Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BGV“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5601-800/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BGV“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tralo“, tretiesiems asmenims E. B., J. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas pažeidė bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, kadangi sprendime nurodė, jog ieškovė teismui nepateikė duomenų, paneigiančių įgaliojimo išrašymo J. J. negalimumą, nes įmonėje tokių dokumentų apskaita nėra vedama. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog trečiasis asmuo J. J. neturėjo įgaliojimo parduoti automobilį. Tačiau pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti, t. y. įrodyti turi tas, kuris teigia, o ne tas, kuris neigia. Pagal šį principą būtent atsakovė UAB „Tralo“ turėjo įrodyti aplinkybę, kurią grindžia savo atsikirtimuose, t. y. kad trečiasis asmuo J. J. turėjo įgaliojimą parduoti automobilį ir įmonės vardu gauti grynus pinigus už parduotą automobilį, o ne ieškovė įrodyti, kad nebuvo išdavusi įgaliojimo. Tokiu būdu teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą taip, kad ieškovei teko įrodyti aplinkybės nebuvimą („neigiamą aplinkybę“).Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. vertino tik trečiųjų asmenų J. J. ir E. B. paaiškinimus, tačiau visiškai nevertino nuoseklių ieškovės atstovių paaiškinimų, taip pat byloje ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, gautų iš VĮ Regitra. Nors tiek atsakovė, tiek tuo metu buvusi direktorė E. B. teigė, kad įgaliojimą trečiasis asmuo turėjo, tačiau įgaliojimo kopijos nepasiliko, nors tokią pareigą turėjo pagal LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 6 punktą. Taip pat tokio įgaliojimo kopija turėjo būti palikta ir VĮ Regitra, tačiau ji taip pat šio įgaliojimo neturi. VĮ Regitra pateikė rašytinius įrodymus, tame tarpe 2014-04-27 įgaliojimą, bet ne parduoti transporto priemonę, o užregistruoti transporto priemonę UAB „BGV“ bei išimti laikinus numerius. Taigi nors teismas konstatavo, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovės darbuotojas J. J. kasos išlaidų orderyje pasirašydamas patvirtino, kad 13 310 litų sumą iš atsakovės gavo, tačiau tokia teismo išvada, nesant byloje jokių įrodymų, kad J. J. buvo įgaliotas parduoti automobilį ir gauti pinigus, reiškia ne ką kita, kaip tik tai, kad būtent atsakovė, išmokėdama iš savo kasos pinigus pašaliniam asmeniui, neturinčiam jokio įgaliojimo veikti ieškovės vardu, veikė savo rizika, todėl turi prisiimti dėl to kilusias pasekmes.Teismas nepagrįstai nurodė, kad esant nustatytoms aplinkybėms, jog UAB „Tralo“ pinigus kasos išlaidų orderio pagrindu perdavė ieškovės vardu veikusiam vadybininkui J. J., nepaneigia atsiskaitymo su šia įmone fakto. Visų pirma, byloje nėra jokio įrodymo, kad J. J. turėjo teisę veikti įmonės vardu. Antra, kasos išlaidų orderis nėra pinigų sumokėjimą įrodantis dokumentas. Atsakovė būtų laikoma visiškai atsiskaičiusi su ieškove tik turėdama ne tik savo išsirašytą kasos išlaidų orderį, bet ir ieškovės išduotą pinigų gavimą patvirtinantį dokumentą. Tik ieškovės išduotas kasos dokumentas patvirtintų atsakovės atsiskaitymą su ieškove ir operacijos užbaigtumą, tačiau tokio dokumento ieškovė niekada nėra išdavusi atsakovei, kadangi atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė neginčija pačios automobilio pardavimo sutarties, tokiu būdu patvirtindama, kad leidimą parduoti automobilį J. J. buvo davusi. