš byloje pateikto pinigų priėmimo kvito matyti, jog įmoka už transporto priemonės draudimą buvo sumokėta (1 t., e. b. l. 11). Iš Panevėžio AVPK Kelių policijos biuro 2015 m. balandžio 2 d. pranešimo nustatyta, jog 2015 m. vasario 4 d. apie 19:30 val. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu G. S., vairuodamas L. D. priklausantį automobilį AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus greičio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelėje esantį medį. Eismo įvykio metu automobilis buvo sugadintas nepataisomai. Administracinio teisės pažeidimo byloje automobilį vairavęs G. S. buvo pripažintas kaltu dėl auto įvykio ir jam vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsniu paskirtas įspėjimas (1 t., b. l. 10). 2015 m. vasario 5 d. ieškovė kreipėsi į AB „Lietuvos Draudimas“ su prašymu išmokėti draudimo išmoką (1 t., e. b. l. 68). 2015 m. kovo 4 d. pranešimu bei 2015 m. kovo 26 d. atsakymu į pretenziją atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ informavo ieškovę L. D., jog už 2015 m. vasario 4 d. auto įvykį draudimo išmoka nebus išmokėta (1 t., e. b. l. 12, 91-95). 2015 m. vasario 19 d. nepriklausomas ekspertas Mindaugas Lukšys atliko transporto priemonės AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūrą ir surašė Transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 15-02-005 (1 t., e. b. l. 14-65). Už transporto priemonės vertinimą ieškovė patyrė 175,00 Eur išlaidų (1 t., e. b. l. 66-67). AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių ekspertas Darius Gasiūnas taip pat pateikė 2015 m. vasario 12 d. išvadą apie transporto priemonės likutinę vertę (1 t., e. b. l. 69). 2015 m. kovo 2 d. AB „Lietuvos draudimas“ žalų tyrimo ekspertas Mindaugas Stakėnas pateikė ekspertinę pažymą Nr. 1549554 (1 t., e. b. l. 86-89). Į bylą pateiktas UAB „Moller auto“ atsakymas į atsakovo paklausimą dėl ginčo automobilio ridos (1 t., e. b. l. 90), automobilio AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), istorija (1 t., e. b. l. 117), automobilio vairuotojo G. S. paaiškinimas dėl eismo įvykio (1 t., e. b. l. 134-135), eismo įvykio vietos fotonuotraukos (1 t., e. b. l. 136-139). Atsakovas savo atsikirtimams ir ieškovės nesąžiningumui pagrįsti taip pat į bylą pateikė automobilio AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuotraukas, deklaracijas dėl ankstesnių ieškovės draustų, turėtų ir vairuotų automobilių bei patirtų įvykių, eisimo įvykių suvestinę (2 t., e. b. l. 116-145, 148, 158-161), išvadą dėl rinkos vertės nustatymo žaloje Nr. 1549554 (2 t., e. b. l. 153-154).

Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos biuras pateikė teismui administracinio teisės pažeidimo bylos kopiją dėl 2015 m. vasario 4 d. įvykusio eismo įvykio (1 t., e. b. l. 72-80). Į bylą taip pat pateikta AB „Lietuvos draudimas“ žalos bylos administravimo medžiaga (2 t., e. b. l. 2-67).

Bylos nagrinėjimo metu buvo atlikta autotechninė trasologinė ekspertizė ir pateiktas 2016 m. kovo 29 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2411(15) (2 t., e. b. l. 87-92).

