Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurimo Brazdeikio, Vilijos Valantienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei K. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

6. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalis savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

7. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimo už akių dalis, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

9. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovė ir pradinė kreditorė 2021 m. birželio 12 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 250 Eur kreditas 36 mėnesių terminui. Atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą, t. y. sumokėti 177,68 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas (metinė palūkanų norma: 39 proc.) ir 67,68 Eur sutarties sudarymo mokestį. Atsakovei netinkamai vykdžius sutartinius įsipareigojimus, Sutartis su atsakove nuo 2022 m. gegužės 18 d. buvo nutraukta. 2021 m. gegužės 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovė iš pradinės kreditorės perėmė reikalavimo teisę į atsakovės skolą pagal minėtą sutartį. Byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškove ar pradine kreditore visiškai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat, jog atsakovė ginčytų savo prievoles.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

11. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

12. Kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

13. Pažymėtina, kad vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte numatyta, jog vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo.

14. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Taigi teismo pareiga ex officio vertinti sąžiningumą yra ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju.

15. CK 6.228⁴ straipsnio 2, 3, 6 dalys nustato kriterijus, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat šioje teisės normoje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, jog sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

16. Atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Atsižvelgdamas į CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą prezumpciją, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą bei formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog vartojimo kredito sutarčių sąlyga dėl 12 proc. metinių procesinių palūkanų, neįrodžius, kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su pradine kreditore suderinta atsakovės valia ar kad atsakovė turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti / dėl jos prieštarauti, tačiau ja nesinaudojo, pripažintina nesąžininga.

17. Nors apeliaciniu skundu yra teigiama, kad pati atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes, o pasirinkdama sudaryti sutartį būtent su apeliante, susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, kartu ir su sutartyje numatytu procesinių palūkanų dydžiu, jai tinkamai nevykdant sutarties ir kreditoriui kreipusis į teismą dėl tinkamo įsipareigojimų nevykdymo, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte įtvirtintas daugiau kaip du kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Apeliantė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio ryškaus nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis). Akcentuotina, jog procesinių palūkanų paskirtis yra kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau laikytina, kad daugiau kaip du kartus įstatyme įtvirtintą palūkanų dydį viršijančios procesinės palūkanos neatitinka nurodytos paskirties kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius ir skatinti įvykdyti teismo sprendimą. Todėl laikytina, kad toks procesinių palūkanų dydis yra akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis šalių interesų pusiausvyros ir numatantis nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

18. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kadangi ginčo vartojimo sutarties sąlyga, numatanti procesinių palūkanų dydį, nurodytą sutarties bendrosiose sąlygose, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės paruošta, su kuria atsakovė susipažino ir sutiko, nuotoliniu būdu sudarydamas sutartį, tačiau be apeliantės argumentų, kad atsakovė sudarydama sutartį susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovė įrodymų nepateikė. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl procesinių palūkanų dydžio, pradinės kreditorės ir atsakovės buvo aptartos individualiai. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog dėl sutarties sąlygos, numatančios procesinių palūkanų dydį, vyko derybos ir atsakovė realiai turėjo galimybę derėtis su pradine kreditore dėl procesinių palūkanų dydžio (CPK 178 straipsnis).

19. Atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino Sutarties 6.2 punkto sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio individualiai neaptartą bei nustatančia neproporcingai didelę atsakovės civilinę atsakomybę, ir dėl to nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis).

20. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, vertindamas prašomų priteisti metinių procesinių palūkanų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog pagal CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT), pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš JoaquinCalderónCamino, C-618/10, 65 punktas). Jei nacionaliniam teismui būtų leidžiama keisti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų turinį, tokia galimybė galėtų kliudyti siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodyto ilgalaikio tikslo. Ši galimybė padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį pardavėjams ar tiekėjams sukuria visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui, nes jie vis dar būtų linkę naudoti šias sąlygas, žinodami, kad, net jas pripažinus negaliojančiomis, sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo ir taip būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 69 punktas; 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 79 punktas ir 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 54 punktas). Tais atvejais, kai pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudaryta sutartis nebegali būti vykdoma panaikinus nesąžiningą sąlygą, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi nedraudžiama nacionaliniam teismui, taikančiam sutarčių teisės principus, panaikinti nesąžiningą sąlygą ir ją pakeisti nacionalinės teisės nuostata tais atvejais, kai dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia teismas būtų priverstas panaikinti visą sutartį ir dėl to vartotojui galėtų atsirasti itin neigiamų padarinių, dėl kurių jis nukentėtų (2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 80–84 punktus; 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 56 ir 64 punktus ir 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Dziubak, C‑260/18, EU:C:2019:819, 48 punktą).

21. Esant nurodytai teismų bei ESTT praktikai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, pripažinęs Sutarties sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio, netenkino ieškovės reikalavimo priteisti procesines palūkanas, nes, kaip nurodyta anksčiau paminėtoje ESTT praktikoje, teismas gali pakeisti nesąžininga pripažintą sąlygą (šiuo atveju sumažinti procesinių palūkanų dydį iki įstatyme numatytų 5 procentų dydžio) tik tais atvejais, jeigu dėl šios sąlygos pripažinimo nesąžininga ir dėl to negaliojančia nebebūtų įmanoma įvykdyti sutarties, visa sutartis turėtų būti panaikinta ir dėl to sukeltų neigiamų pasekmių vartotojui. Šiuo atveju pripažinimas sutarties sąlygos dėl procesinių palūkanų nesąžininga ir dėl to negaliojančia ab initio sutarties įvykdymui įtakos neturi, todėl kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas pripažinęs sutarties sąlygą dėl procesinių palūkanų dydžio nesąžininga ir negaliojančia turėjo priteisti bent jau įstatyme numatyto dydžio procesines palūkanas.

Dėl procesinės bylos baigties

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė materialines teisės normas, susijusias su vartojimo kredito sutarties sudarymu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

23. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

24. Apeliantė nurodo, kad pateikiant apeliacinį skundą buvo sumokėtas 22 Eur žyminis mokestis, kuris priteistinas iš atsakovės, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinį skundą atmetus apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.