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Teismas, padaręs minėtą išvadą, pažeidė ieškovės dispozicijos teisę. Ieškovės pažeistos teisės tokiu būdu, kurį pasirinko ieškovė, yra gintinos, kadangi atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove. Todėl tai, kad ieškovė neginčijo paties sandorio, nereiškia, kad J. J. turėjo įgaliojimą veikti įmonės vardu parduodant automobilį ir gauti pinigus bei kad atsakovė yra atsiskaičiusi.Teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė ne nutartimi per 3 darbo dienas, kaip numato procesas, o priimtame sprendime. Ieškovės prašymas buvo pateiktas 2015-07-27, todėl turėjo būti išspręstas ne vėliau kaip 2015-07-30 nutartimi, o ne sprendimu 2015-07-31. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė ne nutartimi, o 2015-07-31 sprendimu, todėl ieškovei buvo užkirsta galimybė pasinaudoti apskundimo teise, tuo labiau, kad teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs ir iki įsiteisės atsakovės turtinė padėtis gali pasikeisti iš esmės.Skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas nenurodė jokių įstatymų ar kitų teisės aktų, kuriais vadovaujantis atmetė ieškovės ieškinį. Teismo sprendimas yra paremtas tik teiginiais, nenurodant jokio teisinio pagrindimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad pagal 2014 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0000293 pardavėjas – ieškovė UAB „BGV“ pardavė pirkėjui – atsakovei UAB „Tralo“ automobilį Renault Premium 420 už 13 310 Lt su PVM. Šioje sąskaitoje nurodyta, kad sąskaitą faktūrą išrašė ir automobilį perdavė J. J., o jį priėmė direktorė E. B.. Būtent šis dokumentas patvirtina tarp šalių atsiradusius pirkimo–pardavimo santykius dėl nurodyto automobilio pardavimo, kurių ieškovė iš esmės neginčija ir būtent šia sąskaita faktūra grindžia ieškinio reikalavimą dėl skolos už parduotą automobilį priteisimo. Atsakovės išrašytas kasos išlaidų orderis Nr. 016 patvirtina, kad atsakovė J. J. iš kasos išdavė 13 310 Lt, kurių gavimą jis patvirtino savo parašu, atsakovė tai laiko atsiskaitymo už parduotą turtą įrodymu, o ieškovė su tuo nesutinka, teigdama, kad J. J. veikė neturėdamas įgaliojimo atstovauti šiuose santykiuose ieškovės, nes tokio įgaliojimo nebuvo išduota, todėl atsakovė, sumokėdama už parduotą turtą J. J., veikė savo rizika ir nėra atsiskaičiusi su ieškove. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad yra nustatytas atsiskaitymo pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutartį faktas, su kuo nesutinka ieškovė, teigdama, kad buvo netinkamai įvertinti įrodymai ir netinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga tarp šalių.

