Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, jog jei pareiškėjas jautė skunde nurodomus išgyvenimus ir nepatogumus, jis turėjo galimybę suvokti, kad jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat apgyvendinimo netinkamomis sąlygomis momento.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, atsakovės atstovės prašymas patenkintinas, skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2021 m. rugsėjo 3 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos. Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2021 m. rugsėjo 4 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Ginčo laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (redakcija, galiojusi 2020 m. rugpjūčio 7 d. iki 2021 m. spalio 1 d.) 2 punkte buvo numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose; 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose; 4,1 kv. m – Kauno tardymo izoliatoriuje (Technikos g. 34, Kaunas) laikomiems nepilnamečiams; 7 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (išskyrus neįgaliuosius, kuriems skiriama 5 kv. m).

Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą.

Bylos duomenys (b. l. 18, 28, 33) patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. iki 2021 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas atliko bausmę 5 būrio 505 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 36,78 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,34 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateiktais duomenimis (gavęs atsiliepimą į skundą pareiškėjas minėtų duomenų neginčijo) ir konstatuoja, kad pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpi buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas dėl patalpų perpildymo atmestinas.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, jog gyvenamųjų patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas teisės aktų nustatyta tvarka, pažymėjo, jog 505 gyvenamojoje patalpoje buvo galimybė atsidaryti langus, per kuriuos vyko patalpos vėdinimas (b. l. 19). Iš į bylą pateiktų 505 gyvenamosios patalpos fotonuotraukų matyti, jog gyvenamojoje patalpoje įrengti atidaromi langai, per kuriuos sklinda šviesa, patalpa yra suremontuota (b. l. 37 – 40). Kitų objektyvių duomenų (patikrinimo aktų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų ir pan.), patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu ginčo gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos, atsakovės atstovė nepateikė.

Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitą valstybės instituciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs įkalinimo įstaigai skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, byloje nėra. Teismo vertinimu, kreipimosi skundais (prašymais, pareiškimais) į pataisos įstaigos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant nustatyti, ar pataisos įstaiga, gavusi informaciją apie esančius kalinimo sąlygų trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Nenustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis dėl jo nurodomų netinkamų sąlygų, pareiškėjo argumentai dėl neveikiančios ventiliacijos, higienos normų neatitinkančio oro judėjimo greičio, netinkamo apšvietimo, netinkamos temperatūros, nesuremontuotų patalpų, pelėsio, slidžių ir purvinų dušo patalpos plytelių atmestini kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Nustatyta, jog Marijampolės PN buvo atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“ (b. l. 41–45). Tai patvirtina, jog atsakovė vykdo Higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatytus įpareigojimus. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo nariuotakojų ar blakių naikinimo atmestini. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl kenkėjų gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose buvimo kreipėsi į Kybartų sektoriaus administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, o dėl įkandimų – į Sveikatos priežiūros tarnybą.

Pareiškėjas nurodo, jog iš karto po buitinių parazitų procedūros neišvėdinus patalpų nuteistieji buvo priversti kvėpuoti chemikalais, skirtais nuodyti buitiniams parazitams. Tokios bendro pobūdžio aplinkybės, nenurodant konkrečių datų, nepateikiant duomenų apie tai, jog dėl to pareiškėjas kreipėsi į administraciją ir t. t. negali būti teismo vertinamos, todėl tokie pareiškėjo deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 137 straipsnyje numatyta, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslai: 1) mažinti nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką; 2) motyvuoti nuteistuosius ir ugdyti jų gebėjimus socialiai reabilituotis, taip pat savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis; 3) užtikrinti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, nukentėjusio asmens ir nuteistojo sutaikinimą. Nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.

Vertinant pareiškėjo skundo teiginį, kad Kybartų sektoriuje nevyko jokios reabilitacijos programos, atkreiptinas dėmesys, jog Marijampolės PN Socialinė reabilitacija vyko pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui šis planas sudarytas 2017 m. liepos 14 d., apie jo susipažinimą patvirtina jo paties parašas (b. l. 29 – 31). Taigi, pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė su Resocializacijos skyriaus specialistu aptarti suplanuotas pataisos priemones, įtraukti naujas. Atsakovės atstovė pabrėžė, jog dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse yra grindžiamas savanoriškumo principu, socialinės reabilitacijos procesas yra ne poveikio, bet sąveikos reikalas ir neįmanomas be paties nuteistojo pastangų. Atitinkamai konstatuotina, jog išdėstytos aplinkybės rodo, kad pareiškėjui dalyvauti reabilitacijos programose buvo sudarytos visos galimybės ir nėra įrodymų, kad ši teisė buvo ribojama. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodė konkrečių aplinkybių dėl nesudarytos galimybės dirbti, t. y. byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas su prašymu įdarbinti yra kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ir jo prašymas nebuvo tenkintas. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus byloje pagrindo nėra.

Pažymėtina, jog Higienos normos HN 134:2015, kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas atkreipia dėmesį, kad šioje teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras ar atskiras dušo kabinas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo (tardymo izoliatorių) ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) dušų kabinų įrengimas numatytas tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Taisyklėse reikalavimai dėl dušų kabinų įrengimo nuteistųjų būriuose įrengtoms maudymosi vietoms – nenumatyti.

Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis ar įrengti atskiras persirengimo patalpas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020, 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-436-463/2023).

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, jog Kybartų sektoriuje dušinėje dušai atskirti pertvaromis, šios aplinkybės neneigia ir pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodo, jog dušai, kurie sienelėmis buvo atskirti iš šonų, buvo įrengti vienas priešais kitą, todėl konstatuotina, jog pareiškėjo privatumas naudojantis dušu buvo užtikrintas. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovės neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pareiškėjo teiginį, jog tualetai nebuvo atitverti jokiomis pertvaromis, paneigia į byla pateikta „Marijampolės PN (J.Biliūno g. 14, Kybartai) gyvenamojo korpuso 5-o aukšto schema“, iš kurios matyti, jog tualeto patalpoje unitazai vienas nuo kito atskirti sienelėmis, taip pat yra įrengtos uždaromos durys (b. l. 33). Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintą Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą konstatuotina, kad tupiamų unitazų įrengimas sanitariniame mazge atitiko reikalavimus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas teigia, jog dėl atsakovės veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Lietuvos kalėjimų tarnybos Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2024 m. rugsėjo 23 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjas kalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje laikotarpiu į sveikatos priežiūros specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir blakių sukandimo nesikreipė (b. l. 34). Taip pat iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo resocializacijos skyriaus 2024 m. rugsėjo 17 d. pažymos Nr. RV-20-6795 matyti, jog pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje į resocializacijos skyriaus psichologus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 35 – 36). Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti laikomi neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Įrodymų, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus administracija būtų sąmoningai siekusi kaip nors pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi, į bylą nepateikta, o tam tikros kalinamųjų kalėjimo sąlygos ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra objektyvių aplinkybių nulemta kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.