- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-26
- Bylos Nr.
- 2A-1230-603/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18377-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Liuda Uckienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- Ž. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. V. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas Ž. V. ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė teismo pripažinti atsakovą pažeidus ieškovo teisę į lygtinį paleidimą ir tuo padarius ieškovui neturtinę žalą ir ieškovo naudai priteisti iš atsakovo 41 340 Lt turtinei žalai atlyginti, taip pat prašė teismo pripažinti atsakovą pažeidus ieškovo teisėtus lūkesčius, neteisėtai paneigus ieškovo teisę į lygtinį paleidimą, pažeidus teisinio saugumo principą, konstitucinę teisę į teisingą teismą, ir tuo padarius ieškovui neturtinę žalą ir prašo priteisti 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad ieškovas Vilniaus pataisos namuose atlieka 14 metų laisvės atėmimo bausmę pagal Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį. Bausmės pabaiga yra 2022-09-10, formalus pagrindas jo lygtiniam paleidimui yra nuo 2013-05-11, tačiau jo teisė į lygtinio paleidimo klausimo nagrinėjimą iki šiol nerealizuojama. Ieškovas turėjo teisę į lygtinį paleidimą, atlikus 1/3 dalį bausmės, todėl 2013 lapkričio mėnesį kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, prašydamas pristatyti jį lygtinio paleidimo iš pataisos namų svarstymui, tačiau 2013-12-18 rašte jam buvo nurodyta, kad atsisakoma svarstyti jo lygtinio paleidimo klausimą, todėl buvo jo pažeistos teisės. Teismai jo pateiktus skundus dėl atsisakymo svarstyti jo lygtinio paleidimo iš pataisos namų atmetė, nors kitų nuteistųjų analogiški prašymai buvo svarstomi, taikant LR BVK 158,158 str. senosios redakcijos nuostatas, taigi tuo jis yra diskriminuojamas. Pagal LR BK 65 str. 2 d. viena neteisėto kalinimo diena yra vertinama 2 MGL, t. y., 260 Lt, atsisakymas svarstyti klausimą dėl jo lygtinio paleidimo iš įkalinimo vietos trunka 159 dienas, taigi žala sudaro 41 340 Lt, o neturtinę žalą jis vertina 40 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti neturtinę žalą, nenurodo, kokiais kriterijais turėtų vadovautis teismas vertindamas prašomos neturtinės žalos dydį. Taip pat nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovo reikalavimas priteisti neturtinę žalą neturėtų būti tenkinamas. Šioje civilinėje byloje ieškovas taip pat pirmu ir antru reikalavimu prašo pripažinti egzistuojant jo reikalavimus dėl žalos priteisimo pagrindžiančias aplinkybes. Todėl šis reikalavimas negali būti nagrinėjamas šioje civilinėje byloje, t. y., šis ieškinio reikalavimas nenagrinėtinas teisme ir šį reikalavimą turėjo būti atsisakyta priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Bausmių vykdymo kodekso 3 straipsnis reglamentuoja bausmių vykdymo įstatymo taikymą. Šio straipsnio 1 dalis imperatyviai numato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-08-05 sprendimu ieškinį atmetė visiškai ir remiantis LITEKO duomenų baze, nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo 2014-01-21 nutartimi dėl pateikto ieškovo Ž. V. skundo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-20 nutartis ir jo skundas perduotas Vilniaus miesto apylinkės teismui įstatymų nustatyta tvarka spręsti skundo priėmimo klausimą.