Dėl įrodymų vertinimo ir išvados, kad atsakovė yra atsiskaičiusi pagal pirkimo–pardavimo sutartį, pagrįstumo.

Kaip nurodyta ieškovė neneigia susiklosčiusių pirkimo–pardavimo teisinių santykių tarp šalių, t. y. neneigia ir neginčija pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtina nurodyta PVM sąskaita faktūra, tik neigia, kad atsakovė yra įvykdžiusi atsiskaitymo prievolę, faktiškai remdamasi LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių pažeidimais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2009-10-05 nutartis civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., byla Nr. 3K-3-378/2009).

Esminis klausimas šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje yra tas, ar byloje pateiktų įrodymų pagrindu buvo galima nustatyti faktą, jog atsakovė pagal sandorį yra atsiskaičiusi. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir iš byloje pateiktų įrodymų visumos padarė tinkamą išvadą dėl atsiskaitymo fakto nustatymo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju esminė įrodinėtina aplinkybė yra ta, ar atsakovė įvykdė prievolę pagal pirkimo–pardavimo sutartį atsiskaityti už parduotą transporto priemonę. Būtent šios aplinkybės pagrindimas ar jos nuginčijimas sudaro ginčo esmę. Ieškovės darbuotojo J. J. įgaliojimų parduodant transporto priemonę ir gaunant už tai atlygį turėjimas ar neturėjimas turi reikšmę vertinant, ar atsakovė prievolę atsiskaityti įvykdė tinkamai, t. y. ar prievolę įvykdė tinkamam asmeniui. Ieškovės darbuotojo J. J. parašas kasos išlaidų orderyje patvirtina, kad jis pinigus pagal pirkimo–pardavimo sutartį gavo. Tai patvirtino ir pats trečiasis asmuo J. J. bei trečiasis asmuo – atsakovės buvusi direktorė E. B.. Todėl pinigų perdavimo J. J. faktas buvo nustatytas pagrįstai. Nustačius šį faktą, vertintina, ar pagrįstai buvo nustatyta, kad prievolė buvo įvykdyta tinkamai. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti prievolių įvyksimo principai, t. y. prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą (CK 6.44 straipsnio 1 dalis). Prievolės įvykdymas asmeniui, neturinčiam teisės priimti jos įvykdymą, laikomas tinkamu prievolės įvykdymu, jeigu kreditorius patvirtina tokį įvykdymą arba faktiškai gauna visą įvykdymą iš to asmens (CK 6.44 straipsnio 2 dalis). Kadangi PVM sąskaita–faktūra ieškovės buvo išrašyta jos vadybininko J. J. ir automobilį pagal šį sandorį atsakovei perdavė būtent šis asmuo, o ieškovė pirkimo–pardavimo sutarties neginčija, t. y. neneigia šalių sutartinių santykių, galima pagrįstai teigti, kad J. J. šiuose teisiniuose santykiuose buvo tinkamas ieškovės atstovas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad J. J. veikė pagal įgaliojimą, nors jis nėra išsaugotas, o nustatyti jo buvimo faktą nėra galimybės, nes ieškovė patvirtino, kad įgaliojimų apskaita įmonėje nevedama, pagrįstai atsižvelgė į paties J. J. paaiškinimus, kad jis turėjo visus įgaliojimus veikti įmonės vardu ir pats surašė sau įgaliojimą, kuris liko darbovietėje jam išėjus iš darbo, taip pat ir trečiojo asmens E. B. paaiškinimus, kad toks įgaliojimas sudarant sandorį buvo. Kad pirkimo–pardavimo sutartis su atsakove buvo sudaryta ir atsiskaitymas įvyko su tinkamu atstovu, patvirtina ir J. J. paaiškinimai apie tai, kad, kad jis ne vieną kartą yra rašęs PVM sąskaitas faktūras ieškovės vardu ir ne kartą yra priėmęs pinigus, kas patvirtina tokią nusistovėjusią praktiką įmonėje. Netiesioginiu įrodymu, kad J. J. veikė būtent atstovaudamas ieškovę, patvirtina ir ieškovės 2014 m. balandžio 27 d. išduotas įgaliojimas tam pačiam J. J. atstovauti bendrovę įregistruojant tą pačią transporto priemonę bei išimant jos valstybinius numerius ir VĮ Regitra pateiktos 2014 m. balandžio 29 d. sąskaitos faktūros duomenys apie tai, kad būtent tas pats ieškovės darbuotojas J. J. priėmė ieškovės vardu išrašytą sąskaitą už valstybinio numerio ženklų išdavimą ir transporto priemonės įregistravimą, kas patvirtina nuolatinį J. J. veikimą ieškovės vardu įgyjant ir parduodant tą pačią transporto priemonę. Todėl atsižvelgiant į pateiktų įrodymų visumą, labiau tikėtina, kad trečiais asmuo J. J. pirkimo–pardavimo santykiuose veikė kaip ieškovės atstovas, turėdamas jos įgaliojimus, ypač, kai jis to neneigia, kaip neneigia ir gavęs pagal ginčo sandorį pinigus, tačiau pinigų ieškovei neperdavė dėl kilusių nesutarimų su direktoriumi.