Liudytojas G. S. teismo posėdžio metu nurodė, jog yra ieškovės sutuoktinio pažįstamas. Šių metų vasario mėn. 4 d., apie 19:00 val. paprašė ieškovės vyro paskolinti automobilį, kad galėtų pasiimti savo automobilio žieminius ratus. Bevažiuojant keliu (duomenys neskelbtini), į jo kelio pusę išvažiavo priešais važiavęs automobilis, dėl ko liudytojui teko sukti į dešinę, nuvažiuoti nuo kelio ir įvažiuoti į medį. Liudytojas pranešė policijai apie įvykį, policija pafotografavo, surašė protokolą, paskyrė nuobaudą liudytojui - įspėjimą. Paaiškino, jog važiavimo sąlygos buvo prastos, tamsus paros metas, sniegas, šlapia, slidi kelio danga, kritulių berods nebuvo, eismo nebuvo jokio. Nepamena tiksliai, ar stabdė automobilį, turbūt turėjo stabdyti. Pats po įvykio po poros dienų kreipėsi į Panevėžio gydymo įstaigą dėl skausmų, buvo mėlynės ant kūno, bet medikai padarę rentgeno nuotrauką rimtų sužalojimų nerado. Nurodė, jog atsakovui rašė paaiškinimą dėl įvykio du kartus. Pirmą kartą rašė kitą dieną po įvykio, trumpai parašė, kad nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į medį, o antrą kartą rašė, kai draudimo atstovas išsikvietė jį iš darbo ir jie automobilyje surašė paaiškinimą. Teigė, jog pagal jo paaiškinimus draudimo atstovas suformuluodavo sakinius, bet rašė pats savo ranka. 2015 m. vasario 18 d. paaiškinime schemą braižė draudimo atstovas, o nurodyti skaičiai yra liudytojo apytiksliai nurodyti. Teigė, jog paaiškinime surašytos aplinkybės bendrais bruožais atitinka tikrovę ir įvykio esmę. Su priešais išvažiavusiu automobiliu kontakto nebuvo, jis nematė, kad automobilis būtų sustojęs, niekas prie jo neatėjo, nežino, ar kito automobilio vairuotojas matė įvykį. Teigia, jog važiavo 80-90 km/val. greičiu, toje vietoje greičio apribojimo nėra. Kelias jam pažįstamas, autoįvykio vietoje ties medžiu yra lengvas kelio vingis, todėl visada įvertina aplinkybes ir sumažina greitį, ypač, kai važiavo su svetimu automobiliu, nuo greitkelio iki tos vietos yra apie pusė kilometro (2 t., e. b. l. 72-75).

Dėl 2015 m. vasario 4 d. eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju

Vienas iš draudimo teisinių santykių atsiradimo pagrindų – draudimo sutartis. Draudimo santykiai padeda įgyvendinti tiesioginę draudimo funkciją – perimti ir paskirstyti draudimo riziką. Rizikos paskirstymas draudėjams turi būti įvertintas aiškinant ir taikant draudimo sutartis reglamentuojančias teisės normas. Bendroji ir pagrindinė taisyklė, įtvirtinta draudimo sutartyse, kad draudikui sutartinė pareiga suteikti draudimo apsaugą atsiranda įvykus draudžiamajam įvykiui.

Draudimo sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimtos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-652/2013). Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kai draudėjo turtiniai praradimai visiškai ar iš dalies nekompensuojami. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudikas nemoka draudimo išmokos, nesant draudžiamojo įvykio, taip pat jam esant, tačiau įvykiui įvykus dėl įstatyme nurodytos draudėjo kaltės formos, pažeidus draudimo sutarties sąlygas bei kitais įstatymo numatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2014).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1014 straipsnio 1 dalį draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas išimtis. Draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, jeigu tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.). Pažymėtina, jog draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau - DĮ) 98 straipsnio 7-8 dalys). Taigi, kaip matyti iš įstatymo nuostatos, draudikas gali būti atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo tik esant tam tikroms sąlygoms, t. y. kai draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose taip pat yra pabrėžęs, kad teismas turi pagrindą išvadai, kad įvykio negalima laikyti nedraudžiamuoju, jei nėra duomenų, jog asmuo tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausios Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2012).