Vilniaus apylinkės teismas 2014-02-07 nutartimi Ž. V. skundą dėl Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2013-12-09 rašto Nr. Y2-630(1) atmetė, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014-03-07 nutartimi atmetė Ž. V. skundą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-07 nutartį. Skunduose ieškovas Ž. V. prašė panaikinti 2014-02-07 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-07 sprendimą, panaikinti 2013-12-09 Vilniaus pataisos namų 2013-12-09 raštą Nr. Y2-630(l) ir įpareigoti Vilniaus pataisos namus pristatyti jį Lygtinio paleidimo Komisijai dėl lygtinio paleidimo taikymo ir nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra neteisingas, nes 2012-07-01 įsigaliojusi nauja BVK 157 str. redakcija sunkina jo teisinę padėtį, todėl negalioja asmenims, nuteistiems iki įstatymo įsigaliojimo ir atliekantiems bausmę. Skunde teismui jis rėmėsi teismų aiškinimais analogiškose ir iš esmės panašiose bylose, kur (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2313-11-04 nutartis byloje TS-149-870/2013, Kauno apygardos teismo 2011-03-23 nutartis byloje Nr. 1S-342-290/2011 bei 2012-09-05 nutartis byloje Nr. 1S-1533-238/2012) išaiškinta, jog BVK yra baudžiamasis įstatymas ir netaikomas naujai priimtas įstatymas, kuris sunkina nuteistojo teisinę padėtį. Teismas privalėjo vadovautis aukštesnės instancijos įstatymų aiškinimo taisyklėmis, tačiau šito nepadarė ir pateikė savo išaiškinimą prieštaraujantį aukštesnių instancijų teismų išaiškinimui, todėl toks teismo išaiškinimas yra naikintinas. Be to, teismas, ignoruodamas aukštesnių instancijų išaiškinimus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą lygybės principą. Tai, jog negalima taikyti naujai priimto įstatymo, sunkinančio nuteistojo teisinę padėtį, yra konstatavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-04 nutartimi Nr. TS-149-870/2013 ir įpareigojęs į Vilniaus pataisos namus pristatyti nuteistąjį M. M. lygtinio paleidimo komisijai dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Toks teisės normų aiškinimas atitinka ir teismų praktiką. Ieškovo skundas buvo atmestinas. Nutartyje nurodyta, kad Bausmių vykdymo teisės paskirtis yra reglamentuoti visų bausmių, nustatytų baudžiamuosiuose įstatymuose, vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. Bausmių vykdymo kodeksas nustato bausmių vykdymo principus, teisinę nuteistųjų padėtį, bausmes vykdančias institucijas, bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų pagrindus ir tvarką. Bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus (Bausmių vykdymo kodekso 3 str. 1 d.). Bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė. Visos bausmės vykdymas pagal tuo metu galiojančius bausmių vykdymo teisės aktus nepriklausomai, ar jie švelnesni (griežtesni) nei prieš juos galioję teisės aktai, taigi nustatyta, kad ieškovo teisės nebuvo pažeistos, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės atlyginti jam turtinę ir neturtinę žalą šioje byloje. Nurodyta nutartis yra įsiteisėjusi ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjant šią bylą (CPK 182 str.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė visiškai.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, žinodamas, kad ieškovas atlieka laisvės atėmimo bausmę, nepristatė ieškovo į teismo posėdį, taigi pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo principą (atsakovo atstovas teismo posėdyje dalyvavo). Ieškinyje nebuvo nurodytas prašymas nagrinėti ieškovui nedalyvaujant. CPK 246 str. imperatyviai nustato, kad neatvykus į teismo posėdį ieškovui, teismas bylos nagrinėjimą atideda arba ieškinį palieka nenagrinėtu. Taigi, sprendimo už akių priėmimas buvo grubus proceso pažeidimas ir yra absoliučiai skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovo skundo argumentų ir motyvų, taip pat paliko nenagrinėtą ir diskriminacijos klausimą, taigi skundo neišnagrinėjo. Tokiais veiksmais pirmosios instancijos teismas pažeidė LR Konstitucijos 30 str.