Ieškovės nurodyti LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau Taisyklių) pažeidimai, nustatant, ar J. J., priimdamas atsakovės įvykdytą prievolę – ­sumokėjimą už parduotą daiktą, veikė kaip ieškovės atstovas, vertintini visų byloje pateiktų įrodymų visumos apimtyje. Nurodytų Taisyklių 6 punkte iš tikrųjų yra nustatyta, kad kasininkas išmoka pinigus tik kasos išlaidų orderyje nurodytam fiziniam asmeniui. Jeigu pinigai išmokami pagal įgaliojimą, kasos išlaidų orderio tekste nurodomas (po faktiško pinigų gavėjo vardo ir pavardės) įgaliotinio vardas, pavardė, paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta. Jeigu pinigai išmokami pagal mokėjimo žiniaraštį, prieš gavėjo parašą kasininkas įrašo žodžius „Pagal įgaliojimą“. Įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas įgaliojimas pridedamas prie kasos išlaidų orderio arba mokėjimo žiniaraščio. Atsakovės išduotame kasos išlaidų orderyje yra visi būtini duomenys apie pinigus gavusį asmenį ir nurodyta, kad pinigai išduoti būtent ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros pagrindu. Tai, kad įgaliojimas nebuvo pridėtas prie kasos išlaidų orderio vertintina, kaip šių taisyklių pažeidimas, tačiau teismas, nustatydamas atsiskaitymo pagal sutartį faktą, turi vertinti visus įrodymus ir iš įrodymų visumas, remdamasis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, byloje nustatyti tam tikras aplinkybes, šiuo atveju prievolės atsiskaityti įvykdymo aplinkybes, o kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus. Įgaliojimo prie kasos išlaidų orderio nepasilikimas nėra vienintelis leistinas įrodymas nurodytai aplinkybei pagrįsti.

Apeliacinio skundo argumentai, jog kasos išlaidų orderis nėra atsiskaitymą patvirtinantis dokumentas, nes nėra patvirtintas ieškovės pinigų gavimo faktas, taip pat atmestini. Ieškovė šiuos argumentus grindžia nurodytų Taisyklių 9 ir 10 punktais, kurie faktiškai numato atskaitingo asmens veiksmus, atsikaitant už išduotus ir gautus pinigus. Tačiau šie argumentai neturi jokios esminės ir tiesioginės reikšmės, nustatant sandorio šalių prievolių (nagrinėjamu atsiskaitymo prievolės) įvykdymą. Nurodytos teisės normos reglamentuoja ūkio subjekto santykius su atskaitingais asmenimis t. y. savo darbuotojais, todėl jos taikytinos ieškovės ir jos darbuotojo J. J. santykiams.

Dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones išsprendimo

Ieškovė 2015-07-27 pateikė pakartotinį prašymą ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą išsprendė 2015 m. liepos 31 d. sprendimu, kuriame nurodė, kad ieškinį atmetus netikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė nurodo, kad šis prašymas išspręstas, pažeidus įstatymo reikalavimą tokį prašymą išspręsti ne vėliau, kaip per 3 darbo dienas (CPK 147 straipsnio 1 dalis) ir prašymas išspręstas ne teismo nutartimi, o teismo sprendimu, kas užkerta kelią pasinaudoti apeliacijos teise. Šie argumentai atmestini, kadangi tai neturi jokios įtakos skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, be to, išsprendus klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismo sprendimu nebuvo apribota ieškovės apeliacijos teisė, nes ji ja pasinaudojo paduodama apeliacinį skundą. Be to, ieškovė, jei manė esant grėsmei jos turtiniams interesams, turėjo galimybę reikšti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Kadangi apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti teismo sprendimą, todėl jis nekeistinas CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Todėl tenkintas atsakovės prašymas priteisti jai iš ieškovės apeliacinėje instancijos teisme turėtas atstovavimo išlaidas – 400 Eur, nes šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BGV“ (įmonės kodas 135992934) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tralo“ (įmonės kodas 3033003588) 400 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.