Atsakovo Taisyklių 8.1.17 punktas nustato, jog nedraudžiamaisiais įvykiai laikomi įvykiai, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius. Pagal Taisyklių 11.1.4. punktą, jeigu draudėjas arba su draudėju susiję asmenys, arba apdraustasis, arba naudos gavėjas nuostolį padarė tyčia arba bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, pateikdamas neteisingus duomenis, neteisėtai padidino nuostolio sumą, draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama.

Atsakovas, remdamasis savo ekspertų atlikta analize ir padarytomis išvadomis, teigia, kad ginčo įvykio metu automobilio sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto eismo įvykio metu vairuotojo G. S. nurodytomis aplinkybėmis, nes galimo kontakto metu automobilis AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), turėjo judėti apie 35-40 km/h greičiu, tuo tarpu vairuotojo nurodytas greitis yra 80-90 km/h.

Šioje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad nurodytu laiku įvyko ginčo eismo įvykis, o įrodžius eismo įvykį, CK 6.987 straipsnio, DĮ 2 straipsnio 27 dalies pagrindu draudikui atsiranda pareiga mokėti draudimo išmoką. Automobilio valdytojo eismo įvykio metu nurodytos aplinkybės dėl automobilio greičio pačios savaime nepaneigia draudžiamojo įvykio fakto. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė arba įvykyje dalyvavęs automobilio valdytojas tyčia nuslėpė įvykio priežastis, arba padarė eismo įvykį, arba kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką, todėl nėra ir pagrindo, remiantis Taisyklių 8.1.17 punktu, tokį įvykį laikyti nedraudžiamuoju. Atsakovas, remdamasis minėtais neatitikimais, bandė įrodyti ieškovės (automobilio valdytojo) nesąžiningumą, jog automobilis buvo sugadintas ne nurodytomis, o kitomis aplinkybėmis, tačiau byloje nėra įrodymų, jog atsakovas dėl šio įvykio kreipėsi į atsakingas institucijas, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje, kuri laikytina labiausiai tikėtina dėl nešališkumo, nes atlikta bylos nagrinėjimo metu, o ne šalių užsakymu, pažymėta, jog ginčo automobilio priekinės dalies sugadinimai buvo padaryti automobiliui nuvažiavus nuo kelio sankasos ir savo priekine dalimi (daugiau dešine jos puse) atsitrenkus į šalia kelio augantį medį (2 t., e. b. l. 92), t. y. teismo eksperto išvadoje nustatyta, jog automobilis buvo sugadintas automobilio valdytojo nurodytomis aplinkybėmis. Be to, ekspertizės metu taip pat padaryta išvada, jog automobilio patirti sugadinimai atitinka prarastą kinetinę energiją ekvivalenčią 30+- 5 km/h judėjimo greičiui, o techniniu požiūriu negalima nei patvirtinti, nei paneigti automobilio vairuotojo G. S. nurodomų šio eismo įvykio kilimo aplinkybių apie transporto priemonės judėjimo greitį prieš eismo įvykį bei transporto priemonės nuvažiavimo nuo kelio ir atsitrenkimo į medį eigą (2 t., e. b. l. 92). Taigi, ekspertas nepriėjo prie vienareikšmiškos išvados, kokiu greičiu transporto priemonės valdytojas važiavo būtent iki atsitrenkimo į medį, todėl liudytojo G. S. atsakovui nurodyta aplinkybė, jog jo greitis iki įvykio buvo 80-90 km/h, nepatvirtina, jog jis draudikui pateikė žinomai melagingas eismo įvykio aplinkybes. Taigi, atsakovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, jog ieškovės (automobilio valdytojo) tyčiniai veiksmai ar neveikimas atleidžia jį nuo draudimo išmokos mokėjimo.

Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2010). Teismo vertinimu, minėtos automobilio valdytojo nurodomos eismo įvykio aplinkybės dėl automobilio greičio nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė (automobilio valdytojas) veikė tyčia, juolab, kad, kaip jau minėta, byloje nustatytas faktas, kad įvyko draudžiamasis įvykis, ką patvirtino ir teismo eksperto išvada (2 t., e. b. l. 87-92). Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad draudikas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

Pažymėtina ir tai, jog CK 6.193 straipsnio 4 dalis numato taisyklę, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Ši taisyklė susijusi su silpnesniosios šalies sutartiniuose santykiuose gynimo principu, reiškiančiu, kad, šalims esant nelygiavertėmis viena kitai, tokių sutarties šalių lygiateisiškumu grindžiamas kiekvienos iš šalių interesų gynimas kompensuojamas kitais būdais – šalių interesų pusiausvyros užtikrinimu, griežtesnės sutartinės atsakomybės stipresniajai šaliai taikymu, atsižvelgus į didesnius reikalavimus, keliamus stipresniosios šalies profesinei veiklai ir kt. Šioje byloje ieškovė yra fizinis asmuo, vartotoja, draudimo sutartis buvo sudaryta standartinėmis sąlygomis prisijungimo būdu, todėl esantys sutartyje teisiniai neaiškumai bei galimi prieštaravimai tarp sutarties sąlygų aiškintini ieškovės naudai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apie eismo įvykį buvo pranešta policijai, ieškovė laiku pranešė apie eismo įvykį draudimo bendrovei, draudikas automobilį iš išorės apžiūrėjo ir nuotraukas padarė, buvo apklaustas automobilio valdytojas įvykio metu G. S.. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, draudiko atsisakymas mokėti visą draudimo išmoką draudėjui formaliai vadovaujantis tik Taisyklių 8.1.17 punkto sąlyga, kurios pažeidimo, be kita ko, teismas pagal byloje esančius duomenis neturėjo pagrindo konstatuoti, prieštarauja sąžiningumo kriterijams, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą bei ieškovės, kaip vartotojos teises.

Teismas taip pat neturi pagrindo daryti išvados apie ieškovės nesąžiningumą dėl to, kad jai nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuolat dalyvauja eismo įvykiuose, kadangi byloje nėra duomenų, jog minėti eismo įvykiai įvyko dėl ieškovės tyčinių ir nesąžiningų veiksmų. Be to, minėta, jog įrodymų, kad ieškovė ar su ja susiję asmenys tyčia inscenizavo ginčo eismo įvykį, byloje taip pat nėra, todėl vadovaujantis šioje civilinėje byloje esančiais duomenimis, nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovė ar su ja susiję asmenys tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką.

Atsižvelgiant į išdėstytą teismas prieina prie išvados, jog nėra sąlygų visumos, atleidžiančios atsakovą nuo pareigos išmokėti ieškovei draudimo išmoką, todėl teismas konstatuoja, kad eismo įvykis, įvykęs 2015 m. vasario 4 d., apie 19:30 val., Panevėžio rajone, kelio (duomenys neskelbtini), kurio metu buvo apgadintas automobilis AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas G. S., yra draudžiamasis ir atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ kyla prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui, t. y. ieškovei L. D. (CK 6.987 straipsnis).

Dėl draudimo išmokos dydžio

Byloje taip pat kilo ginčas dėl ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydžio apskaičiavimo. Ieškovė prašo priteisti 9 336,15 Eur draudimo išmokos, remdamiesi 2015 m. vasario 19 d. nepriklausomo eksperto Mindaugo Lukšio atlikta transporto priemonės AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūra, kurios metu buvo nustatyta, jog skirtumas tarp transporto priemonės rinkos vertės iki apgadinimo ir transporto priemonės likutinės vertės yra 9 452,00 Eur. ir pritaikę draudimo sutartyje numatytą besąlyginę 115,85 Eur (400,00 Lt) išskaitą. Atsakovas teigia, jog jo ekspertas Darius Gasiūnas pateiktoje išvadoje nustatė 7 280,00 Eur skirtumą tarp transporto priemonės rinkos vertės ir likutinės vertės po apgadinimo, todėl ieškovei mokėtina draudimo išmokos suma siektų 7 164,15 Eur.

Pažymėtina, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013, 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589-684/2015; ir kt.).