Atsakovas atsiliepimu prašo teismo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių pateiktą argumentą, juo labiau, jei jis esminės reikšmės ginčo išsprendimui neturi. Šiuo atveju teismas priėmė ir įvertino visus apelianto pateiktus įrodymus, išklausė dalyvaujančio byloje asmens argumentus apie įrodymų įrodomąją reikšmę. Dalyvaujantis asmuo byloje jokių pastabų bei pareiškimų dėl tiriamų įrodymų nepareiškė. Teismas vertino surinktus byloje įrodymus, nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių, savo sprendimą grindė išvadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu, reikalavimai teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, nepažeisti (CPK 185 str.). Pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 3 str. reglamentuoja bausmių vykdymo įstatymo taikymą. Šio straipsnio 1 dalis imperatyviai numato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Ieškovas, gindamas savo teises, pareiškė ieškinį ir prašė teismo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pripažinti atsakovą pažeidus ieškovo teisę į lygtinį paleidimą ir tuo padarius ieškovui turtinę žalą ir priteisti iš atsakovo 41 340 Lt turtinei žalai atlyginti, pripažinti atsakovą pažeidus ieškovo teisėtus lūkesčius, neteisėtai paneigus ieškovo teisę į lygtinį paleidimą, pažeidus teisinio saugumo principą, tai pat ieškovo konstitucinę teisę į teisingą teismą ir tuo padarius ieškovui neturtinę žalą ir priteisti iš atsakovo 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Civilinio proceso paskirtis yra užtikrinti greitą ir teisingą civilinės teisės reguliuojamų santykių srityje kylančių ginčų išsprendimą. Ši teisė laiduojama ir ieškovui, ir atsakovui, taip pat kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Laikydamiesi šių principinių nuostatų visi dalyvaujantys byloje asmenys, siekdami nepažeisti kitų, ypač priešingus interesus turinčių asmenų teisių ir interesų, privalo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (CPK 7 str. 2 d.). Taip yra užtikrinamas civilinio proceso tikslų įgyvendinimas, atskleidžiamas vienas iš svarbiausių procesinių teisių paskirties aspektų – garantuoti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. CPK 42 str., be kitų teisių ir pareigų, numatyta, kad šalys privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovui Ž. V. teismo pranešimas apie 2014-07-31 09.00 val. teismo posėdį buvo įteiktas jam asmeniškai 2014-07-08 (b. l. 18), t. y ieškovas turėjo pakankamai laiko bylą nagrinėjančiam teismui pateikti prašymą dėl jo pristatymo į teismo posėdį iš Vilniaus pataisos namų. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių apie ieškovo asmeninį dalyvavimą pripažinimą teismo posėdžiuose būtinu pagal CPK 246 str. 5 d. prasmę. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog nagrinėjant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme, ieškovui neatvykus į teismo posėdį, kai jam buvo apie teismo posėdžio datą ir vietą pranešta tinkamai, teismas turėjo teisę nagrinėti bylą iš esmės ir priimti procesinį sprendimą. Be to, nors ir pagal CPK 246 str. 1 d. nustatytą tvarką, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę esant atsakovo prašymui priimti sprendimą už akių, tačiau šių sąlygų buvimas nesuponuoja teismo pareigos priimto sprendimo už akių – teismas, vadovaudamasis inter allia teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti. Bylos medžiaga patvirtina, jog byla buvo nagrinėjama vadovaujantis CPK XIX skyriuje reglamentuojama ginčo teisena ir buvo priimtas galutinis sprendimas pagal CPK 260 str. nuostatas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pateiktame apeliaciniame skunde ieškovas (apeliantas) nenurodė jokių duomenų, kurie turėtų esminės reikšmės bylos išnagrinėjimui ar galėtų lemti kitokią bylos baigtį jo dalyvavimo konkrečiame teismo posėdyje atveju. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teismas pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Tačiau ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008). Bylos medžiaga patvirtina, jog Vilniaus apylinkės teismo 2014-02-07 nutartimi (b. l. 22) buvo atmestas Ž. V. skundas dėl Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2013-12-09 rašto Nr. Y2-630(1). Vilniaus apygardos teismas 2014-03-07 nutartimi (b. l. 23 - 24) atmetė nuteistojo Ž. V. skundą bei paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-07 nutartį. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus (Bausmių vykdymo kodekso 3 str. 1 d.), ir bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė, todėl visos bausmės vykdymas pagal tuo metu galiojančius bausmių vykdymo teisės aktus nepriklausomai, ar jie švelnesni (griežtesni) nei prieš juos galioję teisės aktai. Taip pat konstatauota, jog jokios kolizijos bausmių vykdymo įstatymuose šiuo nagrinėjamu atveju nėra bei įstatymo leidėjas sugriežtino lygtinio paleidimo pagrindus ir sąlygas, todėl sprendžiant lygtinio paleidimo klausimą taikomas nagrinėjimo metu galiojantis įstatymas. Teismo vertinimu, ieškinyje nurodytų atitinkamų teismų bei teisėjų neteisėti veiksmai ar, juo labiau, kaltė, nagrinėjant minėtas nutartis dėl lygtinio paleidimo klausimų, neįrodyti. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 str.); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis c.b. Nr. 3K-3-207/2011). Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija reglamentuota įstatymuose (pvz., Teismų įstatyme, baudžiamojo ir civilinio proceso kodeksuose ir kt.). Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę į apeliaciją ir kasaciją, kad žemesnės instancijos teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo procesinis dokumentas (2014-02-07) buvo peržiūrėta instancine tvarka, o aukštesnės instancijos teismas taip pat tokių akivaizdžių ir šiurkščių klaidų nenustatė. Teisėjai priėmė savo kompetencijos ribose atitinkamus procesinius sprendimus.
Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d. ). CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).
Kaip minėta, ieškovas Ž. V. ieškinio dalyku formulavo šiuos reikalavimus - prašė teismo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pripažinti atsakovą pažeidus ieškovo teisę į lygtinį paleidimą ir tuo padarius ieškovui turtinę žalą ir priteisti iš atsakovo 41 340 Lt turtinei žalai atlyginti, pripažinti atsakovą pažeidus ieškovo teisėtus lūkesčius, neteisėtai paneigus ieškovo teisę į lygtinį paleidimą, pažeidus teisinio saugumo principą, tai pat ieškovo konstitucinę teisę į teisingą teismą ir tuo padarius ieškovui neturtinę žalą ir priteisti iš atsakovo 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, reikalavimai dėl pripažinimo, ieškovo suformuluoti kaip savarankiški, yra tik faktiniu pagrindu kitų dviejų reikalavimų dėl žalos atlyginimo išsprendimui, o ne ieškinio dalyku, kasacinis teismas yra nurodęs, jog ,,neteisėtų veiksmų pripažinimas yra civilinės atsakomybės (sutartinės ir deliktinės), kaip vieno iš pažeistos teisės gynimo būdų, sudėties elementas. Vien jo konstatavimas, nenurodant kitų elementų ir neprašant sutartinės ar deliktinės atsakomybės, nepašalina teisės pažeidimo. CK 1.138 str. 1 p. nustatytas civilinių teisių gynimo būdas - pripažinimas civilinių teisių ir reikalaujamas pažeistų civilinių teisių konstatavimas yra ne tas pats, nes civilinių teisių pripažinimas sukuria asmenims civilines teisines pasekmes, materialinį teisinį rezultatą, o pažeistų teisių ir neteisėtų veiksmų konstatavimas yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų ir, neprašant CK 1.138 str. nurodytais būdais pažeistų teisių pašalinimo, materialinio teisinio rezultato nesukuria.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Todėl nagrinėjamo ieškinio dalyku yra ieškinyje suformuluoti reikalavimai dėl žalos atlyginimo, o kiti yra susiję su vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų (ne)egzistavimo nustatymu, t. y. ieškinio pagrindu reikalavimų dėl žalos atlyginimo (ne)tenkinimui. Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, nėra pagrindo nustatyti neteisėtų teismų ir/ar teisėjų veiksmų, dėl ko nėra pagrindo tenkinti pareikštų materialinių reikalavimų, todėl ieškovo ieškinys pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai netenkintas (CPK 178 str.).
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovo apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas. Kaip minėta, teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 331 str.
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-05 sprendimą palikti nepakeistą.