Bylos nagrinėjimo metu šalys pateikė įrodymus, kuriuose skirtingai nurodyta ginčo automobilio likutinė vertė. Teismas siūlė šalims teikti papildomus įrodymus ir pašalinti šiuos prieštaravimus, tačiau šalys šia teise naudotis atsisakė (2 t., e. b. l. 164-166), nei ieškovas, nei atsakovas proceso metu skirti teismo ekspertizės dėl automobilio rinkos vertės nepageidavo. Esant tokioms aplinkybėms teismas vertina įrodymus dėl transporto priemonės likutinės vertės, vadovaudamasis byloje esančių įrodymų visuma ir vidiniu įsitikinimu.

Teismo nuomone, ieškovo pateikta 2015 m. vasario 19 d. nepriklausomo eksperto Mindaugo Lukšio išvada objektyviai patvirtina transporto priemonės likutinę vertę. Jos nepaneigia atsakovo darbuotojų atliktas vertinimas, Be to, papildomai atsakovo pateiktoje išvadoje dėl rinkos vertės nustatymo žaloje Nr. 1549554 nurodomi kainos mažinimo koeficientai (- 6 proc. dėl galimybės realaus sandorio metu nusiderėti; - 9 proc. dėl kainų skirtumų tarp Lietuvos ir Vokietijos panaudotų automobilių rinkų; - 15 proc. dėl 134 038 km ridos (didesnės, nei palyginamųjų objektų; - 10 proc. dėl nekokybiškai atlikto ankstesnių įvykių remonto) nepagrįsti objektyviais duomenimis, t. y., neaišku, kokiu pagrindu atsakovo bendrovės vertintojas rėmėsi taikydamas šiuos dydžius (2 t., e. b. l. 153-154). Nagrinėjamu atveju teismas vertina ir tai, kad tarp šalių susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose ieškovė yra vartotoja, todėl visos aplinkybės aiškintinos vartotojos naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas spręsdamas dėl draudimo išmokos dydžio vertina, jog labiau tikėtina, kad būtent ieškovės pasirinkto nepriklausomo eksperto Mindaugo Lukšio išvada atitinka ieškovės automobiliui padarytos žalos dydį ir nėra pagrindo vadovautis išskirtinai atsakovo pateikta vertinimo ataskaita (CPK 178, 180 straipsniai).

Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės pateiktu įrodymu dėl padarytos žalos dydžio, teigia, jog pagal Taisyklių 9.1 punktą žalos dydį nustato ne draudėjas, o draudikas, todėl teismas turi vadovautis būtent atsakovo, t. y. draudiko pateikta išvada. Pažymėtina, jog ieškovė, be kita ko, byloje įrodinėja, jog draudiko atliktas vertinimas yra nepagrįstas ir neatitinka tikrosios padėties dėl automobilio rinkos bei likutinės vertės, suponuojančios draudimo išmokos dydį, todėl esant ginčui teisme ir šalims įgyvendinant rungtyniškumo principo reikalavimus, nėra pagrindo teigti, jog atitinkama draudimo Taisyklių sąlyga įpareigoja teismą vadovautis tik vienos iš šalių pateiktu įrodymu dėl draudimo išmokos dydžio.

Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovės prašomos priteisti žalos dydžiu, remdamasis motyvais dėl automobilio ridos duomenų ir teigia, jog automobilio rida yra suklastota. Pažymėtina, jog į bylą atsakovo pateikti duomenys dėl ginčo automobilio ridos (1 t., e. b. l. 90, 117) vienareikšmiškai nepatvirtina fakto, kad ginčo automobilio rida yra suklastota. Automobilio rida užfiksuota 2015 m. vasario 19 d. turto vertinimo metu (e. b. l. 1 t., e. b. l. 26), tokią pat automobilio ridą (71 008 km.) užfiksavo ir atsakovo vertintojas transporto priemonės techninės apžiūros akte (1 t., e. b. l. 95), todėl nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė faktiškai ir tyčia suklastojo ginčo automobilio ridos rodmenis, teismas neturi pagrindo konstatuoti ieškovės nesąžiningumo ir šios aplinkybės pagrindu spręsti, jog padaryta žala automobiliui eismo įvykio metu realiai yra mažesnė, nei nustatė ieškovės pasirinktas ekspertas.

Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – tai draudiko mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Žalos, padarytos eismo įvykio metu, nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-02-13 nutarimas Nr. 122 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – taisyklės). Pagal taisyklių 15 punkto nuostatas žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Taigi, ieškovės patirtais nuostoliais pagal draudimo taisykles, laikoma suma, būtina atkurti sugadinto turto rinkos vertę iki eismo įvykio, o atsakovas neįrodė, kad ieškovės pasirinkto eksperto atliktas automobilio AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertinimas yra nepagrįstas ir neatitinka tikrosios padėties (CPK 178, 180 straipsniai).

Taisyklių 13.6.2 punkte nustatyta, jog draudikas privalo gavus visą informaciją, reikšmingą nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį, ne vėliau kaip per 15 darbo dienų išmokėti draudimo išmoką, todėl atsižvelgiant į teismo anksčiau išdėstytus motyvus, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 9 336,15 Eur draudimo išmoką tenkintinas ir iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 9 336,15 Eur draudimo išmokos.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 175,00 Eur išlaidų už transporto priemonės vertinimą. Mindaugo Lukšio 2015 m. kovo 17 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra Serija LKS Nr. 00061 bei pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad už transporto priemonės vertinimą ieškovė faktiškai patyrė 175,00 Eur išlaidų (1 t., e. b. l. 66-67). Atsakovas šių išlaidų neginčijo, taigi darytina išvada, jog šios išlaidos laikytinos CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytomis išlaidomis, susijusiomis civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 175,00 Eur išlaidų už transporto priemonės vertinimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal byloje esančius duomenis ieškovė bylos nagrinėjimo metu patyrė 210,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų (1 t., e. b. l. 13) bei 620,00 Eur išlaidų už teisinę pagalbą (2 t., e. b. l. 101-102). Pagal 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovės nurodyti patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą dydžiai neviršija rekomendacijose numatytų, ir, teismo vertinimu, ieškovės prašoma priteisti suma už suteiktas teisines paslaugas yra pagrįsta ir protinga. Dėl nurodytų motyvų patenkinus ieškinį visiškai, ieškovei iš atsakovo iš viso priteistina 730,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (210,00 Eur + 620,00 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

Atsakovas į teismo depozitinę sąskaitą įmokėjo 600,00 Eur sumą ekspertizės išlaidoms apmokėti (2 t., e. b. l. 83). Įvertinus tai, kad už ekspertizės atlikimą ekspertas pateikė PVM sąskaitą-faktūrą 494,31 Eur sumai (2 t., b. l. 93), bei įvertinus nustatytus mokesčius už banko paslaugas, t. y. už lėšų įskaitymą ir lėšų pervedimą, atsakovui grąžintinas 105,49 Eur dydžio jo sumokėtas nepanaudotas užstatas (CPK 101 straipsnis).

Kadangi iš išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (2,82 Eur), yra mažesnės negu LR Teisingumo ministro ir Finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/ 1K-355 nustatyta minimali suma (3,00 Eur), todėl nepriteisiamos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92–93, 259, 263–270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, ieškovės L. D., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 9 336,15 Eur (devynis tūkstančius tris šimtus trisdešimt šešis eurus 15 ct) draudimo išmokos, 175,00 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt penkis eurus 00 ct) išlaidų už transporto priemonės vertinimą ir 730,00 Eur (septynis šimtus trisdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, iš Vilniaus miesto apylinkės teismo sąskaitos klientų lėšoms patikėjimo pagrindais saugoti Nr. LT72 7044 0600 0786 9964, 105,49 Eur (vieną šimtą penkis eurus 49 ct) užstato.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.